F. Kafka ir kabala. Lithuanian

„Kūno galių užtenka tik ligi tam tikros ribos; argi kas kaltas, kad kaip tik ši riba ir kitais atvejais yra reikšminga? Ne, dėl to niekas nekaltas. Taip šio pasaulio tėkmė pati save koreguoja ir palaiko pusiausvyrą. Ši tvarka tiesiog puiki, nuolatos įsitikini, kad ji tiesiog neįsivaizduojamai puiki, nors kitu požiūriu – ir beviltiška“, Pilis, 18 sk.

Kafka buvo žydas. Ar tas faktas turi kokią reikšmę? Kaip bebūtų, jo kūryba rodo, kokia lanksti yra interpretacijoms, kuriose gali būti visiškai neakcentuojama žydiškoji komponentė. Bet šiuolaikinėje kritikoje jau retai nepaminima Kafką supusi žydiška aplinka. Geršomas Šolemas straipsnio „Dešimties neistorinių teiginių apie kabalą“ gale teigia: „Nors pačio neįsisąmoninta, [Kafkos] kūryba yra sekuliarizuotas kabalistinio Kafka and Prague

pasaulio perteikimas“. O knygoje apie Valterį Bendžaminą „Draugystės istorija“ jisai cituoja save: „bet kuris turi perskaityti Francio Kafkos kūrinius anksčiau, nei pajėgs suprasti kabalą, ypač ‚Procesą‘“. Ir vis tik daugelis apsiriboja tik bendrais, bespalviais pastebėjimais. Vyrauja požiūris, kad judaizmas liko nepakitęs kokius du tūkstančius metų.

Pradedama prielaida, kad Kafką turėjo paveikti žydų tradicijos (bent jau tam tikros). Ar tokia prielaida turi pagrindą, kai pats Kafka nurodė savo nepakankamą žydišką auklėjimą. Tai jis padarė ne tik savo laiške tėvui („Kokį judaizmą gavau iš tavęs!”), bet ir dažnai cituota fraze: “Nebuvau įtrauktas į gyvenimą, kaip Kierkegardas, nei stipria valdinga krikščionybės ranka, nei sugriebiau pranykstančių žydų maldos šaliko galiuką kaip sionistai. Esu pabaiga arba pradžia”. Tačiau tai neleidžia teigti, kad Kafka neturėjo žinių apie žydų tradicijas, kurios galėjo nuspalvinti jo mintis ar rašymą. Gilų žydiškų dalykų žinojimą atskleidžia visi jo tekstai, visų pirma, dienoraštis ir aforizmai. Tas žinias jis gavo studijuodamas pats, kalbėdamas su draugais bei stebėdamas Prahos žydų gyvenimą, ypač sinagogoje. Aišku, tai nebuvo sisteminis ortodoksinis mokymasis; Kafkos žinias labiau tiktų apibūdinti kaip populiariąją kabalą ir jos įtakotas žydų tradicijas.

F. Kafka buvo atidus stebėtojas ir geras klausytojas. Jo dienoraštis atskleidžia, ką jis pamatė ir išgirdo. Jo pastebėtų papročių detalių, gestų ir kasdienio elgesio nereiktų nurašyti. Regimi objektai kaip mezuzah (ritinys ant durų staktos), tefilltn (maldų dėžutės odos dirželiais pritvirtintos prie besimeldžiančio kaktos ir rankos), maldos šalikas, mintys, lydinčios labdaros darbus, švenčių apeigų tekstai (namuose ir sinagogoje) – visa tai maitino žinių ištroškusį Kafką. Kartu tai plėtė ir kultūrinį plyšį skaitytojui, kuris nėra susipažinęs su kasdieniu žydų gyvenimu.

Reikia atsižvelgti, kad per visą tūkstantmetę istoriją didieji žydų mąstytojai kūrybiškai traktavo tradicijas ir nuolat jas atnaujindavo. Ir neretai tai darė nežydiškos kultūros elementų, kuriuos absorbuodavo, savaip išaiškindavo ir „judaizuodavo“ tiek, kad atrodydavo kaip neatskiriama judaizmo dalimi, įtakoje. Tad Kafka irgi darė tai, ką darė daugelis žydų mąstytojų ir rašytojų iki jo: derino savą judaizmo sampratą su tuometiniu pasauliu. Viduramžių žydų filosofija su iškilusia kabala, taip pat Rytų šalių chasidizmas buvo giliai paveikti (kaip ir nežydiškas misticizmas) filosofinių platonizmo ir Aristotelio sistemų. Tai leido atsirasti daugeliui panašumų tarp neoplatoniškųjų krikščioniškųjų mąstytojų, nuo Dionizo Areopagiečio iki M. Ekharto, su ankstyvaisiais 13 a. kabalistais Žironoje, „Zoharu“, Moses Cordovero bei hasidizmu. Galima laikyti, kad Maimonidas (1135-1205) bei Solomon ibn Gabirol'as^*) (1020-1057) tiesiogiai veikė krikščioniškąją scholastiką ir misticizmą, kaip ir Judas Abravanelis (1460-1523) savaisiais „Meilės dialogais“.

F. Kafka nėra kabalistas ta prasme, kad jis paėmė ir perdirbo kabalos tradicijas. Jo kūriniuose yra nemažai kabalistinių elementų atspindžių, tačiau vientisos kabalos pateikimo. Kafkos laikas tam reiškiniui jau buvo per 700 m., o pridėjus talmudinį hekalų misticizmą (dangaus rūmų) – turėsime bent 18-os šimtmečių istoriją, kurios kiekvieno etapo metu palikti rašytiniai pėdsakai. Nenuostabu, kad išsivystė skirtingų koncepcijų ir idėjų konglomeratas. Vėlesni autoriai paimdavo ir vystydavo tik atskirus jo aspektus. Kafka neturėjo galimybės studijuoti nepaprastai sudėtingus kabalos šaltinius originalia hebrajų ar aramėjų kalba – jis galėjo susipažinti tik su supopuliarinta versija, kuri buvo gausiai prieinama daugelyje moralizuojančių knygų ir pamokslų. Nenuostabu randant nemažai tos populiarios literatūros paralelių Kafkos kūryboje.

Vienas pagrindinių kabalos principų yra tikėjimas visos būties vientisumu. Regimas pasaulis yra susijęs su neregimais dieviškais ir dangiškais pasauliais neoplatoniškąja vientisos grandinės prasme, viskas susiję dieviškos šviesos srauto, kuriančio ir palaikančio tuos pasaulius, dėka. Tačiau kai Viduramžių neoplatoniškosios ir netgi aristoteliškos sistemos visada pateikdavo idealų pasaulį mažiau apčiuopiamomis substancijomis, tokiomis kaip protas, pasaulio siela (kartais pateikiama kaip trejybė) ir gamta (neoplatonizmas), arba 10-imi atskirų protų, kartais siejamų su senovės hebrajų 10-imi angelų klasių, kabalistų idealusis pasaulis buvo suprantamas kaip teologiškai apmąstomas platus dieviškųjų ir dangiškųjų kvintesencijų darinys. Aukščiausiai yra 10-mt dvasinių galių, šviesų, žodžių arba sefirų, dažnai vaizduojamų medžio pavidalu, kuriame jos viduje tarpusavyje susijungusios. Jos sudaro visos būties pagrindą, tačiau tuo pat metu vaizduojamos ir antropomorfiškai kaip dangiškoji šeima, susidedanti iš tėvo, motinos, sūnaus ir dukters, kurioje yra vyriškieji ir moteriškieji pradai su meilės ir skaistumo aspektais. Sefirų struktūra atkartojama per 4-ias kosminio sutvėrimo pakopas: pats sefirų pasaulis, Dieviškojo Sosto pasaulis, dangaus angelų pasaulis ir, galiausiai, žemės (materialusis) pasaulis. Nurodant Iz 43:7, tie vadinami Atsiluth (emanacijos), Betah (sutvėrimo), Yetsirah (formavimo) ir Asiyah (veiksmų) pasauliais. Taigi, tiesioginiai sąskambiai su Viduramžių filosofine visuotinės sąveikos koncepcija: absoliutaus proto, dangaus sferų ir žemiškasis pasauliai (aristotelininkams) arba proto, psiches, gamtos ir žemiškasis pasauliai (neoplatonininkams). Kabala paėmė šiuos vaizdinius ir juos įvairiai jungė su senąja žydų kosmologine tradicija bei gnosticizmo elementais. Gautas mišrus, enciklopediškai suręstas darinys, išreiškiamas įvairiais lingvistiniais lygiais. Ta pati idėja gali būti išreiškiama tradicine kalba ir Biblijos sąvokomis, kitą kartą senovės mistinių ir talmudinių traktatų vaizdiniais, galiausiai antropomorfišku gnostikų stiliumi ir kitaip. Bendriausiu atveju – visų jų deriniu. Pagrindas lieka pagrindinė idėja, kad bet kuris atskiras reiškinys (žemės, House of Kafka in Prague

dangaus, žmogaus, kalbos ar biblinio teksto) bet kuriame iš pasaulių kyla iš vieno dieviško šaltinio. O šį šaltinį galima atpažinti visame kame. Kitas pagrindinis kabalos aspektas yra tai, kad pasaulis ir Dievo pažįstami ne akademiniu būdu; tai turi savą praktinį taikymą. Būties pažinimas leidžia žmogui dėmesį sutelkti sau. Juk žmogus kadaise buvo vientisas su Aukščiausiąja esybe (bei visu pasauliu). Kabalos tikslas yra parodyti žmogaus vietą visoje šioje sistemoje, jo potencialą bei atsakomybę už savo veiksmus, nes jie veikia Visatą, taipogi ir dieviškąjį pasaulį. Teigiamą poveikį daro malda, Toros studijavimas, [Dievo] įsakymų laikymasis bei žmogaus kasdienė [žemiškoji] veikla. Šioje schemoje žmogus vienu metu yra ir veikėjas, ir veikiamasis. Jo veiksmai betarpiškai sukelia pasekmes aukštesniuosiuose pasauliuose ir, anksčiau ar vėliau, sulauks atsako iš ten.

Priėmę prielaidą, kad Kafka buvo paveiktas čia pateiktų kabalistinių idėjų, galime imti į rankas „Pilį“. Kurios K. Ir matininką galima laikyti žinančiais slaptų ir atskleistų pasaulių tarpusavio ryšį ir siekiančių tą žinojimą panaudoti įsikišant į dievišką daiktų tvarką. Tokia teiginio teisingumas paaiškės tik knygos pabaigoje, kai skaitytojas pamatys visus Kafkos kūrinio atitikimus kabalai. Tuo tarpu herojų bandymai baigiasi nesėkme. Jie lieka įkalinti suklaidinti žemesniuosiuose lygiuose. Kabala irgi žino tokių bergždžių pastangų problemą. Kabala pasaulį pateikia kaip sudarytą iš kelių lygių. Artimiausi žmonių pasauliui dangaus lygiai yra daug arčiau, nei aukštesnieji lygiai virš jų, ir šiuos sunkiau pasiekti.

Kitas Kafkos panašumas mitinei kosmologijai yra idėja, kad nematomos hierarchijos ne tik nusitęsia į mažiau patrauklius žemesniuosius lygius, bet ir praninka į kasdieninę veiklą, į jos banaliausius ir nešvariausius aspektus. Kiekviena kabalos atmaina pasaulyje įžvelgia blogį kaip jo sudėtinę dalį. Tik Kafka vaizduoja pasaulio žemiausiuosius lygius, žmonių sferas.

Svarbi Kafkai buvo kabalos atmaina, kurią 16 a. skelbė Izaokas Lurija. Iš jos Kafka pasiėmė negyvos gamtos, augalų ir gyvūnų, įtraukimą į žmonių gyvenimo sritį. Joje pirmiausiai akcentuojamas sielos apsivalymo procesas. Pirmojo žmogaus, Adomo, siela nuopuolio metu suskilo į tūkstančius dieviškųjų kibirkščių. Žmonių užduotis yra surinkti tas kibirkštis į vieną visumą, sujungti su jų dieviškuoju šaltiniu ir taip pataisyti kosminį įtrūkimą. Uždavinys įveikiamas visapusišku sielos išvalymu, kutio metu kiekviena kibirkštis turi pereiti transmigracijos (arba reinkarnacijų) keliu žmonėsi, gyvūnuose, augaluose ir mineraluose. Tik tada jos galės grįžti pas Adomą, kuris galės užbaigti uždavinį (skaitykite Didysis darbas). Tai atsispindėjo Kafkos gyvūnų pateikime. Gyvūnai ir kiti jau nėra vien objektai, o yra žmonės, inkarnavęsi į juos.

^*) Šlomo ben Jehuda ibn Gabirolis (apie 1021-1058) - Andalūzijos žydų poetas ir filosofas, jungęs religines žydų pažiūras su neoplatonizmu ir Aristotelio mokymu. Pagrindinis jo veikalas „Gyvenimo šaltinis“ parašytas dialogo tarp mokytojo ir mokinio forma. Su laiko jo autorius dėl neaiškių priežasčių pasikeitė į Avicebron. Kūrinys iš 5 knygų, kuriose nagrinėjama 1) materija ir forma; 2) substancija, esanti kūniškumo pagrindu; 3) paprastųjų substancijų egzistavimo įrodymas; 4) įrodymas, kad tos substancijos taip pat sudarytos iš materijos ir formos; į) universalioji materija ir forma. Nemažai jo hebrajiškų giesmių pateko į žydų, ypač pietų žydų, maldų knygas. O žinomiausia jo poema yra moralinė-filosofinė „Karališkoji karūna“, įėjusi į Yom Kippur (Paskutiniojo teismo) šventės liturgiją.