Užrašai paraštėse

F. Brady. Endgame: Bobby Fisher‘s Remarkable Rise and Fall – from America‘s Brightest Prodigy to the Edge of Madness, 2011

Išprotėjęs genijus
 

Skaitiniai
 
Fantastika
 
Lithuanian.Net
 
NSO.LT
 
 
Papildomai skaitykite:
Lužino gynyba
Tos nepaprastos figūrėlės
B. Fišerio „šimtmečio“ partija
Pirmasis čempionų mačas
Cirko direktoriaus duktė
Antisemitizmas
Čigorino variantas
Olandiškoji gynyba
Kur eina karalius – didelė paslaptis: A.Karpovas
Korespondenciniai šachmatai literatūroje
Permainingai agresyvi pradžia
Kasparovas prieš Deep Blue
Kompiuterinių žaidimų filologija
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Nekenčiu kalkuliatoriaus!
C. Keegan. Šermukšnių naktys
Bjarte Breiteig. Stokholmas
Knygos, kurios mokė nesimokyti
Karališkasis žaidimas
>Magiškieji šachmatai
Judafobija

(tęsinys,   skaitykite pradžią)    

Amerikoje jį šlovino tarsi nacionalinį didvyrį. Kur bepasirodydavo, visur jam „tiesdavo raudoną kilimą“. Bobis JAV pakėlė iki „šachmatų supervalstybės“ rango. Tačiau jis turėjo įprotį išjungti telefoną ir ištisas savaites būti „be ryšio“. Tada JAV Šachmatų federacija jam išnuomavo numerį prabangiame „Henry Hudson“ viešbutyje, kad beprotiškas genijus nedingtų. Jo reikėjo šaliai.

Svetinga Islandija apmirė laukdama. Visos vietos viešbučiuose ir salėje buvo išpirktos. 1972 m. birželio 22 d. iš Kenedžio tarptautinio aerouosto turėjo pakilti lėktuvas skridimui į Reikjaviką. Tačiau beprotis paskutinę minutę atšaukė reisą. Tas žaidimas vadinosi PINIGAI. Bobio žaidimas ant nervų tapo įžanga mačui.

Pretendento netenkino finansinė pusė. Nugalėtojas turėjo gauti 78 125 dolerius, pralaimėjęs – 46&875. Be to, kiekvienam priklausė 30% teletransliacijų pelno. Tačiau Bobis papildomai reikalavo 30% už įėjimą, - sau ir Spaskiui. Fišeris žinojo: savo jis gaus... Pasaulis reikalavo, kad mačas įvyktų. Tačiau tai buvo ne vien tik savo kailio klausimas. Bobis tapo tarsi šachmatų profsąjungos lyderis – jis tvirtino, kad honorarai už šachmatų žaidimą nesulyginami su Muchamedo Ali³¹⁾ milijonais, gaunamais už snukių daužymą.

Pasaulinis šou ar profsąjungų derybos su administracija? Greičiausia ir tai, ir tai. Pusės laikėsi savo. Per kitą savaitę buvo užsakyti papildomi reisai į Reikjaviką, tačiau Bobis juos atšaukė. Spauda reagavo audringai: „Fišeriui pirmiausia rūpi pinigai, o sporto reikalai jam paskutinėje vietoje“, piktinosi TASS. „Negirdėtas pasipūtimas ir snobizmas“, keikėsi vokiečių „Bild am Sonntag“. „Bobis Fišeris – didžiausias chamas ir Bruklino psichopatas“, - spjaudėsi Londono „Daily Mail“. Tačiau niekas nenorėjo pamatyti tikrosios priežasties – ginami ir kolegų-šachmatininkų reikalai

Ir netikėtai ant lentos atsirado nauja figūra. Anglų bankininkas ir aistringas šachmatininkas Džeimsas Derekas Sleiteris³²⁾ sutiko pakloti 125 tūkst. dolerių, jei Bobis pradės žaisti. „Kolosalu“, - sureagavo Bobis.

Ir staiga telefono skambutis ir girgždantis balsas su vokišku akcentu:

Ir tą pačią dieną Bobis išskrido į Reikjaviką su sekundantu Viljamu Lombardi¹⁹⁾. Tačiau ir ten sumaištis tęsėsi pilnu tempu. Fišeris neatvyko į burtų traukimą, kur jo laukė šimtai žurnalistų. Kai B. Spaskis atėjo, jam pasakė: „Pretendentas miega, o vietoj savęs atsiuntė sekundantą“ Tegu Lombardi traukia burtus, kam žaisti baltaisiais“. Įsižeidęs Spaskis paliko viešbutį ir padarė pareiškimą, sukurptą, tikriausiai, dar Maskvoje: „Tarybinė visuomenė ir aš asmeniškai pasipiktinę Fišerio elgesiu. Kyla abejonių, ar jis turi moralinę teisę žaisti šį mačą“. Ta pačia dvasia pasisakė ir Šachmatų federacijos prezidentas Maksas Eivė³⁴⁾. Visi laukė pasiaiškinimo. Naktį Bobis sukūrė elegantišką laiškelį kolegai:

Bobis įteikė laišką koridoriaus prižiūrėtojui ir paprašė „pakišti“ po durimis Spaskiui. Maskva sureagavo. Valstybės Sporto komiteto vadovas Sergejus Pavlovas³⁵⁾ ragino sugražinti Spaskį: „Fi6erio isterijos yra pasaulinio šachmatų čempionato įžeidimas. Griežtai rekomenduojam grįžti.“ Spaskis „rekomendaciją“ mandagiai atmetė, rizikuodamas galva ir karjera.

Tačiau Bobis ir toliau elgėsi tarsi kaprizinga primadona. Pareikalavo staliuko apšvietimą pagerinti, šachmatų figūros jam pasirodė per mažos, sukritikavo akmeninę lentą ir paprašė medinės, o kino kameras liepė nedelsiant pašalinti. Pašalino, bet ne visas. Tada supyko ant oficiantų: tie jam neįdėjo ledo kubiukų į apelsinų sultis, o tada liepė atnešti puodelį islandiško jogurto. Kai šio nebuvo bufete, nuskubėjo į gretimą restoraną ir jogurtas buvo pristatytas.

Tačiau visa tai aptemdė protą Fišeriui. Ir išsišokėlis pretendentas padarė grubią klaidą ir ... pralaimėjo pirmą partiją. Bobis tvirtino: kalta kino kamera, kuri trikdė dėmesį.... Greičiausia, jis buvo teisus, Juk ir Nabokovo romane Lužinas skundžiasi: „Negaliu pakelti šitų mašinų spragsėjimo ir žybsnių“. Tačiau kaprizingas genijus visus taip išerzino, kad atsisakė. Dėl to užsispyrėlis neatvyko į antrąją partiją ir pagal taisykles jam užskaitytas pralaimėjimas. Salė sveikino Spaskį ovacijomis... O Fišeriui šaukė: „Grįžk į savo Ameriką!“ Daktaras Eivė³⁴⁾ perspėjo: „Jei pretendentas neatvyks ir trečiai partijai, Borisas Spaskis liks pasaulio čempionu“. Bobis veržėsi į aerouostą. Lombardi sunkiai jį atkalbėjo. Ir tada antrąsyk paskambino Kisindžeris³³⁾: „Ant mano stalo tūkstančiai amerikiečių laiškų, meldžiančių tęsti mačą, o taip pat kvietimas į Baltuosius rūmus nepriklausomai nuo turnyro baigties“. Matyt, nemažą vaidmenį suvaidino ir piniginis reikalas. Pralaimėjęs jis būtų pasmerktas gėdai ir skurdui. Išbalęs ir paniuręs, jis sėdo trečiai partijai, tarsi riteris Bergmano³⁶⁾ filme „Septintasis antspaudas“- kautis šachmatais su Mirtimi.

Ir Mocartas pabudo. Jis ėmė žaisti įkvėptas ir vyriškai, laisvai ir naujai, vėl išgirdo tamtamo garsus. Po 20-ies varginančių partijų rezultatas buvo 11,5:8,5. Tačiau, kad taptų čempionu, jam reikėjo surinkti 12,5 taškų. Jis tą magišką skaičių surinko po 21-os partijos. Jo garbei susižavėjusi Islandija surengė puotą senovės vikingų dvasia. Fišerį sveikino planeta. Čempionas gavo tūkstančius sveikinimo telegramų. Viena atėjo iš Baltųjų rūmų:

Pagaliau, Fišeris galėjo pailsėti. Ir su ta aistra, kuria gėrė šachmatų žinias, pasaulio čempionas užsiėmė mokslu. M. Botvinikas²⁰⁾ nebuvo visiškai teisus, kai sakė: „Bobis kenčia nuo fundamentaliosios kultūros stygiaus ir nepakankamo išsilavinimo“. Jis vijosi tai, kas buvo praleista. Tapo aistringu skaitytoju, nuolatiniu bibliotekų ir knygynų lankytoju.

Yra kelios teorijos, kodėl Fišeris tapo piktu antisemitu. Amerikiečių rašytojas Deividas Memetas³⁸⁾, Pulitcerio premijos laureatas knygoje „Piktasis sūnus“ taip aiškina tai: „Judafobas visada pradeda save aukštinančiu tvirtinimu: yra kažkokios blogio jėgos, kurias jis aptiko ir užtvirtino. Priešpastatydamas save joms, jis save išaukština...“ Tikriausiai, viskas paprasčiau. Negalime spręsti apie Fišerį pagal formalios logikos taisykles. Kaip Nabokovo herojus, jis gyvenimą supranta tarsi šachmatų partiją. Jis pasirengęs atakai bei atremti ją. Ataka turi būti blokuota ir nutraukta. Priešas gudrus ir rezga pinkles. Taip nutiko, kad visi jo varžovai buvo žydai. Manheteno klube, Šachmatų federacijoje, kurios vadovu buvo M. Eivė³⁴⁾. Ir net rusų šachmatų žiedas buvo išimtinai žydiškas.

Ir štai kartą, bukinistų krautuvėlėje, Bobis suranda seną, suskaitytą knygelę. Ji vadinosi „Siono išminčių protokolai“ ³⁹⁾ ir rašė apie „pasaulinį žydų sąmokslą“. Tad štai kur glūdėjo jo kančios. Jis, Bobis, yra žydų sąmokslo auka. Viskas nuostabiai sutapo. Jo pernelyg neapsunkinta išsilavinimu sąmonė Niluso⁴⁰⁾ falsifikatą, susiūtą baltais siūlais caro „ochrankos“ rūsiuose, priėmė kaip nušvitimą. „Kaip galima gyventi šalyje, - piktinasi Grigorijus Pomerancas⁴¹⁾, - kurioje cerkvės prieigose parduodami ‚Siono išminčių protokolai‘“. Tačiau šią knygutę galima nusipirkti visame pasaulyje. Ir antisemitizmas apnuodijo R. Fišerio kraują. Tapo jo religija. Su jam būdingu užsidegimu įninka: skaito F. Nyčės „Antikristą“, domisi Ernsto Kaltenbrunerio⁴²⁾, imperatoriškosios saugumo valdybos šefo, Niurnberge nuteisto SS obergrupenfiurerio, asmenybe. Ir vyksta į Vokietiją, kad aplankytų Kaltenbrunerio sūnų.

