Grigorijus Starikovskis. Kopenhaga, 2012

Apie autorių
Grigorijus Genadovičius Starikovskis (g. 1971) – rusų poetas, vertėjas, filologas, kurio specializacija Antika. Nuo 1992 m. gyvena JAV, mokėsi Kolumbijos un-te.. Išleido eilėraščių rinkinius „Kampe“ (2005), vertė G. Traklio, L. Aregono, Dž. Džoiso, S. Beketo ir kt., taip pat antikos poetų eiles.

Igoriui Privenui

1. Naktis

Bokšto laikrodis tyli, tačiau netrukus minutinė strėlė, nutaikyta į rentgeninę šiaurinio dangaus nuotrauką, išskleistą, nepermatomą plėvelę žvynuotose gatvės žibintų nuobėgose. Prabundu prieš sustingimą- ikilaikiškumą ir negaliu užmigti, vartausi, klausausi, kaip įsitempia laiko styga, kad trūktų, kai ims mušti kurantai.

Kol kurantai tyli, laikas bėga nevaržomai, nepažeidžiamai ir neatsakingai. Jis apgaulingas tarsi lopšinė, dainuojama kūdikiui, kad tasai užmigtų, nesirūpinant, kiek laiko truks miegas: vieną naktį ar visą amžinybę. Ir vis tik kas ketvirtį valandos laiko tėkmė pertraukiama; ir jis įstringa perdžiūvusiuose laikrodinio mechanizmo šliužuose. Laikas apmiršta ir užgimsta vėl – mitu, legenda, pasaka. Princas vėl virsta kiauliaganiu; alavinis kareivėlis grožisi šokėja; plaukianti gulbė vėl virsta bjauriu ančiuku... Už praverto lango naktis dvelkia lietumi, žeme iš po prie muziejaus išrausto asfalto, žeme sumišusia su akmens skalda ir nugriautų namų medžio trūnėsiais. Naktinė Kopenhaga: drėgna automobilių padangų giesmė, gūdi policijos furgono sirena, trūkčiojantis, tarsi sausas kosulys, praeivio juokas. On Bicycle

(Vakar – dviaukštis ekskursijų autobusas, stabtelėjimas prie Rotušės, miesto apžvalga. Sūnus užsnūdo ant mano peties; taip ir prasnaudė visą ekskursiją. Greta nejauna pora iš Kalifornijos. Nesuvirškinimas „britiš yngliš“, besiskverbiantis į ausines. Perjungiu į rusų. Nejaugi tai mano gimtoji kalba? Moteris – įsivaizduoju ją kaip vidutinio ūgio ir amžiau ponią, nesišypsančią, įsispraudusią į verslo kostiumėlį, blauzdas spaudžia sintetinės kojinės – skaito iš lapo, nesusimąstydama apie tai, ką skaito. Be skyrybos ženklų rusų kalba ištįžta kaip molis po lietaus. „Šią pilį pastatė karalius toksai tokiam tai amžiuje pergalės prieš švedus ar olandus proga“. Sūnus miega ant peties, šnabžda pro miegus:

- Kada bus undinėlė?
- Undinėlės šiandien nebus. Išvežė į Šanchajų.

Danų pasakoriaus apžavai... Pas Anderseną mergaitė raudonais batukais šoka, šoka, o tada jai nukerta kojas. O kita mergaitė pardavinėja degtukus tol, kol nesušąla sniege. Undinėlė, mirdama, virsta debesėliu ir išskrenda į savo Šanchajų. Mes, kilę iš „Milinės“¹⁾, ne mažiau už savo likimą dėkingi „Bjauriajam ančiukui“ bei „Sniego karalienei“.

Sūnus prabunda. Prašau vairuotojo, kad išleistų mus Strogete²⁾. Pėsčiųjų gatvėje – migdolinės arabo, pakepintų cukraus sirupe riešutų pardavėjo, akys. Arabas maišo riešutus medine lopetėle, o tada saldžiais migdolais užpildo pusiau skaidrius vaškuotus paketėlius. Prieinam prie jo ir pasisveikinam. Jis žiūri į mus, nenoliai linkteli ir nukreipia žvilgsnį į šoną. Šiltas paketėlis pamažu vėsta rankoje. )

Pakimbu tarp miego ir budravimo, smegenys negali priprasti prie šių laiko spragų, atoslūgių. Tarp periodinių laiko sustojimų ir jo nepertraukiamos tėkmės sąmonė pasirenka nenutrūkstamumą, pasirenka kaip įprotį, kuris, kaip žinia, suteikiamas mums iš aukščiau ir pakeičia laimę. Suteikiamas mums, kad neišprotėtumėm... Pagaliau užsimirštu, tačiau netrukus prabundu kiekvieną kartą mušant bokšto laikrodžiui. Kurantų atgarsiai dar kybo ore, tarsi biblinė dvasia virš vandenų. Žiūriu į savo dešinę ranką ir jos neatpažįstu – kieno ši ranka? Ji – svetima, nutirpusi, tarsi būtų nutraukta. Guliu, nejudu, jaučiu, kaip ji pamažu priauga prie mano kūno, pripranta prie manęs, tampa manąja. Tada užmiegu ir miegu iki ryto.

2. Naujasis uostas

Vėl pėsčiųjų Strogetas. Atidarom nerangias duris ir įeinam į drabužių parduotuvę. Lentynose nuolankūs tarsi embrionai – rankovė ties rankove – nurimę marškiniai, suliniuoti tarsi mokykliniai sąsiuviniai. Perdžiūvę kelnės kabo ant brizgančių pakabų, megzti megztiniai gaubia manekenų plastmasinį perlamutrą. Visų manekenų nosis tarsi mygtukas, o vieno – ereliška, su kuprele. Prie įėjimo mus pasitinka moteris – juodos kelnės su plona pilka juostele, balta palaidinė su aukšta apykakle.

- Sveiki, Ar galiu kuo padėti?
- Taip, - atsakau, - ieškome dovanos, kokio nors puošnaus megztinio.
- Mes turim viską, bet kuriam skoniui, - sako ji.

Burna ištirpsta šypsenoje, tarsi sūrio gabaliukas karštoje sriuboje. Ji veda mus į moteriškų drabužių skyrių, atgimusi apkūni statula iš muziejaus, lengvai žengianti per parduotuvės šaškių lentą...

Išėję iš parduotuvės traukiame į uosto pusę. Nepažįstami žmonės panašūs į skyrybos ženklus, padėtus po dar neišgirstos frazės, neperskaityto sakinio. Taip visada: pirmas įspūdis apie žmogų – bežodis; greičiau to, kas nepasakyta, intonacija, nei pats balsas – intonacija tvirtinanti, klausianti ar šaukianti. Štai raudonplaukė valkirija spaudžia dviračiu neabejotinu pergalingu šūksniu - šauktukas; praeina pastorius, nuskusta galva Strogeto g. atlošta atgal, žvilgsnis klaidžioja stogais ir kaminais – tai klaustukas su vos pariestu aukštyn maldaujančiu kabliuku žvejybai. Iš priešais esančio namo durų išeina banko tarnautojas (kostiumas tarsi ką tik nuo adatos, batai nublizginti iki apsimestinio blizgesio, išlygintos kelnės tarsi kardo ašmenys) – tai neabejotinas taškas, turintis tam tikrą išbaigtą žinojimą apie žmogaus vietą pasaulyje. O dar yra žmonės – kableliai, ties kuriais žvilgsnis užkliūna tik akimirkai, o tada lengvai juos palieka.

Uoste pučia vėsus vėjas, pučia už apykaklės, kelia apsiausto skvernus. Bandai pasislėpti nuo vėjo pavartėje, slėptis už taip pakeltos apykaklės, kad slėptų kaklą, smakrą ir burną su jos netolygiu kvėpavimu, tačiau vėjas ima pūsti ne iš šono, o iš viršaus ie stipriu gūsiu priploja apykaklę prie pečių ir nugaros. Užbėgam į kavinę, išgėriau po puodelį karšto šokolado, sušylam. Išeinam į lauką. Vėjas priploja mus prie ultramarininės muzikos mokyklos sienos, kelia staltieses ant restorano stalų po skėčiais su danų alaus „Calsberg“ reklama. Skėčiai ant plonų metalinių kojų linguoja, visa pasiruošę pajudėti iš vietos, ir tik kažkoks nematomas inkaras sulaiko šią išklerusią gatvę nuo sugriovimo. Atrodo, dar truputis, ir ore sugaus, sustaugs, sušvilps. Kils uraganas ir nuplėš namų kaminus, ir nulinks Šv. Nikolajaus soboro špilis, ir viskas bus kaip pasakoje: iškabos susikeis – bačkininko bačka kabos po moterų ateljė, o restorano meniu pasikabins prie teatro įėjimo: „krienų ir farširuotų kopūstų sriuba“.

Kurantai muša dvylika, ateina pasakiškas laikas be laiko, ir atmintis su manimi sužaidžia piktą pokštą, numeta į vaikystę, o galbūt ir dar į ankstesnį laiką, į praeitą gyvenimą, į šalį, kurios daugiau nėra žemėlapyje. Kai man buvo 12, į svečius ateidavo mergaitė. Ji prieškambaryje palikdavo alkuotą krepšelį su nosinaite ir pudrine, ir mes išbėgdavom į kiemą. Kieme augo du klevai. Ji įsiropšdavo į vieną medį, aš - į kitą. Atsisėsdavo ant storos šakos ir imdavo kniaukti. Aš jai atsakydavau iš savo medžio – šuns lojimu arba vilko staugimu. O dar mes susišūkaudavome kaip dvi sniegenos. Vakarais, kai ją išsiveždavo namo, nueidavo į savo kambarį ir galvodavau apie šią keistą draugystę. Tada ji persikėlė į Ivano-Frankovską³⁾, kur perkėlė jos tėvą, automobilių kariuomenės karininką. Iš ten ji man atsiuntė vienintelį laišką, sąsiuvinio lapą, visą priskrebentą paukštiško „uit-uit-uit“. Jau senai buvau užmiršęs apie tą mergaitę, o dabar, čia Kopenhagoje, netikėtai prisiminiau mūsų senus susišūkavimus, šaltas klevų šakas rudenį, ant kurių jau beveik nebuvo likę lapų.

Šiaurės vėjas, šaltas jau rugpjūtį, primena apie Sniego karalienę, apie Herdą, nepatikėjusią Kajaus mirtimi (Kajus, žmogus, žmonės mirtingi, todėl Kajus mirtingas – supūk, Kizeveteri⁴⁾! ) ir patraukusią ieškoti savo draugo.

- Pameni, - sakau sūnui, - laplandietę, kuri kepė žuvį taukuose pamerktos dagties šviesoje, pameni, kaip ledukai patys savaime susidėliojo į žodį „amžinybė“? Toje keistoje pasakoje mažoji Euridika atranda savąjį Orfėjų ir, sudaužiusi ledinę amžinybę, atšildo jį savų ašarų šiluma ir nusiveda atgal į mansardą. Šaltas vėjas, tarsi Sniego karalienės kvėpavimas, žiūrėk ir užbučiuos iki pusiaumirio.

3. Rozenborgo pilis

Parkas priešais Rozenborgo pilį. Kiekvienas medis prilaiko žemą dangų. Plikumas, aplinkos vėsumas šaltų Rozenborgo akmenų fone. Sužvarbusiam sūnui atiduodu savo striukę. Jis apsisiaučia ja, bet vis tiek negali sušilti. Kiek reikia savyje turėti šilumos, kad įstrižai pereitum šį parką?

Moteris vedžioja šunį, pavadėlis įtemptas tarsi styga. Du studentai bėga alėja, pribėga iki pabaigos ir sustoja. Daro mankštą, kilnoja rankas, lenkiasi į priekį bandydami delnais paliesti žemę. Iškvepia. Išsitiesia. Jie panašūs į fizkultūrininkus iš senos kino kronikos. Sportbačiai apsinešę dulkėmis, ant smilkinių prakaito srovelės, sulipę rausvi plaukai ir – šaltas vėjas nuo įlankos. Nesugriaunama šiaurinės vasaros, į kurią niekas mūsų nekvietė, tvarka.

Rozenborgo pilyje įsiliejame turistų srautą, kuris išsenka siauruose koridoriuose, išsiskirsto į rankoves, pamažu užpildo sales ir kambarius. Atsiduriame vienoje grupėje su skardžiabalsiais italais. Užsukam į šoninę patalpą – siena (arba tai užpakalinė milžiniškos krosnies sienelė) išklota melsvai balkšvomis plytelėmis, tolimame dešiniajame kampe iškilęs medinis krėslas. Įsivaizduoju, kaip jo didenybė čia kremtasi, žvelgdamas į delfų raižinius, visas tas gėlytes, plazdančias piemenėlių suknutes. Štai plaukia valtis su bure, kareivis muša būgną, raitelis sėda ant eržilo, kiškiai, elniai, malūnas, rožė, gaidys lesa grūdus, gandras neša kūdikį į lopšį.

- Atsimeni, taria sūnus, - pasaką, kurioje du veikėjai (jis taip ir pasakė – „veikėjai“) pažadėjo išausti karaliui tokį audeklą, kuris neužstoja šviesos?
- Aišku, atsimenu. Du gudriukai, kurie apgavo visą miestą.
- Na ir kas iš to, kad jie apgavikai, užtat kaip puikiai jie dirbo tuščiose staklėse, nuo ryto iki vakaro karpė orą didelėmis žirklėmis, siuvo adatomis be siūlų, o tada komergerai vietoje šleifo rankomis prilaikė nematomą audeklą, išaustą iš oro. Jie iš tikro dirbo kaip reikiant, prieš karaliaus pasirodymą triūsė visą naktį šviečiant 60-iai žvakių, nė karto neprigulė pailsėti.

Sūnus sako, kad jie užsitarnavo jiems skirtą auksą iki paskutinės kronos...

Kairėje nuo rūmų, prie tvoros, auga uosis, kamienas tarsi ieties kotas, amžiams įsmeigtas į žemę. Vėjas sukioja medžio šakas, jis iš tikro krūpčioja tarsi netikėtai pažadintas žmogus. Kitoje tvoros pusėje – apkarpyti erškėtuogių krūmai. Ten, už grotuotos užtvaros, marširuoja kareiviai. Jie panašūs vienas į kitą tarsi broliai. Mundurai mėlyni su baltu. Automatas dešinėje rankoje, buožė liečia dubenį. Jie žingsniuoja palei fleitos- pikolo ir žygio būgno maršo melodiją. Kareiviam komanduoja laibas karininkas, išlietas dabita, kurio šūksniams paklūsta visas nedidelis būrys. Iš parko atrodo netikrais, žaisliniais,

Alėja gatvės link stumia mergaitę invalido vežimėlyje. Ratai palieka dvi tvarkingus griovelius smėliu pabarstytame takelyje. Vežimėlis atrieda iki tvoros ir sustoja. Kelias minutes mergaitė, šviesiaplaukė danė, ir pagyvenusi filipinietė, kuri stūmė vežimėlį, žiūri, kaip kareiviai žygiuoja iškilmingu maršu, kaip jų automatų buožės pakimba virš batų. Tada mergaitė kažką pasako. Filipinietė ištraukia pledą ir juo apmūturiuoja kojas, nukirstas nuo kelių. Vežimėlis rieda tolyn, link išėjimo iš parko. Kareiviai marširuoja aikštelėje. Dabita karininko uniforma šūkauja komandas. Smaginasi karinė fleita.

4. Skveras prie Karališkosios bibliotekos. Kierkogoras. Naujoji gliptoteka⁵⁾

Kopenhagos prie stoties rajonas, netikslus namų rimavimas.. Suodžių apnašos ant frontonų. Kopenhagos oras su lengvu suodžių prieskoniu – tai priminimas apie dūmus, daugelį amžių rūkusius iš kaminų. Tie dūmai jau senai sulygino visus Kopenhagos gyventojus nepriklausomai nuo klasinės priklausomybės. Tai namų jaukumo, susegamų chalatų ir naktinių gaubtuvų, židinyje rusenančių durpių briketų Kopenhaga. Kierkegoras

Dar yra pažaliavusių bronzinių paminklų Kopenhaga. Juos tarsi iškėlė iš jūros dugno. Paminklas Kierkegorui skverelyje prie Karališkosios bibliotekos. Veidą ištepė malachitinės žalumos nuotekos. Mano pasirodė, kad žalumos antpuolis – pirminių, teisingų veido bruožų neigimas – suteikia teisingą supratimą apie danų filosofą, kurio mintis neretai stojo pieštu ir kreivinosi, tarsi piestu stojęs žirgas, maištaujantis prieš savo raitelį ir savą šuoliavimą. Kierkegoras kartą pasakė: vaizduotė kuria begalybę. Begalybės paieškomis Kierkegoras vilioja mus į mirties anapusybę, tarsi pelkių valdovas, iš nevilties apaugęs varlės oda.

Mes išeinam iš skverelio, kuriama stovi pažaliavęs Kierkegoras, ir patraukiam į naują gliptoteką. Muziejuje – viena turtingiausių Romos skulptūrų kolekcijų už Italijos ribų. Moliūgo formos Pompėjo Didžiojo, Mitridato nugalėtojo, galva. Geranoriškumo antplūdis po kuriuo – storas marmurinis proto rumbas. Toks, kas jo, nepraleis. Niekada nepraleido. Kažkodėl prisimenu riebalais aptukusį šerifas Kenedis iš Fonknerio „Rugpjūčio spalvų“. Protas, iki laiko slepiamas marmurinių raukšlių gelmėje.

Romėnų skulptūra, ypač Respublikos laikotarpio skulptūra, dėl savo beveik liguisto realizmo, žemišką gyvenimą traktuoja kaip absoliučią duotybę. Kiekviena raukšlelė romėno veide, tarsi vardinis notaro antspaudas, skelbia būties neišvengiamumą. Kiekviena portreto detalė – kuprelė ant nosies, siauros lūpos, plikė – nepakeičiama tarsi judėjų žodis Penkiaknygėje. Romos skulptoriai išnaikino graikišką simbolizmą, tiksliau, dar galutinai neatsidavė vilionei graikų meno (tai įvyks amžinai jauno Augusto epochoje), marmure ir bronzoje įkūnijusio tam tikrą abstrakčią dvasią. Neatsitiktinai toje pačioje gliptotekoje greta stovi du Euripido biustai, kurie visiškai nepanašūs vienas į kitą. Romos skulptūra – tai gailesčio sau ir pasauliui įveikimas, virš bedugnės, kuria baigiasi pasaulis. Ko gero, šie marmuriniai biustai – geriausias vaistas prie egzistencinį nusivylimą, būtent todėl, kad romėnų marmuras ir romėnų bronza yra visiška žmogaus likimo perėmėja. Štai ji, išeitis iš aklavietės, į kurį veda mus danų mąstytojas.

5. Miono sala

- Tai ne vietovės žemėlapis, tai - dizasteris⁶⁾ , - skundžiasi sūnus ir beda smiliumi į punktūrinę liniją ant žemėlapio, tarsi norėdamas pradurti šį neegzistuojantį dviračių maršrutą. Mes lenkiamės automobilių ir turistinių autobusų. Vairuotojai su mumis nesitaiksto. Mačiau, kaip vyptelėjo baltapūkis vaikinukas prie naujitėlaitės „Hondos“ vairo, kai pasukome į šalikelę, kad nepapultumėm po jo mašinos ratais.

Virš galvos – žemi debesų driskalai, tolumoje – vėjo generatorių mentės, fermų sienos, langai su užuolaidomis. Ardamas kriokia traktorius. Žuvėdrų būrys aplipo juodą žemę; atrodo, tarsi būtų pasnigę. Tolumoje, kairėje, plieninė Baltijos jūros juosta. Mes sustojame Elmelunde, prie bažnyčios tvoros. Mus geltonu, spyruokliuojančiu nimbu apsupa bitės, beveik liečia mūsų smilkinius. Prie tvoros auga ieva. Kvapas užklumpa netikėtai. Dar kiek, ir apsiverksiu. Sūnus klausia:
- Kas tau?
- Supranti, šitas kvapas... Visa mano vaikystė persunkta šito kvapo, taip kvepia prie Maskvos ir Lietuvoje.

Sūnus-amerikietis prieina arčiau, pauosto ir sako:
- Na ką tu... kvapas kažkoks kaip vaistų, kaip senelių namuose.

Iš kuprinės išimu sumuštinius:
- Užkąsk, aš nueisiu į bažnyčią.

Per kapinaites einu prie pagrindinio įėjimo, atidarau sunkias duris. Bažnyčioje šviesu ir nėra žmonių. Ten, kur katalikų bažnyčioje turėtų būti apsidė⁷⁾. – tarp gladiolių puokščių alebastro vazose, grubokas Slaptosios vakarienės bareljefas. Bažnyčios skliautai papuošti freskomis, bejėgiškai vaikiškomis figūromis ir ornamentais. Šiltos, vaikiškos spalvos – plytų ir rudai rausvos, švelniai žalia ir geltona. Pradedančiojo tapyba, tarytum 15 a. virsme parapijos vyresnieji į Elmelundę susikvietė mokinių būrį ir šie, daug negudraudami, papuošė bažnyčią bibliniais motyvais, nesigilindami į žmogaus kūno sandoros ypatybes, negalvodami apie atsitiktinių kontūrų teisingumą. Štai miega žmogus, jo kūnas išsekęs, panašus į kirminą, kairė koja nežymiai sulenkta. Virš jo stovi besišypsantis jaunuolis su kelionės lazda, virš galvos nimbas, tarsi plati misionieriška skrybėlė. Jis plėšia miegančiojo pilvą ir iš ten pasirodo moters kontūrai. Gretimoje freskoje moteris rankoje laiko obuolį, susitelkusi, panirusi savyje (kitą randą kaip dėkingumo ženklą glaudžia prie pilvo), o greta – gyvatė, toks į-save-žvelgiantis, panašus į undinę. Ieva tiesia obuolį vyrui, o jisai jau prakandęs savo obuolį (jis tarsi sako jai: tu tik pažiūrėk, ir aš turiu obuolį), o greta vėl tas pats jaunuolis plačiabryle skrybėle šypsodamas kalbasi su moterimi ir vyru, ir tie jam irgi šypsosi, besigėdydami prisidengdami butaforinius pilvus. P štai – kitoje scenoje – jie, laimingi, pasisuka ir moja rankomis angelui, kuris atsakydamas jiems šypsosi ir atsisveikindamas pamojuoja kalaviju. O tada Adomas viduramžių drabužiais paragina arklį su neįtikėtinai pailgintu kryžiumi. Jis eina paskui arklą, plėšdamas pavasarinę dirvą. Štai du velniukai, panašūs į arlekinus, veda žmones, liaunus tarsi degtukai, į ugninį pragarą, primenantį nešienautą rugsėjo pievą su pageltusia žole. O greta po stogine guli kūdikis. Moteris klūpo ant kelių, ant galvos – plačiabrylė geltonai oranžinė skrybėlė nimbas. Jėzus į ją tiesia plonas rankas.

6. Jensas. Elingas. Vikingų muziejus.

Mes jį paėmėme degalinėje. Jensas buvo panašus į vikingą. Aukštas, mėlynakis. Siaurą veidą rėmino ruda barzdelė. Ant nugaros kabojo milžiniška kuprinė. Po kuprine – ant ilgų virvučių – maskatavo didžiuliai timberlandai⁸⁾.

- Labas vakaras. Kur vykstate?
- Į šiaurę, link Elingo.

Jis nusišypsojo ir lėtai paklausė, paringdamas anglų kalbos žodžius: - Ar negalėtumėte pavėžėti iki kitos degalinės?

Mes sėdom į mašiną ir nuriedėjom tuščia autostrada. Pradžioje kelias minutes tylėjome. Tada jo paklausiau:
- Jūs danas?
- Ne, aš iš Vokietijos, gyvenu prie Hanoverio. Girdėjote apie Hanoverį? - Taip, girdėjom.
- Į kur traukiat?
- Vykstu į Oslą, iš ten iki Nordkapo iškyšulio, šiauriausio Europos taško. Kasmet ten praleidžiu atostogas.
- Mokotės? – klausiu, kad nors kiek palaikytumėm pokalbį.
- Ne, nesimokau. Aš dirbu su ugnimi.
- Esi pirotechnikas?
- Ne, - nusijuokia Jensas, - aš ne pirotechnikas. Rodau fokusus su ugnimi.
- Ryji ugnį?
- Taip, tenka... Važinėju po muges ir rodau fokusus.

Už lango temo. Tirštėjančioje prieblandoje bukų miškai darėsi neperžvelgiami, panašūs į bazalto uolas. Neskubiai sukosi vėjo turbinų mentės. Tada paklausiau:
- Kodėl vykstate būtent ten, už poliarinio rato?

Jensas neskubėdamas ieškojo tinkamų žodžių. Atrodė, kad jis kartą ir visiems laikams sau atsakė į šį klausimą:
- Ten, kur gyvenu, pilna žmonių. Jie visur – namuose, gatvėse, parkuose. Ne, aš ne prieš žmones, tiesiog paprasčiausiai kartais norisi pabūti vienumoje. Norvegija – toji norvegiška, užpoliarinė dykra – man tarsi vaistai. O dar ten – paskutinė žemyno pėda. Kelio galas, toliau kelio nėra. Man patinka tas paskutinės uolos pojūtis (the feeling of the final cliff - pasakė jis), už kurios daugiau nieko nėra, vien tik šiaurės ledai.

Išleidę Jensą, pasukom iš autostrados. Pernakvoję Vailėje, patraukėm Elingo link. Elingas – vienas seniausių gyvenviečių Danijoje. Centrinės Jutlandijos provincinė užkandinė. Supermarketas, ūkinių prekių parduotuvė, žaislų parduotuvė. Kraštotyros muziejus. Elingo bažnyčioje rengiamasi sekmadienio pamaldoms. Renkasi tikintieji. Pastorė su mantija, jos balta gofruota apykaklė panaši į nedideles malūno girnas, kaip Franco Halso⁹⁾ paveiksluose. Nugara į mus sėdi du vargonininkai, jis ir ji. Ji palenkia galvą jam ant peties, jis ją apkabina ir glosto plaukus.

Akmuo su runomis Elingo kažnyčios kieme. Variagų ornamentas, pynutė. Elinge karalius Haroldas I Mėlyndantis¹⁰⁾ („mėlyndantis“, nes mėgo mėlynes) apsikrikštino 968 m. Karalius Haroldas šį akmenį pastatė savo tėvo Hormo ir savo motinos Tiuros garbei. Haroldas, pavergęs visą Daniją ir Norvegiją, tas, kuris krikštijo danus. Vienoje akmens šone išrėžta Midgardo gyvatė, juosianti, anot variagų legendos, visą žemę. Kitoje – Jėzus, apraizgytas gyvybės medžio-žilvičio lanksčiomis šakomis.

Už kapinaičių prasideda senovės laidojimo vieta, akmenų išsidėstymas atkartoja variagų laivo kontūrus. Iš tolo akmenų sankaupa primena musulmonų kapines. Ant viduramžiško pilkapio, karaliaus Hormo kapo, berniūkščiai valgo ledus, tada bėgioja tarp antkapių, žaidžia slėpynes ar važinėja dviračiais prie bažnyčios. Prisiminė senovės Romos hipodromas Čirko Massimo¹¹⁾, kuriame šiandienos romėnai vedžioja šunis.

Vikingų muziejus Jutlandijos miesto Ribė apylinkėse pasirodė esąs improvizuotu variagų kaimu. Ilgas į baraką panašus namas, pakeltos grindys. Stogą remia du stori stulpai, išraižyti variagų raižiniais. Link lubų sienos kiek užlinksta, tarsi iš tiesų namą dengdavo apversta valtimi. Palei sienas stovi gultai, ant kurių padėti šiaudais kimšti čiužiniai. Kiekvieną čiužinį dengia avies kailis. Prie židinio sėdi vyras ilgais lininiais marškiniais. Nuo storo odinio diržo kybo medžiotojo peilis kaustytame dėkle. Ant galvos – apvali megzta kepuraitė, primenanti slidininko kepurę. Vilnoniai getrai užvilkti virš siaurų lininių kelnių. Jis geria vandenį iš medinio puodelio. Greta moteris su plisuota suknele ant plokščios akmeninės plytos kepa avižinius paplotėlius. – Ant raktikaulio – milžiniška vėžlio formos sagė. Plaukai sutraukti į mazgą ant pakaušio. Prie įėjimo kita moteris sėdi ant gultų ir šukuoja vilną. Kalvėje – į žemę įaugęs medinė nuokirta, iš viršaus padengta storu durpių sluoksniu, - apžiūrai pastatytas plūgas su verstuvu ir strėlės formos noragu. Netoli kalvės – į žeminę panašios karvidė ir arklidė, pastatytos iš akmenų ir durpių. Sūnus bando šaudyti iš lanko. Jam padeda penkiolikmetis vaikinukas su didele lapine kepure, dengiančia pusę galvos. Sūnus taikosi į taikinį, vaizduojantį juodą šerną, įtempia ir atleidžia templę. Strėlė suvirpa ir, nepasiekusi taikinio, krenta.

7. Ribe

Danų žodis „upė“ – garsinis tekančio vandens pamėgdžiojimas. Miestas prie upės. Vos aukščiau prieš srovę veikia vandens malūnas. Tarsi lašišos neršto metu iš vandens šokčioja mentės. Srovė suka medinį būgną. Pagrindinė gatvė – kavinės, restoranai, suvenyrų parduotuvės. Užsukam į miesto soborą. Prieš mus Strogetas iššoka vyriškis dryžuotu kostiumu (iš švarko kišenės žvalgosi iškrakmolyta nosinė), papurtusiu veidu, apsiblaususiomis akimis su raudonom gyslelėm (akys išvirtę, ant kurių drimba ploni, beveik permatomi vokai), ūsai tarsi padalinti pusiau – dešinėje ir kairėje gelsvi, dygūs želmenys, viduryje plona neapaugusios odos juostelė. Veidu nuslenka vangi šypsena, o ir veido spalva tokia gelsva, kad atrodo, jei pagremžtum skruostą, iš jo imtų varvėti saulėgrąžų aliejus.

- Čia negalima, - sako jis, - čia vyksta vestuvės.

Jis atsuka mums nugarą ir greitai už savęs uždaro sunkias duris. Matau, kaip ant jo švarko apykaklės krenta pleiskanos.

Pagrindine gatve vaikštinėja turistai, ateina iki soboro ir grįžta prie stovėjimo aikštelės. Visas likęs miestas tuščias nors ir išeiginė diena. Atrodo, kad visi vietiniai vienu metu paliko miestą. Tik praeidamas pro atdarus langus susipranti, kad ten, už langų, kažkas gyvena. Susivoki pagal šiugždėjimą virtuvėje, iš sujudėjusios ir vėl nurimusios užuolaidos, iš skambaus sidabrinių šaukštelių skambesio į porcelianą arbatai (kartais girdisi visas arbatos rinkinys – arbatinukas, grietininė, cukrinė, puodeliai), monotoniško radijo ar televizoriaus dūzgimą. Nematomieji, kuriems priklauso šis miestas. Šešta vakaro, dar ne vėlu. Tuščios gatvės gilumoje stovi bažnyčia, springsta varpas. Sūnus sako: grįžkim. Man baisu.

Prie bažnyčios lėtai prieina šeimyna – tėvas, motina ir dukra. Paauglė naujutėlaičiais džinsais ir rožiniais marškinėliais su užrašu „Welcome“, pažvelgia į mus ir nusisuka, tada pakeltu tonu kreipiasi į tėvą:

- Tėt, kada vakarieniausim?

Rusų kalba skamba neįprastai ir bejėgiškai. Mes einam tuščia gatve. Prieš mus šmėkšteli juoda katė ir dingsta pavartėje. Sakau sūnui:

- Sustok, tegu kas nors kitas pirma čia praeina ar pravažiuoja.

Jis manęs neklauso ir eina toliau.

- Ką pridirbai?! – šaukiu.
- Prie ko čia katė? – sako jis.

Pastabos:

¹⁾ „Milinė” (1842) – N. Gogolio (1821-1852) apysaka iš „Peterburgo apysakų“ (apie „Nevos prospektą“ žr. >>>>) ciklo. Ji pasakoja „mažojo žmogaus“ Akakijaus istoriją. Jis kartą pastebėjo, kad jo milinė visai nusidėvėjo tiek, kad jos nesiėmė taisyti siuvėjas. Jis ėmė labai taupyti, gavo premiją, ir vieną dieną darbe pasirodė su nauja miline. Tačiau vėlų vakarą jam kelią užstojo nepažįstamieji ir atėmė milinę. Jis vėl buvo priverstas apsivilkti seną milinę, dar ir „aukštas asmuo“ darbe jį aprėkė. Lauke buvo šalta, milinė nešildė ir jis susirgo, o tada ir mirė. Nuo tada prie vieno tilto ėmė rodytis šmėkla, kurios išvaizda buvo panaši į žmogaus su miline.

²⁾ Strogetas – pėsčiųjų gatvė (o tiksliau – visas aplinkinių gatvių tinklas) Kopenhagoje, kuri ilgiausia Europoje. Ji tęsiasi nuo Rotušės iki Karališkosios naujosios aikštės. Šioje gatvėje įsikūrę daugybė garsių garsių ir brangių prekių ženklų parduotuvių. Pėsčiųjų gatve tapo nuo 1962-ųjų.

³⁾ Ivano-Frankovskas – miestas vakarų Ukrainoje prie Bistricos upės, šiaurinių Karpatų papėdėje, 115 km į pietryčius nuo Lvovo. Iki 1962 m. vadinosi Stanislavivu. 1848 m. čia prasidėjo ukrainiečių tautinis judėjimas. 1885 m. čia įsikūrė Ukrainos unitų vyskupija.

⁴⁾ Johanas Kizeveteris (Johann Gottfried Kiesewetter, 1766-1819) – vokiečių logikas ir filosofas, I. Kanto knygų populiarintojas. Mokėsi Halėje, tačiau sužinojęs apie I. Kanto mokymą. Persikėlė į Kioningsbergą. Persikėlęs į Berlyną tapo karaliaus Fridricho Vilhelmo II trijų vaikų mokytoju. Vėliau buvo logikos profesoriumi Karinėje akademijoje. Jo garsus silogizmas: „Kajus – žmogus, žmonės mirtingi, tad Kajus yra mirtingas“. Apse of Blagovesčenskyi sobor in Viazniky

⁵⁾ Gliptoteka (iš graik. glyphys - išrėžtas, išplautas ir theke - saugykla) – Antikos skulptūrų rinkinys.

⁶⁾ Dizasteris – nuo angl. disaster - nelaimė, katastrofa.

⁷⁾ Apsidė – pusapvalė ar daugiakampė pastato dalis (išsikišimas) ar niša, dengta puskupoliu. Pirmosiso apsidės atsirado Senovės Romos bazilikose.
Bažnyčioje taip vadinama vieta už altoriaus (puskupolio ar puskūgio formos), dažnai orientuota į rytus. Katalikiškų bažnyčių apsidėse dažnai įrengiamos koplyčios. Stačiatikių cerkvėse apsidžių kiekis dažniausiai nelyginis - trys ar viena. Konstantinopolio 9-11 a. cerkvės paprastai turėjo po 3 apsides.

⁸⁾ Timberlandai – „Timberland“ firmos (arba jai būdingos formos) sportiniai batai.

⁹⁾ Francas Halsas (Frans Hals the Elder, 1582-1666) – olandų „aukso amžiaus“ dailininkas, portretistas. Pasižymėjo kuklia spalvine gama, paremta juodų ir baltų tonų kontrastais. Van Gogas netgi yra pasakęs, kad Halsas naudojo „27 juodos spalvos atspalvius“. Įdomu, kad visi jo 5 sūnūs taip pat tapo dailininkais-portretistais.

¹⁰⁾ Haroldas I Mėlyndantis (Haraldr blatonn Gormsson, apie 935-985) – danų karalius, galutinai suvienijęs Daniją, apsikrikštijo apie 960-uosius ir ėmė krikštyti danus. 970 m. primetė siuzerenitetą Norvegijai. Apie 985 m. buvo nugalėtas sostą uzurpavusio sūnaus Sveno I Šakotabarzdžio, o netrukus mirė.

¹¹⁾ Čirko massimo (Circo Massimo) – didžiausias Senovės Romos hipodromas slėnyje tarp Aventino ir Palatino. Joje vienu metu galėjo lenktyniauti iki 20 vežimų. Pirmos lenktynės čia įvyko dar 500 m. pr.m.e., o paskutinės – 549 m. Masyviausias statinys, Tito arka, čia stovėjo iki 12 a. Vis tik teritorija nebuvo pilnai užstatyta ir čia iki šiol vyksta įvairūs renginiai (pvz., roko koncertai).

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis