|
|
Judaizmo ir krikščionybės etikų palyginimas
Pasaulietinis ir dvasinis
Europos civilizacija grindžiama pasaulietinės ir religinės sferų atskyrimu ir remiasi krikščioniškąja religijos koncepcija pagal Jėzaus žodžius: Kas Dievo Dievui, kas ciesoriaus ciesoriui. Jėzus kalbėjo apie pinigus, tačiau toji frazė įgavo platesnę prasmę.
Tuo tarpu judaizmas yra mokymas apie tai, kaip reikia gyventi (ne vien, kaip reikia tikėti) ir todėl jokia žydo gyvenimo sritis neatskiriama nuo religijos. Jame tiksliai aprašoma, kaip reikia prekiauti ir kariauti, kaip tvarkyti ekonomiką ir ar galima streikuoti ir t.t. Šimtai Talmudo puslapių skirti žemės apdirbimui, derliaus nuėmimui, namų statyba, smulkiai aprašo, pvz., kaip teisingai pasielgti, kai dvi pusės pretenduoja į tą patį daiktą ar pinigų sumą, kaip valdovas privalo valdyti šalį ir pan.
Pirmosios nuodėmės ir mesijo klausimas
Pirmasis nusidėjimas sukėlė pasaulinę katastrofą žmonių išvarymą iš rojaus. Ir krikščionybė, ir judaizmas pripažįsta, kad tos nuodėmės pasekmes žmonija jaučia iki šiandien. Tačiau pasekmes mato skirtingai.
Krikščionybė moko, kad pirmosios nuodėmės kaltė persiduoda visoms kartoms: kiekvienas žmogus jau
gimsta kaltas prieš Dievą vien todėl, kad jis Adomo palikuonis. Vienintelis tos kaltės išpirkimo būdas buvo
Kristaus pasiaukojimas mirštant ant kryžiaus. Tame ir buvo Kristaus pirmojo atėjimo tikslas.
Tačiau jis neišpildė Biblijos pranašysčių ir neištaisė pasaulio, kuriame liko skurdas ir kančios, karai ir neteisybės. Tai kodėl tada jį reiktų laikyti mesiju? Ir čia krikščionybė pareiškia, kad tasai atėjimas tebuvo dirvos parengimas Biblijos pranašysčių išpildymui (antrojo atėjimo metu). O žmonės nuo pirmosios nuodėmės kaltės gali išsivaduoti tik per krikštą*), simbolizuojantį tikėjimą Kristumi ir susijungimą su Bažnyčia. Šių apeigų nepriėmusius žmones tebeslegia pirmapradė kaltė tad jie neturi vilties išsigelbėti**).
Judaizmui nepriimtina visuotinės kaltės koncepcija. Žydams tai atsiliepia kasdieninėje veikloje (su prakaitu valgysi duoną savo) ir asmenybės vidiniam pasauliui. Žmonėms pasunkėjo gyvenimas ir bendravimas su Dievu, tačiau to nereikia išpirkinėti, nes kiekvienas žmogus privalo su tuo susitvarkyti. Ir kiekvienas žmogus gimdamas gauna tyrą sielą ir tik nuo jo paties priklauso, ar ji taps nuodėminga ir nusikaltusi prieš Dievą. Žmogus turi polinkį nuodėmei, bet yra ir tam besipriešinančių jėgų. Dievas sako Kainui: Prie slenksčio nuodėmė guli. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti (Pr 4:7).
Skirtingai suprantamas ir pasaulio sutvėrimas iš čia kyla įvairios skirtingos išvados, tarp kurių yra ir požiūris į seksą. Visų pirma, skiriasi įvykių seka. Krikščionims Adomas pažino žmoną (Pr 4:1) jau po Dievo draudimo sulaužymo, o jų vaikai Kainas ir Abelis gimė jau tremtyje. Ir lytiniai santykiai buvo tiesiogine nuodėmės pasekme, tad vyro ir moters santykiai jau patys savaime savyje turi nuodėmingą pradą. Todėl tokiu svarbiu tampa stebuklingas Jėzaus gimimas nekaltai nepažinusiai vyro mergelei. Pas Jėzus nebuvo vedęs ir gyrė tuos, kurie patys tokiais tapo vardan Dievo karalystės [t.y. eunuchus] (Mt 19:12). Paulius išvis atšaukė dieviškąjį būkite vaisingi ir dauginkitės (Pr 1:28) pareikšdamas Jei gali nevesti, nevesk (Kor 7:25-40).
Judaizme vyro ir moters santykiai laikomi didžiausiu priesaku, o jų atsisakymas nužudymu, todėl smerkiama viengungystė. Anot žydų, Adomo ir Ievos vaikai gimė Rojuje, o Kainas dar iki nuskinant obuolį nuo Pažinimo medžio. Tad ir pirmoji nuodėmė nesusijusi su seksu.
Biblijoje žmogaus sukūrimas tarsi išskirtas į du lygiagrečius pasakojimus {beje, kaip ir Babilono epe Enuma Eliš]. Pirmame skyriuje Dievas jiems liepia būkite vaisingi ir dauginkitės ir tai chronologiškai pats pirmasis žmonėms duotas priesakas. Šiame skyriuje žmogus pasirodo kartu su kitais gyvūnais, tad ir ivrito žodžiai vyrui ir moteriai čia panaudoti zahar ir nkeva, tiesiogiai reiškiantys patinas ir patelė. Tad centrinis aspektas čia biologinė lytis, tos būtybės dar neturi vardų.
Antrame skyriuje žmogus jau savarankiška asmenybė, su vardu ir balsu. Žmonės jau vadinami kitaip iš ir iša, vyras ir žmona. Todėl vyras palieka tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu (Pr 2:23) Žydų tradicija taps vienu kūnu aiškina kaip sutvers naują kūną, t.y. kūdikį, ir tam priskiria Kaino pradėjimą. Bet kodėl pirmo vaiko gimimas aprašomas jau po išvarymo iš Rojaus? Po žodžių, pranešančių apie išvarymą, rašoma (Pr 4:1): Ir žmogus pažino Ievą... Tačiau čia reikia gerai suprasti kalbą. Ivrite pažino (jada) pavartotas ypatinga, gana reta Pradžios knygai paprasto būtoje laiko forma, reiškiančia įvykį prieš kitą prieš tai aprašytą įvykį. Tad tiksliau būtų versti Ir kai Adomas anksčiau pažino...
*) Pirmosios nuodėmės išpirkimo per krikštą dogma suformuluota, tarp kitų, ir Trento susirinkime (1545): Kadangi nusidėjimas sukėlė teisuoliškumo praradimą, vergavimą velniui ir Dievo pyktį, o pirmoji nuodėmė persiduoda gimstant, o ne pamėgdžiojant visa, kas turi nuodėmingą prigimtį, ir kiekvienas, esantis kaltu dėl pirmosios nuodėmės, gali būti išpirktas krikštu.
**) Tai aiškiai matosi Dantės Dieviškoje komedijoje, kurioje senovės pranašai patenka į Pragarą (jo pirmąjį ratą), nes gyveno iki Jėzaus ir todėl negalėjo būti krikšto apvalyti nuo pirmosios nuodėmės.
Žydai ir krikščionybė
Kas sulaiko žydus prie jų tikėjimo, papročių? Kodėl jie nepriėmė jų dirvoje išdygusios krikščionybės?
Pradžioje Dievas pasirinko Izraelį savo tauta ir davė jai Torą (Senąjį Testamentą). Tačiau vėliau, anot krikščionių, Dievas atsisakė savo Išrinktosios tautos ir žmonėms perdavė naują Testamentą, kuris, skirtingai nuo ankstesnio, skirtas ne vien žydams, bet visai žmonijai. Ir jei dauguma žydų pakančiai priima krikščionis- ne žydus, tai šalinasi nuo krikščionybę priėmusius žydų.
Praeityje dauguma žydų krikštijosi iš materialinių paskatų, siekio gauti socialinių naudų, turėti didesnį psichologinį komfortą ir būti priimtiems ne žydiškoje aplinkoje. Tačiau kitaip yra su mūsų laikmečio juda-krikščionimis. Šio reiškinio šaknys siekia 19 a. antrą pusę, kai įvyko masinis Europos žydų atsisakymas tėvų religijos. Tad dabartiniai juda-krikščionys tai jau 3-ia ar 4-a karta, išaugusi ne savo religijos ir kultūros terpėje. Nenuostabu, kad jie jau ir judaizmą suvokia taip, kaip jį atvaizduoja krikščionybė. Tuo tarpu 20 a. antroje pusėje vyksta, iš dalies, atvirkštiniai procesai tiems, kai religija buvo keičiama mokslu. Religija imta laikyti svarbiu kultūros elementu, būtinu bet kuriai visuomenei.
Krikščioniškoje aplinkoje yra įvairių požiūrių į žydus nuo agresyviai antisemistinių iki agresyviai misionieriškų. Gana aktyvūs misionierišku atžvilgiu buvo Žydai už Jėzų***) , Mesijaus žydai ir kt. Žydai už Jėzų organizaciją JAV įkūrė krikščionių misionieriai, tikėję, kad tik apkrikštijus žydus, per kuriuos pasauliui buvo perduotas Apreiškimas, bus galima priartinti Antrąjį Kristaus atėjimą. Kadangi tai nepavyko pagrindinėms konfesijoms, nuspręsta įkurti atskirą, o dėl patrauklumo žydams pavadinti Žydai už Jėzų [nuo 1991 m. organizacija ėmė aktyviai veikti ir Rusijoje bei Ukrainoje 1991 (pirmiausia Odesoje)].
***) Žydai už Jėzų - ne pelno siekianti mesianistinė žydų-krikščionių organizacija, kurios nariai tiki, kad Jėzus Kristus yra Mesijas ir Dievas. Jos veikla nukreipta į žydus su šūkiu: Mes esame, kad Jėzaus mesianizmas taptų neišvengiama mūsų žydų tautos samprata visame pasaulyje. Ją 1970 m. San-Franciske įsteigė Moišė Rozenas (Moishe Rosen, 19322010); jos pimasis pavadinimas buvo Hineni, o Žydais už Jėzų pasivadino 1970 m.. Moišė vadovavo iki 1996 m., o tada vairą iš jo perėmė D. Brikneris. Organizacijos biudžetas per 17 mln. dolerių, papildomas daugiausia aukomis. Viena pagrindinių organizacijso veiklų yra gatvių evengelizmas dalinant brošiūras ir tiesiogiai bendraujant su žmonėmis viešose vietose. Organizacija leidžia kelis periodinius nemokamai platinamus leidinius. Jos veikla sukelia gausius stambiausių žydiškų visuomeninių organizacijų protestus; kovai su ja net sukurta specializuota organizacija Žydai už judaizmą.