Janas Juzefas Ščepanskis. Majai
Iš knygos "Mūsiškiai ne mūsiškiai", 1983

Baigiasi vasara - atostogų metas. Tačiau galima ne tik prisiminti įspūdžius, bet ir patraukti į kitą pusę... Jei lankysite Meksiką, neišvengsite susidūrimo su majų kultūra. Tokios kelionės reportažas čia ir pristatomas.

 
Apie autorių

Jan Jozef Szczepanski (1919-2003) – lenkų rašytojas, eseistas, reporteris, kino scenaristas, vertėjas. Išleido apsakymų rinkinius "Aulinaii batai ir kiti apsakymai" (1956), "Varpelis" (1962), "Seni ir labai seni apsakymai" (1973), "Autografas" (1979), "Ultima thule" (1987), "Vakarienės žvakių šviesoje" (2003); esė rinkinius "Prieš nežinomą tribunolą" (1975), "Visi mes ieškom" (1998). Parašė reportažus "Baltųjų lokių įlanka" (1960), "Į rojų ir atgal" (1964), "Vesterno pabaiga" (1971) ir kt. Išleido romanus "Lenkų ruduo" (1955), "Ikaras" (1966), "Sala" (1968).

Šis tekstas paimtas iš rinkinio "Mūsiškiai ne mūsiškiai" (1984, Nasze nie nasze).

 

Nė vienas istorijos vadovėlis, nė vienas geografinis atlasas nesuteikė man tokio pasaulio erdvės pojūčio kaip stora žalia knyga su įspaustomis auksinėmis raidėmis, pavadinimu "The Maya Architecture". Mano tėvas ją gavo dovanų 4 dešimtmečio pradžioje, gal gimtadienio, gal Kalėdų proga, tačiau nuo pat pirmosios akimirkos ji tapo mano neatskiriamu turtu. Vaikiškas "paveiksliukų žiūrinėjimas" virto procesu, buvo atradimų, kuriems negalėjo prilygti vėlesnieji, įeinantys į privalomą programą Senojo Egipto, Graikijos ir Romos skyriai. Visi jie buvo rutina, bendrojo išsilavinimo elementu. Maja priklausė tik man – niekas iš bendraklasių apie juos net nebuvo girdėjęs. Tačiau tikrieji susidomėjimo mąstai nebuvo paaiškinami tik vaikišku snobizmu. Kalbėdamas apie "pasaulio erdvę", kalbu apie jos pribloškiančius turtus – plotį geografinės ir istorinės scenos, į kurią išeidavo ir nueidavo pačios neįprasčiausios, nesuvokiamai sudėtingos kultūros, nieko viena apie kitą nežinančios, tarsi atskiros planetos galaktikos išsklaidytoje tuštumoje. Tas faktas, kad majų civilizacija iš tikrųjų egzistavo, apie ką aiškiai liudijo Čičen-Icos, Ušmalio ar Palenkos griuvėsiai, nesiliovė užbūrinėti mane. Jie tarsi slėpėsi už man skirto tikrovės pažinimo horizonto, todėl susitikimas su jais buvo to lygio, koks teko ieškantiems kelio į Indiją. Atsitiktinumo dėka man pakliuvo kažkas neįtikėtina. Tokie nutikimai labai vertinami.

Pyramid at Chichen-Itza Netrukus susižavėjimas paslaptimi užleido vietą smalsumui. Keistos bareljefų figūros, dėl plunksnų gausos ir į kekes sulipusiems hieroglifų, panašių į kažkokius tropikų augalus, grūdams, vis tik buvo atvaizdai žmonių, kurie kadaise gyveno, kariavo, aukojo, kažkuo tikėjo, valgė, miegojo, vienas kitą mylėjo, vertėsi įvairiais amatais, džiaugėsi ir verkė, pažino baimę ir alkį, tenkino fiziologinius poreikius, žvelgė į žvaigždes ir klausė paukščių trelių. Pagunda sužinoti kuo jie buvo, koks buvo jų pasaulis, mane apimdavo kiekvienąkart, kai atversdavau žalią knygą. Žinoma, aš juos idealizavau. Tai buvo tuo lengviau, kad jų istorija net specialistams buvo uždengta paslapties skraiste. Kodėl jie paliko savo gyvenvietės seniai iki konkistos? Iš kur atvyko? Kada? Tokie klausimai kilo man kaupiant mėgėjiškas žinias, kuriomis aš stengiausi aprėpti vis platesnes žemyno sritis.

Lyginant su kitomis Centrinės Amerikos tautomis, ypač actekais, majai man atrodė simpatiškiausi. Jų architektūra buvo ne tokia kampuota, jų menas mažiau persmelktas mirties, jautresnis pasaulio grožiui. Jame daugiau gėlių, kad, galbūt, liudijo apie švelnumą, polinkį lyriniams išgyvenimams. Negausūs istoriniai liudijimai, su kuriais man pavyko susipažinti, patvirtino šį įspūdį. Simbolinę reikšmę, pavyzdžiui, man turėjo pasakojimas apie apraišusį arklį, kurį ispanai paliko vienoje majų gyvenvietėje ir kuriam žmonės aukojo pačias gražiausias gėles. Čičen-Itcos astronominės observatorijos apvalus bokštas – vienintelis tokios formos visame žemyne – toks nepanašus į eros iki Kolumbo pastatus, mane žavėjo ir patvirtino majų kultūros išskirtinumą. Tačiau troškimas savomis akimis išvysti Jukataną buvo jaunatviška svajone, kurios išsipildymu niekada rimtai netiki.

Kai mano šeimininkai Meksikoje pasisiūlė padėti nuvažiuoti į Jukataną, aš tai priėmiau su baimingu atsargumu. Kas nors būtinai sukliudys kelyje. Ir tikrai, išvykimo išvakarėse mano globėjai iš ministerijos pranešė man, kad kelionė į Jukataną netikslinga. Atseit, Meridoje riaušės. Priešrinkiminio susirinkimo, vykusioje bulių kautynių arenoje, metu virš žmonių įgriuvo tribūnos, daug žuvusių ir sužeistų, mieste prasidėjo neramumai. Jei pasirengęs vykti savo rizika, tai – prašom, tačiau valdžia už tai neprisiims atsakomybės ir negalės man padėti. Aš gi mačiau tik vieną pavojų: kad galimybės pamatyti Jakutaną gali daugiau nebūti. Aš su žmona nusprendžiau surizikuoti.

Meridoje nebuvo pastebima jokių neramumų žymių. Tereikėjo išlipti iš lėktuvo, kaip pajutome oro materialumą. Nejudantis ir drėgnas, jis gulė ant pečių sunkia našta. Tropikai. Tačiau tame tvankiame svoryje buvo ramybė. Tyla užpildė plačius aerouosto koridorius tarp stiklinių sienų, už kurių stovėjo plaušuotos palmės, panirę į popietės snaudulį. Taksi privažiuodavo neskubėdami. Už važiavimą reikėjo mokėti iš anksto, prie staliuko, esančio prie vartų. Atrodė, kad viskas čia sutvarkyta protingai, taip, kad minimizuotų bet kokias pastangas bei įtampą. Miestas skirtas žmogui. Palei gatves, be numerių ir numerių, žemi namukai plokščiais stogais. Tamsiai violetinės bugenvilių kaskados sodų pakraščiuose. Viduryje šaligatvio pasvirę elektros linijų stulpai. Pagrindiniame bulvare, kur moderno stiliaus pastatai greta šiuolaikinių parduotuvių, aplink klombas, puošiančias augybę apvalių aikščių, stovi balti akmeniniai suoliukai tų senamadiškų kušečių flirtuojančioms porelėms formos, ant kurių vieni sėdi priekiu, o kiti nugara. Tarp mašinų ir autobusų, nuolat važiuojančių važiuojamąja dalimi, galima pamatyti vos linguojančias vežėčias – juokingus siaurus ratus aukštu stogu, į kurias įkinkyti žemaūgiai arkliukai. Po Meksiko sostinės tvankaus bruzdulio – vertumo ir protingumo oazė. Nunnery at Uxmal

Ir vis tik ne Merida turėjo būti šios eskapados tikslas. Mano įsivaizdavimas apie Jukataną, apie kelius, galinčius mane atvesti į mane dominančias vietas, buvo gana migloti. Pasirodė, kad per nepilnas keturias mano buvimo ten vietas galima apsiekti tik Ušmalį ir Čičen-Icą. Ekskursijai į Palenką reikėjo skirti mažiausiai dvi dienas, be to skubant ir su nemažomis pastangomis. Kelionė į Tulumą buvo tokia pat tolima ir dar sunkesnė. Tad beliko Ušmalis ir Čičen-Ica. Galų gale, du svarbiausi majų kultūros centrai.

* * *

Jukatano peizažas, mano įsivaizdavimu turėjęs būti nepaprastai vaizdingas, iki horizonto tęsėsi vienoda lyguma, apaugusia tai sizalio [Agave sisalan – agava, iš kurios lapų išgaunamas pluoštas – pavadinta Sisalio uosto pavadinimu] eilėmis, tai susiraizgiusiais žemaūgiais krūmynais. Ant plantacijas juosiančių tvorų stulpų tupėjo sipai [baltagalvis sipas (Gyps fulvus) – sakalų giminės paukštis]. Kai priartėdavome prie jų, jie sunkiai ir nenoriai nuskrisdavo. Turistinės agentūros mikroautobusas, kuriame be mūsų važiavo dar keturi amerikiečiai, nuobodžiai riedėjo tuščiu ir tiesiu kaip strėlė keliu. Dar Meridos pakraščiuose pastebėjome ovalinius namus be langų ir dengtus palmių lapais. Kuo toliau nuo miesto, tuo daugiau buvo tokių namukų retai pakelėje sutinkamuose kaimeliuose. Nulipdyti iš raudono sutrūkinėjusio molio arba pastatyti iš bambuko stiebų ir apjuosti paparčio kilpomis, stovėjo apsupti bananmedžių ir kokoso palmių. Plačiai atvertos durys akiai atverdavo niūrų interjerą su hamaku, prikabintu prie medinės perdangos, ir pora kėdžių, kas ir buvo visas įrengimas. Su nepatikliu džiaugsmu sveikinau pažįstamus bruožus. Pažįstamus, nes jau žinojau juos ir majų kronikų, daug dėmesio skyrusių paprastų žmonių , valstiečių, auginusių kukurūzus, amatininkų ir audėjų buičiai, paveikslėlių. Būtent tokiuose nameliuose gyveno tie, kurių nevaizdavo apeiginiais žynių drabužiais ar gausiai pasipuošusių kariniais ženklais. Gido paklausiau, kokia kalba jie čia kalba. "Majų", - atsakė jis nesvyruodamas. Žinojau tai, tačiau šių namelių vaizdas patvirtino dar vieną keistą reiškinį majų istorijoje: nesuvokiamą kultūrinį "nuskurdimą", kurio rezultate ištuštėjo Jukatano miestai, džiunglėms atiduoti nuostabūs akmeniniai statiniai. O štai palaikių namukų tas likimas nepalietė, nes jie amžių amžius galėjo atsikurti vėl ir vėl nepasikeisdami. Žygiuodami per šį kraštą, vis dar derlingą ir gausiai gyvenamą, ispanai seniai nevaikščiotoje tankmėje sutikdavo tuščias šventyklas ir pilis. Apie tai yra įvairių samprotavimų. Tame tarpe kalbama apie sausrą, kuri kelis metus iš eilės skriaudė Jukatano lygumos upes ir sukėlė migraciją į pietus, tankius Hondūro ir Gvatemalos miškus. O gal kilo kokia nors epidemija, ypač negailestinga tankiai gyvenamiems rajonams? Mūsų istorinio supratimo ribose tų paslaptingų nutikimų nepriskirsi įvykiams, "nugrimzdusiems amžių sutemose". Majai savo Jukatano miestus paliko tik XV amžiuje. Tačiau konkista nutraukė vietos tradicijos vystymąsi. Ispanai sunaikino paišytas kronikas ir išnaikino išsilavinusius gyventojų sluoksnius. Liko liaudis molio trobelėse – liaudis, ant kurios palinkusių pečių sukūrė naująją kultūrą.

Ušmalis randasi dauboje tarp miškingų kalvų, todėl susidaro įspūdis, kad lygumą netrukus plaks žalios bangos. Takas, vedantis nuo kelio, į viršų kyla gana stačiai, po kojomis girgžda kalkakmenio skalda. Staiga atsiveria vaizdas į piramidę. Ne tokią, kaip visos. Išrantyta smulkiomis laiptelių raukšlėmis, dėl savo užapvalintų kraštų ir beveik ovalinio pagrindo, ji nesukelia sustingusios geometrinio griozdo įspūdžio. Jos papėdėje esančios miesto liekanos taip pat nepažymėtos didingu rūstumu, kurio dvasia sklinda nuo actekų statinių. Monumentalumas nuglaistytas tikrai barokine raižinių gausa, kurių tankūs ir sudėtingi motyvai primena akmeninius nėrinius. Poetinis ekstravagantiškumas, taip gerai žinomas iš žaliosios knygos puslapių, pasirodė dar paslaptingesnis ir jaudinantis, nei buvo nuotraukose. Galbūt aš save guodžiau viltimi, kad jei kada nors pavyks pamatyti miestą savo akimis, vaizduotei pavyks prasiskverbti į visiems laikams užgesusio gyvenimo paslaptį. Tačiau tikrovė nepavaldi piešiniui. Labiau į akis krenta nebuvimas suprantamo, žmogiškojo turinio. Neramina. Niekas nežino, kokia buvo prabangiausio statinių komplekso, pastatyto stačiakampio kiemo, dabar užaugusio žole, pakraščiuose, paskirtis. Beveik viskas išliko pirmapradžiu pavidalu. Pailgi akmeniniai statiniai su niūriomis patalpomis po trikampėmis skliautuotomis lubomis, išeinančios į terasas ir palei visą fasadą besiremiančios į laiptų grandines. Viršutinė sienų dalis, iškylanti virš gyvenamojo lygio ir išsikišanti į priekį, yra nenutrūkstama tašytų, ornamentais puoštų akmenų kaita. Tarp ritmiškai pasikartojančių akmeninių kaukių su aštriomis iltimis ir išsikišusiomis kumpomis nosimis meandrais rangosi plunksnuota gyvatė Kukulkanas. Anglosaksai archeologai šį architektūrinį kompleksą pavadino nunnery, t.y. moterų vienuolynu, tačiau taip pat sėkmingai jis galėjo būti ir žynių mokykla, rūmais ar valdžios administracija. Kiemas, į kurį įeidavo pro aukštus vartus, tikriausiai buvo naudojamas kokioms nors apeigoms. Gali būti, kad čia šoko, sklindant būgnų, dūdelių ar kriauklių garsams, o gal aptarinėjo miesto reikalus, klausėsi skambių kalbų, mokslininkai diskutavo apie dievus ir žvaigždes. Tikriausiai čia vyko kažkas svarbaus ir reikšmingo. Tačiau jau niekas niekada apie tai nesužinos. Norint galima tik spėlioti, pripildyti išlikusias formas savo fantazijomis.

Taip ir pasielgia sonida y luz [garso ir šviesos] režisieriai. Kaip pasirodė, čia vakarais surengia vaidinimą, panašų į stebėtą Teotichuakane. Ir nors jis čia ir ne toks įtikinamas, tačiau tikrai apibūdinamas geresniu skoniu. Muzikantai stengiasi atgaminti numanomą majų muzikos skambesį: tam naudoja instrumentus, tyrinėtojų nuomone įprastus vietos tradicijai. Šviesos efektai ne tokie ryškūs, o tekstas remiasi tikromis legendomis ir himnais, išreiškiančiais meldimą lietaus, ir skaitomi rolėmis majų kalba – minkšta, pilna klausai malonių balsių. Tačiau stipriausią įspūdį sukelia kažkas, ko, žinoma, iš anksto neplanavo joks režisierius ar turizmo agentas, būtent – kai šviesos žybsnis krinta į fasadą, iš tamsių durų angų pasipila šikšnosparnių būriai. Jų tamsūs apspurę siluetai šviesos juostas kerta staigiais nebyliais zigzagais; ir Ušmalio griuvėsiai atgyja, prisipildydami nors ir keistos, tačiau realios gyvybės.

* * *

Ball court at Chichen-Itza Čičen-Ica, matyt, tikrai buvo didelis miestas. Tai, kas iš jo liko, išmėtyta po nemažą teritoriją., o ne pirmą dešimtį metų vykstantys archeologiniai kasinėjimai dar toli gražu nebaigti. Dar daug griuvėsių slepia krūmynai. Ir čia prieš ispanų akis iškilo seniai paliktų vietų tuštuma. Žinomiausi statiniai – milžiniška piramidė su karių šventykla viršuje, o taip pat stadionams žaidimams su kamuoliu – buvo kruopščiai atrestauruoti. Tačiau ar tikrai jie priklauso majų kultūriniam paveldui? Tokia abejonė sukirba iškart, ypač kai atmintyje dar tebėra Ušmalio griuvėsių, kurių architektūroje ir skulptūroje nebuvo siaubo elementų, tokių būdingų actekams ir toltekams, švieži atsiminimai. O Čičen-Icoje vėl viešpatauja mirtis.

Apie majų religines apeigas žinoma nedaug, ir vis tik skurdžios žinios tarsi liudija, kad kruvinos aukos – net jei jas ir aukodavo esant ypatingoms aplinkybėms – neturėjo svarbaus vaidmens kultūroje. Tuo tarpu Čičen-Icoje išliko visi įprastiniai atributai vietų, skirtų masinėms sakralinėms žudynėms. Aukojimo akmenys, indai kraujui, kaukolės motyvas reljefuose ir skulptūrose, - visai tai yra dviprasmiškas liudijimas. Istorikai nustatė, kad Čičen-Icą užvaldė toltekai. Tai buvo, akivaizdu, didžiosios šios tautos migracijos į pietryčius, prasidėjusios XIV a. įsiveržus actekams į Meksikos lygumą, epizodas. Kokie bebūtų majų ir toltekų santykiai, šių kultūros atspaudas labai jaučiamas. Nuo seno linkęs majų kultūros idealizavimui, aš tai priėmiau kaip pragaištingą reiškinį – žiaurumo poveikį.

Mane visada intrigavo stadionas žaidimui su kamuoliu, žinomas iš daugybės aprašymų ir nuotraukų. Tas žaidimas tikriausiai turėjo kažkokį sakralinį pobūdį, ką liudija šventyklos, pastatytos akmeninių tribūnų viršuje. Žaidimo taisyklės taio ir liko neišsiaiškintos. Žinoma, kad sportininkai apie alkūnes, pečius ir šlaunis turėjo kaučiuko dangas, kuriomis trankė kamuolį, pagamintą iš tokios pat medžiagos. Ant stadiono sienų abiejose lauko pusėse maždaug 3 m aukštyje buvo du akmeniniai žiedai, į kuriuos reikėjo pataikyti kamuolį. Panašią aikštelę, tik ne taip gerai išlikusią, matėme Tuloje – kadaise buvusioje toltekų sostine. Akivaizdu, kad kartu su jais žaidimas kamuoliu atkeliavo į Jukataną. Reljefai ant vidinių tribūnų sienų Čičen-Icoje vaizduoja ceremoniją, matyt esančią varžybų finaliniu užbaigimu. Tai dekapitacijos ceremonija. Kulto tarnas prabangiais drabužiais su aukštu galvos apdaru iš plunksnų kardu nukerta ank kelių prieš jį suklupusio sportininko galvą. Ar tai laimėtojas ar pralaimėtojas – nežinoma. Kaip bebūtų, matome jauną vyriškį, pilną energijos ir jėgų, kuris dar prieš akimirką bėgiojo po žolę, didžiuodamasis savo vikrumu. Gal, įkvėpimo akimirką, jis tikėjo, kad jam lemta padaryti šuolį į amžiną laimę ir šlovę, o gal metė nuolankų gladiatoriaus iššūkį. Ar visos varžybos baigdavosi taip? Prisimenu, kad vaikystėje žiūrinėdamas žalią knygą, prie stadiono nuotraukų noriai užsilaikydavau. Kaip man tai buvo artima! Sportas! Tie man nesuprantami žmonės mažai kuo nuo manęs skyrėsi. Jiems patiko vaikyti kamuolį. Aš tada nesuvokiau visos reljefo prasmės arba, galbūt, man trukdė stambaus plano nuotraukose nebuvimas. Čia, šviečiant ryškiai tropinei saulei, jį galima apžiūrėti gerokai atidžiau. Ir štai puikus stadionas liovėsi žavėti amžinai gyvo jaunatviško užsiėmimo jutimu. Be to, greta jo iškyla kažkas, primenantis terasą ar sceną – akmeninis, bareljefais išpuoštas postamentas, su šonuose pavaizduotomis žmonių kaukolėmis. Galbūt, čia viešai rodė aukų kaukoles.

Pojūtis apie "žudantį toltekų poveikį" (nes aš iki šiol nenoriu tikėti, kad tie žiaurumai išaugo iš majų kultūros dvasios) apžiūrint pasitvirtina vis naujomis detalėmis. Takeliu per tankų žemaūgį mišką galima prieiti iki vieno cenote, natūralaus vandens telkinio, susidariusio požeminiuose klinčių olose. Ne visi vandens telkiniai buvo naudojami tiekti Player at Chichen-Itza vandenį miestui. Štai šis, žiojintis apvalia duobe tarp krūmų, pakibusių virš jo kraštų, turėjo specialią paskirtį. Nuo purvinai žalsvo vandens, teliūskuojančio kažkur giliai, apdėto pilkomis klinčių plokštėmis, paviršiaus dvelkia rugščiu sutręšusių lapų kvapu. Uolos iškyšulys krante užsibaigia tarsi pavėsine iš raižiniais papuoštų akmens luitų. Iš čia žemyn numesdavo puošniai apsirengusias ir brangenybėmis pasipuošusias merginas. Narai ir dabar iš drumzlinos gelmės iškelia daugybę auksinių auskarų ir apyrankių, vėrinių iš turkio ir kalnų krištolo, o taip pat aukų kaukoles ir kaulus, kurių mirtis, matyt, turėjo permaldauti lietaus dievą Čak-Moolą. Turistai, nuvarginti Čičen-Icos sienų karščio, su malonumu ilsisi čia, žalių medžių pavėsyje. Ryškiaspalviai paukščiukai šokčioja nuo šakos ant šakos, jų balsai skamba nejudančiame ore. Aukojimus tikriausiai lydėjo muzika ir giesmės. Būgnų garsai ir choras turėjo užgošti riksmą, kurio paskutinę akimirką nelaimingosioms nepavykdavo sulaikyti.

Stebina gidai, kurie, rodydami Meksikos įžymybes, stengiasi palikti nuošalyje žmonių aukojimo temą. Jie neneigia ją buvus, tačiau apie tai kalba santūriai, kartais net nerūpestingai. Sunkiai apibrėžiamas, galbūt net dirbtinis, istorinio susitapatinimo, kaip "metisų tauta", jausmas skatina juos pabrėžti vertesnes pagyrimo kultūrų, gyvavusių iki Kolumbo, bruožus. Koks nuostabus palikimas! Jei tik būtų įmanoma nežinoti…

Milžiniška Karių šventyklos piramidė Čičen-Icoje, pats savaime įspūdingas statinys – paminklas ne tik žiauriam ritualui. Tai ir savitas astronominis įrenginys. Platūs ir statūs laiptai, abiejose piramidės pusėse vedantys į jos viršūnę, įrėminti akmeniniais parapetais, kurie prie žemės paviršiaus užsibaigia gyvačių galvomis. Dukart į metus, lygiadienių metu, saulė zenite ant vieno tų parapetų meta laiptų iškreivintą šešėlį nuo piramidės kampinio akmens, kuris, palietęs gyvatės galvą, suformuoja aiškų jos zigzagu išsiraičiusio kūno vaizdą. Žmonės, gebėję leisti sau obsidiano peiliais perrėžti aukų krūtines, kad išplėštų širdis, kartu turėjo sugebėjimų subtiliems stebėjimams ir tiksliems paskaičiavimams.

Tiek majų, tiek toltekų kultūroje astronomija ir matematika pasiekė aukštą lygį. Neaišku, kuriai iš tų tradicijų priskirti neįprastą Čičen-Icos "astronominio laikrodžio" idėją. Galbūt, ją amžiais kopijavo, nes Karių šventyklos piramidę, kaip ir kitus panašius senuosius Meksikos statinius, kas 52 m. uždengdavo nauju sienų sluoksniu. Čia, Čičen-Icoje, galima savo akimis įsitikinti, kaip tai atrodė praktiškai. Archeologai išdaužė išorinį piramidės apvalkalą prie šiaurinių laiptų pagrindo ir išvalė "poodinį" praėjimą po tuo apvalkalu iki pat piramidės viršūnės. Kaip žinomame žaisle – "rusų matrioškoje": tai kas išorėje yra tiksli kopija to, kas viduje, tik didesnė.

Neįprastą pojūtį pajunti bendraudamas su tuo, kas amžiams turėjo būti paslėpta nuo žmonių akių. Tamsiame stačiame tunelyje, iškaltame akmeninėje sienoje, - laiptai, vedantys į viršų taip pat stačiai, kaip ir matomi išorėje. Per tokias pat siauras terasas jie atveda tiesiai prie šventyklos, kur stovi raudonas akmeninis jaguaras ir Čak-Moolo statula būdinga pusiau gulinčia poza su į šoną pasukta galva. Kiek panašių piramidžių dar slepiasi šiose tankmėse? Ir ar kiekviena jų atžymėdavo lygiadienį zigzago formos šešėliu? Jei sunku tuo patikėti, tai tik todėl, kad pripratome prie nuolat keičiančios ir tobulinančios savo strategiją, naudojant gamtos dėsnius, kultūros modelio. Ten, kur statiniams lemta augti kaip medžiams – žiedas po žiedo, tarsi kalnų uolienoms – sluoksnis po sluoksnio, žmonių minties vaisių pritaikymas tikriausiai buvo kitoks.

Astronominė observatorija, tas apvalus bokštas, kuris garsina Čičen-Icą, yra kitoje miesto dalyje, kitoje kelio pusėje. Iš pirmo žvilgsnio atsitiktinis, pažymėtas asfalto juosta, ruožas yra, vienok, tikra riba, už kurios vėl randame majus grynu pavidalu. Tarsi akmeniniai nėriniai, plačiame "vienuolyno" komplekse su tamsių patalpų anfiladomis, nedidelėms, sunkių raižytų atikų prislėgtoms Ušmalio šventykloms, visa tai, iš dalies apaugę džiunglėmis ir beveik visiškai sugriuvę, atrodo esą senesni, nei prieš tai pamatyti paminklai, turintys toltekų įtakos antspaudą. Ir pagaliau čia, šioje, kaip mums atrodo, senesnėje Čičen-Icos dalyje, atrandame paprasto žmonių gyvenimo paliudijimus. Ne laikinos šlovės, ne metafizinių svajų ir baimių, o proziškų, žemiškų poreikių. Kalkakmenių žvirgžde tarp griuvėsių atkasė keletą akmeniu apdėtų įdubų, tarsi skirtingų dydžių apvalių baseinų su akmens plokštėmis išklotų kanalų fragmentais ir aprūkusių židinių liekanomis. Pirtys. Didesnės, matyt visuomeninės paskirties, o mažesnės, matyt, privačios. Jos tikriausiai buvo gana kuklios ir nepanešėjo į prabangius klubus kaip Romos termos, o tarnavo suprantamiems, nekeliantiems abejonių tikslams. Romėnų gyvenimas buvo panašus į mūsų. Daugelis pas juos susiklosčiusių papročių iki šiol būdingi mūsų kultūrai. Tuo tarpu majų gyvenimas atrodo toks svetimas mūsų tradicijoms, kad sunku jį priimti kitaip nei legendą. Kūno apvalymo procedūra saunoje ar pirtyje, nuo karštų akmenų, apliejamų šaltinio vandeniu, kylančio garo kamuoliuose nepriklauso legendų sferai. Aš netvirtinu, kad sielos gilumoje netikėjau majų egzistavimu, tačiau vis tik jaučiau poreikį įsitikinti savo akimis žalios knygos teiginių tikrumu. Vienok, išvydęs šventyklas, piramides ir skulptūras, supratau, kad to nepakanka, kad įveiktum jų pasaulio kitoniškumą. Jei būčiau neužsukęs į Čičen-Icos pirtis, man tas pasaulis būtų likęs fikcija.

* * *

Šiuolaikiniai majai, tie patys iš ovalinių trobelių, dengtų palmių lapais, tikėtina, mažai skiriasi nuo savo protėvių, kurie irgi augino kukurūzus ir sizalį, gaudė žuvį ir turguje pardavinėjo vaisius. Pasikeitė grožio idealas, kurio atributais iki konkistos buvo įkypos akys ir suplota kaukolė. Tačiau, galbūt, tos dirbtinai sukeltos deformacijos (mažyliui virš akių pakabindavo akmeninį rutuliuką, o galvą spausdavo lentutėmis) buvo privalomos tik viršutiniams visuomenės sluoksniams? Nepriklausomai nuo to, kiekviename žingsnyje sutinkami veidai su priplota kakta, stipriai išsikišusia kumpa nosimi ir apvalainu smakru – be jokių abejonių yra veidai iš reljefų ir iliustruotų kronikų. Žemaūgiuose Jukatano pusiasalio gyventojuose, su jų mažytėmis kojomis ir siaurais delnais, yra kažkas vaikiško.

Autobuso į Sizalį laukėme vieno iš Meridos priemiesčių purvinoje ir tamsioje stotyje. Ir stotis, ir didelis turgus greta buvo užtvindyti kaimiečių miniomis. Neagresyvia minia – toks pagrindinis įspūdis. Neįtikėtino švarumo medvilniniai baltiniai. Moteris klostytomis sukniomis, apvedžiotomis baltais apsiuvais, ir laisvais marškiniais jau su spalvotu apsiuvinėjimu aplink apykaklę, trumpas rankoves ir apačioje. Platūs ryškių stambių žiedų apvadai. Ir, kaip Diego Rivieros freskose, - stipriai kontrastuojantys su drabužių baltumu tamsūs veidai, tamsūs pečiai, tamsios vaikų, pritaisytų prie motinų nugarų, galvutės.

Viešbutyje mums rekomendavo Sisalio pliažą. Ir iš tikro, gaila buvo išvažiuoti iš šių kraštų nepamačius jūros. Su savimi pasiėmėme maudymosi reikmenis ir rankšluosčius. – mus masino maudymosi jūroje paskutinę lapkričio savaitę perspektyva. Apsikrovę krepšiais ir maišais žmonės blaškėsi po dulkiną aikštę nuo vienos stotelės prie kitos. Kaip ir pas mus, autobusai atvažiuodavo vėluodami ir išvažiuodavo ne pagal tvarkaraštį. Kai pagaliau užėmėme vietas daug mačiusiame autobuse, paaiškėjo, kad komfortas mums negresia. Vairuotojas ir jo pagalbininkas, jauni džinsuoti vaikinai, atrodė, pažįsta kiekvieną keleivį. Autobusas gaudė nuo kaimynų pokalbių. Keleiviai apkalbinėjo, vienas kitam rodė miesto pirkinius. Autobusas sustodavo kur paprašydavo. Kantriai laukė vaikų, bėgančių takeliu per plantaciją, paimdavo iš krūmų išnirusius medžiotojus. Pagalbininkas keitė kasetes. Prie variklio burzgimo ir stiklų skambčiojimo prisijungė gitarų brazdinimas, sambos ritmai ir bliuzo rauda. Grįžimo iš mugės nuotaika, gyvenimo nuotaika, dar nenuslopinta karštligiško beveidžio skruzdėlyno šurmulio.

Sisalis pasirodė esąs neturtingas žvejų miestelis. Dulkėta gatvė, skęstanti pakrantės kopoje, keli nedailūs akmeniniai namukai, stūksantys tai šen, tai ten tarp molinių lindynių, viena-dvi varganos parduotuvytės, mokykla, gaisrinė. Niekas nerodė jokio dėmesio šiai vietai dėl turistų. Čia nebuvo nei viešbučio, nei kavinės, nebuvo net palapinės su ledais. Vištos ir kalakutai ramiai vaikštinėjo keliu. Visiška provincija, pažymėta amžinu permainų laukimu. Tarsi namus pastatė kaip laikinas prieglaudas nuo karščio ar vieno lietų sezono. Tačiau ši, pačių elementariausių poreikių suformuota architektūra, be istorijos ir stiliaus, išlaikė nepaprasta piktžolės gyvybingumą. Vienintelis pastatas miestelyje, turintis išskirtinę išvaizdą – stulbinančio dydžio namas iš pilko tašyto akmens su virš įėjimo esančiu herbo kartušu ir po juo iškalta data, atitinkantis ankstyvajam konkistos laikotarpiui (tikriausiai, tų laikų vietinio valdytojo buveinė), - stovėjo tuščias ir nyko. Nuolanki vienodybė labiau tinkama gyvenimui, labiau pasipriešina istorinėms permainoms. Būtent todėl molinės trobelės pergyveno piramides ir rūmus.

Pliaže, nubėgančiame iki horizonto, nebuvo nieko. Tarp į krantą ištrauktų žvejų valčių gulėjo bangų išmestas negyvas delfinas. Nerangūs pelikanai, sunkiai mosuodami sparnais, patruliavo virš jūros. Laikas nuo laiko jie tūpdavo į vandenį ir banguodavo joje, į taktą judindami keistus snapus. Viršuje sklendė nuostabios fregatos su smarkiai išriestais sparnais ir siauromis susidvejinusiomis uodegomis. Būtent apie tokią vienatvės, jūros ir saulės dieną mes ir svajojome.

Laukdami autobuso, turėjusio parvežti mus atgal, valgėme keptą žuvį vienintele vietos užkandinėje. Tamsoka patalpa su stalais, padengtais išskalbtos iki medžiaginio pagrindo klijuota staltiese ir visur esančia Pepsi-Kolos reklama virš bufeto praktiškai buvo tuščia. Keturi pagyvenę indėnai su apšiurusiomis šiaudinėmis skrybėlėmis prie gretimo staliuko gėrė alų. Jie buvo tiek apgirtę, kad pasikeitimas mintimis virsdavo į vangų monologų chorą. Jauniausias jų neturėjo rankos. Iš prakaituotos kyšojo tamsoka atauga, pasibaigianti pablizgančių randų plėvele. Gal tai buvo susidūrimo su rykliu nesėkmingos žvejybos metu pasekmė? Mes patraukėme jų dėmesį. Svyruodami visu kūnu, jie į mūsų pusę kėlė stiklines, sakė tostus, beryšius ir nesuprantamus, tačiau neabejotinai skambančius geranoriškai. Majai. Mandagūs ir drovūs, jie sveikimo mus savo šalyje.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė