Iš protėvių galų paveldėjau pieniškai melsvas akis, vištos smegenis ir nevikrumą muštynėse. Manau, kad rengiausi taip pat neskoningai kaip jie. Nebent netepu sviestu savos ševeliūros.

Galai skersdavo galvijus, išdegindavo žolę – ir visa tai darydavo kaip paperėtgalviai.

Iš jų gavau: potraukį garbint stabus ir burtininkauti; – ak! visas įmanomas ydas – tūžmą, gašlumą – tai bent puikumėlis! – gašlybė! – taipogi melavimas, tinginystė.

Neapkenčiu bet kurio amato. Tie visi šeimininkai ir šeimynykščiai, gaujos valstiečių, – visa tai darbo jaučiai. Rašančiojo ranka lyginama su ariančiojo. Iš tiesų, namudinis amžius! – o aš buvau ir liksiu berankis. Prieraišumas galop nuveda pernelyg toli. Kilnioji elgetystė drasko man širdį. Nusikaltėliai man pasibjaurėtini, tarsi kastratai; beje, spjaunu į visa tai, mano reikalas – kas neliesta.

Vis dėlto! Iš kur mano kalboj tiek klastavimo, kad ligi pat šios dienos išsigudrinta vesti ir sergėti tinginystę? Gyvenau nežinodamas net, kokia man nauda iš mano kūno, šventadieniškai kaip rupūžė, – kur tik negyvenau? Su kuo nesitujinau aš Europoj? – Turiu omeny šeimas, panašias į maniškę, tas visas Žmogaus teisių deklaracijos įpėdes. – Pažinojau ir tokių šeimų benkartus.

Vertė Sigitas Geda, Šiaurės Atėnai, 2008-12-19 nr.921  
Platesnį kitą vertimą su komentarais skaitykite A. Rimbaud. Blogas kraujas  

Keisti gyvenimus ieškant naujos kalbos

Papildomai skaitykite A. Rembo biografija

1891 m. gegužės 20-oji: Garlaivis iš Rytų Afrikos į Marselio prieplauką atplukdo sunkiai sergantį keleivį. 37 m. amžius vyras velka baisiai ištinusią koją. Jis vardu Artūras Rembo. Ligoninės gydytojai mano, kad tiesiog gydo dar vieną ligonį, vieną tų nenurimstančių prekiautojų, kurie kėlėsi į Afriką ieškodami laimės. Jie nusprendžia amputuoti jo koją. Kai jis ima jaustis kiek geriau, jie išleidžia jį. Tokios būklės invalidas grįžta į savo gimtąjį, pasibjaurėtiną liežuvautojų miestą, Šarlevilį⁷⁾, per akmens metimą nuo Belgijos sienos. Čia jis praleidžia kelias nykias dienas. Rugpjūčio 23 d. jis vėl vyksta į Marselį, vėl guldomas į ligoninę, kur ir miršta lapkričio 10 d. po nesiliaujančios agonijos kliedint, prižiūrimas pamaldžios sesers.

Tai galėjo būti tragiška, panaši į daugelio pabaiga. Jo kapas šiandien būtų likęs apleistu ir nežinomu, užmirštu, tarp daugelio panašių. Tačiau, aplankę Šarlevilio senąsias kapines, jose rasite, tarp laiko pajuodintų antkapių, kapą su dviem antkapiais, su visad šviežiomis gėlėmis ir užrašu paauksuotomis raidėmis. Tai Rembo šeimos kapas. Mat tasai prekeivis (kaip įrašyta mirties liudijime), būdamas 15-20 m. amžiaus, rašė eilėraščius. Jo negalėjo užmiršti nė vienas jį pažinojęs. Mokykloje jis laimėdavo prizus už lotyniškas kompozicijas heksametru.

Tada jo šlovė tik augo. Siurrealistai iš jo padarė savo dievuką. Bet kuris vertas paminėjimo poetas žinojo jį. Sergio Solmi¹⁾ jį jautė tarsi spyglį širdyje. Alfonso Gatto²⁾ tiek nuėjo, kad sakė, kad po Rembo vienintelis būdas kurti poeziją yra ją užmiršti. Ir kaip visad būna su dideliais dalykais, Rembo buvo nesuprantamas, klaidingai išaiškinamas, katastrofiškai supaprastinamas iki depresuotos asmenybės.

Tai kaip šis poetas tapo prekiautoju Abisinoje? Kur dangus ir jūra yra rašalo spalvos (vaizdiniai, kuriais Rembo baigia „Kelionę“, paskutinį eilėraštį „Les Fleurs du Mal“ rinkinyje). Rembo neišlėkė į „kelionę“ paskubomis. Jis buvo palenktas, skrupulingai išnagrinėta programa, nerti į nežinomybę, Bodlero, kurį jis laikė „tikru Dievu“ (Rembo pabraukti žodžiai).

1871 m. gegužę Rembo parašo du programinius laiškus. Pirmasis ir trumpesnis adresuotas G. Izambard‘ui, mokyklos retorikos mokytojui. Pasibaigus Prūsijos invazijai, Šarlevilio mokyklos buvo atidarytos tik balandį. Prieš mėnesį Paryžiuje buvo sudaryta revoliucinė Komunos vyriausybė. Dailininko G. Courbet³⁾ iniciatyva nuverčiama Vandomo kolona⁴⁾, Napoleono galios simbolis. Paryžius vėl apsiaučiamas karių. La semaine sanglante („kruvinoji savaitė“) neišvengiama.

Izambard‘as rašo geriausiam mokiniui skatindamas jį grįžti. Kovo 13 d. Rembo laišku jam paaiškina motyvus. Karas ir revoliucija daro savo. Jo laiškas tvirtina: „Aš kitoks“ (JE suis un autre).

Rembo palaipsniui įtraukiamas revoliucijos. Sukilę darbininkai nesuprato savo revoliucinių veiksmų svarbos. Jie liko praktinės būtinybės, betarpiško būtiniausių poreikių patenkinimo rėmuose. Rembo revoliucija siekė visiškai išklibinti „Aš“ sistemą, kitai žodžiais tariant, visą žinomą tikrovę, kurios jis irgi buvo sudėtine dalimi.

„Aš“ išklibinimas, perėjimas į „kitokį“ (nežinomą) reikalauja antžmogiškų pastangų. Tam reikia būti nuo gimimo su tikro poeto savybėmis, kitaip būti „aiškiaregiu‘ („reikia būti stipriam, kad gimtum poetu; ir aš išsiaiškinau, kad esu poetas“ – rašo jis). Prie to dar reikia pridėti ir stiprią valią, norą („Aš noriu būti poetu, stengiuosi būti aiškiaregiu“).

Pirmu žingsniu „Aš“ pažeminimui buvo streikuoti („Aš streikuoju“) ir sieki kito tipo darbo, kuris laikinai būtų ardomuoju darbu, pradedant jutimų struktūra („Aš taipogi laikausi principo [pareigos visuomenei]: laikausi ciniškai... Netenku, kiek galiu,savęs šiomis dienomis... esmė yra atvykti į nežinomybę per visų jutimų supainiojimą [dereglement]“). Tai „darbas“ nukreiptas į vidų, kas leidžia prasilaužti už „kita“ (žmogus sklidinas nuolatinių galimybių).

Cinizmas buvo reikalingas programos įgyvendinimui, nes „kita“ galėjo būti pasiekta tik aiškiai išreiškus, pilnai valdant visus veiksmus, būtinus „Aš“ palaikymui per atstumą. Tačiau tie veiksmai yra nebuvo lengvabūdiški, nebuvo intelektualus žaidimas, ne literatūrinio originalumo idėja; jie reikalavo totalaus „Aš“ paaukojimo - arba žinomo žmogaus, nes už jo prasideda nežinomybė. Tada aiškiai suprantama, kodėl diskurse, kuriam būdingas sarkazmas ir ironija, Rembo staiga pereina prie išpažinties, labai dramatiškos ir mirtinai rimtos savo intensyvumu: „Kančios milžiniškos“.

Tokia programa, kuri kartu ir aiški, ir beviltiška, apibendrinama antrame gegužės 15 d. laiške poetui Paul Demeny⁵⁾: „Rasti kalbą“. Čia tas mazgas, per kurį, tiesiogiai ar netiesiogiai, praeina visa šiuolaikinė literatūra.

Tarp 1871 m. rugsėjo ir 1873-iųjų Rembo bandė įgyvendinti savo baisią, kruopščiai išnagrinėtą programą, su savimi tempdamas Verlaine⁶⁾, vienintelį amžininką poetą be Bodlero (mirusio 1867-ais), kurį laikė pajėgiu ir vertu keliauti už vakarietiškos simbolių sistemos ribų. Tačiau tikrovė išsklaidė iliuzijas, nes Verlaine niekada nebuvo pasirengęs pilnai suprasti Rembo projekto svarbą ir gelmę. Iš tikro tai klajodamas su Rembo homoseksualus Verlaine tikėjo sukeliąs stiprią aistrą žaviam, energingam ir talentingam paaugliui (kiek su provincialiu mąstymu), žinodamas, kad nusideda. Ir jis neslėpė savo silpnumo, susidūręs su tikrove. Jis maldavo savo jaunąjį draugą: „Mylėk mane, apgink mane ir tikėk manimi. Aš labai silpnas, tad man reikia tiek daug dėmesio“ (1872 m. balandžio 2 d. laiškas).

Verlaine buvo įsitikinęs, kad randasi griežtai į Gėrį ir Blogį suskirstytoje tikrovėje, ir kad grįžtų į Gėrio pusę, leido sau įžengti į Blogio pusę. Niekas geriau to neatspindi nei eilutės, kurias jis parašė savo nelaimingai Paryžiuje žmonai, atvykęs į „Liegeois“ viešbutį Briuselyje: „Mano vargšele Matilda, nekentėk, neverk; aš susapnavau blogą sapną, vieną dieną aš grįšiu“.

Tą „blogą sapną“ maždaug po metų brutaliai nutraukė du neatsakingi revolverio šūviai, iššauti suirzus ant „velnio“ Rembo, kurį į „puikų sapną“ pakeitė kalėjimo išmintis. Dualistinė tikrovės struktūra jam pasiūlė tikrą Gėrį: tikrą Sapną, ne tokį romantinį ir individualų, jį vedusį per „Poemes saturniens“ (1866), o institucinį ir raminantį, nes yra kolektyvinis ir tradicinis – katalikiškojo tikėjimo Sapną.

O Rembo, savo ruožtu, vykdė savo baisiąją programą, kuri jį vedė tikrai į nežinomybę. Visa tai jam buvo tyrinėjimas, kainavęs, kaip ir sakė savo mokytojui, „nežmoniškus kentėjimus“. Tai buvo metodiškas, ciniškas tyrinėjimas. Pradinis žavėjimasis palydovu virto panieka. Labai greit abu poetai kiekvienas savaip suvokė bendrą jiems patirtį: Rembo atimančioje žadą, herojiškoje „Une Saison en Enfer“ (Laikas pragare) prozoje; Verlaine – meistriškai vienuolikskiemeniuose „Crimen Amoris“ (Nusikalstama meilė). Žygiui Rembo turėjo pasiimti viską, net Sapną, kuris buvo neliečiama vertybe dėl Verlaine. Kad išgyventų, visa, ką jis turėjo dabar padaryti, tai keliauti anapus Gėrio ir Blogio, apsiginklavęs savuoju metodu ir įsitikinęs, kad jam pasiseks pasiekti tiesą „sieloje ir kūne“ (paskutiniai Laiko pragare žodžiai) per besąlygišką, herojišką, mito nulinio taško priėmimą. Visa susivedė į nuolat stiprėjantį ir skausmingą poreikį rasti kalbą (trouvez une langue). Tai kokios kalbos ieškojo Rembo? Tos, kuri padėtų atskleisti nežinomybę, o kitaip tikrovę, kurią turima kalba kruopščiai nuslepia. Kaip visi koneveikiami žodžiai, „nežinomybė“ (l‘inconnu) yra klaidingai suprantama.

Ar mes pajėgsim jį įveikti? Nežinomybė yra toji tikrovė (numanoma tikrovė, nes ji nežinoma), kuri yra nuslėpta nuo esamos kultūros arba, tiksliau, nuo pažintinių instrumentų, sudarančių gyvąją visuomenės erdvę. Svarbiausiu ir vitališkiausiu iš tų instrumentų yra kalba. Išsisakome per kalbą. Todėl Rembo ir buvo įsitikinęs, kad kieno nors gyvenimo pakeitimui (nežinomybės suradimui) reikia rasti kalbą.

Kalba turi neribotą priešybių porų seką. Kai tariame „kūnas“ (ar „materija“), mūsų mintyse yra aktyvus ir priešingybė, „siela“ (ar „dvasia“); kai sakome „gėris“, šmėkšteli „blogis“ ir t.t. toji priešybių sistema visų pirma kyla ir puikaus gyvenimo bei pasaulio išaiškinimo pas Platoną, pirmąjį, pagrindusį „tiesą“ atskiriant juslinį ir viršjuslinį pasaulius, tapsmą ir buvimą, „apgaulingą“ juslių suvokimą ir mokslinio pažinimo „tiesą“. skirtybes perėmė net krikščionybė (dangus-pragaras, Dievas-Šėtonas, kūnas-dvasia ir t.t.). Tokia dualistinė struktūra leidžia mums mąstyti ir kalbėti. Dualizmas yra didžiausia kliūtis nežinomybės siekimui, o tiksliau, išeiti už esamos kultūros ribų. Gerai žinomi žodžiai, kuriais Rembo apibendrina „Les Fleurs du Mal“ (1861):
Ką reiškia, jei Dangus ar Pragaras?
Gilyn į Nežinomybę, kažko nauja ieškant!

Tai kaip tada Rembo tyrinėjo nežinomybę? Išsamiam atsakymui reiktų daugybės tekstų analizės, tad apsiribokime vienu pavyzdžiu. Pirmajame stambiame „Laiko pragare“ skyriuje , „Mauvais Sang“ (Blogas kraujas) Rembo kartoja, kad jis priklauso „žemesniajai rasei“, kad jis degradavęs sūnus, kurio „pagedęs kraujas“. Skaitytojo galvoje iškart kyla dualistiniai „aukštesniosios rasės“ ir „gero kraujo“ vaizdiniai. Šiems save bandė priskirti daugelis „Une Saison en Enfer“ skaitytojų. Tačiau taip nutiko, kad Rembo tekste frazių „aukštesnioji rasė“ ir „geras kraujas“ nėra. Tad jei skaitytojas iš tikro gerbia tekstą ir neprideda, ko jame nėra, jis pamato, kad teleidžiama būti tik vienai, „žemesniajai“, rasei. Taigi, visų žmonių kraujagyslėmis teka „pagedęs kraujas“. O tiksliau, tai tiesiog kraujas, nei geras, nei blogas.

Rembo žaidžia ir žodžių dviprasmybėmis. Štai įsimintame 6-me „Blogo kraujo“ skirsnelyje baltieji išsilaimina, kad nugalėtų juodaodžius su patrankomis (Les blancs debarbuent. Le canon. Il faut se soumettre au bapteme, žr. >>>>>). „Canon“ turi dvi tolimas reikšmes – šaunamojo ginklo ir religinių dogmų rinkinio, „kanono“.

Po 1875 m. Rembo plunksną paimdavo vien laiškams, kai buvo būtina bendrauti. Daugiau poetas nieko nedavė literatūrai vakarietiška prasme. Jis keičiasi tik faktine informacija. Bet faktas, kad Rembo laikėsi savo žodžio „ieškoti kalbos“. Jis atliko savo misiją. Jis paliko savo žiaurų testamentą. Jis žinojo, kad „kiti šiurpūs darbuotojai ...“ ateis, kurie tęs paieškas nuo ten, kur jis „šiurpus darbuotojas“ (kaip save apibūdino) nutraukė išsekęs. Minėtame gegužės 15 d. laiške jis rašė: „Poetas pasiekia nežinomybę ir netgi jei jis, išprotėjęs, nustoja suprasti savo vizijas, jis jas tebemato! Leiskim jam liuoktelėti per tuos negirdėtus ir neįvardijamus dalykus! Kiti šiurpūs darbuotojai ateis; jie pradės nuo horizontų, kur kitas dingo!“

Rembo tikrai visas atsidavė. Jam teliko paskutinis žingsnis - dingti. Jis užbaigė savo misiją: užrašyti žodžiai jį baugino taip smarkiai, kad kai jis siuntė šeimai „šalies ir žmonių vaizdus“, jis buvo linkęs siųsti nuotraukas (retenybė 1881-ais). Tas išsekęs, išsunktas žmogus, miręs Marselyje, tikriausiai buvo ne daugiau, nei tiesiog išgyvenę, mirtingi „šiurpaus darbuotojo“, bebaimio nežinomybės ieškotojo likučiai.