![]() |
| |||
![]() | ||||
|
Franzas Kafka ir prancūzų postklasikinė filosofija
Kaip galima filosofinė literatūrinių tekstų interpretacija? Ar filosofas, priartėjęs
prie literatūros teksto, nepažeidžia jo unikalios prigimties? Gal literatūros teksto
preparavimas, jo taikymas filosofinių idėjų iliustracijai yra neleistinas? Tokie klausimai
gali kilti svarstant klasikinės filosofijos ir literatūros santykį. Tačiau disciplinų ribas
tirpdo postmodernioji arba postklasikinė filosofija (linkstame rinktis šį terminą,
kadangi ir Gilles Deleuze'as, ir Jacques Derrida vengia būti pavadinti
postmodernistais, kratosi šios etiketės). J. Derrida požiūriu, bet kurį tekstą
žurnalistinį, mokslinį ar literatūrinį galima perskaityti arba netranscendentiniu", arba
Filosofija ir literatūra labiausiai suartėja prancūzų kultūroje. J. Derrida pabrėžia, kad jų susitikimas tampa galimas ir dėl tam tikrų edukacinės sistemos ypatybių. Jeanas Paulis Sartre'as pademonstravo gebėjimą pakaitomis kurti ir labai sudėtingus fenomenologinius traktatus, ir literatūrinius romanus bei pjeses. Tarp literatūros ir filosofijos taip pat kabėjo" Albert'as Camus, Georges Bataille'us. Kita vertus, Prancūzijoje matome ne tik filosofijos slinktį link literatūros, bet ir literatūrologijos link filosofijos. Pavyzdys Maurice Blanchot, literatas, padaręs didžiulę įtaką postklasikinės filosofijos atsiradimui ir raidai (su juo nuolatos palaikė dialogą Michelis Foucault, J. Derrida). Literatūros prigimčiai suprasti jis rėmėsi sunkiasvorio" klasikinio mąstytojo Georgo Hegelio įžvalgomis, susiedamas jas su F. Kafkos fenomenu. Tačiau šiuo rašytoju taip pat domėjosi ir G. Deleuze'as su F. Guattari'u, ir J. Derrida. Kodėl jiems buvo svarbus F. Kafka? Maurice'as Blanchot: Kafka ir neliteratūrinė tiesa" M. Blanchot knyga Nuo Kafkos link Kafkos" (De Kafka ą Kafka") pradedama skyriumi Literatura ir teisė mirti", kuriame apie F. Kafką daug nekalbama. Čia mąstoma apie literatūros prigimtį. Bet vėlgi apie literatūros prigimtį mąstoma atskleidžiant jos nebuvimą. Bandomas suvokti literatūros paradoksas: kodėl literatūra kuriama ant jos pačios griuvėsių? M. Blanchot, sekdamas G. Hegeliu, mąsto apie literatūros nepagrįstumą, apie literatūrą kaip apgaulę. M. Blanchot daro išvadą, kad literatūra yra niekis (nulle). Bet kaip tik iš to ir kyla jos išskirtinė galia. Lygiai toks pats niekis yra ir rašytojas, kol nieko nerašo. Jis pats nežino, kas jis toks yra. Rašytojas sėda rašyti be jokios prielaidos ir perspektyvos. M. Blanchot perfrazuoja G. Hegelio mintį: rašytojas niekis, dirbantis niekyje (comme un néant travaillant dans le néant). Jis neegzistuoja skyrium nuo savo kūrinio, bet kaip tada gali egzistuoti kūrinys?"1) retoriškai klausia M. Blanchot. Ir cituoja G. Hegelį, kuris teigęs, kad vienintelė niekio įveika yra pats rašymo veiksmas, nemąstant nei apie sąlygas, nei apie pradžią, nei apie priemones, nei apie rezultatą. Taip išsiveržiama iš užburto rato. Tada, kai gimsta kūrinys, gimsta ir rašytojas. Rašytojas sutampa su savo knyga. M. Blanchot nurodo į F. Kafkos ištartą frazę Jis žiūrėjo per langą", kuri, anot jo, ir sukūrė autorių. Bet F. Kafka čia minimas tik kaip pavyzdys. M. Blanchot domina kūrinio ir rašytojo santykio problema. Tas, kuris pasako šią frazę, per ją ir tampąs autoriumi: ji lemia jo egzistavimą, jis ją sukūrė ir ji sukūrė jį (il l'a faite et elle le fait 2)). G. Hegelio mąstymo stilistika stipriai paveikė XX a. prancūzų literatūros sampratą ir filosofiją. G. Deleuze'as vėliau kratysis G. Hegelio šmėklos: jis prieš ją sukils ir neigs ją, priešpriešindamas G. Hegeliui Friedrichą Nietzsche'ę. M. Blanchot, kaip ir G. Bataille'us, J. P. Sartre'as, seka G. Hegeliu ir integruoja jo įžvalgas į savo teorinius apmąstymus. Taip G. Hegelis per M. Blanchot ir G. Bataille'aus interpretacijas tampa vienu iš prancūzų postklasikinės filosofijos krikštatėviu. Tokia iš niekio įveikos kylanti literatūra ir lieka, anot M. Blanchot, tiktai rašytojo veiksmu, jo literatūriniu žaidimu, nieko nepasakančiu nei apie tiesą, nei apie moralę. Rašytojas apgaudinėja save, rašydamas jis bando įveikti niekį, bet kai tik kūrinys tokiu būdu yra sukuriamas, jis pats yra pasmerktas išnykti. O jeigu nesukuriamas? Tuomet dar geriau, tvirtina M. Blanchot: Tyla ir nebūtis ir yra literatūros esmė, daiktas savaime" (la Chose meme) 3). M. Blanchot eina dar toliau ir teigia, kad žodis naikina daiktą. Todėl, kai kas nors
kalba savo vardu, per jį kalba mirtis, nes žodžiai sukuria distanciją ir su daiktais, ir su
kalbančiuoju žmogumi. Įvardydamas save, aš tarsi giedu sau laidotuvių giesmę: aš
išsiskiriu pats su savimi, manyje daugiau nebėra manęs, nei mano realybės, aš esu
tik objektyvus beasmenis mano vardo buvimas, kuris pranoksta mane ir kurio
sustingęs nejudrumas tarnauja man antkapiu, pakibusiu virš tuštumos" M. Blanchot,
interpretuodamas F. Kafką, remiasi daugiausia jo dienoraščiais ir
juos išleidusio draugo Maxo Brodo komentarais. Galima pažymėti, kaip keistai
klostosi F. Kafkos šlovė juk jis norėjęs sunaikinti savo literatūrinius kūrinius, tačiau
galiausiai net jo užrašai sau dienoraščiai tampa neatskiriama, kone svarbiausia jo
fenomeno dalimi. Slaptumo ilgesys išvirsta vieša paslaptimi. Ta paslaptis nuolatos
komentuojama. Paskaitę šiuos dienoraščius jų komentatoriai turi daug ką pasakyti
apie F. Kafką kaip apie žmogų. Pavyzdžiui, prancūzų filosofijos kritikas Pierre'as
Klossowskis rašo: Kafkos dienoraštis, tai dienoraštis ligonio, trokštančio pasveikti.
Jis trokšta sveikatos
Vadinasi, jis tiki sveikata"6). M. Blanchot nurodo
tokio F. Kafkos skaitymo dviprasmybę, bandant paslaptį ir išlaikyti, ir pateikti jos
sprendimą. Visa F. Kafkos kūryba, jo manymu, tėra fragmentas, kurį skaityti labai
sunku, nes juose prasmės ieškojimas sutampa su jos nebuvimo atskleidimu. F.
Kafkos sukurta visata yra ir uždara, ir tuo pat metu begalinė. Tai neįstatymiškumo
ir kaltės persmelkta visata. Bet kaip tik toks, be prasmės ir be vilties F. Kafkos
sukurtas pasaulis, nurodo mirusiojo Dievo galią ir vietą.
M. Blanchot
toliau rutulioja iš G. Hegelio tekstų ataidėjusią mintį, kad Dievo
mirties negalimybė liudijanti mirties negalimybę apskritai. Iš čia, jo nuomone, kyla ir
visų F. Kafkos personažų dviprasmiškumas. Net mažiausi jų gestai persmelkti
dviguba dviprasmybe. M. Blanchot juos vadina mirusiaisiais, beviltiškai ieškančiais
savo mirimo pabaigos7). M. Blanchot pamatine žmogiškojo nerimo
priežastimi laiko ne tik nebūties idėją, o baimę, kad pačios nebūties nėra, kad tai, kas
mums atrodo nebūtimi, gali taip pat pasirodyti esanti būtis. Mes tikimės gyventi, bet
bandome išsigelbėti mirtimi. Mirtis valdo mus, bet ji gąsdina mus savo negalimybe.
Neužbaigtas egzistavimas, iš kurio neįmanoma išeiti tai absoliutus neapibrėžtumas.
Mes jame esame uždaryti ir beviltiškai ieškome išėjimo, desperatiškai bandydami už
kažko užsikabinti. Šios M. Blanchot įžvalgos kažką sako ir apie žmogiškąją situaciją
apskritai, ir apie F. Kafkos kūrybos pamatinę potemę, ir apie patį F. Kafką kaip
užtekstinę realybę.
F. Kafka, kaip jį interpretuoja M. Blanchot, ne rašė, ne kūrė literatūrą kaip
literatūrą, o gelbėjosi literatūra. Visa tai, kas nebuvo literatūra, jam kėlė neviltį. F.
Kafkos dienoraščiuose, M. Blanchot šiai savo įžvalgai pagrįsti suranda nemažai
paties rašytojo paliudijimų. Kai ant jo pečių savo rūpesčius užvertė tėvas ir jis
numatė, kad penkiolika dienų negalės rašyti, F. Kafka ėmęs galvoti apie savižudybę.
Nes F. Kafka gyvenęs tik tada, kai rašė. Tik rašant jo monotoniškas, vienišas
viengungio gyvenimas jo paties akyse turėdavo prasmės. F. Kafka savo pavyzdžiu
parodęs, kad rašytojas pats sau sukuria dvasinę galimybę gyventi", jo kūryba
kiekvienu žodžiu yra sukibusi su jo gyvenimu, rašydamas jis kuria pats save. Taip
vienatvės ir kalbos galios rašytoją veda prie šio pasaulio ribos, prie žmogiškumo
ribos"8). Literatūra skausmą paverčia objektu. M. Blanchot pakartoja šią
paties F. Kafkos konstatuotą literatūros galią. Literatūra ne išreiškia skausmą, bet
priverčia jį egzistuoti kitame matmenyje, suteikia jam materialumo, kuris skiriasi nuo
kūniškojo, žodinio materialumo. Bet pasakymas man bloga" kaip skausmo
išraiška, anot M. Blanchot, tampa nelaime tik supynus jį su kalbos pasauliu, kuriame
šis jausmas įgyja formą, į kurį panirdamas užsimiršta ir taip įsiamžina. M. Blanchot
atkreipia dėmesį, kad rašytojas, nustatydamas distanciją tarp savęs ir teksto, keistai
savęs išsižada. Viena vertus, jis, rašydamas Procesą", Nuosprendį" ar
Metamorfozę", pasakoja apie būtybes, kurių istorija priklauso tik jiems patiems.
Tačiau, kita vertus, jis kuria pasakojimą ir savo paties istorijoje, kuri priklauso tik jam
pačiam. Viskas vyksta taip, kad, lyg tai toldamas pats nuo savęs, jis tampa vis labiau
esančiu. Literatūra rašančiojo viduje nustato tam tikrą distanciją, tarpą (iš esmės
fiktyvų), be kurio jis nieko negalėtų išreikšti. Ši distancija didėja stiprėjant autoriaus
dalyvavimui savo paties pasakojime"9). Taip aš" tampa jis", ir M. Blanchot
tai vadina neutralaus pasakotojo atsiradimu. Poezija, teigia M. Blanchot, yra
išsilaisvinimas, bet toks išsilaisvinimas, kuris reiškia, kad daugiau nėra kam
išsilaisvinti, kad rašantysis tampa dalimi kažko kito ir negali tame kažkame savęs
surasti. Todėl, anot M. Blanchot, dauguma F. Kafkos apsakymų yra mitai, svetimi
realybei prasimanymai. Distancija atsirandanti dėl negalimybės atpažinti save tame,
ką jis sukūrė. Kad išsakytų savo paties literatūros negalimybės hipotezę, M. Blanchot
pasitelkia F. Kafkos pavyzdį. Kalba, jo nuomone, yra galima tik todėl, kad ji siekia
tapti negalima. Pasakytas žodis, ištarta frazė šaukiasi kitos frazės. Sustoti darosi
nebeįmanoma ne tik ties fraze, bet ir ties visu romanu. Kalba negalinti egzistuoti tik
per tylą, nes tyla tik viena iš jos raiškos būdų, todėl šis prieštaravimas stumia vis
tolyn, įtraukdamas vis daugiau ir daugiau žodžių. Žodžiai patys turėtų susinaikinti.
Tyla taip pat nesanti išsigelbėjimas. Kalbos žiaurumas yra tas, kad ji nuolatos
užsimena apie savo mirtį, visada likdama negebanti numirti"10). Bet ar šis
kalbos žiaurumas nereiškia ir jos gelbstinčio pobūdžio? Ar galima literatūra kaip
išsigelbėjimas? Galbūt literatūra gelbsti tuo, kad, įsitraukęs į šį literatūros
negalimybės žaidimą, rašantysis kvestionuoja savo paties egzistencijos pamatus.
Rašyti tai rizikuoti savo paties egzistencija, užbaigia M. Blanchot skyrių Kafka ir
literatūra". Tačiau, kita vertus, nepaisant nieko, rašantysis pačiu rašymu įrodo ne tik
literatūros negalimybę, ne tik griuvimą ir suirimą, bet ir amžinumą bei gėrį. Ši rašymo
dviprasmybė įtraukia ir gelbsti. Ypač tuos, kurie rašo iš nevilties. Taip, kaip rašė F.
Kafka. Jo poreikiui kurti M. Blanchot paskiria atskirą skyrių.
Kodėl F. Kafka negebėjo vesti? Klausimas, kažkodėl svarbus ir
M. Blanchot. F.
Kafkos Laiškas tėvui" tarsi turėtų nurodyti, kad rašytojas vengęs santuokos, kaip
tėvo galingo šeimos žmogaus užimtos teritorijos. G. Deleuze'as su F. Guattari'u
vėliau pasakys: tai šizoidinis F. Kafkos judesys, teritorijos pakeitimas. Tėvas
edipizuojamas iki galingiausios, visą pasaulio žemėlapį užgožiančios figūros.
Rašytojas jautęsis niekada negebėsiąs būti toks tvirtas sutuoktinis kaip kad buvęs jo
tėvas. F. Kafka, pasirodo, labai gerbęs vedybas. Vesti, sukurti šeimą, priimti visus
vaikus, kuriems bus lemta gimti, juos išlaikyti ir net šiek tiek pavėdėti per šį nesaugų
pasaulį, tatai, mano įsitikinimu, yra didžiausias dalykas, kuris žmogui apskritai gali
pasisekti"11. F. Kafka šiuo požiūriu mąsto kaip Søreno Kierkegaard'o
teisėjas etinės stadijos patikimiausias atstovas. Du reikšmingiausi už teksto
atsiveriančios realybės ženklai filosofijoje ir literatūroje F. Kafkos ir S.
Kierkegaard'o nesėkmingi vedybų projektai. Būtent projektai, nes niekas pernelyg
nesigilina, kodėl šeimos nemėgino kurti, tarkime, koks René Descartes'as,
Benedictas Spinoza,
Davidas Hume'as ar
Immanuelis Kantas. Jie tiesiog pasirinko
viengungišką gyvenimo būdą. F. Kafkos ir S. Kierkegaard'o atveju simboliškas tampa
pats vedybinio gyvenimo ilgesys. Ženkliškomis tampa nutrauktos sužadėtuvės. F. Kafka
sugebėjo su viena iš sužadėtinių jas nutraukti net du sykius. S. Kierkegaard'as
irgi būtų galėjęs padaryti tą patį. Jau nutraukęs sužadėtuves su Regina ir išvykęs į
Berlyną klausytis paskaitų, jis pradėjo rašyti Pasikartojimą", keldamas klausimą: Ar
galima pakartoti nelaimingą meilę taip, kad ji baigtųsi laimingai?" Ir pamažu Reginą
ėmė ruošti galimą jų santykį pakartoti. Iki kitų sužadėtuvių nutraukimo? Regina tuo
metu apdairiai ištekėjo už savo mokytojo. Prieš mirtį pastoriui S. Kierkegaard'as
pasakė: Aš turėjau dyglį kūne, todėl nevedžiau ir negalėjau užimti oficialaus posto.
Aš galėjau gauti viską, ko norėjau, tačiau tapau išimtimi" Vedybų projektų nuolatinę nesėkmę pats F. Kafka Laiške tėvui" vertina kaip
skaudžiausią ir reikšmingiausią savo patyrimą: Drįstu tvirtinti, kad per visą tavo
gyvenimą nieko nėra nutikę, kas Tau būtų taip reikšminga, kaip man tie vedybiniai
mėginimai"13). Kodėl F. Kafkai nepavyko gyvenime realizuoti to, ko jis
labiausiai troško? M. Blanchot
atsakymas: labiau negu vesti F. Kafka troško rašyti.
Jis pasirinko vienatvę, nes tik ji leido atsidėti literatūrai. Vedybos niekada nesudarytų
sąlygų jam pasilikti vienam. Tik vienatvė atveria kelią į rašymo erdvę.
Gilles Deleuze'as, Fellixas Guattari's: Kafka kaip rašymo mašina
Knygą Kafka: link mažosios literatūros" G. Deleuze'as ir F. Guattari's išleido
1975-aisiais. Nuo Marcelio Prousto ir ženklų" (1964) pasirodymo jau buvo praėję
daugiau kaip dešimtmetis. 1972 m. pasirodė G. Deleuze'o ir F. Guattari'o pirmoji
Kapitalizmas ir šizofrenija" knyga Anti-Edipas". Joje autoriai klasikinei edipinei
psichoanalizei priešina savo sukurtą analizės kelią: šizoanalizę. Šį naują metodą jie
pritaikė ir F. Kafkos fenomenui apmąstyti. Kita vertus, autoriai jau buvo sukūrę naują
sąvoką rizoma", kuri taip pat tampa metodologiniu išeities tašku interpretuojant F.
Kafkos veikalus. Kaip mes galėtume įeiti į F. Kafkos kūrinius?" retoriškai klausia
jie. Ir atsako: Šie kūriniai yra rizoma, urvas"14). Rizomos sąvoką G.
Deleuze'as ir F. Guattari's aptarė knygoje Rizoma: įvadas" (1976), vėliau skyrius
tokiu pavadinimu pasirodė antroje Kapitalizmo ir šizoanalizės" dalyje Tūkstantis
plokštumų" (1980). Autoriai minties struktūrinių modelių kaitai paaiškinti pasitelkė iš
botanikos pasiskolintus įvaizdžius. Vakarų mąstymui būdingą minties struktūrą G.
Deleuze'as ir F. Guattari's palygina su įsišaknijusiu medžiu. Tokia struktūra esanti
hierarchinė, kur lygmenų visuma nustato ir reguliuoja santykius tarp atskirų jos
elementų. Rizoma (šakniavaisis), priešingai, yra nehierarchiška ir horizontali, ji
dauginasi ūgliais, kurių negalima sujungti į vieningą struktūrą. Rizoma kuria
atsišakojimus ir tinklus, kuriuose kiekvienas elementas gali būti susietas su kitais
elementais visiškai atsitiktine, nereguliuojama tvarka. F. Kafkos kūrinių visuma,
traktuojama kaip rizoma, praranda bet kokią hierarchinę tvarką ar išbaigtumą. G.
Deleuze'as ir F. Guattari's neklausia, ką reiškia F. Kafkos darbai kaip rizoma, o tik
siekia atsekti jų kaip Kafkos-rašymo mašinos funkcionavimo mechanizmą.
Tai, ką F. Guattari's ir aš vadiname rizoma, yra tos pačios atviros sistemos atvejis",
pasakys G. Deleuze'as pokalbyje apie Tūkstantį plokštumų"15.
Svarbiausia šio rizominio F. Kafkos rašymo sudedamąja dalimi šizoanalizės
kūrėjai nurodė jo laiškus, kuriuos jie vertina ne kaip privačią korespondenciją, o kaip
mažąjį žanrą. F. Kafkos laiškai esą rizomiški, nes jie primena voro nuregztus tinklus.
Antrąja svarbia sudedamąja Kafkos-rašymo mašinos dalimi jie laikė jo
noveles ir tik paskui, trečiąja romanus. Šie autoriai įžvelgė ryškų skirtumą tarp F.
Kafkos novelių ir jo romanų. Novelėse kartojasi virsmo gyvūnu motyvas, o
romanuose jo nėra. Jei romane ir iškyla tokio virsmo būtinybė, kūrinys paprasčiausiai
nebaigiamas, nuo jo pabėgama.
F. Kafką ir jo kūrybą autoriai interpretuoja kaip rašymo mašinos
funkcionavimo pavyzdį. Rašytojo amatą kaip rašymo mašinos įvaizdį autoriai
jau buvo panaudoję aptardami M. Prousto kūrybą. Pirmame knygos Marcelis
Proustas ir ženklai" variante G. Deleuze'as šios sąvokos dar nevartojo. Po kurio laiko
jis prirašė trečią skyrių ir knygą išleido trumpesniu pavadinimu: Proustas ir ženklai".
Anti-Edipe" G. Deleuze'as ir F. Guattari's nurodo, kad pačiuose literatūros kūriniuose
galima rasti įvairiausių mašinų tipų. Daugiausia dėmesio skiriama celibato mašinai,
kaip ji gaminanti intensyvų grynąjį šizofrenišką patyrimą. Celibato mašina, nors ir
nesanti paranojinė, atskleidžia daug senesnės paranojinės mašinos egzistavimą: Su
jos kankinimais, tamsiais šešėliais, senuoju Įstatymu"16. F. Kafka, pasirodo,
tokią mašiną sukūręs novelėje Pataisos darbų kolonija". Prie šios idėjos G.
Deleuze'as ir F. Guattari's dar porą kartų grįžta Anti-Edipe". F. Kafka, atskleisdamas
paranojinį-šizoidinį įstatymo pobūdį, parodė, kaip bausmė parašo nuosprendį ir
sukuria taisyklę, kuri ir buvusi pažeista. Įstatymų leidėjas priartėja prie tirono figūros.
Bausmė tampa kerštu17)).
Rašytojas nėra rašytojas-žmogus, teigia G. Deleuze'as ir F. Guattari's knygoje
Kafka: link mažosios literatūros", jis yra mašina-žmogus, ir žmogus kaip
eksperimentas"18). Kafka-mašina esąs sudarytas iš įvairiausių turinių ir iki
tam tikro lygmens formalizuotų išraiškų. Autoriai savo knygose siekia atskleisti šios
mašinos turinį ir funkcionavimo ypatybes. Dar vienas jų tikslas ištaisyti netikslų šios
mašinos funkcionavimo supratimą, kokį suformavo psichoanalizė.
G. Deleuze'as ir F. Guattari's knygoje Anti-Edipas" oponavo psichoanalitinei
pasąmonės kaip reprezentacijų šaltinio ir kartu interpretacijos objekto sampratai.
Pasąmonė, jų nuomone, nieko nereprezentuoja, nesukuria jokių simbolių ar
signifikantų, joje nėra jokių užslėptų ar iškreiptų norų, kuriuos reiktų interpretuoti.
Pasąmonė kažką produkuoja, ir tai, ką ji produkuoja, reikia tik aprašyti. Sapnai iš
tiesų yra perpildyti keistais vaizdais, įvykiais ar žodžiais, žmonės dažnai užsikerta
kalbėdami ar rašydami, neurotikai iš tiesų demonstruoja daugybę keistų simptomų,
tačiau šie oneiriniai elementai, parafrazės ir simptomai, anot G. Deleuze'o ir F.
Guattari'o, neturi pasąmoninės reikšmės. Jie paprasčiausiai tiesiog yra, ir vienintelis
svarbus klausimas ar šie pasąmonės atverti heterogeniniai santykiai leidžia, ar
blokuoja tolesnius troškimo išsišakojimus19). Troškimas ir troškimo mašina
G. Deleuze'o ir F. Guattari'o eksperimentiniam mąstymui yra svarbesni dalykai už
sąmonės bei pasąmonės distinkciją.
Psichoanalitinei interpretacijai labai parankus F. Kafkos Laiškas tėvui", tapęs
literatūros kūriniu. Laiškas struktūriškai skyla į tris dalis. Pirmoje dalyje F. Kafka žada
tėvui atsakysiąs į abiem nerimą keliantį klausimą: kodėl jis bijosi tėvo. Jis negalįs
tėvui to pasakyti žodžiu, bandysiąs raštu, tačiau suprantąs, kad ir taip bus sunku, nes
ir rašant baimė bei jos padariniai trukdys viską pasakyti iki galo. F. Kafkos
sumanymas atrodo brandus ir konstruktyvus raštu išsklaidyti artimų žmonių
santykius temdančią baimę. Dar daugiau, F. Kafkos tikslas, rodosi, esąs išlaisvinti ir
tėvą, ir save nuo numanomos kaltės dėl šios baimės kilmės: Tu visai nekaltas dėl
mudviejų susvetimėjimo. Tačiau toks pats nekaltas esu ir aš"20). Jiedu,
pasirodo, buvę skirtingi ir dėl to skirtingumo vienas kitam pavojingi. Antroje laiško
dalyje rašytojas nuodugniai ir labai detaliai išdėsto savo požiūrį į susvetimėjimo
kilmę. Prisimena nepaprastą siaubą", kai dar vaikystėje F. Kafka už verkšlenimą
naktį, kad norįs gerti, iš lovos buvo išneštas į gatvę ir ten paliktas be jokios priežiūros.
Tas siaubas stipriai įsirėžęs į atmintį kaip neigiamas savęs vertinimas: Vadinasi, esu
toks, nieko nevertas". Aiškėja, kad antra laiško dalis ima neigti pirmosios intencijas:
tėvui atskleidžiami susikaupę neišsakyti sūnaus kaltinimai. Tėvas buvęs kaltas, nes
nesupratęs, kokią galią sūnui turį jo žodžiai ir nuosprendžiai. Tėvas kaltas, nes
būdamas žmogumi, kurio žodis sūnui reiškė įstatymą, pats nesilaikęs įstatymų, kurių
jam liepęs laikytis. Taip pasaulis man pasidalijo į tris dalis: vienoje gyvenau aš,
vergas, privaląs laikytis įstatymų, kurie man vienam sugalvoti ir kurių aš, nė pats
nežinodamas kodėl, iki galo laikytis niekaip neįstengiau; antrame, man labai
tolimame, pasaulyje gyvenai Tu, paskendęs valdymo rūpesčiuose, įsakinėdamas ir
vis piktindamasis, kad įsakymai nevykdomi; pagaliau trečiame pasaulyje,
neprivalėdami nei įsakinėti, nei klausyti, laimingai sau gyveno visi kiti
žmonės"21). Tėvas su nuleista galva ne tik todėl, kad jis pats yra kaltas,
bet todėl, kad jis priverčia sūnų jaustis kaltu ir niekada nenustoja jo teisti,
komentuoja G. Deleuze'as ir F. Guattari's. Viskas yra tėvo kaltė: jeigu aš turiu
seksualinių problemų, jeigu aš nevedžiau, jeigu aš negaliu rašyti, jeigu aš nuleidžiu
galvą viešumoje, jeigu aš privalau sukonstruoti alternatyvų, daug tuštesnį
pasaulį"22). Tačiau G. Deleuze'as ir F. Guattari's atkreipia dėmesį į F.
Kafkos draugo ir leidėjo M. Brodo teiginį, kad F. Kafka pats žinojęs, jog viskas šiame
laiške pramanyta ir kad Edipo kompleksas kažin ar ką nors galįs paaiškinti.
Tačiau susidomėjimas laišku gimstąs iš tokio slystančio efekto: F. Kafka judąs
nuo neurotinio tipo klasikinio Edipo komplekso, kai mylimas tėvas yra nekenčiamas,
apkaltinamas ir paskelbiamas kaltu, link kur kas perversiškesnio Edipo, kuris remiasi
tėvo nekaltumu ir abiejų sūnaus ir tėvo sielvartu". Laišką užbaigia trečia dalis,
kuri dar sykį apsuka perspektyvą. Dabar jau sūnus nukreipia numanomą tėvo žvilgsnį
į save ir kalba jo vardu, pats save teisdamas už šį parašytą laišką: Tu įrodei tris
dalykus: pirma, kad esi nekaltas, antra, kad aš esu kaltas, ir trečia, kad, būdamas
neapsakomai didžiadvasis, esi pasiryžęs ne tik man viską atleisti, bet ir o tai sykiu ir
daugiau, ir mažiau įrodyti, ir net pats patikėti, jog aš, nors tai ir prieštarauja teisybei,
irgi esu nekaltas"23). G. Deleuze'o ir F. Guattari'o nuomone, šis posūkis
nepaprastai išdidina tėvo įvaizdį iki komiško absurdiškumo ribos. Tėvo figūra
imama projektuoti geografiniame, istoriniame ir politiniame pasaulio žemėlapyje. Visa
visata tampa edipizuota. F. Kafka rašo: Kartais įsivaizduoju išskleistą pasaulio
žemėlapį ir Tave, išsitiesusį įstrižai jo. Ir rodosi man tuomet, kad savo gyvenimui
galiu rinktis tik tas vietas, kurių Tu arba nesi uždengęs, arba kurios Tau
nepasiekiamos"24). Tai jau nebe klausimas, komentuoja G. Deleuze'as ir F.
Guattari's, kaip išsilaisvinti nuo tėvo (Edipo problema), bet kaip rasti kelią, kur tėvas
jo negalėtų pasiekti. Bendras tėvo ir sūnaus nekaltumas, autorių nuomone, grindžia ir
paklusimo bendrajai dominuojančiai tvarkai būtinybę. Tėvas verčia sūnų paklusti
tokiai tvarkai, nes jis ir pats jai paklūstąs. Tėvo tvarka tai žydų, emigravusių iš
kaimo į didžiuosius miestus, tokius kaip Praha, pasaulis. Trumpai tariant, daro
išvadą G. Deleuze'as ir F. Guattari's, tai ne Edipas sukelia neurozę; tai neurozė
troškimas, kuris jau yra paklusnus ir ieškąs, kaip komunikuoti savo paties
paklusnumą, sukuria Edipą"25). F. Kafkos laiške sukurtas Edipas tampa
deteritorizuotas, t. y. pakeitęs teritoriją. Iš siauro šeimos pasaulio trikampio (tėvas,
sūnus, motina), kuriuo buvo grįsta klasikinė psichoanalizė, jis persikelia į platesnį
pasaulį. Šis trikampis pasaulyje įgauna įvairias kitas kombinacijas: pvz., tėvas jo
samdyti darbininkai sūnus, aptartas tame pačiame laiške. Triada F. Kafkos
kūryboje susidėlioja ir be tėvo figūros, pvz., dėdė-teisininkas-Blokas romane
Procesas". Triada gali įgauti ir geopolitinį aspektą: vokiečiaičekaižydai. Šis
teritoriją pakeitęs troškimas liudija norą pabėgti jau ne nuo tėvo, o nuo priespaudos
apskritai. G. Deleuze'as ir F. Guattari's įžvelgia politinių-socialinių šio teritoriją
pakeitusio troškimo aspektų. Didžiausia tėvo kaltė, pasirodo, yra ta, kad jis išdavęs iš
kaimo kilusių Čekijos žydų šaknis. G. Deleuze'as ir F. Guattari's F. Kafkos fenomenui
interpretuoti sukuria naują terminą mažumų literatūra". Viena vertus, F. Kafka, kaip
Prahos žydas, buvo priverstas rašyti vokiškai. Šis rašymas nustatė distanciją su
paprastų čekų teritoriškumu. F. Kafka, nebūdamas nei vokietis, nei čekas, buvo
atsidūręs pavergtoje mažumoje, kalbančioje dirbtine popierine kalba. Vokiečių kalbą
Prahoje G. Deleuze'as ir F. Guattari's pavadino deteritorizuota kalba, kuri tenkinanti
keistus mažos žmonių grupės interesus. Jie mažumų literatūros sąvokai suteikia ir
politinį, ir kolektyvinį aspektą, kurie panaikina siaurą, šeima ribotą psichoanalitinį
Edipo intrigos pobūdį. Tokioje literatūroje, anot G. Deleuze'o ir F. Guattari'o,
kiekviena autoriaus individuali ištara sudaro bendrą veiksmą ir sukuria aktyvų
solidarumą. Toks mažumų rašytojas turi galimybę išreikšti kitokią sąmonę ir kitokį
jautrumą. Prahos žydai buvo linkę į archetipais grįstą simbolinį grįžimą į savo teritoriją
(reteritorizaciją), pvz., kabalizmą ir alchemiją, kurio politiniai padariniai virto sionizmu.
F. Kafka išradęs kitokį kelią ne įsitvirtinimą teritorijoje (reteritorizacija), o jos
pakeitimą (deteritorizacija). Rašydamas nuskurdinta vokiečių kalba, jis ypač ieškojo
materialiai ekspresyvios išraiškos. Tas pats nutikę ir su
Jamesu Joyce'u bei
Samueliu Beckettu. F. Kafka išradęs būdą, kaip tapti svetimšaliu savo paties kalboje.
Jis sąmoningai nužudęs visas metaforas ir simboliką. Jas pakeitė blaivumu ir perdėtu
realizmu. Vietoj metaforos pasirinkęs metamorfozę, kuri yra priešinga metaforai, F.
Kafka išradęs savo paties kalbą, nužyminčią pabėgimo kelius. G. Deleuze'as ir F.
Guattari's, eksperimentuodami su F. Kafkos kaip rašymo mašinos
interpretacija, siekė atsekti šias galimas pabėgimo trajektorijas.
Savo laiškuose kaip rizominiame tinkle F. Kafka siekė deteritorizuoti meilę. G.
Deleuze'as ir F. Guattari's F. Kafką laiškų autorių palygina su Drakula: jam reikia
gyvenimo ir meilės kraujo tam, kad galėtų rašyti. Šį kraują rašytojas sunkęs iš savo
meilės laiškų. Bet labiausiai pasaulyje jis bijojęs dviejų dalykų: santuokos ir šeimos.
Jam nereikėjo moters-mūzos, darbų įkvėpėjos. Jam nereikėjo moters-motinos,
saugančios jį nuo negandų. Laiškuose kaip rašytinėje meilės imitacijoje jis ieškojęs
fizinės jėgos, kuri įgalintų jį rašyti"26). Laiškai Felicijai, kurią jis sutiko tik
kartą, yra perpildyti F. Kafkos susikurta neįmanomybe jiems susitikti. Laiškų srautas
pakeičia matymą, atvykimą." F. Kafka priverčia ją duoti pažadą rašyti jam per dieną
net du kartus. Tai Fausto temą primenanti sutartis su velniu, konstatuoja G.
Deleuze'as ir F. Guattari's. Laiškas tėvui" gali būti laikomas Edipo egzorcizmu, o
laiškai Felicijai tampa santuokinio gyvenimo egzorcizmu. Kovą su likimu rašytojas
pakeičia kliūčių santuokai kūrimu. Tačiau šis egzorcizmas, anot G. Deleuze'o ir F.
Guattari'o, panaikina kaltės klausimą. Klausimai ar aš myliu savo tėvą? ar galiu
vesti? netenka kaltės priemaišos. Jie įgyja demoniškos nekaltybės" aspektą ir
tampa neatskiriama F. Kafkos, kaip rašymo mašinos, dalimi. Tokio demoniško
sandėrio pavojus, tvirtina G. Deleuze'as ir F. Guattari's, yra jau ne kaltė, bet spąstai,
glūdintys pačioje rizomoje, uždarantys visus pabėgimus, užblokuojantys urvą.
Dominuojanti F. Kafkos laiškų emocija, teigia Ronaldas Bogue, sekdamas G.
Deleuze'o ir F. Guattari'o interpretacija, yra ne kaltė, o baimė. Tai baimė, kylanti iš
galimybės įstrigti savo paties rašymo mašinoje, baimė, kad tai, ką jis kūrė tiktai
laiškuose, gali kada nors tapti realybe ir jis turės paklusti savo šeimos ir Felicijos
teismui27). Tada ir kaltė, ir demoniška nekaltybė tampa lygiai nebesvarbios.
Pavojus kyla ne iš kaltės kaip neurozės būklės, bet iš Teismo kaip teisiančios kaltės.
F. Kafkos romanai Procesas" ir Pilis", ant G. Deleuze'o ir F. Guattari'o, yra nuosekli
jo Laiško tėvui" ir laiškų Felicijai pasekmė.
F. Kafkos noveles G. Deleuze'as ir F. Guattari's interpretuoja kaip galimo
pabėgimo trajektoriją. Pabėgama metamorfozės keliu, t. y. tampant gyvūnu.
Demoniškų jėgų" nežmogiškumui galima atsakyti tampant gyvūnu. Užuot nulenktum
galvą ir liktum biurokratu, teisėju ar teisiamuoju, gali iš situacijos pabėgti tapdamas,
pavyzdžiui, kad ir vabalu. Galima tapti bite, šunimi, beždžione. G. Deleuze'as ir F.
Guattari's šio F. Kafkos sumanyto eksperimento nesieja nei su mitologija, nei su
archetipais. Tas tapsmas, anot jų, atveriąs naujus lygmenis, naujas išlaisvintas
intensyvumo zonas, kur turinys išsilaisvina iš savo formų ir iš išraiškų, taip pat ir nuo
signifikanto, kuris juos formalizavo. Lieka tik judėjimai ir vibracijos, ir slenksčiai.
Gyvūnai yra atskiriami pagal šiuos slenksčius ir požeminius rizomos tunelius.
Gregoras tapo tarakonu ne norėdamas pabėgti nuo savo tėvo, bet kad rastų
išsigelbėjimą ten, kur jo tėvas nežinotų, kaip išsigelbėjimą rasti, kad pabėgtų nuo
direktoriaus, nuo verslo ir biurokratų"28).
Tu parazituoji mano sąskaita net ir pačiu šiuo laišku", šiame
įsivaizduojamame, bet ne realiame dialoge sako Kafka-tėvas savo adresatui Kafkai-
sūnui. Tarakonu pavirtęs sūnus F. Kafkos apsakyme Metamorfozė" niekada
nebegalės kaltinti tėvo nei raštu, nei žodžiu. Jis apskritai yra praradęs žmogišką
balsą. Galiausiai Laiškas tėvui" baigiamas sūnaus numanomu atsakymu į
numanomą tėvo priekaištą, pažymint, kad laiškas pasiekęs tikslą, nes pasiektas toks
priartėjimas prie tiesos, kad jis gali mudviem abiem leisti šiek tiek nusiraminti, ir
gyvenimą, ir mirtį palengvinti"29). Gal tai yra F. Kafkos sukurta egzistencinė
terapija rašto forma, kuri, sukurdama ligą, kartu ją ir gydo. Nes juk F. Kafkos Laiškas
tėvui" iš tiesų nėra tikras laiškas. Tai fikcija, kūryba, grožinė literatūra.
Jacques Derrida: įstatymas ir literatūra
J. Derrida pasirėmė vienu F. Kafkos tekstu Prieš įstatymą", kuris kaip didaktinė
alegorija buvo įtrauktas į romaną Procesas". Romane pasakojama istorija apie
sodietį, kuris, atėjęs prie Įstatymo vartų, prašo durininko jį įleisti. Durininkas sako,
dabar negalįs jo įleisti, tačiau netvirtina, jog neįleis apskritai. Sodietis klausia, ar galės
ateiti vėliau, jei negalima įeiti dabar. Durininkas jam atsako galbūt". Ir vėl akcentuoja:
tiktai ne dabar". Sodietis nemaištauja ir nesipriešina. Įstatymo vartai neuždaryti jie
atviri. Jis išdrįsta pro juos tik žvilgtelėti. Tačiau žingsnio nežengia. Durininkas akina jį,
kad galbūt jis ir galįs įeiti, nepaisydamas jo draudimo. Tačiau ten prieš kiekvienas
naujas duris jo laukia dar galingesnis ir baisesnis durininkas, į kuriuos jis net pats
nedrįstąs žvilgtelėti. Tokių sunkumų sodietis nesitikėjo. Tačiau jų įveikti nesiryžta.
Durininkas duoda jam suolelį ir sodietis atsisėdęs ima laukti. Jis sėdi čia dienų
dienas, metų metus. Prieš mirtį išdrįsta durininko paklausti: Juk visi veržiasi į
Įstatymą, tai kodėl per tokią daugybę metų niekas neatėjo paprašyti įleidžiamas?"
Jau vos gyvam sodiečiui durininkas surėkia į ausį: Niekas daugiau negalėjo būti pro
čia įleistas, nes šie vartai tau vienam buvo skirti. Dabar nueisiu ir juos užrakinsiu"30).
Kas sustabdė sodietį? Kodėl jis nežengė pro vartus? Ko jis bijojo? Juk
durininkas jam negrasino ir nelaikė jėga. Galbūt nežinomybė? Pirmasis durininkas
jau buvo pažįstamas. Jie bendravo, netgi supratingai. Kartkartėm sodietis jam
duodavęs kyšius. Šis paimdavo sakydamas, jog ima tik todėl, kad šis nemanytų, jog
kažko nepadaręs. Sodietis pažinojo visas durininko blusas, o kitus durininkus, kurių
nebuvo matęs, o tik girdėjęs, jis net pamiršo. Ką jis būtų radęs, jei būtų išdrįsęs
pažeisti draudimą ir žengti pro atviras duris? O jei būtų žengęs ir neklausęs durininko
leidimo, ar šis būtų bandęs jį sulaikyti? Kas gali mus sulaikyti nuo žingsnio pro mums
skirtus vartus? Nežinojimas, jog tai mūsų vartai? Nežinomybės baimė? Nenoras
žengti? Mano galva, sodiečio gyvenimas buvo užpildytas laukimu. Jis nejuto savyje
nei šleikštulio, nei absurdo, nei tuštumos jausmo, su kuriuo galynėjasi
J. P. Sartre'o,
Eugene Ionesco ar A. Camus herojai. Kodėl jo gyvenimas atrodo beviltiškai
nenusisekęs, o jis pats apgailėtinas? Todėl, kad tuščiai viliasi. Jei sodietis būtų
sėdėjęs prie Įstatymo vartų net ir neturėdamas vilties jis jau būtų nebe F. Kafkos, o A. Camus herojus.
Tačiau J. Derrida šią F. Kafkos ištrauką perskaito ne egzistencialisto, o
dekonstrukcionisto požiūriu. Jis įžvelgia joje paralelių su jo paties išrasta sąvoka
différance. Kita vertus, iš šios ištraukos jis sugeba išvesti įdomią paralelę tarp
įstatymo ir literatūros gimimo ir netgi parodyti literatūros išskirtinumą, literatūra
negali būti prilyginama nei filosofiniam, nei moksliniam, nei kuriam kitam informaciją
perteikiančiam tekstui. Įsidėmėtini kai kurie autobiografiniai šio paties J. Derrida
teksto atsiradimo aspektai. Teksto pabaigoje jis klausytoją31) ir skaitytoją
informuoja, kaip jam pačiam teko atsidurti būklėje prieš įstatymą". Labai ryškus
įvykis J. Derrida biografijoje ir autobiografijoje (jis įvairiose savo tekstų vietose
nuolatos prie to sugrįžta) buvo jo išvyka į Prahą Jano Huso draugijos kvietimu. J.
Derrida įsijungė į Vakarų filosofų pagalbos čekų intelektualams, norintiems studijuoti
filosofiją, misiją32. Jam inkriminavo narkotikų gabenimą, kurie buvo slapta
įdėti į jo kišenę. Oro uoste filosofą suėmė. Rašydamas apie F. Kafkos parabolę
Prieš įstatymą" J. Derrida prisimena, kaip tardymo metu jis pasakęs, kad atvyko į
Prahą taip, kad galėtų sekti F. Kafkos pėdsakais. Tardytojai jo paklausę, ar
profesorius, su kuriuo jis turėjęs susitikti, yra kafkologas"? Tada oficialiai paskirtas
advokatas jam taręs: Jūs turite jaustis, kad gyvenate F. Kafkos apsakyme", o
atsisveikinant pridūręs: Nepriimkite to, kas vyksta, pernelyg tragiškai, išgyvenkite tai
kaip literatūrinį patyrimą". Išgyventi suėmimą kaip literatūrinį patyrimą J. Derrida
nebuvo labai sunku, nes kai savo tardytojams jis pareiškė, jog niekada nematė tų
narkotikų iki tol, kol muitininkai jų neištraukė jam iš kišenės, tardytojas atrėžė: Taip
sako visi narkotikų gabentojai"33<). Čia pat J. Derrida pacituoja Proceso"
veikėjo K. pokalbį su kalėjimo kapelionu. Bet aš nekaltas, pasakė K. Tai klaida.
Kaip žmogus apskritai gali būti kaltas? Juk visi mes tik žmonės, visi kaip vienas".
Teisybė, tarė kunigas. Tačiau taip visada kalba kaltieji"34).
J. Derrida tekste Prieš įstatymą" (tokiu pat pavadinimu kaip F. Kafkos parabolė)
įstatymo kaip fenomeno sąvokos dekonstrukcijai pasitelkė ne tik minėtą F. Kafkos
kūrinį. Jis bando kurti paraleles su I. Kanto Praktinio proto kritikos" įstatymo
samprata ir su moralės kaip įstatymo genezės analize S. Freudo veikale Totemas ir
Tabu". Ši F. Kafkos, I. Kanto ir S. Freudo paralelė iš tiesų įdomi, bet ji, anot paties J.
Derrida, veda tolyn nuo literatūros. O kaip tik prie jos, pradėjęs F. Kafkos romano
ištraukos skaitymą, J. Derrida ir bando priartėti. Jis atkreipia dėmesį į durų saugotojo
draudimą, kuris iš esmės nereiškia draudimo, o tėra tik veiksmo atidėjimas laike.
Durininkas nesako negalima", jis sako tiktai ne dabar". Todėl, anot J. Derrida, šis
įstatymo draudimas nėra imperatyvus apribojimas, tai différance. Pasakęs
sodiečiui vėliau, durininkas toliau jį akina, kad jei šis taip norįs, tegul pamėginąs įeiti
vidun nepaisydamas jo draudimo. Jis leidžia sodiečiui pasidairyti pro duris, kurios
paliekamos neuždarytos. Tos atviros durys žymi ribą, kuri nesanti jokia išorinė kliūtis
ar barjeras. Ribą, teigia J. Derrida, sukuria ne išorinės fizinės aplinkybės, bet
durininko diskursas. Jis nėra įsakmus, bet paveikus dėl jo sodietis pats priverčia
save neperžengti vartų. Jis leidžia įstatymui jo neprisileisti. Įstatymas reiškia ne tik
draudimą, bet ir tai, kad jis pats yra uždrausta erdvė. Prie įstatymo neįmanoma
priartėti, nebent prie jo saugotojų, t. y. prie durininko. Atsidūręs prieš įstatymą
žmogus (sodietis) įgauna laisvę apsispręsti. Tačiau, būdamas prieš įstatymą ir
negalėdamas į jį įeiti, jis kartu lieka už įstatymo. Jis nėra nei po
įstatymu, nei pačiame įstatyme. Jis pats nusprendžia palaukti, nors durininkas
užsimena, kad laukimas gali būti begalinis. Ir už šio durininko dar laukia begalybė
kitų. Ten prieš kiekvieną menę stovi durininkai, vienas galingesnis už kitą. Net aš
nedrįstu pažvelgti jau į trečią iš jų"35), sodiečiui sako durininkas. Bet jis
nepaaiškina, kiek tų menių iš viso yra. J. Derrida čia įžvelgia išėjimą į begalybę.
Tikriausiai durininkai yra nesuskaičiuojami ir progresyvine tvarka vis galingesni ir
labiau draudžiantys, apdovanoti vis didesne atidėjimo galia. Jų galia yra
différance, nepabaigiamas différance, kadangi jis trunka dienų dienas
ir metų metus; iš tiesų iki pat žmogaus gyvenimo pabaigos. Différance iki
mirties ir mirčiai, be pabaigos dėl pačios pabaigos. Įstatymo diskursas, kaip jį
reprezentuoja durininkas, nepasako ne", bet pasako dar ne" iki
begalybės"36), rašo J. Derrida.
Kaip tik prie différance esmės, anot J. Derrida, neprivalome ir
nepajėgiame priartėti. Différance (t. y. skirtis) negali būti kaip nors
prezentuota, reprezentuota ar kaip kitaip persmelkta. J. Derrida tai pavadina įstatymų
įstatymu ir sugrįžta prie mėgstamos paslapties temos: Paslaptis yra niekas ir tai
yra paslaptis, kurią reikia labai gerai saugoti, niekas, ką galima prezentuoti ar
reprezentuoti, bet šis niekas gerai turi būti saugomas"37). J. Derrida
pabrėžia dar vieną su I. Kanto įstatymo samprata susijusį šio epizodo aspektą. Nieko
nedrausdamas durininkas saugo ne visas, o tik šias vienas duris. I. Kantas manęs,
kad įstatymas visada nurodo universalumą. Tai visada idioma, ir tai yra Kanto
minties ištobulinimas"38). Sodietis, galime numanyti, mąsto panašiai kaip
kantininkas. Tokių sunkumų sodietis nesitikėjo, juk įstatymas turi būti prieinamas
kiekvienam ir bet kuriuo metu"39), rašo F. Kafka. Tačiau kaip tik paskutinė
durininko frazė sodiečiui atveria tiesą, priešingą I. Kanto nurodytam įstatymo
universalumui. Tai buvusios vien sodiečiui skirtos durys. Šitos durys skirtos tik tau,
dich, toi durys, kurios yra unikalios ir specialiai skirtos ir nulemtos tau
(nur fur dicht bestimmt)"40).
Ši išvada labai artima paties J. Derrida singuliarumo ir unikalumo koncepcijai.
Įsimintinas vienas paskutinių J. Derrida interviu prancūzų literatūriniam žurnalui
Magazine littéraire". Kiekvienas jo numeris paprastai būna teminis: pasirenkamas
vienas autorius ar problema. 2004 m. rugsėjo numeris skiriamas psichine liga
sirgusiam prancūzų teatralui ir rašytojui A. Artaud. Jo beprotybės fenomenu domėjosi
ne vienas prancūzų postfilosofas. Apie jį rašė
M. Blanchot,
G. Deleuze'as. Rašė taip
pat ir J. Derrida. Paklaustas kodėl, atsakė, kad jautė šiam didžiulę simpatiją. Jautė
tapatumo projekciją. Suvokęs jo kančią, kuri kyla iš begalinės aistros rašyti ir
negebėjimo nieko pasakyti. Pats J. Derrida nuo paauglystės jautęs begalinę aistrą
rašyti, kurią iki trisdešimt dvejų metų lydėjo nuolatinis žinojimas, kad ir ką jis
parašytų, visas rašymas primins tik tai, kas jau buvo kažkada pasakyta. Ir dar dabar,
prisipažįsta J. Derrida, prieš kiekvieną tekstą, kurį rašau, mutatis
mutandis, atsiranda ta pati tuštuma, ta pati neviltis, tas pats bejėgiškumo
jausmas." Paklaustas, kodėl jis niekada nelygina
F. Nietzsche's ir A. Artaud, nors
juos lyginti kaip du išprotėjusius genijus yra įprasta, J. Derrida atsakė, kad individo
idiosinkrazija yra toks unikalus reiškinys, kad F. Nietzsche's, A. Artaud, Friedricho
Hölderlino, Gérard'o de Nervalio beprotybės yra absoliučiai skirtingos ir nelygintinos.
Kaip nelygintina yra ir kiekvieno asmens genealogija, jo praeitis, jo parašyti tekstai.
Kiekvienas atvejis yra unikalus, kiekviena beprotybė tokia pat unikali, kaip ir
kiekviena mirtis.
Durininkas, prieš pat sodiečiui numirštant, jam praneša, kad štai dabar jis nueis
ir užrakins šiam skirtas duris. J. Derrida irgi sakosi turįs užrakinti apie šią parabolę
rašomą savo tekstą, t. y. padaryti išvadas. Tekstas ir esančios šios durys tokia
pamatinė J. Derrida mintis. Pasirodo, J. Derrida požiūriu, šis pasakojimas Prieš
įstatymą" nieko nepapasakoja ir neaprašo, tik pateikia patį tekstą. Jis nusako teksto
neįskaitomumą, neįmanomybę priartėti prie jo tikrosios prasmės ir tikriausiai
nenuoseklaus turinio, kurį jis pavydžiai slepia. Tekstas saugo save, išlaiko save
kaip įstatymas, kalbantis tik apie save, tai yra apie savo netapatumą sau pačiam. Jis
nei pats priartėja, nei leidžia kam nors priartėti. Jis yra įstatymas, padaro įstatymą ir
palieka skaitytoją prieš įstatymą"41). Skaityti tekstą tai visada likti prieš
įstatymo vartus tokia būtų J. Derrida pagrindinė išvada. Likti prieš, vadinasi,
likti anapus. Nėra literatūros be šio singuliaraus santykio su tekstu suvokimo.
Sodietis nesuvokęs, kad įėjimas yra singuliarus ir unikalus, jam atrodė, kad durys
privalėjo būti atviros visiems. Jis turėjo sunkumų su literatūra"42),
paradoksaliai apibendrina J. Derrida. Man, kaip kritikei, mįsle lieka pats J. Derrida
tekstas. Neaišku, kodėl šiame tyrime J. Derrida supriešina filosofiją ir literatūrą, o F.
Kafkos kūrinį interpretuoja kaip išskirtinai literatūrinį tekstą klasikine to žodžio
prasme, nes literatūrą aiškina kaip fikciją, kaip išgalvotą, pramanytą, netikrą istoriją.
Anot jo, kaip tik fiktyvus pasakojimo pobūdis suartina įstatymą ir literatūrą. Tik
literatūra galinti papasakoti apie tai, ko niekada nebuvo. Perskaitę F. Kafkos parabolę
mes taip pat nesužinome, kas buvo tas įstatymas, das Gesetz. Čia, matyt,
yra tai, kur prasideda literatūra. Filosofijos, mokslo ar istorijos veikalas, pažintinis ar
Rudokas prieš F. Nietzschę
  Skiriu F. Kafkai
Pirma, germanus apgavo pagonys. Antra, juos išdūrė Popka! Trečia, juos vi-siš-kai sukalė tie
patys pagonys, bet su (pagonių) kryžiumi. Ketvirta, juos vėl apgavo Popka. Penkta, gavo į dūdą I
psl. kare. Šešta, gavo į dūdą II psl. kare. Anksčiau Nietzsche parašė, kad vokiečių tauta žlugo.
Deutschland über alles. Gott mit uns. Ar tai reiškia, kad literatūra, kitaip nei filosofija, lieka atvira paslapčiai ir
nežinojimui? Ir kad su filosofija ji tampa susieta žinojimu ir paslapties įminimu? Bet ar
pats J. Derrida veikalu Pentinai, Nietzsche's stiliai" nebuvo pademonstravęs, kad ir
filosofinis tekstas gali suktis toje pačioje nepasiekiamos prasmės orbitoje? J. Derrida
čia pasiūlo suprasti prasmę vienos F. Nieztsche's frazės, kuri be jokio konteksto
atsirado naujame jo raštų rinkinyje, kur buvo stengiamasi įdėti absoliučiai viską, ką
F. Nietzsche
buvo parašęs. Taigi leidėjai aptiko ir tokią, paties F. Nietzsche's ranka
parašytą frazę: Aš pamiršau savo skėtį". Ką galėtų reikšti ši filosofo frazė? Kam ji
adresuota? Kodėl? Gal tai parašė tarnaitei, prašydamas, kad ji paieškotų? Gal
užsirašė kalbėdamasis su savimi? Psichoanalitikas turėtų ką pasakyti apie skėčio
kaip simbolio prasmę. Būtų galima sukurti daugybę šios nuotrupos interpretacijų. Bet
ar jos atskleistų tai, ką F. Nietzsche iš tiesų norėjo pasakyti? J. Derrida nesiūlo
savojo šios mįslingos frazės įminimo. Kaip tik atvirkščiai. Anot jo, visada lieka
galimybė, kad ši frazė nieko nereiškia, kad ji apskritai neturi jokios prasmės. Jos
paslaptis tai tikimybė, kad ji nėra jokia paslaptis. Tas pats gali būti ir su F.
Nietzsche's raštais. Gali nebūti jokios F. Nietzsche's teksto visumos nei
fragmentinės, nei aforistinės. Pagaliau J. Derrida pareiškia, kad ir jo paties knyga,
kurios prasmę sunku suvokti, gali būti tokio pat teiginio Aš pamiršau savo skėtį"
naujas variantas, ir kad ji sukurta pagal taisykles, žinomas vien tik
autoriui44). Į kylančias abejones J. Derrida tikriausiai atsakytų: autorius ne
visada rašo skatinamas troškimo būti suprastas, taip pat jam būdingas paradoksalus
troškimas likti nesuprastam. Jei visi viską tuojau pat supranta tekstas nesukuria
jokio konteksto45). Nuorodos
1) B l a n c h o t M . La littérature et la droit ? la mort // De Kafka ? Kafka. Paris: Gallimard, 1981. P. 14.
2) Ten pat. P. 1617
3) Ten pat. P. 21
4) Ten pat. P. 3738.
5) B l a n c h o t M . La lecture de Kafka // De Kafka ? Kafka. Paris: Gallimard, 1981. P. 63.
6) Ten pat. P. 63.
7) Ten pat. P. 71.
8) B l a n c h o t M . Kafka et la littérature // De Kafka ? Kafka. Paris: Gallimard, 1981. P. 82.
9) Ten pat. P. 87.
10) Ten pat. P. 88.
11) K a f k a F . Laiškas tėvui. Vilnius: Vyturys, 1997. P. 71.
12) ? ? ? ? ? . ? . ????? ???????? ??? ??????????????? ? ???? ? ????? ?????. ????, 1998. C. 201.
13) K a f k a F . Laiškas tėvui. P. 70.
14) D e l e u z e G . , G u a t t a r i F . Kafka: Towards a Minor
Literature. Minneapolis, London: University of Minnesota Press, 1986. P. 3.
15) D e l e u z e G . Entretien sur Mille plateaux // D e l e u z e G .
Pourparles. Paris: Les editions de minuit, 1990. P. 48.
16) D e l e u z e G . , G u a t t a r i F . Capitalism and
Schizophrenia: Anti-Oedipus. Minneapolis: University of Minnesota Press, 1983. P. 18.
17) Ten pat. P. 212213.
18) D e l e u z e G . , G u a t t a r i F . Kafka: Towards a Minor Literature. P. 7.
19) B o g u e R. Deleuze and Guattari. London, New York: Routledge, 1989. P.108.
20) K a f k a F. Laiškas tėvui. P. 24.
21) Ten pat. P. 3435.
22) D e l e u z e G . , G u a t t a r i F . Kafka: Towards a Minor Literature. P. 9.
23) K a f k a F. Laiškas tėvui. P. 82.
24) Ten pat. P. 78.
25) D e l e u z e G. , G u a t t a r i F . Kafka: Towards a Minor Literature. P. 10.
26) Ten pat. P. 30
27) B o g u e R . Deleuze and Guattari. P. 112.
28) Ten pat. P. 13.
29) K a f k a F . Laiškas tėvui. P. 84.
30) K a f k a F . Procesas. Vilnius: Baltos lankos, 2004. P. 232233.
31) Tekstas Prieš įstatymą" (Before the Law", Devant la loi") pirmą
kartą buvo perskaitytas kaip paskaita Karališkosios filosofų bendrijos klausytojams Londone 1982 m.
32) D e r r i d a J. The Taste for Secret. Cambridge UK, Oxford
UK, Malden USA: Polity Press, 2002. P. 51.
33) D e r r i d a J. Before the Law // Acts of Literature. Ed. Derek
Attridge. New York, London: Routledge, 1992. P. 218.
34) K a f k a F . Procesas. P. 229.
35) Ten pat. P. 232.
36) D e r r i d a J . Before the Law. P. 204.
37) Ten pat. P. 205.
38) Ten pat. P. 210.
39) K a f k a F. Procesas. P. 232.
40) D e r r i d a J. Before the Law. P. 210.
41) Ten pat. P. 211.
42) Ten pat. P. 213.
43) Ten pat. P. 207.
44) D e r r i d a J. Eperons. Les styles de Nietzsche. Spurs.
Nietzsche's Styles. Chicago, London : The University of Chicago Press, 1978.
45) D e r r i d a J . , F e r r a r i s M . A Taste for the Secret.
Cambridge UK, Oxford UK, Malden USA: Polity Press, 2002.
Šaltinis: Metai, 2006 m. Nr. 7, liepa
Poezija ir skaitiniai |