Agita DRAGUNA. Septynios maldos (Ertos dienoraštis)

Aš brendu šaltu ir skaidriu šaltiniu, sidabro, sidabro žvirgždeliais, jie kieti ir lygūs, be briaunų ir atskalų, kieti ir lygūs žvirgždeliai ir sidabro, sidabro šaltinis…

Tavo lūpos šiltos, ak, šimtą ir tūkstantį kartų tau ačiū už tai, kad jos šiltos.

Galbūt šie žiedai yra lotosai, aš jų niekada nesu mačiusi, bet jie truputį panašūs į vandens lelijas.

Mano rankos kyla, kad apkabintų tave, ak, visos mano rankos nuklotos žiedais.

Šie pumpurai mane išvarys iš proto, aš negaliu atsiminti jų pavadinimo, ir vos į juos įsižiūriu, jie ištirpsta už tavo tamsoj juntamų pečių, už tavo tamsoj drebančių vokų.

Akimirksnį man pasirodė, jog tai lelijos, bet kvapas buvo veikiau raudonų rožių.

Tavo oda lygi ir vėsi, pirštai ja slysta lengvai ir laisvai.

Šis kvapas, šis kvapas.

Aš atsiminiau.

Tavo kvėpavimas yra ugnis, tavo kvėpavimas yra ugnis.

Tai baltųjų akacijų žiedai, kurie plūsta svaiginančia srove nuo mano krūtų ir apglėbia visą tave, kekių kekėmis, srovių srovėmis jie plūsta per tave, ir pagaliau aš žinau.

Jie susiaudžia sniego baltumo, sniego baltumo paklodėn ir lengvai užkloja tave ir mane, ir galiausiai mes galim ramiai užmigti, nes pagaliau, pagaliau aš žinau.

Tavo kvėpavimas yra tylus ir gilus, tavo kvėpavimas yra tylus ir gilus.

Tai baltųjų akacijų žiedai.

1997

Tuščioji

Mano erotiškiausieji sapnai audžiasi į ploną nėrinių šydą ir pavirsta tavuoju šešėliu. Aš neriu jį iš atminimų siūlų, iš troškimų puokštelių, iš drebulio voratinkliukų, iš užsimiršimo akimirkų juostelių. Aš neriu jį svajonių vąšeliais, gėlos adatėlėm prismeigiu prie jo drabužius ir vėl išrengiu nuogą. Aš įsiritu jam glėbin ir užmiegu atmerktom akim laimingiausiu savo nakties miegu, ir pabundu tuštumos glėbyje. Aš nejudėdama glostau jo pečius, aš nekenčiu jo, nes jis išdrįso būt panašus į tave. Tavo šešėlis mane suvedžioja, jis įkalba mane būti tau neištikimai šiomis apatiškai nesibaigiančiomis sutrūnijusių aistrų akimirkomis. Net bemiegėmis naktimis jis įlenda į mūsų plačiąją lovą ir atsigula tarp mūsų. Jis sako – rytoj vakare tu ir vėl grįši pavargęs ir užmigsi giliu miegu. Jis vėl reikalauja, kad prisipažinčiau, jog iš tiesų aš myliu jį, o ne tave, kad tik jis gali valandų valandas bučiuoti mano slapčiausias vietas ir vidines alkūnių puses, tik jis gali kartoti idiotiškas priesaikas ir kas pusvalandį prisipažinti meilėje. Jis mane dievina, bet man nereikia, kad dievintų, man reikia, kad mane matytų. Aš atradau, kad jis neturi rankų, bet jos vėl staiga atsiranda, – tai mano paauglės neleistinų minčių rankos, grubios ir priekabios, tai ne tavo rankos. Aš nežinau, su kuo miegosiu šiąnakt – su tavimi ar su juo, aš nežinau, ar galiu tau apie jį pasakoti, aš nežinau, kaip pabėgti, ir nežinau, ką daryčiau pabėgusi, bet viena aš žinau – kai vakare tu pagaliau grįši iš darbo namo, jausiu tavo šiltą kvėpavimą ir pamiršiu jį lengvai ir neverčiama, nes jo akys niekada man nepasakys nieko naujo.

1998

Juodoji

Kask manyje, kask.

Visa taip sujaukta ir gyva, visa virpa nuo netikėto, numalšinto malonumo.

Kask, manyje tu gali iškasti viską, palytėk visas jautriausias stygas, tegu jos visos skamba, tūkstančiai jautriausių ir droviausių stygų.

Kask, juoda ir audrota be krantų plūsta atminimų upė be žodžių, be vaizdų verdanti skausmo ir gailesčio lava.

Kaip miriadai žvaigždžių be vardo miega many daigai slapčiausių lūkesčių, galinčių peraugti laiką be saiko, jei juos palies drąsus spindulys.

Kask many, visa visuma many yra paslėpta, tik pasirink, ką iš to gyva darysim, ar skinsim vynmedžio uogas, ar vilkauoges, juodas ir karčias, o taip, mes jas skinsim.

Many užmigus mirtis, tu gali įsižiūrėti į jos veidą, tu gali perskaityt visus jos sapnus už akimirką ramybės.

Kask many, kask, būtent tokia aš tapsiu, kokia tu paversi mane savo alsavimu, gyvybę įkvepiančiu, gyva dvasia.

Kask, o, kiek vienatvinio, troškaus liūdesio esu slėpus gelminėse perėjose, besišnabždančiose po šviesiais ir ramiais vandenim, tokiais sklidinais tavęs.

Taip, būtent šie juodi ir nearti laukai šiąnakt bus mūsų pusiaunakčio šaltinis ir tarsi šaltą ir mirusią žemę pro tavo delnus jaučiu aš save.

Kask.

Nes visus savo mirusiuosius tu gali atrasti many.

Į kokias šviesias smiltis subyra šie kalnai, ar tikrai visa tampa šviesu, jei tu prisilieti, taip neapsakomai teisingai ir švariai, kad visa tampa šviesu?

Aš lengvai paglostau tavo lūpas, aš žinau, kad tu man tai dovanojai.

Kad pati mirtis šiąnakt tapo mana.

Lėtai pabunda mintys.

1997

Artimoji

Ką tu galvoji?

Ką galvoja tavo delnai, tokie šilti ir slidūs, tokie įžūlūs ir geranoriški, kad susisuka protas, sugriūva planai ir atsiveria aistros alsavimas.

Ką tu galvoji?

Ar apie tai, kur gamina tokias nėriniuotas palaidinukes ir kodėl tokios painios sagutės? Ar apie neužgesinamą laužą mumyse, kuris degina visus ir visuomet, nesvarbu, ar jis puoselėjamas, ar gesinamas, ir atokvėpį randa vien tik šiose tikrose artimystės akimirkose?

Ką tu galvoji?

Apie erekciją ar apie tai, kaip sujaudinti mane, apie milijonų milijonus vaikų, kurie dar gims pasauly ir iš kurių mums reikia išsirinkti vieną? Ar apie Biblijos Dievą, kuris leisdamas pasaulin žmones davė jiems vienintelį patarimą – veistis ir daugintis, ak, tiesa, dar ir tą, kad mums nereikia žinoti gera ir bloga…

Ką tu galvoji?

Ar tu galvoji apie mane, šią akimirką tokią žydinčią priešais tave, bet neįgalią senikę, galiausiai – saujelę kaulų amžinybės akivaizdoj, tokiam juokingai trumpam pusamžy, ar tokį pat bejėgį vaiką ir nežinia kokiuos planuos klaidžiojančią embriono dvaselę prieš tai? Ar tu galvoji apie save, apie savo gyvybę ir mirtį, ar apie savo motiną ir tėvą, kurie taip pat pradėjo tave, ar tu stengies atspėti mane ar save, galbūt tu dabar mėgini atspėt, ką galvoju aš?

Ką tu galvoji?

Gal tu tiesiog geri šias akimirkas, kurios tavo atminties voratinkliuos įrašytos neiššifruojamai ir neištrinamai, kaip viskas, kas neatšaukiamai praeina ir būtent dėl to nebepražūva niekad? Ar tu galvoji apie protą, svaiginantį grožį, kuris tokiomis akimirkomis būdingas kiekvienai, net visų kasdieniškiausiai smulkmenai greta mūsų? Ar tu galvoji apie mano kojų nulygintus nagelius, ai ne, iš tiesų apie visa tai galvoju aš, mano spėjimai ir paklydimai savo pačios pasaulio klystkeliuos, ar tikrai ši sąmonės siena negali sugriūti nors dabar, aš juokiuos, aš rėkiu, aš verkiu, man reikia žinoti, man reikia žinoti, man reikia žinoti…

Ką tu galvoji?

1998

Nuogoji

Aš šiandien kalbėjau su žeme ir ji buvo drėgna, kaip užartas kapas. Aš trupinau pirštais smulkius grumstelius, aš maigiau drėgnos žemės gumulus, kad padaryčiau lengvesnę daigų naštą, kai ateis jų laikas. Aš žinau, kokie yra gimdymo skausmai, bet nežinau, ką turi iškentėti dygdami daigai. Kiek kartų jie gimsta? Vieną? Du? Penkis? Kai praplyšta sėkla, kai išlenda daigas, kai pirmą kartą apžlimba akys nuo svetimos saulės. Ar kiekvienas pumpuras gimsta atskirai, ar skauda kiekvieną? Aš nežinau netgi to, ar du pumpurai jaučia save atskirai, ar abu yra kaip vienas. Šie spėjimai tokie absurdiški, mintys klumpa viena prieš kitą, klumpa, ir joms skauda.

Tikriausiai tai, ką skauda, yra mano pirštai, kurie apimti nedidelio fanatizmo buvo pradėję draskyti velėną. Akimirką tapo deginamai gėda dėl taip beprasmiškai sumaigytų sausų lapelių ir silpnų šaknelių voratinklėlių, pro ašaras žiūrėjau į juos savuos purvinuos delnuos, tiesiog apmirdama nuo noro pajusti svetimą skausmą, kol pamačiau tokią pažįstamą, tokią ryškią, visų ryškiausią spalvą, kuri harmoningai įsiaudė tarp tamsaus purvo ir blyškių ūselių. Kraujas. Mano. Į smulkius akmenėlius nubrūžintos šerpetos. Jame buvo kažin kas taip neapsakomai gražu, tai buvo tai, ko aš iš tiesų troškau. Skausmas. Toks lygus, toks lygus, toks vienijantis.

Pati juokiuos iš savęs, iš to, kad esu tokia laiminga, nenustoju toliau knaisiotis, svaigdama nuo geliančios tikrovės, kuriai pasidaviau, jausdamasi taip, lyg savo noru būčiau atsigulusi į dilgėles. Aš netgi mielai taip ir padaryčiau, jei jos būtų, bet jos dar miegojo, mėgindamos suvokti tai, ką žemei gali papasakoti tirpstantis sniegas. Aš mielai gulčiaus į dilgėles, priglusčiau prie jų lyg seserų, kad tik dar aiškiau pajusčiau, kad tik būčiau dar arčiau šio viską vienijančio skausmo. Ir už manęs liktų išgulėtas laukas.

Kai grįžau namo, prie manęs prisiglaudė mano vaikas, jis buvo toks kitoks negu aš, jis buvo žmogus, aš greičiau buvau gėlė, bet mes abu buvom tokie panašūs, kaip niekad. Pažiūrėjau į savo pirštus, kurie ir po kruopštaus mazgojimo atrodė apskretę, raudoni šerpetų pakraštėliai buvo juodi. Padėjau savąją ranką greta vaiko rankelės, ir tai buvo kažin kas raminama.

Visa palieka pėdsakus.

1999

Karčioji

Ir tada atėjo skausmas. Išdavystės kartėlio šaltas alsavimas ir bejėgiško pasmerktumo bemiegis sutrikimas. Jis nesibeldęs atėjo pro užrakintas duris ir tapo mano namų valdovu, jis užvaldė ir nugalėjo, kaip bejėgius vaikus jis sugriovė mano tvirtoves, kaip liaunas piktžoles išrovė mano saulėtąsias gėles, lengvai, tarsi riešuto kevalą, suskaldė mano atminties šilčiausius užkaborius ir visa užklojo pelenais pergalės žygyje. Jis paniekinamai pažadino visus mano sapnus ir pažėrė jiems į akis saujas užnuodytų pelenų. Drėkstančių vokų rausvėjančioj šviesoj jis dėliojo eilėmis mano planus, ir kaip nelaisvėn paimti kareivėliai jie išžygiavo nuleistomis galvomis, nežinodami, ar juos veda nušaut, ar pakart. Kaip našlė prie savo vienintelio vaiko kapo aš nusekiau jiems iš paskos, bet mane grubiai sulaikė stingdančios ledinės rankos. Lyg apmirus įkritau krėslan, kuris staiga pasirodė pagamintas iš visų mano pirmtakių kaulų. Aš šokau prie langų, bet stiklai pavirto pelenais. Aš sėmiau juos saujomis, jie nebuvo nei šilti, nei šalti, bet mano rankos, rodės, paseno dešimčia metų. Iki pat horizonto tęsės begalinis, monotoniškas, vientisas pelenų laukas, jis nesikeitė, jei pasigręždavau kairėn ar dešinėn, jis nesikeitė nuo mano laukimo, karštligiško kaip beviltiškas pavėluoto susitikimo atšaukimas. Jis nesikeitė, kai lėkiau, jis nesikeitė, kai bėgau, jis nesikeitė, kai suklupau, tikėdamasi užmigti. Viskas buvo skausmas, bet nebuvo randų, kuriuos reikėtų aptvarstyt. Visa buvo viena.

Ir tuomet pajutau kažką stovint man už nugaros. Baimė ir beprotybė buvo tik menkutė dalelė jausmų, kurie mane apėmė. Pajutau kažką, sekiojusį kiekvieną mano žingsnį, viską sugriovusį. Už nugaros jutau gyvą alsavimą. Begalinėje erdvėje kažkas išjungė šviesą. Aš atsigręžiau ir prisiglaudžiau prie nepažįstamojo.

Tai buvo Skausmas.

Mes pradėjome šokti.

1999

Paskutinioji

Pro nebūties šlaką spindi drąsi raudona ryto šviesa, ir man tas pat, ar gyva, ar mirusi, aš taip pat esu dalis šios šviesos. Jei tik turiu lūpas, jos jau nuo pirmo įkvėpimo siekia bučinio, jei tik turiu rankas, jos siekia atramos. Esu geidusi, kad viso pasaulio skausmas praeitų per mano širdį, tam esu aukojusi save ir viską, kas aplink mane ant nulaužto pasmerkties altoriaus daigo, aš geidžiau įspėti patį visumos pulsą, ir štai jis plūsta – aš nežinojau, aš nežinojau, jog gali būti taip, jog jėga nėra nugalima, jog jis yra kaip sėkla, kaip šaknis po visomis sunykusiomis ir nudžiūvusiomis šakomis, aš nežinojau, aš nežinojau.

Aš nebebijau nupjautos žolės, ji nepasens, ji nepasens. Tu stebiesi, kodėl taip drąsiai žiūriu tau į akis. Aš švenčiu savo skausmą, jis už viską tikresnis, patikimesnis už tave ar mane. Jis neskauda.

Vaisius krito nuo medžio, tai mirtis, bet pasėta sėkla pilna ošiančios jėgos, taip ir mūsų pasimetimas pilnas tyriausios šviesos, tik dar žingsnį, dar žingsnį, dar žingsnį.

Nėra didesnės laimės už pasidavimą neišvengiamybei, atvirom akim regint jos grožį. Visa miršta, kad atsinaujintų, ir visa gimsta, kad pasentų, ir visa saugo vieninga srovė, žingsnis prieš ją, ir tu mirsi, žingsnis prieš ją, ir tu gimsi, kaip tik tu panorėsi, kaip tik tu panorėsi.

Aš žinau, ko tu nori, nes aš žinau, kas yra noras. Aš žinau, tu nori aklystės, tu nori aklystės. Bet tavo akys yra reginčios, reginčios kaip niekad. Tavo laikas per greitas, tu jo nepaveji, jūs abudu klumpat, ir vis dėlto tai jūsų šokis.

Aš žinau, ko noriu aš, ir tai yra taip pat neatšaukiama, kaip pabaiga, taip pat neatšaukiama, kaip skausmas, laimė, raudona šviesa, jėga. Aš noriu, kad ištirptų ledai, aš noriu, kad ištirptų ledai, aš sušalsiu lede.

Aš žinau – viską valdo karštligiški troškimai ir baimė prarasti.

Aš žinau – jei surūdys dangus, jei sugrius kalnai, jei žemė bus vienos votys, jei visur bus vien šaltis, jei net mirtis verks kaip vaikas, mums neliks nieko kito, kaip tik suglausti savo kūnus draugėn tarsi delnus maldai.

1999

Iš latvių kalbos vertė Erika Drungytė

Šaltinis: Nemunas, 2006 liepos 20 d., nr.28 (116-557)

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė