Natų sistemos autorius Gvidas Aretietis  

Tai labai populiari asmenybė muzikos teorijos istorijoje, gimusi apie 995 m. (Guido d‘Arezzo*) ). Įprasta teigti, kad jis gimė Toskanos kunigaikštystės Areco mieste, tačiau naujesnieji tyrimai rodo jį esant iš Paryžiaus apylinkių, kur jis augo ir mokėsi šv. Mauro (St. Maur) vienuolyne. Tada iš čia jisai išvyko į Italiją, kur pakaitomis gyveno benediktinų vienuolynuose Pompozoje ir Arece, užimdamas giedojimo mokytojo pareigas. Laisvalaikį skyrė muzikai ir įgijo daug teorinių žinių, dėl ko labai išgarsėjo, tačiau kartu sukėlė pavydą ordino brolių tarpe. Jis buvo apšmeižtas ir susikrimtęs sunkiai susirgo. Vis tik, nepaisant vienuolių intrigų, gandas apie jo mokytumą ir teoriniai-pedagoginiai atradimai, gerokai palengvinantys giedojimo mokymą, plito. Guido d‘Arezzo

Didžiausias jo nuopelnas yra natų linijų sistemos, kuria pagrįsta ir nūdienos notacija, įvedimas. Suradęs jos pagrindinius elementus praeities muzikos teoretikų darbuose, jis visa tai susistemino. Dar iki jo 10 a. pabaigoje natų užrašymui buvo naudojamos vienos arba dviejų linijų sistemos (raudonoji f ir geltonoji c linijos). Gvidas tarp jų (kurios buvo tari muzikiniai raktai) įvedė juodąją liniją garsui a. Kiti tarpiniai tonai imti žymėti linijų tarpuose. Taip, natomis užrašant melodiją, viršuje arba apačioje buvo pridedama po vieną juodą liniją.

Jam priklauso ir teorinis bei praktinis metodas, palengvinantis intervalų suvokimą, kurį pirmąkart išdėstė laiške vienuoliui Michaeliui – tai vadinamoji solminizacija (pavadinimas iš sol ir mi natų). Jos pagrindu Gvidas paėmė himno dainininkų globėjui šv. Jonui tekstą, kaip manoma Pauliaus Diakono1) > sukurtą apie 700-uosius:

Ut queant laxis 
resonare fibris 
Mira gestorum 
famuli tuorum, 
Solve polluti 
labii reatum, 
Sancte Iohannes.

Kiekviena himno eilutė prasideda tonu aukščiau, išskyrus 4-ą, kuri nuo ankstesnės skiriasi pustoniu. Pradiniai melodinių frazių garsai (heksachoras – 6 garsų eilė) buvo pavadinti ut, re, mi, fa, sol, la - jie nežymėjo pastovaus aukščio garsų, kad šių laikų solfedyje, tačiau toninis santykis buvo pastovus. Pagrindinę reikšmę turėjo pustonio mi-fa padėtis.

Gido sudaryta solminizacijos sistema gyvavo kelis šimtmečius. Ja rėmėsi ir pirmasis lietuvių muzikos teoretikas Žygimantas Liauksminas2), 17 a. Vilniuje išleidęs vadovėlį „Ars et praxis muzica“. 16 a. Don Anselmo iš Flandrijos 7-am laipsniui įvedė skiemenį si, o 17 a. italas Batista Donis3) skiemenį ut pakeitė patogiau tariamu do (iš savo pavardės pirmų raidžių! ).


*) Gvidas iš Areco (Guido d'Arezzo, apie 991-1034) – nebediktinų vienuolis, italų muzikologas, pedagogas. Pagarsėjo kaip muzikinės notacijos reformatorius, senąsias neumas išdėliojęs ant linijų ir tarp jų, dvi linijas, F ir C, jis nurodė kaip garso aukštumo orientyrus, jas išskirdamas raudona ir geltona spalvomis. Tad Grigaliaus choraluose garso aukštumas buvo nustatomas tiksliau nei iki tol. Taip pat asimiliavo ir raidinę notaciją, aprašytą anoniminiuose 11 a. pradžios traktatuose.

1) Paulius Diakonas (Paulus Diaconus, apie 720-798) – benediktinų vienuolis, istorikas. Pagrindiniu veikalu laikomas „Langobardų istorija“ (iki 796 m.). Jam priskiriamas himnas „Ut queant laxis“, kurio pirmieji skiemenys Gvido Aretiečio 11 a. naudoti solmizacijai. Yra parašęs daugelį epigrafijų Karolingų dvaro nariams ir daug eilėraščių.

2) Žygimantas Liauksminas (Zygmunt Lauxmin, apie 1596-1670) – lietuvių, jėzuitas, teologas, filosofas, retorikos ir muzikos teoretikas, lietuvių muzikologijos pradininkas, vienas pirmųjų Vilniaus universiteto profesorių lietuvių. Parašė teologijos veikalų, pirmąją originalią Žečpospolitoje graikų kalbos gramatiką, o žymiausias jo veikalas – „Oratorinė praktika ir retorikos meno taisyklės“ (1648), kuriame smerkiamos barokinio stiliaus ydos. Išleido pirmąjį Lietuvoje muzikos vadovėlį „Muzikos menas ir praktika“ (Ars et praxis musica, 1667 m.), kuriame aiškinami bendrieji muzikos pagrindai – natų pavadinimai, gama, raktai, yra pratimų, yra daug bažnytinės muzikos pavyzdžių, apibūdinamas lygusis (cantus planus), daugiabalsis ir grigališkasis, kietasis (cantus durus) bei švelnusis (cantus mollis) giedojimas.

3) Džiovanis Batista Donis (Giovanni Battista Doni, 1595-1647) – italų muzikologas, humanistas, intensyviai studijavęs senovės muziką (nors pats nemuzikavęs). Bet kita, jis pervadino solfedžio „Ut“ natą į „Do“ („Naujajame įvade į muziką“, 1640). Nuo 1640 m. gyveno Florencijoje, kur buvo retorikos profesoriumi universitete. Žinomiausiu jo kūriniu yra „Kompendiumas apie muzikos rūšis ir tipus“ (1635).

Prerafaelitai
Aklieji vargonų virtuozai
Korėjos tradicinė muzika
Auksinis balsas: Ros Sotėja
G. Kapcanas. Būsena, ženklas
SUN RA: muzika iš atviro kosmoso
Bendra kosmoso ir muzikos istorija
Paganini: Kiekvienas turi savo paslaptį
Auksinis balsas arba gimus Kambodžoje
Aš jį išsunkiau savo nevaržomais jausmais
Žiūrovo nuostaba kūrinio suvokimui
Lukas Devita - kosmoso paauglys
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Jim Morrison: Amerikos poetas
Aktualijos rokenrolu
Dailė fiziko akimis
NSO ir paslaptys
Filosofijos skiltis
Poetinės vizijos
Vartiklis