Rio Azulas – prie upių kelio Maya map

Gvatemaloje, nuošalaus Peteno rajono džiunglėse, amerikiečių geologai 1962 m. aptiko senovinio miesto liekanas – tai buvo Rio Azulas, „Žydroji upė“. Tačiau jo tyrinėjimų imtasi tik 1981 m., paaiškėjus, kad kapų plėšikai jau visas dešimtmetis ten darbuojasi ir juodojoje rinkoje pardavinėja rastus buities reikmenis bei meno dirbinius. Tad buvo sudaryta 5 m. tyrimų programa, kurią finansavo privatūs asmenys bei visuomeninės organizacijos.

Per pirmąjį sezoną ištirtas turtingas neseniai išplėštas kapas (nr.1). Visos vertingos įkapės buvo išneštos, o plėšikams išmėtytos arba sunaikintos. Vis tik rasta įdomių informatyvių radinių. Iš kapo sienose išraižytų rašmenų pavyko apytikriai išskaityti, kad tame kape palaidotas kažkas (greičiausiai valdovas), gyvenęs maždaug prieš 1500 m. Per kitus du sezonus, be 32 išplėštų kapų, pavyko rasti ir du neliestus (nr.19, 23).

Istorijos gelmėse nuskendęs Rio Azulas su apylinkėmis buvo užėmęs 750 akrų (1 akras – 0,4 ha). Senovinė civilizacija, kuriai priklausė Rio Azulas, atsirado vėlyvuoju priešklasiniu laikotarpiu apie 250 m. pr.m.e.-250 m. atogrąžų zonos lygumose, kur dabar randasi šiaurės Gvatemala ir Belizas. Ji sparčiai plito į Jukatano pusiasalį, dabartinę Meksiką, Hondūrą ir Salvadorą, ir gyvavo iki 250-900 m. – iki vadinamojo klasikinio laikotarpio. Per tuos šimtmečius iškilo agresyvios ir aktyvios aristokratų šeimos, karuose įgijusios prestižą ir turtus. Vieni miestai augo, kiti nyko žūtbūtiniame siekyje viešpatauti.

Rio Azulas, matyt, buvo prie upių kelio tarp majų centro Teotihuakano ir Karibų jūros pakrančių provincijų. Tai sprendžiama iš visose majų gyventose vietose randamų tų pačių Teotihuakano prekių – žalsvojo obsidiano, iš kurio buvo gaminami įrankiai, ir ypatingų ąsočių su užsukamu dangčiu. Trečioji paplitusi prekė – gydomosios žolės, kurias išmanyti galėjo tik tam tikro išsivystymo lygio visuomenė. Kitos kultūrinės reikšmės prekės buvo plunksnos, medvilnė ir brangių rūšių mediena (juodmedžio, atogrąžų kedro), naudota statyboms bei indams gaminti.

Manoma, kad Ro Azulas buvo specialus centras, gynęs šiaurines sienas ir prekybos kelius. Jo gyventojai – kilmingos karių šeimos su padėjėjais, tarnais ir išlaikytojais, aprūpinančiais maistu ir kitkuo.

Didžiuma miestą aptarnaujančių gyveno kaimuose. Buvusiuose dirbamuose laukuose į šiaurės rytus nuo miesto rasta liekanų mažų namelių, panašių kaip ir svarbiausiame priešindustriniame Tikalo mieste. Didžiausio suklestėjimo metu Rio Azule galėjo gyventi iki 3500 žmonių ir dar kokie 1500 galėjo gyventi šiaurrytiniame priemiestyje.

Maya vase Rio Azulas galėjo būti apie 820 km2 rajono administracinis centras. Pastatų jame būta daug ir įvairių. Masyvias šventykla (aukščiausia iki 47 m) jungė grįsti šaligatviai, pagal kuriuos stovėjo erdvios diduomenės rezidencijos. Rūmai statyti iš klinties, kambariuose būta į sienas įleistų lovų ir kitokių patogumų. Atskiruose pastatuose-virtuvėse buvo gaminamas maistas. Kiti rūmų kompleksai – administraciniai. Miesto planas ir paskirtis, atrodo, nesikeitė nuo pat jo įsikūrimo iki žlugimo.

Aplink didesnius gyvenamuosius kompleksus telkėsi smulkesni, su dengtais kiemais. Tai atspindi socialinę struktūrą, kurioje aristokratijos rangai buvo paveldimi. Dar mažesni namai ir kiemai – išlaikytojų, tarnų ir amatininkų – glaudėsi prie pat rūmų.

Ištirta, kad žemė buvo intensyviai dirbama ir kraštovaizdis labai smarkiai keičiamas. Taip paneigta, kad neva majų civilizacija gyvavo tankiuose džiunglių miškuose, kur dabar randami jos likučiai. O iš tikro jau prieš 2500 m. tvarkė gamtą pagal savo poreikius.

Gyvenamose vietose kiekvienos kalvos šlaitai, kur rinkosi i buvo nukasti terasomis, padidinti duburiai, kur rinkosi vanduo, kasti ir nauji vandens telkiniai. Miško buvo tik kur ne kur paliktos giraitės, bet ir tose augo atrinktų rūšių medžiai. Paaiškėjo, kad taip buvo pirmame mūsų eros amžiuje, taip buvo ir 16 a., ir Jakutane, ir Peteno krašte.

Tame planingai tvarkomame kraštovaizdyje buvo daug dirbamos žemės sklypų ir vandens kanalų. Pelkės buvo sausinamos ir sodinami kukurūzai, pupos, matyt, ir kakavmedžiai. Užtvankomis mokėta sulaikyti vandenį sausros metui. Maždaug už 1,5 km nuo miesto rasta kruopščiai suplanuotų sodų pėdsakų.

Gyvenama buvo tinkuotuose akmenų nameliuose su šiaudų stogais. Namai stovėjo ant didelių akmens platformų. Kiekviena namų grupė turėjo vandens rezervuarą. Soduose rasta žemės dirbimo įrankių. Intin intensyvus gyvenimas čia vyko 8 a.

Rio Azulas buvo apleistas apie 535 m., pilietinių karų metu, bet paskui, matyt, Teotihuakano remiami, kilmingųjų palikuonys atgavo valdžią, ir šis miestas vėl tapo Tikalo sienų saugotoju.

8 a. Rio Azulo valdovai turėjo tą pačią pavardę, kaip ir ankstesnieji. Tuo metu šiaurėje pradėjo stiprėti kitas gynybinis miestas – Kinalas.

Apie 830 m. Rio Azulą užpuolė ir nusiaubė žmonės iš šiaurės, nuo Puuko kalvų, ir kurį laiką jį valdė. Kilmingieji tikriausiai buvo išžudyti, likę gyvi gyventojai išvesti į vergiją. Taip aiškinamas staigus žmonių sumažėjimas šiame rajone ir jų pagausėjimas Puuko miestuose.

Klasikinio periodo pabaigoje Rio Azulas vėl buvo atgavęs gynybinio miesto funkcijas.
Rio Azul Rio Azul Maya earspool

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis