Rašytojo skiltys

Mick Brown. Ar svarbu, kad guru mirė prasigėręs?

Recenzija knygai: R. Waterfield. Prophet: Life and Times of Khalil Gibran, 1998 Autoportretas: Khalil Gibran

Kai 1923 m. Amerikoje buvo pirmą kartą išleistas Khalilio Gibrano*) „Pranašas“, kritikai jį ignoravo, o vėliau buvo dar prasčiau“ „Vangūs suplėkę paistalai“, - pasak vieno šiuolaikinio recenzento, iš naujo apžvelgusio Gibrano raštus.

Šaipytis čia lengva. Ši knyga – paskutiniai pranašo Almustafos žodžiai savo tautai prieš iškeliaujant į tremtį – sudaryta iš 26 pamokslų arba „patarimų“ tokiomis temomis kaip gimimas ir mirtis, meilė ir santuoka, valgymas ir gėrimas. Regis, tai buvo mėgstami tokių žvaigždžių kaip Elvis Presley ir Tara Palmer-Tomkinson skaitiniai, kuriuos galima lengva ranka nukišti prie dekoratyvių „Desiderata“ plakatų („Aš - visatos vaikas“) ir „Ramybės knygelės“.

Bet ką tie kritikai išmano? Vien Amerikoje nuo pirmos laidos „Pranašo“ parduota 9 mln. egzempliorių, o Britanijoje iki šiol kasmet parduodama po 15 tūkst.

Patraukliai pasakodamas apie Gibrano gyvenimą ir kūrybą, Robinas Waterfieldas aiškina, kad, užuot paniekinus jį kaip kokį sveikinimo atvirukų gamintojų įkvėpėją, Gibraną reikėtų traktuoti kaip romantikų ir transcendentalistų tradicijos perėmėją – tokių, kaip Blake‘asNietzsche,  Emersonas ir Whitmanas, - galbūt menkesnį autorių už juos, bet sugebėjusį perteikti jų idėją ateities kartoms lengvai virškinama forma. Ir kokia gi tai idėja? Waterfieldas ją įtaiso į „naujojo amžiaus“ (New Age) credo kontekstą: žemiškasis gyvenimas yra kupinas dvasinio gyvenimo; žmogus turi aukštesniąją dvasinę savastį; visos religijos perteikia tą pačią vidinę tikrovę; visos gyvybės formos tarpusavyje susijusios; žmonijos laukia dvasingesnė ateitis.

Waterfieldui Gibranas atrodo „nukryžiuotas ant dviprasmybių“. Gimęs Libane, jis subrendo ir pasiekė didžiąją šlovę Amerikoje. Amerikos sirų bendruomenėje jis buvo vertinamas už savo poeziją, arabiškuose laikraščiuose spausdintus apsakymus ir tautines idėjas. Bostono bei Niujorko literatų ir menininkų sluoksniuose jis buvo laikomas egzotiška dvasinga figūra – asketišku išminčiumi, įkūnijusiu aukštesniąsias vertybes. O iš tikrųjų jis buvo žemiškas, seksualus, tuščiagarbis ir nepasitikintis savimi, užkietėjęs melagis, sąmoningai kūręs savo slėpiningo žavesio įvaizdį, o jo nelemtas pomėgis taurelei jį galiausiai ir pribaigė. Žodžiu, guru su molinėm kojom. [ ... ]

Gibranas gimė 1883 m. maronitų krikščionių kaime dabartinėje Libano teritorijoje, bet 13 m. su motina ir seserimi emigravo į Ameriką. Vėliau jis perkūrė savo vaikystės istoriją, pavaizduodamas kultūringo, dvasingo, menino auklėjimo atmosferą. Iš tiesų jo tėvas ūkininkas buvo pagyrūnas ir girtuoklis, kurio lošimo aistra nuskurdino šeimą. Atrodo, kad jie persikėlė į Ameriką norėdami juo atsikratyti.

Kol jo motina Bostono gatvėse prekiavo drobe ir nėriniais, jaunąjį Gibraną šviesti ėmėsi fotografas ir estetas Frederic Holland Day, kuris supažindino jį su belgų rašytojo Maeterlincko kūryba. Maeterlinckas aiškino, kad vyksta estetinė revoliucija – naujas meno ir poezijos sąjūdis, atversiantis kelią į dvasingesnę epochą. Žmogus, pasak jo, esąs „išgąsdintas dievas“, nesuvokiantis savo potencialaus dieviškumo, meilė esanti galia, leidžianti mums „Išsiveržti iš savęs“ į šį naują geresnį pasaulį, grožis esąs sielos penas, o poetai ir menininkai – pasiuntiniai: visos šios idėjos vėliau buvo kruopščiai atkartotos Gibrano raštuose.

Day buvo pirmas iš visos virtinės globėjų. Jaunystėje turėjęs veršiuko akeles, o ir vėliau išlaikęs sugebėjimą apžavėti, Gibranas kaip bites prie medaus traukdavo rėmėjus, ypač vyresnes moteris, kurios jam būdavo tarsi antra motina. Svarbiausia iš jų buvo Mary Haskell – turtinga mokytoja, su kuria Gibranas susipažino būdamas 19-os. Haskell tapo jo artimiausia patikėtine, ji nusiuntė jį į Paryžių studijuoti tapybos, o vėliau įkurdino Niujorke, komentuodavo jo poeziją bei prozą (kartu taisydama neretas rašybos ir stiliaus klaidas) ir apskritai masažavo jo ego.

Anot jos, Gibranas buvo „dievų pasiuntinys“, atsiųstas į žemę kurti veikalus ateities kartoms: „Khalilis priklauso tam pačiam sluoksniui kaip Kristus ir Buda, Mikelandželas ir Šekspyras ir kiti didieji“. Gibranas su ja visiškai sutiko: „Aš atėjau į šį pasaulį, - rašė jis, - kad didelėmis raidėmis užrašyčiau savo vardą ant gyvenimo veido“. Būdamas narcizas ir troškęs žmonių pagyrų, su Haskell jis elgėsi kaip bosas, naudodamas ją kaip savo idėjų zondavimo priemonę ir menkindamas jos pačios potyrius bei pastabas: pasak Waterfieldo, kone kiekvieną jos įžvalgą jis savindavosi, teigdamas atradęs pirmiau.

Haskell'as pažymėjo, kad Gibranui „ypač rūpėjo pinigai“, ir ji žerdavo juos nepurkštaudama. Kaip sako Waterfieldas, „sunku nedaryti išvados, kad jis suvokę užtikęs aukso gyslą ir pasirūpino, kad ji neišsektų“. Bet aišku, kad būta ir nuoširdžių jausmų bei švelnumo. Gibranas šiuos santykius apibūdino kaip „draugystę pramaišiui su aistra“, nors iki lytinių santykių juodu nepriėjo. Kai jis norėdavo su ja gulėti, Haskell nesutikdavo, o kai galų gale ji nusprendė nusileisti, jis pareiškė norįs išlaikyti jųdviejų meilę „dvasinėje erdvėje“. Khalil Gibran

Vis dėlto Gibranas turėjo daug romanų su kitomis gerbėjomis, nors svarbiausia jo meilė buvo moteris, su kuria jis taip ir nesusitiko. Jis 25 m. susirašinėjo su Sirijoje gimusia rašytoja ir feministe May Ziadeh, bet artimiausias jų fizinis kontaktas tebuvo apsikeitimas nuotraukomis.

Gibrano kaip autoriaus populiarumas sutapo su laikotarpiu, kai kilo domėjimasis alternatyviomis religinės raiškos formomis (teosofija, spiritualizmu), tikėjimą organizuotos religijos dogmomis ištiko krizė, ir ieškantys išganymo idėjų žvilgsniai krypo į Rytus. Jis išpažino evoliucinę kosmologiją. Jo manymu, žmonija vystosi tobulumo ir Dievo sąmonės link, bet kadangi Dievas esąs begalinis ir Jo paties sąmonė taip pat vystosi. Mes niekada negalėsime aprėpti viso Dievo. Meilė esanti Dievo esmė žmoguje, ir tik per meilę žmogus galįs tikėtis išskleisti visas savo galias.

Kaip ir jo amžininkas Krišnamurtis (Waterfieldas nemini, ar juodu buvo susitikę ir ar bent domėjosi vienas kitu, - smalsu būtų sužinoti), Gibranas aiškino, kad, norėdami prasiskverbti į tikrovės šerdį, mes turime nuolat gyventi dabarties akimirka. „Turime regėti kiekvieną daiktą, lyg iki šiol jo nebūtume matę, ir išgyventi kiekvieną akimirką tokią, kokia ji iš tiesų yra – nauja akimirka“. Nereikią nei kunigų, nei jokių tarpininkų tarp žmogaus ir Dievo. „Yra tiktai gyvenimas, jis yra čia ir atviras visoje savo didybėje“.

Pagrindinė „Pranašo“ mintis, kaip Gibranas aiškino Mary Haskell, yra ta, kad mes esam didingesni nei įsivaizduojame, kad galime būti beribiai. Bet jis ne kiek tedavė praktinių nurodymų, kaip tai įgyvendinti. Ir akivaizdžiai nepasiekė šio tikslo pats. Dėl prieštaros tarp to, kaip jis atrodė kitiems ir pačiam sau, Gibranas iš esmės buvo nelaimingas žmogus: „vienišas, įsibaiminęs individas svetimo pasaulio bangose, - rašo Waterfieldas, - desperatiškai ieškantis prieglobsčio savo kūryboje, motiniškose figūrose, savo kaukėse ir galiausiai alkoholizme“. [ ... ]

Taigi ar svarbu, kad guru mirė prasigėręs? Waterfieldas pagrįstai argumentuoja, jog nors mes nemanome, kad trilerių rašytojai patys turėtų gyventi kaip jų herojai supermenai, iš filosofų tikimės, kad jie gyvenime laikysis savo skelbiamų idėjų. Tačiau galima aiškinti, kad Gibranas turėjo talentą išreikšti žmogaus elgsenos idealą, kurio verta siekti, nors jis pats tam idealui anaiptol neprilygo. Juk jis teigė, kad „net sparnuočiausia dvasia negali išvengti fizinės naštos“.

Waterfieldas pravarčiai siūlo naudotis Gibrano raštais kaip „jausmų penu“. Turbūt veikiau kaip užkandžiu, o ne puota. Bet net ir užkandis gali būti savaip maistingas – ir geresnis dalykas nei dvasinis badavimas.

Kai meilė pamos jums,
               sekite paskui,
Nors jos keliai rūstūs ir statūs.
O kai ji savo sparnais apglėbs jus, 
               nesipriešinkite,
Nors tarp jos plunksnų
               paslėptas kardas gali ir sužeisti.
Ir kai ji kalba,
               tikėkite.
Nors jos balsas gali išblaškyti
               jūsų svajas -
tarsi sodą nusiaubiantis šiaurys.

Kahlil Gibran. Pranašas

*) Kalilis Džibranas (Khalil Gibran, 1883-1931) – iš Libano kilęs amerikiečių rašytojas, poetas ir dailininkas. Pradžioje nuo 1904 m. rašė arabiškai, tačiau nuo 1918 m. („Beprotis“, aforizmų rinkinys biblijiniu stiliumi) daugiausia angliškai. Jo kūryboje proza persipina su poezija, gausu metaforų, simbolikos. Didelis dėmesys skiriamas dvasiniams ieškojimams, meilei, naudojami įvairių religijų simboliai. Žymiausias jo kūrinys – „Pranašas“ (1923), sudarytas iš 26 poetinių esė apie svarbiausius žmogaus gyvenimo klausimus (meilę, mirtį, tikėjimą, laisvę, darbą ir t. t.).
Taip pat nutapė apie 700 paveikslų, tarp kurių yra ir jo draugų K. Jungo, V. Jetso, O. Rodeno ir kt. portretai. Mirė Niujorke 1931 m. dėl tuberkuliozės ir kepenų cirozės. 1932 m. jo palaikai perlaidoti Mar Sarkio vienuolyne (dabar Džibrano muziejus) gimtajame Bišaryje.

Vertė Laimonas Jonušys, Šiaurės Atėnai, 1998.10.17, Nr.37 (431)    

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis