Ankstyvosios utopijos  

Nuo senovės laikų žmonės svajojo apie geresnę visuomenę, kurioje nebūtų išnaudojimo. Nors dažnai jie tą „išnaudojimą“ suprasdavo kiek kitaip, pvz., kartais vergų darbas nebuvo laikomas išnaudojimu. Tačiau tos svajonės dažniausiai pasireikšdavo utopijomis. Jų motyvai yra visų tautų mitologijose.

Pats žodis „utopija“ kilęs iš graikų kalbos žodžių ou (ne) ir topos, t.y. nesama, išgalvota, nereali vieta. Tokia prasme jį „Valstybėje“ panaudojo Platonas. O utopijos žanrą pradėjo Tomas Moras1), taip pavadinęs salą, kurioje randasi ideali, harmoninga visuomenė, nėra tironijos, nevyksta karai. Tad utopijos žanras artimas fantastikai. O „idealios visuomenės“ prasme „utopija“ panaudota anglų dvasininko S. Perčeso1) kelionių aprašyme „Piligrimystė“ (1613).

Vėliau įsigalėjo ir techninės utopijos terminas, juo apibūdinant neįmanomus, neįgyvendinamus techninius projektus.

Tomo Moro „Utopija“

„Auksinė knyga, tiek pat naudinga, kiek ir įdomi, apie geriausią visuomenę ir naują Utopijos salą“ (1516) – joje mintys dėstomos jūreivio pasakojimu apie vandenyne aplankytą salą. Viena priežasčių, privertusių T. Morą ją parašyti, galėjo būti mintis, kad žmogaus laimė neįmanoma, kol pagrindiniai turtai yra nedaugelio rankose:
„Ne kartą ir atidžiai stebėdamas visas šiuo metu klestinčias valstybes, galiu prisiekęs tvirtinti, kad tai tik turtuolių sąmokslas; prisidengę valstybės vardu ir iškaba, jie grumiasi dėl asmeninės naudos. Jie išgalvoja ir išranda visokius metodus ir gudrybes, pirmiausia, siekdami išlaikyti (be baimės netekti) tai, ką yra sugriebę įvairia gudria apgaule, o vėliau – ketindami nusipirkti už kuo pigesnę kainą visų skurdžių darbą bei triūsą, išnaudojant juos tarsi nešulinius gyvulius. Jei turčiai valstybės vardu, taigi ir neturtingųjų vardu, nutaria daryti tas klastas, tai jos tampa įstatymais.“ 1516 m. leidimo graviura

Todėl Utopijoje žmonės nežino aukso, pinigų galios, o ir pačių pinigų ten nėra. Saloje nėra ir dykaduonių, gyvenančių svetimu darbu. Visi yra lygūs (tame tarpe ir moterys) ir privalo dirbti naudingą darbą. Visi jie dirba fizinį darbą – bet tik 6 val. į dieną, tad nemažai laiko lieka mokslui ir menui.

O kokį darbą jie dirba? Juk kai kurie gyvena mieste... Moras atsako: miestas privalo būti susijęs su žemės ūkiu ir miestelėnų prievolė yra dirbti žemės ūkio darbus derinant jį su amatais. Darbas rankinis, nieko nekalbama apie technikos vystymą. Darbo vaisiai yra saugomi sandėliuose, iš kurių kiekvienas laisvai gauna tai, ko jam reikia. Moras rašė:
„Kiekvienos srities centre yra rinka su visokiais daiktais. Į tam tikrus pastatus, suvežami kiekvienos šeimos gaminiai, ir atskiros jų rūšys paskirstomos po sandėlius. Iš jų kiekvienas šeimos vadovas prašo to, ko jam ir jo artimiesiems reikia, ir be pinigų, visiškai be jokio mokėjimo, nusineša tai, ko paprašė. Ir kodėl gi reikėtų atsisakyti jam ką nors išduoti. Juk, pirma, visko yra pakankamai, o, antra, - negali būti jokios baimės, kad kas nors panorės reikalauti daugiau negu reikia. Kam manyti, kad daugiau paprašys tasai, kuris yra tikras, kad jam niekuomet nieko netruks?“

Taigi, čia turime utopinio komunizmo elementus, nors paskirstymo pagal poreikius principas dar nebuvo aiškiai suformuluotas. Greičiau jau žmonių poreikiai buvo suniveliuoti iki minimumo ir gyventojams buvo išduodami tik būtiniausi dalykai. Pvz., Moras rašė: „Kiekvienas pasitenkina vienu rūbu ir dažniausiai dvejiems metams“. Drabužių fasonas lieka nepakitęs visam laikui.

„Utopija“ pasižymi ir istoriniu ribotumu, Saloje yra vergų – tai karo belaisviai ir nusikaltėliai, atliekantys juodą darbą. Visuomenei vadovauja kunigaikštis, kuris renkamas, tačiau turi neribotą valdžią. Rinkimų teisę turi tik šeimų galvos (patriarchalinė nuostata). Be to, salos gyventojams buvo būtini tam tikri religiniai įsitikinimai. Visos religijos pakenčiamos, draudžiamas tik ateizmas. Mokyklai nepriimtina scholastika, joje derinama teorija ir praktika.

Tomas Kampanela su „Saulės miestu“

Pagrindinis italo Kampanelos veikalas „Saulės miestas“ (1602) buvo parašytas kalėjime. Tai tarsi kažkokio Genujos keliautojo pasakojimas apie tolimoje šalyje aptiktą naują tvarką, panašią į aprašytą T. Moro. Ten irgi visi gaminiai keliauja į visuomeninius sandėlius, iš kur žmonės veltui gauna būtinus dalykus. Viskas yra bendra, tame tarpe ir nevaisingos moterys. Valdžia seka, kad niekas negautų perdaug, o darbas būtų organizuotas gerovei užtikrinti. Bet jam skiriama tik 4 val., o kitas laikas yra „protiškų ir kūniškų sugebėjimų lavinimui“, atliekamam „su džiaugsmu“. Žemės darbai privalomi visiems. Darbą palengvina ir net gali sutrumpinti darbo dieną technikos vystymasis. Kampanela numatė ir būsimus išradimus, pvz., be burių ir irklų plaukiančius laivus, varomus vidinių mechanizmų.

Saulės miestą valdo mokslininkų kolegija, atliekanti ir dvasininkų funkcijas. Kad ir naiviai, bet išreikšta ir mokslo žinių pritaikymo visuomenės labui mintis. Vyriausias valdytojas (Metafizikas), kuris yra renkamas iš išmintingiausių piliečių, susipažinęs su viskuo, žino viską. Jo padėjėjai: Galia tvarko karo ir taikos klausimus; Išmintis prižiūri meną, amatus ir mokslą; Meilė atsakinga už vaikus ir jų auklėjimą, žemdirbystę ir maistą. Žyniai paskiria vedybų partnerius – ir putlūs yra poruojami su liesais. Religija primena deizmą, religinę metafiziką, mistinį apmąstymą, o visokios apeigos ir garbinimo formos panaikintos.

Kiti 17-18 a. utopistai

Į judėjimus prieš buržuaziją ėmė įsilieti valstiečiai ir miesto plebėjai. Tai darė įtaką. Jau anglų kairiosios pakraipos digeriai svajojo įvesti visuomeninę žemės nuosavybę ir dėl to kovojo prieš feodalus ir dvarininkus, kuriuos rėmė bažnyčia ir valdžia. Tad jie tikėjo, kad reikia pakeisti santvarką.

Kraštutiniausiu kairiuoju anglų atstovu buvo Džerardas Vinstenlis3), kurio „Laisvės įstatymas“ persisunkęs lygiavinio komunizmo idėjomis. Jis manė, kad turi įsiviešpatauti visuomeninė nuosavybė, o tada neliks dykinėtojų ir visi dirbs bendram labui. Jis manė, kad visuomenę pertvarkyti įstatymais padės Kromvelio vyriausybė.

