Kaip atsirado KARANTINAS?

Žodis „karantinas“ buvo populiarus 2020 m. (kartu su „izoliacija“ ir „saviizoliacija“ - COVID-19 metu). Žodis kilęs nei tai iš prancūzų quarantine, kurio šaknis quarante reiškia 40, nes tai venecijiečių dialekto quarantena, taip pat reiškiančio „40 dienų“.

Tad iš kur tad atsirado pats žodis „karantinas“ ir tos 40 d.?  Atrodo, kad paprotys ilgai laikyti asmenis, atvykusius iš užkrėstos liga teritorijos, pirmiausia atsirado Raguzoje (kuri po Pirmojo pasaulinio karo atiteko Kroatijai ir ėmė vadintis Dubrovniku) – bent tai galima atsekti pagal tai, kas buvo dokumentuota. Prieš tai 1348-59 m. „Juodoji mirtis“ pasiėmė apie 30% Europos gyventojų. Tai vertė vyriausybes imti tam tikrų apribojimų. 1377 m. Raguzos valdžia, patarta vyr. gydytojo Jakopo Padujiečio^), išleido įsaką: bet kuris laivas, atvykęs iš maro apimtų vietovių, privalo reide pasilikti 30-čiai dienų, o įgula tuo metu įsikurti netoliese esančioje uolėtoje negyvenamoje saloje (viena jų – Mrkano). Tą laiką vadino „trentino“ (nuo trenta - 30). Vėliau ir kiti Europos miestai, ir ne vien uostai, įsivedė panašią tvarką. Karantine esančiuose laivuose ar namuose iškeldavo specialią geltoną vėliavą; ji buvo iškeliama ir užtvarose aplink užkrėstą miestą (lyg perspėjimas, „dėmesio“ – kaip ir dabar geltona šviesa šviesoforuose). Karantine

Kaip vėliau 30 d. vėliau išsitęsė į 40, nevisiškai aišku. Gal tiesiog dėl papildomo apsidraudimo, o gal pamėgdžiojant 40 d. pasninką, kurio laikėsi kai kurie Biblijos veikėjai. Tačiau 1448 m. Venecijos senatas pratęsė karantino laiką iki 40 d., taip ir įtvirtindamas terminą „karantinas“.

O pati izoliavimo praktika egzistavo nuo gilios senovės, ką liudija ir religiniai raštai. Štai Kunigų knygos 13 skyriuje (na ir skaičius tam tinkamas!?) rašoma:
„Jei odos dėmė yra balta, neįdubusi, ... kunigas uždarys ligonį 7 dienoms. 7-ą dieną jį apžiūrės ir ... uždarys jį dar kitoms 7 dienoms. ... Visą laiką, kol bus raupsuotas, ... turi gyventi atskirai, - už stovyklos“.

549 m. išleisti Justiniano I įsakai irgi nurodydavo karantinuotis grįžusius iš epidemijų apimtų vietovių. Vėliau tai įtraukė ir islamas: pranašas Mahometas patarė: „Tie su užkrečiamomis ligomis turi laikytis atskirai nuo sveikųjų“.

Beje, epidemijos kartais pasitarnaudavo ir kultūros labui – karantinas 1348 m. maro Florencijoje metu tapo stimulu ankstyvojo Atgimimo šedevrui – Bokačio „Dekameronui“; nors jo veikėjai viloje prie Florencijos praleidžia tik 12 d.

Teksto kopija >>>>>


^) Jakopas Padujietis (Jacopo da Padova) - Ragusos respublikos vyriausiasis gydytojas, 1377 m. įvedęs pirmąją karantino sistemą. Liepos 27 d, Ragusis Didžioji taryba išleido „Liber Viridis“ įstatymų rinkinį, kuriame nurodytos ir karantino priemonės prieš „juodąją mirtį“.


Kaip atsirado medicininė kaukė?

Dar Plinijus rekomendavo šachtininkams, kasantiems švino rūdą, saugantis nuodingų dulkių, užsidėti primityvias kaukes. Taip elgtis dulkių audrų metu patarinėjo ir Leonardas da Vinčis. Tačiau, pasak žurnalo „Le Point“, pirmasis nešioti medicininę kaukę epidemijų metu patarė Maro gydytojo kostiumas Šarlis de Lormas1), asmeninis trijų Prancūzijos karalių, nuo Henriko IV iki Liudviko XIV. Jos idėja jam kilo per 1619 m. marą, Paryžiaus gyventojų kiekį sumažinusį bent 10 kartų. Gydytojai su kaukėmis slaugė sergančius, padėjo laidoti mirusiuosius ir skrodė lavonus norėdami ištirti pokyčius organizme.

Kaukės ilga stambi nosis iš virinto kartono buvo prikimšta aromatingų žolių, mėtos, rožės žiedlapių, kamparo ir ambros. Buvo laikoma, kad užsikrečiama per miazmus, t.y. nuodingus garus, o maloniai kvepiančios medžiagos juos neutralizuoja. Drabužius impregnuodavo vašku arba riebalais, kad nepraleistų oro su tais pačiais miazmais. Lazdelę naudojo mirštančiųjų ar mirusiųjų apžiūrai – ja galėjo praskleisti drabužį, kad pamatytų nukentėjusio odą. Be to, ja galima buvo gintis nuo minios, kuri dažnai gydytojus laikė užkrato platintojais. Plačiabrylė skrybėlė papildomai saugojo veidą ir aiškiai pabrėždavo profesiją. Tikriausiai tokia apranga leido de Lormui nugyventi 94 m.

Vis tik vienoje Prancūzijos oloje (Trijų brolių grote Arježo departamente) yra žiniuonio ar burtininko su kauke pavaizdavimas (žr. piešinį). Neaišku, ar ji saugojo nuo užkrėtimo ar piktų dvasių. Tačiau tikėtina, kad ir tais lakais žmonės galėjo suprasti, kad kontaktai su sergančiuoju gali perduoti ligą ir kad nuo jo reikia izoliuotis.

Kad ir kaip būtų keista, chirurgai kaukes operacijų metu pradėjo naudoti tik 19 a. pabaigoje, kai mikrobų vaidmuo ligų plitimui jau buvo gerai žinomas. Kaukę iš audinio ir plonas pirštines pirmasis panaudojo prancūzų gydytojas Polis Beržė2) 1897 m. spalį. Tačiau šią naujovę chirurgai neskubėjo priimti.

O kaukių paplitimą labai paspartino 1918 m. gripas – nors irgi ne be abejonių ir pasipriešinimo: tarp priešingų stovyklų įvykdavo net susišaudymų. Propaguoti kaukes pradėjo Amerikoje, o į Europą priešgripinę kaukę atvežė prancūzų gydytojas Hiacintas Vensantas3). Marlę, visai kaip Viduramžiais, įmirkydavo aromatingomis medžiagomis: eukalipto ekstraktu, terpentinu, perujietišku balzamu. Bet ir Prancūzijoje, kaip ir JAV, ji sulaukė nemažai priešininkų – kaukę laikė prieštaraujančią pačiai Paryžiaus elegantiškumo dvasiai – žurnaluose mirgėjo pasityčiojančios karikatūros.

Bet 6-me dešimtm. pasirodžius vakcinoms prieš gripą, kaukių populiarumas krito. Tačiau Kinijoje stimulą kaukėms suteikė, kaip bebūtų keista, 2008 m. Pekino Olimpinės žaidynės. Jų metu valdžia mėnesiui sustabdė visas rūkstančias gamyklas – ir atšaukus tą priemonę kinai iškart pajuto skirtumą ir suprato, kaip labai yra užterštas jų oras.

1919 m. sausį Pasteuro instituto dr. Emile Marchoux’as rekomendavo dėvėti šydą, kad apsisaugotų nuo užkrato. Tai įkvėpė satyrinį žurnalą „Le Pele-Mele“ išspausdinusio karikatūrą vyro, kuris slepiasi po kauke, kad jo neatpažintų siuvėjas, kuriam jis skolingas pinigų, - ir taip pagrįsdamas kaukės naudingumą.

BAISIAU uŽ BACILĄ
Šydas nuo siuvėjo

    - Ei, tu saugaisi gripo?!
    - Ne, savo siuvėjo!

1) Šarlis de Lormė (Charles Delorme, 1584-1678) – prancūzų gydytojas, trijų karalių Henriko IV, Liudviko XIII ir Liudviko XIV rūmų gydytoju. 1610-50  m. buvo kelių Medičių asmeniniu gydytoju. Buvo kardinolo Rišeljė draugu. Praturtėjo skirdamas Henrikui IV, Liudvikui XIII, kardinolui Mazarinui ir kitiems stibio mišinį kaip sveikatos išsaugojimo, sveikatos atkūrimo ir jaunystės eliksyrą. Norėdamas jį reklamuoti, teigė, kad „kas daugiau geria, tuo ilgiau gyvens“. Tarp jį vartojusių tikrai buvo ilgaamžių (tų laikų požiūriu),
1619 m. pasiūlė vadinamąją „gydytojo maro metu“ aprangą, sukurtą nusižiūrint lengvųjų pėstininkų odinę aprangą. Be jai būdingos kaukės, ją sudarė ilgas apsiaustas, siauros kelnės, pirštinės, batai ir skrybėlė. Tačiau nauji tyrimai leidžia abejoti dėl šio jo išradimo.

2) Polis Beržė (Paul Berger, 1845-1908) – prancūzų gydytojas, chirurgas, profesorius, žinomas dėl Bergerio operacijos, tarpmentinės-krūtininės amputacijos metodo, ir dėl išvaržų/žarnų siuvimo patobulinimų. 1897 m. spalį operacijų metu pradėjo naudoti kaukę, o 1899 m. vasario 22 d. Paryžiaus Chirurgų draugijoje perskaitė pranešimą „Kaukių naudojimas operacijose“. Jį sunerimti privertė keli pūliavimo atvejai po operacijų, be to, jis pastebėjo, kad kalbant iš chirurgo ar asistento burnos gali pasklisti seilių lašeliai. Tad jis pradėjo dėvėti „stačiakampį 6-ių sluoksnių marlės tvarstį, kurio apatinis kraštas buvo prisiūtas prie sterilizuotos drobinės prijuostės (taip jis apsaugojo savo barzdą), o viršutinis kraštas ties nosies šaknimi buvo prilaikomas raišteliais, surištais pakaušyje“. Per 15 mėn. jis įsitikino, kad infekcijų dažnis sumažėjo.

3) Hiacintas Vensantas (Jean Hyacinthe Henri Vincent, 1862-1950) – prancūzų gydytojas, bakteriologas, žinomas vidurių šiltins ir dujinės gangrenos tyrimais. Dirbdamas Alžyro karo mokykloje (1891-96) nustatė gomurio tonzilių opinio-nekrozinio pažeidimo (vėliau imto vadinti „Vesanto angina“) sukėlėją – bakteriją Bacillus fusiformis. Vėliau dėstė Paryžiuje ir užsiėmė vakcinų prieš vidurių šiltinę ir dujinę gangreną sukūrimu prancūzų armijai; jos imtos naudoti 1910 m. Vėliau daugiausia dėmesio skyrė epidemiologijos dėstymui Prancūzijos kolegijoje, gydomųjų serumų tyrimams bei mokslinių veikalų apie vidurių šiltinę leidybai.
1918 m. ispaniškojo gripo pandemijos metu moksliškai pagrindė ir viešai rekomendavo dėvėti apsaugines veido kaukes – ne tik medikams, slaugantiems ligonius, bet ir patiems sergantiesiems bei visuomenei. Jis aktyviai kritikavo prieštaraujančius tam.

Papildomai skaitykite:
Žmogaus saviieška
Laikrodžiai mūsų kūne
Autizmas: iškilūs ir keisti
Kodėl kraujas raudonas?
Neurobiologija: kas spręstina?
Nanomedicina nusitaiko į vėžį
Žarnyno bakterijų perspektyva
Kasdien laikykitės proto higienos
Kamieninės ląstelės sukelia vėžį  
„Kruvinas“ gamtos ir gydytojų darbas
QBox: klasikinė ir kvantinė teorijos kartu
ATF: ir „baterija“, ir neuromediatorius
Anestezijos pradžia ir vystymasis
Kodėl jūra ardo Palangos kopas?
Kai aplinka buvo tiesiog gamta...
Jaunystės eliksyro paieškos
Kas sukelia šizofreniją?
Stresas ir adaptacija
Būk laimingas!
Vartiklis