Arthuras Rimbaud. Pagedęs kraujas
Iš ciklo „Sezonas pragare“

Pradžią (su komentarais) skaitykite: „A. Rimbaud. Blogas kraujas“ Apie autorių: Maištingasis Artūras Rembo

Būdamas dar visai vaikas, aš žavėjausi nesukalbamu katorgininku, kuriam nuolatos užsidaro kalėjimo vartai; lankiau smukles ir mebliuotus kambarius, kuriuos jis pašventino savo apsilankymu; jo akimis žiūrėjau į mėlyną dangų ir kaimo darbų žiedus; nujausdavau jo lemtį miestuose. Jis turėjo daugiau jėgos už šventąjį, daugiau sveiko proto už keliautoją, ir jis – jis vienintelis! – savo garbės ir teisumo liudininkas.

Žiemos naktų keliuose, be pastogės, be rūbų, be duonos, kažkieno balsas apglėbdavo mano sušalusią širdį: Silpnybė ar jėga? Štai tu ž jėga. Tu nežinai, nei kur tu eini, nei kodėl tu eini, visur eik, už viską atsakyk. Niekas tavęs nenužudys, nes lavono nužudyt neįmanoma“. Rytą mano žvilgsnis būdavo toks klaidžiojantis ir mano veidas toks apmiręs, kad tie, kuriuos aš sutikdavau, galbūt manęs net nepastebėdavo. Arthur Rimbaud

Miestuose purvas netikėtai man pasirodydavo raudonas ir juodas kaip veidrodis, kai gretimame kambary nešiojamas žibintas, kaip lobis girioj! Sėkmės, sušukdavau aš ir danguj regėdavau liepsnų ir dūmų jūrą; ir kairėj, ir dešinėk visi turtai liepsnodavo kaip milijardas žaibų.

Bet kelti orgijas ir draugauti su moterimis man buvo uždrausta. Netgi jokio draugo. Matydavau save įniršusios minios akivaizdoj, priešais būrį kareivių, kurie turi mane sušaudyti, verkiantį, nelaimingą, kad jie neįstengia suprasti, ir atleidžiantį.

- Kaip Jeanne d‘Arc! – „Kunigai, profesoriai, šeimininkai, jūs klystat, atiduodami mane į teisingumo rankas. Aš niekados nepriklausiau šiai liaudžiai; aš niekada nebuvau krikščionis; priklausiau rasei, kuri giedojo kankinama; aš nesuprantu įstatymų; aš neturiu moralinės nuovokos; aš esu gyvulys; jūs klystat...“

Taip, mano akys neregi jūsų šviesos. Aš esu gyvulys, negras. Bet aš galiu būti išgelbėtas. Jūs esat netikri negrai, jūs maniakai, žiauruoliai, gobšuoliai. Prekijau, tu esi negras; valdininke, tu esi negras; generole, tu esi negras; imperatoriau, senas niežuly, tu esi negras: tu gėrei neapmokestintą likerį iš Šėtono gamyklos. – Ši liaudis semiasi įkvėpimo iš karštligės ir vėžio. Paliegėliai ir seniai taip gerbiami, kad prašosi sudeginami. – Geriausia palikti šį kontinentą, kur klaidžioja beprotybė, imdama įkaitais tuos nenaudėlius. Aš įžengiu į tikrąją Chamo vaikų karalystę.

Ar dar pažįstu aš gamtą? Ar pažįstu pats save? – Nereikia žodžių. Palaidoju numirėlius savo pilve. Riksmas, tratantis būgnas, šokis, šokis, šokis, šokis! Aš net nenumatau valandos, kai, baltiesiems išsilaipinus į krantą, prasmegsiu nebūtin.

Alkis, troškulys, riksmas, šokis, šokis, šokis, šokis!

Baltieji išsilaipina į krantą. Patranka! Reikia paklusti krikštui, rengtis, dirbti.

Mano širdis patyrė mirtiną smūgį. Ak, aš nebuvau jo numatęs!

Aš nedariau nieko bloga. Mano dienos buvo lengvos, man nereiks atgailauti. Aš nepatirsiu dvasios kančių, dvasios, beveik mirusios gėriui, iš kurio kyla rūsti lyg laidotuvių žvakių šviesa. Šeimos sūnaus dalis – priešlaikinis karstas, aplaistytas skaidriomis ašaromis. Be abejo, ištvirkimas kvailas, yda kvaila; reikia nublokšti puvėsius į šalį. Bet laikrodis niekados neišmuš gryno skausmo valandos! Ar kas nors pasiims mane kaip vaiką, kad žaisčiau rojuje, užmiršęs visas nelaimes!

Greičiau! Ar yra kitų gyvenimų? – Miegoti, paskendus turtuose, neįmanoma. Turtas visados buvo liaudies gėris. Viena tik dieviška meilė įteikia mokslo raktus. Matau, kad gamta tėra gėrio miražas. Sudie, chimeros, idealai, paklydimai.

Protinga angelų giesmė pakyla iš išganymo laivo: tai dieviška meilė. – Dvi meilės! – aš galiu numirti iš žemiškos meilės, numirti iš atsidavimo. Aš palikau sielas, kurių kančia padidės man išvykus! Jūs randate mane tarp išgyventų laivo sudužimų; tie, kurie lieka, ar jie ne mano draugai?

Išgelbėkit juos!

Man gimė mintis. Pasaulis geras. Aš laiminsiu gyvenimą. Mylėsiu savo brolius. Tai jau ne vaikiški pažadai. Ne viltis išvengti senatvės ir mirties. Dievas man teikia jėgų, ir aš garbinu Dievą.

Nuobodulys nėra man prie širdies. Įniršis, siautimas, beprotybė, kurių polėkius ir negandus esu patyręs, - visą savo naštą nusimečiau nuo pečių. Nepasiduodami svaiguliui, įvertinkime mano nekaltybės mąstą.

Nebesugebu prašyti, kad mane paguostų lazdos smūgiais. Nemanau, kad išplaukiu su Jėzumi Krisumi kaip su uošviu į vestuves.

Aš nesu savo proto kalinys. Aš pasakiau: Dievas. Aš noriu laisvės per išganymą: kaip ją pasiekti? Lengvabūdiški polinkiai mane paliko. Jau nebereikia atsidavimo nei dieviškosios meilės. Man negaila jautrių širdžių amžiaus. Kiekvienas turi savo protą, panieką ir gailestingumą: išlaikau vietą angeliškų sveiko proto kopėčių viršūnėj.

Na, o dėl nuolatinės laimės, naminės ar ne... ne, aš negaliu. Aš esu per daug išsiblaškęs, per silpnas. Gyvenimas klesti dirbant – sena tiesa; o mano gyvenimas nepakankamai svarus, jis skrenda ir plevena aukštai virš veiksmo, to svarbiausio pasaulio variklio.

Tarytum pavirstu sena merga, pristigdamas drąsos mylėti mirtį!

Jei Dievas man atsiųstų ramią, dangišką maldą, - kaip senovės šventiesiems. Šventieji, stipriadvasiai! Atsiskyrėliai, menininkai, kokių jau nebereikia!

Nesibaigiantis farsas! Mano nekaltumas mane pravirkdytų. Gyvenimas yra farsas, kuriame vaidina visi.

Užteks! Štai bausmė. – Pirmyn!

Ak, plaučiai dega, smilkiniai gaudžia! Naktis, vejama saulės, ribuliuoja akyse! Širdis... rankos ir kojos...

Kur mes einam? Į Skerdyklą? Aš esu silpnas! Kiti eina į priekį. Užtaisai, ginklai... laikas!..

Ugnis! Ugnis į mane! Šičia! Arba aš pasiduosiu. – Bailiai! – Aš nusižudysiu! Pulsiu po arklių kanopomis!

Ak!

- Aš priprasiu prie visko.

Tai būtų prancūziškas gyvenimas, garbės kelias!

Iš pranc. k. vertė J. Meškauskas-Meškėla  
Literatūra ir menas, 1999 m. sausio 9 d.  

Keisti gyvenimus ieškant naujos kalbos

Papildomai skaitykite A. Rembo biografija

1891 m. gegužės 20-oji: Garlaivis iš Rytų Afrikos į Marselio prieplauką atplukdo sunkiai sergantį keleivį. 37 m. amžius vyras velka baisiai ištinusią koją. Jis vardu Artūras Rembo. Ligoninės gydytojai mano, kad tiesiog gydo dar vieną ligonį, vieną tų nenurimstančių prekiautojų, kurie kėlėsi į Afriką ieškodami laimės. Jie nusprendžia amputuoti jo koją. Kai jis ima jaustis kiek geriau, jie išleidžia jį. Tokios būklės invalidas grįžta į savo gimtąjį, pasibjaurėtiną liežuvautojų miestą, Šarlevilį, per akmens metimą nuo Belgijos sienos. Čia jis praleidžia kelias nykias dienas. Rugpjūčio 23 d. jis vėl vyksta į Marselį, vėl guldomas į ligoninę, kur ir miršta lapkričio 10 d. po nesiliaujančios agonijos kliedint, prižiūrimas pamaldžios sesers. Arthur Rimbaud

Tai galėjo būti tragiška, panaši į daugelio pabaiga. Jo kapas šiandien būtų likęs apleistu ir nežinomu, užmirštu, tarp daugelio panašių. Tačiau, aplankę Šarlevilio senąsias kapines, jose rasite, tarp laiko pajuodintų antkapių, kapą su dviem antkapiais, su visad šviežiomis gėlėmis ir užrašu paauksuotomis raidėmis. Tai Rembo šeimos kapas. Mat tasai prekeivis (kaip įrašyta mirties liudijime), būdamas 15-20 m. amžiaus, rašė eilėraščius. Jo negalėjo užmiršti nė vienas jį pažinojęs. Mokykloje jis laimėdavo prizus už lotyniškas kompozicijas heksametru.

Tada jo šlovė tik augo. Siurrealistai iš jo padarė savo dievuką. Bet kuris vertas paminėjimo poetas žinojo jį. Sergio Solmi1) jį jautė tarsi spyglį širdyje. Alfonso Gatto2) tiek nuėjo, kad sakė, kad po Rembo vienintelis būdas kurti poeziją yra ją užmiršti. Ir kaip visad būna su dideliais dalykais, Rembo buvo nesuprantamas, klaidingai išaiškinamas, katastrofiškai supaprastinamas iki depresuotos asmenybės.

Tai kaip šis poetas tapo prekiautoju Abisinoje? Kur dangus ir jūra yra rašalo spalvos (vaizdiniai, kuriais Rembo baigia „Kelionę“, paskutinį eilėraštį „Les Fleurs du Mal“ rinkinyje). Rembo neišlėkė į „kelionę“ paskubomis. Jis buvo palenktas, skrupulingai išnagrinėta programa, nerti į nežinomybę, Bodlero, kurį jis laikė „tikru Dievu“ (Rembo pabraukti žodžiai).

1871 m. gegužę Rembo parašo du programinius laiškus. Pirmasis ir trumpesnis adresuotas G. Izambard‘ui, mokyklos retorikos mokytojui. Pasibaigus Prūsijos invazijai, Šarlevilio mokyklos buvo atidarytos tik balandį. Prieš mėnesį Paryžiuje buvo sudaryta revoliucinė Komunos vyriausybė. Dailininko G. Courbet3) iniciatyva nuverčiama Vandomo kolona4), Napoleono galios simbolis. Paryžius vėl apsiaučiamas karių. La semaine sanglante („kruvinoji savaitė“) neišvengiama.

Izambard‘as rašo geriausiam mokiniui skatindamas jį grįžti. Kovo 13 d. Rembo laišku jam paaiškina motyvus. Karas ir revoliucija daro savo. Jo laiškas tvirtina: „Aš kitoks“ (JE suis un autre).

Rembo palaipsniui įtraukiamas revoliucijos. Sukilę darbininkai nesuprato savo revoliucinių veiksmų svarbos. Jie liko praktinės būtinybės, betarpiško būtiniausių poreikių patenkinimo rėmuose. Rembo revoliucija siekė visiškai išklibinti „Aš“ sistemą, kitai žodžiais tariant, visą žinomą tikrovę, kurios jis irgi buvo sudėtine dalimi.

„Aš“ išklibinimas, perėjimas į „kitokį“ (nežinomą) reikalauja antžmogiškų pastangų. Tam reikia būti nuo gimimo su tikro poeto savybėmis, kitaip būti „aiškiaregiu‘ („reikia būti stipriam, kad gimtum poetu; ir aš išsiaiškinau, kad esu poetas“ – rašo jis). Prie to dar reikia pridėti ir stiprią valią, norą („Aš noriu būti poetu, stengiuosi būti aiškiaregiu“).

Pirmu žingsniu „Aš“ pažeminimui buvo streikuoti („Aš streikuoju“) ir sieki kito tipo darbo, kuris laikinai būtų ardomuoju darbu, pradedant jutimų struktūra („Aš taipogi laikausi principo [pareigos visuomenei]: laikausi ciniškai... Netenku, kiek galiu,savęs šiomis dienomis... esmė yra atvykti į nežinomybę per visų jutimų supainiojimą [dereglement]“). Tai „darbas“ nukreiptas į vidų, kas leidžia prasilaužti už „kita“ (žmogus sklidinas nuolatinių galimybių).

Cinizmas buvo reikalingas programos įgyvendinimui, nes „kita“ galėjo būti pasiekta tik aiškiai išreiškus, pilnai valdant visus veiksmus, būtinus „Aš“ palaikymui per atstumą. Tačiau tie veiksmai yra nebuvo lengvabūdiški, nebuvo intelektualus žaidimas, ne literatūrinio originalumo idėja; jie reikalavo totalaus „Aš“ paaukojimo - arba žinomo žmogaus, nes už jo prasideda nežinomybė. Tada aiškiai suprantama, kodėl diskurse, kuriam būdingas sarkazmas ir ironija, Rembo staiga pereina prie išpažinties, labai dramatiškos ir mirtinai rimtos savo intensyvumu: „Kančios milžiniškos“.

Tokia programa, kuri kartu ir aiški, ir beviltiška, apibendrinama antrame gegužės 15 d. laiške poetui Paul Demeny5): „Rasti kalbą“. Čia tas mazgas, per kurį, tiesiogiai ar netiesiogiai, praeina visa šiuolaikinė literatūra.

Tarp 1871 m. rugsėjo ir 1873-iųjų Rembo bandė įgyvendinti savo baisią, kruopščiai išnagrinėtą programą, su savimi tempdamas Verlaine6), vienintelį amžininką poetą be Bodlero (mirusio 1867-ais), kurį laikė pajėgiu ir vertu keliauti už vakarietiškos simbolių sistemos ribų. Tačiau tikrovė išsklaidė iliuzijas, nes Verlaine niekada nebuvo pasirengęs pilnai suprasti Rembo projekto svarbą ir gelmę. Iš tikro tai klajodamas su Rembo homoseksualus Verlaine tikėjo sukeliąs stiprią aistrą žaviam, energingam ir talentingam paaugliui (kiek su provincialiu mąstymu), žinodamas, kad nusideda. Ir jis neslėpė savo silpnumo, susidūręs su tikrove. Jis maldavo savo jaunąjį draugą: „Mylėk mane, apgink mane ir tikėk manimi. Aš labai silpnas, tad man reikia tiek daug dėmesio“ (1872 m. balandžio 2 d. laiškas). Rembo su Su Verlaine, Felix Regamay eskizas

Verlaine buvo įsitikinęs, kad randasi griežtai į Gėrį ir Blogį suskirstytoje tikrovėje, ir kad grįžtų į Gėrio pusę, leido sau įžengti į Blogio pusę. Niekas geriau to neatspindi nei eilutės, kurias jis parašė savo nelaimingai Paryžiuje žmonai, atvykęs į „Liegeois“ viešbutį Briuselyje: „Mano vargšele Matilda, nekentėk, neverk; aš susapnavau blogą sapną, vieną dieną aš grįšiu“.

Tą „blogą sapną“ maždaug po metų brutaliai nutraukė du neatsakingi revolverio šūviai, iššauti suirzus ant „velnio“ Rembo, kurį į „puikų sapną“ pakeitė kalėjimo išmintis. Dualistinė tikrovės struktūra jam pasiūlė tikrą Gėrį: tikrą Sapną, ne tokį romantinį ir individualų, jį vedusį per „Poemes saturniens“ (1866), o institucinį ir raminantį, nes yra kolektyvinis ir tradicinis – katalikiškojo tikėjimo Sapną.

O Rembo, savo ruožtu, vykdė savo baisiąją programą, kuri jį vedė tikrai į nežinomybę. Visa tai jam buvo tyrinėjimas, kainavęs, kaip ir sakė savo mokytojui, „nežmoniškus kentėjimus“. Tai buvo metodiškas, ciniškas tyrinėjimas Pradinis žavėjimasis palydovu virto panieka. Labai greit abu poetai kiekvienas savaip suvokė bendrą jiems patirtį: Rembo atimančioje žadą, herojiškoje „Une Saison en Enfer“ (Laikas pragare) prozoje; Verlaine – meistriškai vienuolikskiemeniuose „Crimen Amoris“ (Nusikalstama meilė). Žygiui Rembo turėjo pasiimti viską, net Sapną, kuris buvo neliečiama vertybe dėl Verlaine. Kad išgyventų, visa, ką jis turėjo dabar padaryti, tai keliauti anapus Gėrio ir Blogio, apsiginklavęs savuoju metodu ir įsitikinęs, kad jam pasiseks pasiekti tiesą „sieloje ir kūne“ (paskutiniai Laiko pragare žodžiai) per besąlygišką, herojišką, mito nulinio taško priėmimą. Visa susivedė į nuolat stiprėjantį ir skausmingą poreikį rasti kalbą (trouvez une langue). Tai kokios kalbos ieškojo Rembo? Tos, kuri padėtų atskleisti nežinomybę, o kitaip tikrovę, kurią turima kalba kruopščiai nuslepia. Kaip visi koneveikiami žodžiai, „nežinomybė“ (l‘inconnu) yra klaidingai suprantama.

Ar mes pajėgsim jį įveikti? Nežinomybė yra toji tikrovė (numanoma tikrovė, nes ji nežinoma), kuri yra nuslėpta nuo esamos kultūros arba, tiksliau, nuo pažintinių instrumentų, sudarančių gyvąją visuomenės erdvę. Svarbiausiu ir vitališkiausiu iš tų instrumentų yra kalba. Išsisakome per kalbą. Todėl Rembo ir buvo įsitikinęs, kad kieno nors gyvenimo pakeitimui (nežinomybės suradimui) reikia rasti kalbą.

Kalba turi neribotą priešybių porų seką. Kai tariame „kūnas“ (ar „materija“), mūsų mintyse yra aktyvus ir priešingybė, „siela“ (ar „dvasia“); kai sakome „gėris“, šmėkšteli „blogis“ ir t.t. toji priešybių sistema visų pirma kyla ir puikaus gyvenimo bei pasaulio išaiškinimo pas Platoną, pirmąjį, pagrindusį „tiesą“ atskiriant juslinį ir viršjuslinį pasaulius, tapsmą ir buvimą, „apgaulingą“ juslių suvokimą ir mokslinio pažinimo „tiesą“. skirtybes perėmė net krikščionybė (dangus-pragaras, Dievas-Šėtonas, kūnas-dvasia ir t.t.). Tokia dualistinė struktūra leidžia mums mąstyti ir kalbėti. Dualizmas yra didžiausia kliūtis nežinomybės siekimui, o tiksliau, išeiti už esamos kultūros ribų. Gerai žinomi žodžiai, kuriais Rembo apibendrina „Les Fleurs du Mal“ (1861):
Ką reiškia, jei Dangus ar Pragaras?
Gilyn į Nežinomybę, kažko nauja ieškant!

Tai kaip tada Rembo tyrinėjo nežinomybę? Išsamiam atsakymui reiktų daugybės tekstų analizės, tad apsiribokime vienu pavyzdžiu. Pirmajame stambiame „Laiko pragare“ skyriuje , „Mauvais Sang“ (Blogas kraujas) Rembo kartoja, kad jis priklauso „žemesniajai rasei“, kad jis degradavęs sūnus, kurio „pagedęs kraujas“. Skaitytojo galvoje iškart kyla dualistiniai „aukštesniosios rasės“ ir „gero kraujo“ vaizdiniai. Šiems save bandė priskirti daugelis „Une Saison en Enfer“ skaitytojų. Tačiau taip nutiko, kad Rembo tekste frazių „aukštesnioji rasė“ ir „geras kraujas“ nėra. Tad jei skaitytojas iš tikro gerbia tekstą ir neprideda, ko jame nėra, jis pamato, kad teleidžiama būti tik vienai, „žemesniajai“, rasei. Taigi, visų žmonių kraujagyslėmis teka „pagedęs kraujas“. O tiksliau, tai tiesiog kraujas, nei geras, nei blogas.

Rembo žaidžia ir žodžių dviprasmybėmis. Štai įsimintame 6-me „Blogo kraujo“ skirsnelyje baltieji išsilaimina, kad nugalėtų juodaodžius su patrankomis (Les blancs debarbuent. Le canon. Il faut se soumettre au bapteme, žr. >>>>>). „Canon“ turi dvi tolimas reikšmes – šaunamojo ginklo ir religinių dogmų rinkinio, „kanono“.

Po 1875 m. Rembo plunksną paimdavo vien laiškams, kai buvo būtina bendrauti. Daugiau poetas nieko nedavė literatūrai vakarietiška prasme. Jis keičiasi tik faktine informacija. Bet faktas, kad Rembo kapas laikėsi savo žodžio „ieškoti kalbos“. Jis atliko savo misiją. Jis paliko savo žiaurų testamentą. Jis žinojo, kad „kiti šiurpūs darbuotojai ...“ ateis, kurie tęs paieškas nuo ten, kur jis „šiurpus darbuotojas“ (kaip save apibūdino) nutraukė išsekęs. Minėtame gegužės 15 d. laiške jis rašė: „Poetas pasiekia nežinomybę ir netgi jei jis, išprotėjęs, nustoja suprasti savo vizijas, jis jas tebemato! Leiskim jam liuoktelėti per tuos negirdėtus ir neįvardijamus dalykus! Kiti šiurpūs darbuotojai ateis; jie pradės nuo horizontų, kur kitas dingo!“

Rembo tikrai visas atsidavė. Jam teliko paskutinis žingsnis - dingti. Jis užbaigė savo misiją: užrašyti žodžiai jį baugino taip smarkiai, kad kai jis jis siuntė šeimai „šalies ir žmonių vaizdus“, jis buvo linkęs siųsti nuotraukas (retenybė 1881-ais). Tas išsekęs, išsunktas žmogus, miręs Marselyje, tikriausiai buvo ne daugiau, nei tiesiog išgyvenęs, mirtingi „šiurpaus darbuotojo“, bebaimio nežinomybės ieškotojo likučiai.

Trumpos biografijos

1) Sergio Solmi (1899-1981) - italų poetas, eseistas, kritikas. Karo metu aktyviai dalvavo Pasipriešinime: jo „Aprile at San Vittore“ ryškiausia partizaninės poezijos išraiška.

2) Alfonsas Gato (Alfonso Gatto, 1909-1976) - italų rašytojas, su Dž. Ungareti ir E. Montale yra vieni ryškiausių italų poetų ir hermetinės poezijos atstovai. 1936 m. už antifašistinę veiklą buvo įkalintas Milano San Vittore kalėjime.

3) Gustavas Kurbė (Gustave Courbet, 1819-1877) - prancūzų tapytojas realistas. Garsiausiais jo paveikslais laikomi „Laidotuvės Ornane“, „Pasaulio kilmė“, „Dailininko studija“ ir kt. Jo natūralizmas papildytas socialistine tendencija sukėlė daug atgarsių meno pasaulyje ir sukūrė jam ne tik nemažai priešų (tarp jų ir A. Diuma-sūnus), bet ir daug draugų (tarp jų ir anarchizmo teoretikas P.Ž. Prudonas).

4) Vandomo kolona - „Pergalės kolona“ Paryžiaus Vandomo aikštėje, pastatyta Napoleono I įsaku (1806) jo pergalių garbei. Ji mėgdžioja Trajano koloną Romoje - jos aukštis 44,3 m, skersmuo 3,6 m. Sraigto pavidalo apd4ta bronzos juosta su 425-iais Lepero bereljefais su 1805 m. kampanijos vaizdais. Paryžiaus komunos laikais 1871 m. kolona, G. Kurbė iniciatyva, nuversta dalyvaujant daugybei žmonių. Žlugus komunui, kolona vėl pastatyta, o G. Kurbė įpareigotas apmokėti išlaidas. Jo turtas buvo parduotas, jis suimtas, bet ir išleistas iš kalėjimo turėjo mokėti po 10 tūkst. frankų, tad dailininkas mirė skurde.

5) Polis Demenis (Paul Demeny, 1844-1918) – prancūzų poetas, artimas A. Rembo ir V. Hugo draugas. Pradėjo rinkiniu „Les Glaneuses“ (1870), paskelbė dar kelis rinkinius ir pora dramų, bet dabar beveik nežinomas kaip poetas.

6) Polis Verlenas (Paul-Marie Verlaine, 1844-1896) – prancūzų poetas, priskiriamas dekadenso judėjimui, impresionizmui ir simbolizmui, vienas ryškesnių fin de siecle atstovų poezijoje.
Jaunystės eilėse matėsi vaizdinių aiškumo, kalbos skulptūriškumo siekis. Vėlesniuose rinkiniuose „Saturnalijos“ (1866), „Galantiškosios šventės“ (1869) jau prasiskverbia nauji keisti vaizdiniai. Jis „atveria duris“ subjektyvizmui, tad „Poetinį meną“ (1874) jaunimas priėmė kaip dekadentizmą.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė