Užrašai paraštėse

F. Brady. Endgame: Bobby Fisher‘s Remarkable Rise and Fall – from America‘s Brightest Prodigy to the Edge of Madness, 2011

Išprotėjęs genijus
 

Skaitiniai
 
Fantastika
 
Lithuanian.Net
 
NSO.LT
 
 
Papildomai skaitykite:
Lužino gynyba
Pirmasis čempionų mačas
Mikėnas ir čempionai...
B.Fišerio „šimtmečio“ partija
Laskeris – matematikas ir filosofas
Cirko direktoriaus duktė
Antisemitizmas
Olandiškoji gynyba
Čempionai: Borisas Spaskis
Lygiosios prieš Europos čempionę!
Kasparovas prakisa kompiuteriui
Bėjus Dao. „Šachmatų karalius“
Kur eina karalius – didelė paslaptis: A.Karpovas
Pramuštas uždarasis Karo Kanas
Permainingai agresyvi pradžia
Kompiuterinių žaidimų filologija
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Nekenčiu kalkuliatoriaus!
Bjarte Breiteig. Stokholmas
Knygos, kurios mokė nesimokyti
Dėl "Elementariųjų dalelių"
Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Keistuolio fenomenas mene
Judafobija
 

Tai ne F. Bredi¹⁾ „Endšpilio“ vertimas, jos įkvėpta esė: pastabos, „šalto proto pastebėjimų ir širdies karčių potyrių“ rinkinys.

Pradžia  |  Antra dalis  |  Šimtmečio partijos analizė  

Reginos²⁾ Fišer gyvenimas ir likimas primena paslaptingą šachmatų partiją, kai tarsi kokia nematoma ranka stumdo Valdovę po languotą lentą. Regina Verner Fišer gimė Šveicarijoje, tačiau, kai mergaitei buvo dveji metai, šeima persikraustė į Ameriką. 18-os, pabaigusi koledžą, mergina nuvyko į Vokietiją aplankyti brolio, rtačiau Berlyne sutiko amerikiečių genetiką Hermaną Miulerį, būsimąjį Nobelio laureatą³⁾, kuris pasiūlė jai tapti jo sekretore ir dukters guvernante.

Regina, pakerėta jo širdies širdies šilumos ir intelekto spindesio, sutiko. Jis labai ją vertino: profesionalę scenografistę, sekretorę-mašininkę, mokančią vokiečių kalbą. Tačiau vėliau įtikino ją pasišvęsti medicinai ir vykti su juo į Rusiją, kur ji tapo 1-ojo Maskvos medicinos instituto studente (1933-38). Iškilų genetiką taip pat lydėjo asistentas Hansas Herchardas Fišeris, jaunas biofizikas, kurio tikras vardas buvo Leiba.

Pavardę teko pakeisti dėl Vokietijoje sustiprėjusio antisemitizmo. Jam, kaip puikiam specialistui, pasiūlė vietą Maskvos smegenų institute. Hansas ir Regina pamilo vienas kitą ir apsivedė 1933-iais. Netrukus jiems gimė duktė Džoana. Tačiau ir Rusijoje jie nuolat susidurdavo su judafobijos apraiškomis. Be to stiprėjo stalininis teroras. Karštakošė studentė netikėtai meta 6-ą medicinos instituto kursą, kai nedaug buvo belikę iki baigimo, ir su dukra sprunka į Paryžių. Hansas – Čilėje... Prieš išvykdami jie kažkodėl išsiskyrė, formaliai likdami vyru ir žmona.

Vėliau buvo visko. Atskiru atveju, anglų kalbos mokytojos darbas Paryžiuje. Tačiau prieš įsiveržiant vokiečiams, būdama JAV piliete, Regina bėga į Ameriką. Ir vėl paslaptingas Kažkas, prisilietęs prie Karalienės-Reginos, daro netikėtus ėjimus, tarsi pranašaudamas audringo šachmatų genijaus, kurį jai lemta pagimdyti, žaidimo manierą. 40-ųjų pradžioje motina su dukra tampa benamėmis. Netrukus, nepaisydama aplinkybių, Regina tampa nėščia antrąkart. Ir siunčia 5-metę dukrą pas nusenusį tėvą Sant-Luise, kad 1943 m. kovo 9 d. Čikagos ligoninėje pagimdytų Robertą Džeimsą Fišerį. Tėvu gimimo liudijime įrašytas Hansas Herchardas Fišeris, nors, nebūdamas JAV piliečiu, niekada į šalį nebuvo įvažiavęs. Po savaitės ligoninėje, motina su naujagimiu persikelia į prieglaudą, kur pareikalavo dukters. Tačiau nakvynės namuose neleido gyventi trim. Kai Regina karštai užprotestavo, policininkas ją suėmė už visuomeninės tvarkos pažeidimą. Motiną su dviem vaikams išmeta į gatvę, prieš tai atlikę psichiatrinį patikrinimą. Diagnozė: „paranojinio tipo asmenybė; užsiplieskianti, tačiau be psichikos nukrypimų“. Ji kaunasi dėl išgyvenimo, kreipiasi pagalbos į žydų filantropus, socialinės apsaugos agentūras, į senuką-tėvą. Pinigų gauna, - tačiau mažai. Laimei, ji gauna sekretorės-mašininkės darbą solidžioje kompanijoje ir įsikuria vieno kambario bute pietinėje Čikagoje.

Bandydama ištrūkti iš smaugiančio pinigų stygiaus, Regina išbandė daugybę profesijų. Buvo suvirintoja, mokytoja, samdine fermoje, toksikologo asistente, stenografiste... 5-o dešimtm. viduryje persikėlė į Niujorką. Bobio Fišerio charakteris, visa jo gyvenimo linija, su pokrypiu į beprotybę, - motinos lipdinys. Tačiau kaip sakė rusų psichiatras Bechteriovas⁴⁾: „Mūsų samprata apie psichikos sveikatą – labai santykinis dalykas“.

Motina buvo jo Kaisa, šachmatų mūza. Pakanka pažvelgti į nuotraukas F. Bredi knygoje... Štai 19-metis Bobis, iki krūtinės vandenyje – vonioje – prie šachmatų lentos: pats su savimi žaidžia blico partijas, pakaitom baltais ir juodais. O virš jo galvos iš užuolaidos išsikiša šilta, gera linkinti motinos pėda, kurią sūnus švelniai kaso... O štai jausmingas vaizdelis metro. Bobis padėjo galvą ant motinos peties. Atbarškinusi rašomąja mašinėle 8 valandas, Regina pasiima sunkų stebuklą iš Manhateno šachmatų klubo: vienam naktiniame požemyje pavojinga. Trečioje nuotraukoje: Regina Fišer su peruku, užsimaskavusi normandiška blondine, paslapčiom aplanko sūnų Reikjaviko viešbutyje, kad įkvėptų prieš lemiamą dvikovą su Borisu Spaskiu⁵⁾.

Suaugęs Robertas Fišeris panašus į Džeromą Deividą Selindžerį⁶⁾. Ne tik išoriškai, bet ir likimu. Į raketą panašus skrydis. O tada pasitraukimas į vienatvę, beprotybė, mirtis. Paauglys Bobis primena Holdeną Kolfildą iš „Rugiuose prie bedugnės“. Tas pats protestas prieš būties absurdą, ta pati kolizija tarp slapto kilnumo ir vulgarios saviraiškos... ir tas pats genialumas, trokštantis pasireikšti. Už tai ir išspyrė iš visų mokyklų. „Visiškas mėšlas, - kažkaip ten nesutikau ir kilnių... prasidūriau keturiuose dalykuose ir bendrai nafig užmečiau“ – sako Holdenas apie mokyklą.

Bobis prasidūrė visuose gyvenimo reikaluose, išskyrus šachmatus.

Ir dar vienas sutapimas. Selindžeris ant savo pagrindinės knygos viršelio užrašo: „Mano motinai“. Fišeris motinai skiria pergales, ką liudija jo išpažinties laiškai jai.

Tačiau bandymai sūnui suteikti mokyklinį išsilavinimą baigėsi konfūzu. Jis galėjo ištisas valandas sėdėti prie šachmatų partijos. Tačiau skaitymo, rašymo, aritmetikos pamokose – tarsi dyglys būtų vienoje vietoje. Tuo tarpu bendraklasių kompanijoje – tai mažas mizantropas, atsiribojęs nuo kitų. Iki 10-ies metų Bobis pakeitė 6 mokyklas; po dvi kasmet. Ir visur šalinosi vaikų, o mokytojus niekino: jie nemokėjo žaisti šachmatais. Iš nevilties Regina jį užrašė į gabiųjų mokyklą. Bobis ištvėrė vieną dieną... Kitą rytą į ją eiti atsisakė.

Tikruoju Fišerio gelbėtoju tapo Johanas Heinrichas Pestalocis⁷⁾ - garsusis 18 a. šveicarų pedagogas. Pestalocis vedėsi vaikus į Alpes, per žydinčias pievas kėlėsi prie ledynų, kur sniege alpenštoku⁸⁾ braižė geometrines figūras ira gramatines paradigmas. Jis, be jokių abejonių, būtų leidęs Bobiui sniege užrašyti šachmatų kombinacijas ir net išbandęs jėgas su juo...

Svarbiausia nuostata Bluklino mokykloje, pagrįstoje Pestalocio idėjomis, buvo Anschaung - individualus daiktų ir reiškinių suvokimas. Ten viskas buvo neįprasta. Suolai nebuvo pritvirtinti, o buvo stumdomi tarsi šachmatų figūros languotoje lentoje. O svarbiausia - vaikus skatino užmiršti skirtumą tarp mokymo ir žaidimo. Pavyzdžiui, ankstyvosios Amerikos istorijos pamokose vaikai persirengdavo atitinkamo istorinio laikotarpio drabužiais. Juos mokė verpti, austi, rašyti žąsies plunksnomis... Pokalbiuose atsižvelgė į Fišerio užsidegimą šachmatams. Maža to, pasiūlė mokyti vaikus „išminčių žaidimo“ Beje, stojamojo egzamino metu Bobis parodė aukščiausią per visą mokyklos istoriją IQ lygį - 180 balų (kas prilygsta genijaus IQ).

Taigi, Bruklino mokykloje buvęs dvejetukininkas ir pamokų praleidinėtojas Bobis Fišeris tapo pirmūnu bei populiariausiu iš 150 mokinių. Jis pasijuto „savo stichijoje“. Juk Bobis laimėdavo prieš visus. Mokinius ir mokytojus. Jis buvo geriausias beisbolo ir teniso žaidėjas. Jam reikėjo būti pirmu visur. Jei būtų gyvenęs greta plaukiojimo baseino, būtų tapęs plaukimo čempionu.

Nabokovo romane apie šachmatus⁹⁾ Lužinas pralaimi turnyre, nes nepasirūpina savo fizine ištverme: „Jis tik retkarčiais, uždusęs, pastebėdavo, kad egzistuoja sunkaus kūno kerštas, priverčiantis sustoti lipant laiptais...“ Fišeris – visiška priešingybė Lužinui. Ruošdamasis lemiamam mačui su Spaskiu, jis atkakliai treniravo ne tik dvasią, bet ir kūną. Užsiėmimai su svoriais gimnastikos salėje. Kelios kasdienės teniso partijos. „Negalima patikėti sunkios užduoties žmogui, nesirūpinančiam savo kūnu“, - tas įsitikinimas gautas Pestolocio mokykloje.

Vienas mitų apie Fišerį – apie jo snaudžiantį nemandagumą.

Niekas taip giliai nepraniko į šachmatininko sąmonę kaip Vladimiras Nabokovas. Nuo jo Lužino taip pat dvelkia netašyto stuobrio įspūdis: „O eiles jis prastai supranta dėl rimo, rimai jam sunkumas“. Beje, rimai jau senai sunkūs šiuolaikiniai poezijai. „Ir keistas dalykas: nepaisant to, kad Lužinas per savo gyvenimą perskaitė net mažiau knygų nei jinai, [ .. ] niekuo daugiau be šachmatų nesidomėjo, - ji jame jautė kažkokio išsilavinimo požymį, trūkstančio jai pačiai. [ ... ] Jo kalba buvo nesklandi, pilna netinkamų žodžių, tačiau kartai joje suvirpėdavo intonacija - nepažįstama, daranti užuominą į kitus žodžius, gyvus, pilnus subtilios prasmės, kurios išreikšti jis nesugebėjo”.

Čia – prisilietimas prie paslapties. Nepaisant jo bjaurių judafobiškų apraiškų, Fišeris vis tik Rašto tautos produktas. Nyčė sakė: „Tipas perduodamas paveldu. Mes kažkas daugiau nei individai. Mes virš visos grandinės“. Tačiau Bobis buvo mutantu. Ta prasme, kad aistringai įsikibo į kitą knygą – šachmatų, kaip kamanė prie kardažolės žiedo. Dvasia alsuoja ten, kur nori.

Gyvenimo pradžioje Fišeriui buvo viskas kaip Nabokovo Lužinui – tik su tuo skirtumu, kad Bobio motina nepasilenkdavo vakare virš jo lovelės, „prieblandoje blykstelėjusi deimantais ant kaklo“. Tačiau Regina, tiksliai taip, kaip Lužino teta, aiškino Bobiui: „Pirmiausia sustatykime figūras... Čia baltieji, ten juodieji... Karalius ir karalienė greta. Štai čia karininkai. Čia žirgai. O čia patrankos, šonuose. [ ... ] Dabar žiūrėk, kaip jos vaikšto. Žirkas, aišku, šuoliuoja“. - „Gerai, žaidžiam“, - tarė Lužinas“. Tačiau pirmoji partija neįvyko: į svetainę įjkaitęs tarsi don Žuanas įsiveržė Lužino tėvas ir nusitempė simpatišką tetulę.

Su Bobiu buvo kitaip. Kai tik Regina ir Džoanas pasiūlė jam sužaisti, jie buvo akimirksniu sutriuškinti. Ir vaikas ėmė nuobodžiauti. Na, aišku, tai buvo Apreiškimas. Kaip kitaip paaiškinsi, kad netrukus likimas jam mokytoju pasiuntė genialų mažylį Džeką. Jis Fišeriui tapo tuo, kuo Puškinui licėjuje Kunicynas:

Džekas Kolinzas buvo žmogeliukas su neišsivysčiusiomis kojomis, invalido krėsle du dviračio ratais, kurį niujorko gatvėmis stūmė juodasis milžinas Odelas. Milžinas buvo toks stiprus, kad galėjo be vargo tempti Džeką kartu su vežimėliu stačiais restoranų iš šachmatų klubų laiptais. Ir nors atrodė, kad visa kompanija yra tarsi iš Dikenso¹⁰⁾ puslapių, mažylis ir berniukas kalbėjosi ne visiškai angliškai:

Iš kur galėjo žinojo neįšventintieji, kad 800 m. klajokliai arabai, besibastę po dykumas, lygiai taip pat, iš atminties, aklai žaidė senovinį žaidimą: šachmatų lenta netilpo ant kupranugario kupros. Kaip kad profesionalus muzikantas gali skaityti partitūrą ir tuo pat metu klausytis muzikos, šachmatų meistras gali žvelgti į partijos užrašus ir įsivaizduoti kiekvieną ėjimą. Taip Antonio Saljeri¹²⁾ slapta, su susižadėjimo ašaromis skaitė Mocarto simfonijų partitūras.

Tačiau Fišeris ne Saljeri, o Mocartas: Bobiui nereikėjo „šachmatų partitūros“. Turėdamas unikalią atmintį, jis vaizduotėje sudarinėjo partijos kompoziciją... Ir tada, sparčiai žingsniuodamas Fletbušo aveniu, jie mėgavosi savo aistra, blindfold chess: šachmatais nežiūrint į lentą. Toji antgamtiška sugebėjimų demonstracija sėjo siaubą. Tai nebuvo šachmatai, o slaptas ritualas. Kad ir viena, tačiau ugninė aistra. Jis ja užkrėtė ir Bobį.

Daugelis patyrusių meistrų nemoka žaisti aklai. 13-mečio sugebėjimai – stulbinantys. Ir vis tik jis pirmenybę savė žaidimui gyvai: su figūromis ant lentos. Nes mėgo blicą – greitus šachmatus. Per daugelį metų jų sužaidė tūkstančius: penkių, dešimt minučių... Su benamiais Vašingtono skvere. Su klasiokais ir mokytojais. Pats su savimi, išsitraukdamas mažyti kišeninį rinkinį metro, bibliotekoje, kavinėje. Sekundė – vienam ėjimui. Tai tapo tarsi narkomanija. Ir išvystė sugebėjimą akimirksniu suvokti ir mintyse aprėpti bendrą figūrų sąveiką. Jis žaidė visur ir visada, net sapnuose. Prieidamas prie, kaip Nabokovo Lužinas, iki šachmatinių haliucinacijų: „Jis sėdėjo [ ... ] ir galvojo apie tai, kad liepa ant apšviesto šlaito, galima, žirgo ėjimu nukirsti tą telegrafo stulpą...“

Mokytojas buvo ne tik strategijos žinovu, bet ir didmeistrių biblijos, „Šiuolaikiniai šachmatų debiutai“¹³⁾, apimančios tūkstančius variantų, pozicijų, analizių, rekomendacijų, bendraautoriumi. Mokytojas vadovaujant šachmatų „rabinui“ visa galva paniro į tą Talmudą. Jo nuožiūroje buvo milžiniška mokytojo biblioteka.

Frenko Bredi knygoje Fišeris ne „medinis“, kaip dažnai būna biografinėse knygose. Jis gyvas: „Bobis buvo neaukšto ūgio kaip 13-mečiui, tačiau su metais pradėjo stiebtis, išaugti iš savo drabužių, nušvito. 18-os tai jau išaugęs, plačiapetis, sportiškas vaikinas su iškilia muskulatūra. Jo nuostabios kaštoninės akys. Šypsodamasis švyti holivudiškais dantimis su nežymiu tarpdančiu tarp viršutinių“.

Jis pakankamai laimingas. Nori būti pripažintu ir mylimu. Nes turi tam teisę. Vešlūs kaštoniniai plaukai pakirpti ežiuku ir nežino šukų, kurias jam pakiša Džonas ir Regina. Jis ir pats atkaklus pasišiaušęs ežiukas. Toks kartą ir apsireiškė respektabiliame Manhateno šachmatų klube. Nors mažamečių į jį neįleisdavo. Panašus į kaimo bernioką plebėjus pradžioje privertė sumišti manieringąją klubo steigėjo našlę – Karoliną Maršal, rūmų šeimininkę. Ji norėjo išmesti įžūlėlį, tačiau, kai jai pasakė, kad prieš ją JAV jaunimo čempionas, - įleido.

Jo priešininku tą vakarą buvo Niujorko profesorius Donaldas Birnas¹⁴⁾, tarptautinis meistras, JAV buvęs čempionas, stiprus ir agresyvus šachmatininkas. Visa jame liudijo esant aristokratą: nepriekaištingas kostiumas, kalba, manieros ir tai, kaip laikė cigaretė tarp išpuoselėtų pirštų aukštai virš lentos, alkūnėmis remdamasis į raudonmedžio staliuką.

O Bobis atrodė kaip kaimietis: lininiai marškiniai, aptrinti džinsai, sunešioti sportbačiai. Pasišiaušęs peliukas prieš žvilgantį liūtą. Kruopščiai išnagrinėjęs Birno partijas, Bobis susidarė nuomonę apie priešininko stilių. Jis nusprendė panaudoti neįprastą žaidimo manierą: sužaisti Griunfeldo gynybą. Užmačia buvo tame, kad leistų baltiesiems (Bobis žaidė juodaisiais) užimti centrą, padarant baltųjų figūras pažeidžiamomis. Tai buvo ne klasikinis metodas, kas vedė į painų figūrų išsidėstymą. Profesorius pateko į keblią padėtį. Bobis – ceitnotą. Graužė nagus, šiaušė plaukus; su keliais užšokęs ant krėslo, remdamasis į stalą alkūnėmis, kumščiais remdamas smakrą, akimis rijo lentą.

Šachmatų sielos muziką gerai perdavė Nabokovas: „Pradžioje sklido tyliai, tarsi smuikai palei surdinas. [ ... ] tada, nei iš šio, nei iš to, pragydo styga. [ ... ] Tačiau iškart [...] patyliukais ... susiklostė kažkokia melodija“. Sekdamas tą paslaptingą melodiją, Bobis įgyja pozicinį pranašumą. Tačiau čia pat aukoja žirgą.

Teisėjas Hansas Kmochas¹⁵⁾ vėliau savo prisiminimuose parašys: „Žiūrovai veržėsi prie šachmatų staliuko tarsi žuvys prie properšos. Tai sensacinga, nekasdienė, geniali partija. Kas nuostabiausia – ją žaidė trylikametis“.

Tačiau Bobis įkrito į ceitnotą. Jam teliko 20 min., o iki 40-o ėjimo dar buvo toli. Ir čia jis pastebi, kad gali pakeisti situaciją, žaidimui suteikdamas kitą prasmę. O jei paaukočiau valdovę – stipriausią figūrą? Tai laikyta savižudišku „žioptelėjimu“. Tačiau Bobį vedė „melodija“: jei Birnas prarys jauką, baltieji bus paralyžiuoti.

Kažkur girdėjosi afrikietiški tamtamai ir pagal jų ritmą jis tiksliai į taikinį pasiuntė savo užnuodytas strėlytes. 41-me ėjime, po 5 val. kovos, Bobis apmirusia širdimi pakėlė savo bokštą ir jį nuleidęs ant lentos sušnibždėjo: „Matas...“ Perbalęs Birnas atsistojo ir paspaudė priešininkui ranką. Tačiau profesorius, jau vėliau, buvo dėkingas vaikiščiui. Juk tasai jį už rankos paėmęs įvedė į istoriją – kaip genialios partijos bendraautorių. Ji buvo išpuoselėta, subtiliai žavi, tarsi Mocarto „Mažoji nakties serenada“. Aplink plojo. Senovinis laikrodis išmušė vidurnaktį. Ir tik Regina neplojo. Net atvirųčiai, ji norėjo išgydyti Bobį nuo „pražūtingo apsėdimo“. Jai kažkaip pakliuvo daktaro Roibeno Faino¹⁶⁾ knyga „Psichoanalitiniai stebėjimai: šachmatai ir šachmatų meistrai“. Ten rašoma: „Šachmatų narkomanijos gydymas – sudėtingas procesas. Jis prasideda vaikystės prisiminimų atstatymu ir, jei įmanoma, prisiminimų, susiformavusių dar motinos įsčiose“. Pagal teoriją būtų: kalta pati Regina. Ir tai joje kėlė kaltės jausmą. Kartą vunderkindo motina netgi atėjo išsilieti į Manhateno klubą.
(paskaitykite šios Šimtmečio partijos analizę)

1957 m. JAV pirmenybių dalyviai norėjo virš Manhateno šachmatų užeigos įėjimo užrašyti: „Čia randasi Fišeris”. Kiekvienas iš 14 pretendentų įeidavo į Klubą, kas išmėgintų jėgas su Bobiu Fišeriu. Jis tapo „bauginančia legenda“. Tačiau Bobis jiems nedavė šanso, jokio. Jau pirmoje dvikoje jis sutriuškino Artūrą Fejeršteiną¹⁷⁾. Antrame – atakavo ir vos neparklupdė JAV čempiono Samuelio Reševskio¹⁸⁾. Sudėtingoje ir įtemptoje partijoje jis įstengė pasiekti lygiąsias. Reševskis pasirodė besąs vieninteliu vertu priešininku. Prieš finalinę partiją, nepatyręs nė pralaimėjimo, Bobis surinko 10,5 taškų. Senasis lapinas Semas – tašku mažiau. JAV šachmatų karūnos likimas sprendėsi paskutinėje partijoje: Reševskis-Lombardi¹⁹⁾.

Taip 1957-ais Fišeris tapo JAV čempionu.. Jis neseniai buvo atšventęs 14-ą gimtadienį. Po turnyro ėjo apsnigtu Centriniu parku ir jam atrodė,kad jis – Maskvoje. Rusija jam buvo Eliziejumi, po kurį vaikšto šachmatų dievai.. 14-os jis duoda interviu žurnalui “Šachmatai TSRS”: „Stebiu jūsų didmeistrius. Jie žaidžia greitai, atakuojančiu stiliumi, pilni kovinės dvasios”. Nors jsi žinojo ne viską. Nežinojo, kad kai pasaulio čempionas Michailas Botvinikas²⁰⁾ įeina į Didįjį teatrą, jam surengia ovacijas. Kiekvienas tarybinis didmeistris turėjo žvaigždės statusą. Žaidimo metu juos aptarnavo analitikų komanda. Jie buvo privilegijuota kasta. Kad šachmatai TSRS – „garbės, šlovės, šaunumo ir didvyriškumo reikalas“. Tačiau jam buvo žinoma, kad JAV eks-čempionas S. Reševskis gyvena savo gerbėjų pinigų dėka: gauna 200 dolerių į mėnesį stipendiją – Bruklino buhalterio atlyginimą. Eks-vunderkindas taip skursta, kad net netusi savos šachmatų lentos. Negi ir Bobio laukia ta pati lemtis?

Tad visai nenuostabu, kad pirmasis rusų ir amerikiečių susidūrimas 1954 m. baigėsi amerikiečių sutriuškinimu 20:12, o antrasis, 1955-ais, dar gėdingiau – 25:7. Chuščiovas²¹⁾ sureagavo energingai: „Tarybų Sąjunga dabar stipri kaip niekada. Tačiau mes trokštam ‚detanto‘. Mes pasirengę sėsti prie derybų stalo, jei amerikiečiai rimtai tam pasirengę“. Jis kalbėjo iš jėgos pozicijų – Berlyno siena ėjo ne tik per Vokietijos sostinę. Ji ėjo ir per futbolo lei ledo ritulio laukus:

Ei, vartininke,
Tu vartų sargybinis.
Žinok, o varge, 
Už tavęs – pasienis.

Regina sureagavo Chruščiovui siųstu dalykiniu laišku: „pakviesk Bobį ir Džoaną į Maskvą. Kremlius atsiuntė kvietimą – atvykti į Pasaulinį jaunimo ir studentų festivalį. Lėktuvą pasitiko vyriausybės limuzinas. Bobis ir Džoana apgyvendinti „National“ viešbutyje. Jie turėjo vairuotoją, gidą, vertėją.

Rusai Fišerį priėmė kaip amerikiečių atsaką į tarybinį palydovą Jie manė: Bobis ištirpins šaltojo karo ledą. Paauglį supo minios. Visi troško išvysti vunderkindą iš Bruklino:

Maskvos šachmatų sekcijos vadovas Abramovas²⁴⁾ karštligiškai bandė rasti jo vertą varžovą. Galiausiai buvo pareikalauta T. Petrosiano²⁵⁾. Tai buvo neformalus blico partijų serijos, kurių daugumą laimėjo Petrosianas. Vėliau Fišeris sakė:
- Su juo žaisti velniškai nuobodu...

Su Botviniku²⁰⁾ susikauti pavyko 1962-ais, olimpiadoje Varnoje. Bobis – 19-os, Michailas – 51-ių. Kai užsitęsusi partija buvo atidėta, lentoje buvo spėjamas amerikiečio pozicinis pranašumas. Vakare Fišeris ramiai pavakarieniavo, užmetė akį į lentą, ten brendo pergalė, ir nuvirto miegoti. Tuo tarpu sukrėstas čempionas susikvietė karališkąjį žiedą (M. Talį²⁶⁾, B. Spaskį⁵⁾, P. Keresą²³⁾, E. Gelerį²⁷⁾, S. Furmaną²⁸⁾), kuris suko galvas iki 5-ių ryto. Tačiau jie nebuvo endšpilio specialistai. Autoritetu buvo J. Averbachas²⁹⁾. Jam paskambino į Maskvą. Ir tas su vargu surado siaurą takelį, vedantį į lygiąsias. Jau Niujorke Fišeris pareiškė: „Botvinikas – piguva. Jis niekada nebuvo pirmu tarp lygių... Nenoriu turėti reikalų su tais sukčiais- komunistėliais“. Tačiau kur jis galėjo nuo jų pabėgti? Jis buvo stabų griovėjas – griovė jų šachmatų stabus.

Antrasis į giljotiną pateko Markas Taimanovas³⁰⁾ - pretendentų mače Vankuveryje (Kanada). Markas atvyko su pilna „ekipuote“: sekundantas, asistentas, menedžeris. Tačiau Fišeris jam nesuteikė net mažiausio šanso – sausai 6:0. Negirdėtas šachmatų istorijoje nokautas: „Man lieka mano muzika“, - gera anglų kalba su karšia pašaipa pasakė inteligentiškasis Taimanovas. O Maskvoje jo laukė susidorojimas – ten pralaimėjimą laikė nacionaliniu pažeminimu. Jam atėmė visas privilegijas, niekad daugiau neleido į užsienį. Jo, kaip šachmatininko, karjera buvo baigta.

Tačiau Bobis troško Tigrano galvos... Susirėmimas įvyko Buenos-Airėse. Aerouoste juos pasveikino Argentinos prezidentas. Spaudos konferencijoje Fišeris pareiškė: „Aš stipriausias šachmatininkas pasaulyje“. Bet Petrosianas irgi nebuvo silpnas. Su juo teko pasiterlioti. Jis priminė galinčią įgelti kobrą. Lemiamoje partijoje viskas krypo prie lygiųjų, kai salėje užgeso šviesa. Tamsu buvo 11 min. Petrosiano susikaupimas sutrikdytas. Fišeris tęsė analizę tarsi nieko nebūtų įvykę... Jis buvo išmokęs žaisti nematant lentos dar vaikystėje. Kai šviesa užsidegė, Kaisė ant lėkštutės jam pateikė Tigrano galvą. Mačas laimėtas 6,5:2,5. Kelias į Reikjaviką, į pergalę ir ... beprotybę atsivėrė.

Skaitykite tęsinį  >>>>>

Pastabos:

¹⁾ Frenkas Bredi (Frank Brady, g. 1934) – amerikiečių rašytojas, knygų „Velso pilietis“ ir „Onasis“ autorius. Dėsto Niujorko St. Džonso un-te, yra Maršalo šachmatų klubo prezidentu, o taip pat žurnalo „Chess Life“ redaktorius.

²⁾ Regina - lot. “karalienė, valdovė”. Jei tai atsitiktinumas, tada atsitiktinumas yra „dėsningumo inkognito”.

³⁾ Hermanas Miuleris (Hermann Joseph Muller, 1890-1967) – JAV genetikas, žinomas darbais apie fiziologinį ir genetinį radiacijos poveikį (rentgeno metagenezė), o taip pat savo politiniais įsitikinimais, ragindamas atsisakyti branduolinio ginklo (1955 m. pasirašė Raselo-Einšteino manifestą). Gavo Nobelio premiją fiziologijos ir medicinos srityje (1946).

⁴⁾ Vladimiras Michailovičius Bechteriovas (1857-1927) – rusų psichiatras, neuropatologas, fiziologas, psichologas, refleksologijos ir patopsichologijos pradininkas Rusijoje. 1907 m. įkūrė St. Peterburgo Psichoneurologinį institutą, dabar turinti V.M. Bechteriovo vardą. Mirė netikėtai; oficiali mirties priežastis – apsinuodijimas konservais, tačiau egzistuoja versija, kad ji susijusi su konsultacija Stalinui.

⁵⁾ Borisas Vasiljevičius Spaskis (g. 1937) – šachmatininkas, žaidęs už TSRS ir Prancūziją, tarptautinis didmeistris, 10-sis pasaulio čempionas (1969-1972), titulą iškovojęs prieš T. Petrosianą²⁵⁾, tačiau jį praradęs R. Fišeriui Reikjavike 1972-ais. Mačas prasidėjo skandalu, kai po pralaimėjimo pirmoje partijoje R. Fišeris iškėlė naujus reikalavimus, kurių nepatenkinus, jis neatvyko į antrąją partiją. Skaitykite daugiau Čempionai: Borisas Spaskis

⁶⁾ Džeromas Deividas Selindžeris (Jerome David Salinger, 1919-2010) – JAV rašytojas, labiausiai žinomas savo romanu „Rugiuose prie bedugnės“ (1951), kuriame aprašomas paaugliškas susvetimėjimas ir pagrindinio veikėjo Holdeno Kolfildo nekaltybės praradimas. Tačiau dėl tariamo kūrinyje amerikietiškų vertybių paniekinimo ir esą vulgarios romano šnekamosios kalbos bei nusivylęs sensacijų beieškančia žiniasklaida ir leidėjais, D. Selindžeris atsiskyrė nuo pasaulio ir vis rečiau publikavo naujus kūrinius. Pasišventė dvasinėms praktikoms (budizmas, induizmas, joga, makrobiotika, dianetika) bei netradicine medicina.

⁷⁾ Johanas Heinrichas Pestalocis (Johann Heinrich Pestalozzi, 1746- 1827) – šveicarų pedagogas, įkūręs kelias mokymo įstaigas vokiečių ir prancūzų kalbomis kalbančiuose rajonuose. Parašė daug veikalų, aprašančių jo naujoviškus mokymo principus. Jo moto buvo: „Mokykis galva, ranka ir širdimi“. Jo pradinio mokymo tikslas – suteikti vaikui pagrindines sąvokas, kurių pagalba galima vystyti aplinkinio pasaulio pažinimą. Auklėjimo tikslas – lavinti visas prigimtines galias bei sugebėjimus.

⁸⁾ Alpenštokas (vok. Alpenstock < Alpen) - ilga alpinistų vartota lazda su smailiu metaliniu antgaliu.

⁹⁾ Vladimiras Vladimirovičius Nabokovas (1899-1977) – rusų kilmės JAV poetas, vertėjas, literatūros kritikas ir rašytojas, daugiausia kūręs romanus. Vystė entomologiją, buvo gana pajėgus šachmaytininkas ir domėjosi šachmatų kompozicijomis. Garsiausias jo romanas „Lolita“ (1955). Gerai žinomas ir jo romanas „Lužino gynyba“ (1930), pagal kurį 2001 m. pastatytas kino filmas (rež. Marleen Gorris). Jo pagrindinis herojus turėjo realų prototipą - Vokietijos šachmatų meistrą Curt von Bardeleben‘ą. Romano veikėjai dažnai turi šachmatų figūrų pavadinimus, pvz., Naitas – žirgas (Knight), Bišopas – rikis (Bishop). Siužetas yra apie šachmatininką, jo vaikystę, o taip pat lemiamą ir dramatišką kovą su didmeistriu Turati dėl išėjimo mačui dėl pasaulio čempiono vardo.

¹⁰⁾ Čarlzas Dikensas (1812-1870) – anglų rašytojas, daugelio romanų autorius. Jis pasižymėjo keistenybėmis: savanoriškai „krisdavo“ į transą, regėjo vizijas ir patirdavo deja-vous apraiškas. Ypač garsūs jo „Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai“, „Oliveris Tvistas“, „Deividas Koperfildas“ ir kt. Daugelis kūrinių persmelkti melancholija ir padėtimi be išeities (ypač „Sunkūs laikai“).

¹¹⁾ Pėstininkas į valdovės rikio 4-i.

¹²⁾ Antonio Saljeri (Antonio Salieri, 1750-1825) – italų kilmės austrų kompozitorius, dirigentas ir pedagogas. Parašė apie 40 operų, iš kurių populiariausios „Danaidės“, „Trofonio ola“, „Tararas“. La Skalos scenai parašyta „Pripažintoji Europa“ ten atliekama iki šiol. Legenda Saljerą sieją su Mocartu kaip galimą šio žudiką. Iš kitos pusės, žinomi aštrūs Mocarto pasisakymai Saljeri atžvilgiu, kas gali būti paaiškinama pavydu, nes Saljeri Vienoje užėmė aukštus muzikinius postus ir turėjo nemažą įtaką. Be to, 1786 m. Saljeri laimėjo konkursą prieš Mocartą.

¹³⁾ „Modern Chess Openings“ – 1911 m. britų šachmatininkų Ričardo Grifito ir Džono Herberto Vaito išleista knyga, greitai tapusi populiaria; vėliau buvo papildoma ir pertvarkoma daugelių garsių šachmatininkų, kurių vardu ir buvo leidžiama. Pvz., 15-o leidimo (2008) autoriu yra Nikas de Firmienu.

¹⁴⁾ Donaldas Birnas Donald Byrne, 1930-1976) – vienas stiprių 20 a. 6- 7 dešimtm. JAV šachmatininkas. 1953 m. laimėjo Atvirą JAV čempionatą, 1962 m. gavo tarptautinio meistro titulą. 5-is kartus buvo JAV komandos kapitonu šachmatų olimpiadose.

¹⁵⁾ Hansas Kmochas (Johann „Hans" Joseph Kmoch, 1894-1973) – austrų-olandų-amerikiečių šachmatininkas ir teisėjas, šachmatų žurnalistas ir knygų autorius. Geriausių rezultatų pasiekė 1925-31 m. Tris kartus atstovavo Austriją šachmatų olimpiadose. Paskutinis stambesnis pasiekimas buvo 1941 m. Baarno turnyre, kur užėmė antrą vietą (su 5,5 iš 7), į priekį praleidęs tik M. Eivę³⁴⁾. Po to nustojo žaisti varžybose. 1959 m. parašė savo garsiąją knygą „Pėstininkų jėga šachmatuose“, pasižymėjusia neologizmų gausa.

¹⁶⁾ Roibenas Fainas (Reuben Fine, 1914-1993) – vienas stipriausių 4-5 dešimtm. šachmatininkų, tarptautinis didmeistris, psichologas, universiteto profesorius, daugelio knygų apie šachmatus ir psichologiją autorius. Laimėjo 5 medalius trijose šachmatų olimpiadose. 7-is kartus JAV čempionas.

¹⁷⁾ Artūras Fejeršteinas (Arthur William Feuerstein, g. 1935) – JAV šachmatininkas, Pirmojo JAV armijos čempionato laimėtojas. Būdamas 21 m. amžiaus, laimėjo JAV jaunių blico čempionatą, naujoką R. Fišerį palikdamas antroje vietoje. Tarpusavy jiedu sužaidė lygiomis. Prieš Fišerį jis laimėjo 1956 m. Niujorko atvirame čempionate.

¹⁸⁾ Samuelis Reševskis (Samuel Herman Reshevsky, 1911-1992) – garsus JAV šachmatininkas, 4-7 dešimtm. tebebuvęs pretendentu į pasaulio čempiono titulą. 8 k. laimėjo JAV čempionatą. Pasižymėjo poziciniu žaidimu ir mėgo uždaras pozicijas. Rašė knygas, o jo profesija buvo apskaitininkas.

¹⁹⁾ Viljamas Lombardi (William James Lombardy, g. 1937) – JAV didmeistris, rašytojas, pedagogas, o vienu metu buvo katalikų kunigu. Laimėjo 1956 m. Kanados atvirą čempionatą. Atstovavo šalį keliose šachmatų olimpiadose. 1960-61 m. JAV čempionate užėmė pirmą vietą, į priekį praleidęs tik R. Fišerį. Metęs šachmatus tapo kunigu, tačiau R. Fišeris, besiruošdamas mačui su B. Spaskiu, paprašė jo pagalbos ir jis nuvyko į Reikjaviką Fišerio sekundantu. Po to triskart nugalėjo JAV atviruose čempionatuose. 9-o dešimtm. pradžioje metė kunigystę ir vedė.

²⁰⁾ Michailas Moisejevičius Botvinikas (1911-1995) – TSRS didmeistris, triskartinis pasaulio čempionas. Pagal profesiją – elektronikas ir kompiuterių specialistas. Po karo, žymus jo indėlis tarptautinę šachmatų organizaciją, pasaulio čempionatų tvarką. TSRS čempionu tapo 1931 m. 1948 m. – pasaulio čempionu, šį vardą apgynė 1951 m. sužaidęs mačą lygiomis su D. Bronšteinu (12:12), o 1954 – vėl lygiosiomis (12:12) su V. Smyslovu²²⁾. Tačiau 1957 m. prarado čempiono vardą pralaimėdamas mačą V, Smyslovui. Vis tik 1958 m. jis atkovojo pasaulio čempiono vardą revanšo mače. 1960 m. jį įveikė M. Talis²⁶⁾, tačiau pasiekė revanšą 1961-ais. Ir galutinai pasaulio čempiono vardą prarado 1963 m., jį perleidęs T. Petrosianui²⁵⁾.

²¹⁾ Nikita Sergejevičius Chruščiovas (1894-1971) – TSRS valstybės veikėjas, o J. Stalino mirties 1953 m. perėmęs šalies vairą (iki 1964-ų). Su jo vardu susijęs „atšilimas“ (1956). 6-me dešimtm. organizavo plėšininių žemių panaudojimo kampaniją, centralizuotą ūkį pakeitė regioniniu. 1962 m. dėl branduolinių raketų gabenimo į Kubą sukėlė Karibų krizę. Dėl šiurkštaus valdymo stiliaus 1964 m. buvo priverstas atsistatydinti ir 7 m. praleido namų arešte.

²²⁾ Vasillijus Smyslovas (1921-2010) – rusų šachmatininkas, didmeistris, pasaulio šachmatų čempionas (1957-58). Dukart TSRS čempionas (1949 ir 1955 m.). Šachmatų olimpiadose laimėjo 17 medalių. Smyslovas žinomas dėl pozicinio žaidimo stiliaus ir savotiško žaidimo endšpilio stadijoje, bet daug jo partijų pasižymi ir gražiais taktiniais smūgiais. Daug prisidėjo debiutų teorijai. Smyslovo gynyba vadinamas fianketo variantas ispaniškoje partijoje. Tačiau buvo ir puikus baritonas.

²³⁾ Paulis Petrovičius Keresas (1916-1975) – estų šachmatininkas, tarptautinis didmeistris, šachmatų kompozicijų meistras. Rašė knygas. Vienas stipriausių 4-7 dešimtm. pasaulio šachmatininkų. Triskartinis TSRS čempionas. 5 kartus praleido šansą kovoti dėl pasaulio čempiono titulo (mačas su A. Aliochinu neprasidėjo dėl prasidėjusio karo). P. Keresas mirė Helsinkyje 1975 m. nuo širdies smūgio, vykdamas namo iš laimėto turnyro Vankuveryje, Kanadoje.

²⁴⁾ Levas Joahimovičius Abramovas (1911-2004) – tarybinis šachmatininkas, tarptautinis meistras ir teisėjas. Gimė Lenkijoje, tačiau netrukus šeima persikėlė į Peterburgą, o po karo jis persikėlė į Maskvą. Profesija – statybų inžinierius. Rašė knygas ir straipsnius šachmatų tema, metodinę medžiagą teisėjams. 1948 m. Zenito turnyre 1948 m. pasidalino pirmą vietą su J. Averbachu²⁹⁾. 1969-72 m. Europos čempionate užėmė 2-3 vietą.

²⁵⁾ Tigranas Vartanovičius Petrosianas (1929-1984) – armėnų didmeistris, pasaulio čempionas (1963-69), laimėjęs mačą prieš M. Botviniką²⁰⁾. Filosofijos mokslų daktaras, šachmatų teoretikas ir žurnalistas: mėnesinio šachmatų leidinio „Šachmatnaja Moskva“ redaktorius (1963-66). Savaitraščio „64“ atkūrėjas ir vyr. redaktorius (1968-77). Petrosianas buvo laikomas sunkiausiai įveikiamu žaidėju per visą šachmatų istoriją – jis buvo apdairus, atsargaus gynybinio stiliaus žaidėjas, Nimcovičiaus „profilaktikos“ idėjos šalininkas.

²⁶⁾ Michailas Nechemjevičius Talis (1936-1992) - žydų tautybės latvių šachmatininkas, didmeistris, pasaulio čempionas (kai 1960 m. įveikė M. Botviniką²⁰⁾, tačiau kitais metais jam pralaimėjo mačą-revanšą). Pasižymėjo ypač aštriu, atakuojančiu stiliumi.

²⁷⁾ Efimas Petrovičius Geleris (1925-1998) – žydų kilmės ukrainiečių šachmatininkas iš Odesos. Dukart TSRS čempionas (1955, 1979), 6 k. buvo kandidatu į pasaulio čempionus. Buvo pasaulio čempionų Čempionai: Borisas Spaskis
B. Spaskio ir A. Karpovo⁴⁵⁾ treneriu. Išgarsėjo aštrių padėčių meistru, ypač esant materialiai nelygybei.

²⁸⁾ Semionas Abramovičius Furmanas (1920-1978) – tarybinis didmeistris ir treneris, labiausiai žinomas A. Karpovo⁴⁵⁾ treneris, šachmatų teoretikas. Jį pagalbai kvietėsi D. Bronšteinas, M. Botvinikas²⁰⁾, T. Petrosianas²⁵⁾, V. Korčnojus.

²⁹⁾ Jurijus Lvovičius Averbachas (g. 1922) – žydų kilmės rusų šachmatininkas, didmeistris, šachmatų kompozicijų meistras, teisėjas, gimęs Kalugoje. Jo solidų žaidimo stilių buvo sunku pralaužti. Daug įdėjo į endšpilių analizę ir garsėjo kaip šios srities žinovas. Šachmatų žurnalistas ir knygų autorius. Gyvenime – fatalistas ir ateistas.

³⁰⁾ Markas Jevgenijevičius Taimanovas (g. 1926) – rusų šachmatininkas, didmeistris ir pianistas, knygų autorius. 1946-56 m. jis buvo vienas iš dešimties geriausių pasaulio žaidėjų. TSRS čempionas (1956). 1971 m. gėdingai (0:6) pralošė R. Fišeriui pretendentų mačą. Jo vardu pavadintos keli debiutų variantai siciliškoje, Benoni ir Nimcovičiaus gynybose.

(tolimesnis pastabų blokas >>>>> )