Ankstyvosios utopijos  

Nuo senovės laikų žmonės svajojo apie geresnę visuomenę, kurioje nebūtų išnaudojimo. Nors dažnai jie tą „išnaudojimą“ suprasdavo kiek kitaip, pvz., kartais vergų darbas nebuvo laikomas išnaudojimu. Tačiau tos svajonės dažniausiai pasireikšdavo utopijomis. Jų motyvai yra visų tautų mitologijose.

Pats žodis „utopija“ kilęs iš graikų kalbos žodžių ou (ne) ir topos, t.y. nesama, išgalvota, nereali vieta. Tokia prasme jį „Valstybėje“ panaudojo Platonas. O utopijos žanrą pradėjo Tomas Moras1), taip pavadinęs salą, kurioje randasi ideali, harmoninga visuomenė, nėra tironijos, nevyksta karai. Tad utopijos žanras artimas fantastikai. O „idealios visuomenės“ prasme „utopija“ panaudota anglų dvasininko S. Perčeso1) kelionių aprašyme „Piligrimystė“ (1613).

Vėliau įsigalėjo ir techninės utopijos terminas, juo apibūdinant neįmanomus, neįgyvendinamus techninius projektus.

Tomo Moro „Utopija“

„Auksinė knyga, tiek pat naudinga, kiek ir įdomi, apie geriausią visuomenę ir naują Utopijos salą“ (1516) – joje mintys dėstomos jūreivio pasakojimu apie vandenyne aplankytą salą. Viena priežasčių, privertusių T. Morą ją parašyti, galėjo būti mintis, kad žmogaus laimė neįmanoma, kol pagrindiniai turtai yra nedaugelio rankose:
„Ne kartą ir atidžiai stebėdamas visas šiuo metu klestinčias valstybes, galiu prisiekęs tvirtinti, kad tai tik turtuolių sąmokslas; prisidengę valstybės vardu ir iškaba, jie grumiasi dėl asmeninės naudos. Jie išgalvoja ir išranda visokius metodus ir gudrybes, pirmiausia, siekdami išlaikyti (be baimės netekti) tai, ką yra sugriebę įvairia gudria apgaule, o vėliau – ketindami nusipirkti už kuo pigesnę kainą visų skurdžių darbą bei triūsą, išnaudojant juos tarsi nešulinius gyvulius. Jei turčiai valstybės vardu, taigi ir neturtingųjų vardu, nutaria daryti tas klastas, tai jos tampa įstatymais.“ 1516 m. leidimo graviura

Todėl Utopijoje žmonės nežino aukso, pinigų galios, o ir pačių pinigų ten nėra. Saloje nėra ir dykaduonių, gyvenančių svetimu darbu. Visi yra lygūs (tame tarpe ir moterys) ir privalo dirbti naudingą darbą. Visi jie dirba fizinį darbą – bet tik 6 val. į dieną, tad nemažai laiko lieka mokslui ir menui.

O kokį darbą jie dirba? Juk kai kurie gyvena mieste... Moras atsako: miestas privalo būti susijęs su žemės ūkiu ir miestelėnų prievolė yra dirbti žemės ūkio darbus derinant jį su amatais. Darbas rankinis, nieko nekalbama apie technikos vystymą. Darbo vaisiai yra saugomi sandėliuose, iš kurių kiekvienas laisvai gauna tai, ko jam reikia. Moras rašė:
„Kiekvienos srities centre yra rinka su visokiais daiktais. Į tam tikrus pastatus, suvežami kiekvienos šeimos gaminiai, ir atskiros jų rūšys paskirstomos po sandėlius. Iš jų kiekvienas šeimos vadovas prašo to, ko jam ir jo artimiesiems reikia, ir be pinigų, visiškai be jokio mokėjimo, nusineša tai, ko paprašė. Ir kodėl gi reikėtų atsisakyti jam ką nors išduoti. Juk, pirma, visko yra pakankamai, o, antra, - negali būti jokios baimės, kad kas nors panorės reikalauti daugiau negu reikia. Kam manyti, kad daugiau paprašys tasai, kuris yra tikras, kad jam niekuomet nieko netruks?“

Taigi, čia turime utopinio komunizmo elementus, nors paskirstymo pagal poreikius principas dar nebuvo aiškiai suformuluotas. Greičiau jau žmonių poreikiai buvo suniveliuoti iki minimumo ir gyventojams buvo išduodami tik būtiniausi dalykai. Pvz., Moras rašė: „Kiekvienas pasitenkina vienu rūbu ir dažniausiai dvejiems metams“. Drabužių fasonas lieka nepakitęs visam laikui.

„Utopija“ pasižymi ir istoriniu ribotumu, Saloje yra vergų – tai karo belaisviai ir nusikaltėliai, atliekantys juodą darbą. Visuomenei vadovauja kunigaikštis, kuris renkamas, tačiau turi neribotą valdžią. Rinkimų teisę turi tik šeimų galvos (patriarchalinė nuostata). Be to, salos gyventojams buvo būtini tam tikri religiniai įsitikinimai. Visos religijos pakenčiamos, draudžiamas tik ateizmas. Mokyklai nepriimtina scholastika, joje derinama teorija ir praktika.

Tomas Kampanela su „Saulės miestu“

Pagrindinis italo Kampanelos veikalas „Saulės miestas“ (1602) buvo parašytas kalėjime. Tai tarsi kažkokio Genujos keliautojo pasakojimas apie tolimoje šalyje aptiktą naują tvarką, panašią į aprašytą T. Moro. Ten irgi visi gaminiai keliauja į visuomeninius sandėlius, iš kur žmonės veltui gauna būtinus dalykus. Viskas yra bendra, tame tarpe ir nevaisingos moterys. Valdžia seka, kad niekas negautų perdaug, o darbas būtų organizuotas gerovei užtikrinti. Bet jam skiriama tik 4 val., o kitas laikas yra „protiškų ir kūniškų sugebėjimų lavinimui“, atliekamam „su džiaugsmu“. Žemės darbai privalomi visiems. Darbą palengvina ir net gali sutrumpinti darbo dieną technikos vystymasis. Kampanela numatė ir būsimus išradimus, pvz., be burių ir irklų plaukiančius laivus, varomus vidinių mechanizmų.

Saulės miestą valdo mokslininkų kolegija, atliekanti ir dvasininkų funkcijas. Kad ir naiviai, bet išreikšta ir mokslo žinių pritaikymo visuomenės labui mintis. Vyriausias valdytojas (Metafizikas), kuris yra renkamas iš išmintingiausių piliečių, susipažinęs su viskuo, žino viską. Jo padėjėjai: Galia tvarko karo ir taikos klausimus; Išmintis prižiūri meną, amatus ir mokslą; Meilė atsakinga už vaikus ir jų auklėjimą, žemdirbystę ir maistą. Žyniai paskiria vedybų partnerius – ir putlūs yra poruojami su liesais. Religija primena deizmą, religinę metafiziką, mistinį apmąstymą, o visokios apeigos ir garbinimo formos panaikintos.

(Bus praplėsta...)  


Trumpos biografijos

1) Tomas Moras (Ser Thomas More, 1478-1535) – katalikų šventasis, advokatas, politikas, humanistas, rašytojas. Garsus „Utopija“ (1516) ), išdėstančia utopinio komunizmo idėjas. Susipyko su karaliumi Henriku VIII, buvo įkalintas ir nuteistas mirties bausme nukertant galvą. Būdamas kalėjime parašė kalėjime, parašė „Paguodą vargdieniams“, „Traktatą apie Kristaus kančią“ ir „Pamaldžius apmąstymus“.

2) Samuelis Perčesas (Samuel Purchas, apie 1577-1626) – anglų dvasininkas, paskelbęs kelis kelionių reportažų tomus („Piligrimystes“) – pats nekeliavęs, tačiau užrašęs jūreivių pasakojimus.

Kinikai
Filosofijos skiltis
J.A. Zaidelis. Riba
Planeta, kurioje nebuvo juoko
R. Descartes. Cogito ergo sum
Huxley Puikusis naujasis pasaulis
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką nori
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Mistinio anarchizmo istorija Rusijoje
Į komunizmą – atsisakant Dievo
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
Tai ne utopijos, tai dabartis...
Atgalinė kelionė prie pasakų
Tamsioji vunderkindų pusė
Svetimų minčių problema
Roger Vernon Scruton
Egzistencializmas
Tomas Akvinietis
Ciceronas
Vartiklis