Kodėl šiandien verta skaityti Boecijų?

Parašyta laukiant egzekucijos, Boecijaus „Filosofijos paguoda“ kelia ir šiandien aktualius klausimus apie žmogaus protą

Nors Aristotelio tekstai formavo universitetų programas, o Augustino idėjos pleveno visur, beveik tūkstantį metų, 800-1600 m., joks kitas filosofijos kūrinys negalėjo su ja varžytis. Vis tik dabar, skirtingai nei Platono „Dialogai“ ar Dekarto „Samprotavimai“, ji prarado filosofinį patrauklumą. O be reikalo!? Jos slaptos subtilybės vertos didesnio dėmesio.

Gimęs apie 476 m. turtingoje, gerbiamoje romėnų šeimoje, Boecijus didelę gyvenimo dalį mėgavosi savo klasės privilegijomis. Tačiau jo gyvenimas sutapo su ostgotų valdymu. Jų vadas Teoderikas siekė gerų santykių su Romos aristokratija. Po 520-ųjų is pakvietė Boecijų tapti rūmų oficijumi, vienu aukščiausių valdininkų, - ir tasai sutiko. Tačiau Boecijaus ryžtas išnaikinti korupciją netrukus padarė jį priešu, o Teodorikas buvo linkęs tikėti, kad jis planuoja sąmokslą prieš jį, tad jį įkalino. „Paguodą“ jis ir parašė kalėjime.

Tai kalinio Boecijaus dialogas su Filosofijos personifikacija gražia moterimi, su poezijos intarpais, apibendrinančiais, komentuojančiais, perkeliančiais ar suteikiančiais kitą perspektyvą pagrindinei linijai. Pradžioje jis skundžiasi dėl buvusio malonaus gyvenimo ir neteisingais kaltinimais, tačiau Filosofija visai jo neužjaučia, o sako, kad jei prisimintų jos mokymą, liautųsi skundęsis. Boetijus. Filosofijos paguoda

Anot jos, kaip ir gydytojas, filosofija pradeda švelniomis priemonėmis, o tada, kai jos pacientas yra pasirengęs, duoda stipresnius vaistus. Ir kai turėtos likimo dovanos nebuvo visai geromis, Likimo ratas sukasi nenumaldomai, ir niekas negali tikėtis, kad niekas nepasikeis. Ji priverčia jį įsitikinti, kad visas gėris kyla tik iš vieno šaltinio - aukščiausio gėrio, kuris tapatinamas su Dievu. Remdamasi Platono dialogu „Gorgijas“, ji aiškina, kad gerai elgdamiesi mes pasiekiame tai, ko norime, ir darome save laimingus, o būdami nedori, tampame apgailėtinais. Dievas tikrai rūpinasi žmonija: jis nustatė save kaip tikslą ir, stengdamiesi jį pasiekti, jie gali pasiekti laimę. Nors Dievo tikslai dažnai nuo žmonių nuslepiami.

Tačiau kalinys kelia logišką problemą: jei Dievas numato visus būsimus įvykius, kaip kurie nors įvykiai gali būti atsitiktiniai? O jei jie nėra atsitiktiniai, kaip tada galima moralinė atsakomybė už gerą ar blogą elgesį?! Filosofija atsako painiu argumentu: remdamasi mintimi, kad Dievas egzistuoja amžinybėje, kuri nėra matuojama laiku, ji tvirtina, kad būsimi įvykiai gali tuo pat metu būti nenumatyti ir vis dėlto Dievo žinomi kaip būtini.

Tačiau išskirtiniausia šios diskusijos ypatybė yra ne kas buvo pasakyta, o kas nepasakyta. Boecijus yra mirties laukiantis krikščionis, tačiau „Paguodoje” nėra nieko, kas būtų būtent krikščioniška. Filosofija griežtai laikosi pagoniškų pažiūrų. Tai pastebėjo jau Viduramžių skaitytojai, tačiau tuo metu jie buvo linkę asimiliuoti Aristotelio ir senovės platonistų dievybes su krikščionišku Dievu. Jie, kaip ir 9 a. pradžios Alkuinas1) Filosofijai suteikė biblinį pobūdį, ją tapatinant su Saliamono Išmintimi. Kiti tiesiog pasitenkino, kad tekstas nėra atvirai antikrikščioniškas. Nors buvo ir išimčių, pvz., 10 a. Korvėjo abatas Bovo2) pasmerkė pagoniškumą kūrinyje, o vėliau Džefris Čoseris panaudojo „Paguodą“ kaip piktnaudžiavimo filosofija pavyzdį.

Vis tik Boecijui ir jo amžininkams pagoniškoji filosofija tebebuvo realybė ir jie „Paguodą“ suprato kaip senosios filosofijos ir krikščioniškojo mokymo sąryšį, klausiant, kaip mirties akivaizdoje galima įvertinti gyvenimo prasmę pasiremiant filosofinius svarstymus, tačiau be akivaizdžios krikščioniško tikėjimo paguodos. Šis klausimas iki šiol trikdo mus. Mes ieškom atsakymo, kaip gyventi, žinant, kad esam mirtingi. Boecijaus atsakymas yra ir sudėtingas, ir daugialypis – kas jį priartina prie šiuolaikinių skaitytojų.

Tiesmukai skaitant, „Paguoda“, kaip ir Platono „Sokrato apologija“ yra drąsus neginčijamos žmogaus proto galios teigimas net ir mirties akivaizdoje. Tačiau, kaip ir „Faidone“, filosofiniai argumentai greičiausiai pasirodo per silpni, ypač šiuolaikiniams skaitytojams, kad tai būtų įtikinama.

Senovės skaitytojai labai gerai suvokė kūrinio žanrą. Parašęs „Paguodą“ pakaitomis proza ir eilėmis, Boecijus nurodė, kad kūrinys yra menipiečių satyra, kur tyčiojamasi iš autoritetų. Tad „Paguodos“ skaitytojai gali tikėtis, kad Filosofijos mokymai nebus vertinami visiškai pagarbiai. Anot Joel Relihan‘o3) („Senovės Menipo satyra“, 1993), Filosofija parodyta kaip nesugebėjimas suteikti kaliniui paguodą; ir ši nesėkmė buvo Boecijaus būdas atskleisti bet kokio žmogaus samprotavimo silpnumą – ir tik tikėjimas teikia tokią paguodą, kokios kalinys neteisingai siekė iš filosofijos.

Tokia interpretacija visą „Paguodos“ filosofinę argumentaciją laiko tarsi retorika, kurią Boecijus sugalvojo tik norėdamas parodyti jos neadekvatumą, o pagrindinė jos žinia buvo perteikta netiesioginėmis priemonėmis. Tai sunku pripažinti – argi taip būtų elgęsis Boecijus, visą gyvenimą skyręs filosofijai?! Labiau tikėtina, kad Boecijus Filosofijos argumentus laikė rimtais, tačiau diskusija dar neatskleidė visos tiesos. „Paguodoje“ išlieka trys susijusios įtampos sritys: apie žmogaus laimę; apie apvaizdą ir gėrio kančią; ir apie žmogaus laisvę.

Filosofija atmeta daugelio laimės gėrybių, kurių siekia dauguma žmonių, vertę - turtų, aukštų pareigų, karalysčių, visuomenės pagyrimų ir jausmingų malonumų, o ne tikrąsias pakankamumo, pagarbos, galios, ilgalaikės šlovės ir džiaugsmo gėrybes. Šių, kurių negalima atimti net iš kalinio, turėjimas yra pagrindinis laimės dalykas, tačiau kai kurios laimės gėrybės, pavyzdžiui, mylimi žmonės, taip pat pripažįstamos kaip tikrai vertingos. Tačiau nuo pat kūrinio vidurio Filosofija siūlo visai kitokį požiūrį į laimę, teigdama, kad ji įgyjama per aukščiausią gėrį, kuris pateikiamas monolitiškai ir sutapatinamas su Dievu. Bet kuri vertybė, kurią žmonės paprastai vertina, yra nieko verta ir atitraukia nuo tikrojo gėrio siekimo.

Šiam požiūriui puikiai tinka aiškinimas, remiantis dialogu „Gorgijas“, kodėl gerieji nekenčia, o nedorėliams nesiseka. Pagal jį Dievas nesikiša į įvykių eigą ir jų netvarko. Laikydamiesi Dievo, aukščiausiojo gėrio, žmonės gali laimėti, o, nusisukę nuo jo, save baudžia ir netgi kyla pavojus nustoti egzistuoti visai. Tačiau čia kalinys, iki tol pripažinęs Filosofijos išvedžiojimus, ima prieštarauti. Ir tada Filosofija nusprendžia atsisakyti ankstesnių argumentų ir pateikia kitą aiškinimą. Pagal ją visa istorijos eiga buvo sutvarkyta pagal Dievo protą, siekiant išsaugoti gėrį ir panaikinti nedorumą. Kai blogi žmonės, kaip atrodytų, klesti, tai dieviškas tikslas - galbūt padėti jiems atgailauti, galbūt panaudoti kitiems padarytą žalą kaip bausmes to nusipelniusiems arba kaip bandymą geruosius padaryti dar geresniais.

Filosofija išlaisvina žmogaus laisvą valią nuo čia aprašomos apvaizdos kontrolės. Tai sukelia naują kalinio prieštaravimą: esą dieviškasis numatymas nesuderinamas su atsitiktinumais. Jis svarbus, juk Dievo tobulumas reikalauja, kad jis būtų visažinis. Todėl jis žino ne tik tai, kas įvyko ir vyksta, bet ir tai, kas įvyks, įskaitant būsimus mano valios judesius. Bet jei Dievas žino, kaip aš rytoj elgsiuosi, pvz., kad atsibudęs norėsiu išgerti puodelį kavos, tada atrodo, kad aš nesu laisvas norėti kitaip. Taigi, dieviškasis numatymas smogia laisvai valiai, o tuo pačiu moralinei atsakomybei. Filosofija pateikia išsamų atsakymą į šią problemą, bet, net jei jos atsakymas yra sėkmingas, Filosofija susiduria su dar gilesniais sunkumais. Ji pripažįsta, kad Dievo žinios labai skirtingai skiriasi nuo mūsų. Jei kažką žinome, tai nepriklauso nuo mūsų tikėjimo. Tuo tarpu Dievo žinojimas nesiremia tikrove, o greičiau jau sukelia tai, kas yra. Tad Dievas, žinodamas mūsų valias, priskirs kaip reikia. Link „Paguodos“ pabaigos, Filosofija tvirtina, kad ir jos sprendimas išsprendžia problemą su dieviškuoju numatymu, tačiau tai, ką ji siūlo, nėra įrodymas, o tik teiginys.

Galbūt Boecijus ir nežinojo apie tas įtampas – artėjant egzekucijai, jis galėjo nespėti visko gerai apmąstyti – bet atsižvelgiant į autoritetus neigiantį žanrą, greičiausiai viskas buvo apgalvota ir siekta parodyti, kad Filosofija iš tikro gali paguosti kalinį – bet tik iki tam tikros ribos. Grynai racionaliai, žmogaus spekuliacija gali pasiekti daug, tačiau ji negali pasiekti visiškai nuoseklaus supratimo apie tai, kaip skirtingi dieviškai sutvarkytos visatos elementai dera tarpusavyje.

Iš kalinio ir Filosofijos diskusijos išryškėja problemos branduolys: būsimi atsitiktiniai įvykiai savo prigimtimi yra neaiškūs ir nefiksuoti, tačiau galima žinoti tik tai, kas yra fiksuota ir tikra. Net jei Dievas visada teisus numatydamas būsimus įvykius, jo teiginys, kad juos žino, turi būti melagingas. Filosofija užsipuola šią išvadą teigdama labai stebinantį principą: „Visa, kas yra žinoma, suvokiama ne pagal savo galią, o pagal tai, kas ją žino“. Kaip nurodyta toliau, tai principas, kuris reliatyvina žinias pagal pažįstančiųjų pažintinius gebėjimus. Mūsų kūniški pojūčiai, priežastys ir Dievo intelektas įvairiais būdais suvokia duotą objektą ir pasiekia skirtingas tiesas, kurios būtų nesuderinamos, jei nebūtų reliatyvizuotos. Žmogus yra individas, suvokiantis jutimais, bei universali būtybė, suvokianti protu: atsitiktinumas, rytoj kyląs iš laisvos valios, yra atsitiktinis įvykis iš mano ir kitų žmonių perspektyvos, tačiau būtinas, žiūrint iš Dievo amžinumo pusės.

Tačiau Boecijaus reliatyvizmas (skirtingai nei dauguma šių dienų reliatyvizmų) yra hierarchinis: protas geriau suvokia tikrovę nei juslės, o dieviškasis intelektas - geriau nei protas. Todėl turėtume būti skirtingi dėl savo galių pasiekti tiesos pažinimą. Kad ir kaip vertintume žmogaus protą, taip pat turėtume suvokti, kad dėl savo prigimties jis yra ribotas ir kad galutinis visatos paaiškinimas yra atviras tik pažintinei jėgai, aukštesnei už mūsų.

Šiandieniniai skaitytojai yra atitolę nuo kūrinio konteksto ir tai leidžia tiksliau jį perskaityti net Boecijaus laikų kontekste ir atrasti, kiek tas mąstymo būdas turi bendro su mūsų pačių. „Paguodą“ galime vertinti ne tik kaip drąsią žmogaus proto gynybą neteisybės ir gresiančios mirties akivaizdoje, bet ir kaip proto netinkamumo atskleidimą. Kalinys Boecijus gauna šiek tiek paguodos iš Filosofijos, bet daugiau pamokymų, o svarbiausia pamoka, kurią jis išmoko, yra apie episteminį nuolankumą.


1) Alkuinas (apie 735-804) – anglosaksų mokslininkas, teologas ir poetas, vienas iš Karolingų atgimimo įkvėpėjų. Didesnę gyvenimo dalį praleido Jorke. 782 m. persikėlė į Acheną ir ten pradėjo vadovauti Palatino Akademijai; buvo vienu artimiausių Karlo Didžiojo patarėjų mokymo ir religinės reformos klausimais. Alkuino Akademijos idealas – antikinės formos sąjunga su krikščioniška dvasia. Jo iniciatyva atlikta Biblijos Vulgatos vertimo revizija. Iš teologinių kūrinių pažymėtinas „De fide Trinitatis“. Iš poezijos kūrinių žymiausias „Apie gegutę“. Jam priskiriamas klaustuko ženklo (?) naudojimo įvedimas.

2) Bovo II (m. 916 m.) – Korvėjo abatas (900-916). Boecijaus žinovas, parašė komentarus „Filosofijos paguodai“, nustatydamas, kad jos 3-je knygos pateikta sutvėrimo istorija yra platoniška ir nesuderinama su krikščionybe (ypač pasaulį prižiūrinti pasaulio dvasia).

3) Džoelis Relichanas (Joel C. Relihan) – Masačūsetso Wheaton‘o koledžo klasikinės literatūros profesorius, kurio domėjimosi sritis yra ankstyvoji krikščioniškoji literatūra (Apulėjus,  Lukianas, Augustinas,  Boecijus), viduramžiška lotyniška literatūra, Menipo satyra. Tame tarpe parašė ir „Kalino filosofiją“.

Filosofijos paguoda. 1 knyga, 1 skyrius (ištrauka)

[ ... praleistos pradinės eilės ... ]

1. Tuo tarpu, kol tyliai apmąsčiau ir stiliumi(n1) lentelėje užrašinėjau savo kartų skundą, man pasirodė, kad virš mano galvos pasirodė moteris verta pagarbos išvaizda ir liepsnojančiomis akimis, savo skvarbumu toli lenkiančias žmogaus, pribloškiančias gyvu spindesiu ir neišsemiama trauka; nors ji buvo jau metuose, niekaip nesinorėjo tikėti, kad ji priklauso mūsų amžiui. Sunku buvo nustatyti ir jos ūgį, nes atrodė, kad tuo pat metu ji ir neviršija įprasto žmonės, ir kartu pakaušiu siekia dangų; o jei ji kilstelėtų galvą dar aukščiau, tai įsiskverbtų į patį dangų ir taptų nematoma į ją žvelgiantiems žmonėms(n2).

Ji buvo apsirėdžius drabužiais iš patvaraus audinio, nepaprastai meniškai išausto iš ploniausių siūlų; juos, kai vėliau sužinojau, ji išaudė savo rankomis. Ant jų, kaip patamsėjusiuose paveiksluose, buvo nugulęs užmirštos senaties sluoksnis. Apatiniame jų pakraštyje buvo išsiuvinėta graikiška p raidė, o viršutiniame - q(n3). Ir atrodė, kad tarp abiejų raidžių buvo sužymėti laipteliai, tarsi sudarantys kopėčias, kuriomis buvo galima iš apačios pakilti į viršų.

Tačiau tą drabužį tarsi draskė kažkokių pasiutusių būtybių rankos, ištampydamos jo gabalus, kokius tik sugebėdavo sugriebti. Dešinėje rankoje ji laikė knygas, kairėje skeptrą(n4). Kai jos žvilgsnis užkliuvo už mane supančių poezijos mūzų ir į žodžius sudedančių mano raudas, jis parodė nežymų nepasitenkinimą ir, piktai žybtelėjusi akimis, pratarė: „Kas leido šitoms pasileidusioms veidmainėms prisiartinti prie sergančiojo, juk jos ne tik nepalengvins jo kančių gydomosiomis priemonėmis, bet, priešingai, pamaitins jį saldžiais nuodais? Jos numarina derlingą proto dirvą bevaisėmis aistromis ir pripratina žmonių sielas negalavimams, o ne gydo nuo jų. Tačiau jei jų glamonės patrauktų kokį nors neišlavintąjį, kas šiaip joms būdinga, manau, kad tai iškęsčiau mažiau skausmingai, nes tada mano reikalui nebūtų padaryta jokios skriaudos. Tačiau jį – išlavintą eleatų ir akademikų mokymais(n5)? Eikite šalin, saldžiabalsės Sirenos, vedančios į žūtį, ir leiskite mano mūzoms juo pasirūpinti ir išgydyti“.

Po tų priekaištų, mūzų, nuleidusių nusiminusius veidus ir paraudusių iš gėdos, minia, liūdnai paliko mano buveinę. O aš, kurio akys buvo aptemdytos ašarų, negalėjau atpažinti, kas gi yra toji moteris, turinti tokią nenuginčijamą valdžią, ir giliai nustebęs ir nuleidęs akis tyliai laukiau, kas gi bus toliau. O ji, prieidama arčiau, prisėdo ant mano lovos krašto ir, žvelgdama man į veidą, apimtą sunkaus lūdesio ir jo palenktą į žemę, pradėjo eilėmis man priekaištauti už tai, kad mano sielą apėmė sumišimas:

[ ... praleistos eilės ... ]


n1) Stilius - senovinė rašymo priemonė, kuria rašydavo molinėse ir vaškinėse (graikai ir romėnai) lentelėse. Jis buvo nendrinis, kaulinis, metalinis ar iš kitos tvirtos medžiagos. Mūsų laikais stilius stilius taip pat naudojamas su įvairiais mobiliaisiais įrenginiais, pvz., kad delniniu ar planšetiniu kompiuteriu, mobiliuoju telefonu ir pan. Iš jo kilo terminas literatūrinis stilius, nes bukuoju stiliaus galu būdavo atliekami ištrynimai pataisymams.

n2) Pradžioje Boecijaus neatpažinta deive pasirodo esanti Filosofija. Įdomu, kad pirminis filosofijos apibūdinamas pateikiamas meniniu, o ne loginiu būdu – ir tai padarė įtaką Viduramžių tradicijai. Žr. H.B.Patch. The Tradition of Boethius, 1935.

n3) P ir Q – pirmosios graikiškų žodžių, išreiškiančių du filosofijos tipus – praktinę (aktyviąja) ir teorinę (spekuliatyviąją). Taip Boecijus skirstė filosofiją ir „Komentaruoje Porfirijui“.

n4) Tai užuomina, iš vienos pusės, į mokslinį, apmąstantį filosofijos pobūdį, o iš kitos - (kaip pas Platoną) į tai, kad būtent Filosofija arba Išmintis privalo valdyti pasaulį. Išminties-valdytojos vaizdinys būdingas Boecijaus laikmečio krikščioniškajai tradicijai.

n5) Eleatai arba elėjiečiai – 6-5 a. prieš m.e. Elėjos mieste (pietų Italijoje) klestėjusios graikų filosofinės mokyklos atstovai (įkūrė Ksenofanas, o vienas žymesniųjų atstovų - Parmenidas). Ji mokė apie tikrosios būties nekintamumą ir vientisumą. Jų mokymas tapo vienu šaltinių Platonui.
Akademikai - Platono 4 a. pr.m.e. Atėnuose įkurtos Akademijos mąstytojai.

Kinikai
Filosofijos skiltis
Ankstyvosios utopijos
R. Descartes. Cogito ergo sum
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką nori
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Mistinio anarchizmo istorija Rusijoje
Alberas Kamiu. Apmąstymai apie giljotiną
Siaubo reiškinio filosofiniai tyrinėjimai
Į komunizmą – atsisakant Dievo
Svetimų minčių problema
Roger Vernon Scruton'as
Ženklai ir simboliai
Egzistencializmas
Tomas Akvinietis
Ciceronas
Vartiklis