Rašytojo skiltys

Teofilis Gotjė. Hašišas

  Apie autorių >>>>>

Mes esame girdėję, tiesa, tai nelabai įtikėtina, apie stebuklingą hašišo poveikį. Haliucinacijas, kurios kyla nuo opiumo rūkymo, mes jau seniai patyrėm; tuo tarpu apie hašišą žinojome tik iš nuogirdų. Draugai orientalistai daugybę kartų žadėjo mus supažindinti su juo, tačiau ar dėl iškylusių sunkumų gaunant šią brangią medžiagą, ar dėl kažin kokios kitos priežasties, šis sumanymas ligi šiol taip ir liko neįgyvendintas. Žodžiu, taip buvo iki vakar: dabar pasakojimą apie nesuvaidintas pjeses pakeis mūsų pačių pojūčių analizė. Gautier. Hashishin club

Visais laikais Rytų tautos, kurioms religija draudžia vartoti vyną, įvairiausiuose mišiniuose ieškojo visiems žmonėms būdingo poreikio prabudinti savo protą, kurį Vakarų tautos patenkina su spirito ir rūgstančių produktų pagalba. Idealo troškimas žmoguje yra toks didžiulis, kad jis iš visų jėgų stengiasi atlaisvinti pančius, veržiančius dvasią prie kūno, ir kadangi blūdo pojūtį gali pasiekti ne kiekvienas, todėl geriama dėl džiaugsmo, rūkoma dėl užsimiršimo, ryjama dėl beprotybės ir visa tai pasiekiama vynu, tabaku arba hašišu. Tai smagus rūpestis! Truputėlis raudono skysčio, dūmo įkvėpimas, šaukštelis žalsvos masės ir dvasia, ta neapčiuopiamybė, akimirksniu pasikeičia: rimti žmonės ima krėsti kvailystes, tylenių lūpos nevalingai pratrūksta žodžiais, Heraklitas plyšta juokais, o Demokritas - raudomis.

Hašišas - tai kanapės žiedo ekstraktas (Cannabis indica), verdamas svieste su pistacijomis, migdolais ir medumi, kol tampa savotiška, gana malonaus skonio uogiene, primenančia abrikosų marmeladą. Būtent šitokį hašišą Kalno Senis vertė valgyti jo užsakytų žmogžudysčių vykdytojus - iš čia ir žodis assassin, tai yra hachachin (hašišo valgytojas).

Hašišo šaukštelio užtenka tiems, kurie nepratę prie šios, šventai tikinčiųjų, regalijos. Hašišas, arabiška maniera, užgeriamas keliais puodeliais kavos be cukraus, o paskui, kaip įprasta, sėdamasi prie stalo, nes kanapės dvasia ima veikti tik po kurio laiko. Vienas mūsų bičiulių, daktaras ***, prisiekęs hašišo mėgėjas, daug keliavęs po Rytus, pirmas pajuto jo poveikį, mat suvalgė didesnę dozę nei mes. Jis savo lėkštėje išvydo žvaigždes, o sriubinėje - dangaus skliautą. Paskui, atsisukęs į sieną, jis ėmė kalbėtis su savimi ir ūmai pratrūko juoku, o jo žvilgsnis spindėjo nenumaldomu džiugesiu. Aš jaučiausi visiškai ramus iki pat vakarienės pabaigos, nors kito mano kaimyno vyzdžiai keistai sužibo, nejučia tapę neįtikėtinos turkio žydros spalvos. Kai išnešė indus, aš dar viską aplinkui suvokdamas atsisėdau ant kanapos ir, patogiai įsitaisęs tarp kvadratinės formos marokietiškų pagalvių, ėmiau laukti ekstazės. Po kelių akimirkų mane ištiko visiškas ištirpimas. Atrodė, kad kūnas pamažu tirpsta ir tampa perregimu. Aš labai aiškiai savo krūtinėje mačiau suvalgytą hašišą, kuris priminė smaragdą. Jis žibėjo miriadais smulkiausių kibirkščių; mano blakstienos ištįso ligi begalybės auksinėmis vielomis apsivydamos ratelius iš dramblio kaulo, kurie savaime, be niekieno pagalbos, sukosi kerinčiu greičiu. Aplink mane sruveno ir byrėjo įvairiausių spalvų akmenų srautas, arabeskos, kurių nesiliaujančią kaitą buvo galima palyginti tik su kaleidoskopu; jei atskirais mirksniais aš ir mačiau savo bičiulius, visa tai buvo iškreiptas vaizdas - jie buvo pusiau žmonės, pusiau augalai, visi stovėjo ant vienos kojos ir priminė susimąsčiusius ibius, stručius, mojančius sparnais; matydamas šį keistą vaizdą aš plyšau juokais vartydamasis savame kampe; kad įsiliečiau į visą šio spektaklio linksmybę, aš ėmiau į viršų mėtyti pagalves - įmantriai jas ore vartaliodamas gaudžiau su indo žonglieriaus vikrumu. Vienas iš ten buvusių ponų kreipėsi į mane itališkai, tačiau hašišo visagalybės pagalba tai nuskambėjo ispaniškai. Klausimai ir atsakymai buvo apgalvoti, nors visos šnekos sukosi tik apie neutralius dalykus - teatro ar literatūros naujienas.

Pirmasis mano potyris jau ėjo į pabaigą. Po kelių minučių aš visiškai atgavau šaltakraujiškumą - nejaučiau nei galvos skausmo, nebuvo nei jokių kitų simptomų, kurie, paprastai, seka po apsvaigimo vynu - ir tik nepaprastai stebėjausi visu tuo, kas ką tik buvo man nutikę. Tačiau vos praslinko pusė valandos, kai aš vėl atsidūriau hašišo karalystėje. Šį kartą vizija buvo kur kas sudėtingesnė ir dar keistesnė. Nedarniai apšviestame ore, šlamėdami sparneliais lyg vėduokle, amžinu sūkuriu plazdėjo miriadai drugelių. Milžiniško dydžio gėlės su krištolinėmis taurelėmis, didžiulės dedešvos, auksinės ir sidabrinės lelijos augo ir bujojo aplink mane net su trenksmu, panašiu į saliuto griausmą. Mano klausa stebuklingai išlavėjo - aš girdėjau gėlių garsus. Žali, raudoni, mėlyni, geltoni garsai pasiekdavo mane aiškiai skirtingomis garso bangomis. Išversta stiklinė, krėslo girgždesys, pašnibždomis ištartas žodis vibravo ir ataidėdavo many griaustinio dundėjimu; net ir mano paties balsas man atrodė toks stiprus, kad aš net nedrįsau prabilti, bijodamas, kad neišvirstų sienos ar kad pats nesprogčiau it kokia bomba; daugiau nei penki šimtai chronometrų savo skambiais, variniais, sidabriniais balsais giedojo man laiką. Visa, kas žydėjo, skleidė dumplių ar Eolo arfos garsus. Aš maudžiausi garsų okeane, kur salų pavidalu plaukiojo melodijų nuotrupos iš „Liucijos“ ar „Kirpėjo“. Ligi šiol dar niekada man neteko skęsti bent kiek panašios palaimos aromate; aš visiškai apsvaigęs ištirpau jo bangose; tokiu būdu atsikratęs savęs, to nepakenčiamo liudininko, amžino palydovo, aš pirmą kartą pajutau, koks gali būti pačių paprasčiausių dvasių angelų ir sielų buvimas, atsiskyrus nuo kūno. Aš buvau lyg kempinė pačiame jūros viduryje: laimės tėkmės sruvo per mane kiekvieną minutę, įeidamos ir išeidamos kiaurai kūną, aš buvau visiškai pralaidus ir visa mano esybė, iki pačių mažiausių dalelyčių, siurbė savin šią fantastišką šviesą, kurioje aš buvau atsidūręs. Garsai, kvapai, šviesa užtvindė mane per daugybę plonyčių kaip plaukai vamzdelių, kuriuose aš girdėjau magnetinių srovių švilpimą. Pagal mano apskaičiavimus, ši būsena truko maždaug tris šimtus metų, potyriai vienas kitą keitė tokia įvairybe ir tokiu spartumu, kad tiksliai apskaičiuoti laiką buvo neįmanoma. Pasibaigus šiam priepuoliui aš pamačiau, kad vizija truko vos keturias valandas.

Apsvaigimui nuo hašišo nebūdingas ilgas poveikis: jus pagauna ir paleidžia, be jokių ceremonijų iškelia iki dangaus ir nuleidžia ant žemės - panašūs sąmonės prašviesėjimai būdingi ir beprotybėj. Trečias, paskutinis ir pats keisčiausias, priepuolis vainikavo rytietiška maniera praleistą vakarą - čia mano vizijos susidvejino. Dvigubi vaizdinių atspindžiai mano akies tinklainėje buvo visiškai simetriški; tačiau netrukus stebuklinga medžiaga, ką tik mano paties suvirškinta, dar aršiau apsėdo protą, valandai mane paversdama visišku bepročiu. Vaizduotė man siūlė įvairiausius vaizdus, kurie atitiko Pantagriuelio skonį - ožiatigriai, aviadrambliai, pakinkyti paukštjaučiai, vienaragiai, grifai, pabaisos - visi siaubingiausių sapnų atributai šuoliavo, blaškėsi, skrajojo, klykavo kambaryje; jų straubliai baigdavosi lapais, rankos - žuvų pelekais, kažkokie heteroklitiški sutvėrimai su laikrodžiais vyzdžių vietose slankiojo krėslų kojomis, o didžiulės nosys šoko kačuča ant vištų kojelių; aš priminiau velionio Saliamono meilužės, Sabos karalienės, papūgą. Iš visų jėgų mėgdžiojau šio paukščio balsą ir klyksmus. Vizijos tapo tokios keistos, kad man kilo noras visa tai nupiešti, ir aš mažiau nei per penkias minutes neįtikėtinai sparčiai ant antros laiškų pusės, ant bagažo kvitų ir pirmų po ranka pasitaikiusių popieriaus atplaišų nutepliojau du tuzinus pačių fantastiškiausių piešinių. Vienas iš jų buvo daktaro *** (tokio, kokį aš jį mačiau - prie rojalio, apsirengusį turkiškai, su saule ant baltinių nugaros) portretas; iš rojalio klavišų lyg raketos gracingai išraitytomis spiralėmis lėkė natos. Kitame piešinyje su užrašu "Ateities gyvis" buvo pavaizduotas garvežys, turintis gulbės kaklą, kuris baigėsi gyvatės žabtais, su iš jų kylančiais dūmų kamuoliais; siaubą keliančios letenos buvo sukonstruotos iš skridinių ir ratų, o kiekvieną ratų porą atitiko sparnų pora; antikinis Merkurijus sėdėjo ant šio sutvėrimo uodegos ir pripažino savo pralaimėjimą - net ir jo sandalai jam čia niekuo negelbėjo. Hašišo dėka man pavyko iš natūros nupiešti ir kauko portretą - iki šiol aš tik girdėjau, kaip jis naktimis stena ir kruta mano sename bufete.

Gal jau pakaks beprotybės. Norint visiškai perteikti hašišo vizijas, reiktų parašyti knygą. Be to, ar eilinis žurnalistas galėtų sau leisti pakartoti pasaulio pabaigą?

Vertė G.K., Literatūra ir menas, 2004-12-03, nr.3026    

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis