Popierinės muškietos, plastmasinė špaga
Kęstutis Navakas

Julius Keleras, Kęstutis Navakas, Aidas Marčėnas
Julius Keleras, Kęstutis Navakas
ir Aidas Marčėnas.
1987 m. S. Šimkaus nuotrauka
Nežinia, kaip kadaise susipažino Atas, Portas ir Aramis, literatūra čia dar buvo nudelbusi akis ir nematė. Pakėlė jas būtent tada, kai į sceną įžengė dar vienas. D'Artanjano pažinties su anais trimis aplinkybės, formos bei pasekmės dabar žinomos kiekvienam pupų pėdui, ir nėra abejonių, jog į daiktą susirinkę keturi vėjo pamušalai pajėgūs įkvėpti pasaulinio lygio romaną. Tereikia laiku ir tiems susipažinti.

Dabar grįžkime iš verstinės literatūros. Prieš aštuoniolika metų išėjo trys poezijos knygelės, kurių autoriai susipažino maždaug prieš dvidešimtmetį. Ir vardai tų autorių buvo – Julius Keleras, Aidas Marčėnas ir Kęstutis Navakas. Ir savo popierines muškietas jie spaudė rankose taip pat tvirtai, kaip ir trys ankščiau minėtieji.

Tiesą sakant, neprisimenu, kur susipažinau nei su vienu, nei su kitu, tik žinau, kad abi pažintys man buvo vienos svarbiausių. O dar knygos išėjo viena greta, lyg į ataką. „Na, man Marčėno labiau patiko", – pasakė tada Aleksas Dabulskis. Labai supykau. Po to paskaičiau ir man A. Marčėno irgi labiau patiko. Dar labiau supykau. Matyt, panašiai atsitiko ir J. Kelerui, nes vėlesniuose mudviejų pokalbiuose A. Marčėnas netruko tapti personažu, savotišku Vanka vstanka.

Tokios patirtys sujungia, tad su J. Keleru bendravome daug dažniau ir kažkaip išsamiau nei su A. Marčėnu. Pastarasis tais laikais apskritai buvo pernelyg ezoteriškas jaukiam bičiuliškam bendravimui. Gorkynė (Pilies gatvė) jam buvo draugė, ne mes su J. Keleru. Nors pas mane į Molėtų gatvę atvažiuodavo ir gana įvairiai pabūdavo. O jo ezoteriškumą geriausiai iliustruotų vaizdas, mano pamatytas vieną rytą savo kieme. Žiema, speigas, ledas. Ir tame lede įšalę nuostabiai ryškūs basų (!) A. Marčėno kojų pėdsakai, šimtai pėdsakų. Atrodė, lyg jis pusę nakties čia šoko.

Vėliau A. Marčėnas turėjo tokią prieglaudos pobūdžio studiją toje pačioje Pilies gatvėje, priešais Puškino proseneliui atmintiną cerkvikę. Čia jau mes ateidavom palikti savo pėdų. Su eilėm ir be, su jaunom poetėm ir be, sykį esu čia atvykęs su kostiumu, o sykį – su lagaminu, tame kontekste abu atvejai priminė haliucinacijas. Buvome absoliučiai nesuvaldomi, kaip ir mūsų eilės, kurias vieni kitiems skaitydavom. Ezoteriškasis A. Marčėnas garsėjo ir tuo, jog sugebėdavo skaitydamas užmigti, mums su J. Keleru tai buvo panašu į kažką iš mitų, gal net graikiškų. J. Keleras į tai tegalėjo atsakyti kepdamas virtuvėje kabėjusius šliaužtinukus su aliejum bei raugintais kopūstais. Rusakalbiai A. Marčėno kaimynai nemėgo nei mūsų, nei mūsų kasdien tobulėjančių eilių. Matyt, buvo už ką.

