Ji egzistuoja, toji knyga...
Rimvydas Stankevičius

Kadaise skaityta

Rimvydas Stankevičius Knygos mano gyvenime atsirado labai anksti – anksčiau, negu išmokau skaityti. Jos veržėsi iš dviejų pusių. Pirma – knygos kalbėjo man tėvo balsu kiekvieną vakarą gulantis miegoti. Bijodavau miego, vaikystėje sapnuodavau labai blogus sapnus, tad ėjimas gulti buvo vienas nemaloniausių dalykų dienotvarkėje. Tačiau žinodamas, kad gulsiu šalia tėtės ir miegamajame dar ilgai degs šviesa, ten gyvens Vilhelmo Haufo dykumų plėšikai, tarybinis narsuolis majoras Viesulas, Šerlokas Holmsas su daktaru Vatsonu, nesibaigiančios indėnų ir kaubojų kautynės, į lovą guldavau su malonumu, stengdamasis negalvoti apie tą laiką, kai it prakeiksmas nuskambės tėvo žodžiai: „Na, iki skyriaus pabaigos, ir labanaktis", – ir teks gesinti šviesą.

Antra – man bylodavo knygų kvapas, nesuprantami šriftai ir, žinoma, paveiksliukai. Negalėdamas suprasti, kas parašyta, susikurdavau istorijas pagal paveiksliukuose pavaizduotas scenas ir bendrą knygos diktuojamą nuotaiką. Tai sunku paaiškinti žodžiais, bet viskas – knygos senumas, jos puslapių pageltimo laipsnis, storumas, kvapas (kuris dar dabar man yra vienas maloniausių) padėdavo suprasti: knyga jausminga ar protinga, linksma ji ar liūdna. Pats „darbas" su knyga prasidėdavo susinešant šalia daiktus, panašius į pavaizduotus paveikslėliuose, ir išdėliojant juos preciziškai laikantis išdėstymo tvarkos iliustracijoje. Šautuvą „vaidindavo" ledo ritulio lazda, vyno taurę – kompotas, laužą – spalvotų flomasterių krūva, kepamą žvėrieną – kotletas, peilius ir kovinius kirvius atstodavo virtuvės įrankiai... Na, o aš būdavau herojus. Atsistodavau, atsisėsdavau ar atsiguldavau tiksliai taip (kartais labai nepatogiai), kaip knygos personažas. Daugybę kartų esu buvęs ir nugalėtojas, ir lavonas, ir bėglys, ir persekiotojas...

Dabar, kai pagalvoju, jau tada visomis įmanomomis priemonėmis mėgindavau iškviesti į save tą knygose slypinčią magiją, jėgą, kuri (tada tuo neabejojau) kur kas didesnė, svarbesnė nei papasakota istorija. Žinoma, nemokėjau to įvardyti žodžiais, sunkiai pavyksta ir dabar, bet jutau knygose slypint kažkokią alchemiją, įtariau, kad perskaitęs suprasiu kažką nepakartojamo, tapsiu išmintingesnis, galingesnis nei kiti žmonės, žodžiu, tapsiu burtininkas, o jie – pats mačiau – savo galią saugo geležimi kaustytose ir voratinkliais apėjusiose knygose.

Vėliau, išmokęs skaityti, nesąmoningai kiekvienoje knygoje ieškojau tų alchemijos paslapčių. Žinojau (neabejoju ir dabar) esant knygų, kur surašyti atsakymai į visus, net nesuformuluotus klausimus, deginančius mane iš vidaus, neleidžiančius šiame pasaulyje pasijusti laimingam, bet taip pat neleidžiančius ir bodėtis gyvenimu, tapti mechaniniu gyvuliu, kuriam viskas aišku ir paprasta.

Na, ir prasidėjo nesibaigiančios paieškos. Pamenu, būdamas pirmokas nuėjau į biblioteką ir paprašiau, kad man duotų „Odisėją". (Iš vyresnio brolio buvau girdėjęs apie tą knygą ir maniau, kad tai ir yra ta mano ieškomoji.) Bibliotekininkė švelniai pasakė, kad dar esu per mažas, nieko nesuprasiu, ir nedavė šio veikalo. Nuliūdau, bet nenusivyliau – mano įtarimai tik sustiprėjo: „Jeigu nuo manęs slepia, neduoda – žinoma, kad tai yra ta knyga". Pasižadėjau po kelerių metų būtinai ją perskaityti. O iki to laiko alchemijos ieškodavau kitur. Perskaičiau begalę įdomių knygų – augau, knygos sudėtingėjo. Iš tiesų skaičiau viską, ką paprastai skaito vaikai, vėliau paaugliai, jaunuoliai. Dauguma knygų patikdavo, bet užverčiant paskutinį puslapį dilgtelėdavo ir neišsipildymo jausmas: „Įdomu, bet ne tai". Susirasti patarėjų negalėjau, mat nežinojau, kaip paklausti, ko ieškau.

Neabejoju, kad pirmas patvirtinimas, jog negaudau vėjo laukuose, nesvaičioju ir einu ne klaidingais pėdsakais, buvo Hermano Hesses „Stepių vilkas". Supratau – nors tai ir nėra ieškoma mano knyga, bet užuominų, energetinių įkrovų joje daugiau nei pakankamai. Pajutau, kad H. Hesse yra skaitęs tą knygą. Na, jei ne H. Hesse, tai Haris Haleris. Tai buvo gija mano rankoje, kuri vingiavo per kitas knygas, per žmones, žinančius atsakymą į slaptažodį „Haris Haleris", per viešąsias ir privačias bibliotekas...

Taip šalia H. Hesses atsirado tokie tą knygą skaitę autoriai, kaip Jeromas Salingeris, Franzas Kafka, Gabrielis Garcia Marquezas, Edgaras Poe, Julio Cortazaras, Umberto Eco, Peras Olovas Enquistas, Maxas Frischas... Iš tiesų vietoje šio pasakojimo galėčiau pateikti savo mėgstamų autorių sąrašą, bet, manau, visi, kas dabar žvelgiate į šias mano eilutes, be abejonės, juos esate perskaitę. Pasakysiu tik tiek, kad po kelerių metų bibliotekoje vėl pareikalavau „Odisėjos" ir ją gavau. Perskaitęs nusivyliau. Ne, ne knyga. Savimi. Suvokiau – nepakanka pažinti raides, kad mokėtum skaityti. Supratau, kad ten parašyta daugiau, nei pajėgiu suvokti. Stebino, magiškai ir išdidžiai skambėjo terminas – hegzametras. Pasiknisęs po teorinę literatūrą sužinojau, kad esama eilėdaros sistemų, pėdų, metrų, rimavimo tipų... Žodžiu, Homeras atvedė mane į universitetą – Filologijos fakultetą, kur atvažiavau iš gimtųjų Elektrėnų mokytis skaityti. Beje, studijų metais dar kartą perskaičiau „Odisėją", profesorių padedamas, ir didžiavausi, dabar jau galėdamas įžvelgti dalykus, kurių anksčiau nė neįtariau esant. Bet tai buvo ne ta knyga.

Turiu paminėti, kad tos paslaptingosios knygos ieškojau ir, Hario Poterio terminais tariant, „uždraustajame skyriuje". Augau sovietinėje aplinkoje, nuolat girdėdavau apie knygas, kurių viešumoje nėra. Jos keliauja iš rankų į rankas, yra uždraustos, pavojingos imperijai. Mąsčiau: „Aha, štai kur tu slepiesi. Natūralu, kad esi paslaptinga, natūralu, kad esi uždrausta, kad pavojinga tavo galia, kurią išlaisvinti lemta ne bet kam, o tik tokiam išrinktajam kaip aš, kuris jos jau užsipelnė nepailstamais savo ieškojimais". Taip kelerius metus vargau skaitydamas visokius atšviestus lapus, prikimštus korektūros klaidų, pasakojančius apie Lietuvos partizanus, apie Dievą, apie komunistus, kurie vadinami kraujalakiais, apie rusus, vadinamus grobikais, tironais. Buvo labai įdomu, nes visiškai priešingai bylojo apie tuos dalykus, kuriuos viešai pateikdavo kaip teisingus, siektinus, sektinus ir nesvarstytinus.

Taip manyje pradėjo rastis pilietis. Laisvos Lietuvos patriotas. Bet, matyt, tasai pilietis nebuvo toks didelis ir protingas, nes netrukdė užverčiant ir šiuos puslapius reziumuoti: „Ne tai". Prisipažinęs, kad iki šiol neradau tos paslaptingosios alchemijos knygos, jūsų nenustebinsiu. Gal kiek labiau turėtų stebint (nes stebina mane patį) tai, jog jos vis dar ieškau ir tikiu, kad rasiu. Ne protu tikiu, pasąmone, bet tai veda mane pirmyn, verčia ne tik godžiai skaityti, o ir pačiam rašyti. Gal kas nors perskaitęs mano knygas pagalvos, kad esu skaitęs tą paslaptingąją arba pats esu ją parašęs, tik niekam nerodau? Tuomet nesijausiu melagis – džiaugsiuos. Nes tai galbūt palaikys kitų ieškančiųjų viltį. Kaip tame filme apie laiškanešį, kur žmogus apsimeta, kad pasaulį dar valdo tvarka, ne chaosas, kad veikia paštas ir kažkur padūmavusioje nežinomybėje esama sostinės.

Turbūt jau supratote – esu teksto žmogus. Juo tapau ieškodamas dievaižin kokios tobulos knygos. Ir nesigailiu. Tik truputį nuogąstauju – kas būtų, jei nebetekčiau tikėjimo tą knygą esant? Juk šitiek metų ėjau tiesiausia trajektorija, savo aistras, pažinimo troškulį, patirtis siedamas su spausdintu žodžiu labiau nei su kažin kokia gyvenimo patirtimi, su savo išgyventais nuotykiais, darbais ar žygiais.

O ir dabar nieko kito dorai ir neveikiu šiame gyvenime, tik skaitau bei rašau. Paskaičiavus, kiek laiko atiduodu knygoms ir kūrybai, jis pranoktų daugelį kitiems žmonėms įprastų kasdienių veiksmų – tai darau dažniau ir ilgiau, nei dirbu fizinį darbą, nei myliuosi, sportuoju, žiūriu televizorių, užsiimu buitimi... Todėl man jau vėlu keistis ar prisipažinti klydus. Tęsiu paieškas. Tai būtų vienas iš atsakymų – kaip veikiamas knygų tapau toks, koks esu: tokį mane sukūrė tos įsivaizduojamos knygos paieškos bei visos perskaitytos knygos. Tačiau šis atsakymas būtų netikslus. Derėtų kalbėti apie konkrečias knygas, formavusias mano filosofiją, pasaulėjautą, moralę, charakterį... Kyla pagunda surašyti labiausiai mėgstamas, kalbėti, kad ir apie Umberto Eco, kurio „Rožės vardą" esu perskaitęs daugiau nei dvidešimt kartų ir moku beveik atmintinai. Tačiau liksiu sąžiningas – mane formavo nei labai mokslingos, nei labai dvasingos, nei labai gilios knygos. Pažvelgęs į savo vidų ryškiausiai matau atsispaudusį mažo dakotų indėniuko Harkos, vėliau tapusio didžiuoju vadu Tokei Ito, pėdsaką. Tai mėgstamiausios mano vaikystės autorės Liselotte Welskopf-Henrich*) knygų „Harka", „Kelias tremtin", Topas ir Haris", „Sugrįžimas pas dakotus", „Jaunasis vadas" ir „Anapus Misurio" herojus.

Būtent šios knygos įkvėpė meilę gamtai, norą ją pažinti (ir dabar net giliausią žiemą sugebėčiau miške sukurti laužą turėdamas tik vieną degtuką). Būtent iš šio indėno išmokau tvirtai laikytis savų tiesų, o supratęs, kad klydau – taisyti klaidas, bet ne graužtis ir raudoti dėl jų. Šios knygos mokė mylėti laisvę, suprantant šį žodį ne vien patriotine prasme – kalbu apie laisvę, kuri neapleidžia žmogaus net kalėjime: laisvė viską suprasti savaip, neleisti, kad būtų primesta stipresniojo, populiaresniojo, gudresniojo valia. Taip pat iš jų supratau, kad būti laisvam, – tai neišvengiamai būti vienišam. Galbūt paveiktas šių indėniškų knygų žvėrelius ir gyvulius myliu labiau negu žmones. Iš jų išsiugdžiau ir vyriškumo sampratą, ir šiek tiek romantizuotą pasaulėjautą. Indėnai sakė, kad viskas šiame pasaulyje turi dvasią – ne tik žmogus, bet ir žvėris, kalnas, upė, toteminis ženklas... Visa tai – magija, alchemija, kuri puikiai tiko ir mano siektinos tobulos knygos teorijai. Tvirtai tikiu, kad šalia kumščio jėgos, proto jėgos esti labai stipri dvasios jėga – iki galo nepažinta, neišmokta suvaldyti, todėl reikalaujanti pagarbos. Ta jėga, manau, slypi ne tik ritualiniame šokyje, religijose, bet ir žodyje. Tikrai įmanoma jį taip sunokinti, kad jis keistų ne tik trumpalaikes nuotaikas, bet ir mūsų jausmus, galimybes, likimus.

Sutinku, žmogus, kurį suformavo vaikiškos knygos, gali kelti šypseną, atrodyti seklus ir neišprusęs, bet atsakiau nuoširdžiai. Žinoma, tai nereiškia, kad mėgstu mojuoti ietimi, klykti karo šūkius ir šokti dvasių šokį. Manyje paliko pėdsaką ir daug rimtesnių, protingesnių, solidesnių knygų, tačiau perskaityti brandesniame amžiuje kūriniai jau nebeturėjo tokios išskirtinės galios, nesugebėjau jų priimti taip giliai, jautriai, besąlygiškai.

Tuo ir žavi vaikystė – joje mes imliausi. Dabar skaitydamas net ir labai geras, artimas knygas jau nebegaliu virsti jų herojumi. Deja, laikui bėgant įgyti mano kontūrai jau tvirtesni, nei siūlomi vienos ar kitos istorijos. Galbūt indėniukas Harka, kaip ir visos stebuklinės patirtys, turėjo pasilikti mano vaikystėje, tačiau jei taip būtų atsitikę, nežinau, ar dabar rašyčiau eilėraščius. Laikas, vadinamoji branda naikina net ir tai, kas anuomet buvo taip tikra, kad beveik paliečiama ranka. Kiek mumyse likę vaiko, tiek ir esame gražūs.

Šaltinis: Nemunas, 2006 liepos 20 d., nr.28 (116-557)


*) Lizelotė Velskopf-Henrich (Liselotte_Welskopf-Henrich, tikr. Pavardė Elisabeth Charlotte Welskopf, 1901-1979) – vokiečių rašytoja ir klasikinio laikotarpio istorikė. 1974 m. i6leido 4-tomę graikų visuomenės analizę. Parašė daugybę nuotykių romanų apie indėnus. 1963-74 m. kelis kartus lankėsi JAV, kur karštai domėjosi indėnų buitimi, tad gavo dakotų epitetą „Lakota-Tašina“ (Dakotų gynėja).

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis