Skaitykite:

Apolonijus iš Tianos

Magas Simonas Samarietis

Gnosticizmas ir ankstyvoji krikščionybė

Kodėl žydai nevalgo kiaulienos

Judaizmas kaip filosofija

Graikų filosofijos istorija

Apie būsimąjį gyvenimą

Traktatas apie dvi Sarmatijas

Judafobija

KITA:

Gnostikų koncepcijos

Krikščionybė Egipte

Nuslėptoji istorija

Solovjovas: Nuo nihilizmo į Kristų

Judaizmo ir krikščionybės etika

Logosas Filono raštuose

Heraklitas iš Efeso

Plotinas. Geradariai

Pirmoji nuodėmė ir mesijas

Herodotas. Istorija

Judėjai

Judėjas Ivanas Naživinas   1 dalis   4 dalis     5 dalis     6 dalis     7 dalis     20 dalis    38 dalis       Judėjas. XXXVIII skyrius. Pas Liną Pas senąjį Liną susirinko keletas tikratikių. Tarp jų buvo ir nuliūdęs, pritilęs Petras, ir ką tik iš kalėjimo išleistas Paulius. Įkalinimas ir metai darė savo. Jis buvo piktas. Jeruzaliečiai niekaip nepaliko jo ramybėje. Jis neliko skoloj ir, bendraudamas su artimaisiais, griežtai užsipuldavo tuos prastus Dievo tarnybos darbininkus, tuos piktus šunis, sužalotus [užuomina į apipjaustymą] netikratikius. Viešpaties atėjimas jau greitai, o jie klaidina tikratikius labiau nei pikčiausias Dievo darbų priešas. Ir jis jau tai ketino išeiti į Ispanijos kraštus, kurie dar negirdėjo gerosios naujienos, tai meti viską ir grįžti į Filipus1). Lidija2) neužmiršo jo ir neseniai atsiuntė šiltų drabužių ir pinigų. Tačiau ir ten reikalai nesiklostė: amžini ginčai tarp diakonių Euchodijos ir Sintichėjos3) kėlė sumaištį bendruomenės gyvenime. O čia, Romoje, aišku, kad jam nėra ką veikti. Dabartine įprasta Pauliaus būsena buvo susierzinimas. Tik Lukas ir Timotėjus mokėjo jį pakęsti, o kiti stengėsi pasitraukti toliau, o tai ir visai palikdavo bažnyčią... Ir dabar Paulius susierzinęs gynėsi nuo jeruzaliečių, nepastebėdamas, kad jis kartoja dalykus, visiems gerai žinomus iš jo laiškų. - Na tegu aš ir beprotis, - sakė jis su kartėliu. – Sutinku. Tada jūs, protingieji, paklusniai priimkite mano beprotybę. Jūs privalote būti pakantūs bepročiams. Tuo labiau, kad jūs pakantūs tiems plepiams, kurie verčia jus vergais, kurie išvilioja jūsų pinigus, o tada, apimti didybės, jis pačius muša per veidą... ir jei jau atėjo į madą paprotys girti save, tada iš aš galiu save pagirti. Visa, ką jie gali apie save pasakyti, galiu pasakyti ir Aš: jie judėjai, ir aš judėjas. Jie kilę iš Abraomo giminės, ir aš taip pat. Jie Kristaus pasiuntiniai, o aš žymiai labiau. Labiau nei jie; aš sėdėjau kalėjimuose dažniau už juos, aš rizikavau gyvybe. Mano valdžia irgi nuo Dievo... Linas paniuręs dūsavo. Petras, kuris nemėgo ir nemokėjo prieštarauti, tylėjo, jam buvo ankšta ir tvanku; ir jis nežinojo, kur dėti akis. Ne, ne, tada Kapernaume4) buvo tūkstantį kartų geriau! Ir kaip, ir kas jį įtraukė į šią pykčio pelkę? Iš tikro, galingas gundytojas! Lukas, kaip visada tokiais atvejais, stengėsi pasislėpti savo mintyse apie tai, ką slapta nuo visų rašė. Timotėjus visa siela užjautė Paulių, kuris jam visada ir visame kame buvo teisus. - Taip, - tęsė Paulius karčiai. – iš tolo mes visada gyrėm jus, Romos bendruomenę, ir kitiems rodėm kaip pavyzdį, tačiau štai mes jau dveji metai tarp jūsų, - ir ką matom? Draskymaisi, kaip visur. Jūsų turčiai nesirūpina vargšais ir didžiuojasi savo turtais. Štai neseniai pas mane atėjo vienas jūsiškių, prekiautojas Pudas, ir kad pradės dejuoti: dar niekada gyvenime neištariau tiesos, o su visais kalbėjau apgaulingai ir savo melą pateikiau kaip tiesą... O padūsavęs, vėl ėmėsi savo. Patarlė sako, kad greitai genda vynas pustuštėse statinėse, - taip ir velnias lengvai viešpatauja mūsų pusinėms sieloms. Ir iki ko priėjo, - net klausyti gėda!.. vienas jūsiškių, turčius, - nesakysiu jo vardo – atsako svetingumo keliaujantiems broliams: jam bjauru draugauti su visais tais vargšais ir valkatomis, o ir draugužiai juoksis bei vigilai5) žvairuos. Ir vyksta į turtingų pagonių puotas, ir puikuojasi savo apdarais bei vergais, o žmona, aštrialiežuvė pagoniška plepė, namie visus ant ausų stato. Ai, ką čia ir sakyti! – beviltiškai numojo ranka. Durys atsargiai prasivėrė ir įėjo brolis Urbanas, buvęs gladiatorius, sukrypęs, visas randuotas. - Ten atėjo du kitatikiai, - pasakė Linui. – Ir sako, kad tu leidai jiems apsilankyti tavo namuose. - Taip, taip, - apsidžiaugę Linas, apsidžiaugęs, kad baigsis šie priekaištavimai. – Tegu įeina. Čia tasai, kuris davė aukso nuo Percenijaus našlei, - paaiškino jis saviems. - O kas jis? – pasigirdo nepatiklūs balsai. - Šito nežinau, - atsakė Linas. – Geras, matyt, žmogus. Veidai paniuro. Su nepažįstamais reikia atsargiau. Vėl prisikabins valdžia ir vėl visus išvys iš miesto. Ne, šis Linas labai jau prasčiokas! - Pašauk, pašauk, - Linas pakartojo Urbanui. – Kokios bėdos? Po kelių minučių Jazonas su Filetu įėjo į palėpę. Apsikeitė pasisveikinimais. Ir Linas, sumišęs šypsodamasis, pratarė: - O jūs būkite malonūs, pasakykite, kas jūs... O tai kai kurie mūsiškiai nepasitiki... - Aš Jazonas, Joachimo sūnus, kurį jūs, žinoma, visi pažįstate, o čia mano draugas Filetas, - atsakė Jazonas, vos paraudęs: tarp šių varguolių jam turtingiausiam Romos imperijos žmogui, buvo gėda savo turtų. – Mes nesiruošiam jums daryti ką nors bloga. Visi slapta apsikeitė žvilgsniais: Joachimas buvo žinomas kaip nusišalinęs nuo įstatymo; ir visi judėjai jo neapkentė. Tačiau Linas buvo patenkintas: jei jau tokie netikintieji beldžiasi į jų duris, reiškia jaučia pasaulis Viešpaties jėgą! Ir jis pagarbiai pasodino svečius. - Tad štai, mes norėjome sužinoti, kame yra jūsų tikėjimo esmė, - pasakė Jazonas ir vos vos paraudo: jis nemėgo kalbėti viešai. Visų akys iškart sužiuro į Paulių: be jo niekas negalėjo apie tai pakalbėti su svetimaisiais. Petras sumišęs susigūžė. Paulius išdidžiai žybtelėjo savo degančiomis akimis ir išsitiesė. - Aš pasirengęs išdėstyti jums mūsų tikėjimo pagrindus, - pareiškė jis, jausdamas savo vertę. – pasistengsiu kalbėti trumpai. Tada, palaipsniui, iš pokalbių su broliais jūs sužinosite viską. Taigi, klausykite... Ir jis prakalbo apie tikėjimą, kurį jis skelbė ir kuris jo kalėjimo Romoje metu vėl ir vėl patyrė naujų pasikeitimų, kurie dabar – jam bekalbant jis darėsi vis gyvesnis – išryškėjo visai netikėtai ne tik tikintiesiems, bet ir jam pačiam. - … Šis pasaulis - šėtono ir jo galių, užpildžiusių orą, karalystė – kalbėjo jis. – Šventųjų karalystė, atvirkščiai, bus šviesos karalyste. Šventieji šventi ne savo nuopelnais – iki Kristaus visi buvo Kristaus priešais, - o per tą Dievo malonę, kuri pasireiškė pasiunčiant mums Kristų. Jo kraujas, pralietas ant kryžiaus, sutaiko su Dievu kiekvieną tvarinį ir nustato pasaulį, kaip žemėje, taip ir danguje. Sūnus – tai neregimo Dievo vaizdas, pirmagimis iš visų tvarinių. Visa sukurta jame, jo ir dėl jo, kaip dangaus, tiek ir žemės daiktai, regimi ir neregimi, sostai, valdžios, visa. Jis buvo anksčiau prieš visus laikus, ir visa randasi tik jame. Jis ir bažnyčia sudaro vieną kūną, kuriame jis viršininkas. Kaip visada, jis visame kame užima pirmą vietą, tad taip bus ir jam prisikėlus. Jo prisikėlimas – tai visuotinio prisikėlimo pradžia. Dieviškumo pilnuma gyvuoja jame kūniškai… Jėzus yra tarsi žmogaus Dievas, kažkas lyg pirmasis pasaulio sutvėrimo valdytojas, pastatytas tarp Dievo ir žmogaus. Krikščionis, priimdamas dalį Jėzuje, prisipildo, kaip ir Jėzus, dieviškumo pilnatve, t.y. kaip sako helenai, Pleroma6)… - Mokymą apie Pleromą aš girdėjau dar Aleksandrijoje, - pratarė Filetas, kai Paulius pergalingai peržvelgė visus tuos nemokšas, išdrįsusius stoti prieš jį. – Tačiau aš, kas svarbiausia, norėčiau detaliau sužinoti apie tą pranašą, kurį statote tarp Dievo ir žmogaus: kada jis gyveno, kur ir ką veikė ir koks jo likimas? Paulius gana padrikai ir bendrais žodžiais prakalbo apie Mesijų, nepastebimai iškilusiu tarp judėjų valdant Pilotui ir jo nukryžiuotam. Tas nutikimas per judėjų sumaištis praėjo visiškai nepastebimai, ir tik vėliau, Dievo valia, ėmė viskas atsiverti žmonijai. Pats Paulius, tuo metu buvęs Jeruzalėje, niekad nematė Mesijo – tik po to, po ilgo laiko, Mesijus apsireiškė jam kelyje į Damaską ir nurodė jam atlikti Jo reikalus… Ir kai Paulius, Fileto nukreipiamas į Mesijo gyvenimo aprašymą, kalbėjo, Fileto akys vis labiau plėtėsi. Joachimo pavestas gyvendamas Jeruzalėje jis susidomėjo pasakojimais apie ten žuvusį vyrą iš Galilėjos, apie jį surinko, kiek įstengė, žinių ir jas užrašė. Ir štai staiga iš naivaus, nelaimingojo galilėjiečio per kažkokį stebuklą per kelias dešimtis metų išaugo Mesijas, žmonijos gelbėtojas, ir jau į jo lūpas įdėti Aleksandrijos išminčių žodžiai apie Pleromą ir visokios kitokios išmintys, apie kurias vargšas galilėjietis nė neįtarė! 0 jis pats jau pasaulio teisėjas, kuris štai tuoj ateis iš debesų skambant auksinėms triūboms paskutiniams sprendimams apie pasaulio likimus... Filetas nepajėgė nė žodžio ištarti. Jį Paulių jis žvelgė kaip į vieną iš burtininkų, atlikusių šio neįtikėtino virsmo stebuklą... Visi nuo Pauliaus kalbos sumišo: iš vienos pusės, tai buvo taip moksliška ir gilu, kad jie nieko nesuprato, o iš kitos – jie niekada to anksčiau negirdėjo!.. Visi pasitempė ir save bei savo mokymą pristatė iš geriausios pusės: pritraukti į bažnyčią tokį žmogų kaip visame pasaulyje garsaus Joachimo sūnų, būtų didele pergale. - Tačiau reikia būti teisingu – pasakė Jazonas. – gerumas santykiuose tarp žmonių būdingas ir pagonims. Ir mirti pagonys moka ne blogiau už kitus: argi nežinote, kaip mirė Sokratas? - A-a, kiek jau kartų girdėjom apie tą jūsų Sokratą! – pašaipiai, vienas kitą peršaukdami pradėjo šūkauti krikščionys. – Kas visi tie jūsų filosofai? Jų išmintis – beprotybė prieš Viešpatį. O kad ir jie moka mirti išdidžiai, tai ramiai miršta ir gyvūnai – koks tame nuopelnas? Jazonas paniuro: jam tai nepatiko. Tačiau pasakojimai apie judėjų nepastebėto Mesijo gyvenimą jį labai sujaudino. Jis – jau buvo laikas eiti – Linui paliko stambią auką vargšams ir maloniai su visais atsisveikinęs, išėjo iš palėpės su staiga nutilusiu Filetu. Ir staiga ant laiptų Filetas stabtelėjo: priešais lipo Simonas Gitonietis su Elena. Išvydusi Filetą Elena visa plykstelėjo, jos veide pasirodė šypsena, kurioje tilpo ir džiaugsmas, ir sumišimas, ir skundas dėl jos nenusisekusio gyvenimo… Filetas apsidžiaugė ja: jos vaizdas dar tebegyvavo jo jautrioje sieloje. Simonas į jį žvelgė skvarbiomis akimis: jis kažkur jau mate šį heleną. - O mes kartu „Neptūnu“ iš Efeso plaukėm, - sveikindamasis pasakė Filetas. – Jūs irgi krikščionys? - Nė kiek! Aš pas juos kartais užsuku, tikiuos apšviesti tuos bukus žmones, bet negi su jais susikalbėsi?.. Jazonui jis buvo nemalonus. Filetas, kalbėdamas su Simonu, visą laiką žvelgė į Eleną; jos akys prasto kvapo laiptų prieblandoje skundėsi ir tarsi kažko laukė. O kaip ji pavargo, tasai dieviškos minties įsikūnijimas, toji Enoja! Ir visi atsisveikino – matyt iki kito susitikimo. Elenos sieloje pražydo gėlės: jai buvo malonus tasai tylus, šiltas pirmo susitikimo helenas, - ir ji niekad nesitikėjo, kad jį vėl sutiks kada nors... Lino palėpėje gaudė. Visi džiaugėsi pažintimi su tokiu turčiumi. Visi tikėjosi, kad is tikrai įsilies į jų gretas: kaip jis į viską gilinosi!.. Paulius iškilo labai ir nerūpestingai dairėsi aplink. Timotėjus tyliai džiaugėsi savo mokytojo pergale: kai prireikia, be Pauliaus neapsieisi! Pasakojimai apie Jėzaus gyvenimą, kaip visada, domino Luką, ir jis stengėsi neužmiršti įvairių smulkmenų, kurias išgirdo pirmąkart. A-a, toji Getsemanės7)- O jūs girdėjote, kaip kenčia mūsų vargšė Perpetuja8)? – pasakojo pagyvenusi moteris su karpa. – Vyras vis kimba: pasitrauk ir pasitrauk nuo Gelbėtojo, o jinai, aišku, laikosi savo. Dieną ir naktį nuo tų nesutarimų verkia, o padaryti nieko negalima: labai jau jis atkaklus! Ir pinigų jiems pakanka, ir pareigas valdiškas kažkokias turi, ir, suprantama, jam gėda, kad žmona gyvena ne kaip visi. Ir išsiskirtų, bet vaikų gaila: du vaikučius jie turi. O ir Perpetują myli. Štai taip ir kankinasi abudu… - Teisingai Išpirkėjas sake, kad jis išskirs artimuosius ir sukiršins brolį prieš brolį, - atitarė seniokas baltais antakiais. „Kokia gi iš to nauda – išskirti artimuosius ir kiršinti brolį prieš brolį? - pagalvojo senasis Varnėnas. – Ne, ne, ką besakytum, o neaišku!“ Percenijaus anūko mirtis prislėgė senioką. Jis jau buvo pasirengęs stoti į bendruomenę, tačiau tokie pašnekesiai glumino jį ir stabdė. - O pas mus pasakojo, kad atseit didelė trintis tarp Simono bei Petro buvo, - suokalbiškai sušnabždėjo smarki aštrianosė prekiautoja. – Ir atseit Petras Simoną varžytis iškvietė: imkim ir padarykim abu po stebuklą, - ir pasimatys su kuriuo Viešpats. Ir štai tarytum Simonas iškart pakilo į orą minios akivaizdoje ir pradėjo visaip skraidyti, o Petras, atseit, priėjo prie vienos prekeivės žuvimi ir pasimeldęs ėmė ir prikėlė iš mirusiųjų ... sūdytą silkę!.. - Kokie plepiai! – pasipiktino kalvis. – Kokie melagiai! Tuo tarpu Jazonas su Filetu, sujaudinti to, ką matė ir girdėjo, ėjo namo. Per akmenis ildėjo geležimi kaustyti vežimų ratai, šūkavo prekeiviai ir vaikai, sparnais skambiai mosavo balandžiai. Ant kampo įsikūrusioje smuklėje besilinksminantys nepadoriai šoko valdžios uždraustą kordaksą9), o žiūrovai, kad ir baimindamiesi vigilų, vis tiek plojo ir palaikė begėdžius šokėjus. Izidės šventykloje, kaip visad, būriavosi minia. - Kaip matai, mano drauge, Anubio darbeliai nepadarė tikintiesiems jokio poveikio, - pasakė Filetas. – Nėra nieko bergždesnio pasaulyje kaip atskleisti minios prietarus: ji be jų negali. Ir atkreipk dėmesį, kad minioje daug besimeldžiančių matronų iš geriausių Romos šeimų... Staiga pretorionai10) užtvėrė jiems kelią: imperatorius su dvariškiais vyko į tolimą kelionę, kad savo dainavimu suteiktų malonumą visai italų tautai. Ir ilgai stovėjo Jazonas su Filetu praleisdami puošnų cezario pravažiavimą. Ryškūs turtai akimo romėnus. Net mulai buvo aptaisyti prabangiais audiniais ir auksu, o pakaustyti sidabrinėmis pasagomis. Tačiau ypatingą minios nuostabą ir pasigėrėjimą sukėlė afrikiečių raitelių ant nepaprastų žirgų būrys, risnojantis už imperatoriaus vežimo. Neronas patenkintas žvelgė į džiūgaujančiai sveikinančią romėnų minią, ir jam buvo gaila, kad jis turi juos nuliūdinti savo išvykimu. Tačiau menas – aukščiau visko: argi ne juo žmogus skiriasi nuo nekalbančių?.. Popėja11) buvo nėščia ir liko Romoje, tačiau visi jo numylėtiniai – ekzoletai ir Kalvija Krispilina12), prostitutė, prie kurios prisirišo cezaris, - lydėjo savo vainikuotą globėją... Ypatingą dėmesį į save atkreipė gražuolis berniukas Sporas13), kurį Neronas pradžioje iškastravo, o vėliau, davęs jam padorų kraitį, „paėmė į žmonas“...

Komentarai:

1) Filipai (Philippi) - senovinis Makedonijos miestas Egėjo jūros pakrantėje Ignatijaus kelyje. Įkūrė karalius Filipas. Romos laikais 42 m. pr.m.e. prie jo įvyko du mūšiai tarp monarchistų (Augusto ir Antonijaus) ir respublikonų (Brutas). Jis buvo pirmuoju Europos miestu, kur Pauliaus pastangomis šsikūrė krikščinių bendruomenė, buvo pakrikštyta Lidija iš Fiatiro ir jos namiškiai (Apd. 16:12). Filipų gyventojams yra skirtas vienas Pauliaus laiškų. 2016 m. senojo miesto griuvėsiai paskelbti UNESCO paveldu. 2) Lidija iš Fiatiro - Pauliaus 51-52 m. pakrikštyta krikščionė Filipuose, garbinama kaip šventoji. Fiakiras gamino purpurą, tad atsikrausčiusi į Filipus ji tęsė tą pačią veiklą – pardavinėjo purpurą. Dabar spėjamoje jos krikšto vietoje prie Angičio upės pastatyta koplyčia ir įrengta krikštykla. 3) Euchodija ir Sintichėja. Iš Troados į Filipus laivu atvyko Paulius su Timotėju ir Luku. Ant nedidelės upės kranto šeštadieniais rinkosi besilaikantys žydų papročių (prie upės buvo galima rituališkai apsiplauti). Čia Paulius sutiko kelias moteris, kurioms papasakojo apie mesiją, Jėzų Kristų, kad jis jau atėjo, tačiau buvo nukryžiuotas. Galiausiai mieste susiformavo nedidelė, tačiau glaudi krikščionių bendruomenė, susidedanti daugiausia iš moterų. Diakonėmis buvo Lidija, Euchodija ir Sintichėja. Tik iš šios bendruomenės Paulius sutiko priimti finansinę paramą, nes matyt, Lidija buvo pakankamai turtinga. 4) Kapernaumas („Nahumo kaimas“) – žvejų kaimas šiaurinėje Galilėjos jūros (Tiberiado ežero). Čia pamokslavo ir daug stebuklų padarė Jėzus Kristus. Čia buvo apaštalo Petro gimtinė. Jis apleistas 11 a., dar prieš Kryžiaus žygius. Archeologiniai tyrinėjimai nustatė dviejų sinagogų, pastatytų viena ant kitos, liekanas. 1968 m. 30 m. nuo Baltosios sinagogos atkastas namas, laikomas Petro namu. 1990 m. toje vietoje pastatyta apaštalo Petro bažnyčia. 5) Vigilai (Vigiles Urbani - „miesto stebėtojai“) – gaisrininkai ir policininkai senovės Romoje. Pradžioje privačiai suorganizuoti Triumviri Nocturni („trys naktiniai vyrai“) pasirodė neefektyvūs, tad Augustas įsteigė viešą gairininkų tarnybą (vigilus). Jie taip pat dirbo kaip naktiniai sargai. Kaip nepriklausoma tarnyba veikė iki 3 a. pradžios. 6) Pleroma (gr. „pilnatvė, pilnuma, pripildymas“) - gnosticizmo ir senovės graikų filosofijos terminas, perteikiantis dieviškąją pilnatvę. Daugelyje gnostinių tekstų Jėzus skelbiasi esąs Pleromoje. Pagal gnostikų koncepciją, Pleroma yra dangiškųjų dvasinių esybių (aeonų) visuma. Ji dažniausiai sutinkama Valentino ir jo mokinių mokymuose, kur išdėstoma pirmojo aštuoneto (8-ių aeonų arba ogdoado) idėja – šis kilo palaipsniui eminuojant poromis. Vėliau ogdoadas iš vidinio pasitenkinimo sukuria dar 22 aeonus. Sąvoka sutinkama ir Naujajame testamente. Jį panaudojo ir K. Jungas savo mistiniame neišleistame kūrinyje „Septyni pamoksla mirusiesiems“ (1916), kur, anot jo, pleroma „yra niekas ir viskas. Visai nevaisinga kalbėti apie pleromą, nes, ... kas amžinas ir begalinis, neturi savybių“. 7) Getsemanė - slėnis prie Alyvų kalno Jeruzalėje, kur meldėsi Jėzus ir miegojo jo mokiniai naktį prieš Kristaus nukryžiavimą. Jėzus pastovisai čia lankėsi ir tai leido jį surasti tąnakt. 8) Perpetuja ir Felicitata (Perpetua, Felicitas, apie 181-203 ) – krikščionių kankinės, nukankintos Kartagenoje. Perpetuja buvo 22 m. amžiaus našlė su žindomu kūdikiu kilusi iš kilmingos šeimos, o Felicitata - jos vergė. Kartu su jomis nukentėjo ir trejetas vyrų; visas penketas rengėsi priimti krikščionybę. Septimijus Severas leido krikščionims išpažinti tikėjimą, tačiau draudė kitiems jį piimti. Tuo remiantis tas penketas ir buvo suimtas. Įkalinta Perpetuja regėjo vizijas. Jie buvo sudraskyti laukinių žvėrių. Jų istorija aprašoma „Perputujos aistrose“, pirmame tokio pobūdžio kūriinyje. 9) Kordaksas (cordax) – provokatyvus, viliojantis ir neretai nepadorus graikų komedijos kaukių šokis. Aristofano „Debesyse“ skundžiamasi, kad kiti dramaturgai į sceną šokti kordakso išleisdavo seną moterį. 10) Pretorionai (praetoriani) - Romos pretorių, o vėliau ir imperatorių asmens sargybiniai, prieš tai vadinta pretorijos kohorta. 284 m. Diokletianas pažemino pretorionų status, o kažkur po 312 m. buvo išformuoti. 11) Popėja Sabina (Poppaea Sabina, 30-65) - antroji Nerono žmona, graži, imperatoriene tapusi per intrigas. Kilusi iš Pompėjos, prieš tai buvo Otono žmona, tačiau ją pamilo Neronas ir ji tapo jo meiluže. Išsiskyrė su Otonu 58-ais, išsiunčiant šį į Lusitanijos provinciją pietvakarių Ispanijoje. 63 m. su Neronu susilaukė dukros Klaudijos, kuri mirė 4 mėn. amžiaus. Mirė būdama antrąkart nėščia, anot Tacito, po įsiūčio apimto Nerono spyrio. Pasakojama, kad norėdama išlaikyti grožį, jinai maudėsi asilių piene. Ji buvo ne kremuota, o balzamuota ir palaidota mauzoliejuje. Kalbėjo, kad Neronas “vedė” Sporą dėl šio išorinio panašumo į Popėją. 12) Kalvija Krispilina (Calvia Crispinilla) – Nerono favoritė, užimanti „rūmų rūbininkės“ pareigas. Greičiausiai kilusi iš Afrikos, įgavo didelę įtaką. Kaip Neronas „vedė“ Sporą, ji buvo paskirta „Sporo rūbininke“. Po Nerono mirties, ji ištekėjo už turtingo senatoriaus. 13) Sporas (Sporus) – jaunuolis, puer delicatus, kurį Neronas iškastravo, o vėliau, prieš tai mirtinai užspardęs savo žmoną Popėją Sabiną, apie 67 m. jį vedė. Po vedybų Sporas viešumoje pasirodydavo kaip Nerono „žmona“, vilkėdamas imperatoriškus drabužius. Po Nerono mirties (68 m.) jis perėjo pas Otoną, kuris tevaldė tik 3 mėn. Šio priešininkas ketino Sporą viešai pažeminti „Prozepinos išprievartavimo“ pasirodyme per gladiatorių kautynes, tačiau Sporas to išvengė nusižudydamas. Tikėtina, kad jam tada buvo apie 20 m.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis