Utopijos apie Rusiją  

Ne tik kiekviena epocha turėjo savo utopiją, bet ir savo utopiją turėjo kiekviena tauta, net daugiau – kiekvienas mąstantis žmogus,
H. Velsas

Utopinės mintys nebuvo svetimos ir Rusijai.

Idėjos apie idealią visuomenę liaudies sąmonėje atsirado dar senovės Rusioje: „Agapijos kelionė į Rojų1) “, „Zosimos kelionė pas rachmanus2) “, o ir legenda apie nematomą Kitežo miestą, ne tai esantį po žeme, ne tai panirusį į vulkaninio Svetlojaro ežero vandenis. O utopijos užgimė kartu su autorinės prozos tapsmu - 17-18 a. sandūroje, nors jų užuomazgų galima rasti ir anksčiau, pvz., „Apie Magmetą sultoną“, 1547 m. sukurtą Ivano Peresvietovo3).

Utopiniai kūrinai vienai ar kitaip atspindi visuomenės nuotaikas. Tik, kadangi jų kūrėjai priklausė skirtingiems visuomenės sluoksniams, jų priemonės skyrėsi, nes dažniausiai atspindėjo autorių aplinkos požiūrius. Tiesa, Švietimo epochos kūriniai išreiškė kažkokios abstrakčios idealios visuomenės vaizdinius, tiesiogiai nesiejamus su konkrečia šalimi. Išimtį sudaro kunigaikščio Michailo Ščerbatovo4) „Švadskų dvarininko pono S... kelionė į Ofyro šalį“ (1773-74), kuriame gana aiškiai Ofyro šalimi nuspėjama Rusija. Autorius, pripažindamas Petro Pirmojo (romane Peregojaus) nuopelnus Rusijos švietimo srityje, vis tik neslepia savo nepasitenkinimo Petro reformomis (pvz., sostinės perkėlimo į Peterburgą) ir bando „ištaisyti“ esmines jo klaidas. Vieninteliu teisingu keliu laikomas sugrįžimas prie patriarchalinių santykių, kur viešpatauja „geradario diktatūra“. O valdžios sustiprinimui siūlomas karinių gyvenviečių projektas. Kitaip apibūdinus: policinė valstybė, stipri ir teisinga.

Svajonės apie kažką daugiau...

Tame pasaulyje gyventi linkstam
Kur darbas mielas ir dirbasi linksmai;
Kur žiogai ratu sustoję
Mums skambią laimę sugroja.
Viačeslavas Kuprijanovas

19 a. politinis gyvenimas Rusijoje prasidėjo dekabristų sukilimu ir „dekabristine“ Aleksandro Ulybyševo5) utopija „Sapnas“ (1819). Tad kokią ateities Rusiją matė dekabristai?
„Iš visų prietarų man atrodo atleistiniausiu yra sapnų aiškinimas. Juose, iš tikro, yra kažkas mistiško, kas mus verčia jų fantastiniuose vaizdiniuose pripažinti esant dangaus įspėjiimą arba mūsų ateities numatymus“, - pradeda Ulybyševas. Ir reikia pastebėti, kad rusų autoriai utopines idėjas dažniausiai transliavo per sapnus; mat cenzūra ypatingai įtariai žiūrėjo į „žvilgsnius į ateitį“. O sapne ar mažai kas gali prisisapnuoti?!

Taigi atsidūręs sapne tolimoje ateityje, autorius modeliuoja laimingos Rusijos viziją. Po perversmo, „įvykusio prieš 300 m.“, Rusija atsikratė caro valdžios ir baudžiavos, tapdama apsišvietusia ir demokratine šalimi, kurioje kiekvienas turi teisę į išsilavinimą ir visi lygūs prieš įstatymą. Vaikštinėdamas po ateities Peterburgą autorius didžiuodamasis rodo skaitytojui permainas, Daugybeje buvusių kareivinių įrengtos mokyklos, bibliotekos, akademijos. Tačiau kuriant bet kurią naują visuomenę reikia kažką aukoti, - ir čia paaukota Aleksandro Nevskio laura6), kuri nugriauta kaip religinio fanatizmo simbolis, o jos vietoje pastatyta triumfo arka... ir po šimtmečio bolševikai įgyvendino dekabristų rašytojo svajonę, tiesa Maskvoje, vietoje Kristaus Gelbėtojo cerkvės įrengę baseiną, ir taip pasaka tikrove virto!

Dėsninga, kad naujoji Rusija pakeitė ir simboliką: dvigalvio erelio vietą užėmė feniksas, „laisvės ir tikrojo tikėjimo“ (tik neaišku, koks tas tikėjimas!?) simbolis. Ir štai viena „smulkmenėlė“: aprašius laimingą gyvenimą, staiga šmėkšteli 50 mln. armija, laikoma dėl „vidaus ramybės“... ir vėl sušmėžuoja asociacija su karinėmis gyvenvietėmis Ščerbakovo utopijoje. Negi „demokratai“ dekabristai abejojo, kad be policinės valstybės negalima išsiversti?!

Dekabristinės utopijos praskynė kelią liberaliom ir socialistinėms utopijoms. Antrosios geriausias pavyzdys – N. Černyševskio „Veros Pavlovnos ketvirtasis sapnas“ (1863). 0 štai liberaliosios utopijos orientavosi į vakarietiškus modelius.

O kas kitame sparne – pas slavafilus? Štai Vladimiro Sologubo7) „Tarantasas“ (1840), kuriame yra skyrius, sapnas apie kelionę į idealiąją Rusiją. Išoriškai puikiai dera prie Černyševskio: darbas-brolybė-lygybė. Gal tik labiau pastoraliai patriarchaliniais tonais... ir tikrai be Ulybyševo revoliucinio ekstremizmo. Čia labiau už tradicijos pagerinimą: viešpatauja savanoriško darbo (net kunigaikščiai laiko laime pasidarbuoti), mokslo ir pagarbos žmogui bei visuomeniniam turtui (pvz., kultūrai) kultas. Tik autorius nepateikia modelio, kaip tai pasiekti.


Mašinomis visai pribaigsim Visatą,
Plienu sukaustyta Žemė mirs,
Įkalinta saulė mūsų krosnyse plaka -
Gėris ir blogis pliene nemirks. 
(A. Platonovo eilės)
Odojevskio 4338-ieji

Ar gali mokslas ir technika paveikti visuomenės vystymąsi? Jau 19 a. pradžioje fantastai vis dažniau ima liesti mokslo klausimus, atsiranda „technologinės“ Rusijos versijos su jos Imperija viso likusio pasaulio priešakyje. Geru pavyzdžiu yra nebaigtas V. Odojevskio romanas „4338-ieji“, kur Rusija yra „pasaulinio švietimo centras“, kuriame atsižvelgiama ir į filosofų, poetų, istorikų, menininkų nuomonę (ach, ir kurioje šalyje dabar tai matome?!).

Verta paminėti ir prieštaringąjį Fadėjų Bulgariną8), buvusį ir vienu rusų mokslinės fantastikos pradininkų, parašęs gerą desėtką gana įdomių fantastinių ir utopinių apysakų. Jo „Kelionėse po pasaulį XXIX amžiuje“ Rusija 2824-ais beveik nepatyrė pokyčių: tie patys carai, pirkliai, kunigaikščiai, dvarininkai... nebent tik kad kartu mokosi turčių ir vargšų vaikai. Tačiau autorius numato rimtą ekologinę katastrofą, nes atšalus Afrikoje ir sušilus Šiaurės poliuje, Rusija pasislinko į Sibiro sritį, tačiau šalis išlaikė kultūrinę ir mokslinę lyderystę. Jo fantastinės idėjos originalios: povandeninės fermos, kariai desantininkai, povandeniniai laivai, saviraščiai, netgi ... akvalangas ir hidrokostiumas: „[plaukikai] buvo apsivilkę vandeniu nepralaidžiu audiniu, ant veido turėjo skaidrias kaulines kaukes su gaubtu... abiejose pusėse kabojo du odiniai oro pripildyti maišai kvėpavimui po vandeniu per vamzdelį“. Dar verta paminėti pinigus, gaminamus iš „ažuolų, pušų ir beržų medienos“. Ar verta priminti, kad iš šios apysakos kilo išsireiškimas „mediniai rubliai“?!

Bene egzotiškiausią variantą pasiūlė Nikolajus Šelonskis9) romane „Būsimajame pasaulyje“ (1882), kuris aprašo XXIX amžių. 2891 m. Rusija supervalstybė, sudariusi sąjungą su Prancūzija, kartu valdant didesnę pusę Žemės. Tuo tarpu Angllija ir JAV – tik „trečiojo pasaulio“ šalys. Civilizacija pasiekusi tikrai didelių aukštumų – įveikta gravitacija, panaudojama atomo energija, telepatija ir telekinezė, išsivysčiusi medicina. Tačiau kraštas neurbanizuotas, žmonės pasiskirstę klanais po 300 asmenų, kuriems tenka po 16,4 ha. Žmogus įsisavinęs po kelis sugebėjimus. Žmonės gyvena laimingai, nors ir asketiškai.

Iki 19 a. vidurio Rusija tebebuvo agrarine šalimi, kurioje 85% gyveno kaime. Tad nenuostabu, kad liaudyje buvo paplitę pasakos apie Muravijos šalį su pieno upėmis ir kisieliaus krantais. Tačiau jos neperėjo į literatūrą... Apie tokio tipo utopijos galimybę gana kandžiai pasisakė Ivanas Gončiarovas „Oblomovo sapne“ (1849), kur gavę viską, ko norėjo, laimingi kaimo gyventojai degraduoja.

Valstietiškų versijų srautas pasruvo vėliau, 1860-70-ais. Baudžiavos panaikinimas 1961-ais nei šaliai, nei valstiečiams trokštamos naudos neatnešė, tačiau sužadino utopinę mintį. Kaltės jausmas daugelį inteligentų vertė eiti į narodnikus (liaudininkus), kurių aplinkoje bujojo mintys apie valstietiško modelio „restauraciją“. Vieną būdingą atvejį poemoje „Senelis“ (1870) pateikė N. Nekrasovas, optimistiškai žvelgęs į išlaisvintos valstietijos ateitį.

Kaip griežtos, tačiau teisingos sentikių bendruomenės, gyvenančios dermėje su gamta, pavyzdį „Laimingo mužiko sapne“ (romane „Papročiai“, 1878) pateikia Nikolajus Zlatovratskis10), kur vienintelis teisingas darbas – dirbti žemę. Panašias mintis vystė ir liaudininkas Sergejus Stepniakas-Kravčinskis11) („Pasaka apie kapeiką“, 1874).

Pasitaikydavo ir gana neįprastų „valstietiškos Rusijos“ projektų; kaip kad N. Kazancevo12) apsakyme „Eglutė Kuliutkinoje“ (1893), kur 20 a. visi valstiečiai išsilavinę, mokosi tarptautinės kalbos, važinėjasi elektriniais dviračiais, šiltnamiuose augina bananus ir ananasus, valdo orus; - kai kas antras kaimo gyventojas yra mokslo daktaras ar magistras. Ir Rusijoje paskutinis girtas pilietis užregistruotas ... 1898 m. gruodžio 31 d.!


„Išgyvenome daug, dvasingo sukūrėme mažai ir esam prie kažkokios baisios ribos“,
Konstantinas Leontjevas13)

Išsilavinusi monarchija, kokia buvo Rusijoje iki Petro I, liko pastoviausia svajone. Bręstanti monarcho valdžios krizė kėlė užmirštų tradicijų nostalgiją. Amžių sankirtoje pasipylė nacionalistiškai nuspalvintos utopijos. Štai pora pavyzdžių. A. Krasnickio14) apysakoje „Už pakeltos uždangos“ (1900) valdo ne monarchas, o turtingiausias pasaulio žmogus Ivanas Ivanovičius Ivanovas (!). Jis į valstybės reikalus pernelyg nesikiša, tik mano, kad, svarbiausia, įmonėse visuose lygiuose dirbtų „išskirtinai rusų arba bent jau slaviškos kilmės“ darbuotojai. Išskirtinis požiūris į nacionalines mažumas – kuo jų mažiau, tuo geriau! „Tos tautikės išmiršta ne todėl, kad jas numarina“, - kunigaikštis pabrėžia kiekvieną žodį, - „o todėl, kad išmirimas vyksta natūraliai“.

Kitą įdomų scenarijų 20 a. pradžioje pasiūlė Sergejus Šarapovas15) „fantastiniame socialiniame politiniame“ romane „Po pusės amžiaus“ (1902). Užmigdytas indų mediumo, herojus prabunda 1951-ųjų Maskvoje, aptikdamas, kad atstatyta senoji bažnytinė bendruomeninė santvarka, įvesta griežčiausia cenzūra, o iš moterų atimtos visos teisės išsilavinimui įgyti, o valdžioje – caras-batiuška ir cerkvė. Visi laimingi, visi patenkinti; o labiausiai – romano herojus. O kas jį džiugina? „Skyrybos – gėdingas dalykas‘, įvesta griežčiausia cenzūra, o iš moterų atimtos visos teisės įgyti išsilavinimą (ne tam gi jas Dievas sutvėrė!), … nors kai kurios moterys dalyvauja visuomenės gyvenime - jos gali dirbti viešai tik vienoje srityje: „Advokatėmis tampa tos ponios, kurias Dievas labai dėl veido nuskriaudė. ... O ir ar eis padori moteris į tokias intrigantiškas pareigas?..“ Kaip „Dievas“ turėjo nuskriausti moteris, kad joms būtų leista dirbti advokatėmis? Gal joms tai leistų ir J. Statkevičius?

Na, o advokatės? - ... Yra moterų – advokačių, ir net garsių... Tik mūsų teismai nelabai jas mėgsta... Advokatėmis tampa daugiausia tos ponios. Kurias jau labai smarkiai Viešpats dėl veido nuskriaudė. Visos mūsų ponios, juridinės įžymybės – kaip iš kubilo trauktos. O ir kokia padori moteris eiks į tokias intrigantiškas pareigas?..

Maskvos gatvėse tyla ir ramuma, nes automobilius pakeitė patikimesni ir ekologiškesni arkliai. Tačiau uždrausti ir ... paprasčiausi dviračiai, nes kai kurie mokslininkai nustatė „tarytum kokį sulaukėjimą tarp naudojančių juos“.

S. Šarapovas išleido dar 4-is socialiai fantastinius romanus, susijusius su Rusijos visuomenės restauracija: „Diktatorius“, „Ivanovas 16-as ir Sokolovas 18-as“, „Prie pagrobimų židinio“, „Diktatoriaus kabinetas“.


Toje salėje į akis krito daugybė įvairių keistų prietaisų ir sudėtingų mechanizmų. Ištisa mygtukų sistema spalvotais taškais mirguliavo ant sienos.Terekėjo atsitiktinai paspausti bet kurį jų ir salės estradoje pasirodydavo žmonės, vaizduojantys žudynių, prievartos,vagysčių ir visos eilės nusikaltimų, p taip pat nesavanaudiškų žygdarbių scenas. Tereikėjo paspausti kitą – ir salėje prasidėdavo chaosas: grindys ir sienos pradėdavo virpėti, pasigirsdao kurtinantis triukšmas, akinanti šviesa kaitalisis su visiška tamsa... Paspaudi trečią – ir pacientas prieš save išvysta svarbiausius savo gyvenimo momentus matė save tokiu, kokiu buvo iš tikro, o greta ir tokiu, kokiu turėjo būti. Vienos laboratorijos priemonės buvo skirtos tam, kad iš gydomojo būtų pašalinti nereikalingi instinktai, kitos – kad jam būtų įpiršti pageidaujai įpročiai...

N. Čaadajevas. Priešistorė (žmogaus sielų skalbykla)

Nesvajok apie stebuklą, tiesa,
Kad Jėzus neprisikels viešai! 
Naktis baigės, užgeso šviesa
Pasaulis dingo,... jo jau nėra... 
Sergejus Klyčkovas

Amžių sandūras visad lydėjo globalūs socialiniai sukrėtimai. Daugelis iš 20 a. laukė neregėtų stebuklų; tai sukėlė futuistinį bumą. Tačiau Rusijai 20 a. prasidėjo nesėkmingai: pralaimėta Japonijai, ką sekė 1905 m. revoliucija. Tad ir Rusijos ateitis vaizduota liūdnai. Kadetas Ivanas Morskojus (greičiausia tai pseudonimas) „Ateities anarchistuose“ (1907) 1927-ųjų Rusiją vaizduoja kaip chaoso ir suirutės karalavimą, karingos anarchijos bastioną. Dar baisesnį vaizdą piešia Vera Kryžanovskaja-Ročester romane „Planetos mirtis“ (1911), kur žmonija, panirusi į nuodėmes, piktžodžiaudama prieš Dievą, civilizaciją pradžioje nuvedė į nuopuolį, o vėliau ir pražudė. Beprotybė apėmė ir Rusiją: sunaikintos cerkvės, Kremlius parduotas aukcione ir t.t...

V. Solovjovas pranašauja Rusijos žūtį su nauja invazija iš Rytų, kartu sunaikinant kultūrą. O štai Nikolajaus Fiodorovo16) „2217 m. vakaras“ (1906) gniaužia šalta logika. Visi piliečiai sunumeruoti, žmonių gyvenimas griežtai reglamentuotas, šeimos institutas panaikintas, net tėvai įvardijami numeriais: „Gimdytojas nr.1“, „Gimdytojas nr.2“…

Tai kaip suteikti laimę rusams?! Ach, štai dar viena knyga! N. Čaadajevo17) (P. Sorokino) „Priešistorė“ (1917) – įsitikinusio monarchisto reakcija į vis aiškėjantį „papročių ir protų sugedimą“. Ir pasiūlomas radikalus sprendimas – Rusija atgims „dvasinio žmonių pasaulio mokslinės pertvarkos“ dėka.


Trumpos biografijos ir paaiškinimai

1) Agapijos kelionė į Rojų - vienas seniausių (iki 12 a.) slaviškų apokrifų, kuriame pasakojama, kaip senolis Agapija, paskatintas balso iš aukščiau ar maldos metu pasirodžiusio angelo, išvyksta į ilgą kelionę per miškus ir jūras į Rojų, kur jį pasitinka Kristus su 12 apaštalų ir pranašu Ilja (Jonu). Ten jis pereina dvasinį pažinimo kelią sužinodamas, kodėl žmonės seka Viešpatį. Ten jis regi, kaip sutvarkyta Dangaus Jeruzalė. Grįžęs įsikuria vienuolyne, kurio aprašymas tiesiog dubliuoja dangiškąją Jeruzalę. Yra keli pasakojimo variantai.

2) Zosimos kelionė pas rachmanus – senovinis apokrifas. Jame pasakojama apie atsiskyrėlį Zosimą, kuriam po 40 d. pasninkavimo pasirodė angelas, parodęs kelia į tolimą Paliamintųjų šalį. Nuo šio pasaulio atskirtą gilios, tarsi bedugnė, upės, kurios nepasiekia nei paukštis, nei vėjas, nei Saulė, nei ... velnias. Ją įveikė palinkusiu medžiu; jis ten buvojo 7 d. Ta šalis aprašoma klasikiniu gyvenimo „aukso amžiuje“ stiliumi.
Rachmanai - mitinė tauta ukrainiečių, rusų, moldavų padavimuose. Laikyta, kad jie gyvena Palaimintųjų salose, esančiose už pasaulio krašto. Jie neturi nei geležinių peilių, nei namų, nei ugnies, nei auko ir sidabro, drabužių; tačiau ten nesibaigia vaisiai, jie gyvena laimingai ir be jokio pykčio. Atseit, jie yra Adomo sūnaus Seto palikuonys. Vienoje pasakojimo versijoje juos aplankė Aleksandras Makedonietis žygio į Indiją metu – iš čia siejama jų sąsaja su indų brahmanais. Tačiau Indija neminima „Zosimos kelionėje pas rachmanus“. Ateities miestas, 1927; Rudnevas

3) Ivanas Peresvietovas – 16 a. rusų rašytojas, politikas, dvarininkijos ideologas, žinomas rašiniais prieš senąją aristokratiją (bajorus). Laikoma, kad buvo išeiviu iš LDK. 16 a. 3-4 a. dešimtm. tarnavo lenkų-lietuvių kariuomenėje. 1549 m. „dvi knygutes” perdavė Ivanui Rūsčiajam. Jo „Apie Magmetą sultoną“, kuriame vaizduojamas iealizuotas, išmintingas valdovas, yra pirma suliteratūrinta utopija Rusijoje.

4) Michailas Ščerbatovas (1733-1790) - rusų istorikas, publicistas, filosofas, tikrasis slaptasis patarėjas. „Rusijos istorijoje nuo seniausių laikų“ (iki 1610 m.) pabrėžė feodalinės aristokratijos vaidmenį, istorinį progresą suvesdamas į atskirų asmenybių žinių, proto ir mokslingumo lygį. 8-me dešimtm. parašė publicistinių kūrinių, kuriuose aštriai kritikavo valstybės politiką ir dvariškių moralę. 1783 m. parešė ir utopinį romaną „Švadskų dvarininko pono S... kelionė į Ofyro šalį“, kuriame išdėstė iš esmės policinės valstybės, besiremiančios elitine dvarininkija, idealą. Jokie kiti sluoksniai prieigos prie aukščiausios valdžios neturi. Žemės nuosavybė numatyta tik dvarininkijai.

5) Aleksandras Ulybyševas (1794-1858) – rusų literatorius, muzikantas-mėgėjas, vienas pirmųjų muzikos kritikų Rusijoje, įtakingas V. Mocarto biografas (3 t., 1843). Jaunystėje priklausė „Žalios lempos“ rateliui, kurio viename susisrinkimų 1819 m. pristatė utopiją „Sapnas“ (prancūzų kalba), išleistą tik 1927 m. Buvo «Journal de St.-Pétersbourg» (1825-30) redaktoriumi. Dar rašė dramas, komedijas, satyras.

6) Aleksandro Nevskio laura - stačiatikių vienuolynas St. Peterburge, 1710 m. įkurtas Petro I. Yra Nevskio prospekto gale. Jame yra keli garsių asmenybių nekropoliai. 1933 m. vienuolynas buvo uždarytas, 1936 m. nutrauktos ir pamaldos, kurios atnaujintos 1957 m. Vienuolyną atgaivinti pradėta 1996 m. 1988 m. jam perduoda stebuklingoji Paraskevos Piatnicos ikona.

7) Vladimiras Sologubas (1813-1882) – rusų valdininkas (slaptasis patarėjas), prozininkas, poetas, dramaturgas ir lietuviškos turtingos Sologubų giminės. Žinomumą pasiekė novelėmis apie aukštuomenės gyvenimą, vėliau daugiau užsiėmė dramaturgiją. Nebuvo labai iškiliu rašytoju. Plačiausiai žinoma satytinė novelė „Tarantasas“ (1845) apie kelionę iš Maskvos į Kazanę, nukreipta prieš slavofilus.

8) Fadėjus Bulgarinas (1789-1859) – rusų rašytojas, žurnalistas, kritikas ir leidėjas iš Baltarusijos, nuotykių ir fantastikos žanrų pradininkas. Rašė ir feljetonus bei moralizuojančias apybraižas. Pradžioje rašė lenkų kalba, nuo 1820 m. pradėjo ir rusų kalba. Geriausiai vertinamas jo romanas „Ivanas Vyžiginas“ (1829), tapęs pirmuoju bestseleriu Rusijoje. „Kelionėse po pasaulį XXIX amžiuje“ (1824) pirmąkart rusų kalba aprašoma kelionė laike, persikeliant į 2824 m., kai madinga aristokratų kalba tapusi arabų kalba. Kaip leidėjas sudarė pirmą Rusijoje teatro almanachą „Rusų talija“ (1825).

9) Nikolajus Šelonskis – 19 a. pabaigos-20 a. pradžios rusų rašytojas ir žurnalistas. Maskvoje dirbo moktoju, o vėliau užsiėmė literatūra. Pasirašinėjo įvairiais pseudonimais. Parašė fantastinė romaną „Būsimasis pasaulis“ (1882), aprašantį 4-ių mokslininkų susitikimą Indijos Bombėjaus mieste, kur randa indų išminčiaus žinutę. Įgavę žinių, Maskvoje pasistato orlaivį, „Marsas“ kuriuo skrenda į Šiaurės polių. Vėliau veiksmas peršoka 1000 m. į priekį. Dar rašė istorinius romanas, pasakas, mokslo popularias brošiūras.

10) Nikolajus Zlatovratskis (1845-1911) – rusų rašytojas, rašęs valstietiškomis temomis, išgarsėjęs liaudininkų dvasia idealizuodamas kaimiškąją bendruomenę. 19 a. 9-me dešimtm. pasidavė L. Tolstojaus nesipriešinimo idėjoms.

11) Sergejus Stepniakas-Kravčinskis (1851-1895) – rusų revoliucionierius-liaudininkas, 1878 m. nužudęs žandarmų vadą N. Mezencovą ir tada pabėgęs į užsienį. Užsiėmė žurnalistika, publicistika, rašymu ir vertimais. Propagandinėse pasakose („Pasaka apie kapeiką“, 1874; „Gudruolė Naumovna“, 1875 ir kt.) populiarino socializmo idėjas, aiškino apie K. Marksą, skatino maištauti.

12) Nikolajus Kazancevas (1849-1904) – rusų rašytojas, dramaturgas. 19 a. 8-me dešimtm. „pasidavė“ į liaudininkus ir Kirgizijos stepėse įsteigė savotišką koloniją. Vėliau persikėlė į Jekaterinburgą. Didesnė jo apsakymų ir apysakų dalis, skirta Uralui, paskelbta 1898 m. Parašė ir keletą dramos pjesių, statytų Maskvoje ir Peterburge.

13) Konstantinas Leontjevas (1831-1891) - rusų filosofas, rašytojas, gydytojas, diplomatas, konservatyvaus religingumo mąstytojas. Gyvenimo pabaigoje tapo vienuoliu. Jo iškiliausiu kūriniu yra esė rinkinys „Rytai, Rusija ir slavai“ (2 t., 1885-86). Jo filosofijos pagrindas – gyvenimo estetikos samprata. Anot jo, yra du būties sandai: kylančiojo ir smunkančiojo (regresuojančiojo) gyvenimo. Pirmenybę teikė despotiškam, ne demokratiniam visuomenės valdymui. Stabilią būtį ir gražias jos formas, pasak jo, galima sukurti remiantis nelygybe, hierarchija, griežta drausme, susilaikymu ir paklusnumu. Žmonijos pažangos liberali idėja, kad įmanoma pagerinti visų žmonių gyvenimą, iškreipianti krikščionybės, kuri teigia, kad kančia ir blogis neišvengiami, esmę. Jo imintys turėjo įtakos panslavizmui, eurazizmui. Leontjevas griežtai pasisakė prieš liberalųjį kosmopolitizmą, egalitarizmą, demokratizaciją, jo ideologijos pamatas buvo bizantizmas – dvasingumas, monarchizmas, luominė hierarchija. Ateitis

14) Aleksandras Krasnickis (1866-1917) - rusų rašytojas, dramaturgas ir žurnalistas, pasirašinėjęs daugybe pseudonimų (iki 50-ies). Parašė apie 100 romanų, daug apsakymų, eilėraščių. O taip pat biografinių apybraižų.

15) Sergejus Šarapovas (1855-1911) – rusų ekonomistas, kariškis, rašytojas, publicistas, valstybės veikėjas. Jaunystėje dalyvavęs kare Balkanuose, 1878 m. grįžo į tėvynę ir užsiėmė žemės ūkiu gimtajame dvare Smolensko gubernijoje. Jis išgarsėjo kaip išradėjas, sukūręs naujo tipo plūgus, sėkmingai demonstruotus parodose. 1905 m. pradėjo aktyviai dalyvauti monarchistiniame judėjime, įsteigė Rusų liaudies partiją (tiesa, netapusia svarbia). Leido kelis laikraščius ir žurnalus. Išleido menines-publicistines knygas: romanas „Aplinkiniu keliu“ (189ė), utopija „Po pusės amžiaus“ (1902), politinė fantazija „Diktatorius“ (1907).

16) Nikolajus Fiodorovas (1829-1903) – rusų religinis mąstytojas ir filosofas-futurologas, bibliotekininkystės veikėjas, pedagogas, vienas rusų kosmizmo pradininkų. Plačiau žr. >>>>>

17) Pitirimas Sorokinas (1889-1968) - rusų kilmės JAV sociologas ir kultūrologas. Pasižymėjo pastangomis gamtos mokslų metodus taikyti socialiniuose moksluose, taip pat ir sociologijoje. Prisidėjo vystant socialinių ciklų teoriją (kad istorijos etapai kartojasi). Iš Rusijos ištremtas 1922 m. Jaunystėje rašė eilėraščius, vėliau pasakas ir feljetonus. Parašė utopinį fantastinį romaną „Žmogaus sielų skalbykla“ (arba „Priešistorė“, 1917 – N. Čadajevo pseudonimu). Jame D. Nikuličius su draugu padaro svarbų atradimą – intelekto vystymo priemonę umorodą kartu su nvatoriška pedagogine sistema. Mokiniai vartoja umorodo tabletes ir tampa protingi. O išradėjai gauna lėšų super-umorodo sukūrimui. Viena patalpų jų laboratorijoje ir buvo „žmogaus sielų skalbykla“.

Kinikai
Filosofijos skiltis
Ankstyvosios utopijos
Planeta, kurioje nebuvo juoko
Huxley Naujasis puikusis pasaulis
Terra incognita ir Terra Fantastica
Mistinio anarchizmo istorija Rusijoje
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką nori
Alberas Kamiu. Apmąstymai apie giljotiną
Lapių medžiotojas ir filosofas R. Scrutonas
Siaubo reiškinio filosofiniai tyrinėjimai
Kodėl šiandien verta skaityti Boecijų?
Į komunizmą – atsisakant Dievo
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
Tai ne utopijos, tai dabartis...
Ateitis nebus tokia kaip buvo
Atgalinė kelionė prie pasakų
Tamsioji vunderkindų pusė
Svetimų minčių problema
J.A. Zaidelis. Riba
Egzistencializmas
Tomas Akvinietis
Vartiklis