O buržuazinės ideologijos gynėjai buvo įsitikinę, kad nuosavybė yra vienintelis tvirtas žmogaus būties pagrindas. Tokiomis mintimis buvo persisunkę teisiniai traktatai, ekonominiai ir politiniai veikalai. Jas ypač plėtojo ekonominė fiziokratų mokykla. Pvz., Diuponas de Nemuras4) rašė: „Pažeidinėti privačių asmenų laisvę naudoti savo kapitalus, neatsispirti tokiai nusikalstamai pagundai – reiškia paskelbti karą savo artimiesiems; pažeisti teises ir vengti kūrėjo nustatytų prievolių vykdymo; priešintis jo paliepimams kiek tai leidžia silpnos mūsų jėgos, darant nusikaltimą prieš Dievo vardo ir žmogaus prigimties didybę“.

Esant tokiam požiūriui, utopiniai pareiškimai buvo laikomi grėsme visuomenei. Gal ir buvo tame tiesos. Štai, rengiant 1789-94 m. Prancūzijos revoliuciją, greta švietėjų (F. Volteras,  Š. Monteskjė,  Ž.Ž. Ruso, E. Kondiljakas5), ...) ir filosofų materialistų (Ž. Lametri, K. Helvecijus6), D. Didro, P. Holbachas7), ...) prisidėjo ir socialistai utopistai. Tarp jų išsiskyrė Žanas Meljė8).

Žanas Meljė, matęs negailestingą valstiečių išnaudojimą, jų vargus, jis pliekė esančią santvarką ir religiją. „Testamente“ (paskelbtas 1864 m.) svajojo apie santvarką, pagrįsta kolektyvine nuosavybe, kurioje nėra engėjų. Jis suprato, kad tai nepasiekiama be kovos, tad ragino valstiečius imtis kirvių:
„Tad vienykitės, tautos! Padėkite vienos kitoms: tai vienodai svarbu visoms. Jus žudo tai, kad kovojate vienos prieš kitas, užuot kovojusios vienoje gretoje už bendrą reikalą... Viskas priklauso nuo liaudies, viskas ja remiasi; jums reikia tik panorėti ir tironija grius... diduomenė nebūtų turėjusi daugiau turtų nei jūs, jei nebūtumėte jai atidavę savo turtų; ji neturėtų daugiau valdžios nei jūs, jei nenorėtumėte paklusti jos įstatymams. Ji naudojasi jūsų jėgomis prieš jus pačius...“

18 a. buvo pateikta ir gana detali protingo būsimos visuomenės sutvarkymo schema, besiremianti kolektyvine nuosavybe, kurios autorius prancūzas E. Morelis9) ėmė drąsiai polemizuoti su privačios nuosavybės gynėjais, teigdamas, kad būtent ši sugadino žmogaus prigimtį. Supratę savo suklydimą, žmonės turi grįžti prie senosios „aukso amžiaus“ santvarkos. Jo plane nuosavybė išlaikoma tik asmeninio vartojimo daiktams ir, matyt, amato priemonėms. Morelis skelbia teisę į darbą ir pirmąkart aiškiai iškeliamas būtinumo dirbti pagal sugebėjimus principas. Išeities tašku kaip ir kiti utopistai ima dar neturtingą visuomenę, o jo mokyme dominuoja valstietiški lygiaviniai reikalavimai.

