Vartai į majų mirties karalystę Maya Holes

Meksikos kalnuose rastas nežinomas požeminis koridorius ir olų labirintas, kur maždaug prieš 1200 m. majai atlikdavo šiurpias mirties apeigas.

Štai kur galvosūkis. Kokie gi ten sapnai
Prisisapnuos tuomet, kada mirtis
Išvaduos mus iš šio pasaulio jungo?

Taip klausė W. Šekspyras ir jam nebuvo aišku – kaip ir daugeliui kitų. Tik ne majams, kadaise klestėjusiems Jukatano pusiasalyje, kurie tai žinojo, kaip žinojo ir kas turi iškeliauti pas jų kraugeriškus dievus, kad lietus lytų, laukai derėtų ir tinklai trauktų žuvis.

Jau išnarstėme materiją iki smulkiausių dalelių, vaikomės žaviuosius ir kitus kvarkus... Atrodytų, kad jau viską galime pažinti ir išmatuoti. Bet vis dėlto, išėjus naktį į laukus, kur už miesto, ir pakėlus akis dangop, širdį suspaudžia ir kvapą užgniaužia begalybės grožis. Ir tada supranti – kuo jau čia iš esmės skiriamės nuo tų majų žynių, gal prieš tūkstančius metų lygiai taip pat užvertusių galvą į žvaigždėtą dangų. Nuščiuvimas prieš begalinės visatos grožio stebuklą toks pat.

Po visa majų karalyste plytėjo požeminiai urvai. Tačiau jis atrastas tik 1959 m., kai Josė Humberto Gomezas mie Čičen Icos Balankanche urvo sienoje rado moliu uždrėbtą landą, už kurios buvo 100 m ilgio koridorius, nuvedęs į erdvų urvą su kalkakmenio kolonomis. Ant žemės mėtėsi daug dekoruotų keraminių indų ir kelios smilkyklės su lietaus dievo Chako atvaizdais. Vėliau aptikta dar keli šimtai tokių urvų, iš kurių didžiausią Naj Tunicho urvą Peteno srityje 1979 m. netyčia surado vietos gyventojas. Jame per 1 km besitęsiančių koridorių sienas puošia hieroglifai ir piešiniai su jame vykusių apeigų vaizdais. Tai kraują pilstantys žyniai, kamuoliu žaidžiantys dievai, imtymūs vyrų santykiai su vyrais.

Majų civilizacija susikūrė apie 800 m. pr.m.e., o suklestėjo apie 600 m., kai ėmė viešpatauti visoje Meksikoje ir Centrinėje Amerikoje, o gyventojų skaičius pasiekė per 13 mln. Maždaug 850 m. majai dingo iš didžiųjų miestų (spėjama, kad nuo baisios sausros), o 1697 m. paskutinis majų miestelis Tayasalis atiteko ispanams.

Žinoma, kad urvuose vykdavo apeigos, siekiant įgyti dievų palankumą. Vyrai kauline adata prasidurdavo apyvarpę, liežuvį ir ausies spenelį, o moterys spygliuotu raišteliu persiverdavo liežuvį. Jausdami skausmą ir netekę daug kraujo, matyt, jie patirdavo tam tikrą ekstazę, įsivaizduodami bendraują su dievais. Dar ir šiandien majų palikuonys lanko kai kuriuos urvus ir juose dievams aukoja kukurūzų, alaus ir kakavos. Praeityje, matyt, aukos buvo ir kiek kitokios.

2008 m. vasarą Archeologai Jukatano pusiasalyje aptiko landą į požeminę majų mirties karalystę Xibalbą (baimės vietą). Nedidelis plyšys džiunglių brūzgynuose yra prie Tacibičeno (Tahtzibichen) kaimelio. Ola veda į painų 14-os didelių ir daugybės mažesnių urvų labirintą, esantį 35-40 m gylyje. Vieni urvai buvo sausi, o kiti pilni vandens. Juos jungė siauri kanalai, apdėti skaldytais akmenimis. Po žeme rasta daug žmonių kaulų (per 50, tarp jų ir 12-mečio vaiko) ir kulto daiktų. Greičiausiai visi tie žmonės mirė ne savo mirtimi.

Prie Meridos miesto esančiais urvais naudotasi maždaug prieš 1900 m., nes būtent tokio amžiaus yra juose rasti kulto reikmenys (nors dauguma rastų keraminių puodų, akmeninių aukurų ir sienų piešinių yra iš 750-850 m. laikotarpio). Čia rastas ir nepaprastų statinių – apie 8 m aukščio skaldyto akmens terasa, o kitame urve nedidelė akmeninė šventykla paaukštintomis grindimis, į kurią beveik neįmanoma patekti. Rasta ir nedidelių piramidės formų šventyklų, apgriuvusių ir į gyvenamuosius namus panašių pastatų (dabar jau giliai po vandeniu).

Mirtis majams buvo visur. Jie įsivaizdavo, kad per landas ir urvus žmonės patenka į požemio karalystę, kur gyvena pabaisos. Su jomis žmonėms tekdavo sunkiai kautis, kad išlaisvintų sielą, kuri galėtų keliauti toliau. Pagal „Popul vuh“ (Tarybos knygą) urvuose pasmerktas sielas saugojo pikti dievai, kuriems vadovavo Bezdalius. Kuris iš užpakalio leido tamsiai rudus išmatų ir dujų debesius. Jis buvo pasipuošęs vėriniu iš akių obuolių ir bendravo su kitais dievais – Pūlių, Geltos velniais, Kaulų skeptro ir Kaukolių skeptro laikytojais.

Majų mituose miręs žmogus krauju pasruvusiais laiptais turi tamsoje sekti šunį, vedantį į Xibalbą. Pakeliui jis turi patirti įvairius išbandymus: perplaukti kraujo, pūlių, vorų bei skorpionų upę ir Chak Deity pereiti pro tamsius ir baugius namus, apgyvendintus šikšnosparnių. Neištvėrę išbandymų likdavo Xibalbos urve ir būdavo ten kankinami, o atsilaikiusieji keliaudavo toliau – į pomirtinį gyvenimą.

17 a. ispanai užrašė kelis šimtus majų žynių pasakojimų apie žmonių aukojimus urvuose, tačiau tiksliai nežinome, ar tos istorijos nėra pramanytos. Anot archeologo Guillermo de Andos, prie Tacibičeno kaimelio esančiuose urvuose mirusiųjų galvos buvo nukirstos, o kituose urvuose daugelį aukų irgi ištiko smurtinė mirtis. Rastos kūdikių ir vaikų kaulų liekanos patvirtina žmonių aukojimo praktiką. Tai įrodo ir šalia rasti akmeniniai kirviai, kurie dažnai vaizduojami majų piešiniuose.

Vuenas geriausiai išlikusių skeletų yra apie 20 m. amžiaus paaukotos moters, vadinamos krištoline mergaite, rastas Actuno Tunichilio Muknalio urvo centre (Belize). Ji gulėjo taip. Kaip buvo palaidota prieš 850 m. – į šonus atmestomis rankomis, iškėstomis kojomis, veidu į viršų. Burna buvo pravira, tarsi ji būtų rėkusi. Tiksliai nežinome, ar ji mirė nuo smūgio į pakaušį. Jos kaukolė buvo įsmigusi į grindis, susidarusias iš gėlo vandens kristalų – vanduo kelis šimtmečius skalavo skeletą ir iš lėto pavertė jį fosilija.

Lietaus ir griaustinio dievas Chakas gyveno urvuose. Siekdami išvengti sausros, majai aukodavo jam. Paaukota buvo 100 berniukų – jie buvo suluošinti ir sumesti į šventąjį šaltinį. Čičen Icos (Chichen Itza) miesto Cenote Sagrado šaltinio dugne archeologai rado papuošalų iš nefrito, todėl pradžioje jie manė, kad buvo aukotos moterys. Tačiau tyrimai nustatė, kad 80% nužudytųjų buvo 3-11 m. amžiaus berniukai, o likusieji – suaugę vyrai. Spėjama, kad prieš įmetant į šaltinį daugumai vaikų gyviems nudirta oda ir nupjautos galūnės. Dievams vaikai buvo geriausia auka, nes jie gyvybingiausi.

Dievui jaguarui Balamui buvo aukojama itin daug.jis kasnakt į požemius nusinešdavo Saulę, o auštant grąžindavo ją žmonėms tik tada, kai būdavo patenkintas.

Požemiai ir piligrimai

Maya Well Senovės majai kasė urvus su tikru dvasiniu atsidavimu. Daugiau kaip 100 m. archeologai brovėsi per Meksikos ir Centrinės Amerikos džiungles, ieškodami piramidžių, šventyklų ir kitų didingų majų civilizacijos paminklų. Bet vėliau suprato, kad didelę dalį jų tikėjimo sudarė antgamtiškos olų ir juos supusių kalnų galios. Klasikiniu laikotarpiu (200-900 m.) majai orientavosi į gamtines bei dirbtines olas su jų požemių dievais, mitinėmis būtybėmis bei protėviais. Visu 1500 m. pr.m.e.-1400 m. laikotarpiu (3 tūkst. m.) mirusieji buvo laidojami specialiai tam skirtose uolų priedangose ir urvuose, neretai išraustuose kalvose ar kalnuose. Net klasikinio laikotarpio piramidės galėjo būti įkvėptos to papročio (kalno vaizdinys su ola viduje)..

Maždaug prieš 1000 m. centrinėje Meksikoje buvo įkurtas Acatzingo Viejo miestas. Jo centre tyrinėtojai atkasė 7 mažus urvus stačiame kalkakmenio šlaite. Jie simbolizavo Chicomoztoc, 7-ius mitinius urvus, iš kurių, kaip tikima, išėjo Chichimec'ų protėviai. Juose buvo rasta akmeniniai altoriai, keramikiniai kvepalų deginimo indai ir kiti apeigas liudijantys dalykai. Urvai buvo iškart žemiau ritualinės aikštės, kurioje buvo ir maža piramidė. Ir kitos centrinės Meksikos vietos „poruoja“ dirbtinius urvus su piramidėmis, pvz., po Teotihuakano piramide yra iškastas urvas. Šioje piramidėje yra įrengti akmeniniai grioviai, kuriais lietaus vanduo sruvo į kambarį, kad sustiprintų jo ryšį su dvasiniu požemio pasauliu. Kai kurie archeologai tvirtina, kad jie buvo skirti tiesiog sukaupti vandenį šulinyje, tačiau jo įrengimas tiesiai po piramide verčia manyti apie jo dvasinę svarbą.

16 a. ispanų dokumentai ir mokslininkų pokalbiai su vietiniais, rodo, kad buvo tikima, kad vanduo atsiranda kalnuose ir jų šaltinis yra urvai. Vietiniai gyventojai nuo seno urvus laikė „Žemės įsčiomis“, kuriose Ix Chel gimė žmonija.

Pietiniuose Gvatemalos ir Hondūro rajonuose, kur natūralių olų yra mažai, senovės majų namuose neretai buvo didelės duobės, vadinamos chultunais. Jų šonuose įrengtos kameros buvo pakankamai didelės, kad į jas galėtų įsirangyti žmogus, o daugelis jų turėjo nišas, kuriose buvo saugomi keramikiniai indai ir kiti daiktai. Matyt, chultunai buvo „namų“ urvai apeigų atlikimui.

Priešingai paplitusioms teorijoms, gali būti, kad vargšus žemyno gilumoje įkvėpdavo tos pačios sudėtingo tikėjimo idėjos, kaip ir elitą. To įrodymu gali būti laidojimo pašiūrės prie uolų. Tai akmeninės sienos, pastatytos aplink įdubas kalvose ar kalnuose. Vargšai laidojo mirusiuosius prie mitinių „pasaulio sutvėrimo olų“ vartų. Tuo tarpu turtingieji buvo laidojami kapuose, imituojančiuose olas, kartais netgi su dirbtiniais stalaktitais. Taip mirusiajam buvo duodamas tiesioginis ryšis su antgamtiškuoju požemiu, iš kurio kilo jo protėviai.

Pietinės Belizos Majų kalnuose D. Glassman'as su kolegomis atkasė akmeninę pašiūrę, esančią iškart žemiau įėjimo į natūralią olą. Joje buvo per 150 žmonių liekanos, visi suguldyti suriesti galvomis link įėjimo. Kapuose rasta keramikos obsidiano peilių ir įvairių akmenų. Kiti tyrinėtojai tame pačiame Belizos regione rado kitas akmeninių pašiūrių kapines. Pvz., K. M. Prufer'io grupė žmonių liekanų rado trijuose natūraliuose urvuose, esančiuose aukštai Majų kalnuose netoli Muklebal Tzul griuvėsių. Keramikos stilius ir radioaktyviosios anglies metodu jie datuoti 300 m. pr.m.e., t.y. keli amžiai anksčiau nei prasidėjo intensyvus vietovės apgyvendinimas.

Šių kapų vietose dirvoje gausu gėlavandenių sraigių, kurias valgė senovės majai, kriauklelių. K. Pruferis sako, kad, matyt, kriauklelės buvo siejamos su šventomis vandens, vaisingumo, gimimo ir mirties koncepcijomis. Šiuolaikiniai majų palikuonys vis dar pagarbiai vertina šias sraiges. Maya Vase from Naj Tunich Kai kurie antropologai rado neseniai paaukotų sraigių prie įėjimų į olas.

Gali būti, kad senovės majams olos turėjo ir kitą paskirtį. Tarkim, olose Cozumel'io saloje, prie Meksikos pietryčių pakrantės, aiškūs nuolatinio lankymosi požymiai. Saloje garbinta Ix Chel, Mėnulio, vaikų gimdymo, vaisingumo ir medicinos deivė. 16 a. ispanų užrašuose Cozumelis nurodomas kaip piligrimų kelionės vieta. Tačiau archeologai šiam aspektui skyrė mažai dėmesio ir daugiau domėjosi radiniais olose: keramikos skeveldromis, skaldytais akmenimis, kapais ir vietomis, kuriose žmonės slėpėsi socialinių konfliktų metu. S. Patel olose rado apeigų požymius: kvepalų deginimo indus, keramikos, sraigių kriauklių. Numesti statybiniai blokai, matyt, buvo naudojami sienų prie įėjimo statybai. Kai kurios olos turėjo cenotus, angas į požeminius vandens šaltinius, kuriuos majai tapatino su Ix Chel (žr. S. Patel straipsnį „Religious Resistance and Persistence on Cozumel Island“). Karališkųjų asmenų keliones aprašydavo majų raštininkai. Naj Tunich olos Gvatemaloje sienose atvaizduota nemažai raštininkų ir, atrodytų, kad tai autoportretai. Palydintis tekstas mini jų vardus. O daugiau nei prieš 20 m. Naj Tunich'e rasta vaza vaizduoja scenas su raštininkais. Šie dėvi savitus aprėdus. Jie galvą apvynioję juosta, į kurios klostes sukišti teptukai ir žąsies plunksnos, pririšti mazguotomis virvutėmis. Daugelis jų su smailiomis šukuosenomis, kurios išsikiša pro jų galvos apdangalus. Atvaizduose jie dažnai yra greta atvertų skeletų nasrų, simbolizuojančių olas. Juos supa akmens, vandens ir mirties simboliai. Matyt, šiuose atvaizduose raštininkai atvaizdavo savo pačių piligrimystes.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė