Judafobija, Judeophobia

Terminą "judafobija" pirmasis panaudojo J.Halevy 1903 m., o "antisemitizmą" pirmasis panaudojo W.Marr, 1879 m. įkūręs "Antisemiten-liga" (daugiau apie tai >>>>).

Reikia priminti, kad ne krikščionys tai "išrado": antisemitizmas – priešiškumas žydams jaustas nuo senų laikų. Išskirtinos dvi teorijos apie jo kilmę. Substancializmas priežastį mato paties judaizmo pagrinduose, ypač žydų siekyje atsiriboti nuo kitų socialinių grupių. Šį požiūrį palaiko tiek krikščionių (Th. Mommsen, K. Zacher, E. Meyer), tiek žydų (B. Jacub "Enc. Jud.", M. Simon, V. Tcherikover) istorikai. Neseniai prie jų prisijungė J.N. Sevenster ir E.M. Smallwood.

Funkcionalizmas antisemitizmo ištakas mato tam tikruose politiniuose konfliktuose, vykusiuose Sirijoje ir Palestinoje, Egipte bei Romoje (I.Heinemann, Paulys Realenzyklopadie, E.Bickerman, M.Hengel, Chr. Habicht, K.Bringmann). Naujesniuose aiškinimuose stengiamasi išskirti pagonių ir krikščionių priešiškas nuostatas žydų atžvilgiu – ir tik antrosios laikomos antisemitizmu (J.Isaac, Jesus et Israel; M. Simon, L.Poliakov, R.Ruether, J.Gager).

Amerikos kunigas E. Flannery laiko, kad neapykanta žydams atsirado su helenizmu (daugiau >>>>).

Žydų išvarymo iš Egipto, nes jie buvo raupsuotieji, priežastis kildinama iš 3 a. pr.m.e. pradžios, o kulminaciją pasiekė su Tacitu. Apie tai rašė Hekatėjas iš Abderos, Manetonas, Apolonijus Molonas, Diodoras Sicilietis, Strabonas, Pompėjus Trogus, Lisimachas, Apionas ir Heremonas.

410 m. pr.m.e. Elephantine saloje buvo sugriauta žydų šventykla. Tai pirmasis dokumentuotas išpuolis prieš žydus. Elephantine buvo karinė stovykla, sauganti pietines Egipto sienas nuo etiopų. Žydai joje bus kilę iš žydų pirklių, įsikūrusių Elefantinoje apie 650 m. pr.m.e. valdant Egipto faraonui Psammetichus I ir žydų karaliui Manasseh. Persams perėmus Egipto valdymą 525 m. pr.m.e., žydai save laikė persų sąjungininkais. "laiškas" atspindi religinę trintį tarp Egipto žynių ir vietinių žydų. Kai Arsemes, persų valdytojas, apie 410 m. paliko šalį, egiptiečiai sugriovė žydų šventyklą, kad visiems laikams panaikintų ėriukų aukojimo apeigas. Mat nacijos politiniam, socialiniam ir kultūriniam vientisumui grasino "svetimi elementai".

Po 450 m. kruvini antižydiški išpuoliai prieš žydus Aleksandrijoje kilo panašiomis sąlygomis. Šiaip, sunku atsekti egiptiečių priešiškumo žydams pradžią. E. Meyer spėjo tai buvus 19 dinastijos pabaigoje prie Merneptaho (apie 1200 m. pr.m.e.) Tačiau labiau priimtinas R. Weill siūlymas ją sieti su hiksokais.

Aleksandrija kaip judafobijos lopšys

Aleksandriją įkūrė Aleksandras Didysis, buvęs palankus žydams ir leidęs jiems įsirengti žydišką kvartalą, kuriame jie gerai vertėsi ir klestėjo. Prieš mūsų eros pradžią Aleksandrijoje žydai sudarė apie 2/5 visų gyventojų (apie 100 tūkst.). Egiptas buvo kartu ir helenizacijos, ir žydų diasporos centras. Pagonys yra gana tolerantiški kitoms religijoms – jei garbini daug dievų, tai nepiktina, kad kiti garbina kitus. Be to, palankiai apie žydus atsiliepė kai kurios iškilios asmenybės. 3 a. pr.m.e. tai buvo Clearchus, Theophrastus ir Megasthenes. Pirmieji du buvo Aristotelio mokiniai. Clearchus iš Soli savo dialoge "Apie miegą" aprašo mokytojo ir žudo susitikimą. Theophrastus iš Eresos žydus apibūdina kaip "filosofų rasę". Megasthenes, vykęs į Indiją kaip Seleucus Nicator ambasadorius, parašė veikalą, kuriame idealizavo indus ir įtraukė idealizuotus žydų apibūdinimus. Tačiau dauguma Aleksandrijos istorikų buvo priešiški žydams.

Vienas pirmųjų daug rašęs apie žydus buvo Hekatėjus iš Abderos. Visumoje jis neblogai atsiliepė apie žydus ir po 4 a. gyvenęs Filonas iš Byblos net spėliojo, ar tasai neatsivertė į judaizmą). Tačiau jis įvedė požiūrį, kurį vėliau atkartojo dauguma autorių – kad žydai buvo ištremti ir Mozė jiems įteigė mizantropišką ir nedraugišką gyvenimo būdą. Išimtimis tebuvo Timagenes ir Apianas.

Kai žydų išvarymo istorija įsigalėjo, ji buvo papildoma aiškinimais, kodėl jie buvo ištremti. Posidonijus rašė, kad jie buvo "bedieviai, nekenčiami dievų" ir kandžiai pašiepė jų atsisakymą valgyti kiaulieną. Mnaseas iš Pathros pirmasis iškėlė kaltinimą, kad jie garbina auksinę asilo galvą. Filostratas apibendrina jų pagoniškąjį tikėjimą: "Žydai jau nuo seno sukilę prieš žmoniją… jie gyvena nuošaliai ir nesitaiko, o taip pat nenori dalintis su likusia žmonija nei stalo gėrybėmis nei prisijungti prie jos garbinimų ar aukojimų… jie atsiskyrė nuo mūsų didesne įlanka, nei toji, kuri skiria mus nuo indų".

Dar vieną kaltinimą pateikė Agatharchides iš Cnidus, kuris tyčiojosi iš juokingų žydų papročių, jų įstatymų kvailumo, ypač Šabato. Tai rodė tariamą tų žmonių tingumą. Tačiau labiausiai žydus pažemino 1 a. pr.m.e. Damokritas, kuris "Apie žydus" tvirtino, kad tie kas 7 m. pagauna kokį keliautoją, nuveda į savo Šventyklą ir ten jį paaukoja sukapodami į smulkius gabalėlius. 1 a. pr.m.e. gyvenęs Apolonijus Molonas laikė juos "blogiausiais tarp pagonių… Mozė buvo apsišaukėlis". Priešiškumo žydams viršūnė buvo Apiono veikalas "Egipto istorija".

Judafobija Romoje

Graikų priešiškumą žydams perėmė romėnai. 1 a. pradžios istorikas Strabonas tvirtino, kad "žydai jau įsikūrė visuose miestuose ir sunku rasti vietą apgyventame pasaulyje, kuri nebūtų susidūrusi su jais". Žydų bendruomenė skaitlingumu nusileido tik Aleksandrijai. Dar 59 m. pr.m.e. Ciceronas savo "Pro Flacco" mini, kokie jie skaitlingi, jų uždarumą ir įtaką. Jiems imperatorių suteikiamos privilegijos erzino kitus. Imperijos politika buvo jiems palanki, tačiau "plunksnos broliams" jie neįtiko. Horacijus, Tibullus ir Ovidijus pajuokė jų papročius, o Seneka vadino juos nedoriausiais žmonėmis pasaulyje. Juos užsipuolė Quintilian, Martial ir Juvenal, tačiau aštriausiai pasisakė Tacitas. Jam jų institucijos atrodė įtartinos, begėdiškos ir išsilaikę tik dėl jų nesukalbamumo. Iš visų tautų jie labiausiai keliantys pasibjaurėjimą ir verti paniekos: "visa, kas jiems leistina, mums yra šlykštu".

Literatūra

P. Schafer. Judeophobia: Attitudes Toward the Jews in the Ancient World, 1997
G. Langmuir. Toward a definition of Anti-Semitism, 1990
E. Flannery. The Anguish of the Jews

Apionas, žydai ir žmonių aukojimas

Daugiau apie Apioną >>>>

Savo liudijimuose apie antisemitinius Apiono šmeižtus, Jozefas Flavijus pateikė (ir paneigė) pasakojimą apie svetimųjų suėmimą, įkalinimą Šventykloje ir ruošimąsi juos paaukoti. (Contra Apionem, 2:89-111). [Šis skyrius išlikęs tik lotyniškame vertime].

Pastaba: Apie žmonių aukojimą pas žydus užsiminė Theophrastus [ žr. W.W.Fortenbaugh et al. Theophrastus of Eresus: Sources, for his life, writings, thoought and influence, 1993 ].

Seniai laikoma, kad daugelis klausimų pasakojime apie Apioną yra folklorinio pobūdžio ir jie sutinkami daugelio tautų legendose. Kadangi šį pasakojimą pateikia tik Jozefas, negalime patikrinti jo perdavimo tikroviškumo. Tačiau neabejotinai pasakojimas akcentuoja graikus, nes epizodą pradeda žodžiais "Apionas pasakoja kitą istoriją, apie graikus". 2:95 paminima aukų graikiška kilmė ("Žydai, sakoma, paėmė priesaiką dėl priešiškumo graikams").

Tad galima spėti pasakojimo šaltiniu buvus graikišką kūrinį. Euripido 'Iphigeneia tarp taurėnų' pasakojama apie žynius, suėmusius ir įkalinusius graikų keliauninkus norint juos paaukoti. Net pats Jozefas, atrodo, į tai nurodo, užbaigdamas: "huiusmodi ergo fabula ... omni tragoedia plenissima est" (2:97)

Hekatėjas iš Abderos

Hekatėjas (apie 300 m. pr.m.e.) gyveno Aleksandro Makedoniečio ir Ptolomėjaus I laikais. Jis aplankė Egiptą ir pasiekė Tėbus. Buvo labai kūrybingas ir, anot Giogeno Laertiečio, buvo laikomas Pirono Skeptiko mokiniu. Jo žymiausia knyha buvo "Egipto istorija", tapusi pagrindiniu šaltiniu apie Egiptą Diodorui Siciliečiui. Joje randame pirmą išsamų žydų aprašymą. Jis neparodo antisemitiškų pažiūrų ir greičiau jau išreiškia užuojautą.

Jozefas Flavijus mini atskirą žydams skirtą Hekatėjo kūrinį. Jį pamini ir Origenas (Prieš Celsą, 7:75), tačiau pabrėžia, kad jos autoryste abejojo dar Herenijus Filonas. Dar viena Hekatėjo jnyga buvo skirta Abraomui. Ji paminima Jozefo "Žydų senovėje" (7:759) ir Klemenso iš Aleksandrijos (Stromatai, V 773, "Hekatėjas, kuris išdėstė tuos pasakojimuose knygoje 'Abraomas ir egiptiečiai'").

Mokslininkai tebesiginčija, ar tikrai Jozefo "Prieš Apioną" perteiktas, atseit, Hekatėjaus pasakojimas yra tikrai iš jo paimtas. Įtartiname fragmente įžiūrima detalių, kurios tinka laikmečiui po Chasmonėjų sukilimo. Dar kiti laiko, kad knyga apie žydus ir Abraomą tėra ta pati.

Diodorus. Bibliotheca Historica, XL, 3

1. Kai Egipte senaisiais laikais pasklido baisi liga¹⁾, žmonės palaikė tą nelaimę dievo pykčiu. Mat šalį užplūdo daugybė visokiausių svetimšalių, besilaikančių ir kitokių dievų garbinimo ir aukojimo papročių – ir tai sukėlė protėvių perduoto dievų garbinimo nuosmukį.

2. Ir tada tos šalies vietiniai gyventojai nusprendė, kad nesimato galo toms negandoms, jei neišvarys svetimšalių. Svetimuosius iškart išvijo. Kaip pasakoja, iškiliausi ir veikliausi jų susivienijo ir išvyko į Eladą ir dar kai kurias šalis paskui pagarsėjusius vadovus, kurių žinomiausiais laikyti Danajus ir Kadmas²⁾. Tačiau dauguma žmonių patraukė į kraštą, dabar vadinamą Judėja, esančią netoli Egipto ir tuo metu visai tuščią³⁾.

3. Persikėlėlius vedė vyras vardu Mozė, gerokai už kitus viršesnis tiek protu, tiek drąsa. Užvaldęs žemę, jis be kitų miestų įkūrė ir šiuo metu garsiausią, Jeruzalę⁴⁾. Jis pastatė labiausiai jų garbinamą Šventyklą, išmokė gerbti ir šlovinti dievą, apibrėžė jiems įstatymus ir sutvarkė valstybės sandarą. Visus žmones suskirstė į 12 grupių, nes tas skaičius buvo laikomas tobuliausiu⁵⁾ ir atitiko metus sudarančių mėnesių skaičiui.

4. Dievų statulų⁶⁾ nestatė visai, laikydamas, kad dievas neturi žmogiškosios išvaizdos, ir tik dangus, gaubiantis žemę, yra pasaulio dievas ir viešpats. Aukojimus ir elgesio taisykles įvedė kitokias nei kitų tautų⁷⁾; juk pats būdamas išvarytuoju, jis įteisino nebendraujantį ir uždarą gyvenimo būdą. Iš vyrų atrinkęs subtilesnius ir tokius, kurie gali būti tautos valdytojais, juos paskyrė jų šventikais. Jiems priskyrė pareigą rūpintis šventove, dievo šlovinimu ir aukojimais.

5. Juos taipogi skyrė būti teisėjais⁸⁾ svarbiausiose bylose ir pavedė prižiūrėti įstatymus ir papročius. Štai kodėl judėjai niekada neturėjo karaliaus⁹⁾. Tautos valdymas kiekvienąkart buvo perduodamas tam šventikui, kuris, visų nuomone, buvo viršesnis už kitus¹⁰⁾ išmintimi ir malone. Jie vadina jį pirmuoju šventiku ir laiko dievo pavedimų šaukliu.

6. Sako, kad susirinkimuose ir kituose susiėjimuose būtent jis perduoda žmonėms tuos pavedimus, o judėjai tiek pasitiki juo¹¹⁾, kad iškart puola ant žemės ir žemintis prieš pirmąjį šventiką, jiems perduodantį dievo valią. O prie įsakymų pabaigoje prirašyta: "Mozė, ką išgirdo iš Dievo, tai sako judėjams". Įstatymdavcys taipogi daug rūpinosi kariniais dalykais ir prisakė jaunuoliams vystyti drąsą, tvirtumą ir šiaip pakelti bet kokius nepatogumus.

7. Jis surengė karinius žygius¹²⁾13), kad tie, gaudami daugiau pajamų, galėtų nesiblaškydami pilnai ir visiškai pasišvęsti tarnavimui dievui. Parduoti savo sklypus žmonėms nebuvo leista¹⁴⁾. Kad vieni jų, supirkdami žemes pasipelnymui, neišstumtų kitų, vargingesnių, - ir t aip sumažindami gyventojų skaičių.

8. Be to, jis įpareigojo žemvaldžius auginti vaikus¹⁵⁾; ir kadangi vaikų maitinimas nereikalavo didelių sąnaudų, judėjų tauta visada liko gausi¹⁶⁾. Jo nustatyti papročiai, vestuvės ir mirusiųjų palaidojimas gerokai skiriasi nuo kitų tautų. Tačiau vėliau, kai judėjai atsidūrė po priespauda, ar tai būtų persų valdymas ar juos nugalėjusių makedoniečių, dėl susimaišymo su svetimaisiais daugelis senųjų judėjų papročių pasikeitė…

Paaiškinimai

¹⁾ baisi liga. Skirtingai nuo kitų autorių, Hekatėjas nepateikia tikslios aprašomų įvykių chronologijos. Kadmo ir Danajaus [paminėjimas leidžia spėti. Kad svetimšalių išvarymą jis priskiria mitologiniam laikmečiui. Tuo tarpu Manetonas ir Heremonas tuos įvykius priskiria Amenofiso ir Ramzio laikotarpiui, Ptolomėjus iš Mendeso – Amozio, o Lisimachas ir Tacitas – Bokhoriso. Takias epideminas dažniausiai laikydavo dievo bausme.

²⁾ Kadmas. Agenoro sūnus, laikomas išeiviu iš Finikijos ir Tebų įkūrėju. Tačiau egzistavo ir tradicija, siejanti Kadmą su Egiptu – gal dėl to, kad buvo dveji Tėbai.

³⁾ visai tuščią. Tai prieštarauja Biblijai, tačiau dera su Alto ir jo pasekėjų tyrinėjimais. Hekatėjas galėjo sekti įprastu senovėje naujų sričių apgyvendinimo motyvu.

⁴⁾ įkūrė … Jeruzalę. Tai prieštarauja žydų tradicijai, kad Jeruzalė buvo jevusėjų miestas, kurį Dovydas.

⁵⁾ 12 … tobuliausias. Palyg. pas Filoną A.: "12 tobulas skaičius. To įrodymas – žodiako ratas danguje. … Ir Mozė labai vertino tą skaičių, kai savo tautą suskirstė į 12 genčių".

⁶⁾ Dievų statulų. Pirma graikams žinoma tauta, negarbinusi stabų, buvo persai. Herodotui buvo sunku suvokti abstrakčią dievybę, todėl jis rašė, kad persai garbina dangų. Taip apie judėjus aiškina ir Hekatėjas.

⁷⁾ Aukojimus … kitokius. Matyt Diodoras praleido dalį Hekatėjaus aprašymų. Feofrastas irgi pastebi žydų aukojimų skirtumus nuo kitų tautų (žr. Porfirijus. Susilaikymas nuo mėsos, II, 26). Tuo metu aukojimų aprašymai buvo įprasti etnografijos rašinių tema, tad tai, kad Hekatėjus mini judėjų aukojimo apeigas, neturėtų būti laikoma antisemitiškumo apraiška.

⁸⁾ Juos skyrė ir teisėjais. Apie šventikų pareigas žr. Pakart. 17 - 19, 21, 5. Tačiau reikia palyginti ir žydų šventikų išskirtinumą su utopine Panchėjos šalimi (Diodoras V, 25:4), o taip pat Eliano "Smagūs pasakojimai" (XIV 34, "Egipto žyniai senovėje buvo teisėjais") bei Cezario "Galų karo užrašais" (VI 13:5)

⁹⁾ judėjai … neturėjo karaliaus. Hekatėjas nežino apie dinastinį Judėjos laikotarpį. Jis aprašo padėti helenizmo metu. Beje, su retomis išimtimis, graikų ir romėnų rašiniuose neminimi Biblijos laikų žydų karaliai. Juos vengia minėti ir Filonas bei Jozefas. Mat šventikų valdžia buvo laikoma specifine valdymo forma.

¹⁰⁾ viešesnis už kitus. Atrodo, kad Hekatėjas nežinojo, kad aukščiausiojo šventiko postas buvo paveldimas. Taip po Antrosios nelaisvės iki pat Hekatėjo laikų jis priklausė vienai Cadokitų šeimai, nors ne visada jis atitekdavo vyriausiajam mirusiojo sūnui.

¹¹⁾ tiek pasitiki juo. Žydų pasitikėjimas po Hekatėjo tapo populiaria tema antikos rašiniuose. Graikai tai laikė visiems barbarams būdingu bruožu.

¹²⁾ surengė karinius žygius. Pagal Bibliją, Mozės kariavimai apsiribojo Jordanu. Užkariautos teritorijos buvo padalintos tarp Ruvimo, Hado ir dalies Manasėjos genčių.

¹³⁾ šventikams daugiau. Pagal Sk. 35:1, levitai ir šventikai gavo keletą miestų, tačiau jiems nebuvo duota žemės, apie ką rašoma kitose Biblijos vietose, pvz., Pakart. 10:9, 12:12, 18:1; Sk. 18:24. Į tai dėmesį atkreipė ir Filonas Aleksandrietis traktate "Apie ypatingus įstatymus" (I 131, "Šventikams tas įstatymas nedavė žemės sklypų"). Tai, ką Hekatėjas kalba apie žydų šventikus, buvo Egipte ir graikų utopijose. Tačiau tai gali būti ir padėties Judėjoje atspindys Hekatėjaus gyvenamuoju laikmečiu, kai šventikai sudarė valdančiąją klasę ir turėjo materialinių gėrybių. Turima įrodymų, kad žydų šventikai turėjo žemės sklypų dar Pirmosios Šventyklos laikais (žr. 1 Kar. 2:26). Tai galioja ir Romos laikotarpiui, apie ką liudija Jozefo Flavijaus "Aprašymai" (422, "laukai, kuriuos turėjo Jeruzalėje") bei Talmudai (Palestinos talmudas, Taanitas IV 69a; Babilono Talmudas, Joma 35b).

¹⁴⁾ parduoti… sklypus… nebuvo leista. Pasak Biblijos, žemės pardavimas buvo tik laikinas ir jubiliejiniais metais sklypas turėjo grįžti ankstesniam savininkui (Kun. 25:13). Ar apie tai žinojo Hekatėjas? Nėra įrodymų, kad šio įstatymo buvo laikomasi Antrosios Šventyklos laikotarpiu, tačiau galima įtarti kažkokias reguliavimo taisykles buvus. Hekatėjas susidomėjęs tuo klausimu, nes žemės koncentravimo žemvaldžių rankose problema buvo aktuali ir graikiškame pasaulyje (žr. Aristotelio "Politiką", II 1266A).

¹⁵⁾ auginti vaikus. Žydų reikalavimas užauginti visus vaikus kontrastuoja su papročiu nužudyti vaikus graikų pasaulyje – tai atsispindi ir graikų literatūroje (ypač komedijoje) ir yra uždokumentuota.

¹⁶⁾ tauta… gausi. Didelį gyventojų tankumą Judėjoje patvirtina ir kiti šaltiniai. Persų laidymo metu gyventojų buvo tiek daug, kad šalis vos įstengė juos išmaitinti. Daug jų persikėlė į kitas Palestinos sritis arba gretimas šalis. Aristėjaus laiške tvirtinama, kad 4 a. pr.m.e. pabaigoje iš Judėjos į Egiptą Ptolomėjus Soteris išsiuntė apie 100 tūkstančių žydų, o apie 30 tūkst. buvo paimta tarnauti į armiją. 1 Mak. 5:20 minima, kad Juda surinko 80 tūkst. karių armiją savo broliui kovai vakarų Galilėjoje, ir dar vieną armiją palikęs pačioje Judėjoje.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė