Kuo tapo suaugę Pepė Ilgakojinė ir Kalis Bliumkvistas?

2010 m. vasarą ir Lietuvą pasiekė pasaulyje jau ne vienus metus trunkanti „Millenium“ karštligė. Lietuviškai pasirodė Stiego Larssono detektyvai, kino teatruose buvo rodoma vieno jų ekranizacija - Nielso Ardeno Oplevo filmas „Mergina su drakono tatuiruote“.

Stiegas Larssonas (1954-2004) - švedų žurnalistas ir rašytojas. Jis neslėpė savo kairiųjų pažiūrų, rėmė antifašistinius judėjimus. Pasaulinę šlovę jam atnešė po mirties išleista trilogija „Millenium“. 2008 m. Larssonas buvo antras geriausiai parduodamas knygų autorius pasaulyje. Iki 2010 m. kovo pasaulyje parduota 27 Stieg Larsson. Vergebung milijonai jo trilogijos egzempliorių, į Švediją plūsta milijonai rašytojo gerbėjų. Specialiai jiems rengiamos ekskursijos Larssono keliais. Pateikiame sutrumpintą Lasse's Winklerio tekstą apie rašytoją, šią vasarą išspausdintą „The Daily Telegraph“.

Vieną saulėtą 2004-ųjų rugsėjo dieną ant parko suolelio priešais parodų centrą, kuriame vyko Geteborgo knygų mugė, prie manęs prisėdo švedų leidėjas Henris Holmbergas. Jis pasakė, kad ką tik perskaitė tris savo draugo parašytų romanų rankraščius. Ir pridūrė, kad netrukus jų autorius Stiegas Larssonas taps geriausiai pasaulyje žinomu švedų rašytoju, garsesniu net už Henningą Mankellą*).

Tuomet Mankellas jau buvo spėjęs užkariauti beveik visą pasaulį ir parduoti beveik 20 milijonų knygų. Larssonas, tuomet dirbęs antirasistinio žurnalo „Expo“ redaktoriumi (žurnalą jis įkūrė 1995 m., po neonacių atliktų žmogžudysčių bangos), nebuvo išspausdinęs nė vienos prozos eilutės. Jei teiginys nebūtų išsprūdęs iš Holmbergo lūpų, būčiau palydėjęs jį juoku ir palaikęs nevykusia fantazija. Tačiau pasitikėjau Holmbergo skoniu. Mane suintrigavo faktas, kad tasai Larssonas baigė visą trilogiją ir tik tada nusprendė parodyti ją leidėjui. Kitą dieną paskambinau Larssonui ir paklausiau, ar sutiks man duoti interviu.

Po kelių savaičių, 2004 m. spalio 27 d., mes susitikome „Expo“ redakcijoje Stokholme. Blėstančios dienos šviesa skverbėsi į kambarį, kuriame stovėjo paprastas stalas, dvi eilinės kėdės ir lempa. Penkiasdešimtmetis Larssonas, prisiekęs rūkorius, atrodė išsekęs. Po jo mirties buvo daug rašyta apie žudantį darbo tempą, atrodytų, nežmonišką sugebėjimą rašyti be pertraukų, ištisas valandas. Akivaizdžiai tai jam nebuvo į gera. Iki mums susitinkant Larssonas buvo žinomas tik iš „Expo“ puslapiuose skelbtų straipsnių, demaskuojančių rasizmą ir fašistines organizacijas. Publikacijos patraukė visuomenės dėmesį, jį net grasinta nužudyti.

Nors Larssonas gyveno kartu su savo ilgamete meiluže Eva Gabrielsson, jo pavardės nebuvo nei prie jų buto durų, nei jokioje oficialioje duomenų bazėje. Išeidami iš namų, jie stengėsi vengti rutinos - kartais išeidavo pro paradines, kartais - pro kiemo duris, kartais naudodavosi išėjimu pro rūsį. Larssonas dažnai atsisukdavo atgal, tarsi norėdamas patikrinti, ar kas neseka jam iš paskos.

Suaugę švedų vaikai

Netrukus prieš mūsų susitikimą švedų policiją informavo Larssoną, kad jo nuotraukos su Eva bei jų adresas iškilo paviršiun tiriant vieną Stokholme atliktą žmogžudystę. Pradėjau interviu klausimu apie šį jo gyvenimo aspektą. Norėjau sužinoti, ar jis laikosi kokių nors atsargumo taisyklių. Tai buvo klaida. „Žinoma, - karčiai atsakė Larssonas, - bet geriau apie tai nepasakosiu“.

Jis dar labiau susinervino, kai tarstelėjau, jog neturėtų baimintis dešiniųjų ekstremistų atakų, nes esą „jį apgins šlovė“. Larssonas netikėjo, kad buvimas viešu asmeniu ką nors pakeistų. Susierzinęs jis atsakė: „Daugių daugiausiai tapčiau dar išrankesnis. Dirbu „Expo“ ir nesirengiu nieko keisti. Mano knygų pardavimu turi užsiimti leidėjas. Mano užduotis - jas parašyti. Manau, kad ryšium su tuo turėsiu kelis kartus pasisakyti viešai. Bet man jau gana paskaitų, joms neturiu laiko.“

Laimė, jo bloga nuotaika praėjo, kai pradėjome kalbėtis apie trilogiją „Millenium“. Paklausiau, kas jį įkvėpė. Sumanymą parašyti „Millenium“ jis puoselėjo ilgokai. Sugrįžo prie jo kelis kartus, kai 1977-1999 m. dirbo grafiku, o kartais ir žurnalistu švedų spaudos agentūroje TT. Dešimtajame dešimtmetyje kartu su žurnalistu Kennethu Ahlbornu jie Pippi Langstrump kartu rašė straipsnį apie klasikinius detektyvinius romanus, kuriais žavėjosi jauni švedai 6- 8-ajame dešimtmečiais: „Svarstėme, kaip parašyti knygą, kurios herojais būtų tie patys žmonės, tik jau peržengę keturiasdešimt, bandantys spręsti esminį klausimą. Grūdas buvo pasėtas, bet tada iš jo dar niekas neišaugo.“

Tik 2001 m. gimė sumanymas, iš kurio galėjo atsirasti „Millenium“ trilogija. „Prisiminiau Astrid Lindgren sukurtą Pepę Ilgakojinę. Paklausiau savęs, kaip Pepė atrodytų dabar, būdama suaugusi moteris? Kaip ją vadintų? Gal sociopate? Ar hiperaktyvia? Ne. Pepė paprasčiausiai būtų žmogus, kuris visuomenę matytų kitaip. Pamaniau, kad ji bus dvidešimt penkerių atstumtoji, be draugų, visiškai neprisitaikiusi gyventi visuomenėje. Toks buvo mano pirminis sumanymas.“ Iš šio sumanymo laikui bėgant atsirado ypatingas Larssono romanų personažas Lizbet Salander.

Tačiau žurnalistas jautė, kad Salander privalo turėti atsvarą, jei jis nori, kad knyga sulauktų sėkmės. Todėl dar kartą pasinėrė į Lindgren prozą, kad surastų joje personažą berniuką - detektyvą Kalę Bliumkvistą. „Tik mano Kalei buvo 45-eri ir jis buvo žurnalistas. Altruistiškas ponas visažinis, kuris leidžia žurnalą „Millenium“. Romanas turėjo rutuliotis aplink žurnale dirbančius žmones.“

Pensijų fondas

Larssonas gerai išmanė kriminalinių romanų konstrukciją. Dirbdamas spaudos agentūroje, kiekvieną pavasarį ir rudenį jis rašė į švedų kalbą išverstų detektyvų recenzijas: „Visada išrinkdavau penkis geriausius romanus ir apie juos parašydavau. Tarp tų išrinktųjų buvo Saros Paretsky, Val McDermid, Elisabeth George ir Minette Walters knygos. Keistai sutapus aplinkybėms dažniausiai girdavau moteris rašytojas.“

Savo trilogijoje Larssonas žaidžia žanro konvencijomis. Pirmoji jos dalis „Mergina su drakono tatuiruote“ (kitas knygos pavadinimas „Vyrai, kurie nekenčia moterų“) - tai klasikinė istorija „kas tai padarė“ su afera fone. Antroji „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ eksploatuoja „vienišo keršytojo“ siužetą. Trečioji „Smėlio pilis, kuri sugriuvo“ yra šnipų romano ir teisinio trilerio mišinys. Larssonas: „Visą gyvenimą skaičiau kriminalinius romanus. Juose man nepatiko tai, kad koncentruojamasi į vieną arba du personažus, bet nekalbama apie visuomenę. Norėjau atsikratyti schemos: pagrindinis herojus, antrojo plano personažas ir keli personažai, kuriantys foną. Iš tikrųjų žmonės funkcionuoja visuomenėje. Mano knygose antraplaniai personažai ne tik retkarčiais pasirodo, kad išspaustų kelias frazes, bet bendrauja tarpusavyje ir veikia įvykių eigą. Jie nekuria atskirų pasaulių.“

Kai Larssonas baigė savo romanus, jų rankraščiai pateko ne iškart į leidyklą „Nordstets“, kuri juos galiausiai ir išleido, bet pirmiau į populiariausiųjų knygų leidyklą „Piratflorlaget“. Tačiau ten niekas neatplėšė Larssono voko. Jo draugas, žinomas švedų žurnalistas ir „Expo“ tarybos pirmininkas, nunešė trilogiją „Nordstets“. Kaip sakoma, visa kita jau tapo istorija.

Paklausiau Larssono, ko jis tikėjosi, siūlydamas rankraščius leidykloms. „Jei norėčiau būti sarkastiškas, pasakyčiau, kad nelaukiau nieko. Bet juk kiekvienas, užsidirbantis pragyvenimui rašymu, tiki, kad jo kūryba turi komercinę vertę, tiesa? Manau, kad mano knygos yra geros ir todėl norėjau jas publikuoti. Tai - mano pensijos fondas.“

Daug kas svarsto, kodėl, baigęs vieną knygą, Larssonas nesiėmė iškart jos reklamuoti, kaip kad daro dauguma rašytojų. Kodėl laukė, kol baigs visas tris? Jis atsakė Stieg Larsson. The girl who kicked the hornets nest klausimu į klausimą: „O kodėl ne? Parašiau jas pramogai. Nekūriau įsitikinęs, kad jos bus išspausdintos. Be to, viskas pasidaro aišku tik trečioje dalyje. Dabar jau turiu tam tikrą pagrindą ir galiu parašyti apie savo personažus tiek knygų, kiek užsinorėsiu. Beje, iš pradžių buvau sumanęs parašyti penkis romanus.“

Ar tiesa, kad jau beveik baigė ketvirtą? Larssonas patvirtino: „Taip. Dirbu greitai, o kriminalines knygas rašyti ypač lengva. Daug sunkiau parašyti tūkstančio žodžių straipsnį, kuriame viskas turi būti itin tikslu.“

Šimtai serijos knygų

Larssonas man pasakė parašęs beveik 150 naujo romano puslapių. Kai susitikome, jis jau buvo pardavęs savo knygų teises vokiečių leidyklai. Tai buvo pirmoji jo pasirašyta užsienio sutartis, tik suteikusi nuojautą, kas atsitiks vėliau. Nors dar nebuvo gavęs jokių pinigų, Larssonas žinojo, kad „čekis, kuriuo sumokėsiu už butą“, jau kelyje.

Paklausiau apie ateities planus. Kiek „Millenium“ serijos romanų jis dar rengiasi parašyti? „Galiu parašyti šimtus šios serijos knygų. Nematau jokių kliūčių su sąlyga, kad kas nors jas norės leisti, o žmonės norės jas skaityti.“

Praėjus trims savaitėms po mūsų pokalbio, stovėjau prigrūstame Stokholmo stoties perone, kai suskambo telefonas. Tai buvo Ake Edwardsonas - Larssono draugas ir kriminalinių romanų autorius: „Ar girdėjai? Stiegas Larssonas mirė.“

Laikas man sustojo, o aplinkiniai garsai pavirto tyliu šnabždesiu. Gal tai nevykęs pokštas? Ar įmanoma, kad Larssono nebūtų tarp gyvųjų? Juk ką tik su juo kalbėjau. Mūsų žurnalas ką tik išspausdino straipsnį, pranašaujantį jam šviesią ateitį.

Kai telefonas išsijungė, pagalvojau apie vokiečių leidyklos avansą, apie pinigus, kurie turėjo pradėti naują Larssono gyvenimo etapą. Visa tai man atrodė taip neteisinga, beprasmiška.

Daugelį metų, kurie praėjo nuo rašytojo mirties, mintyse ne kartą grįždavau prie mūsų vienintelio susitikimo. Iki šiol stebina gilus Larssono įsitikinimas, kad jo knygos atneš sėkmę. Ir negaliu susilaikyti nepagalvojęs, kiek dar nuostabių knygų jis būtų padovanojęs pasauliui, jei būtų likęs su mumis šiek tiek ilgiau.

Parengė Kora Ročkienė, 7 meno dienos, 2010 09 03        


*) Heningas Mankelis (Henning Georg Mankell, 1948-2015) – švedų detektyvų (apie inspektorių Kurtą Valanderį) ir vaikų literatūros autorius, dramaturgas ir teatro režisierius. 1998 m. buvo vedęs I. Bergmano dukterį Evą. Kuro kairiojo sparno atstovas ir aktyvistas – jo knygoje ir pjesėse nuolat pabrėžiama socialinė nelygybė ne tik Švedijoje, bet ir svetur. Dalyvavo protesto akcijose prieš karą Vietname, kolonijinį Portugalijos karą Afrikoje, PAR aparteidą. 8-me dešimtm. persikėlė į Norvegiją, kur dalyvavo maoistinės Komunistinės darbininkų partijos veikloje. Ir ten pasirodė jo pirmieji romanai („Kalnų sprogdintojas“, 1973). Nuo vaikystės svajojo apie Afriką, ir po 1972 m. dvejus metus praleistų Zambijoje, Afrika tapo jo antraisiais namais. Paskutinius metus daugiausia gyveno Mozambike, kur buvo įkūręs teatrą, vasarai grįždamas į Švediją. Ir Mozambike pasirodė jo pirmas romanas apie K. Valanderį („Beveidžiai žudikai“, 1991). Taip pat parašė daugybę knygelių vaikams, pvz., „Ugnies paslaptis“ (1996), „Ant apsnigtos lovos miegantis berniukas“ (1998) ir kt.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė Vartiklis