Su blizgančiais šaukštais prieš klasiką
Valdemaras Kukulas

Jei gyvenate sąvartyno dauboje, pasistenkite niekad neprisiminti, kokiais žaliuojančiais laukais į ją atėjote, kaip skaisčiai jums einant virš galvos švietė saulė, antraip ištiks frustracija, depresija, kol galiausiai viskas baigsis ūmai paūmėjusia šizofrenija. Birželio „Metai" daro šiurkščią sociologinę, o gal net metodologinę klaidą, viename numeryje spausdindami ir Leonardo Gutausko romano „Ponios Lidijos dienoraštis" pradžią, ir pirmuosius J.K. Huysmanso*) romano „Atvirkščiai" fragmentus, akivaizdžiai pademonstruodami, kad net geriausia mūsų šiandienos literatūra tėra skambalai, tarškalai, barškalai, lyginant su klasikiniu (šiuo atveju net ne klasikiniu, o palikimo, vadinasi, istoriniu) pasakojimu. Jei ne kintančios kontekstų perspektyvos, L. Gutausko romanu tik džiaugtumeis: dar niekad aktualiame (pabrėžiu šį žodį, idant nekiltų asociacijų su Petru Dirgėla) romane nebuvo kalbama apie lenkų ir rusų bajorijos mentaliteto pėdsaką prieškariniame Kauno verslo ir kultūros gyvenime, dar niekad nebuvo nuosekliau gilintasi į prasimušusių prieškario smulkiųjų savininkų (absoliučioje žydų apsuptyje) psichologiją. Bet klasikinio pasakojimo alternatyva pirmiausia apnuogina ne novatorišką problematiką, o patį pasakojimą – postmodernistiškai padriką, bėgantį iškart keliomis ne prasminėmis, o vien semantikos kryptimis, kitaip tariant, tarškantį, barškantį ir žavintį tuščiu savo skambėjimu, todėl trukdantį susikaupti ties esminėmis teksto prasmėmis. Kitaip tariant, įspūdis toks, tarsi iš paties rašymo tebūtų stengiamasi išspausti kuo daugiau žodžių, idant tekstas būtų didesnis, „sraunesnis", ir skaitytojas įsidėmi ne patį tekstą, o kiekviename puslapyje po kelis kartus pakartojamą atsiprašymą dėl pasakojimo nenuoseklumo (motyvuojamą neva pasakotojos psichologijos ypatumais). Tuo tarpu J.K. Huysmanso tekstas – lėtas, detalus ir klampus – priverčia įsižiūrėti į kiekvieną detalę (nors fantasmogorijos jame ne mažiau, negu postmoderniškiausių autorių fantazijose), į kiekvieną herojaus dvasinės ir intelektualinės biografijos posūkį. Vien todėl, kad pasakojimas „klampus", ir įtraukia. Svarstydamas šias problemas, pagaliau suvokiau ir iki šiol nesuprastą Kęstučio Navako šūksnį vienoje savo apžvalgų: pamanykit, kažkas susimanė paskelbti naują brolių Goncourt'ų prozos vertimą... Įspūdis toks, tarsi kokie vengrai šiandien išsiverstų mūsų Joną Biliūną ar Vaižgantą... O kodėl gi ne? Bet nustebimo potekstė kita: kuo toliau nuo savęs laikykime visus pasaulio klasikus, ypač poetus, ir verskime vien „barškančius, tarškančius" šiandienius autorius, kad ir mūsų pačių autoriai atrodytų šiuolaikiški, aktualūs ir labai labai svarbūs (tuose pačiuose „Metuose" šią tendenciją iliustruoja Antanas Gailius, paskelbdamas I. Rakusos eilėraščių vertimus: velniams mums tokių „nuogų plokštumų" prisireikė?).

Postmodernizmas agresyvesnis negu klasika (suskaičiuokime šiandien periodikoje besispausdinančius autorius: tris ketvirtadalius jų sudaro naujos pavardės, trys ketvirtadaliai pastarųjų priklauso jauniems žmonėms), todėl klasikinės jausenos, klasikinio pasakojimo padėtis vis komplikuotesnė. Kai prieš klasikines vertybes pasijuntama nejaukiai, estetika supainiojama su ideologija ir paskelbiama, kad klasikinė mąstysena yra ne kas kita, o politika, nors net toks estetas kaip Tomas Venclova perspėjo, kad ir politika yra ta pati tikrovė, iš kurios daromas menas. Bet postmoderno apologetai rimtesnio argumento kovoje

Tokia buvo kelio pradžia

Įdomu, ar pats poetas tai prisimena?

„... Mano eilėraščiuose negausu peizažų. Jie, kaip matote, - daugiausia „sielų pievų“ nuotaikos ir vaizdai.

Be to, vsus eolėraščius matau tikrąja žodžio prasme spalvotus. Stengiuosi, kad mano eilės turėtų kuo daugiau spalvų.

Vienam kitam eilėrašty – aš piktas. Bet pyktis gi, rodos, ne dėl nieko. Pyktis vertingas, kai jis kažką gina, su kuo nors kovoja. Kai kur ir padejuoju. Bet irgi – ne dėl savęs!

Be abejo, eidamas per posmus besidriekiančiu keliu, neišvengsi ir klystkelių – klystkelių vardan gero...“

Valdemaras Kukulas    

Vl. Kukulas. Tiems, su kuriais gyvenu

IV

Mes kiekvienas turim savo pasaką...
Visas miestas – pasakų knyga,
Talentinga ir gudri... O paseka
Įkyrėjęs kaip sena liga

Pabaigoj atodūsis protingas
Mums, tik ką pradėjusiems savas
Pasakas, be galo išmintingas,
Iškalbingas patirtim ir pilnatve...   

Kaip skola tačiau dažniau vis atseka
Tas atodūsis – pabodęs, bet brangus...
Mes kiekvienas kuriam savo pasaką:
„Kaip kvailelis tapo dideliu žmogum“.

Besimokant Kupiškio Vl. Rekažiaus vid. mokykloje

su „atgyvenomis" kol kas nesurado ir vargu ar suras. Juoba kad viename katile sumaišius estetinius, ideologinius, psichosomatinius vandenis nepaprastai lengva distiliuoti kiekvienam savą „amžinybės eliksyrą". Jaroslavas Melnikas („Rašytojas ir barmenės: manifestas" – „Literatūra ir menas", birželio 9) sukilo prieš popkultūros diktatą elitiniam menui (nors ar pats J. Melnikas kuria būtent elitinį meną, tesprendžia istorija) ir čia pat susilaukė Laimanto Jonušio atsakymo, paremto, deja, ne kultūriniais, o kultūrpolitologiniais argumentais: tą patį Holivudą sudaro ne kas kitas, kaip pabėgėliai iš Europos; amerikiečių popkultūra yra tai, ko labiausiai reikia patiems europiečiams, ir t.t. O ko jiems daugiau gali reikti, jei jie jau seniai atkirsti nuo L. Tolstojaus,  F. Dostojevskio,  T. Manno,  F. Holderlino... Jaunosios kartos kultinis autorius K. Vonnegutas deklaruoja keletą svarbių tiesų: „Mano valstybėj klesti beprotybė, nes vienas silpnaprotis žmogus ją apvogė, apvogė visą pasaulį". Tas pats L. Jonušys, bene vienintelis iš Lietuvos kultūrininkų, toks nuoseklus Amerikos adeptas, turbūt paklaus: o kodėl, kaip, kokiu būdu? K. Vonnegutas ir čia atsako: „Tai iš dalies susiję su mūsų rinkimų sistema... Be to, maždaug penkiasdešimt procentų mūsų, jūsų arba kurios kitos tautos visuomet yra kvailiai". Ir galiausiai: „Mūsų valdymo forma šiuo metu yra televizija" („Literatūra ir menas", birželio 9). Štai ir atsakymas J. Melnikui. Bet tokiame kontekste visai nesunku suprasti ir tai, kodėl „Šiaurės Atėnai" (birželio 3) persispausdina J. Bartholomewo straipsnelį, skirtą darželinukams (nors savaitraštis skirtas meno žmonėms ir intelektualams): „Turėtume pasikartoti, kodėl kapitalizmas yra gerai". Ir kitame numeryje jau ne darželinukams, o tikriems kultūrinės spaudos skaitytojams atsako jau ne beprecedentis autoritetas užsienietis, o kuklus lietuvis V. Vareikis („Kodėl kapitalizmas yra negerai" – „Šiaurės Atėnai", birželio 10): „Tradicinės ekonomikos teorijos teigė ką kita. (...) Vertės sukūrimas sukuria naudą ne tik investuotojams, bet ir darbuotojams, visuomenei, tad gyvenimo standartų kilimu turėtų džiaugtis visi. Konstatuokime, kad šiandien taip nėra. Pasaulinės korporacijos darbą identifikuoja kaip didžiausią išlaidų dalį, kurią lengviausia sumažinti". Paklausite, kodėl kultūrinėje spaudoje diskutuojama šiais klausimais? Pirmiausia skaitykite visą tekstą, parašytą iki šiol, o paskui įsigilinkite, kaip mažinamos darbo sąnaudos, skleidžiant kultūrą. Jei vienintelė mūsų valstybės valdymo forma yra televizija, vadinasi, leidėjas iš rimtos literatūros leidybos nebegali sulaukti šiandienos dieviškosios manos – „atkato", o kad apskritai nebūtų rimtos lektūros poreikio, pasirūpina valdžia, t. y. ta pati televizija. Jau nekalbu apie išnaudotojišką „darbo terapiją": šiandien visuomenė paversta vien darboholikais ir alkoholikais, o ir vieni, ir kiti teišgydomi tik darbu. Kūrėjai nereikalingi. Kaip ir jų skaitytojai. Nes jie „klampūs". Bet „klampūs" ne prasmės ieškojimo pelkėse. „Klampūs" jie išnaudotojams: o ką jie galvoja? Žmogus neturi galvoti apie nieką daugiau, tik apie savo uždarbio lygį.

Ir vis dėlto: ar ne ši situacija kuria iki šiol nematytą „paribio meninio mąstymo" teritoriją? Dar nieko panašaus mūsų literatūrinėje aplinkoje neteko pastebėti. Atsitiktinumas, kad abu tekstai, kuriuos turiu galvoje, susiję su „tranzavimu", kelionėmis pakeleivingomis mašinomis, bet turbūt nėra atsitiktinumas tai, kad abu tekstai „tranzuoja" per skirtingas mąstymo teritorijas, skirtingas kalbėsenas ir skirtingus patyrimus, įsipareigojimus sau ir literatūrai. Iš pradžių labai nepatikliai skaičiau Vaidoto Granicko „Kastuvėlį" („Literatūra ir menas", birželio 23), paskui pradėjau įtarinėti, kad tai profesionalo rašytojo tekstas, pasirašytas pseudonimu, o kai pamačiau, kad tekstas taip ir lieka nebaigtas, bet būtent toje vietoje, kur ir turėtų nesibaigti, pagaliau pripažinau, kad jis tiesiog „klampus". Koks ir turi būti rimtas literatūros tekstas. Dar didesnį netikėtumą patyriau skaitydamas Laimos Patrauskienės esė-ne-esė, apsakymą-ne-apsakymą „Tranzuojant" („Literatūra ir menas", birželio 30). Iš pradžių buvau taip pat nusiteikęs skeptiškai: pamanykit, kažkoks pakeleivis svetimšalis pavadina pasakotoją filharmonijos lankytoja... Bet paskui pasakojimas sudėtingėja, keičiasi jo perspektyvos („Paaiškinti galima dvejopai. Štai du paaiškinimai, dvi pabaigos"), ir kai jau pradedi patikėti pasakotojos talentu, staiga perskaitai: „Visą gyvenimą analizuoju ir aiškinu, analizuoju ir aiškinu. Ir ieškau teisybės. Ko tu nori, kad aš taip staiga – imčiau ir nebeanalizuočiau? Imčiau ir nebeaiškinčiau? (...) Aš visai nenoriu būti menininkė. Ir niekuomet ja nebūsiu. Aš tik trumpam kyštelėjau savo smalsią nosį į tą nuostabų pasaulį". Ir keista, būtent šioje vietoje prasideda ir menininkės ištarmė, ir meninės įžvalgos rečitatyvas. Birželio prozoje nieko įdomesnio taip ir neperskaičiau, nors būta ir vadinamųjų novelių, ir vadinamųjų apsakymų. Kaip blyškų anų tekstų šešėlį galima paminėti Gasparo Aleksos esė „Blogas žmogus" („Nemunas", birželio 22-28) ir Jono Mačiukevičiaus prisiminimų fragmentą „Senas televizorius" (ten pat). Pirmasis tekstas svarbus kaip įrodymas, jog šiandien madingą esė galima parašyti, pereinant iš bet kokios stilistikos, bet kokios poetikos: esė „žaidimo taisyklės" nėra jau tokios sudėtingos, kaip norėtų pavaizduoti jos pirmeiviai. Antrasis tekstas nustebino savo psichologine tiesa. Nebūtų nustebinęs, jei anksčiau skelbti memuarų fragmentai būtų tam nuteikę.

Užtat birželį užderėjo tikrai geros poezijos. Nežinau, turbūt pasibaigęs Poezijos pavasaris niekuo dėtas, gal tiesiog taip sutapo, bet ir Algimanto Mikutos (birželio „Metai"), ir Aliaus Balbieriaus („Metai"; „Literatūra ir menas", birželio 16), ir Gražinos Cieškaitės („Šiaurės Atėnai", birželio 23), ir Ignės Aidukaitės („Šiaurės Atėnai", birželio 3), Evaldo Ignatavičiaus („Literatūra ir menas", birželio 30), Vlado Baltuškevičiaus, Valdo Daškevičiaus („Nemunas", birželio 22-28), Arno Ališausko („Nemunas", birželio 8-14) eilėraščiai traukia į klasikos, o ne į vienadienybės pusę. Vis prisimenu jau praėjusiose apžvalgoje minėtą S. Lemo įžvalgą: Lenkijoje spausdinama neįmanoma daugybė poezijos, bet joje nėra poezijos proceso ženklų. Iš esmės lygiai tas pats ir Lietuvoje, ir nieko nebūtų keista, bloga, jei tokioje situacijoje nesikomplikuotų gerų, autentiškų poetų situacija. „Eismo reguliuotojais" lyg ir turėtų tapti kritikai, bet tokių šiandien taip pat lyg ir nėra. Tad tiesiog gaila poetų, užgožiamų autorių.

Kelintą kartą kartoju: džiaugiuosi A. Mikuta. Prieš daugybę metų pareiškęs, kad jam jau sukako trisdešimt penkeri ir „dabar šnekėsimės rečiau", jis savo pažado principingai laikėsi, bet be jo nebuvo kam paliudyti T. Venclovos tiesos, kad socialinė ir politinė tikrovė taip pat yra tikrovė, galinti grįsti ir motyvuoti autentišką kūrybą. Tai kas, kad jaunieji jo aštuoneiliams parašo savo estetikos nuosprendį, tai kas, kad ir aš pats ilgiuosi ir ilgėsiuosi visiškai estetiškai nesutvarkyto jo „Juodojo pėstininko" finalo, bet vis vien negaliu nesidžiaugti jo šiandien liudijamu temperamentu, vis labiau ir stipriau suveržta parabolės forma. Ir pagaliau tokiu finalu: „Meškų ir lūšių nagais, / lenktais į save, ilgais, / kabintasi ir nežinota, / kad kalnas, kuriuo ropota, / vadinasi Golgota". Tai pirmas ir turbūt svarbiausias grįžimo klaikinio mąstymo link paliudijimas. Antrasis būtų Gintaras Patackas, bet čia jau problemų daugiau, negu optimistinių ištarmių. Visi vieningai teigia: G. Patackas pagaliau atsigauna nuo „meilės ir vyno dainų" euforijos ir grįžta prie savo temperamento „išnešamų" vaizdinių griūties poetikos. Ir išties: publikacija „Literatūroje ir mene" nedarytų gėdos nei ankstyvajam, nei dabartiniam G. Patackui (ypač ciklas „Senų knygų lentynėlė"), bet kai, tarkim, vien eilėraštyje „Pirmasis Sindbado sezamas" kiekvienoje strofoje surandi mažiausiai po dvi kirčio klaidas, suklūsti: arba reikia sugrąžinti poezijos leidybai griežtą redaktūrą, arba kiekvienam poetui primygtinai „badyti nosį į jo išmatas". Kaip kokiam katinui: tai tavo darbas? Gal ir Tautvyda Marcinkevičiūtė į tokį poetikos nepaisymo nihilizmą nusirito vien todėl, kad greta yra autoritetas, kuriam viskas leidžiama? Priešingas atvejis – G. Cieškaitė, sulig kiekviena publikacija vis tvarkingesnė, drausmingesnė, ir, turiu prisipažinti, kartais jau pradedu pasigesti jos nevaldomo, bet autentiško kosmoso gaudesio. Kuo toliau, tuo dažniau pagalvoju, kad šiandienė mūsų poetinė hierarchija labai sąlyginė ir pažeidžiama. Kažkas išliks, kaip dailėje išliko A. Žmuidzinavičius, kažkas – kaip K. Šimonis, o G. Cieškaitė vis vien bus poetinis mūsų šiandienos M.K. Čiurlionis. Dabar jau nebebijau šio sakinio pompastikos, nes nuo geriausių jos kūrinių paskelbimo prabėgo nemažai laiko, o G. Cieškaitės fenomenas – visuose „fokusuose" – liko nekintantis dydis. Deja, už viską mokama sava kaina (paskaitykite, kaip G. Deleuze'as interpretavo F. Nietschės ligą: mirtis ne nuo proto ar gyvenimo trūkumo, o nuo jų pertekliaus, – birželio „Metuose" skelbiamas Jūratės Baranovos straipsnis „Filosofas ir literatūra"). Žinoma, G. Cieškaitės mitologinis, dvasinis, intelektualinis kosmosas šiaip jau interpretacijai nepasiduoda: kiek bandžiau rašyti apie ją, tiek puoliau į depresiją nusvirus rankoms. Įtariu, kad jei šitaip koncentruosis gamtoje ir savo rankose koncentruos gamtos pajautas bei pagavas, kažkas panašaus gali nutikti ir su A. Balbieriaus kūryba. Tik menkesniu mastu. Kol kas tegaliu pripažinti, kad jo trieiliai yra „rytietiškiausi" ir talpiausi iš visų dabar Lietuvoje skelbiamų (gal greta Alfonso Andriuškevičiaus). Kad ir kaip nekęsčiau šitos mados – su vakarietišku mentalitetu išeiti į Rytų meditacijos aikštę, vis dėlto A. Balbierius mane priverčia pripažinti, kad ši forma net ir pas mus gali talpinti ir žmogiškąją, ir kultūrinės tradicijos patirtį.

Ties V. Daškevičiaus publikacija ilgiau neapsistosiu, nes, regis, greitai sulauksime jo knygos. Įdomiau, kad po ilgos pertraukos vėl pasirodo A. Ališauskas ir E. Ignatavičius. Pirmasis, ilgai kaltintas kaip Aido Marčėno epigonas, dabar bando gelbėtis laisvu eiliavimu, bet laisvos eilėdaros patirtis ima darkyti jo klasikinio ketureilio kanoną; silabotonika grasina virsti eiliavimo srautu. Bėgdamas nuo A. Marčėno, jis gali atsidurti G. Patacko glėbyje. E. Ignatavičius džiugina tuo, kad išsiskaidžius „Svetimų" grupei jis nenuėjo nei su destruktyviu Valdu Gedgaudu, nei su labai konstruktyviu Alvydu Šlepiku. Jis liko mažakalbis. Kaip ir dera politikui, diplomatui. Ir jo eilėraščių tematika – verta politiko ir diplomato. Vienas eilėraštis vadinasi „Kolonistai", kitas – „Svetimi": „gėrė mūsų vandenį / valgė mūsų žvėrieną / lietė mus savo rankomis // pasivijom juos / ir nugalabijom // dėl viso pikto". Trumpi E. Ignatavičiaus eilėraščiai tikrai „kvepia" poezija (tik vėl bėda: įtariu, kad bent pora aš esu skaitęs iki šios publikacijos), bet jo, kaip ir A. Ališausko, jau laukia glėbį išskėtę V. Daškevičius ir Mindaugas Kvietkauskas. Kita vertus, ar tai pavojus? Šitoje poetinių vardų maišalynėje, poetinių figūrų susistumdyme ir stumdymesi, šitoje poetinių balsų kakofonijoje, nelyg operoje, atliekamoje mugės šurmulyje (tolima Alberto Zalatoriaus asociacija), mes visi atliekame mažą mažulytę partiją, primenančią pagautos pelės cyptelėjimą. Arba namuose vieno palikto kūdikio klyksmą. O kas išbaubs garsiau ar nurungs Virgilijų Noreiką su Luku (šiuo atveju labai teisinga pirmoji dainos frazė: „Laiko nieks nesustabdys"), bus aišku tik koncertui pasibaigus. Todėl gal ir gerai, I. Aidukaitė iš pat pradžių bando bosuoti. Bosų visada mažiau negu sopranų arba mecosopranų. Ypač tarp moterų.

Paskutiniajai pastraipai įprasminti šiandien negaliu pasiūlyti nė vienos pavardės, nė vienos publikacijos. Tad tegu mėnesio laurai tenka visiems čia išvardytiems birželio periodikos poetams. Dar nėra taip buvę, kad reikėtų ne iš vidutinybių rinktis poetą, o iš poetų – vidutinybę.

Šaltinis: Nemunas, 2006 liepos 20 d., nr.28 (116-557)


*) Žoris-Karlas Hiuismansas (Charles-Marie-Georges (Joris-Karl) Huysmans, 1848-1907) – prancūzų rašytojas, Hondūrų premijos pirmasis prezidentas (nuo 1900 m.). Visą gyvenimą buvo Vidaus reikalų ministerijos valdininku.
Pirmą knygą „Vaza su saldumynais“ (eilėraščių proza rinkinys) išleido 1874 m. Tada prisišlieja prie natūralistinės mokyklos. Romanas „Atvirkščiai“ (A rebours, 1884) laikomas europietiško dekadenso manifestu. Jame aristokratas, besibjaurėjantis išoriniu pasauliu, gyvena vienas užmiesčio name ir mėgaujasi subtiliais ir iškrypėliškais malonumais. Daug dėmesio skirta senovės ir šiuolaikinių autorių, kurių knygos sudaro aristokrato biblioteką, apibūdinimams.
Tada pasitraukia iš natūralizmo. Romane „Bedugnė“ (La-bas, 1891) parodomas satanistų būrelis, aprašomos „juodosios mišios“. 1892 m. priima katalikybę. Romane „Soboras“ (1898) apmąsto Viduramžių architektūros simboliką.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis