Visi Viešpaties pavidalai

Nuo seniausių laikų monoteistinių religijų šventikai draudė vaizduoti Dievą; nuo seniausių laikų žmonės šį draudimą pažeisdavo. Nuo amžių troškome pamatyti savo Viešpaties veidą: netgi begalybei ir Visagalybei norime suteikti žmogiškų bruožų. Vieni šventikai mums už tai žadėjo amžinąją pražūtį ir prakeikimą, kiti patys slapčia troško to paties ir buvo linkę į kompromisus. Taip ir nepavyko susitarti, koks gi yra Viešpaties veidas ir ar iš viso Jis gali turėti veidą.

Karas su meno kūriniais

Paskutinio teismo dieną, kaip sakė Pranašas, menininkų lauks sunkios valandos. Tie iš jų, kurie nesugebės įpūsti savo kūriniams gyvybės, bus apkaltinti sunkia šventvagyste, nes bandė mėgdžioti Kūrėją Alachą. Jų galas bus liūdnas.

Hindukesh Buddha: Before
Prieš
Hindukesh Buddha: After
Po
Karingi afganų talibai tikriausiai nenorėjo taip ilgai laukti įrodymo, kad dvi didžiulės Budos statulos uolų nišose Hindukušo regione yra „tik akmenys“, kaip tvirtino jų vadai. Abi statulos buvo brutaliai sunaikintos. Destruktyvus talibų įsiūtis mums, europiečiams, atrodo ypač atavistinis todėl, kad abi statulos yra jau seniai Afganistane neišpažįstamos religijos paminklai. Tačiau, pažvelgę įdėmiau į savo istoriją, pamatysime, kad meno kūrinių naikinimas palyginti neseniai buvo būdingas ir Vakarams – taip pat kaip ir talibų valdomame Afganistane jis buvo motyvuojamas siaurai suvokiamomis tikėjimo dogmomis ir skatinamas polinkio į destrukciją.

„Jei esi Dievas, ginkis!“ – tyčiojosi iš krucifikso Bazelio paaugliai per 1529 m. Užgavėnes, kaip tikriausiai šaipėsi ir talibai, šaudydami iš pabūklų į Budos statulas. Bejėgis drožinys buvo sudegintas ir, pasak anų laikų pasakojimo, „į bažnyčią įsiveržė dar daugiau paauglių, kurie daužė ir degino visus paveikslus bei statulas“. Humanistas Erazmas Roterdamietis palygino tą autodafė su Trojos sunaikinimu.

Ne tik Bazelyje, bet ir daugelyje kitų Šveicarijos, Vokietijos, Olandijos bei Prancūzijos vietovių XVI a. buvo naikinami religiniai meno kūriniai. „Šis protestantiškosios reformacijos puolimas, nukreiptas prieš viduramžišką bažnyčių puošybą, kai kuriuose regionuose beveik visiškai sunaikino vieną iš turtingiausių Vakarų pasaulio kultūrų“, - tvirtina Peteris Jezleris*), Berno istorijos muziejaus direktorius, šiai temai skirtos parodos kataloge. Katalogo pavadinimas skamba taip: „Beprotybė ar Dievo valia?“

Tai klausimas, skirtas krikščioniškosios Europos ir islamiškojo pasaulio sąžinei. Abi šios religijos, kaip ir už jas vyresnis judaizmas, turi rašytinį draudimą garbinti stabus. Tačiau nė viena šių religijų dogma griežtai nepasako, ar meniniai atvaizdai yra leistini.

Korane jokio aiškaus draudimo nėra, ir vėlesnė tradicija remiasi tik priešiškais atvaizdams Mahometo žodžiais ir veiksmais. Dažnai knygų iliustracijose vaizduojamas Mahometas (kokia ironija! ), mėtantis gentinių dievų atvaizdus nuo šventojo akmens Mekoje. Paties Mahometo veidas tokiose iliustracijose vis dėlto būna uždengtas.

Krikščionys, pradedant nuo IV a., irgi naikino pagoniškus meno kūrinius, net nesusijusius su religija. Tačiau VIII a. Bizantijoje tarp pačių krikščionių kilo pirmasis ginčas dėl atvaizdų. Kalbant apie Kristaus, Marijos ir kitų šventųjų atvaizdų leistinumą buvo remiamasi įvairiomis daugiau ar mažiau rafinuotomis antrojo dekologo punkto interpretacijomis.

Reformacijos laikais šis ginčas vėl atsinaujino. Buvo aštriai diskutuojama, ar Dievo atėjimas į žemę įteisino atvaizdų kūrimą ir ar tie atvaizdai patys netampa kulto objektu. Net tarp pačių protestantų šiais klausimais nebuvo sutariama. Pats Martynas Liuteris į tai žiūrėjo blaiviai ir smerkė barbariškumo apraiškas.

Idėja ir įvaizdis

Santykis tarp idėjos ir jos atvaizdavimo, kuris nuo priešistorinių laikų buvo susijęs su religiniais tikėjimais, yra sunkiausia vaizduojamojo meno problema. Dėl šio komplikuoto ryšio krikščionybėje atsirado Dievo Tėvo – barzdoto senolio įvaizdis.

Iš esmės, draudimas vaizduoti dievybę, egzistuojantis ir krikščionybėje, ir islame, ir judaizme, susijęs su įsitikinimu, jog sacrum vaizdavimas yra profanacija. Viename Korano fragmente tvirtinama, kad tokių vaizdinių kūrėjai bus nubausti rūsčiau nei kiti. Nes Dievas lieps tiems žmonėms įpūsti gyvybę daiktams, kuriuos jie sukūrė, tačiau šie nepajėgs to padaryti ir bus pasmerkti. To draudimo tradicija judaizme ir islame yra lemtinga visam sakraliniam menui. Galima būtų apie tai susimąstyti, panašiai kaip ir apie mįslę, kodėl bizantiškajam menui po ilgos dėl ikonoklastų sąjūdžio kilusios pertraukos buvo nustatyta tiek apribojimų. Meniniai atvaizdai čia leidžiami, tačiau griežtai ribojami, o monumentalioji skulptūra iš viso uždrausta, nes yra pernelyg artima tikrovei. Ilgus amžius problemų daugiausia keldavo figūros vizualizavimas.

450 m. Herodotas rašė apie Egiptą, remdamasis iš žynių gauta informacija. Kalbėdamas apie vieną iš egiptiečių dievybių, Herodotas prisimena skirtumą tarp konvencinio būdo vaizduoti dievybę ir to, kuo tikima iš tiesų. Panašiai ir Dievas Tėvas nėra barzdotas senelis, kaip jis tradiciškai vaizduojamas krikščioniškame mene.

Taigi egzistuoja skirtumas tarp dievybės vaizdavimo sakraliniame mene ir religinės sampratos, Kaip paaiškėja iš Bažnyčios Tėvų laiškų, Grigalius Didysis viename tekste pateikė tezę, ginančią plastinį vaizdavimą nuo rytų ikonoklastų priekaištų. Derėtų taip pat prisiminti nepaprastai svarbų Dantės "Rojaus" fragmentą, kur poetas tvirtina, kad protas negali aprėpti tikrosios Dievo esybės nesiremdamas jusliniu patyrimu.

Tarp teologų ši teorija žinoma kaip adoptacijos doktrina, kuri leidžia kalbėti apie Dievo ranką tuo pačiu neteigiant, kad Dievas iš tiesų turi rankas. Tai leido vaizduoti Dievą Tėvą kaip žmogų su rankomis ir kojomis. Priekaištai tokius vaizdinius kuriantiems menininkams būdavo attremiami pasinaudojant ta pačia doktrina.

Tačiau kilo ir baimė, kad iš Dievo bus atimtos vienintelio Kūrėjo prerogatyvos. Tai tikėjimas "Pigmaliono galia", arba pirmykštis tikėjimas magiškomis konkrečių asmenų atvaizdų galiomis. Jis atsispindėjo egiptiečių žodyje, reiškiančiame skulptorių: sankh - "tas, kuris moka įkvėpti gyvybę atvaizdui".

Budistų Ceilone skulptoriaus iškalta Budos statula laikoma tik akmenine figūra, kol menininkas nužymi vyzdžių kontūrus. Šis veiksmas laikomas šventu, ir netgi pats skulptorius negali jo stebėti, todėl dirbdamas turi žiūrėti per veidrodį. Tam tikra prasme toks gyvybės įkvėpimo gestas būdingas daugeliui religijų. Nuo seno egzistuoja sakralinių skulptūrų šventinimo ceremonija, iki kurios skulptūros laikomos tik akmens gabalu. Tačiau ilgą laiką Kristaus ir Budos statulos iš viso nebuvo kuriamos, jas pakeisdavo simboliai: Kristaus atveju – ėriukas arba kryžius. Nukryžiavimo scena buvo pradėta vaizduoti tik IV a. Kalbant apie Budą, ypač įdomu tai, kad , kaip žino visi budistai, jie pasiekė nirvaną, o paskui nustojo egzistavęs, tačiau tikintieji vis tiek meldžiasi prie jo statulų ir deda papėdėje gėlių. Tokių prieštaravimų galima rasti kiekviename tikėjime.

Ar verta skusti Dievui Tėvui barzdą?

Tokiame kontekste popiežiaus kvietimas, kad žmonės neįsivaizduotų Dievo žmogaus pavidalu, atrodo nevienareikšmiškas ir gali sukelti įvairių implikacijų, nors priežastys, pastūmėjusios popiežių tai padaryti, gali būti ne dogmatinės, o ganytojiškos ir visokeriopai girtinos. "Dievas – tai ne senelis su barzda", - pasakė popiežius.

Pirmoji priežastis, kodėl jis taip padarė, gali būti noras paimti į ekumeninį glėbį visus tuos, kuriems tolima personifikuota transcendencija, tačiau kurie linkę į kokią nors teizmo formą, išpažintą netgi Voltaire arba Robespierre, tikėjusių Aukščiausiąja Būtybe. Šiandien tokių žmonių, kurie nebeklauso Bažnyčios nurodymų, nepraktikuoja jos liturgijos, tačiau nenori gyventi nebylioje, transcendentinės šviešos nenušviestoje visatoje, yra labai daug, ypač Vakaruose. Dievas be įvaizdžio, be jokių antropomorfinių bruožų, galintis būti švytėjimu, matematine lygtimi ar chemine jungtimi, labai atitiktų jų poreikius.

God Father Galėjo būti ir kita priežastis. Tradicinė ikonografija vaizdavo Dievą kaip baltaodį vyrą, senyvą, koks turi būti tėvas. Galbūt išmintingas ir galingas tėvas nėra patrauklus įvaozdis jaunimui, galbūt Afrikos ir Indijos tikintieji krikščionys, iš kurių dauguma yra katalikai, mano, kad Dievas panašus į juos, galbūt feministės įsivaizduoja moteriškos lyties Dievą. Taigi yra nemažai priežasčių, kurios gali skatinti popiežių depersonalizuoti tradicijos įšventintą Dievo įvaizdį arba iš viso atsisakyti bet kokio įvaizdžio. Tačiau... ta drąsi operacija, pradėta popiežius, gali sukelti nemažai abejonių tarp tikinčiųjų ir paskatinti susimąstyti netikinčiuosius.

Biblinis Dievas buvo rūstus ir baisus savo galia. Griausmų ir žaibų valdovas, baudžianti ranka su kalaviju. Išvarė iš Rojaus Adomą ir Ievą už tai, kad nepakluso jam vienu labai kontraversišku klausimu. Įdėjo Abraomui į ranką peilį, kad tas perrėžtų gerklę savo sūnui Izaokui (tai, kad paskutinę akimirką jį sustabdė, mažai ką keičia, nes įkalbėjo paklusnų jam žmogų atlikti baisiausią nusikaltimą). Pavertė dulkėmis Sodomą ir Gomorą su visais jų gyventojais. Pasiuntė Jobui baisias kančias, kad parodytų jam savo didžiulę galią.

Jėzus iš Nazareto pasirodė žemėje ne tik tam, kad atpirktų žmogų ir atvertų jam kelią į išganymą ir Naująją sandorą, tačiau taip pat ir tam, kad pristatytų pasauliui Dievo paveikslą, kuris iš esmės skiriasi nuo biblinio. Iki pat to momento niekas nenurodė, kad biblinis Dievas gali turėti tokį nepanašų į save sūnų, kuris, kad ir nepanašus, yra viena būtis su juo. Pagonių dievai turėjo vaikus, žmonas, tėvus, gimines, taip pat ir induistų dievai, tačiau tik ne žydų Dievas: jis buvo vienišas ir rūstus.

Jėzus išvadavo Dievą iš šios vienatvės ir rūstybės. Pavadino jį Tėvu, kurio vaikai yra visi žmonės, parodė jo begalinę meilę visoms būtybėms, skelbė meilę ir gailestingumą, patikėjo apaštalus Šventosios dvasios globai, dar vienai Tėvo būčiai ir pavidalui. Taigi Tėvo įvaizdis pasiekė krikščionis ne tik per Rafaelio ar Milelandželo kūrinius, bet ir tiesiogiai per evangelistus. Tai nebuvo ištvirkęs tėvas kaip Dzeusas Olimpe, bet labai galingas ir kupinas meilės, nematomas, tačiau apreikštas.

Šiandien Tėvas gali būti nebarzdotas, su įkypomis akimis ar juoda oda, tačiau jis tebelieka Tėvu, besirūpinančiu savo vaikais. Argi to nepaskelbė Nazarietis?

Islame tokių problemų nėra. Niekada nebuvo siūlomas joks Alacho įvaizdis. Korano Dievas pasirodo tik susipynusiomis linijomis ir geometrinėmis figūromis. Tačiau kaip galima įsivaizduoti Dievą susipynusių linijų ar rombo pavidalu? Mūsų protas kuria abstrakčius įvaizdžius ir sąvokas. Tikėjimas ir meilė, kurie kyla iš jų, gyvybės semiasi iš įvaizdžių ir metaforų. Iš tikinčiųjų reikalaujama, kad jie mylėtų Dievą, ir sakoma, kad jis yra mūsų dangiškasis Tėvas. Argi galima tai paversti abstrakčia idėja?

Žinomas, yra nukryžiuotasis Kristus, Dievas, kuris tapo žmogumi, kad mus išganytų. Tačiau tai jis apreiškė mums Tėvą ir būtent į Tėvą kreipėsi prieš išleisdamas paskutinį kvapą ant kryžiaus. Sūnus turi tą pačią prigimtį ir būtį, tačiau nėra Tėvas.

Todėl Tėvo depersonalizavimas yra labai pavojingas sumanymas. Nebent popiežius vadovavosi trečia priežastimi. Galbūt jis norėjo nusiųsti Tėvą į dar tolimesnę sferą, jau nepasiekiamą tikintiesiems, o Sūnui ir kitiems tarpininkams palikti visą tikėjimo erdvę?

Parengė Vitalijus Šarkovas  
Šiaurės Atėnai, Nr. 8 (594), 2002 m. vasario 23 d.  


*) Peteris Jezleris (Peter Roland Jezler, g. 1954 m.) – šveicarų meno istorikas, Berno Istorijos muziejaus direktorius (1997-2009) ir Schaffhausen’o Visų šventųjų muziejaus direktorius (2011-14). Buvo žurnalo „Kunst + Architektur“ redakcinio komiteto pirmininku (1989-97).

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis