![]() |
| |||
![]() | ||||
|
Su blizgančiais šaukštais prieš klasiką Jei gyvenate sąvartyno dauboje, pasistenkite niekad neprisiminti, kokiais žaliuojančiais laukais į ją atėjote, kaip skaisčiai jums
einant virš galvos švietė saulė, antraip ištiks frustracija, depresija, kol galiausiai viskas baigsis ūmai paūmėjusia šizofrenija.
Birželio Metai" daro šiurkščią sociologinę, o gal net metodologinę klaidą, viename numeryje spausdindami ir Leonardo
Gutausko romano Ponios Lidijos dienoraštis" pradžią, ir pirmuosius J. K. Huysmanso romano Atvirkščiai" fragmentus,
akivaizdžiai pademonstruodami, kad net geriausia mūsų šiandienos literatūra tėra skambalai, tarškalai, barškalai, lyginant su
klasikiniu (šiuo atveju net ne klasikiniu, o palikimo, vadinasi, istoriniu) pasakojimu. Jei ne kintančios kontekstų perspektyvos, L.
Gutausko romanu tik džiaugtumeis: dar niekad aktualiame (pabrėžiu šį žodį, idant nekiltų asociacijų su Petru Dirgėla) romane
nebuvo kalbama apie lenkų ir rusų bajorijos mentaliteto pėdsaką prieškariniame Kauno verslo ir kultūros gyvenime, dar niekad
nebuvo nuosekliau gilintasi į prasimušusių prieškario smulkiųjų savininkų (absoliučioje žydų apsuptyje) psichologiją. Bet
klasikinio pasakojimo alternatyva pirmiausia apnuogina ne novatorišką problematiką, o patį pasakojimą postmodernistiškai
padriką, bėgantį iškart keliomis ne prasminėmis, o vien semantikos kryptimis, kitaip tariant, tarškantį, barškantį ir žavintį tuščiu
savo skambėjimu, todėl trukdantį susikaupti ties esminėmis teksto prasmėmis. Kitaip tariant, įspūdis toks, tarsi iš paties rašymo
tebūtų stengiamasi išspausti kuo daugiau žodžių, idant tekstas būtų didesnis, sraunesnis", ir skaitytojas įsidėmi ne patį tekstą, o
kiekviename puslapyje po kelis kartus pakartojamą atsiprašymą dėl pasakojimo nenuoseklumo (motyvuojamą neva pasakotojos
psichologijos ypatumais). Tuo tarpu J. K. Huysmanso tekstas lėtas, detalus ir klampus priverčia įsižiūrėti į kiekvieną detalę
(nors fantasmogorijos jame ne mažiau, negu postmoderniškiausių autorių fantazijose), į kiekvieną herojaus dvasinės ir
intelektualinės biografijos posūkį. Vien todėl, kad pasakojimas klampus", ir įtraukia. Svarstydamas šias problemas, pagaliau
suvokiau ir iki šiol nesuprastą Kęstučio Navako šūksnį vienoje savo apžvalgų: pamanykit, kažkas susimanė paskelbti naują
brolių Goncourt'ų prozos vertimą... Įspūdis toks, tarsi kokie vengrai šiandien išsiverstų mūsų Joną Biliūną ar Vaižgantą... O
kodėl gi ne? Bet nustebimo potekstė kita: kuo toliau nuo savęs laikykime visus pasaulio klasikus, ypač poetus, ir verskime vien
barškančius, tarškančius" šiandienius autorius, kad ir mūsų pačių autoriai atrodytų šiuolaikiški, aktualūs ir labai labai svarbūs
(tuose pačiuose Metuose" šią tendenciją iliustruoja Antanas Gailius, paskelbdamas I. Rakusos eilėraščių vertimus: velniams
mums tokių nuogų plokštumų" prisireikė?).
Postmodernizmas agresyvesnis negu klasika (suskaičiuokime šiandien periodikoje besispausdinančius autorius: tris
ketvirtadalius jų sudaro naujos pavardės, trys ketvirtadaliai pastarųjų priklauso jauniems žmonėms), todėl klasikinės jausenos,
klasikinio pasakojimo padėtis vis komplikuotesnė. Kai prieš klasikines vertybes pasijuntama nejaukiai, estetika supainiojama su
ideologija ir paskelbiama, kad klasikinė mąstysena yra ne kas kita, o politika, nors net toks estetas kaip Tomas Venclova
perspėjo, kad ir politika yra ta pati tikrovė, iš kurios daromas menas. Bet postmoderno apologetai rimtesnio argumento kovoje
Tokia buvo kelio pradžia
Įdomu, ar pats poetas tai prisimena?
... Mano eilėraščiuose negausu peizažų. Jie, kaip matote, - daugiausia sielų pievų nuoaikos ir vaizdai.
Be to, vsus eolėraščius matau tikrąja žodžio prasme spalvotus. Stengiuosi, kad mano eilės turėtų kuo daugiau spalvų.
Vienam kitam eilėrašty aš piktas. Bet pyktis gi, rodos, ne dėl nieko. Pyktis vertingas, kai jis kažką gina,
su kuo nors kovoja. Kai kur ir padejuoju. Bet irgi ne dėl savęs!
Be abejo, eidamas per posmus besidriekiančiu keliu, neišvengsi ir klystkelių klystkelių vardan gero...
Valdemaras Kukulas Vl. Kukulas. Tiems, su kuriais gyvenu
Besimokant Kupiškio Vl. Rekažiaus vid. mokykloje
Ir vis dėlto: ar ne ši situacija kuria iki šiol nematytą paribio meninio mąstymo" teritoriją? Dar nieko panašaus mūsų
literatūrinėje aplinkoje neteko pastebėti. Atsitiktinumas, kad abu tekstai, kuriuos turiu galvoje, susiję su tranzavimu", kelionėmis
pakeleivingomis mašinomis, bet turbūt nėra atsitiktinumas tai, kad abu tekstai tranzuoja" per skirtingas mąstymo teritorijas,
skirtingas kalbėsenas ir skirtingus patyrimus, įsipareigojimus sau ir literatūrai. Iš pradžių labai nepatikliai skaičiau Vaidoto
Granicko Kastuvėlį" (Literatūra ir menas", birželio 23), paskui pradėjau įtarinėti, kad tai profesionalo rašytojo tekstas,
pasirašytas pseudonimu, o kai pamačiau, kad tekstas taip ir lieka nebaigtas, bet būtent toje vietoje, kur ir turėtų nesibaigti,
pagaliau pripažinau, kad jis tiesiog klampus". Koks ir turi būti rimtas literatūros tekstas. Dar didesnį netikėtumą patyriau
skaitydamas Laimos Patrauskienės esė-ne-esė, apsakymą-ne-apsakymą Tranzuojant" (Literatūra ir menas", birželio 30). Iš
pradžių buvau taip pat nusiteikęs skeptiškai: pamanykit, kažkoks pakeleivis svetimšalis pavadina pasakotoją filharmonijos
lankytoja... Bet paskui pasakojimas sudėtingėja, keičiasi jo perspektyvos (Paaiškinti galima dvejopai. Štai du paaiškinimai, dvi
pabaigos"), ir kai jau pradedi patikėti pasakotojos talentu, staiga perskaitai: Visą gyvenimą analizuoju ir aiškinu, analizuoju ir
aiškinu. Ir ieškau teisybės. Ko tu nori, kad aš taip staiga imčiau ir nebeanalizuočiau? Imčiau ir nebeaiškinčiau? (...) Aš visai
nenoriu būti menininkė. Ir niekuomet ja nebūsiu. Aš tik trumpam kyštelėjau savo smalsią nosį į tą nuostabų pasaulį". Ir keista,
būtent šioje vietoje prasideda ir menininkės ištarmė, ir meninės įžvalgos rečitatyvas. Birželio prozoje nieko įdomesnio taip ir
neperskaičiau, nors būta ir vadinamųjų novelių, ir vadinamųjų apsakymų. Kaip blyškų anų tekstų šešėlį galima paminėti
Gasparo Aleksos esė Blogas žmogus" (Nemunas", birželio 22-28) ir Jono Mačiukevičiaus prisiminimų fragmentą Senas
televizorius" (ten pat). Pirmasis tekstas svarbus kaip įrodymas, jog šiandien madingą esė galima parašyti, pereinant iš bet
kokios stilistikos, bet kokios poetikos: esė žaidimo taisyklės" nėra jau tokios sudėtingos, kaip norėtų pavaizduoti jos pirmeiviai.
Antrasis tekstas nustebino savo psichologine tiesa. Nebūtų nustebinęs, jei anksčiau skelbti memuarų fragmentai būtų tam nuteikę.
Užtat birželį užderėjo tikrai geros poezijos. Nežinau, turbūt pasibaigęs Poezijos pavasaris niekuo dėtas, gal tiesiog taip
sutapo, bet ir Algimanto Mikutos (birželio Metai"), ir Aliaus Balbieriaus (Metai"; Literatūra ir menas", birželio 16), ir Gražinos
Cieškaitės (Šiaurės Atėnai", birželio 23), ir Ignės Aidukaitės (Šiaurės Atėnai", birželio 3), Evaldo Ignatavičiaus (Literatūra ir
menas", birželio 30), Vlado Baltuškevičiaus, Valdo Daškevičiaus (Nemunas", birželio 22-28), Arno Ališausko (Nemunas",
birželio 8-14) eilėraščiai traukia į klasikos, o ne į vienadienybės pusę. Vis prisimenu jau praėjusiose apžvalgoje minėtą S. Lemo
įžvalgą: Lenkijoje spausdinama neįmanoma daugybė poezijos, bet joje nėra poezijos proceso ženklų. Iš esmės lygiai tas pats ir
Lietuvoje, ir nieko nebūtų keista, bloga, jei tokioje situacijoje nesikomplikuotų gerų, autentiškų poetų situacija. Eismo
reguliuotojais" lyg ir turėtų tapti kritikai, bet tokių šiandien taip pat lyg ir nėra. Tad tiesiog gaila poetų, užgožiamų autorių.
Kelintą kartą kartoju: džiaugiuosi A. Mikuta. Prieš daugybę metų pareiškęs, kad jam jau sukako trisdešimt penkeri ir dabar
šnekėsimės rečiau", jis savo pažado principingai laikėsi, bet be jo nebuvo kam paliudyti T. Venclovos tiesos, kad socialinė ir
politinė tikrovė taip pat yra tikrovė, galinti grįsti ir motyvuoti autentišką kūrybą. Tai kas, kad jaunieji jo aštuoneiliams parašo savo
estetikos nuosprendį, tai kas, kad ir aš pats ilgiuosi ir ilgėsiuosi visiškai estetiškai nesutvarkyto jo Juodojo pėstininko" finalo, bet
vis vien negaliu nesidžiaugti jo šiandien liudijamu temperamentu, vis labiau ir stipriau suveržta parabolės forma. Ir pagaliau tokiu
finalu: Meškų ir lūšių nagais, / lenktais į save, ilgais, / kabintasi ir nežinota, / kad kalnas, kuriuo ropota, / vadinasi Golgota". Tai
pirmas ir turbūt svarbiausias grįžimo klaikinio mąstymo link paliudijimas. Antrasis būtų Gintaras Patackas, bet čia jau problemų
daugiau, negu optimistinių ištarmių. Visi vieningai teigia: G. Patackas pagaliau atsigauna nuo meilės ir vyno dainų" euforijos ir
grįžta prie savo temperamento išnešamų" vaizdinių griūties poetikos. Ir išties: publikacija Literatūroje ir mene" nedarytų gėdos
nei ankstyvajam, nei dabartiniam G. Patackui (ypač ciklas Senų knygų lentynėlė"), bet kai, tarkim, vien eilėraštyje Pirmasis
Sindbado sezamas" kiekvienoje strofoje surandi mažiausiai po dvi kirčio klaidas, suklūsti: arba reikia sugrąžinti poezijos leidybai
griežtą redaktūrą, arba kiekvienam poetui primygtinai badyti nosį į jo išmatas". Kaip kokiam katinui: tai tavo darbas? Gal ir
Tautvyda Marcinkevičiūtė į tokį poetikos nepaisymo nihilizmą nusirito vien todėl, kad greta yra autoritetas, kuriam viskas
leidžiama? Priešingas atvejis G. Cieškaitė, sulig kiekviena publikacija vis tvarkingesnė, drausmingesnė, ir, turiu prisipažinti,
kartais jau pradedu pasigesti jos nevaldomo, bet autentiško kosmoso gaudesio. Kuo toliau, tuo dažniau pagalvoju, kad
šiandienė mūsų poetinė hierarchija labai sąlyginė ir pažeidžiama. Kažkas išliks, kaip dailėje išliko A. Žmuidzinavičius, kažkas
kaip K. Šimonis, o G. Cieškaitė vis vien bus poetinis mūsų šiandienos M. K. Čiurlionis. Dabar jau nebebijau šio sakinio
pompastikos, nes nuo geriausių jos kūrinių paskelbimo prabėgo nemažai laiko, o G. Cieškaitės fenomenas visuose
fokusuose" liko nekintantis dydis. Deja, už viską mokama sava kaina (paskaitykite, kaip G. Deleuze'as interpretavo F.
Nietches ligą: mirtis ne nuo proto ar gyvenimo trūkumo, o nuo jų pertekliaus, birželio Metuose" skelbiamas Jūratės Baranovos
straipsnis Filosofas ir literatūra"). Žinoma, G. Cieškaitės mitologinis, dvasinis, intelektualinis kosmosas šiaip jau interpretacijai
nepasiduoda: kiek bandžiau rašyti apie ją, tiek puoliau į depresiją nusvirus rankoms. Įtariu, kad jei šitaip koncentruosis gamtoje
ir savo rankose koncentruos gamtos pajautas bei pagavas, kažkas panašaus gali nutikti ir su A. Balbieriaus kūryba. Tik
menkesniu mastu. Kol kas tegaliu pripažinti, kad jo trieiliai yra rytietiškiausi" ir talpiausi iš visų dabar Lietuvoje skelbiamų (gal
greta Alfonso Andriuškevičiaus). Kad ir kaip nekęsčiau šitos mados su vakarietišku mentalitetu išeiti į Rytų meditacijos aikštę,
vis dėlto A. Balbierius mane priverčia pripažinti, kad ši forma net ir pas mus gali talpinti ir žmogiškąją, ir kultūrinės tradicijos patirtį.
Ties V. Daškevičiaus publikacija ilgiau neapsistosiu, nes, regis, greitai sulauksime jo knygos. Įdomiau, kad po ilgos
pertraukos vėl pasirodo A. Ališauskas ir E. Ignatavičius. Pirmasis, ilgai kaltintas kaip Aido Marčėno epigonas, dabar bando
gelbėtis laisvu eiliavimu, bet laisvos eilėdaros patirtis ima darkyti jo klasikinio ketureilio kanoną; silabotonika grasina virsti
eiliavimo srautu. Bėgdamas nuo A. Marčėno, jis gali atsidurti G. Patacko glėbyje. E. Ignatavičius džiugina tuo, kad išsiskaidžius
Svetimų" grupei jis nenuėjo nei su destruktyviu Valdu Gedgaudu, nei su labai konstruktyviu Alvydu Šlepiku. Jis liko mažakalbis.
Kaip ir dera politikui, diplomatui. Ir jo eilėraščių tematika verta politiko ir diplomato. Vienas eilėraštis vadinasi Kolonistai", kitas
Svetimi": gėrė mūsų vandenį / valgė mūsų žvėrieną / lietė mus savo rankomis // pasivijom juos / ir nugalabijom // dėl viso
pikto". Trumpi E. Ignatavičiaus eilėraščiai tikrai kvepia" poezija (tik vėl bėda: įtariu, kad bent pora aš esu skaitęs iki šios
publikacijos), bet jo, kaip ir A. Ališausko, jau laukia glėbį išskėtę V. Daškevičius ir Mindaugas Kvietkauskas. Kita vertus, ar tai
pavojus? Šitoje poetinių vardų maišalynėje, poetinių figūrų susistumdyme ir stumdymesi, šitoje poetinių balsų kakofonijoje,
nelyg operoje, atliekamoje mugės šurmulyje (tolima Alberto Zalatoriaus asociacija), mes visi atliekame mažą mažulytę partiją,
primenančią pagautos pelės cyptelėjimą. Arba namuose vieno palikto kūdikio klyksmą. O kas išbaubs garsiau ar nurungs
Virgilijų Noreiką su Luku (šiuo atveju labai teisinga pirmoji dainos frazė: Laiko nieks nesustabdys"), bus aišku tik koncertui
pasibaigus. Todėl gal ir gerai, I. Aidukaitė iš pat pradžių bando bosuoti. Bosų visada mažiau negu sopranų arba mecosopranų.
Ypač tarp moterų.
Paskutiniajai pastraipai įprasminti šiandien negaliu pasiūlyti nė vienos pavardės, nė vienos publikacijos. Tad tegu mėnesio
laurai tenka visiems čia išvardytiems birželio periodikos poetams. Dar nėra taip buvę, kad reikėtų ne iš vidutinybių rinktis poetą,
o iš poetų vidutinybę.
Šaltinis: Nemunas, 2006 liepos 20 d., nr.28 (116-557)
Poezija ir skaitiniai |