Gintaras Grajauskas. Kaip aš tapau pogrindininku?

Gintaras Grajauskas Dabar galvoju: viskuo, kuo gebėjau tapti šiame pasaulyje, tapau bežaisdamas. Tarsi netyčia – nors kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad jokių "netyčia" apskritai nebūna. Bene vienintelis tikras ir šio to vertas manasis tapsmas: ėmiau ir tapau fatalistu – beje, irgi žaisdamas. Natūralu ir net, sakyčiau, logiška – visi žaidėjai anksčiau ar vėliau prisižaidžia ir tampa fatalistais. Ir ką – ir nieko. Žaidžia toliau. Ir netgi bando žaisti garbingai.

O prasidėjo manieji žaidimai tada, kada ir turėjo prasidėti – vaikystėje. Brandžiame socializme. Visa ta, dabartine akimi žiūrint, kiek makabriška žaidimų aikštelė buvo gausiai išpuošta agitacine atributika, keistai rezonuojančia su nuolat pro tinką prasimušančiais senais vokiškais užrašais: didžiuliais plakatais, vaizduojančiais geruosius milžinus – darbininkus ir kolūkietes, optimistiniais šūkiais, išrašytais ant raudono audeklo, ir pabrėžtinai kukliais nespalvotais politbiuro narių portretais. Aeręjant XXV komunistų partijos suvažiavimui, kažkuris sąjunginės reikšmės agitpropo menininkas suprojektavo tūrinę fugūrą, dabar sakytumėm – objektą ar gal instaliaciją, akimirksniu pasidauginusią visų bent kiek svarbesnių Sovietų šalies miesteliokų gatvėse bei aikštėse. Objektas buvo sumontuotas iš didžiulio medinio karkaso, apkalto fanera – žinoma, nudažyta maloniai įprasta raudona spalva. Objektas vaizdavo milžinišką romėnišką skaičių – XXV. Be abejo, smalsūs jaunieji sovietų šalies piliečiai kaipmat aptiko, jog pirmojo "ikso" dugne pagal projektą nežinomais sumetimais palikta anga –gal remontininkams, gal paprasčiausiai ventiliacijai, o pagal skaičių viduje driekiasi tamsus ir paslaptingas kabalistinis labirintas. Pirmeiviai keliavo juo sulaikę kvapą, pasišviesdami degtukais ir žibintuvėliais; tačiau gan greitai labirinto paslaptys buvo perkąstos ir netrukus visas "XXV suvažiavimas" prisipildė mažų kojų bildesio ir susižavėjimo kupino spiegimo – garsų, paprastai lydinčių bet kurias vaikiškas gaudynes ar slėpynes. Kadangi reiškinys tapo grėsmingai masiškas – įprastinės vaikų susibūrimo vietos, kiemai ir stadionai staiga pradėjo akivaizdžiai tuštėti, nelyg mieste būtų apsilankęs legendinis žiurkiagaudys – vietinė valdžia, veikiausiai paakinta kokio paprasto ir uolais šventų simbolių garbintojo, ėmėsi priemonių: pasiuntė į kovą milicijos patrulius. Įdomu, kaip skambėjo tas rašytinis įsakymas: išvyti vaikus iš XXV komunistų partijos suvažiavimo?

Įsiminiau šią agitpropo instaliaciją, milicininkų dėka tapusią performansu, nes lindėjau labirinto viduriuose kaip tik tuo metu, kai į veiksmą įsitraukė uniformuoti pareigūnai. Buvau itin nepatogioje strateginėje pozicijoje – kažkur apatinėje "ikso" dalyje, kai iš šūksnių supratau, kad į žaidimą įsijungė papildomos pajėgos. Dauguma sėkmingai išsigelbėjo, iššokę pro viršutinį "suvažiavimo" kraštą ir išsilakstę kas sau; kelis bliaunančius ir besispardančius rezistentus milicininkams pavyko išlupti per "ikso" dugną. O aš likau labirinte – sulaikęs kvapą, besiklausydamas, kaip kažkuris pareigūnų, tyčia pastorinęs balsą, šaukia pro angą: "Žinau, kad ten esat; greitai išlįskit, nes paleisiu tarnybinį šunį!" pratūnojau nejudėdamas gal pora valandų, kol ėmė temti; tik tuomet išdrįsau išsmukti ir prisidengdamas prietema parbėgti namo.

Tuomet ir pradėjau miglotai nujausti, jog pasaulyje egzistuoja tik dvi nuolat konfrontuojančios stovyklos – tie, kurie dėvi uniformines kepures, ir antrieji, turintys greitas kojas, - aš, neturintis nei viena, nei kita, esu pasmerktas pogrindžiui. Jei norite moderniau – tebūnie undergroundui.

Bent jau kol sutems ir pagaliau galėsiu pareiti namo.

Tą pačią pogrindžio simboliką dabar nesunkiai aptinku ir kitame, daug pavojingesniame, žaidime: nusileisti po geležinkelio tiltu per Danę ir laukti – ilgai, kartais beveik pusdienį, kol bėgiais pravažiuos tikras garvežys, demoniškai juodas ir švirkščiantis garų kamuolius. Pamatyti pro pabėgius sušmėžuojančią Leviatano papilvę.

Dabar mus primygtinai moko kitokio gyvenimo. Demonstratyvaus. Be apsimestinio drovumo skelbiančio laimėtojų ideologijos triumfą. Gyvenimo su pigiu prašmatnumu tvaskančiais prekybos centrais, idiotiškais dangoraižiais – karikatūriškai sumažintomis amerikietiškųjų kopijomis – ir stebuklingu būdu atsivertusiais valdančiųjų klasės primityvais, kaip ir anksčiau, visą pasaulį tebeaiškinančiais dviem žodžiais; tik anksčiau jie tardavo "marksizmas-leninizmas", p dabar – "rinkos ekonomika". Sezamai, atsiverk. Ir jie teisūs: pagrindinis dėsnis išliko – jis permanentinis, pergyvenantis visas santvarkas, režimus ir okupacijas. Tas pats, ne per seniausiai minėtas: jei neturi nei greitų kojų, nei uniforminės kepurės, tavo žaidimas pralaimėtas. Nebent įsigudrintum žaisti pogrindyje. Savo vienišus žaidimus, nereikalingus niekam, išskyrus tokius pat pogrindininkus.

Šaltinis: Nemunas, 2006 m. liepos 20-26 d.. Nr. 28 (116-557)

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė