Rašytojo skiltys

Tarp aristokratiško gyvenimo ir socialinės kritikos
John Galsworthy (1867-1933)

- Galsworthy mums labiausiai žinomas kaip „Forsaitų sagos“ autorius ... : turbūt Forsaitų šeima „gimė“ iš Galsworthy šeimos?

- Taip, viena iš didžiausių XX a. epopėjų – po Balzaco „Žmogiškosios komedijos“ ar XIX a. natūralisto Zola „Rugonų Makarų“ ciklo – tra Johno Galsworthy „Forsaitų saga“. Ir tai ne tik šeši romanai, sudarantys šį ciklą, bet ir daugybė kitų romanų, apsakymų, net dramų, kur kartojasi personažai iš šios epopėjos. Teisingai sakėte, kad Forsaitų genealogija – tai Galsworthy šeimos genealogija. Forsaitų iškilimas Anglijos visuomenėje, jos praturtėjimas – tai Johno Galsworthy protėvių, jo senelio iškilimo istorija. Kaip pažymėjo 1932 m. Nobelio premijos įteikimo iškilmėse (Galsworthy dėl ligos nenuvyko jos pasiimti) Švedijos akademijos Nobelio komiteto narys A. Osterlingas, „šis rašytojas gimė ‚su sidabriniu šaukšteliu burnoje‘ (tai anglų priežodis, atitinkantis mūsų ‚po laiminga žvaigžde‘). Jis gimė labai turtingoje šeimoje. Johno Galsworthy senelis, buvęs laisvasis valstietis, didelių žemės plotų savininkas, 1833 m. atvyko iš Sario grafystės į Londoną. Čia jis labai sėkmingai investavo visą savo kapitalą į įvairius verslus. Tad būsimajam rašytojui nuo pat vaikystės buvo suteiktos kuo geriausios sąlygos ir žaisti, pramogauti, ir lavintis. Jo gyvenimas buvo tarsi šventė, tik vėliau jam teko išgyventi asmeninių dramų. Tai buvo visiškai ekonomiškai nepriklausomas rašytojas. Galime prisiminti, kad pirmieji Galsworthy kūriniai, ko gero, net visą pirmą jo kūrybos dešimtmetį jam nedavė jokio pelno, net būdavo nusotolingi. Bet jo ekonominė padėtis vis tiek buvo labai puiki, jis galėjo sau leisti daugybę kelionių į visas pasaulio šalis.

- Atrodo, Galsworthy labai gerbė, mylėjo, vertino savo tėvą ir kiek kritiškiau žiūrėjo į motiną?

- Taip, iš tiesų tėvo paveikslas, kad ir kokį kūrinį paimtume – „Forsaitų sagą“ ar kitus romanus, - yra idealizuojamas. Jo kūrybos tyrinėtojai, biografai pripažįsta, kad tai – Galsworthy tėvo portretas. Vienas iš gražiausių tėvo portretų yra „senasis“ Džolionas „Forsaitų sagoje“. Tai nepaprastai subtilios sielos, labai kultūringas, labai gaus, jautrus visoms grožio formoms, gamtai žmogus. Johnas Galsworthy paveldėjo iš savo tėvo jautrumą gamtos grožiui. Beje, dar vienas iš tėvo paveldėtas bruožas – didelis dėmesys savo išvaizdai: ir tėvas, ir sūnus mėgo labai rafinuotai rengtis.

Johno Galsworthy motina buvo kilusi iš dar turtingesnės šeimos, nei jo tėvas – paprastas advokatas, nors ir turėjęs savo verslą ir buvęs vienu turtingiausių Londono ir visos Anglijos žmonių; motinos tėvas buvo Taikos teisėjas, taigi ji priklausė daug aukštesniam socialiniam sluoksniui. Johnas Galsworthy yra rašęs, kad jo senelė ir motina buvo labai smulkmeniškos, snobiškos, siauro akiračio moterys. Motinos paveikslas Galsworthy kūriniuose yra gana neigiamas. Išimtis yra motina paskutinėje, jau senatvėje rašytoje trilogijoje, bet ši ideali moteris – tai jo žmonos Ados bei jaunos gabios aktorės Margaret (su kuria Galsworthy išgyveno dramatišką epizodą, jau būdamas vedęs) charakterio bruožų atspindys.

- Nors Galsworthy iš tiesų akcentavo motinos autoritarinę prigimtį, bet turbūt tėvo autoriteto bei pageidavimų veikiamas pasirinko teisės studijas, nors vėliau šioje sferoje nedirbo?

- Kadangi šeima buvo turtinga, tėvas savo vaikams davė anuo metu geriausią įmanomą išsilavinimą: vaikai buvo leidžiami į pagrindinę paruošiamąją mokyklą, iš kurios buvo galima stoti į prestižines Ytono arba Herou mokyklas, skirtas daugiausia lordų sūnums. Johnas Galsworthy baigė Herou mokyklą ir 1886 m. įstojo į Oksfordo universitetą, studijavo teisę, lyg ir tęsdamas šeimos tradiciją. Baigęs Oksfordą, jis teisininko darbo nesiėmė, nes šis darbas nebuvo jam prie širdies. Gal dešimt metų jis blaškėsi, ieškojo savęs, savo pašaukimo. Tėvas matė tokį sūnaus blaškymąsi, skaudžiai jį išgyveno, net siuntė Johną į Ameriką, Kanadą, Rusiją domėtis kasyklų ar miško kirtimo verslu. Bet ir šis kelias sūnaus nesudomino, jis jau buvo pradėjęs rašyti. Tiesa, pirmieji jo kūriniai nebuvo brandūs, jų jis vėliau atsisakė ir pats, neleido įtraukti į rinkinius.

 Galsworthy by Hoppe - Nors ir kaip Galsworthy mylėjo ir gerbė savo tėvą, bet man rodos, kad šis nuolat suteikdavo jam įvairių rūpesčių. Minėjote, kad dėl profesinio blaškymosi tėvas siuntė jį į įvairias šalis, bet atrodo, kad ir dėl „nerespektabilios“, dar studentiškų dienų meilės Johnas buvo išsiųstas kelionėn į tokius egzotiškus kraštus kaip Australija, Naujoji Zelandija? Gal prisimintume dabar ne tik jo ankstyvąją meilę, bet ir lemtingąjį susitikimą su Ada Cooper?

Dar studijuodamas Oksforde, Galsworthy nepaprastai mėgo žirgų lenktynes – jis galėjo sau leisti šią prabangą, bet kartais prasilošdavo, kad net reikėdavo skolintis pinigų. Jis taip pat priklausė Oksfordo dramos studijai, pradėjo jai rašyti pjeses. Be to, galime prisiminti, kad ir šeimoje buvo rengiami mėgėjiški spektakliai, į kuriuos kartais pasikviesdavo ir profesionalių aktorių. Jau po studijų Oksforde Galsworthy dalyvavo viename tokiame spektaklyje, kuriame vaidino ir jaunutė mergaitė Sybil Carlisle. Galsworthy ją įsimylėjo, bet Sybilė buvo jam abejinga. Greitai ji tapo garsia profesionale aktore. Tai, kad buvo Sybilės atstumtas, Galsworthy gerokai sukrėtė. Tada tėvas visą šeimą išvežė atostogauti į Škotiją, tikėdamasis, kad Škotijos gamta, piknikai, muzika, svečiai prablaškys įsimylėjusį jaunuolį, bet taip neatsitiko. Tuomet tėvas išsiuntė sūnų į Australiją ir kitas egzotiškas šalis. Vėliau, 1895 m. Johnas Galsworthy susitiko Paryžiuje savo pusbrolio karininko, majoro Arthuro Galsworthy žmoną Adą – tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio ir visam gyvenimui.

- Šis susitikimas su Ada, pusbrolio žmona, atrodo, buvo lemtingas ne tik šeimyniniam, bet ir kūrybiniam Galsworthy gyvenimui – juk jis yra pažymėjęs, kad apsispręsti literatūrinei kūrybai jį paskatino Ados klausimas: „Kodėl jūs nerašote? Juk jūs tam ir gimęs“.

- Galsworthy kelio pasirinkimui, žinoma, daugiausia įtakos turėjo Ada. Ji buvo jo kritikė – ir ne tik jo, bet ir viso vadinamojo „Galsworthy būrelio“ (dar jis buvo vadinamas „Dostojevskio kampu“). Ši grupė dažniausiai rinkdavosi pas Garnettus: Edwardas Garnettas buvo vienas iš garsiausių to meto Anglijos literatūros kritikų, o jo žmona – garsi rusų literatūros vertėja, į anglų kalbą išvertusi Dostojevskį, Turgenevą ir kitus. Aplink juos susibūrė grupė rašytojų kaip savotiškas „Blumsberio grupės“, jungusios estetus, antipodas. Šį būrelį sudarė Garnettai, F.M. Fordas, J. Conradas, J. Galsworthy, o vėliau ir Thomas Hardy bei būsimasis garsus politikas W. Churchillis.

Galsworthy įkvėpėja buvo Ada, bet reikia prisiminti, kad didelį vaidmenį jam apsisprendžiant tapti rašytoju suvaidino ir jo mylimiausia sesuo Liliana, kuri buvo ištekėjusi už austrų dailininko portretisto Georgo Sauterio. Liliana, o ypač jos vyras, didelis radikalas, susipažinęs ir su socializmo idėjomis, padėjo susiformuoti Galsworthy socialinėms pažiūroms. Na, o Ada buvo ir jo kūrybos adresatas, jai Galsworthy dedikavo savo „Forsaitų sagą“. Bet Ada buvo iš dalies jam ir našta – Ados norai, kaprizai, pageidavimai aklai ją įsimylėjusiam Johnui Galsworthy buvo įstatymas. Pavyzdžiui, Galsworthy nelabai mėgo keliauti, jį vargino viešbučiai, traukiniai, laivai ir pan., tačiau Ada buvo tiesiog apsėsta kelionių aistros, ir Galsworthy paklusdavo – jie yra išmaišę, galima sakyti, visą pasaulį, daugybę kartų lankęsi Amerikoje. Ir vis Galsworthy vykdavo lyg nenoromis, vis Ados stumiamas.

- Gal dabar įvertinkime jo kūrybinę pradžią – minėjote, kad pirmieji Galsworthy kūriniai buvo dar nebrandūs; jis, matyt, ne iškaro surado save, savo balsą. Ką laikytume atskaitos tašku, žyminčiu jo kūrybinę brandą – galbūt romaną „Fariziejų sala“?

- Galsworthy rašyti pradėjo dar studijuodamas Oksforde. Pirmasis jo kūrinys – tuo metu garsios Sullivano ir Girberto muzikinės pjesės parodija. Matyt, Galsworthy yra ir daugiau parašęs tokių pjesių- parodijų. Bet šis etapas jo kūryboje nereikšmingas. Pamilęs Adą, Galsworthy rašė nepaprastai lyriškus, asmeniškus eilėraščius – taigi yra debiutavęs ir kaip poetas. Beje, iš viso Galsworthy yra išleidęs 4 eilėraščių rinkinius. Reikšmingiausi iš jo poezijos yra eilėraščiai karo tematika, inspiruoti Pirmojo pasaulinio karo. Paveiktas J. Conrado, tuo metu jau pradėjusio rašyti garsiuosius „jūrinius romanus“, skatinamas Ados, Galsworthy irgi ėmėsi prozos. Pirmoji jo knyga, išleista 1897 m. – tai apsakymų rinkinys „Iš keturių vėjų“. Po to kasmet jis išleisdavo po kūrinį: romaną „Džoselinas“ (1898), romaną „Vila Rubein“ (1900), dar vieną apsakymų rinkinį,“Devono žmogus“ (1901). Šiuos kūrinius jis pasirašinėjo pseudonimu. Juose jaučiama stipri Conrado įtaka (ypač romane „Džoselinas“). O vėliau jo kūryboje sustiprėja I. Turgenevo ir G. de Maupassant įtaka. Pats Galsworthy yra nurodęs, kad lūžis jo kūryboje, perėjimas nuo nebrandžių kūrinių, kurių jis ir pats nevertino, neįtraukė į savo raštus, prie brandesniųjų – tai romanas „Vila Rubein“. Šiame romane Galsworthy pavaizdavo savo sesers Lilianos ir Georgo Sauterio vedybų istoriją.

Vis dėlto dauguma kritikų teigia, kad būtent „Fariziejų sala“ buvo perėjimas pre tikrai brandžios, reikšmingos ir daugiaproblemės kūrybos. Šis romanas įdomus tuo, kad pagrindinio herojaus Ričardo Šeltono prototipas – pats Galsworthy; ir čia jis – labai aštrus ir piktas visuomenės kritikas. Herojaus situacija atitinka paties autoriaus tam tikrą gyvenimo etapą: tai jaunas gabus teisininkas, atsisakęs teisininko karjeros; jis dar naivus, dar nepažįstantis gyvenimo; jo ir sužadėtinės Antonijos istorijoje matomas ir „nelegalios“ Galsworthy meilės pusbrolio žmonai Adai atspindys. Šiame romane labai aštriai keliamos socialinės problemos; noriu kai kurias jų paminėti, nes jos bus būdingos ir tolesniai Galsworthy kūrybai; kita vertus, jos paaiškina antagonizmą, egzistavusį tarp vadinamojo „Dostojevskio kampo“ ir Blumsberio grupės, jungusios modernistus. „Fariziejų saloje“ (beje, tai Anglijos įvaizdis) Galsworthy pasisako prieš neteisybę, nelygybę visuomenėje; jis iškelia prancūzo Ferano paveikslą – tai simbolinė atstumtojo figūra (jo prototipas - Galsworthy sutiktas Paryžiuje valkata). Ši knyga savo socialiniu aštrumu patraukė kritikų dėmesį; jai buvo parašytos net 43 recenzijos – tai ypatingas atvejis jaunam, dar negarsiam rašytojui. Matyt, vis dėlto reikėtų lūžio tašku laikyti „Fariziejų salą“, pripažįstant profesionaliosios kritikos nuomonę.

- Sakoma, kad šiame romane Galsworthy išdėstė ir savo estetinį credo, savo požiūrį į menininko misiją. Matyt, dar aiškiau savo estetinę koncepciją jis išsakė straipsnyje „Miglotos mintys apie meną“? Čia jis, atrodo, atsiribojo ne tiek nuo modernizmo, kiek nuo romantizmo?

- ... Šiaip Galsworthy buvo ir prieš estetizmą, ir prieš beproblemę literatūrą. Ne itin vertino ir romantizmą, kuris jau buvo „miręs“ prieš šimtą metų. Galsworthy domino literatūra, kuri, kaip jis pats yra pareiškęs, siekia tarnauti civilizacijai ir humanizmui. Jis neįsivaizdavo civilizacijos progreso be humanizmo. Galsworthy ir dabar yra kritikų kaltinamas, ir ypač buvo kaltinamas Blumsberio grupės – už polinkį moralizuoti bei kelti aštrias socialines, religines, moralines ir pan. problemas.

- Viena būdingų Galsworthy keliamų problemų berods yra „neteisėtos meilės“ problema, santuokos kaip savininkiško sandėrio demaskavimas. Tai, be abejo, susiję ir su jo asmeniniais išgyvenimais ... su Ada: juk jis gana ilgus metus tęsė šiuos santykius, kol galutinai apsisprendė (nors gal ir nuo Ados priklausė šis apsisprendimas), ir, matyt, tik tėvo mirtis leido Galsworthy žengti ryžtingą žingsnį ir įforminti santuoką..

- Minėjau, kad Galsworthy su Ada susipažino 1895 m., o jų „romanas“ tęsėsi daugiau kaip 10 metų. Jie susitikinėdavo slaptuose butuose, kelionėse į užsienį. Kaip žinome, tuo metu skyrybų įstatymai buvo labai griežti. Be to, skyryboms priešinosi ir Ados vyras majoras Galsworthy. Jie susituokė tik 1906 m.

Pradėjęs rašyti romaną „Savininkas“ (iš „Forsaitų sagos“) – dar nemanydamas, kad tai bus visas romanų ciklas, - Glasworthy iškėlė moters problemą. Rašytojas aiškiai yra moters pusėje: moteris turi teisę į savo asmeninį gyvenimą, turi teisę reikalauti skyrybų, jei šeimyninis gyvenimas nesusiklostė. Ši tema eis per daugelį Galsworthy brandžių kūrinių – romanų, apsakymų, net dramų. Teisingai sakėte, kad viena iš jį jaudinusių problemų buvo skyrybų įstatymas, jis kovojo už jo reformą Anglijoje. Beje, Galsworthy kėlė ir kitų socialinių reformų būtinumą, pavyzdžiui – kalėjimų sistemos reformos klausimas dramoje „Teisingumas“; jis ir pasiekė, kad ši reforma būtų įvykdyta. Manau, kad Galsworthy savo kūryba atliko panašią funkciją kaip Dickensas savo romanais XIX amžiuje.

A. Petraitytė klausinėja I. Varnaitę,    
Šiaurės Atėnai, 1998.X.17, Nr.37 (431)    


Priedas

Aforizmai iš kūrybos

Užsipulk jo blusas – net jei laikoma, kad jis jų neturi.

Šunys: su altruizmo rudimentais ir Dievo pojūčiu.

Neužgauk kitų daugiau, nei būtina.

Ankstus rytas nevynioja žodžių į vatą.

Era, kuri kanonizavo veidmainystę.

Atleido man, tačiau ji niekada man neatleis.

Sveikata – nesinori jos tokia kaina.

Įstatymas žiūri į žemą žmogaus prigimtį.

Tegu ji ateina pas mane, kai nori, kada nori, bet ne tada, kai ji nenori.

Meilei nėra amžiaus, nei apribojimų, nei mirties.

Niekada nematyk savęs taip, kaip kiti tave mato.

Seni žmonės išmoko užbėgti už akių savo įgeidžiams.

Tie, kurie negyvena, yra puikiai išsilaikę.

Socialistai – jie gviešiasi mūsų gero.

Dėkui už tą puikų melą.

Jums reiktų nusipirkti patirties.

Nobelio premijos laureatai
Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė