Skaitykite:

ARPANET istorija

Interneto istorija

Visata kaip kompiuteris

Kam Elizai Internetas?

S. Lemas. Trumpas sujungimas

Kolmogorovo dirbtinio intelekto alfa ir omega

Seniausias pasaulyje analoginis kompiuteris

Elizos rūpesčiai dėl tapatybės

Ką byloja byla

Mokslo naujienos

Minčių valdymas

KITA:

Egzistencializmas

Spiritualizmo apžvalga <

žmogus, kuris neišrado kompiuterio

Traktatas apie dvi Sarmatijas

Ivanas Naživinas. Judėjas

Pastabos apie kūrybiškumą

Sakmė apie Baltąjį banginį

Įžengiant į miškus

21 a. mokslo idėjos

Naujojo tipo mokslas

Taip pat skaitykite: Visata kaip kompiuteris

Taip vadinosi 2002 m. išleistas ir prieštaringai vertinama Stephen Wolfram knyga. Joje išdėstoma empirinė ir susisteminta analizė apie skaičiavimo modelius tokius kaip ląstelių automatai. Jie vadinami "paprastomis programomis". Teigiama, kad paprastųjų programų tyrimo filosofiniai principai ir metodai tinka kitoms mokslo sritims. Pagrindinės dvi knygos peršamos idėjos: a) skaičiavimo prigimtis turi būti tiriame eksperimentiškai; b) tyrimų rezultatai yra nepaprastai svarbūs gamtos pasaulio suvokimui.

Nuo 4 dešimtm. pradžios skaičiavimai buvo nagrinėjami dvejopai: 1) inžinerijoje, kai stengiamasi sukurti praktinius panaudojimus; b) matematiškai, bandant įrodyti su skaičiavimais susijusias teoremas. Volframas sakosi įvedąs naują tipą, kuris yra sistematizuojantis, empirinis skaičiavimo sistemų tyrinėjimas jų labui.

Tačiau palaipsniui Volframas prieina prie išvados, kad būtinas visiškai naujo tipo metodas. Tradicinė matematika nepajėgi aprašyti tų sistemų sudėtingumo. Tad knygoje bandoma derinti eksperimentinius ir teorinius dalykus.

Paprastos programos

Pagrindinė knygos tema yra paprastų abstrakčių taisyklių, iš esmės, nesudėtingų programų, studija. Beveik kiekvienoje skaičiavimų sistemoje, tarp pačių paprasčiausių atvejų nepaprastai greitai pastebimi nepaprastai sudėtingi dariniai. Tai atrodo yra nepriklausomai nuo sistemos komponentų ir jos konfigūravimo.

Paprastos programos apibūdinamas remiantis keliais matavimais:

1. Jų veikimą galima paaiškinti paprasta grafine schema;
2. Ją galima paaiškinti keliais sakiniais;
3. Ją galima realizuoti keliomis programavimo kalbos eilutėmis;
4. Galimų atmainų skaičius yra pakankamai mažas ir visos jos gali būti suskaičiuotos.

Įprasta, kad paprastos turi labai paprastą abstraktų veikimo principą. Jų pavyzdžiais gali būti ląstelių automatai, Turingo mašinos ar kombinacinės schemos. Natūraliai kyla klausimas – jei šios sistemos tokios paprastos, iš kur atsiranda tas sudėtingumas?

Programos aprašyme trūksta vietos, kad būtų tiesiogiai užkoduota viskas, ką programa gali daryti. Mat jei programos elementai turi mažai ryšių su programos elgsena, tada būna nepaprastai sunku sukurti programą su tam tikra elgsena. Alternatyva būtų sukurti paprastą skaičiavimų aplinką ir tada grubios paieškos priemonėmis pabandyti surasti geriausią variantą.

Paprastos programos turi plačią elgsenos sritį. Įrodyta, kad kai kurios jų yra universalūs kompiuteriai. Kitos turi savybes, panašias į nagrinėjamas tradiciniuose moksluose. Jos naudojamos kaip modeliai srautų analizei, medžiagos struktūrai, kristalų augimui, biologijoje ir daugelyje sociologinių, geologinių ir ekologinių reiškinių.

Kita paprastų programų savybė yra ta, kad jų sudėtingumo padidinimas beveik nepaveikia bendro sudėtingumo. Tai tarsi parodo, kad paprastos programos gali perteikti beveik bet kurios sudėtingos sistemos esminius principus.

Volframas tvirtina, kad yra būtina ištirti visas tokias sistemas ir aprašyti, ką jos daro. Pagrindinis tikslas šioje srityje yra suprasti ir apibrėžti skaičiavimo visatą panaudojant eksperimentinius metodus.

NTM kritika

Knyga sulaukė nepaprasto žiniasklaidos dėmesio. Ji apžvelgta ir daugelyje mokslinių žurnalų. Net ir kritikai pažymėjo aiškų pateikimo būdą. Tema buvo laikoma įdomia ir provokuojančia mąstyti. Iš neigiamų aspektų pažymėta autoriaus kuklumo stoka, prastas redakcinis darbas, nepakankamas matematinis griežtumas ir idėjų tiesioginio panaudojimo galimybės nebuvimas. Kai kurie apžvalgininkai dėmesį sutelkė į paprastų programų naudojimą, o ne į fundamentaliąją idėją dėl paprastų programų erdvės tyrimo.

Pagrindinis NTM teiginys yra, kad kuo paprastesnė sistema, tuo labiau tikėtina, kad ji pasireikš daugelyje sudėtingų kontekstų. Tad sistemingai tiriant paprastų programų erdvę galime sukaupti pasikartojimų bazę.

Tačiau daugelis mokslininkų tiki, kad iš daugelio galimų parametrų, tik kai kurie gali pasireikšti tikrovėje. Pavyzdžiui, iš daugelio lygties sprendinių tik kai kurie yra prasmingi. NTM kritikuota ir už tai, kad, atseit, paprastų sistemų elgesys kažkaip perteikia visų sistemų elgesį.

Sakyta, kad Volframas nesupranta evoliucijos teorijos. Pagrindinis priekaištas buvo NTM gali paaiškinti organizmų formas, tačiau nepajėgi paaiškinti jų funkcinio sudėtingumo.

Buvo pažymėta ir tai, kad pateikiamo idėjos nėra visiškai naujos. Edward Fredkin ir Konradas Cūzė buvo pirmieji, išsakę suskaičiuojamos Visatos idėją, tame tarpe ir visatos, kaip ląstelių automato idėją. Ypač aštrus šiuo klausimu buvo Juergen Schmidhuber.

Taip pat skaitykite: Visata kaip kompiuteris

1. S. Wolfram. A New Kind of Science, 2002
2. D. Naiditch. Divine Secrets of the Ya-Ya Universe: A New Kind of Science – or a Not-so-new Kind of Computer Program? // Sceptic Magazine, issue 10-2, 2003