Judaizmo ir krikščionybės etika

Pradžioje aptarkime jų bendrumus. Dauguma apie judaizmą susidarę nuomonę tik pagal Evangelijas, - ir ji gali būti neteisinga. To priežastys:

1. Polemikos iliuzija. Kristus dažnai pasisako tarsi prieštaraudamas judaizmui ir lyg įvesdamas naujas moralines koncepcijos. Tačiau iš tikro tos jau buvo pakankamai išvystytos judaizme. Štai pavyzdžiai.

„Kalno pamoksle“ (Mt 5:27-28) Jėzus sako: Esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“.

Susidaro įspūdis, kad judaizmas rūpinasi tik „veiksmų tyrumu“, o krikščionybe – jau ir „minčių tyrumu“. Juk tikriausiai čia Jėzus nesulygina tų nusidėjimų, o tik siekia sustiprinti draudimą, apsaugant žmones nuo priartėjimo prie nusidėjimo. O tai jau klasikinis judaizmo triukas, kai Rabinas išplėsdavo ir apribodavo erdvę aplink nuodėmę, tam, kad žmonės sustotų toliau nuo jos. Saliamono patarlėse sakoma (Pat 23:26): „Mano vaike, duok man savo širdį, tesilaiko tavo akys mano kelių. Juk kekšė yra gili duobė, o svetimautoja – ankštas šulinys“.

Žydų papročiai ne tik draudžia vyrams mylėtis su svetima žmona, bet ir pasilikti vienam su ja bei įdėmiai apžiūrinėti kokią nors jos kūno vietą (žr. Talmudas, Šabatas 64b).

Taip ir su kitu Jėzaus pasisakymu (Mt 5:21:22): „Esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk!, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‚Pusgalvi!‘, turės stoti prieš aukščiausio teismo tarybą. O kas sako ‚Beproti!‘, tas smerktinas į pragaro ugnį“.

Ir čia Jėzus nesiekia pyktį prilyginti nužudymui. O žydų išminčiai nuolat pasisakydavo prieš pyktį – ir ne tik apie nepagrįstą pyktį (apie šį kalba Jėzus), bet ir turintį pagrindą. Griežčiausiai drausta įžeisti artimuosius. Mišnoje1) sakoma: „Bet kuris, viešai darantis gėdą artimam savo, už tai netenka savos dalios būsimajame pasaulyje“ (Avotas 4). Talmudas moko: „Pyktis – nepaprastai bloga savybė, ir žmogus privalo šalintis jo kiek tik gali“ (Šabatas 10b); „Kiekvienas piktasis bus nubaustas; jei buvo išminčiumi – jo mokymas bus užmirštas“ (Psachimas 113).

Dar vienas Jėzaus pamokymas (Mt 5:33-35): „Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas“. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis - Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji - didžiojo Karaliaus miestas.

Bet ir Talmude aiškinama, kad reikia apsieiti be priesaikų. O ir daugelis kitų Jėzaus pasakymų, pažodžiui sutampančių su klasikiniais judaizmo tekstais.

2. Žydų moralės falsifikacija. Kartais Evangelijos sąmoningai iškraipo judaizmo mokymą. Pvz., „Esate girdėję, jog buvo sakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus...“ (Mt 5:43-44).

Tačiau niekur judaizmo tekstuose nerasite antrosios Jėzaus pamokymo dalies. Kita vertu, neapykanta priešui prieštarauja judaizmo mokymui. Tora smerkia priešiškumą, kerštą ir piktumą: „Savo širdyje nebūk prieš brolį savo; nekeršyk ir nelaikyk piktumo savo tautos sūnums, o mylėk artimą savo kaip save patį“ (Kun 19:17-18). Netgi apie šimtmetį engusius egiptiečius Midraša sako:
„Kai žydus vijęsi egiptiečiai skendo jūroje, patarnaujantys angelai norėjo giedoti Kūrėją šlovinančią giesmę. Tačiau Aukščiausiasis tarė jiems: Kaip! mano tvariniai skęsta jūroje, o jūs norite šlovinti?!“.

Ir čia prisimintinas išsireiškimas „akis už akį... Jei kas suduos per dešinį skruostą , atsuk ir kitą“ (Mt 5:38-39). Ar bereikia sakyti, kad būtent su šia fraze daugelis sieja požiūrį į krikščionišką ir judaizmo moralę. Bet matėme, kad judaizmas sako tą patį, kaip ir krikščionybė. Frazė „akis už akį“ Penkiaknygėje sutinkama kelis kartus ir visada neigiamam į ją kontekste. Judaizmas visada linkęs į kompromisus:
„Išminčius sąžiningas ir patikimas: jo „taip“ visada „taip“, o „ne“ – „ne“. Iš savęs to griežtai reikalauja, o kitiems atleidžia... Jei kiti jam įsiskolino – pratęsia skolinimo laiką ir atleidžia jam, gailisi ir skolina... Bendra taisyklė: būk visad tarp persekiojamųjų, o ne tarp persekiojančiųjų, tarp skriaudžiamų, o ne tarp skriaudėjų. Apie tą, kuris to laikosi, sakoma Toroje: ‚Tu mano vergas, Izraeli. Kuriuo didžiuosiuos‘“ (Maimonidas. Gilhot Deot, 5:13).

O dabar pažvelkime į skirtumus. Vienas svarbiausių tai klausimas – kas svarbiau Dievui: žmonių tikėjimas ar jų poelgiai?

Judaizmas teigia, kad Aukščiausiajam žmonių darbai svarbiau už tikėjimą. Talmudas, remdamasis Jeremijaus žodžiais (16:11), pabrėžia: „Geriau jau tegu žydai palieka [Mane], tačiau lieka ištikimi Mano įstatymams“. Ta mintis judaizme eina per amžius ir erdves, apimdami visas religines kryptis – nuo reformistinių iki ortodoksinių. Visose kalba apie teisingus darbus. Bet nė vienoje nebus raginama „gelbėti sielą per tikėjimą“.

Anot judaizmo, pagrindinė žmogaus pareiga – elgtis pagal Biblijos pamokymus ir įstatymus. Krikščionys pamažu suko į tikėjimo pusę2). Jėzus dar kalbėjo savo mokiniams: „Aš atėjau ne tam, kad atšaukčiau Įstatymą ar Pranašus... Iš tiesų sakau jums: kol egzistuoja žemė ir dangus, nė viena raidė nedings iš Įstatymo... Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių pažeidimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje“ (Mt 5:17-19). Po Jėzaus mirties jo mokiniai tebekvietė laikytis žydų įstatymų (pvz., apipjaustymą [Apd 15:1], kuris privalomas visiems [Gal 2:12]).

Tačiau naujajai religijai populiarėjant ne tarp žydų, ima dominuoti kitas požiūris, kurio ideologu laikomas apaštalas Paulius. Jo logika tokia: net vieno Toros nurodymo nesilaikymas ant žmogaus meta „prakeiksmą“, remdamasis Pakartotiniu įstatymu: „Prakeiktas kiekvienas, kas ištikimai nesilaiko visų Įstatymo knygoje surašytų nuostatų ir jų nevykdo...“ (Gal 3:10). Tačiau žmogus, būdamas netobulas ir silpnas, negali nenusidėti ir nepažeisti Įstatymo: „Jei būtų duotas įstatymas, galintis teikti gyvybę, tai iš tikrųjų teisumas eitų iš įstatymo“ (Gal 3:21) 3). Tad žmogus jau prakeiktas Įstatymo (Gal 3:10). Išsivadavimui nuo prakeiksmo žmogų reikia „išgelbėti nuo Įstatymo“, - ir tai tegalima tik išperkant nuodėmes tikėjimu Kristumi: „Kristus mus atpirko iš Įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu“ (Gal 3:13). Galutinė doktrinos formuluotė tokia: „Mes laikomės nuomonės, nuteisiamas tikėjimu, be Įstatymo darbų“ (Rom 3:28). Ir jinai įsitvirtina krikščioniškoje kultūroje.

Žydų tauta (ir jos bendruomenės tremtyje) nebūtų gal ėjusi išlikti, jei nebūtų leidusi pripažinti, kad žmogus gali nusidėti. Sakyta, kad „nėra teisuolio... „ (Ekleziastas 7:20). Net iškiliausi, kaip Mozė ir Dovydas, kartais nusidėdavo, o tada atgailavo („tšuva“, dažnai verčiama kaip „atgaila“, reiškia „sugrįžimas“). Toroje nėra “amžino prakeiksmo” už nusidėjimą Įstatymui. Nusidėjęs žmogus visada gali grįžti prie Dievo. „Tšuva“ sudaro 4 dalys ar žingsniai: 1) nusidėjėlis privalo pripažinti savo nuodėmę; 2) jis privalo nuoširdžiai gailėtis ir jausti sąžinės graužimą; 3) jis privalo stengtis ištaisyti nusidėjimo pasekmes; 4) nuoširdžiai grįžti prie Įstatymo laikymosi4).

Tuo tarpu krikščionybėje buvo laikotarpių, kai žmones persekiojo vien už įsitikinimus ar nukrypimus nuo tikėjimo dogmų. Tokia nuostata rėmėsi inkvizicija („tikėjimo teismas“), prievartinis krikštas, eretikų naikinimas ir pan. Ir čia krikščionystė žiauresnė už judaizmą – tie, kurie ne su Kristumi, nesvarbu kokie jie bebūtų geri ir teisūs, neturi vilties išsigelbėti. Juk „jei teisumas įgyjamas Įstatymu, tuomet Jėzus nukryžiuotas veltui“ (Gal 2:21).


Pastabos:

1) Mišna – oralinis Mokymas arba oralinė Tora, nurodanti rašytinės Toros taikymą. Ji, pagal tradiciją perduodama nuo Sinajaus, sisteminiu mokymu tapo daugiausia Antrosios šventyklos laikotarpiu ir dalinai užrašyta Mišros ir Midrašų pavidalu 1-2 a. Talmudas (2-5 a.) analizuoja ir paaiškina Mišnoje užrašytą žodinę tradiciją.

2) Tikėjimo viršenybę pripažįsta visos krikščionybės atmainos. Pvz., M. Liuteris kad vien tikėjimo pakanka išsigelbėjimui: nei geri darbai, nei religinės paslaptys (labai svarbios katalikybėje) nebūtinos, norint būti geru krikščioniu: „Labiausiai įsiminkite tai, ką pasakiau: vienas tik tikėjimas, o ne geri darbai – pateisina, išlaisvina ir išgelbsti“ (Apie krikščioniškąją laisvę, 1520).

3) Pauliaus cituojama citata iš tikro yra apie prakeikimą už kai kuriuos, ypač sunkius nusižengimus Įstatymui, ir, beje, tokiomis sąlygomis, kai žmogiškasis teismas negali ištaisyti padėties, pvz., „nužudęs artimą savo slaptoje vietoje“ ar „skriaudžiantis našlaitį ir našlę“ (t.y., negalinčius savęs apginti). Tačiau ir tais atvejais nekalbama apie „amžiną prakeiksmą“.

4) Senovėje žydai dar turėjo 5-ą žingsnį – aukojimą. Tačiau jis galimas tik esant šventyklai; mūsų laikais aukojimai neįmanomi. Anot žydų įstatymo, žmogus, fiziškai negalintis atlikti vieno ar kito nurodymo, išvaduojamas nuo jo: Dievas už tai nebaudžia. Dar Šventyklos laikais pranašai pranašavo, kad bus laikai, kai nebus Šventyklos, aukas pakeis maldos. Biblijoje tai perteikta Hošea (Ozėjo) žodžiais: „Pasiimkite su savimi [maldos] žodžius ir sugrįžkite pas Viešpatį. Sakykite jam: Atleisk visas kaltes, priimk mūsų lūpų pagyras vietoje mūsų veršelių“ [14:3] Tai patvirtinama ir Patarlių knygoje: „Teisumas ir teisingumas Viešpačiui labiau patinka nei auka“ (Pat 21:3).

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis