![]() |
| |||
![]() | ||||
|
Naujojo tipo mokslas Taip pat skaitykite: Visata kaip kompiuteris Taip vadinosi 2002 m. išleistas ir prieštaringai vertinama Stephen Wolfram knyga. Joje išdėstoma empirinė ir susisteminta analizė apie skaičiavimo modelius tokius kaip ląstelių automatai. Jie vadinami "paprastomis programomis". Teigiama, kad paprastųjų programų tyrimo filosofiniai principai ir metodai tinka kitoms mokslo sritims. Pagrindinės dvi knygos peršamos idėjos: a) skaičiavimo prigimtis turi būti tiriame eksperimentiškai; b) tyrimų rezultatai yra nepaprastai svarbūs gamtos pasaulio suvokimui. Nuo 4 dešimtm. pradžios skaičiavimai buvo nagrinėjami dvejopai: 1) inžinerijoje, kai stengiamasi sukurti praktinius panaudojimus; b) matematiškai, bandant įrodyti su skaičiavimais susijusias teoremas. Volframas sakosi įvedąs naują tipą, kuris yra sistematizuojantis, empirinis skaičiavimo sistemų tyrinėjimas jų labui. Tačiau palaipsniui Volframas prieina prie išvados, kad būtinas visiškai naujo tipo metodas. Tradicinė matematika nepajėgi aprašyti tų sistemų sudėtingumo. Tad knygoje bandoma derinti eksperimentinius ir teorinius dalykus. Paprastos programos Pagrindinė knygos tema yra paprastų abstrakčių taisyklių, iš esmės, nesudėtingų programų, studija. Beveik kiekvienoje skaičiavimų sistemoje, tarp pačių paprasčiausių atvejų nepaprastai greitai pastebimi nepaprastai sudėtingi dariniai. Tai atrodo yra nepriklausomai nuo sistemos komponentų ir jos konfigūravimo. Paprastos programos apibūdinamas remiantis keliais matavimais:
Įprasta, kad paprastos turi labai paprastą abstraktų veikimo principą. Jų pavyzdžiais gali būti ląstelių automatai, Turingo mašinos ar kombinacinės schemos. Natūraliai kyla klausimas jei šios sistemos tokios paprastos, iš kur atsiranda tas sudėtingumas? Programos aprašyme trūksta vietos, kad būtų tiesiogiai užkoduota viskas, ką programa gali daryti. Mat jei programos elementai turi mažai ryšių su programos elgsena, tada būna nepaprastai sunku sukurti programą su tam tikra elgsena. Alternatyva būtų sukurti paprastą skaičiavimų aplinką ir tada grubios paieškos priemonėmis pabandyti surasti geriausią variantą. Paprastos programos turi plačią elgsenos sritį. Įrodyta, kad kai kurios jų yra universalūs kompiuteriai. Kitos turi savybes, panašias į nagrinėjamas tradiciniuose moksluose. Jos naudojamos kaip modeliai srautų analizei, medžiagos struktūrai, kristalų augimui, biologijoje ir daugelyje sociologinių, geologinių ir ekologinių reiškinių. Kita paprastų programų savybė yra ta, kad jų sudėtingumo padidinimas beveik nepaveikia bendro sudėtingumo. Tai tarsi parodo, kad paprastos programos gali perteikti beveik bet kurios sudėtingos sistemos esminius principus. Volframas tvirtina, kad yra būtina ištirti visas tokias sistemas ir aprašyti, ką jos daro. Pagrindinis tikslas šioje srityje yra suprasti ir apibrėžti skaičiavimo visatą panaudojant eksperimentinius metodus. NTM kritika
Pagrindinis NTM teiginys yra, kad kuo paprastesnė sistema, tuo labiau tikėtina, kad ji pasireikš daugelyje sudėtingų kontekstų. Tad sistemingai tiriant paprastų programų erdvę galime sukaupti pasikartojimų bazę. Tačiau daugelis mokslininkų tiki, kad iš daugelio galimų parametrų, tik kai kurie gali pasireikšti tikrovėje. Pavyzdžiui, iš daugelio lygties sprendinių tik kai kurie yra prasmingi. NTM kritikuota ir už tai, kad, atseit, paprastų sistemų elgesys kažkaip perteikia visų sistemų elgesį. Sakyta, kad Volframas nesupranta evoliucijos teorijos. Pagrindinis priekaištas buvo NTM gali paaiškinti organizmų formas, tačiau nepajėgi paaiškinti jų funkcinio sudėtingumo. Buvo pažymėta ir tai, kad pateikiamo idėjos nėra visiškai naujos. Edward Fredkin ir Konradas Cūzė buvo pirmieji, išsakę suskaičiuojamos Visatos idėją, tame tarpe ir visatos, kaip ląstelių automato idėją. Ypač aštrus šiuo klausimu buvo Juergen Schmidhuber. Taip pat skaitykite: Visata kaip kompiuteris
Poezija ir skaitiniai |