1789-94 m. Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu toliau vystysi socialinio teisingumo idėja – ir prieita išvados, kad tvarkos pakeitimui būtina revoliucija ir diktatūra. Kraštutiniai kairieji pamatė, kad revoliucija pagimdė naujus turtuolius, o liaudis nieko negavo. Kilo nemažai komunistinių projektų, kurių radikaliausią pateikė Grakchas Babefas10) ir jo šalininkai babuvistai, jie išreiškė beatsirandančio proletariato lūkesčius. Jie sakė, kad Prancūzijos revoliucija yra tik dar didingesnės revoliucijos pirmtakė. Anot jų, įgyvendinta buržuazinė lygybė tėra tuščia fikcija. Darbo žmonės turi užgrobti valdžią, įvesti revoliucinę diktatūrą, o po to pasiekti faktinę lygybę. Šalyje neturi būti nei turtingų, nei vargšų, niekas negali savintis nuosavybės, darbas privalo tapti pareiga pagal kiekvieno sugebėjimus ir įpročius.

19 a. utopiniai socialistai

1802 m. pasirodė A. Sen-Simono11) „Ženevos laiškai“: „Aukso amžius, kurį aklas padavimas ligi šiol priskirdavo praeičiai, yra priešakyje“. Tad koks kelias veda į jį?

Istorinės pažangos esmė yra ta, kad žmogus vis labiau įvaldo gamtos jėgas. Tad „aukso amžius“ ateis, kai žmonės nebeviešpataus vienas kitam, o sujungs savo pastangas gamtai įvaldyti. Tad visos viltys žmogaus prote, o istorija – tik pasaulėžiūrų kaita. Svarbiausia yra visuomeninių ryšių harmonija, suvienijanti buržuaziją ir darbininkus į vieningą „pramonininkų“ grupę. Tokioje visuomenėje kiekvienas dirbs pagal sugebėjimus ir gaus pagal darbą (vėliau tai tapo socializmo lozungu).
Didžiąją Prancūzijos revoliuciją Sen-Simonas laikė neužbaigta; jos didžiausiu trūkumu buvo tai, kad ji valdžios neperdavė „industrialams“ ir mokslininkams, o iškėlė du tarpinius sluoksnius: metafizikus ir įstatymininkus (legistus), kurie savo laiku suvaidino teigiamą vaidmenį sušvelnindami feodalinę-religinę santvarką, tačiau buvo nepajėgūs pereiti prie naujos santvarkos.

Kita svarbia srove tapo furjerizmas, pradėtas Šarlio Furjė12). Anot jo, gamybos vystymasis, jei nebus sukurta nauja santvarka, darbo žmogui neš tik vargą. Anot jo, buržuazinės gamybos savybė yra gaminti netvarkingai, be jokio metodo. Turtai auga, tačiau jie nepasiekiami gamintojui. O tai, kad krizės labiau paliečia vidutinius ir smulkius pramonininkus, lemia monopolijų augimą. O šios pavergs piliečius.

Furjė išsako mintį, kad darbą reikia organizuoti taip, kad žmogus nebūtų pasmerktas nuolat dirbti tos pačios rūšies darbo, o galėtų keisti veiklos tipą į labiau atitinkantį jį polinkiais ir sugebėjimais. Jo įsivaizduojama santvarka: visuomenė suskirstoma į gamybines asociacijas, falangas. Kiekviena gyvena didžiuliame pastate, falansteryje, kuriame įrengtos gyvenamosios patalpos, dirbtuvės, valgyklos, bibliotekos... Pagrindinė falangos veiklos rūšis – žemės ūkis. Pramonė – tik kaip amatai, ir tai sudaro tik ketvirtį veiklos. Tarp grupių organizuojamas lenktyniavimas, tad darbas tampa kūrybiniu procesu, pasireiškia entuziazmas, o asmeniniai interesai susilieja su visuomeniniais.

Bet į falangas turi įeiti ir kapitalistai, įnešantys savo kapitalą, ir galintys gauti pelną. Dividentams, priklausomai nuo įneštos dalies, skiriama 4/12 visų pajamų. Anot Furjė, neturtingieji su laiku taip pat sukaups pajamų, kurias įdėdami į falangos fondą prisidės prie jos vystymo. O kitos pajamos paskirstomos pagal darbą (5/12) ir talentą (3/12). Darbas vertinamas tuo aukščiau, kuo nemalonesnis, kuo svarbesnis falangai.

Anot Furjė, kai tik bus plačiai žinomi šie projektai, jie bus paprastai ir be kovos įgyvendinti.

Evarbų vaidmenį suvaidino anglų mąstytojas Robertas Ovenas13). Tuo metu Anglija buvo labiausiai pramonės atžvilgiu išsivysčiusi šalis. Skirtingai nuo kitų, Ovenas labai vertino pramonės revoliuciją, susijusią su mašinų atsiradimu ir išplitimu. Viena kliūčių visuomenės pertvarkymui laikė privačią nuosavybę, esančią, anot jo, visų nusikaltimų ir negandų priežastimi. tad pirmiausia ją reikia ir panaikinti. Privačiais lieka tik namų apyvokos daiktai. Jis manė, kad tokią santvarką galima pasiekti be kovos. Jis savo idėjomis bandė įtikinti Anglijos parlamentą, karalienę Viktoriją, kitus monarchus. Jis buvo pirmuoju utopistu, savo veiklą susijęs su darbininkų klasės likimu ir aktyviai dalyvavęs darbininkų judėjime.

Trumpos biografijos

1) Tomas Moras (Ser Thomas More, 1478-1535) – katalikų šventasis, advokatas, politikas, humanistas, rašytojas. Garsus „Utopija“ (1516) ), išdėstančia utopinio komunizmo idėjas. Susipyko su karaliumi Henriku VIII, buvo įkalintas ir nuteistas mirties bausme nukertant galvą. Būdamas kalėjime parašė kalėjime, parašė „Paguodą vargdieniams“, „Traktatą apie Kristaus kančią“ ir „Pamaldžius apmąstymus“.

2) Samuelis Perčesas (Samuel Purchas, apie 1577-1626) – anglų dvasininkas, paskelbęs kelis kelionių reportažų tomus („Piligrimystes“) – pats nekeliavęs, tačiau užrašęs jūreivių pasakojimus.

4) Diuponas de Nemuras (Pierre Samuel du Pont de Nemours, 1739-1817) – prancūzų rašytojas, ekonomistas, leidėjas; fiziokratų atstovas. Prancųzijos revoliucijos metu su dviem sūnumis ir jų šeimomis emigravo į JAV (ten Eliteris de Nemuras įsteigė „DuPont“ kompaniją ir tapo vienos turtingiausių biznierių dinastijos pradininku). Pirmu rimtu veikalu buvo „Apie naujojo mokslo atsiradimą ir vystymąsi“ (1767), propaguojami kurio maži mokesčiai ir muitų pašalinimas tiesiogiai paveikė A. Smitą. Revoliuciją palaikė ir buvo išrinktas į Steigiamąjį suvažiavimą. 1792 m. jo pažiūros pasireiškė kaip dešiniosios, konservatyvios, gynė karališką šeimą, o jakobinų valdymo pabaigoje nuteistas myriop kaip „tėvynės priešas“ - nuo giljotinos jį išgelbėjo Termidoro perversmas. Ir tada 1797 m. jis pabėgo į JAV. Vėliau, grįžęs į Prancūziją, prisidėjo prie Burbonų restauracijos. „Šimto dienų“ laikotarpiu vėl emigravo į JAV.

5) Etjenas Kondiljakas (Etienne Bonnot de Condillac, 1714-1780) - prancūzų abatas, filosofas, kurį laiką priklausęs enciklopedistams. Buvo Liudviko XV anūko auklėtoju, po to Prancūzijos MA nariu. Jo svarba kaip psichologo, tiek Dž. Loko pažiūrų paskleidimui Prancūzijoje. Išvystė empirinio sensualizmo koncepciją. Žymiausias kūrinys „Traktatas apie pojūčius“ (1754); o taip pat „Logika“ (1781) bei nebaigtas „Skaičių kalba“ (1798). Joje, aritmetikos pavyzdžiu, bandė įrodyti, kad mokslas yra gerai sukonstruota kalba.

6) Klodas Helvecijus (Claude Adrien Helvetius, 1715-1771) – prancūzų literatūrologas, masonas, materialistinės pakraipos filosofas. Žymiausias kūrinys „De l'esprit“ (Apie mąstymą, 1758). Joje jis aštriai pasisakė prieš Monteskjė teoriją, kad klimatas paveikia tautų charakterį. Jis priklausė egoistinei mokyklai – anot jo, visi žmogaus sugebėjimai (net atmintis) gali būti suvedami į fizinius jutimus, visų sprendimų vieninteliu šaltiniu yra rūpestis apie save, pagrįstas malonumu ar skausmo baime; nėra gėrio ir blogio laisvo pasirinkimo.

7) Polis Holbachas (Paul-Henri Thiry, baron d'Holbach, 1723-1789) – vokiečių kilmės prancūzų filosofas, rašytojas, švietėjas ir aktyvus enciklopedistas. Parašė daug ateistinių kūrinių, dažnaiusiai nukreiptų prieš krikščionybę. Gatrsiausias jo kūrinys „Gamtos sistema arba apie fizikinio ir dvasinio pasaulio dėsnius“ (1770), kurioje visapusiškai pagrindžiamas materializmas. Jis buvo pasmerktas Paryžiaus parlamento ir nuteistas sudeginimas.

8) Žanas Meljė (Jean Meslier, 1664-1729) – prancūzų filosofas materialistas, ateistas (nors ir buvo katalikų kunigu), utopistas. Savo vienintelį kūrinį „Testamentas“ parašė jau beveik aklas, prieš mirtį. Jame buvo jo laikmečio kritika, išdėstytos ateizmo idėjos, mintys apie visuomenės santvarką (kurioje viskas bendra). „Testamentas“ sukėlė sumaištį ir pilnas tebuvo išleistas tik 1864 m.

9) Etjenas Morelis (Etienne-Gabriel Morelly, 1717-1778) – prancūzų utopistas, rašytojas. Apie jį mažai žinoma, gyveno mažame šiaurės vakarų Vitry-le-Francois miestelyje. Su juo siejamos 8 knygos, tačiau kai kurių autorystė ginčytina. Iš jų žinomiausios – „Baliziada arba laivo sudužimas prie plaukiojančių salų“ (1753), apie „socialistinės“ Inkų imperijos vystymąsi ir funkcionavimą ir atsakymas į pirmosios kritiką „Gamtos kodeksas“ (1755). Spėjama, kad iš jo K. Marksas paėmė lozungą „Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“.

10) Grakchas Babefas (Francois-Noel Babeuf, 1760-1797) – prancūzų žurnalistas, komunistinio utopizmo atstovas, Direktoriato metu vadovavęs judėjimui „lygybės vardan“. Prancūzijos revoliucijos metu jo laikraštis „Liaudies tribūna“ passakė už vargšus ir ragino sukilti prieš Direktoratą. Pasivadino Grakchu senųjų Romos tribūnų garbei. Vėliau iškėlė drąsią agrarinės reformos idėją – feodalinių teisių panaikinimas be išpirkimo teisės, stambios žemių nuosavybės panaikinimas, bažnytinio turto konfiskacija ir ilgalaikė nuoma ir „žemės kodeksas“, suformuluotas „Nuolatiniame kadastre“ (1789). Daug kartų kalintas ir galiausiai nuteistas mirties bausme, kurią paskelbus bandė nusižudyti, tačiau po to leisgyviis vis tik giljotinuotas. Jo ir jo šalininkų (babuvistų) idėjos buvo „mokslinio komunizmo“ pirmtakėmis; jų išskirtinis bruožas buvo diktatūros būtinumo pripažinimas.

11) Anri Sen-Simonas (Claude Henri de Rouvroy, comte de Saint-Simon, 17601825) –- prancūzų filosofas, sociologas ir socialinis reformatorius, utopinio socializmo mokyklos pradininkas. Pagrindiniai kūriniai: „Ženevos gyventojo laiškai amžininkams“ (1802), „Industrialų katechezė“ (1823), „Naujoji krikščionybė“ (1825). „Įvade į XIX a. mokslo darbus“ (1808) tvirtina, kad mokslas iki tol užsiėmė tik patirtimi, faktais, kad buvo labai vaisinga, tačiau laikas pereiti prie bendro požiūrio taško. Visi atskiri mokslai – tik vieno bendro mokslo, kuria būtent ir yra pozityvi filosofija, elementai. Jau pasiektas toks mokslo lygis, kad privalu pradėti apibendrinimus ir ant jų statyti užbaigtą mokslo statinį. Šią mintį papildo kita apie planingą mokslinių ieškojimų organizavimą.
Taip pat jis laikė, kad būtina Prancūzijos ir Anglijos sąjunga, kuri leistų įvesti konstitucinius pakeitimus visose kitose Europos šalyse, kurios kartu sudarytų Europos parlamentą, sprendžiantį atskirų šalių nesutarimus.

12) Fransua Šarlis Furjė (Francois Marie Charles Fourier, 1772-1837) –- prancūzų filosofas, sociologas, utopinio socializmo atstovas, furjerizmo šakos įkūrėjas. Įvedė terminą „feminizmas“ (1837) – ir laikė, kad moterims turi būti prieinami visi rimti darbai. Jo požiūriai visame pasaulyje įkvėpė idėjinių bendruomenių judėjimą. Pirmą rimtą kūrinį parašė 1808 m. – tai „Keturių judėjimų ir visuotinių likimų teorija“.

13) Robertas Ovenas (Robert Owen, 1771-1858) - anglų filosofas,visuomenininkas, vienas utopinio socializmo pradininkų. Atlikinėjo ekonominius eksperimentus, steigė komunas, sukūrė savo teoriją ir ją propogavo Paskutiniais gyvenimo metais susidomėjo spiritualizmu (amerikietė mediumė Maria B. Hayden), palinko į mistiką. Po jo mirties spiritualistai tvirtino, kad jo dvasia padikdavo E.H. Britten „Septynis spiritualizmo principus“ (1871).
Pagrindinės jo pažiūros:

  • Žmogus nėra tiesiogiai atsakingas už elgesį bei savo socialinę padėtį nes jis pats yra jį supančios visuomenės poveikio rezultatas. Todėl visuomenei svarbu rūpintis savo narių auklėjimu bei išsilavinimu.
  • Visos religijos yra kenksmingos, jos paverčia žmogų arba silpnu bei nemąstančiu, arba agresyviu fanatiku, arba apsimetėliu kuris teigia tikįs tuo kuo iš tiesų netiki.
  • Fabrikai bei gamyklos kur visi dirba vienas greta kito turi būti keičiami darbu namuose pagal kontraktą.

    • Kinikai
    Filosofijos skiltis
    Utopijos apie Rusiją
    J.A. Zaidelis. Riba
    Planeta, kurioje nebuvo juoko
    R. Descartes. Cogito ergo sum
    Huxley Puikusis naujasis pasaulis
    K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
    Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką nori
    N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
    Mistinio anarchizmo istorija Rusijoje
    Alberas Kamiu. Apmąstymai apie giljotiną
    Siaubo reiškinio filosofiniai tyrinėjimai
    Į komunizmą – atsisakant Dievo
    V. Nazarovas. Silajaus obuolys
    Tai ne utopijos, tai dabartis...
    Atgalinė kelionė prie pasakų
    Tamsioji vunderkindų pusė
    Svetimų minčių problema
    Roger Vernon Scruton
    Egzistencializmas
    Tomas Akvinietis
    Ciceronas
    Vartiklis