 |
|
Arthur Rimbaud. Une saison en enfer. Illuminations (Sezonas pragare)
Apie autorių: Maištingasis Artūras Rembo
Genijus
Jis yra palankumas ir esatis, nes atvėrė duris į baltapūgę žiemą ir į vasaros gausmą; tas, kur pataisė valgį ir gėrimą, tas, kur yra kintančių vietovių burtai ir neapsakoma poilsio palaima.
Yra palankumas ir ateitis, aistra ir galybė, kurią mes, įstrigę į nuobodį ir pagiežą, regim lekiant audrotu dangum ekstazėse vėliavų.
Yra meilė, idealus matas, naujai atrastas, staigus, neįtikėtinas protas, jis amžinybė, likiminis nepakartojamas savybių verpetas. Visi mes drebėjome, lygindami tai, kas duota jam ir kas mums. Visa mūsų meilė ir palankumas skirti jam, kuris myli mus per savo begalinį gyvenimą.
Ir vėl šaukiamės jo, kad sugrįžtų, o jis keliauja. Ir jeigu mūs Adoracija gęsta, vėl nuaidi, aidi žinia jo: Šalin visi prietarai, teprapuola susinešioję kūnai, tos santuokos ir pragyventieji metai. Ši epocha nukaršo!
Jis iš ten neišeis ir nenužengs pas mus iš dangaus, ir neatpirks nei moterų pykčio, nei vyrų
siautulio ir visos Nuodėmės: nes tai buvo jam esant, kada buvo mylimas.
O, jo atodūsiai, jo kakta ir jo bruožai: šiurpus tobulumo pagreitis, pavidalų, formų kaita!
O, derlingumas dvasios ir anapusės begalybė!
Jo kūnas! Svajotoji laisvė, malonės sulaužymas, nukryžiavimas, vėl smurtingas!
Jo žvilgsniai ir jo pažvelgimas! Visi seni prasikaltimai ir visos bausmės atleistos jam pasirodžius.
Jo diena! Visų skardenančių, aidinčių kančių panaikinimas, dar skardesnei muzikai skambant.
Žingsnis jo! Eigastis galingesnė nei senoviniai antpuoliai.
Jis ir mes! Didingumas malonesnis nei paprastas gailestis.
O pasaulis! Ir šviesus naujų nelaimių giedojimas!
Atpažino jis kiekvieną iš mūsų ir mylėjo visus mus. Ar įstengsim šią žiemišką naktį nuo kyšulio ligi kyšulio, nuo vieno audroto poliaus iki pilies griuvėsių, jau bejausmiai, bejėgiai šauktis jo, atpažinti ir vėl jį pasiųsti, ir per potvynius jūrų, ir per snieguotas viršūnių dykras eiti jam iš paskos, sekti jo žvilgsnį, jo kūną, jo alsavimą ir jo dieną!
Demokratija
Mūsų vėliavos šlama kraštovaizdžio purvuose, o mūsų keiksmai nustelbia būgnus.
Sostinėse mes pražydinsim šlykščiausiąjį ištvirkavimą. Nuslopinsim bet kokį įprasmintą maištą.
Į saldžias ir drėgnas šalis! tarnaukime fantastiškiausiems karo pramonės aštuonkojams.
Iki pasimatymo čia arba ten. Mes geros valios rekrūtai, mes laikysimės barbarų filosofijos, mokslo niekintojai, aukos komforto, tedvesia ateitis. Tai yra tikriausioji pažanga. Avanti, pirmyn.
Bottom*)
Kadangi realybė buvo pernelyg atžari mano plačiai natūrai, vis dėlto atsidūriau aš pas Madam, didelis, šviesmėlynis paukštis, plastelėjęs į ornamentuotą paskliautę ir nutempęs savąjį sparną į vakaro prieblandą.
Sustingau papėdėje baldakimo, pridengusio jos brangmenų prašmatnybę ir kūniškas tobulybes, apkūni lokė lelijinėmis žiaunomis ir iš liūdesio žilstančia vilna, o akyse jos atsimušęs krištolas ir konsolių sidabras.
Viskas virto šešėliais ir liepsnotu akvariumu.
Iš ryto kovinga birželio aušra nėriau aš į laukus, bliaudamas tarsi asilas, trimitavau apie nuoskaudą savo, mosavau ja, kol iš priemiesčio atbėgo sabinės ir metėsi man į glėbį.
*) Kamienas, pamatas, dugnas.
Sezonas pragare
Kažkada, jei gerai atsimenu, gyvenimas man buvo šventė, kur atsiverdavo širdys, liejosi vynas.
Sykį vakare pasisodinau sau ant kelių Grožybę. Ir aitri ji man pasirodė. Įžeidžiau ją.
Pasišiaušiau prieš teisingumą.
Šokau bėgt. Raganos, varge, skurdas ir neapykanta, jums patikėjau aš savo lobį.
Man pavyko ištrint iš savo sielos bet kokią viltį. Uždusinau alei vieno žemės džiaugsmus, be jokio gailesčio, kaip laukinis žvėris.
Atsikviečiau budelius tam, kad bausmės valandą graužčiau jų šautuvų buožes. Užsitraukiau nelaimes ant savo galvos, tiktai tam, kad springčiau smėliu ir krauju. Bėdas pamilau taip kaip dievą. Išsivoliojau purvyne. Išsidžiovinau nusikaltimo vėjyje. Apmoviau net beprotybę.
Ir pavasaris apdovanojo mane idioto juoku.
Vienok, dar nesulaukęs, kada paskutinįkart užgiedos man priešmirtinis gaidys, nutariau susirast raktą į buvusią šventę, ir galbūt vėl atgausiu prarastą skonį.
Tasai raktas gailestingumas. Ir šis radinys patvirtina, kad tai, kas buvę, tėra tiktai susapnuota.
Tujen liksi buvusia hiena etc., sušuko demonas, uždėjęs man švelnų aguonų vainiką. Esi vertas mirties su visom aistrom, savimeile ir kitom mirtinom nuodėmėm.
Taip, per didelę naštą aš pats užsikroviau.
Mielas Šėtone, prašom nesijaudinti, meldžiu jus! Kol jūs lauksite kokių pavėluotų smulkių
niekšybių, leiskite man įteikti kelis bjaurius lapelius iš prakeiktojo užrašų, jums, kuris mylit rašeivas, neturinčius talento.
XLI
Jaunystė
I
Sekmadienis
Šalin apskaičiavimus, dangus neišvengiamai leidžias, ir antplūdis atminų, ritmų kolekcija okupuoja kambarį, galvą bei dvasios pasaulį.
Arklys leidžias risčia priemiesčio hipodrome per javus ir per želdinius, genamas juodojo maro. Kaži kur šiam pasauly po neįsivaizduojamų nuoskaudų atsidūsta sielvartaujanti dramos veikėja. Neviltingi galvažudžiai nusibaigs audros, girtuoklystės ir žaizdų kančiose. Mažvaikiai gniaužia prakeiksmus, traukdami paupiais.
Grįžkim prie studijų, šnerant visa ryjančiai veiklai, susitelkusiai ir išplūstančiai masėse.
II
Sonetas
Vyras, normalaus sudėjimo, kūnas ar nebuvo vaisius, kabojęs sode ant šakos, o kūdikiai dienos! kūnas tas lobis, laukęs, kada jį išleis; o, meilė pražūtis ar galia Psichėjos?
Žemėj būta derlingų atšlaičių, kur išnokdavo kunigaikščiai ir meno kūrėjai, o kilmė ir rasė traukė juos į piktadarybes bei karčias netektis: pasaulis yra jūsų turtas ir jūsų likimas. O dabar, kai šis triūsas jau baigtas, tu, tavo proregiai, tu ir tavo skubrumas tėra jūsų balsas ir šokis, ne išmokti, ne pakilūs, nors su dviprasmiška užduotim protui atradimas ir pergalė nebylioj žmonių brolijoj, bevaizdėj visatoj; jėga ir įstatymas atspindi šokį ir balsą, tik dabar atpažįstamus.
XXXII
Istorinis vakaras
Kurį nors vakarą, tarkim, tada, kai atsiras naivus turistas, atsitolinęs nuo mūsų ekonominio siaubo, menininko ranka pažadina pievų klavesiną: tvenkinio gelmėje lošiama kortomis, veidrody, kuris iššaukia karalius ir jų meilužes; pilna šventųjų, skraisčių, harmonijos siūlų ir legendinio spalvų žaismo saulėlydy.
Jis dreba išvydęs medžiotojų ordas. Komedija smaginasi gazono pakylose. Sumišę neturtėliai ir silpnuoliai šitose beprasmiškose plokštumose!
Savo vizijų vergė Vokietija kelia pastolius į mėnesienas; totorių dykros nušvinta; senovės maištai krebžda Dangiškosios imperijos viduriuos; už akmeninių laiptinių ir pasosčių mažutėlis pasaulis, nublyškęs, horizontalus, Afrika ir Vakarai kelsis. Tada atsiras pažįstamų jūrų ir naktinis baletas, bevertiška chemija ir nebepakeliamos melodijos.
Ta pati visų rūšių buržuazinė magija, kur nelipsi iš pašto karietos! Eilinis fizikos mokinys jaučia neįmanu pasiduoti šiai individualiai atmosferai, fizinėms sąžinės graužaties migloms, kurių vien jau pripažinimas sukelia sielvartą!
Ne! Pirčių laikui, patvinusių jūrų, požemio glėbesčiavimams, pavogtajai planetai ir esminiam naikinimui, visam tam tikrumui, kurį meilingai perša mums Biblija ir Nornės, laikas vertas rimto žmogaus dėmesio. Vienok, nebus tai legendos veikimas.
Vertė Sigitas Geda,
Šiaurės Atėnai. 2008-12-19 nr. 921
Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis