Siaubo reiškinio filosofiniai tyrinėjimai. MiniPedia: Lithuanian

Kokią funkciją siaubas turi filosofijoje? Bandant kažkaip suklasifikuoti jo apraiškas, čia pasiremsime L. Lipavskio¹⁾ „Siaubo tyrimu“ ir N. Lando²⁾ darbais, išskirdami tris siaubo „potipius“.

Egzistuoja ypatinga popietės baimė, kai ryškumas, tyla ir karštis pasiekia ribą, kai Panas groja savo dūdele, kai diena pasiekia savo didžiausią piką.
Tokią dieną apie nieką negalvodami einate per pievą ar retą mišką. Nerūpestingai plasnoja drugeliai, kelią perbėga skruzdės, įžambiu šuoliu iš po kojų strykteli žiogai. Dienos aukščiausias taškas.
Šilta ir palaiminga, tarsi vonioje. Gėlės svaigina savo aromatu. Kokį nuostabų, įtemptą ir laisvą gyvenimą jos gyvena! Jos tarytum pasitraukia, tau užleisdamos kelią, ir lenkiasi atgal. Visur tuščia, ir vienintelis tave lydintis garsas – tai tavo širdies plakimo garsai.
Staiga apima neišvengiamos nelaimės nuojauta: laikas ketina sustoti. Dieną užlieja švinas. Laiko katalepsija! Pasaulis prieš tave iškyla kaip mėšlungio sutrauktas raumuo, kaip nuo įtampos sustingęs vyzdis. Dieve, kokia ištuštėjęs nejudrumas, koks negyvas žydėjimas aplink! Danguje sklendžia paukštis; ir su siaubu pastebi: jo skrydis nejudantis. Žiogas pasigavo mašalą ir graužia jo galvą; ir abu jie, ir žiogas, ir mašalas, visiškai nejudantys. Kaip iki šiol nepastebėjau, kad pasaulyje niekas nevyksta ir negali vykti; jis tokiu buvo ir anksčiau ir bus per amžius. Ir net nėra nei dabar, nei anksčiau, anei – per amžius. Tik nesusiprasti dėl savęs pačio, kad ir pats esu suakmenėjęs, - tada viskas baigta, jau nebus sugrįžimo. Nejaugi nėra išsigelbėjimo iš užburto pasaulio, sukaulėjęs vyzdys apims ir tave?! Su siaubu ir apmirusia širdimi išvaduojančio sprogimo. Ir sprogimas įvyksta.
- Sprogimas įvyksta?
- Taip, kažkas tave pašaukia vardu. Apie tai, beje, yra pas Gogolį. Senovės graikai irgi žinojo apie šį jausmą. Jie vadino jį susitikimu su Panu, panišku siaubu. Tai pusiaudienio siaubas.
L. Lipavskis. Siaubo tyrimas

Taip baimės ir siaubo – praraja, bedugnė. Baimė – motyvuojanti emocija, svarbi visų gyvūnų išgyvenimui, mobilizuojanti visas jų jėgas ir leidžianti elgtis taip, kaip paprastai jie nesielgia.

Siaubas, nors ir apibūdinamas kaip ribinė baimės forma, vos ne visiška priešybė. Apimtas siaubo gyvūnas sustingsta ir tampa bejėgis, nuolankiai pasiruošęs artėjančiai mirčiai. Siaubas, ne tik kiekybinis baimės perviršis; tai kiekybė, kuri perauga į kokybę. Siaubas apima nebūtinai dėl kažko; tad tai ne mechanizmas, skirtas kažkam, pvz., Vieniša

išgyvenimui. Jame nėra funkcionalumo. Jis net ne panika, nes panika – tai suvokimas ( „Panika yra kūryba“, Deleuze ir Guattari „Tūkstantis plokštikalnių“). Galbūt jame iš tikro sustoja laikas, nutinka „laiko katalepsija“ (anot L. Lipavskio). Aišku, ne gamtoje, o mentalinėje plokštumoje.

O kur dar siaubai dėl mūsų kūno vientisumo, kai kažkas išoriško skverbiasi į jį, pažeidžia „aš“ ribas. Tai irgi pažeidžia normalaus proceso determinaciją. Ar ne tame esmė? Ir ar ne todėl siaubas susijęs su beprotybe, su pasaulio suvokimo sutrikimu.

Šiltą vasaros dieną išeinu į miestą pasivaikščioti. Beveik pasiruošęs tam, kas nutiks – ir nors teoriškai pasiruošęs (o galbūt būtent todėl), tai mane ištinka netikėtai, išdavikiškai kvatoja į veidą, smogia tiesiai į saulės rezginį. Daiktai susilieja; daiktai netenka ribų. O jei tiksliau, daiktų išvis nelieka. Gal nusišypsosiu, prisiminęs Antuaną Rokanteną iš „Šleikštulio“, patekusį į tą taip rimtai, kad prisėdo ant suoliuko parke po senu ąžuolu ir įžvelgė betarpišką, be apibrėžimų ir apribojimų būtį. O gal net pagalvosiu, kad pasiekiau filosofiškai egzistencialistines Ž.-P. Sartro aukštumas. Tačiau greičiausiai viso to nebus – aš tiesiog žengsiu kelis žingsnius į priekį suvokdamas, kad nesuprantu, kur baigiasi viena, o prasideda kita. Mašinos ir medžiai, šaligatvio plytelės ir kojos, oda ir balos po lietaus, kažkas ir kažkas... Kažkas juda – ar tai žmonės? O ir ar juda aplamai?! Prieš mane lygiai taip pat sėkmingai galėjo prabėgti raganosių ar slibinų banda… Visa dingsta net nepasirodę… Ir vis tik tie judantys neįsirėžia į mane, nenudaužia nuo kojų, neištaško ant asfalto. Aš kliuvinėju, vos negriūnu ten, kur kelias lygus, žvelgdamas akimis-ne akimis į ten, kur mano manymu turėtų būti mano kojos. Net eiti galiu tik iš inercijos, mes mano paties ribos staiga neliko vietoje, jų aplamai nėra jokioje vietoje…

Ar nereiktų čia panorti, kad tai liautųsi – tačiau nėra nei manęs, nei to. Ir čia L. Lipavstis iš tikro smeigia į dešimtuką – laiko irgi nėra:

Gyvenimas mums iškyla tokiu vaizdu. Pusskystė, neorganiška masė, kuri rūgsta, kurioje susidaro ir pranyksta įtampos, jėgų raizginiai. Ji kyla burbulais, kurie prisitaikydami keičia formą, ištįsta, išsisklaido į daugybę netvarkingai judančių gijų, į ištisas burbuliukų virtines. Jie visi auga, tįsta, atitrūksta, o tos atitrūkusios dalys lyg nieko nebūtų nutikę tęsia savo judėjimą, vėl tįsta ir auga.
Tačiau nuasmenintas gyvenimas neturi laiko. Jame nėra nesutapimų ir postūmių.

Iš tokio „paprasto“, neapibrėžtojo siaubo pavyzdžio matosi jo ryšis su I. Kanto klasikine pakylėtojo sąvoka. Jei grožis verčia laisvai žaisti su mūsų sugebėjimais – t.y., kalbant paprasčiau, protas stengiasi parinkti sąvoką, kurią galima priskirti pakylėtojo patirčiai, ir randa vis naujas ir naujas sąvokas, tinkančias skirtingai žaidžiant su jomis, - tai pakylėtojo patirtis ateina, kai visų sąvokų mažai, kai išgyvenimas netenkina nė vienos sąvokos dėl savo mastelio ar galios. Pakylėtojo patirtis sukelia subjektui sumaištį, nes protas ir juslumas negali „pažaisti vienas su kitu“ – jų nepakanka tam, kad apimtų patirtį koncepto pagalba. Ir vis tik pakylėtojo patirtis dar sukelia ir pasitenkinimą, juk su jo pagalba mes vidinį žvilgsnį nukreipiame į mūsų sugebėjimus ir suprantam jų milžinišką mastelį, kažkuria prasme pasiekiantį net pakylėtąjį, - ir savo apimtimi ar galia mus suglumina. Tokiame siaube pažeidžiamas visapusiško apibrėžimo principas, pagal kurį pas I. Kantą viskas apibrėžiama pilnai ir kaip visumos dalis – jei pažeidžiama viena grandis apibrėžimų grandinėje, tai viskas tampa neapibrėžta. Apibrėžimo visuma griūva; lieka tik pasimetimas ir siaubas. Subjektas sprogsta tarsi balionas, patalpintas į žemo slėgio terpę, kurioje jis negali išlaikyti savo ribų, išsiplečia ir plyšta, savo vidų išleisdamas į supančią terpę. Čia verta pagalvoti, ar galima iš siaubo patirties, kaip ir iš pakylėtojo patirties pas Kantą, gauti filosofinę naudą – apie mūsų sugebėjimus, determinaciją, būtį arba apie ką nors kita.

Sėdžiu prie stalo bandydamas įdėmiai perskaityti sudėtingą tekstą. Jame su manimi kalbasi dangiškieji moralistai, skatindami vimdamčiam norui suryti save patį. Mane juokina netgi jų bandymai užsiimti etika. Į kambarį įeina mylima moteris su knyga rankoje, tačiau į mane visai nekreipia dėmesio – mes abu užsiėmę. Pažvelgiu į ją – mačiau ją tūkstančius kartų, tačiau šįkart viskas kitaip. Kiekviena smulkmena, kiekvienas plaukelis netikėtai individualizuojasi, įgauna ryškias ribas ir mano akį patraukia savo aštrumu. Visi daiktai užaštrėja, tarsi nikelio adatos; adatos, kurios sminga į mane. Aš tarsi susuktas į standų kokoną, spaudžiantį pačią mano būtį. To spaudimo sukeltas skaumas man išspaudžia ašaras; aš verkiu, ašaras slėpdamas nuo mylimos moters. Mano ašaros irgi skelbia mano apibrėžtumą iš išorės. Lėtai ir liūdnai pasaulis mane tarsi apglėbia savo metaliniais gniaužtais. Visi judesiai išnyksta toje dusinančioje pilnumoje. Aš paralyžuotas ir galiu tik žiūrėti, kaip mylima moteris išeina iš kambario, nepastebėjusi į mane nagus suleidusio siaubo. Laiko vėl nėra.

Siaubas apima, kai nėra nieko, ką būtų galima padaryti. Kai determinacija silpna ir nenumaldoma. Totalitarinių valstybių logika – slaptos žudynės, represijos, lageriai – tapti nematoma determinacijos jėga; ir ją seka siaubas. Jei pats pasaulis padaromas nepaveikia determinacijos jėga, tai tame pasaulyje įsivyraus fatalizuojantis, paralyžuojantis siaubas. Nieko daugiau.

Vietoje to, kad būtų pabandoma kas nors daryti, fatališkumas atstato kažką, ko negalima sustabdyti. [ ... ] „Ką daryti?“ – visai neutralus klausimas. Agentas, į kurį kreipiamasi, jau stengiasi pasiekti progresą. To pakankama, kad būtų pasiūlytas siaubingas atsakymas: nieko. Nieko nedarykite. Jūsų progresyvus „praksis“ vis tiek niekur nenuves. Kriskite į neviltį. Panirkite į siaubą. Galite apsimesti, kad laimite priešpriešoje prieš „mus“, tačiau tikrovė mūsų tikrasis – jūsų fatalusis – priešas. Mums neįdomu ant jūsų šaukti. Mes tyliai šnabždame į ausį: „Kriskite neviltį“. (Koks siaubas.)

Ši siaubo „rūšis“ – savasties neapibrėžtumo ir supančio pasaulio apibrėžtumo – gana retai nagrinėjama filosofų. Geriausiu atveju pabrėžiama fatalizmas, amžinasis sugrįžimas arba, kaip Šelingo atveju, nuolatinio egzistuojančiojo, tame tarpe ir gyvojo, sunaikinimo siaubas, - naujos determinacijos iš tamsiosios Unground^*) bedugnės, nes betarpiška bedugnės būtis apima visas įmanomas potencijas.

Filosofijoje dažnai subjektas – valingas, stiprus sutvėrimas. Aš, paminantis ne-Aš. Filosofiją taip pat domina išorinių jėgų apibrėžtas subjektas, tačiau tas apibrėžtumas (istorinio periodo, kultūros, santykių su valdžia ir pan.) beveik visada pasirodo esąs nuslėptu nuo subjekto ir jį reikia atskleidinėti, traukti į šviesą ir baksnoti į jį pirštu.

Puiku, tačiau filosofiją gerokai rečiau domina bevalis subjektas, kurio viduje tuštuma, kuris, matydamas griežtą ir nenumaldomą aplinkinio pasaulio apibrėžimą, atsiduoda to apibrėžimo malonei ir lieka jo sutraiškytas, šlapia vieta. Ir vis tik filosofijos gilumoje dažnai glūdi troškimas įveikti baigtinį subjektą, peržengti per jį ir išeiti į visuotinio lygį, kur individualaus subjekto tiesiog nėra. Tarus, kad filosofai dažnai sunaikina mąstytoją abstrakcijos būdu, sunaikina patys save mintimis, atsiduodami bendrų samprotavimų malonei, tai filosofijos neteikiamas dėmesys įvairioms mirtims, kuriomis gali mirti subjektas, atrodo apmaudžia spraga. Šią mirtį, kartu su mirtimi įprasta, J. Olešos³⁾ apsakyme „Liompa“ išgyvena Ponomariovas, daugiau negalintis atsikelti iš patalo, praradęs galimybę sąveikauti su daiktais:

Pasaulyje buvo obuolys. Jisai blizgėjo tarp lapų, pamažėle sukosi, sugriebdavo ir savimi pasukdavo dienos gabalus, sodo žalumą, lango skersinius. Traukos dėsnis jo laukė po medžiu, juodoje dirvoje, ant velėnos. Skruzdėlės, sudarytos iš karoliukų, bėgiojo tarp velėnos žolelių. Sode sėdėjo Niutonas. Obuolyje glūdėjo daugybė priežasčių, galėjusių sukelti dar daugiau pasekmių. Nė viena tų pasekmių nebuvo skirta Ponomariovui. Obuolys jam virto abstrakcija. Ir tai, kad daikto materija dingo iš jo, o abstrakcija liko – jam buvo skausminga.

Siaubas užgriūva, kai iš subjekto akiračio dingsta pasaulio arba pačio savęs apibrėžtumas, Bet siaubas gali apimti, kai viena determinacija, be jokių įžvelgiamų priežasčių ar paaiškinimų, pakeičiama kita.

Aš sėdžiu ir žvelgiu pro langą, o ji sėdi mano galvoje. Ji puiki – ji pati tobuliausia iš kada nors buvusių galvoje. Kai ji iškyla mano galvoje, nustoju galvojęs..., ne, ne taip - tik kalbėdamas su ja mano galvoje kyla mintis, ir tik mintyje esu aš. Man visiškai aišku: nors ji ir mano galvoje, aš priklausomas nuo jos, kaip nuo „daikto savyje“. Jos valia apibrėžia mano mintis, ji manimi juokiasi, manimi liūdi; ir kada nors ji koja prispaus mano galvą ir diktuos man kiekvieną mano mintį ir kiekvieną mano jausmą – taip, kaip tai turėtų būti, nors tai ir baisu, beprotiškai baisu, ir aš jaučiu, kaip diena po dienos ji braunasi į mano ribas vis labiau ir labiau. Ir greitai ji viešpatauja ant mano likučių. Tačiau jei aš bandau ją išmesti iš savo galvos, tai veda į mano paties žūtį, be jos mano galvoje tuščia ir tylu, nyku, liūdna. Argi ji ne dievas ir argi ji mano galvoje neatskleidžia to, kas anksčiau man buvo neprieinama? Ir argi beprotiškai neliūdėsiu jos, jei ji dings, neieškosiu jos visuose savo sąmonės kampeliuose taip pat, kaip dabar ji man įkyri.

Privalome pripažinti, atlikdami šį mintinį eksperimentą, kad su šia siaubo rūšimi mes tvirtai atsiduriame beprotybės teritorijoje. Šis eksperimentas labai linkęs prarasti kontrolę (tai žinau). Ir vis tik visiškai suprantama, kas vyksta:
subjektas, patekęs į šio siaubo narvelį, tampa pakeistas kitu, ir tai, kaip jam determinuotas pasaulis, ateina jam pilnai ar dalinai iš išorės. Tapatybėje Aš = ne-Aš net Aš virsta į ne-Aš arba bent jau ne-visai-Aš. „Aš“ vėl nėra, tačiau kažkas atsiranda jo vietoje – ir tuo seka ne viso Aš turinio sunaikinimas, ne tuštuma, tačiau naujas turinys, kuris laisvai gali būti apreiškimu, to naujo keisto subjekto mistine patirtimi. Čia – trečioji subjekto žūties rūšis. Subjektas gali sprogti, būti sutraiškytas, arba virsti monstru, chimera, į save įsileidę išorinę esybę ir leidęs jai save apmąstyti. Neaišku, ar ši trečioji siaubo rūšis turi kokią nors filosofinę prasmę. Tačiau, jei subjektas įgauna naują, visiškai besiskiriančią nuo ankstesnės, patirtį, tai to siaubo vis tik nereikėtų nurašyti – argi tokiu būdu negali įvykti betarpiškas intuityvus pažinimas? Argi šiuolaikinei filosofijai nesvarbu būti atskleistai išorei? Ir argi nenori filosofija peržengti baigtinio subjekto – ir ar tuo pačiu ar tai nereiškia subjekto pakeitimo kitu, išoriniu ir, galbūt, begaliniu? Pvz., Šelingas rašo, kad mumyse mąsto gamta - o kas, jei mes įsileisime ją į save ir leisime jai mus modifikuoti iki automatizmo, pakeliui atskleidžiant intuityvią savo savybių prasmę? Galbūt, keliu į šitą išorinio „savęs atradimo“ ir yra siaubas. Ir nors neaišku, kas randasi šio kelio gale (gali, kaip mums jau darosi aišku, rastis beprotybė), pažinimas reikalauja rizikos ir aukų.

Įdomi siaubo sąveika su beprotybe. Filosofiją domina baigtinio subjekto įveikimas. Visi prieš tai minėti atvejai išeina už baigtinio subjekto ribų.

Jei siaubas iš tikro veda į lokalią laiko katalepsiją, tai sustingusio laiko iš nauja nepaleisi. Kiti laikrodžiai pasaulyje gali toliau tiksėti, tačiau mūsų laikas prislėgtas siaubo svorio. Siaubas pats save gimdo, jis plėšo priežasties-pasekmės grandines, paprastai ištiesiamas mūsų antrosios prigimties konceptualiame pasaulyje; o be šių grandinių pasaulyje negali kas nors vykti. Niekas, be to paties amžino sugrįžimo. Niekas, išskyrus siaubą, nes daugiau pas nieką negalima sugrįžti. Siaubas tampa spąstais. Žiauri ironija: žmogiškajam gyvuliui, sugriebtam į siaubo gniaužtus, bandymas išsilaisvinti ir vėl įgauti sugebėjimą judėti yra dar siaubingesnis nei paklusimas belaikiam nejudrumui ar tolimesniam panirimui į siaubo gelmes. Nes siaubas – nesvarbu kokios rūšies bebūtų, smaugia savo auką savo visuotinumu, koks aukos veiksmas virsta išskystančiomis gleivėmis arba krūtinę slegiančiu akmeniu. Vis viena, ką rinksis auka – pasyvumą ar kovą – kyla tik dar daugiau siaubo. Siaubo apimta auka randasi dvigubuose spąstuose: ji nepajėgi kovoti, nes kova atneša tik dar didesnį siaubą. Ji negali likti neveiksni, nes gyvūnai yra aktyvūs tvariniai ir nejudra jiems – mirtis, o tuo labiau nejudra apimtam siaubo. Vienintele galima išeitimi žmogiškajam gyvuliui – prisiimti dar daugiau siaubo. Paversti jį narkotiku, juoda gilia duobe, į kurią rausiesi vis giliau ir giliau, save užversdamas rausimosi metu. Tai pasmerktas rausimas – net ne judėjimas: gyvūnas tiesiog prisideda vienetų prie siaubo begalinumo, likdamas jo uždarame rate. Galvoti kelius iš duobės beviltiška, nes duobė pati sau ir vidus, ir išorė, - o siaubas tik kartosis ir tęsis.

Tai grįžtamojo ryšio grandinė be išeities, be vystymosi, be (jei jau į ją patekai) pradžios ir pabaigos. Ji – mirtinas amžino slibino apglėbimas; ir nieko negalima padaryti, išskyrus jį apglėbti kaip atsaką.

Optimistinė pastaba. Siaubas ir beprotybė – ar jie jau tokie baisūs? Arba, jei jau siaubas yra puikus motyvuotojas, gal jie baisūs tik tiek, kiek reikia? Šelingas (įdomu, ar jis buvo susidūręs su psichoze?!) atkakliai ir karštai savo „pasaulio epochose“ rašo apie tai, kad kiekvienam reikalingas truputis beprotybės:

Senovės autoriai ne veltui kalbėjo apie dievišką ir šventą beprotybę [ ... ] Didžiausias patvirtinimas tam aprašymui – tai, kad ta širdį draskanti beprotybė vis tik yra pačiu švenčiausiu visame kame ir tik kai ji valdoma ir, taip sakant, validuojama aukščiausio proto šviesa, ji tampa tikrąja gamtos jėga ir visų iš jos išvestinių. Nuo Aristotelio laikų kalbama apie žmones, kad be truputėlio beprotybės jie nepajėgūs padaryti ką nors didinga. Vietoje to mes pasakytume: didinga negali būti atlikta be nuolatinio kreipimosi į Beprotybę, kurią visada reikia įveikti, tačiau kurios neturėtų nebūti. Būtų gerai iš šito požiūrio taško tokiu būdu klasifikuoti žmones. Vienas jų tipas toks, kad juose nėra nė lašelio beprotybės. Jie nekūrybingi dvasia, nesugebantys ką nors sukurti, save laikantys blaiviais; arba tai vadinamieji sveiko proto žmonės, kurių darbai ir reikalai tėra tik paprasti darbai ir samprotavimai.
Kai kurie filosofijoje labai keistai ir pasibjaurėtinai priėmė šį išsireiškimą: išgirdę, kad apie „sveiko proto žmones“ kalbama kaip žemesnius ar blogesnius, ir nenorėdami panašėti į juos, jie jai priešpastatė protą, o ne beprotybę protui. Tačiau ten, kur nėra beprotybės, taip pat nėra ir tikro, veikiančio, gyvo proto (iš čia negyvas protas, negyvi sveiko proto žmonės) – o kaip protui parodyti save, jei ne per beprotybės įveikimą, valdymą ir sutvarkymą? Iš čia tas faktas, kad visiškas beprotybės nebuvimas veda į kitą kraštutinumą – bukumą (idiotizmą), kuris yra visišku beprotybės nebuvimu.

^*) „Tai jėgos [, užtikrinančios vystymąsi gamtoje,] to vidinio gyvenimo, kuris be paliovos gimdo save ir vėl save ryja ir kurį žmogus turi jausti ne be siaubo, kaip tai, kas paslėpta visame kame, net jei tai duotu momentu paslėpta ir iš išorės įgavo ramias savybes. Šito nuolatinio atsitraukimo į pradžią ir amžino pradėjimo iš nauja dėka jis tampa substancija tikrąja to žodžio prasme [id quod substat], amžinai kintančia. Ji – amžinas vidinis variklis ir mechanizmas, amžinai prasidedančio, amžinai tapsme, visada save suryjančio ir vėl save atkuriančio laiko.“
Schelling F. W. J. Weltalter // Sämtliche Werke. Bd. VIII. Stuttgart; Augsburg: J. G. Cotta, 1860. Bd. VIII. S. 230

¹⁾ Leonidas Lipavskis (1904-1941) – tarybinis filosofas, rašytojas ir poetas, 3-4 dešimt. vienas ezoterinių filosofų ir literatorių draugijos „Činari“ bei kultūrinės OBERIU grupės organizatorius. Kūrybą pradėjo kaip poetas, 3-io dešimtm. ėmė rašyti vaikams. Žinomiausi kūriniai: „Tarybų suvažiavimo naktis“, „Žiemos rūmų šturmas“, „Žymės akmenyje“ ir kt. Žinomiausias filosofinis kūrinys – „Siaubo tyrinėjimas“. Dingo be žinios Leningrado fronte.

²⁾ Nikas Landas (Nick Land, g. 1962 m.) – anglų filosofas, siaubo apsakymų rašytojas, blogeris; kartais vadinamas „akseleracionalizmo tėvu“. 1987-98 m. dėstė filosofiją Voriko un-te. Savo kūryboje jungia filosofines teorijas su grožine literatūra, mokslu, poezija, performansu. Neseniai pradėjo rašyti psichologinio siaubo žarno apsakymus. Dauguma jo straipsnių surinkta į knygą „Fanged Noumena“ (2011). Vėlyvesniuose darbuose vystė antiegalitarines ir antidemokratines idėjas (Tamsiosios Apšvietos filosofija). Viena jo pamėgtų koncepcijų yra „hipertaras“ (priešpastatant prietarui kaip pasyviam – kai idėjos liaunasi būti „fikcijomis“ ir tampa realiomis).

³⁾ Jurijus Oleša (1899-1960) – baltarusių rašytojas, poetas, dramaturgas. 1902 m. šeima pervažiavo į Odesą. 1922 m. persikėlęs į Maskvą rašė feljetonus, straipsnius, pasirašydamas Zubilo pseudonimu. 1927 m. publikavo romaną „Pavydas“ – vieną geriausių tarybinių kūrinių apie inteligentijos vietą porevoliucinėje Rusijoje. Tačiau vėliau įeiti į „industrinę“ literatūrą įsilieti nepajėgė, iš literatūros pasitraukė. Po karo ėmė gerti, dėl ko pašlijo sveikata. Tačiau rašė dienoraščius, kurių ištraukos buvo publikuotos dar 1956 m. pavadinimu „Nė dienos be eilutės“. 1961 m. pasirodė pilnesnis variantas, o atskiru leidiniu išėjo 1965 m., papildytas variantas – 1999 m. pavadinimu „Atsisveikinimo knyga“.