J. Keleras gyveno Antakalny, pastarasis gražiai rimavosi su mano Žaliakalniu, o Juliaus kambario knygos – su mano kambario knygom. Kur tuo metu tūnojo Aido knygos, mums taip ir liko slėpiniu, ezoterikos dalimi. Tuo tarpu Julius buvo apsėstas knygų pasaulio bacilų, dalį jų dosniai iščiaudėdamas man. Nuolat kažką „atsišvietinėdavo", daugindavo, sau bei draugams, ligi šiol stalčių kampuos glūdi tie kserotomai. Lietuvių egzilinės knygos, rusų samizdatas bei tamizdatas. Geresnės Sovietijoje leidžiamos knygos, kaip žinome, buvo ieškomos tiesiog su žiburiu, tad ir varžydavomės su Juliumi, kuris kokią gaus. Nežinia kodėl Julius buvo įsitikinęs, jog būtina turėti klasikines poezijos knygas originalo kalba, net ir ta, kurios nemoki. Tai iš tų laikų pas mane G. Leopardi bei S. Quazimodo itališkai, G. de Machaut bei trubadūrai senąja prancūzų kalba ir netgi (čia dar viena obsesija) J. Cortazaras ukrainietiškai.

Tokios bibliotekos išduoda keliautojo dvasią, o su J. Keleru ir mėgom keliauti. Ir ne vien pas P. Brūverį į Rygą. Štai jums charakteringas aštuoniasdešimt septintųjų vaizdelis. Elegantiškai pasisėdėję „Amatininkuose", išgėrę su damomis šampano, apie devintą vakaro išeiname su Juliumi į gatvę ir matome, jog vakaras dar neišsipildęs. Turime tris rublius, už kuriuos sugalvojame tuoj pat važiuoti į Panevėžį, kur mūsų pažįstamos merginos neva švenčia gimtadienį. Žinoma, jog važiuojame taksi, pinigų iki Panevėžio plento užtenka. Toliau stabdome, bet ką ir bet kur, kad tik į tą pusę. Kas paveža šešis kilometrus, kas trisdešimt. Mazai, Kamazai, šienvežiai, pienvežiai. Panevėžy atsiduriam pusę trijų nakties ir tik tada paaiškėja, jog nė vienas nežinome tų merginų adreso ar telefono. Prisimename, jog „kažkur ten", be to, jų balkonas buvęs labiausiai prišiukšlintas visame mikrorajone. Ilgai klaidžiojam ir pagal minėtus požymius randam! Pobūvis baigtas, tara tuščia, tačiau merginos šypsosi, o šaldytuve du buteliai alaus! Anais laikais to pakakdavę.

Galėdavę nė to alaus nebūti, kaip Vidurinėje Azijoje, po kurią su Julium dvi savaites važinėjome superkomfortabiliu traukiniu „Komsomolec Uzbekistana". Skaitėme eiles nuo karščio pastėrusioms medvilnės rinkėjoms ir krėtėme savo šposus. Traukiniu su mumis važiavo įvairiataučiai artistai, menininkai, šokėjai ir net mokyklinė agitbrigada iš Taškento. Su visais draugavome ir iš visų nepiktai šaipėmės. Labiausiai mums patiko tokia Mapura. Sykį kažkur radę medinę dėžę su geležinkeliečių įrankiais, vakare paslapčia įkėlėme ją Mapurai į lovą. Grįžta ši nusipraususi, liuokt į lovą ir... Vaikinai, įlenda į mūsų kupė Mapuros galva, o kas ten? Ten, sakom, mūsų tikrieji lietuviški įrankiai. Mes juos gaminame ir jais didžiuojamės, specialiai tau atvežėm. Na, aš gal kokius tris ir paimsiu, labai pagarbiai sako Mapura, bet visų tai man tikrai nereikia.

Mapura dar ilgai mums rašydavo laiškus, besibaigiančius raginimais prichodite ko mnie v Taškent, o iš jos Taškento tąkart nelengvai išvykom. Prieš važiuodami į oro uostą patikrinome bilietus ir supratome suklydę: lėktuvas dar po paros. Viešbutis užsakytas, tačiau mums likęs vienas rublis. Tada paskambinau vieninteliam uzbekui, kurio telefoną turėjau – žymiam kino režisieriui, vardu Nazymas. Prabangių Taškento vilų rajone palikau J. Kelerą už tvoros ir nuėjau pas kino režisierių, tuo metu valgiusį plovą su fazanu. Pavalgiau, pasiskolinau dvidešimt penkis rublius ir su Juliumi išsyk taksi nuvažiavome į kažkokią terasą gerti šampano. Kitą dieną abu jau oro uoste. Neliotnaja pagoda dar parai, o mums likęs vienas rublis. Tada, lyg pagal scenarijų, horizonte pasirodo demobilizuotas lietuvis, grįžtantis iš Afganistano pilnom kišenėm pinigų. Ir neliotnaja tampa poliotnaja.

Nuotraukose, darytose mūsų trijų vakaro (1987 m. gruodžio 14 d.) programėlei, mes visi stengiamės būti rimti, solidūs, lyg iš „Raštų" priešlapių. Nors ir keista, neretai tokie ir būdavom, stengėmės ugdyti savyje kūrėjo orumą, kas, kad tik būsimo. Mūsų diskusijos tikrai nebuvo skirtos „dailiausiai postringaujančiam" išrinkti. Kalbėjome apie tai, kas itin rūpėjo, o eiles skaitėme, lyg nieko svarbiau jau nebūtų. Ilgiausiai skaitydavo, aišku, A. Marčėnas, bet jis daugiausiai ir rašė.

Pokštai, juokai bei nuotykiai patys mus susirasdavo, nė kiek ne rečiau nei kokį d' Artanjaną. Ne ypač brandūs, žinoma, kaip ir tuometiniai mes. Tikimės, jog skaitytojas yra atlaidus, tad leidžiame sau pasiūlyti dar vieną ne itin rimtą pasakojimą iš serijos „o kai aš su Keleru..." Kokiais aštuoniasdešimt šeštaisiais ar septintaisiais.

Sėdėjome „Mėtoje". Viską jau ištuštinom ir kišenėj nebeliko nė to rublio. Jau ruošėmės eiti, kai staiga prie mūsų stalelio buvo pasodinta rusakalbė mergina, kuri užsisakė šimtą degtinės. Mes su J. Keleru susižvalgėm, atsisėdom atgal ir užsisakėm butelį šampano (dabar pastebiu, kiek daug miniu to šampano, keista). Susipažinom, įpylėm merginai. Pabaigus šampaną, ji supratingai sumokėjo, o mes pakvietėm ją kur nors. Beeidami sugalvojome ir kur, tarkim, pas jauną poetą G. R. Užėjome, poetas parodė mums skaidrių. Vėliau J. Keleras ėmė minkštasuoly niurkyti murkiančią merginą, o mes su poetu palindom po stalu pažiūrėti iš po staltiesės. Poetas ne tik užgesino šviesą, bet ir skaitiklius koridoriuj išsuko, kad žmona staiga įėjusi neuždegtų. Bet ši įėjo. Ir sukėlė tokį tamsumos dar sustiprintą triukšmą, kad teko išlįsti iš po stalo ir su visa kompanija važiuoti pas kažkokią neva draugę į miegamuosius Vilniaus rajonus. Mergina nupirko dar gėrimų, tačiau gana greitai užsimanė namo, nors kur tai yra ir neprisiminė. Tuomet mes su Julium ir išmetėm jos basutes iš dvylikto aukšto.

Todėl ir žinau, kada pirmąsyk išgirdau terminą labusy prokliatyje, skambėjo labai komiškai. Ką gi, einame ieškoti basučių. Randame, tačiau nepaaiškinama jėga liepia jas užmesti atgal į dvyliktą aukštą. Užmetame, ne į dvyliktą, gal į šeštą ar septintą. Antra nakties. Skambiname į šešto ar septinto duris. Atsako, bet neatidaro. Ilgai aiškiname, jog į jų balkoną netyčia nukrito mūsų basutės, gal būtų malonūs grąžinti. Atsako, jog jie apskritai balkono neturintys. Ieškome toliau, kol randame ir mūsų dama iškeliauja namo ant kulniukų. Esu labai naivus, tad užrašau jai (ne, ne ant kulniukų) savo vardą, pavardę ir telefono numerį, žadėdamas grąžinti išleistus pinigus. Tik ji nepaskambina. Niekada.

Vėliau Julius išvažiuoja į Čikagą, aš – į Hamburgą, o Aidas toliau grimzta į melodingą savo ankstyvųjų devyniasdešimtųjų nirvaną. Kartais pasigirsta kokie atskambiai, su Aidu pakaitom rašom literatūrines mozaikas į Litmenį, ten jis ir pareiškia, jog iš mano poezijos kyšo plastmasinė špaga.

Dieve, kaip labai dabar esu jos pasiilgęs.

Šaltinis: Nemunas, 2006 liepos 20 d., nr.28 (116-557)

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis