Ralph Waldo Emerson. Dovanos

Dovana džiaugiausi
Kai mane mylėjo.
Kai mylėti liovės,
Gėdą vien turėjau.

Sakoma, kad pasaulis yra ištiktas bankroto, kad pasaulis skolingas pasauliui daugiau, nei gali susimokėti, ir turi eiti į sąžinės teismą, ir būti parduotas. Nemanau, kad šis visuotinis nemokumas, tam tikra prasme apimąs mus visus, gali būti priežastis sunkumų, patiriamų per Kalėdas, Naujuosius ar kitas šventes teikiant dovanas. Juk taip malonu būti dosniam, nors labai apmaudu mokėti skolas. Tačiau kliūtis iškyla renkantis. Jei staiga prisimenu, jog iš manęs kam nors priklauso dovana, besukdamas galvą, ką dovanoti, praleidžiu progą. Visada tinka dovanoti gėles ir vaisius: gėles todėl, kad jos yra išdidus pareiškimas, jog grožio spindulys yra vertingesnis už visą pasaulio naudą. Šios ryškios, linksmos esybės išsiskiria iš kitos gamtos, kurios išraiška veikiau griežta ir kasdieniška: jos yra tarsi iš dirbtuvių sklindanti muzika. Gamta mūsų nelepina: mes esame vaikai, o ne numylėtiniai. Ji nėra meili; su mumis elgiasi be būgštavimų ir be palankumo, pagal griežtus visuotinius dėsnius. Tačiau gležnos gėlės atrodo tarsi meilės ir grožio išdykavimas bei intarpas mūsų gyvenime. Net jei meilikavimas mūsų ir neapgauna, mes dažnai girdime, kad jį mėgstame, nes jis parodo mus esant pakankamai svarbius, jog mums norėtų įsiteikti. Panašų malonumą mums teikia gėlės: kas esu aš, kuriam skirtos šios kvapios užuominos? Ir vaisiai yra priimtinos dovanos, nes jie – reikmenų žiedas ir mūsų akyse įgyja nuostabią vertę. Jei koks už šimto mylių gyvenantis žmogus pakviestų mane apsilankyti ir jei nuvykus ten prieš mane būtų pastatyta puikių vasaros vaisių pintinė, manyčiau, kad atpildas tam tikra prasme atpirko vargus.

Present of flowers Jei dovanos paprastos, jos neišvengiamai tinkamos ir gražios. Juk malonu, kai būtinybė neleidžia rinktis: jei prie tavo durų stovi basas žmogus, nėra ko svarstyti, ar verta jam dovanoti dėžutę dažų. Ir kadangi visada miela matyti, kaip žmogus valgo duoną ar geria vandenį, ar tai būtų namuose, ar gatvėje, tad ir patenkinti šias prigimtines reikmes – didžiai malonu. Būtinybė visa sutvarko. Mūsų visuotinės priklausomybės sąlygomis, regis, išties herojiška leisti, kad prašytojas pats spręstų, kas jam būtina, ir duota visa, ko esi prašomas, nors tau pačiam tai pridarytų didelių nemalonumų. Jei tai būtų ir fantastiškas troškimas, pareigą nubausti nesusipratėlį mieliau palikčiau kitiems. Man patiktų vaidinti daugelį vaidmenų, tik ne furijų. Dovanojant ne pirmos būtinybės daiktus vienas mano draugas pataria laikytis tokios taisyklės: dovanoti tai, kas atitinka gavėjo charakterį ir mintyse lengvai siejasi su jo asmeniu. Deja, tie mūsų pripažinimo ir meilės ženklai dažniausiai būna primityvūs. Žiedai ir kiti juvelyriniai dirbiniai – tai ne dovanos, o tik menkas jų pavidalas. Vienintelė tikra dovana – dalelė savęs. Dėl manęs tu turi įdėti širdies. Todėl poetas atneša eilėraštį, piemuo – ėriuką, ūkininkas – grūdų, kasyklų darbininkas – deimantų, jūreivis – koralų ir kriauklių, dailininkas – paveikslą, mergina – pačios išsiuvinėtą nosinaitę. Tai teisinga ir malonu, nes tam tikru mastu grąžina visuomenę prie ištakų: žmogaus gyvenimą perteikia jo dovana, kiekvieno turtas byloja apie nuopelnus. Bet kai einate į krautuvę nupirkti man ką nors, kas atspindi ne jūsų, bet juvelyro gyvenimą ir talentą – dovanojimo aktas tampa šaltas, negyvas. Tik karaliams ir jų valdžiai bei neteisingiems nuosavybės santykiams atstovaujantiems turtuoliams tinka dovanoti aukso ir sidabro – tarsi simbolišką atperkamąją auką ar užmokestį už šantažą.

Labdara – tarsi siauras kanalas, kuriuo plaukti reikia atsargiai arba turint tvirtą laivą. Gauti dovanas nėra žmogaus pareiga. Kaip jūs drįstate jas teikti? Mes norime būti savarankiški. Mes ne visai atleidžiame davėjui. Mus maitinanti ranka rizikuoja, kad jai bus įkąsta. Mes mielai priimame viską, kas teikiama iš meilės, nes tai – tarsi gauti iš savęs pačių; bet tikrai ne iš to, kas tariasi esąs geradariu. Kartais mes bjaurimės valgiu, kurį valgome, nes mūsų gyvasties priklausomybė nuo jo mums atrodo žeminanti.

Nors tau pats Dzeusas neštų dovanų,
Žiūrėk, brolau, neimk iš jo delnų.

Mes reikalaujame visko. Kas nors mažiau mūsų netenkina. Mes kaltiname visuomenę, jei iš jos, be žemės, ugnies ir vandens, negauname galimybių reikštis, meilės, pagarbos, jei neturime ko garbinti.

Geras žmogus tas, kuris moka priimti dovaną. Kai mums ką nors dovanoja, mes arba džiaugiamės, arba apgailestaujame, nors nederėtų. Kai džiaugiuosi ar liūdžiu dėl dovanos – kyla tam tikra prievarta, tam tikras pažeminimas. Apgailestauju, kai kėsinamasi į mano nepriklausomybę arba kai dovaną gaunu iš tų, kurie nepripažįsta mano dvasios, tada tas poelgis lieka be atsako; o jei dovana man pernelyg maloni, turiu gėdytis, kad davėjas išskaitė mano širdį ir pamatė, jog man patiko ne jis, o jo daiktas. Dovana iš tiesų turi būti davėjo tekėjimas į mane, atitinkantis mano tekėjimą į jį. Kai tėkmės susilygina, mano gėrybės pereina jam, o jo – man. Visa, kas jo, yra mano, o mano – jo. Aš sakau jam: "Kaip tu gali man duoti indą aliejaus arba ąsotį vyno, jei visas tavo aliejus ir vynas yra mano?", ir taip tarsi neigiu tokios dovanos prasmę. Todėl dovanojame gražius, o ne naudingus daiktus. Pastarųjų teikimas tėra lėkšta uzurpacija; taigi, kai gavėjas yra nedėkingas, - juk visi gavėjai nekenčia visų timonų, galvodami ne apie dovanos vertę, bet apie didžiąją saugyklą, iš kurios ji paimta, - aš labiau prijaučiu gavėjui, o viešpaties Timono pykčiui lieku abejingas. Nes dėkingumo laukimas yra niekingas ir nuolat baudžiamas visiška paslaugos sulaukusio asmens nejautra. Kokia laimė, kai pavyksta be skriaudos ir apmaudo išsisukti iš žmogaus, kuriam nepasisekė, nes jūs jam pasitarnavote, glėbio. Kaip slogu susilaukti paslaugos – nenuostabu, kad skolininkas norės jums trenkti antausį. Auksinį priesaiką, kuriuo aš gėriuosi, taria niekad nedėkojantis budistas: "Nepataikauk savo geradariams".

Tokių nesutarimų priežastis, mano manymu, ta, kad žmogus ir bet kuri dovana – nebendramačiai. Argi ką įmanoma duoti didžiadvasiam žmogui? Po jūsų paslaugos savo didžiadvasiškumu jis iškart paverčia jus skolininku. Paslauga draugui yra triviali ir savanaudiška, palyginti su ta, kuriai, kaip žmogus pats suvokia, draugas visada pasirengęs. Palyginti su geranoriškumu savo draugui, nauda, kurią galiu jam duoti, atrodo maža. Beje, mūsų poelgiai vienas kito atžvilgiu, ir geri, ir bjaurūs, yra tokie atsitiktiniai ir padaryti kaip pakliūva, kad beveik visada bent kiek gėdydamiesi ir jausdami tam tikrą pažeminimą išklausome kieno nors padėkų už pasitarnavimą. Mes retai galime prieiti tiesiu keliu, o turime tenkintis apylanka; retai patiriame malonumą suteikti akivaizdžią naudą, kuri būtų iškart ir priimama. Tačiau dora prigimtis žarsto malones į visas puses to nė nežinodama ir su nuostaba priima visų padėkas.

Bijau net tarstelėti kokį žodį prieš meilės, kuri yra dovanų genijus ir dievas ir kuriai neturime teisės nurodinėti, didybę. Tegu ji nesirinkdama dalina karalystes ir žiedlapius. Yra žmonių, iš kurių mes nuolat laukiame pasakiškų dovanų; ir nenustokime jų laukę. Tai – išimtinė teisė, ir jos neturi riboti mūsų vidinės taisyklės. O apskritai man patinka manyti, kad mes neperkami ir neparduodami. Net ir geriausi svetingumo bei dosnumo poelgiai padaromi lemties, o ne mūsų valia. Suprantu, kad aš nedaug jums tereiškiu; jums manęs nereikia, jūs manęs nesuprantate, - tada esu išmetamas pro duris, nors jūs siūlote man namus ir žemes. Nė viena paslauga neturi vertės, tik bendrystė. Kai stengiuosi susivienyti su kitais per paslaugas, tai pasirodo esąs tik proto triukas, ne daugiau. Jie kremta tavo paslaugas tarsi obuolius ir užmiršta tave. Bet mylėk juos – ir jie tave supras ir nepaliaujamai gėrėsis.

Vertė Zigmantas Ardickas    

Šaltinis: Šiaurės Atėnai, 2002 m. vasario 23 d., Nr. 8 (594)

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė