Odnerio aritmometras. Lithuanian

1890 m. švedų kilmės inžinierius Vilgodtas Odneris¹⁾ (1845-1905) savo kukliame fabrike Peterburge pradėjo gaminti 15 m. kurtą skaičiavimo mašiną, kurią pavadino aritmometru. jis gebėjo atlikti visus 4-is aritmetikos veiksmus.

O prieš tai, prieš 20 m., 1868 m. 20-metis Stokholmo Karališkojo technologijų ins-to studentas atvyko į St. Peterburgą su 8 rubliais kišenėje. Jį buvo įkvėpusi Nobelių šeimos sėkmė – o jis ir pradėjo dirbti L. Nobelio (A. Nobelio vyresniojo brolio) mašinų gamykloje. Bet nutiko, kad 1871 m. jį paprašė sutaisyti Šarlio Tomo²⁾ (1785-1870) aritmometrą. Tuomet jie buvo vieninteliai masiškai gaminami mechaniniai skaičiavimo prietaisai – Leibnico volelis ir iki to laiko jų jau buvo pagaminta apie 1000. jų konstrukcija buvo gana sudėtinga, o detalės privalėjo būti labai tikslios tad juos remontavo tik Paryžiuje. Vis tik V. Odneriui ne tik pavyko jį sutaisyti, bet ir kilo mintis, kad jį galima supaprastinti.

Mechaninio skaičiuoklio veikimo principas remiasi krumpliaračių sistema. Daugiaženkliams skaičiams reikia keliųtokių sistemų tik reikia sugalvoti perkėlimo mechanizmą kad jei vienas dantratis prasisuks 9, tai sekantis turi pasisukti per 1. Štai čia ir kildavo dvi sunkiausios problemos. Pirmoji kaip pasukti visus dantračius kiekvienam per reikiamą dantelių kiekį sukant tik vieną rankeną, o antroji – kaip sumažinti rankenos sukimų kartus dauginimo atveju (juk visai nesinori kokį nors skaičių dauginant iš 583, sukti rankeną 583-is kartus).

Sprendimą visoms toms problemoms surado G. Leibnicas, skaičių perdavimui dantračiams-skaičiuotojams panaudojęs laiptuotą volelį. Dantukai ant volelio turėjo skirtingą ilgį, tad perstumiant perduodantį dantratį palei volelį galima buvo jį nustatyti į zoną su kitokiu (t.y. reikiamu) dantelių kiekiu. Daugiaženkliai daugybai Leibnicas išrado vadinamąją karietėlę. Principas buvo panašus į „daugybą stulpeliu“ ant popieriaus. Tiesa pirmasis 1672 m. Skaičiuotuvas,1673 m. pademonstruotas Londono Karališkoje draugijoje tų elementų dar neturėjo ir galutinė versija pasirodė tik po 20 m. - 1694 m. aritmometras leido gauti 12-os skaitmenų rezultatą! Vieną tokių mašinų Leibnicas netgi padovanojo Rusijos carui Petrui I.

Vis tik reali Leibnico realizacija turėjo trūkumų, neleidžiančių masinės gamybos (ką gi, Leibnicas nebuvo inžinieriumi! - jis net paliko ne brėžinį, o aprašymą žodžiais). Tad būtent Š. Tomas patikimai įgyvendino jo idėjas, pirmą variantą suprojektavęs 1818 m, o 1820 m. ir pagaminęs bei užpatentavęs. Tik jis jo negamino pardavimui – jis užsiėmė draudimo verslu ir jie buvo jo biuruose, nes paspartino skaičiavimus. Ir tik 19 a. 5-me dešimtm. jis pradėjo juos pardavinėti, nors didelės paklausos jie neturėjo – pradžioje per mėnesį tebuvo pagaminamas maždaug 1 aritmometras, o po 1865 m. - maždaug 7-i. Viso pagaminta apie 2000 vienetų, o gamyba nutrūko prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui.

Odnerio aritmometras, 1890 Tai štai V. Odneris suprato, kad pagrindinis „Tomo mašinų“ trūkumas yra Leibnico volelis. Mat dėl konstrukcinių ypatybių volelio nepavykdavo žymiai sumažinti ir todėl aritmometras būdavo gana stambus ir sunkus. Jam kilo idėja volelį pakeisti plokščiais dantytais ratukais, kuriuose būtų galima išstumti reikiamą kiekį dantukų (vėliau jis imtas vadinti Odnerio ratuku). Iš tikro, tai toji idėja jau pleveno ore. Ji buvo jau nepublikuotame Leibnico rankraštyje (nors nėra užuominų, kad ji būtų bandyta įgyvendinti). 1841 m. prancūzas, medicinos daktaras Didjė Rotas⁴⁾ irgi sukūrė sumuojantį prietaiso, taip pat vadintą aritmometru, skaičių įvedimui naudojusį ratuką su kintamu dantelių skaičiumi. O 1872 m. patentą už panašų „dantratį“ išsiėmė amerikiečių aritmometrų kūrėjas Frenkas Boldvinas⁵⁾. Vis tik sėkmingiausia konstrukciją sugalvojo V. Odneris.

Pirmąją versiją pagamino namuose 1873-iais. Prietaisas taip sudomino L. Nobelį, kad jis leido jį pabaigti jo gamykloje ir … prarado inžinierių. 1875 m. V. Odneris pradeda bendradarbiauti su „Koenigsberg & Co“, išėmusia jam patentus Rusijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Tačiau masinė gamyba pagal nebuvo pradėta – tik Nobelio gamykloje buvo pagaminta keliolika aritmometrų (apie 14).

1878 m. V. Odneris pradėjo dirbti Valstybinių popierių ruošimo ekspediciją, kurioje buvo spausdinami pinigai. Joje jis sukūrė prietaisą automatinei pinigų numeracijai ir 1881 m. tapo kredito bilietų spausdinimo skyriaus vadovu. Bet ir svajonė apie aritmometrus jo nepaliko, ir nors tam jis lėšų neturėjo, padėjo tabako bumas – jis suprojektavo mašiną papirosams. Už uždirbtus pinigus jis 1885 m. jis įsirengė nedideles dirbtuves su vienomis staklėmis, netrukus virtusias gamyklėle, gaminančia papirosines ir poligrafines mašinas. Bandė gaminti ir aritmometrus – pradžioje nelegaliai, nes teises buvo perleidęs „Koenigsberg & Co“. Vis tik vėliau jis atsiteisė savo teises ir 1890 m. išsiėmė patentą patobulintai aritmometro versijai. Odnerio aritmometro sandara

V. Odnerio reikalai klostėsi puikiai ir 1890 m. jo gamykla turėjo jau per 100 staklių. Tais metais pagaminta ir parduota ir apie 500 aritmometrų. Pasirodė pagiriamieji atsiliepimai ir straipsniai. Buvo pažymima mažas jo dydis (13x18 cm), tikslumas, patikimumas ir naudojimo paprastumas. [ 1890 m. V. Odneris netgi išleido knygą „Odnerio sistemos aritmometras“, kurioje aiškino, kaip reikia dirbti su aritmometru ir kaip supaprastinti skaičiavimus – kas ypač svarbu dalybai ir šaknies traukimui. ] Gamyba ir pardavimai sparčiai augo. Jis užpatentuotas daugelyje šalių – Vokietijoje jį leido „Brunsviga“ pavadinimu, o Prancūzijoje – „Dactyle“ ir t.t.

Po V. Odnerio mirties (1905), jų gamybą tęsė sūnūs ir žentas. Po revoliucijos fabrikas buvo nacionalizuotas, Odnerio šeima pasitraukė į Švediją, kur atkūrė gamybą ir gamino „Original-Odhner“ aritmometrus. O Rusijoje Odnerio aritmometrus ima gaminti jau Maskvoje – 1925 m. F.E. Dzeržinskio vardo gamykloje pagaminami pirmieji egzemplioriai – ir „geležinio narkomo“ garbei pavadinami „Felix“. Jie leisti iki 1978 m. ir jų pagaminta keli milijonai. Kartu buvo ir klaviatūromis skaičių įvedimui (VK-1) ir elektros varikliais (VK-2) papildyti modeliai.

¹⁾ Vilgodtas Odneris (Willgodt Theophil Odhner, 1845-1905) – švedų inžinierius ir verslininkas, nuo 1868 m. dirbęs St. Peterburge ir sukūręs aritmometrą, tapusį populiariausiu 20 a. viduryje. 1885 m. įkūrė savo gamyklą, kurioje gamino spaudos presus ir cigarečių gaminimo automatus. Pirmąjį aritmometro prototipą sukūrė 1873 m., o vėliau jį tobulino, kol 1890 m. pradėjo masinę jų gamybą. Po jo mirties, jų gamybą tęsė jo palikuonys.

²⁾ Šarlis Tomas de Kolmaras (Charles Xavier Thomas de Colmar, 1785-1870) – prancūzų išradėjas ir verslininkas, pirmojo masiškai gaminamo mechaninio aritmometro sukūrėjas. Aritmometrą, remdamasis Leibnico skaičiuotuvo principu, sukūrė 1820 m. Jis galėjo atlikti visus 4-is aritmetikos veiksmus. Tuo metu jis buvo pranašesnis už visas tuo metu pasaulyje esančias mašinas, nes galėjo operuoti 30-ženkliais skaičiais. Tačiau jis užsiėmė draudimo verslu (ir 1843 m. įkūrė draudimo kompaniją „Le Soleil and L'aigle“, tapusią stambiausia Prancūzijoje – ir nacionalizuotą 1946 m.) ir juos naudojo tik savo kontorose, o pardavinėti juos pradėjo tik 5-o dešimtm. pradžioje. 1844 m. jį pristatė Pramonės prekių parodoje. Tačiau jį aplenkdavo kiti autoriai, tad 1855 m. Pasaulinei parodai pagamino milžiniško (stalo) dydžio aritmometrą, kurį aptarnauti turėjo du žmonės. Ir tik vėliau jis gavo pripažinimą ir iki savo mirties jų pagamino apie 1000.

⁴⁾ Didjė Rotas (David Didier Roth, 1808-1885) – žydų iš Vengrijos kilmės prancūzų gydytojas ir išradėjas, homeopatininio gydymo populiarintojas. Paryžiuje įsikūrė kažkur 4-me dešimtm. pradžioje, užsiimdamas homeopatiniu gydymu, kurį gynė nuo kritikų. Buvo mokslo progreso entuziastas. Tad per trumpą laiką (1840-44) sukūrė eilę mechaninių skaičiuotuvų (tačiau neaiški priežastis, kodėl taip staiga jais užsiėmė – gal kad buvo daug pacientų iš finansų srities?!). Jis aplankė Č. Babidžą, kad su juo aptartų jo Skirtuminį skaičiuotuvą. 1844 m. už „Additionneur-Soustracteur“ gavo bronzos medalį Pramonės prekių parodoje, ten aplenkdamas Š. Tomą. Tačiau tada užmetė skaičiuotuvus ir grįžo į medicinos sritį. Jo pacientais buvo Heinė, F. Šopenas ir Rotšildai… Vėliau tapo meno žinovu ir kolekcininku. Parašė „Clinique homoeopathique“ (1736-40), „Matiere médicale pure“ (1851) ir kt.

⁵⁾ Frankas Boldvinas (Frank Stephen Baldwin, 1838-1925) - amerikiečių išradėjas, 1875 m. sukūręs mechaninį skaičiuotuvą, naudojantį ratuką su kintamu dantelių skaičiumi. Maždaug 7-me dešimtm. jis taip pat išrado ir anemometrą, skirtą vėjo krypčiai nustatyti, bei kelis kitus išradimus, tarp jų ir iki 4-ių skirtingų medienos rūšių automatinį matavimą. Tai, o taip pta gyvybės draudimo biure pamatytas Tomo aritmometras, leido jam pradėti kalvoti apie skaičiuotuvus – ir tai buvo Monroe kalkuliatorių ištakos. Pirmuosius 10-mt skaičiuotuvų jis sukūrė po vedybų 1873 m. persikėlęs į Filadelfiją. Tada suprojektavo ir 1874 m. patentavo sumavimo mašiną, kurią vadino aritmometru. 1900 m. užpatentavo „Baldwin Computing Engine“, o 1908 m. - „Baldwin Recording Calculator“, su kalkuliatoriumi turėjusį ir spausdintuvą. Tada 1911 m. su Jay R. Monroe įkūrė „Monroe Calculator Company“, vėliau gaminusią mechaninius ir elektroninius kalkuliatorius bei kitus gaminius, o nuo 2019 m. netgi pardavinėjo apskaitos programas.

NSO.LT svetainė
Matematikos skiltis
HOT.LT svetainė
Vartiklis