Tačiau kai Bobiui tapdavo liūdna, jis vykdavo į šiaurę, į Palo-Alto: aplankyti seserį Džoaną ir jos vyrą Raselą Targę, Stanfordo universiteto fizikos profesorių⁴³⁾. Jie, be abejo, buvo žydai. Džoanai ir Raselui buvo keista ir nepatogu savo namuose klausytis pasibaisėtinas judafobiškas tiradas. Kartą jie ryžtingai išvarė giminaitį pro duris. Įsiutusi Regina parašė sūnui:

O kaip jie jam vėliau pasitarnavo! Kai baigėsi santaupos ir eks-čempionas negalėjo susimokėti už butą, Bobis kreipėsi pagalbos į giminaičius. Motina žinomo, ką reiškia būti benamiu. Ir ėmė siųsti sūnui iš Nikaragvos, kur dirbo gydytoja amerikiečių ligoninėje, savo socialinio draudimo išmokas. Džona Bobio vardu banke atidarė sąskaitą. Kitaip išprotėjęs genijus būtų pakartojęs Reginos likimą. Neveltui Penkiaknygėje kruopščiai surašoma genealogija: kas ką pagimdė. Tačiau Bobis buvo mutantu. 2001 m. rugsėjo 11 d. jo beprotybė pasiekė apogėjų. Ir pasaulis krūptelėjo..

Naktį Pasaulinio prekybos centro dangoraižiai-dvyniai buvo tarsi laikraščio kolonėlės apie Amerikos pasiekimus. Rytą viskas aplink buvo gražu ir ramu. O tada staiga.... Antrasis lėktuvas praskrodė kiaurai, sidabrinį antrojo bokšto kampą, kibirkščiuodamas purpurine lava, kompiuterių nuolaužomis, begalvių lavonų gabalais... O tada dangoraižis ėmė smegti. Tarsi žvakė. Nuo Hudzono įlankos vėjas nešė degintos mėsos kvapą, kurio stengėsi neužuosti. Degė trys tūkstančiai užverstų nuolaužomis. Ir tada per radiją nuaidėjo išprotėjęs Roberto Fišerio balsas:

Tai buvo Filipinų radijo stotis „Baguio“. Bobis interviu davė telefonu, iš Japonijos... Karštais Amerikos tragedijos pėdsakais:

Matyt jis nesuvokė, ką kalba: iki jo dienų pabaigos ant jo Kaino antspaudas. Jis bus prakeiktas ir jį pagimdžiusios genties, ir Amerikos. Jo pasisakymas buvo labiausiai anti-amerikietiškas, judafobiškas per visą masinės žiniasklaidos priemonių istoriją. Fišerio pasisakymai priminė Hitlerio propagandistines isterikas.

Ir vis tik teisti reikėjo ne jį. Teisti reikėjo masinės žiniasklaidos priemones, eksploatavusias liguisto žmogaus vardą ir pasaulinę šlovę. Kliedėjo ne Bobis. Kleidėjo jo paranoja, kurią paveldėjo iš motinos.

Daktaras Antoni Saidi⁴⁴⁾, vienas ištikimiausių Bobio draugų, iškart po Fišerio pasisakymo, parašė laišką „Chess Life“ žurnalui:

Visas pasaulis pasišiaušė prieš Bobį.

Tačiau 26 m. prieš tai, santykinio sveikumo metu, Fišerio nepatiklumo Karpovo⁴⁵⁾ atžvilgiu nebuvo laikyti nepagrįstu. Vladimiras Bukovskis⁴⁶⁾ rašė: „Karpovas TSRS – komunistinio jaunimo idealas ir VLKJS narys. Aišku, rusas, o ne kažkoks įtartinas žydas. Aišku, iš darbininkų. Pralaimėti jis negali, jam neleis. Už jo – visa sistema, su milijardais rublių, šnipų ir diplomatų būriu. Dėmesio vertas tarybinės „šachmatų delegacijos“ pasirodymas Filipinuose, susidedančios beveik dviejų dešimčių KGBišnikų, jogų, karatė specialistų ir kuriai vadovauja pulkininkas Baturinskas⁴⁷⁾, ir kuris tikrai verta Bulgakovo plunksnos“.

Prieš šią grėsmingą kohortą Fišeris turėjo ginti pasaulio čempiono titulą. Tačiau pirmiausia reikėjo susitarti dėl sąlygų. „Esant 9:9 čempionas išsaugo vardą, - spaudė Fišeris. – Skirtingai nuo Reikjaviko, mačą sudarys neribotas partijų skaičius. Pirmas pasiekęs 10 taškų, taps čempionu“.

Rusai nesutiko: pakanka 36 partijų. Rezultatas 9:9 jų netenkino. Jie turėjo geležinę logiką: „Kadangi mes, Tarybų Sąjunga, esame stipresni už bet ką pasaulyje, tai nepriimam jokių sąlygų: mes jas nustatome“. Žaisti pagal jų taisykles Bobis atsisakė. Tada Federacija paskelbė Karpovą⁴⁵⁾ pasaulio čempionu. Tai nutiko 1975 m. balandžio 3 d. Karpovas tapo „paskirtuoju čempionu“. Tame nebuvo garbės. Bet ir kaltės nebuvo. Jis buvo vertas Fišerio varžovas.

Ir vis tik laimėjo Fišeris – amžinybės kontekste. Kaip Mocartas prieš Soljeri.

Maniloje, skirtingai nuo Reikjaviko, fondas buvo 5 mln. dolerių. Nemažesnis nei Muhamedo Ali³¹⁾. Vien už tai Fišeriui vertėjo uždėti laurų vainiką, kaip fechtuotoją už Kaisos garbę. Tačiau skurdžius čempionas atsisakė milijonų. Ir ne todėl, kad bijojo Karpovo. Bobis baiminosi KGB. Jį persekiojo fobijos. Jis bijojo: rusai jį nunuodys. Su savimi nešiojo stiklainį su priešnuodžiu. Ypač jį gąsdino Izraelio žvalgyba. Žydai sukti. Ir todėl Bobis nėjo pas dantistus. Visi dantistai – žydai. Jis pašalino visas metalines karūnėles ir plombas, kad „Mosado“ žvalgyba specialių spindulių pagalba nepažeistų jo ypatingų smegenų. Jis vengė žmonių. Vienintelis žmogus, kurio nevengė Fišeris, buvo Borisas Spaskis. Tačiau ir į jį žvelgė įtartinai.

Ir staiga, nelauktai-netikėtai, Borisas paskambino. Jis tada gyveno Prancūzijoje su žmona Marina:
„-Yra verslininkas. Paklos už mačą 2,5 mln. dolerių.“
„- Sutinku tik už 5 mln.“, - sureagavo Bobis.

Ir sponsorius pasirodė. Jugoslavų finansininkas Ezdimiras Vasilevičius⁴⁸⁾, gana tamsi asmenybė. Galiausiai visos sąlygos buvo patenkintos. Dokumente užrašyta: laimėtojas gauna 3,5 mln., pralaimėjęs – 1,5 mln.

Kai Gario Kasparovo ⁴⁹⁾ paklausė, ar sutiktų jis susiremti su Fišeriu, pasaulio čempionas atsakė: „Kategoriškai – ne. Netikiu, kad Fišeris pakankamai stiprus“. Ta pačia dvasia pasisakė ir Londono „The Daily Telegraph“: „Įsivaizduokite, kad klausotės Šuberto⁵⁰⁾ ‚Nebaigtosios simfonijos‘“. Prieš mačo pradžią Bobis irzo, tačiau mažai. Jam nepatiko žirgas: jo nosis buvo žydiška, per ilga. Atnešė kitus šachmatus, kurių žirgo nosis buvo arijų. Ir niekas nepatarė Fišeriui pažvelgti į veidrodį.

Praėjo 20 m. po Reikjaviko. Tačiau Bobis vis dar buvo Fišeriu. Borisas – Spaskiu. Žaidė – vis dar šachmatais. Ir Bobis pirmoje partijoje pademonstravo ankstesnę žaidimo klasę. Agresyviai, be paliovos, puikiai atakuodamas: karaliaus sparne, valdovės sparne, netikėtai aukodamas figūras, įgaudamas pozicinį pranašumą. Šachmatų pasaulis džiūgavo“ Mocartas grįžo. Tačiau viena kregždė dar ne pavasaris. Viena partija dar ne čempionas. Antroje partijoje Fišeris padarė grubią klaidą ir Spaskis lengvai pasiekė lygiąsias. Tas pat trečiojoje. Ketvirta ir penkta paradė: unikalus intelektas aprūdijęs. Kasparovas buvo teisus: Fišeris ir Spaskis jam ne varžovai.

Bobis laimėjo 9 partijas. Saskis – 4-ias. Kievienas grįžo iš Jugoslavijos papildęs savo banko sąskaitą: Fišeris 3,5 mln., Spaskis – 1,5 mln. Niujorko „Times“ apibendrino: „Fišerio pasirodymas šachmatų scenoje palygintinas su Napoleono pabėgimu iš Elbos salos 1815-ais“. Tačiau straipsnyje neparašė, kuo tai baigėsi imperatoriui. Pirmaujančių didmeistrių nuomonė neguodė: Fišerį galima turėti pirmame geriausių šachmatininkų dešimtuke. Nieko labiau įžeidžiamo Fišeris negalėjo įsivaizduoti.

„Rašytojo užrašuose“ Dostojevskis rašo: „Žmogus kaip asmenybė tampa priešišku minios ir visų įstatymui. Tai liudija gyvos idėjos apie Dievą praradimas. Žmogus nuobodžiauja, netenka gyvojo gyvenimo šaltinio. Aukščiausia savivalė yra aukščiausias savo valios atsisakymas. Tame mano valia, kad neturėčiau valios“. Tai tarytum šachmatų figūros, parodę „aukščiausią savivalę“, atsisakytų visų ir visokiausių žaidimo taisyklių... Prieš mačą Fišeris iš Vašingtono gavo perspėjimą: JAV piliečiams draudžiama komercinė veiklą Jugoslavijoje. Embargo taikytas ir turnyrui. Už pažeidimą – 10 m. kalėjimo ir 250 tūkst. dolerių bauda. Išeidamas ant podiumo, Bobis perskaitė dokumentą ir ... demonstratyviai jį apspjovė. Publikai tai nepatiko, tačiau visi buvo Fišerio pusėje: „Nejaugi jankiai pasodins vargšą į kaliūzę už nekaltą figūrėlių stumdymą languotoje lentoje?“

Jugoslavijos premjeras Milanas Paničius⁵¹⁾ pareiškė užuojautą: „Ar galima uždrausti Mocartui kurti muziką?“ Na, o jei Mocartas nemoka mokesčių nuo 1977 m. ir aplamai reiškia anarchistinį požiūrį į viską ir bet kokius įstatymus? Fišerį Tekančios saulės šalyje suėmė už paso režimo pažeidimą. Ten nelabai gerbė šachmatus. Užtat gerbė Įstatymą.

Išrėkęs visam pasauliui: „JAV – dvokianti nusikaltėlių šalis! Naujas Holokaustas žydams! Mirtis Prezidentui!“ – Bonis tapo Skrajojančiu olandu, laivu, neturinčiu prieplaukos. Be to, jį kaltino rimtu ekonominiu nusikaltimu. Ir JAV Teisingumo departamentas anuliavo Fišerio pasą. O Bobis tuo metu, nieko neįtardamas, Narito aerouoste kėlėsi lėktuvo, skrendančio reisu Tokijas-Manila, trapu. Ten, ant laiptų, jį ir parišo. Karštas eks-čempiono būdas japonų nesutrikdė. Kai keistasis asmuo su jais pradėjo muštynes dėl pusryčiams pateiktų kietai virtų kiaušinių (jis mėgo minkštai virtus), jį įkišo į ankštą vienutę, nedavė maisto, uždraudė pasimatymus, pasivaikščiojimus. Tokijas – ne Reikjavikas.

Tačiau vikingai neužmiršta savo didvyrių. Islandai įsteigė eks-čempiono gelbėjimo Komitetą. Japonijos teisingumo ministras Kieko Nono atsiliepė: „Jei Fišeriui suteiksite pilietybę, mes jį išleisime į Reikjaviką“. Pilietybė buvo suteikta akimirksniu. Nusileidęs Keflaviko aerouoste, Bobis pabučiavo žemę, kurią pažymėjo žemėlapyje 1972-ais. Vulkaninė sala buvo demokratija. Tačiau, atrodo, dabar saloje atsirado karalius – Robertas Pirmasis. Islandai nuspėdavo kiekvieną Jo norą, gynė nuo žurnalistų, dalino finansinius patarimus, vežė į žūklę… Atsidrėbęs tarsi Romos senatorius Bobis mėgavosi karštais šaltiniais. Tačiau paaiškėjo: Fišeris – patalogiškas šykštuolis. Islandija – maža, visi žino apie visus: eks-čempiono sąskaitoje Šveicarijoje - trys milijonai, O jis neturi asmeninio automobilio, tačiau milijonierius tvirtina: švaistyti pinigus taksi – idiotizmas. Jis labiau linkęs sningant, lyjant, per pūgą laukti autobuso. Tačiau jei už taksi moka kitas – noriai važiuoja, ir dar reikalauja, kad vairuotojas vairą laikytų abiem rankom, nesukiotų galvos, neviršytų greičio. Į restoraną niekada nekviečia. O jei pasitaiko proga pietauti su kompanija, laukia, kol sumokės kas kitas.

Visi žinojo: Bobis vedęs japonę. Jos vardas – Mijeko. Tai buvo keista santuoka – internetu. Tačiau kai tik milijonierius numirė ir virš jo dar neatvėsusio kūno užvirė muštynės dėl palikimo, atsirado ir filipinietė Merilina Jang, atseit pagimdžiusi Fišerio dukterį. Bobio giminaičiai suabejojo. Tada Merilina reikalavo ekshumacijos. DNR analizė nepatvirtino Fišerio tėvystės. Bobis turėjo ir kitų moterų, tačiau kažkaip viskas praeidavo ... be dieviškumo, be įkvėpimo, be ašarų, be gyvybės, be meilės. Nabokovas „Lužino gynyboje“ pateikia mintį: „... šachmatų dovanos vystymas susijęs [ ... ] su lyties pajautos vystymusi, [ ... ] šachmatai yra ypatingas šio jausmo lūžis“. Todėl Valentinovas, „baimindamasis, kad Lužinas neiššvaistytų brangios galios, neišleistų jos gamtiškiems reikalams, [ ... ] laikė jį nuošaliau nuo moterų ir džiaugėsi dėl jo išmintingo vienišumo“. Tačiau nėra dėl ko džiaugtis. Pats gi Valentinovas savo teorijos nesilaikė. Nabokovas irgi... Nes, kaip sakė Johanas Volfgangas Gėtė⁵²⁾ „Fauste“: „Das Ewig-Weibliche Zieht uns hinan“ ⁵³⁾. Bobiui Ewig-Weibliche buvo Regina. Kai ji mirė, tapo atšiauru ir šalta, tarsi pasaulyje būtų išjungę šildymą. O kai išėjo Džoana – paskutinė gimininga siela, vienintelė belikusi Bobiui, kas liko Bobiui, - tik mirti...

Paskutinėje nuotraukoje, kurią padarė islandų fotografas Einaras Ainarsonas, regime užgęstantį senioką. Plieninė siaurų ūsų viela lenda į burną, iš kurios kyšo dantų šaknys. Stambi nosis gyslelių tinkle. Melsvao rožinė oda... Užpūliavę išblėsusių akių vokai, kurių vaizdą galėtų perteikti nebent Rembrantas⁵⁴⁾: atgaila, nuovargis... ir skausmas, skausmas, skausmas. Dvasinis ir fizinis. Žmogus endšpilyje ir ceitnote.

Jis merdėjo nuo viengungių ligos: beisbolo dydžio prostatos uždegimas, blokuojami inkstai. Bobis niekada nepasitikėjo gydytojais, niekino juos. Ir todėl nenorėjo vartoto vaistų. Tada jam pasakė: padės tik dializė. Bobis kategoriškai atsisakė. Gal tiesiog norėjo mirti. Prieš mirtį paprašė atnešti Reginos portretą. Ir ilgai žvelgė į motinos veidą...

Bobis Fišeris išgyveno tiksliai tiek metų, kiek yra langelių šachmatų lentoje: 64. Jis mirė 2007 m. sausio 17 d. Amžino įšalo sąlygomis, sausį, vulkaniniame grunte iškasti kapą yra sunku.

Pas Dostojevskį parašyta: „Dievas ir velnias kovoja šiame pasaulyje, o mūšio laukas – žmogaus siela“. Ir todėl privalom atskirti šachmatų lentos Mocartą nuo paranojiško egoizmo monstro.

Išprotėjęs genijus Fišeris – psichas ir chamas, šykštuolis ir skandalistas, žydas-antisemitas – į tūkstantmetę šachmatų (ir ne tik šachmatų) istoriją įrašė tokį užsuktą siužetą, kuris vargu ar kada pasikartos.

Pastabos:

(ankstesnis pastabų blokas >>>>> )    

³¹⁾ Muchamedas Ali (Muhammad Ali, tikr. Cassius Marcellus Clay, Jr., g. 1942) - amerikiečių boksininkas-profesionalas. 1960 m. olimpiadoje laimėjo aukso medalį vidutinio svorio kategorijoje. 1962 m. atsisakė savo vardo, įstojo į “juodųjų musulmonų” gretas, o vėliau pasivadino Muhamedu Ali. Sunkiasvorių čempionu tapo 1964 m. įveikęs Sonny Liston. 1979 m. birželio 27 d. Ali oficialiai paskelbė, kad pasitraukia iš bokso arenos. Tačiau po metų, 1980 m. spalio 2 d. dar kartą pasirodė ringe, bet pralaimėjo Lariui Holmsui. Jo karjeroje: 56 laimėtos kovos (iš jų 37 nokautai) ir 5 pralaimėjimai (iš jų 1 nokautas).

³²⁾ Džeimsas Derekas Sleiteris (James Derrick Slater, g. 1929) – investuotojas, rengęs „The Sunday Telegraph“ skiltį apie investicijas. 1964 m. įsteigė investicinę „Slater Walker“ firmą. Parašė populiarią knygą apie investavimą „Zulusų principas“ (1992). Jo hobis buvo šachmatai; ir jis 1972 m. dotavo 125 tūkst. dolerių mačui Reikjavike Spaskis-Fišeris.

³³⁾ Henris Kisindžeris (Henry Alfred Kissinger, g. 1923) – JAV politikas, diplomatas, politologas, rašytojas ir verslininkas, Nobelio taikos premijos laureatas (1973). Dirbo Nacionalinio saugumo patarėju, o vėliau JAV sekretoriumui, valdant R. Niksonui³⁷⁾ ir Dž. Fordui. Darė nemažą įtaką JAV politikai 1969-77 laikotarpiu.

³⁴⁾ Maksas Eivė (Machgielis (Max) Euwe, 1901-1981) – danų didmeistris ir matematikas, knygų apie šachmatus autorius, šachmatų pasaulio čempionas (1935-37), FIDE prezidentas (1970-1978). Pasaulio čempionu tapo įveikęs A. Aliochiną. Eivės žaidimo stilius pozicinis, paremtas logika planingas žaidimas, geras debiutų teorijos žinojimas, tačiau mače su Aliochinu iš abiejų pusių buvo demonstruojamas aštrus taktinis žaidimas. Jis paskelbė matematinę šachmato žaidimo analizę iš intuityvaus požiūrio taško parodydamas, kad jo taisyklės leidžia begalinį partijų skaičių.

³⁵⁾ Sergejus Pavlovičius Pavlovas (1929-1993) – TSRS valstybės veikėjas. 1959-83 m. Komjaunimo pirmasis sekretorius, 1968-83 m. – Fizinės kultūros ir sporto komiteto pirmininkas. Buvo Olimpinio komiteto prezidentu (1977-83). Vėliau buvo pasiuntiniu įvairiose šalyse.

³⁶⁾ Ingmaras Bergmanas (Ernst Ingmar Bergman, 1918-2007) - garsus švedų teatro ir kino režisierius. Bergmanas savo kūryboje dažnai nagrinėjo įvairias su religija susijusias problemas („Septintasis antspaudas“, „Žemuogių pievelė“, „Žiemos šviesa“ ir kt.), nors pats režisierius buvo ateistas. „Septintasis antspaudas” (1957) laimėjo specialų prizą Kanų kino festivalyje. Filmo veiksmas vyksta 14 a. Švedijoje, o jo vienas pagrindinių personažų, vaidinamas Maxo von Sydowo, žaidžia šachmatais su Mirtimi. Svarbi scena bažnyčioje, kur riteris per išpažintį kunigui pasisako abejojąs, ar Dievas egzistuoja. Jis papasakoja, kad metė Mirčiai iššūkį ir atskleidžia savo strategiją. Tuomet pasirodo, kad „kunigas“ ir buvo pati Mirtis. Galiausiai aktoriai tęsia keliones po šalį, o riterį ir jo draugus šokdama nusiveda Mirtis.

³⁷⁾ Ričardas Niksonas (Richard Milhous Nixon, 1913-1994) – JAV politikas ir prezidentas (1969-1974), respublikonas. Prieš jį buvo iškelta viena didžiausių apkaltos bylų, vadinamasis Watergate'o skandalas - dėl to jis ir atsistatydino.

³⁸⁾ Deividas Memetas (David Alan Mamet, g. 1947) – Amerikos dramaturgas, eseistas, scenaristas ir kino režisierius. Rašė teorinius darbus apie dramaturgiją. Už pjeses „Amerikiečiai“ (Glengarry Glen Ross, 1984 – už ją ir Pulitcerio premiją) ir „Pasijudink!“ (Speed- the-Plow, 1988) gavo „Toni“ nominaciją. Paskutiniais merai parodė susidomėjimą judaizmo filosofija: „Senoji religija“ (2002), „Sūnus palaidūnas: Antisemitizmas, savi-neapykanta ir žydai“ (2006) ir vis labiau konservėjančiais politiniais įsitikinimais.

³⁹⁾ Siono išminčių protokolai - maždaug 1897-1903 m. pradžioje Rusijoje išleisti tekstai, tariamai aprašantys žydų planus užvaldyti pasaulį. Vėliau paaiškėjo, kad tai carinės Rusijos slaptosios policijos padaryta klastotė. Populiari tarp antisemitų, jas rėmėsi A. Hitleris ir nacistai.

⁴⁰⁾ Sergejus Aleksdandrovičius Nilusas (1862-1929) – rusų religinis rašytojas, mistikas, visuomenės veikėjas. Jis 1905 m. išleido pirmą pilną „Siono išminčių protokolų“ variantą. Pagarsėjo knygomis apie iškilias stačiatikių asmenybes (Serafimo-Divejevsko vienuolyno ir Optinos). Po revoliucijos Nilusą nuolat persekiojo tarybinė valdžia, jis buvo dažnai suimamas, tačiau vėl paleidžiamas.

⁴¹⁾ Grigorijus Solomonovičius Pomerancas (g. 1918) – Vilniuje gimęs rusų filosofas, kultūrologas, rašytojas, eseistas, Humanitarinių tyrinėjimų akademijos narys. 3-iame dešimtm. persikėlė į Maskvą. Po Budapešto ir B. Pasternako persekiojimų sukilimo pradėjo politinį pasipriešinimą. Jo daugybė kūrinių plito savilaidos (samoizdat) principu ir buvo populiarūs tarp liberaliosios inteligentijos. Jis aštriai kritikavo A. Solženicyno dogmatinį krikščionišką nacionalizmą. Pats atstovavo liberalųjį „internacionalų“ inteligentijos sparną.

⁴²⁾ Ernstas Kaltenbruneris (Ernst Kaltenbrunner, 1903-1946) – austrų kilmės aukšto rango nacistų valdininkas, SS Vyriausiosios imperijos saugumo valdybos (RSHA) vadovas ir reicho Vidaus reikalų ministerijos stats-sekretorius (1943–1945), SS obergrupenfiureris ir policijos generolas (1943), SS kariuomenės generolas (1944). E. Kaltenbruneris buvo atsakingas ir už koncentracijos stovyklų veiklą, asmeniškai kontroliavo, kaip naudojami ten sukurti masinio kalinių naikinimo būdai. Buvo vienas svarbiausių nacistinių nusikaltėlių, teisiamų Niurnbergo tribunole.

⁴³⁾ Raselas Targė (Russell Targ, g. 1934) – JAV fizikas ir knygų autorius, dainų kūrėjas, pedagodas, vienas pirmųjų lazerio kūrėjų. Stanfordo un-te 8-9 dešimtm. vykdė psichinių sugebėjimų tyrimus bei jų panaudojimą JAV žvalgyboje (apibendrintai vadintinus „nuotolinis regėjimas“). Rezultatus skelbė „Nature“ žurnale. 1972-95 m. programa buvo ypatingai įslaptinta. Savo autobiografijoje „Ar matote tai, ką aš matau: aklo baikerio memuarai“ (2008) savo, kaip gyvenimą apibūdina kaip mokslininko ir aklo motociklininko. Dabar skaito paskaitas apie nuotolinį matymą.

⁴⁴⁾ Antoni Saidi (Anthony Saidy, g. 1937) – šachmatininkas, tarptautinis meistras ir knygų autorius. 1964 m. su JAV komanda dalyvavo šachmatų olimpiadoje.

⁴⁵⁾ Anatolijus Jevgenijevičius Karpovas (g. 1951) – tarybinis šachmatininkas, pasaulio čempionas (1975-85) bei FIDE pasaulio čempionas (1993-99). Čempionu buvo paskirtas neįvykus mačui su R. Fišeriu (1975). Vėliau ilgą laiką gynė čempiono vardą prieš V. Korčnojų, o vėliau 1984 m. kovojo su G. Kasparovu, tačiau mačui užsitęsus jis buvo nutrauktas. Jam pralaimėjo 1985 m. mače. Karpovo žaidimo stilius griežtai pozicinis. Jis nerizikuoja, bet ir nepraleidžia mažiausios varžovo klaidelės. Pagal tai jį dažnai lygina su jo mėgstamu Kapablanka.
Daugiau: Kur eina karalius – didelė paslaptis: A.Karpovas

⁴⁶⁾ Vladimiras Konstatinovičius Bukovskis (g. 1942) – rusų rašytojas, visuomenės veikėjas, neurofiziologas, vienas disidentų judėjimo pradininkų. Suimtas 1967 m., o 1971 m. vėl suimtas ir nuteistas 7 m. kalėti. 1978 m. sukeistas su Čilės politiniu kaliniu L. Korvalanu. Buvo vienas Maskvos olimpiados (1980) boikoto organizatorių. 1991 m. po tremties aplankė Maskvą. 2007 m. balotiravosi į Rusijos prezidento postą. Knyga „Pilkieji pradeda ir laimi“ (1980) parašyta pasirodžius Viktoro Korčnojaus knygai „Anti-šachmatai“.

⁴⁷⁾ Viktoras Davidovičius Baturinskis (1914-2002) – TSRS šachmatininkas (tarptautinis meistras), šachmatų judėjimo vadovas, teisėjas. 7-e dešimtm. buvo karinio prokuroro pavaduotoju. Buvo šachmatų delegacijų dėl pasaulio karūnos vadovas (1978 ir 1981). Savo surinktą gausią šachmatų literatūros biblioteką padovanojo A. Karpovui⁴⁵⁾.  Spaskis prieš mačą su Fišeriu pareiškė, kad nenori, kad Baturinskis būtų FIDE atstovu derybose dėl sąlygų. Taip nutrūko jų bendradarbiavimas, trukęs nuo 1961-ųjų.

⁴⁸⁾ Ezdimiras Vasilevičius (Jezdimir Vasiljević, g. 1948) - ???

⁴⁹⁾ Garis Kasparovas (g. 1963) – Rusijos šachmatininkas, pasaulio čempionas (1985-2000), dabar pasinėręs į politiką ir esantis opozicijoje V. Putinui. Pasaulio čempionu tapo įveikdamas A. Karpovą⁴⁵⁾, o vėliau triskart apgindamas titulą prieš jį (1986, 1987, 1990). 2000-aisiais pralaimėjo mačą V. Kramnikui. Šachmatų karjerą baigė 2005 m.

⁵⁰⁾ Francas Šubertas (Franz Peter Schubert,1797-1828) – austrų kompozitorius, romantinės muzikos pradininkas. Mokėsi pas A. Saljerį¹²⁾. Šuberto kūriniai labai melodingi, pagrįsti paprastomis išraiškos priemonėmis, turi daug sąsajų su Austrijos (liaudies, Vienos buitine) muzika; vertingiausią kūrybos dalį sudaro dainos (jų virš 600), o taip gausus kamerinė ir solinė muzika fortepijonui. Žymiausi dainų ciklai – „Gražioji malūnininkė“ ir „Žiemos kelias“. Labiausiai išgarsėjo jau po mirties.

⁵¹⁾ Milanas Paničius (g. 1929) – serbų kilmės JAV multimilijonierius. 1959 m, įkūrė ir vadovavo (iki 2002 m.) „ICN Pharmaceuticals“. Buvo Jugoslavijos premjeru (1992-93), nors jau buvo JAV piliečiu. 1992 m. kandidatavo į Prezidentus, tačiau nebuvo išrinktas.

⁵²⁾ Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe, 1749- 1832) - Švietimo epochos vokiečių rašytojas, humanistas, politikas, mokslininkas ir filosofas. J. V. Gėtė rašė nuo ankstyvos jaunystės iki gilios senatvės – nepaprastai lengvai ir daug, bet nesistemingai, užmesdamas kūrinius dešimčiai – dvidešimčiai metų, juos perdirbinėdamas. Rašytojas kūrė madingų žanrų kūrinius, kuriuose atspindėjo populiarios tų laikų temos. J.V. Gėtė mėgo rašyti farsus, idiles, dainas, satyrinius eilėraščius, vestuvių poemas, proginius eilėraščius, komedijas, biblines dramas, šiurkščias parodijas, epigramas. Į kūrinius įtraukdavo gautus laiškus, veikėjus pavadindavo draugų vardais. Kūrybos neskyrė nuo gyvenimo, kūriniai itin biografiški, tai tiesiog gyvenimo stebėjimai ir užrašai. Rašytojas ypač domėjosi alchemija, fizionomika, spiritizmu, pranašavimo menu, kabala – šiose knygose jį traukė įvairūs simboliai, emblemos, alegorinės figūros. Visą gyvenimą J. V. Gėtė priklausė slaptoms draugijoms, o labiausiai domėjosi gamta ir žmogumi. Garsesnieji kūriniai: „Jaunojo Verterio kančios“ bei „Faustas“. ⁵³⁾ Amžinas moteriškumas mus pakylėja (vok.).

⁵⁴⁾ Rembrantas (Rembrandt Harmenszoon van Rijn, 1606-1669) - olandų tapytojas, grafikas. Jo palikimas – apie 800 paveikslų, 300 graviūrų ir 2 tūkstančiai piešinių. Beveik 100 autoportretų, daugybė žmonos Saskijos, vėliau – tarnaitės ir meilužės Hendrickje Stoffels portretų. Tačiau pasaulinę šlovę pasiekė tik praėjus šimtui metų po mirties.