A. Uždavinys. Antikos filosofijos labirintai. MiniPedia: Lithuanian

Tikriausiai ne visi žino, jog Europos istorijoje buvo ilgas tarpsnis, kai eklektizmas^*) vertintas kaip filosofijos idealas. XVIII a. filosofijos istorikas Jakobas Bruckeris²⁾ savo svarioje keturtomėje studijoje „Historia critica philosophiae“ (Leipzig, 1742-44) „universalios eklektinės filosofijos atgaivintojais“ vadina tokius mąstytojus kaip Džordaną Bruno, Bekoną, Campanelą, Hobbse‘ą, Descartes‘ą, Leibnicą. Prancūzų „Enciklopedijoje“ Diderot, kone pažodžiui sekdamas J. Bruckeriu, teigia: „Eklektikas yra filosofas, kuris, pamynęs išankstinį nusistatymą, tradiciją, senoviškumą, bendrą sutarimą, autoritetą – žodžiu, viską, kas valdo prastuomenės protus, išdrįsta mąstyti sau, grįžta prie aiškiausių bendrinių principų, ištiria juos, apsvarsto ir nepriima nieko, ko nepaliudijo jo paties potyris arba protas (...) Filosofų tarpe eklektikai yra šios žemės valdovai“. Nuo pat vėlyvojo Renesanso ši koncepcija buvo tokia populiari, kad ją perėmė net „Enciklopedijai“ oponavę katalikai. Tačiau, kaip pažymi P. Donini‘s³⁾, išskirtinis eklektinės filosofijos vertinimas nebuvo susijęs su vėlyvosios antikos išaukštinimu, veikiau atvirkščiai. „Aleksandrijos eklektikai“, pradedant Amonijum Saku (jo nereikia painioti su Proklo mokiniu), švietėjų manymu, nebuvo tikri eklektikai, kadangi nesurinko geriausių doktrinų ir neieškojo tiesos, o stengėsi sutaikyti nesutaikomas nuomones. Jie nusipelno tik syncretistae vardo, nes jų mąstymo vaisius yra „daugiausia amorfiška“ viena kitai needakvačių nuomonių krūva (chaos magnam partem informe). Apšvietos (Aufklarung) suformuota nuostata nulėmė ir vėlesnių XIX a. istorikų požiūrį į šį klausimą, tačiau po Kanto kritikos eklektizmas negalėjo ilgiau būti filosofiniu ar istoriografiniu idealu, ir neigiamas požiūris į antikos eklektizmą paniekino pačią sąvoką.

Šią tendenciją parėmė įtakingiausias antikos filosofijos istorikas E. Zelleris. Įsigalėjus moderniam „neoplatonizmo“ terminui, „eklektizmu“ buvo pakrikštytas bene 400 ar 500 metų filosofijos tarpsnis iki Plotino, kuriam neva būdingas „nekritiškas filosofavimas“, „viso labo skirtingų nuomonių jungimas“, „nuopuolis“, „mirštantis mokslinis požiūris“ ir panašiai. E. Zelleriui „eklektizmas“ reiškė tai, ką J. Bruckeriui „sinkretizmas“, tačiau jis net nebandė eklektizmo aiškiai filosofiškai nusakyti, tiesiog turėdamas omenyje stoicizmą, epikūrizmą ir akademinį skepticizmą. Jo manymu, išsikvėpus įvairių mokyklų debatams, imta ryškinti panašumus, o ne skirtingumus, skeptikų abejonė arba neigimas )“nei šis, nei anas“) virsta teigimu – „ir šis, ir anas“. Beje, įdomu pažymėti, kad žodžiai „skeptikas“ ir „zetetikas“ kilę iš veiksmažodžių, reiškiančių „ieškojimą“, „patikrinimą“ ir tik siaurąja prasme taikytini Pirono pasekėjams. Filonas Aleksandrietis teigė, esą visų skeptikų scepsis susijęs su tiesos paieškom, net jeigu pats tikslas ir nepasiekiamas (De Ebrietate, 202), o Sekstas Empirikas pateikė tokį skepsio apibrėžimą: „antitetinė fenomenų sugretinimo galia ir visokios rūšies intelektualiniai svarstymai“ (Pyrrhon 1.8). Omeny turimas susilaikymas nuo sprendimo, antitetiškai lyginant įspūdžius. E. Zelleris pabrėžė akademinio skepticizmo vaidmenį ruošiant kelią eklektizmui, tikriausiai galvodamas apie minėtą priesaką „susilaikyti nuo sprendimo“ (epechein), nukreiptą prieš stoikų epistemologinę „suvokimo“ arba „pagavos“ (katalepsis) koncepciją. Vadinamoji eklektizmo teorija turėtų prasmę tik tuomet, jeigu eklektizmas būtų nekritiškas stoikų, epikūriečių ir akademikų teiginių mišinys, kuris vargu ar kada nors egzistavo, todėl E. Zelleris puikiai paaiškina tai, ko niekada nebuvo, visiškai nepaaiškindamas to, kas buvo iš tikrųjų. Neįtikinamai atrodo viena dažniausiai naudojamų prielaidų, esą eklektizmą skatino romėniškojo mentaliteto specifika – praktinis protas ir polinkis į moralinio pobūdžio svarstymus. Šiuo atveju visiškai neatsižvelgiama į tai, jog kaip tik imperijos laikais suklestėjo misterinio pobūdžio kultai ir transcendentinė metafizika.

Skirtumą taro eklektiškos ir ortodoksinės filosofijos, P. Donini‘o teigimu, „išradęs“ Karlas Praechteris, teigęs, esą ortodoksiniais vadintini tie filosofai, kurie stengiasi būti ištikimi pirminiam, kitaip tariant, tipiškam ir esminiam doktrinos pavidalui. Tačiau ir ši klasifikacija kelia daug painiavos. Kokie ortodoksijos ir heterodoksijos kriterijai gali būti taikomi kalbant apie vadinamąjį vidurio platonizmą? – klausia J. Dillonas. Kokiu pagrindu Atikas laikytinas platoniškosios ortodoksijos standartu, jeigu vėlesnieji platonikai jį traktavo kaip filosofą, nutolusį nuo mokyklos tradicijų? Atiko fragmentų leidėjas Baudry jam prisegė „eklektiko“ etiketę, tuo tarpu Philipas Merlanas (A.H. Armstrongo sudarytoje Kembridžo vėlyvosios graikų ir ankstyvųjų viduramžių filosofijos istorijoje) aiškino, jog Atikas buvo nusistatęs prieš visokį eklektizmą ar sinkretizmą ir netgi neigė, kad Aristotelio filosofija galinti padėti Platono studijoms. Galbūt tokio pobūdžio skirstymus bei klasifikacijas nesąmoningai lėmė krikščionybės suformuotos nuostatos, iš siauros ir specifinės religinės Rodin. Thinker

sferos ramia širdimi perkeltos į visai kitą intelektualinį kontekstą? Norėdamas pakoreguoti minėtą koncepciją, Paulis Moraux pasiūlė skirti ortodoksiją de facto ir intencionaliąją ortodoksiją, kuria laikytinas eklektizmas. Tačiau, nuodugniau patyrinėjus eklektikais laikomus autorius, pavyzdžiui Seneką arba Plutarchą, ta sąvoka tampa neaiški. Juk laikantis Heinricho Dorrie‘o požiūrio į reprezentacinį platonizmą, atstovaujamą Albino ir Tauro, kuriems it oficialiai ortodoksijai priešinamas Plutarchas, šis mąstytojas negali būti tinkamai įvertintas.

Joks Platonikas, pradedant Speusipu ir Ksenokratu¹⁾, negali būti grynai „ortodoksiškas“, kadangi Platonas nepaliko jokio privalomo doktrinų rinkinio, o veikiau – aibę orientyrų, iki galo neišsakytų, dviprasmiškų ir netgi prieštaringų idėjų, reikalaujančių interpretacijos. Bandydami įveikti Aristotelio išpuolių išprovokuotą tapatumo krizę, Speusipas ir Ksenokratas iš įvairių mįslingų Platono pastabų ir teiginių sukūrė dogmatinę sistemą. Todėl tikruoju platonizmo, kaip sistemos, pradininku turėtų būti laikomas Ksenokratas, kurio kūrinių neišliko. Jau tuomet Aristotelio logika įveikė diarezę (diaresis) – platonišką klasifikacijos metodą, o „vidurio“ koncepcija tapo etinės teorijos pagrindu, Dievą traktuojant kaip save mąstantį aristotelišką Intelektą, kurio turinį sudaro platoniškos Formos. Vėlesni mąstytojai ir egzegetai bandė minėtų doktrinų užuomazgų arba pėdsakų rasti Platono dialoguose, pavyzdžiui, įvairių silogizmų atmainų – „Parmenide“, o visas Stagirito kategorijas – Timajuje“.

Antroji tapatumo krizė prasidėjo Antiochui iš Askalono nusigręžus nuo spepticizmo, kai iškilo klausimas, ar Naujoji Akademija tikrai „platoniška“. Manydamas, kad Zenonas tik kai kuriais aspektais atsiribojo nuo Senosios Akademijos, Antiochas (kuriam stoicizmas buvo viso labo modernizuotas platonizmas) patvirtino tas stoikų formuluotes, kurių užuominų įžvelgė Platono ar Ksenokrato raštuose. Tačiau netgi taikydamas Platoną su Aristoteliu, Antiochas griežtai pasisakė prieš Filoną iš Larisos ir Charmadą, t.y. vadinamąją Ketvirtąją Akademiją. Antiocho oziciją puikiai išsako vienas Cicerono personažas, kalbėdamas apie Senąją Akademiją: jai „priklauso (...) ne tik tie, kurie vadinami akademikais – Speusipas, Ksenokratas, Polemonas, Krantoras ir kiti, bet taip pat ankstyvieji peripatetikai, vadovaujami Aristotelio“ (De Finibus 5.7). Tuo tarpu Filonas iš Larisos kelbė akademinės tradicijos vienybę, tvirtindamas, kad, viena vertus, Naujosios Akademijos skepticizmas remiasi Sokrato ir Platono aporinėmis procedūromis, kita vertus, Naujoji Akademija (ypač Karnaedas) neigė tik stoikų „tikrumo“ kriterijų (katalepsis), o ne apskritai jutimine patirtimi grįsto suvokimo galimybę.

Nepaisant polemikos, visi Platono pasekėjai, pradedant Antiochu ir baigiant Plotinu, žinojo, kad jie yra „platonikai“, ir juto priklausą tradicijai. Eudoras, kuris paneigė Antiocho pripažintą stoikų fiziką ir, pasitelkęs pitagorikų koncepcijas, sugrąžino platonizmui transcendentinę dimensiją, lygiai taip pat teisėtai gali būti laikomas platoniku kaip Atikas ar Antiochas. Priešingai epikūrizmui ir krikščionybei stoicizmas ir platonizmas nereikalavo paklusti jokioms ortodoksinėms nuostatoms. Viduriniajame platonizme (kurį Johnas Peteris Kenney‘s traktuoja kaip „helėniškojo monoteizmo stadiją) vyravo tikėjimas transcendentiniu Dievu, kaip aukščiausiuoju principu, taip pat – tikėjimas idėjų teorija ir sielos nemirtingumu. Tačiau kitais klausimais galima buvo turėti savo nuomonę, ypač svarstant, ar pasaulis sukurtas laikinas, ar amžinas, arba sprendžiant, kuri logikos ar etikos sistema tinkamesnė. Numenijus, pabrėždamas idėją, esą Platonas yra dievų įkvėptas, netgi nutarė, kad nepaisant formalių ir mitologinių skirtumų, jo mokymas turi derėti su kitų dieviškai įkvėptų tradicijų arba jų archetipinių pradininkų doktrinomis. Nors Numenijų galima vadinti „pitagoriškos ortodoksijos sergėtoju“, neigiančiu „sokratiškąjį“ elementą Platono darbuose dogmatinės autos epha tradicijos naudai, tačiau, kai kurių tyrinėtojų teigimu, „neopitagorizmas“ yra veikiau tam tikra mentalinė nuostata, o en mokykla. Peripatetikų ir stoikų terminologija II a. pr.m.e. buvo tapusi sudėtine filosofinės lingua franca dalimi. Nesant vieno autoriteto, skelbiančio visiems privalomas ištarmes ex cathedra, tiesiog kvaila klausti, kurią paltonizmo atšaką reikėtų traktuoti kaip hereziją krikščioniška šio žodžio prasme.

Būtina pažymėti, kad graikiškas žodis hairesis (daugiskaita haireseis) turi platų semantinių konotacijų spektrą ir gali reikšti „pasirinkimą“, „veiksmo pobūdį“, „sprendimą“. Hairesis taip pat pozityviai, negatyviai arba neutraliai žymėjo kiekvieną žmonių grupę, turinčią aiškią tapatybę doktrinos atžvilgiu, panašiai kaip žodžiai schole, didaskaleion, agoge. Herezijos reikšmę jis įgavo tiktai krikščioniško monopolizmo sąlygomis, palyginti gana vėlai. Eusebijaus teigimu, imperatorius Konstantinas apie krikščioniškąją ortodoksiją (oratoriaus Tertulo kadaise pavadintą nazarėnų haireze) kalbėjo kaip apie katholike hairesis, vartodamas tą pačią sąvoką kaip ir Juozapas Flavijus, minėdamas sadukėjų, esėjų ir fariziejų haireseis ir pastarąją siedamas su stoikais (Vita 10). Pats terminas „mokyklos“ (schole) prasme pirmiausia įsigalėjo medicinos srityje, tad, pvz., Galenas ir kai kurie Aleksandrijos egzegetai išskyrė tris medicinos mokyklas: empirikus (empeirike hairesis), metodistus (methodike hairesis) ir racionalistus arba dogmatikus (logke arba dogmatike hairesis). Hairesė paprastai pasižymėjo daugiau ar mažiau integralia doktrina ir turėjo autoritetingą pradininką, kurį (pavyzdžiui, Hipokratą ar Sokratą) savinosi pačios įvairiausios mokyklos. Jos dažniausiai nebuvo organizuotos institucijos ir neturėjo jokio geografinio centro ar privalomo ortodoksinio kriterijaus, neigiančio nuomonių įvairovę. Todėl suprantama, kodėl Diodoras Sicilietis apgailestavo, kad graikai, priešingai rytiečiams, kiekvienu svarbesniu doktrinos klausimu siūlo nesibaigiančias pataisas ir nuolat steigia naujas haireseis (2.29.6).

Po šios istorinės apžvalgos nesunku įsitikinti „ortodoksijos“, „heterodoksijos“, „herezijos“, „eklektizmo“ ar „sinkretizmo“ sąvokų ribotumu, kalbant apie antikos filosofiją. J. Dillonas pataria jas vartoti labai apgalvotai arba visiškai atsisakyti ten, kur jų nekritiškas vartojimas gali sukelti nereikalingą painiavą ar paprasčiausiai suklaidinti. Filosofijos istorija nuolat koreguojama ir netgi perrašoma ne todėl, kad netikėtai atsiranda naujų rašytinių šaltinių (tokių, kaip Dervenės papirusas ar garsioji Nag Hamadžio biblioteka), o dažniausiai dėl to, kad kinta hermeneutinės trajektorijos, kartu ir intelektualinis klimatas. Keičiasi pačių tyrinėtojų dvasinės nuostatos bei prioritetai, išankstinės prielaidos ir prietarai, kuriuos lemia ontologinių ir aksiologinių koordinačių slinktis. Labai neatsargu retoriškai teigti (tikintis vienadienės šlovės), kad „mirė“ istorija, metafizika, dievai, o gal ir pati filosofija, kadangi miršta tik į akligatvius patekusios trumparegiškos mąstymo formos, kurių išsekimą naujųjų laikų eschatologija semitų mitologijos pavyzdžiu bando tapatinti su „pasaulio pabaiga“.

Priedai

^*) Eklektizmas - požiūris derinant skirtingas nuostatas. Terminą 2 a. pirmasis panaudojo filosofas Potamonas. Etikoje, filosofijoje ir religijoje dar vadinamas sinkretizmu. Naujaisiais laikais eklektinio spiritualizmo pradininku buvo V. Kuzenas (1792-1867).

¹⁾ Ksenokratas (396-314 m. pr.m.e.) – senovės Graikijos filosofas platonikas iš Chalkidono (miesto prie Bosforo), Atėnų akademijos vadovas (339-314 m. pr.m.e.).

Buvo Platono mokinys ir lydėjo jį antros kelionės į Siciliją metu. Po Platono mirties kartu su Aristoteliu paliko Akademiją. Pasižymėjo šaltu požiūriu į malonumus, nepaperkamumu. Plutarchas Gajaus aprašyme pateikia legendą, kad Ksenokratas pasižymėjo blogu elgesiu ir Platonas jų atsikratymui siūlė aukoti charitėms.

Ypatingai pabrėžė pitagoriečių elementus Platono mokyme (ypač, „Timėjuje“); vientisumą ir dvilypumą pripažino visų daiktų pradu (dievais), sielą laikė savaime judančiu skaičiumi, daug dėmesio skyrė dieviškoms ir demoniškoms esybėms, kurioms priskyrė ir „penktąjį kūną“ – eterį. Filosofiją suskirstė į fiziką, etiką ir logiką.

²⁾ Johanas Brukeris (Johann Jakob Brucker, 1696-1770) – vokiečių filosofijos istorikas. Pagrindinis veikalas „Kritinė filosofijos istorija“ (5 t., 1742-44). Jis prižiūrėjo M. Liuterio Senojo ir Naujojo testamentų vertimą su anglų teologų komentarais.

³⁾ Pieras Doninis (Pier Giovanni Donini, 1936-2003) – italų, kurio specializacija buvo šiuolaikiniai Artimieji rytai. Kūriniai: „Islamo pasaulis: trumpa istorija nuo 16 a. iki dabar“ (2003), „Mažumos“ (1998), „Žydų bendruomenės pasaulyje“ (1988) ir kt.