Arthuras Rimbaud. Pagedęs kraujas

Būdamas dar visai vaikas, aš žavėjausi nesukalbamu katorgininku, kuriam nuolatos užsidaro kalėjimo vartai; lankiau smukles ir mebliuotus kambarius, kuriuos jis pašventino savo apsilankymu; jo akimis žiūrėjau į mėlyną dangų ir kaimo darbų žiedus; nujausdavau jo lemtį miestuose. Jis turėjo daugiau jėgos už šventąjį, daugiau sveiko proto už keliautoją, ir jis – jis vienintelis! – savo garbės ir teisumo liudininkas.

Žiemos naktų keliuose, be pastogės, be rūbų, be duonos, kažkieno balsas apglėbdavo mano sušalusią širdį: Silpnybė ar jėga? Štai tu ž jėga. Tu nežinai, nei kur tu eini, nei kodėl tu eini, visur eik, už viską atsakyk. Niekas tavęs nenužudys, nes lavono nužudyt neįmanoma“. Rytą mano žvilgsnis būdavo toks klaidžiojantis ir mano veidas toks apmiręs, kad tie, kuriuos aš sutikdavau, galbūt manęs net nepastebėdavo. Arthur Rimbaud

Miestuose purvas netikėtai man pasirodydavo raudonas ir juodas kaip veidrodis, kai gretimame kambary nešiojamas žibintas, kaip lobis girioj! Sėkmės, sušukdavau aš ir danguj regėdavau liepsnų ir dūmų jūrą; ir kairėj, ir dešinėk visi turtai liepsnodavo kaip milijardas žaibų.

Bet kelti orgijas ir draugauti su moterimis man buvo uždrausta. Netgi jokio draugo. Matydavau save įniršusios minios akivaizdoj, priešais būrį kareivių, kurie turi mane sušaudyti, verkiantį, nelaimingą, kad jie neįstengia suprasti, ir atleidžiantį.

- Kaip Jeanne d‘Arc! – „Kunigai, profesoriai, šeimininkai, jūs klystat, atiduodami mane į teisingumo rankas. Aš niekados nepriklausiau šiai liaudžiai; aš niekada nebuvau krikščionis; priklausiau rasei, kuri giedojo kankinama; aš nesuprantu įstatymų; aš neturiu moralinės nuovokos; aš esu gyvulys; jūs klystat...“

Taip, mano akys neregi jūsų šviesos. Aš esu gyvulys, negras. Bet aš galiu būti išgelbėtas. Jūs esat netikri negrai, jūs maniakai, žiauruoliai, gobšuoliai. Prekijau, tu esi negras; valdininke, tu esi negras; generole, tu esi negras; imperatoriau, senas niežuly, tu esi negras: tu gėrei neapmokestintą likerį iš Šėtono gamyklos. – Ši liaudis semiasi įkvėpimo iš karštligės ir vėžio. Paliegėliai ir seniai taip gerbiami, kad prašosi sudeginami. – Geriausia palikti šį kontinentą, kur klaidžioja beprotybė, imdama įkaitais tuos nenaudėlius. Aš įžengiu į tikrąją Chamo vaikų karalystę.

Ar dar pažįstu aš gamtą? Ar pažįstu pats save? – Nereikia žodžių. Palaidoju numirėlius savo pilve. Riksmas, tratantis būgnas, šokis, šokis, šokis, šokis! Aš net nenumatau valandos, kai, baltiesiems išsilaipinus į krantą, prasmegsiu nebūtin.

Alkis, troškulys, riksmas, šokis, šokis, šokis, šokis!

Baltieji išsilaipina į krantą. Patranka! Reikia paklusti krikštui, rengtis, dirbti.

Mano širdis patyrė mirtiną smūgį. Ak, aš nebuvau jo numatęs!

Aš nedariau nieko bloga. Mano dienos buvo lengvos, man nereiks atgailauti. Aš nepatirsiu dvasios kančių, dvasios, beveik mirusios gėriui, iš kurio kyla rūsti lyg laidotuvių žvakių šviesa. Šeimos sūnaus dalis – priešlaikinis karstas, aplaistytas skaidriomis ašaromis. Be abejo, ištvirkimas kvailas, yda kvaila; reikia nublokšti puvėsius į šalį. Bet laikrodis niekados neišmuš gryno skausmo valandos! Ar kas nors pasiims mane kaip vaiką, kad žaisčiau rojuje, užmiršęs visas nelaimes!

Greičiau! Ar yra kitų gyvenimų? – Miegoti, paskendus turtuose, neįmanoma. Turtas visados buvo liaudies gėris. Viena tik dieviška meilė įteikia mokslo raktus. Matau, kad gamta tėra gėrio miražas. Sudie, chimeros, idealai, paklydimai.

Protinga angelų giesmė pakyla iš išganymo laivo: tai dieviška meilė. – Dvi meilės! – aš galiu numirti iš žemiškos meilės, numirti iš atsidavimo. Aš palikau sielas, kurių kančia padidės man išvykus! Jūs randate mane tarp išgyventų laivo sudužimų; tie, kurie lieka, ar jie ne mano draugai?

Išgelbėkit juos!

Man gimė mintis. Pasaulis geras. Aš laiminsiu gyvenimą. Mylėsiu savo brolius. Tai jau ne vaikiški pažadai. Ne viltis išvengti senatvės ir mirties. Dievas man teikia jėgų, ir aš garbinu Dievą.

Nuobodulys nėra man prie širdies. Įniršis, siautimas, beprotybė, kurių polėkius ir negandus esu patyręs, - visą savo naštą nusimečiau nuo pečių. Nepasiduodami svaiguliui, įvertinkime mano nekaltybės mąstą.

Nebesugebu prašyti, kad mane paguostų lazdos smūgiais. Nemanau, kad išplaukiu su Jėzumi Krisumi kaip su uošviu į vestuves.

Aš nesu savo proto kalinys. Aš pasakiau: Dievas. Aš noriu laisvės per išganymą: kaip ją pasiekti? Lengvabūdiški polinkiai mane paliko. Jau nebereikia atsidavimo nei dieviškosios meilės. Man negaila jautrių širdžių amžiaus. Kiekvienas turi savo protą, panieką ir gailestingumą: išlaikau vietą angeliškų sveiko proto kopėčių viršūnėj.

Na, o dėl nuolatinės laimės, naminės ar ne... ne, aš negaliu. Aš esu per daug išsiblaškęs, per silpnas. Gyvenimas klesti dirbant – sena tiesa; o mano gyvenimas nepakankamai svarus, jis skrenda ir plevena aukštai virš veiksmo, to svarbiausio pasaulio variklio.

Tarytum pavirstu sena merga, pristigdamas drąsos mylėti mirtį!

Jei Dievas man atsiųstų ramią, dangišką maldą, - kaip senovės šventiesiems. Šventieji, stipriadvasiai! Atsiskyrėliai, menininkai, kokių jau nebereikia!

Nesibaigiantis farsas! Mano nekaltumas mane pravirkdytų. Gyvenimas yra farsas, kuriame vaidina visi.

Užteks! Štai bausmė. – Pirmyn!

Ak, plaučiai dega, smilkiniai gaudžia! Naktis, vejama saulės, ribuliuoja akyse! Širdis... rankos ir kojos...

Kur mes einam? Į Skerdyklą? Aš esu silpnas! Kiti eina į priekį. Užtaisai, ginklai... laikas!..

Ugnis! Ugnis į mane! Šičia! Arba aš pasiduosiu. – Bailiai! – Aš nusižudysiu! Pulsiu po arklių kanopomis!

Ak!

- Aš priprasiu prie visko.

Tai būtų prancūziškas gyvenimas, garbės kelias!

Iš pranc. k. vertė J. Meškauskas-Meškėla
Literatūra ir menas, 1999 m. sausio 9 d.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė