Rašytojo skiltys

Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Percy Bysshe Shelley (1792-1822)

- Pokalbį apie Shelley norėčiau pradėti aptarimu tos jo savybės, į kurią atsitrenkiau vos atsivertusi jo laiškų tomą, t.y. ateizmo. Ir tai, regis, nebuvo vien jo pasaulėžiūros bruožas, šis, galima sakyti, „kovingasis“ ateizmas išreiškė svarbią jo asmenybės charakteristiką?

- Shelley yra didžiausias anglų romantikų intelektualas. Sakoma, kad jam idėjas gimdydavęs protas, studijuojant mokslus, filosofiją, meną; tada jam kildavusios įvairios vizijos, svajonės apie praeitį ir ateitį, tačiau jam niekad idėjų nesiūlydavęs supantis empirinis pasaulis. Shelley buvo nepaprastai apsiskaitęs žmogus. Dar mokydamasis Ytone, uždaroje aristokratinėje mokykloje, jis pradėjo skaityti prancūzų filosofus, anglų empirikus (Hume‘ą, Berkeley, Locką), susidomėjo Williamo Godwino – vieno svarbiausių anarchizmo filosofijos teoretikų – veikalais. Iš tiesų beveik nėra nė vieno stambesnio Shelley kūrinio, kuriame nebūtų keliama kovos su krikščionybe idėja. Jo filosofinėse pažiūrose galima išskirti ankstyvąjį, vadinamąjį teistinį laikotarpį. O maždaug 1810-11 metais – tada, kai jam teko patirti sunkius išbandymus renkantis gyvenimo kelią – jis pasuko į ateizmą. Jo ateizmas iš tiesų buvo karingas, bet jis reiškėsi daugiau filosofinėmis spekuliacijomis, ne tiek tiesiogine propaganda. Shelley kaltino krikščionybę, kad ji išmokė žmones prietarų, išmokė bijoti gyvenimo, bijoti mirties, kad ji pagrindė tironų, karalių ir kunigų valdžią. Savo stambiuosiuose kūriniuose, poemose „Karalienė Mab“, „Islamo maištas“, „Išlaisvintasis Prometėjas“ ir daugelyje lyriškų, filosofinių eilėraščių, pvz., „Net eilė pardavinėjama“ ir kituose, Shelley išlieja savo neapykantą krikščionybei. Žinoma, ir savo laiškuose jis dažnai rašo apie neapykantą, apie keršto krikščionybei troškimą – jis nori jos žūties, žlugimo, jis iš viso abejoja Dievo buvimu. Bet Shelley filosofinėse pažiūrose, kartu ir kūryboje dar galima išskirti etapą, kai, apsigyvenus Italijoje, įsigilinus į antikinę filosofiją, antikinį meną, jam didelę įtaką padarė graikų filosofai, ypač Platonas; tada jo ateizmas transformavosi, sumišo su panteizmu.

- Man regis, tai nebuvo laikmečio mados įtaka, o labai principinga jo pozicija. Kaip žinome, dėl šių savo ateistinių pažiūrų jis buvo pašalintas iš universiteto, konfliktavo su tėvu, ir tai turbūt buvo jo tolimesnių vargų priežastis? Percy Bysshe Shelley

- 1810 metais, baigęs uždarą Ytoną, Shelley įstojo į Oksfordo universitetą. Čia jis, kaip minėjau, nepaprastai daug skaitė. Jo draugas Thomas Jeffersonas Hoggas pasiūlė jam parašyti traktatą, ir Shelley parašė „Ateizmo būtinybę“. Traktatas buvo paskelbtas anonimiškai rankraščiu, tačiau Oksfordo profesūra ir administracija labai greitai nustatė tikruosius autorius – nustatė pirmiausia todėl, kad labai karingas ateistas buvo Hoggas (Shelley buvo labiau filosofuojantis ateistas). Oksfordo profesūra pareikalavo viešai išsižadėti šio traktato, bet Shelley iš tiesų labai principingai atsisakė tai padaryti. Tuomet tėvas pareikalavo, kad Percy Bysshe nutrauktų bet kokią draugystę su Thomu Hoggu – Shelley irgi principingai atsisakė. Po to konflikto Shelley tėvas nutraukė sūnui finansinę paramą; Shelley turėjo apsigyventi Londone, kur jį slapta nuo tėvo šelpė seserys.

- Shelley branda – tiek idėjinė, tiek meninė – turbūt buvo gana ankstyva?

- Dar Ytone ir pradėjęs studijuoti Oksforde, Shelley parašė du romanus. Vėliau jis gėdijosi šių kūrinių, stengėsi jų neprisiminti. Jie nėra labai originalūs nei savo forma, nei idėjomis ar vaizdų sistema. Pirmieji rimti Shelley kūriniai, į kuriuos atkreipė dėmesį ir kritikai – beje, kitaip nei Keatsas, Shelley nebuvo taip piktai kritikuojamas – pasirodė 1813 metais, t.y. jau pouniversitetiniu laikotarpiu; svarbiausias buvo „Karalienė Mab“.

- Turbūt galime paminėti, kad jaunystėje jo publikacijos buvo ne tik literatūrinės, bet ir politinės, jis rašė įvairius pamfletus. Ta pačia proga gal pakalbėtume ir apie jo aktyvią politinę veiklą? Jis išvyko į Airiją, į Dubliną ir, man regis, jo politinė veikla reiškėsi kiek egzaltuotai?

- Apskritai visa, ką darė Shelley, darė nepaprastai aistringai: jei mylėjo, mylėjo aistringai, jei neapkentė, tai irgi aistringai. Galima prisiminti tą jo gyvenimo etapą, kai išvytas iš Oksfordo universiteto Percy pasijuto labai vienišas ir netrukus pabėgo į Šiaurės Angliją su savo seserų mokslo drauge Harrieta Westbrook, kurią po kelių savaičių ir vedė. Po pašalinimo iš universiteto Shelley užsidegė dviem aistromis: skirti gyvenimą medicinai, „palengvinti žmonėms kančias“ – ir tapti aktyviu kovotoju už laisvę, už asmenybę, už pavergtos tautos laisvę, prieš krikščionybę, prieš pasaulio tironus, karalius ir kunigus, kaip jis dažnai teigdavo 1812 metais, gyvendamas Airijoje, Shelley parašė „Kreipimąsi į airių liaudį“ – tai buvo aistringa kritika, nukreipta prieš anglus pavergėjus. Shelley kvietė airius sukilti, bet – sukilti pasyviai priešinantis; jo pozicija – nesipriešinti blogiui jėga. Jis sakė: „Laisvė ir laimė remiasi dorybe ir teisingumu; jeigu sugriauni vieną, tai sugriauni ir kitą“. Poetas apeliavo į žmonių išmintį – tai jo utopinis optimizmas, būdingas ir jo grožiniams kūriniams, ir traktatams bei laiškams.

Shelley buvo stipriai paveiktas Godwino anarchizmo filosofijos, o viena jos koncepcijų – siekimas atmesti bet kokias institucijas, varžančias asmenybės laisvę, taip pat ir vedybų instituciją. Susipažinęs su Mary Godwin, Shelley pasiūlė Harrietai, jau dviejų vaikų motinai, gyventi kartu – juk galinti būti bendra šeima!.. Savo gyvenime jis stengėsi remtis Godwino idėjomis, ir tai, žinoma, jį vedė į aklavietę. Harrieta Westbrook, aišku, atsisakė vykti į Šveicariją ir gyventi kartu su antrąja Shelley žmona; ji nusiskandino Londono Haid Parko tvenkinyje. To padariniai buvo labai skaudūs: Shelley buvo iškelta teismo byla, iš jo atimtos tėvystės teisės dviem jo ir Harrietos vaikams. Shelley tai buvo baisus smūgis.

- Gal vėl prisiminkime Shelley kūrybą. Taigi jis su Mary išvyko į Šveicariją – ar galime kalbėti tam tikrą kūrybinį „Šveicarijos laikotarpį“?

- Šveicarijoje Shelley buvo du kartus: 1814 metais keliems mėnesiams ten buvo pabėgęs su Mary Godwin ir 1816 metais ten apsistojo ilgesniam laikui pakeliui į Italiją. Beje, 1816 metais Šveicarijoje jis susitiko ir su emigraciją pasirinkusiu Byronu, čia jie susipažino ir tapo draugais. Kūrybos požiūriu šveicariškas laikotarpis nėra labai turtingas. Kūrybingiausias ir brandžiausias jo kūrybos etapas – tai, žinoma, Italijos laikotarpis.

- Turbūt Shelley daugiausia dėl sveikatos persikėlė į Italiją – juk jo santykis su tėvyne niekad nebuvo toks niekinantis, atšiaurus kaip, pavyzdžiui, Byrono. Minėjote, kad būtent Italijoje prasidėjo kūrybinis Shelley žydėjimas – kokius to laikotarpio kūrinius pirmiausia vertėtų prisiminti?

- Kai jam buvo diagnozuotos rimtos ligos, gydytojai patarė išvykti į Italiją (kelionė iš Šveicarijos į Italiją ir buvo gydymosi tikslais). Jį nuolat kankino mintis: ar savižudybė būtų didelė klaida? Net ir išvykęs į Italiją gydytis, jis šios minties neatsisakė. Biografai mini tokią detalę: gyvenimo pabaigoje, paskutiniaisiais metais jis vėl, kaip ir jaunystėje, darė įvairius chemijos bandymus, norėdamas išgauti nuodus, kad galėtų įduoti juos gydytojui, o šis atliktų eutanaziją. Taigi Italija jo dvasiškai neišgydė. Bet Italijoje Shelley susidomėjo antikos filosofija, ypač Platonu. Jis studijavo antikinį meną, skulptūrą, estetiką, moralės mokslus; puikiai išstudijavo Renesanso meną. Domėdamasis literatūra, jis nepaprastai susižavėjo Dantės kūriniais, ypač pačiu platoniškiausiu jo kūriniu „Naujasis gyvenimas“; jo įtaka atsekama ir paties Shelley kūriniuose. Jis žavėjosi Boccaccio, Petrarcos kūryba. Shelley Italijoje parašė savo brandžiausius kūrinius. Jo biografai dažnai mini tokį dėsningumą: jei rašytojui gęsta fizinės jėgos, tuomet stiprėja jo kūrybinės galios, Shelley šiuo požiūriu yra lyginamas su Keatsu. Italijoje Shelley parašė ir savo revoliucinės trilogijos geriausią dalį – dramatinę poemą „Išlaisvintasis Prometėjas“, ir geriausias satyras , lyrinius eilėraščius. Šiuo laikotarpiu jo kūryba tapo itin filosofiška.

- Norėčiau pacituoti dar vieną ištrauką iš Shelley laiško: „Jūs taip pat sėkmingai galite pageidauti avies kojos vyno rūsyje, kaip ir laukti iš manęs ko nors žemiško ar žmogiško“. Gal dabar pakalbėtume apie Shelley poetikos ypatumus?

- Shelley vaizdai – tai abstrakcijos: jis įkvėpimo sėmėsi ne iš empirinio pasaulio. Jo vaizdai – daugiaprasmiai simboliai, jie yra Shelley politinio, mokslinio, filosofinio pasaulio suvokimo atspindžiai. Shelley konceptai aiškiai iliustruoja priešingas kokybes. Paminėsiu keletą tipiškų jo vaizdų: jo kūriniuose nuolat sutinkamas šydo įvaizdis, šydas reiškia bjaurumą, slepiantį bjaurumą. Lygiai taip ir žaibo įvaizdis: žaibas gali trenkti ir uždegti, bet kitomis aplinkybėmis elektros iškrova gali ir apginti. Dažnas ir užnuodyto šulinio bei – kad ir keista – bulvės (laukinės) įvaizdis: tai ir nuodai, ir malonumas. Jei prisiminsime garsųjį Shelley eilėraštį „Odė Vakarų vėjui“, tai pats vakaris vėjas yra daugiaprasmis simbolis – jis neša mirtį ir atgimimą, griauna ir kuria Shelley vaizdams būdingas prasmės neapibrėžtumas. Tai – dėkinga medžiaga dabartiniam filologijos, literatūros kritikos mokslui: pvz., prancūzų mokslininkas J. Derrida šitokį prasmės neapibrėžtumą iliustruoja žodžiu „Farmakon“, kuris gali reikšti ir vaistą, ir nuodus. Shelley kūriniuose tas pats vaizdas vienoje eilutėje gali reikšti viena, o kitoje – visišką priešybę. Taigi jo simboliai labai ypatingi.

Shelley tikėjo ypatinga skaičių, datų magija. Šitą polinkį galime laikyti tipišku romantiniu reiškiniu: romantikai buvo linkę kurti skaičių mitą, bet tai – ir asmeninis Shelley mitas. Pvz., daugelyje jo kūrinių kartojasi skaičiaus „septyni“ įvaizdis. Paminėsiu vieną geriausių jo satyrų „Anarchijos kaukė“, kur septyni plėšrūs šunys lydi Anglijos premjerą Kaslrį, ir šie septyni šunys pereina į septynias didžiąsias nuodėmes, o vėliau ir į kitas šio skaičiaus prasmes. Arba, pavyzdžiui, daugelyje jo kūrinių („Adonis“, tragedijoje „Čenčiai“) gruodžio 27-a reiškia mirtį, o šios datos priešybė – birželio 27-ta yra atgimimas (poemėlė „Rozalinda ir Helena“, eilėraštis „Vasara ir žiema“ ir kt.). Beveik pr visą Shelley kūrybą eina žiemos, jos gamtovaizdžio įvaizdis, mylimojo ar mylimosios lavono, nuodingų augalų ir panašūs įvaizdžiai.

Dar vienas Shelley poezijos ypatumas – jo vaizdai dažniausiai yra kosminiai, jis mąstė kosminėmis kategorijomis. Pvz., norėdamas pailiustruoti revoliucijos idėją, ją perteikdavo kosminiais įvaizdžiais. Dažnai net negalima pasakyti, kur vyksta jo kūrinių veiksmas – pvz., „Išlaisvintojo Prometėjo“ veiksmas vyksta kažkur visatoje, kosmose, kažkokiose neaiškiose geografinėse platumose, nors Shelley kartais bando įvardyti, jog tai Kaukazo kalnai ar pan. Dar vienas svarbus jo vaizdų momentas – jiems būdinga nepaprasta dinamika, judėjimas. Shelley eilėraščiuose nerasime statiškų vaizdų – čia visada audra, kažkokių jėgų, energijos, intelekto antplūdis. Shelley Cremation

- Man susidarė įspūdis, kad Shelley lyg ir persekiojo bloga lemtis: jis ne tik buvo nepripažintas, bet ir asmeniniame gyvenime jį vis ištikdavo nelaimės. Štai vienas po kito mirė jo ir Mary vaikai...

- Shelley buvo įsitikinęs, kad 27-ta kiekvieno mėnesio diena yra jam pati baisiausia, lemtingiausia. Jis yra net registravęs savo nelaimes, nemalonius nutikimus ir pastebėjęs, kad visa tai yra įvykę gruodžio 27-tą. Sunku pasakyti, kiek čia lemties, kiek atsitiktinumo.

Shelley iš tiesų neteko dviejų vaikų nuo Mary, bet liko gyvi pirmosios žmonos vaikai. Liko gyvas ir 1819 metaisgimęs jo ir Mary sūnus Percy, kuris, beje, yra parašęs įdomius atsiminimus apie savo tėvą.

Žvelgiant iš šalies, Shelley tikrai atrodo nelaimingas žmogus. Galima prisiminti ir jo mirties aplinkybes. Visu jo kūrybinio pakilimo metu, t.y. Italijos laikotarpiu, Shelley vis labiau spėmė baisus pesimizmas, neviltis, depresija. Tokios nuotaikos vyrauja ir daugelyje jo brandžiųjų kūrinių. Shelley nuskendo Venecijos įlankoje audros metu. Šiandieną, dar kartą ištyrinėjus visas aplinkybes, teigiama, kad Shelley, įdėjęs šiek tiek pastangų, galėjęs išsigelbėti, nes laivas nuskendo netoli kranto. Manoma, kad tai buvo veikiau Shelley savižudybė. Jį iš tiesų buvo apėmusios tragiškos nuotaikos.

-Galbūt galime paminėti poetus, kuriems Shelley yra padaręs tiesioginę įtaką?

- Jis paveikė čartizmo poetus, nors jie gal ir nėra šiandien labai reikšmingi ir įdomūs meniniu požiūriu. Bet matome, kad revoliucinės Shelley idėjos leido susiformuoti revoliucinei-proletarinei poezijai anglų literatūroje. Į savo „dešinties šventųjų“ sąrašą jį įrašė prerafaelitai. Amžiaus pabaigoje, formuojantis anglų modernizmui, Shelley turėjo įtakos poetui G.M. Hopkinsui, žinoma, ir T.S. Eliotui (nors pastarasis yra vėliau pasakęs ir gana griežtų pastabų apie Shelley kūrybą). Modernizmo formavimasis neįsivaizduojamas be Shelley kūrinių, be jo kuriamų mitų, be jo kuriamų vaizdų sistemos, prasmės neapibrėžtumo. Shelley turėjo įtakos ir prancūzų simbolizmui.

- Dar vienas gražus Shelley bruožas, mano manymu – tai, kad jis sugebėdavo įvertinti kitus poetus. Shelley pats yra pažymėjęs, jog, nors kritika jo ir nepripažįsta, jis netapo priekabiu ir pagiežingu kitų poetų atžvilgiu. Turbūt galime prisiminti ir jo rūpestį dėl Keatso?

- Vienas gražiausių Shelley kaip žmogaus bruožų buvo tolerancija; čia matome, kaip jo pažiūros sutapo su gyvenimo būdo. Jis propagavo toleranciją religijų atžvilgiu – nors ir puolė krikščionybę, bet savo veikaluose reikalavo ir tolerancijos. Iš tiesų po Keatso mirties jis buvo taip sukrėstas, kad parašė vieną geriausių savo eilėraščių „Adonis“, o savo dienoraščiuose įrašė, kad Keatsą nužudė „prostitutė kritika“. Jis labai gerbė ir mylėjo Byroną – apie jį, kaip apie poetą, nėra pasakęs nė vieno kritiško žodžio. Shelley neturėjo to snobizmo, kuriuo pasižymėjo, pvz., Byronas, niekinęs už save žemesnės kilmės net ir labai talentingus poetus. Shelley vertino kiekvieną poetą už jo kūrybą.

A. Petraitytė klausinėja I. Varnaitę,    

Šiaurės Atėnai, 1997.11.22, Nr 45 (389)    

Shelley. Ateizmo būtinybė
(9-o dešimtm. pradžios konspektas)

Kruopštus įrodymo patikrinimas – vienintelis tikras kelias tiesai pasiekti. Pradžioje panagrinėkime tikrumo (belief) prigimtį.

Ką nors sutikęs protas priima atitikimą arba neatitiktį tarp savo įvaizdžių, iš kurių tai sudaryta. Jų atitikimas pasireiškia kaip tikrumas. Kartais suvokimui trukdo būti tiesioginiam; tada sąmonė bando pašalinti to kliūtis.

Tirdama sąmonė aktyvi; ji siekia pagerinti suvokimą, kuris pasyvus. Klaidinga manyti, kad sąmonė aktyvi siekdama tikrumo, kad šis – valios aktas; iš kur seka, kad tikrumą galima reguliuoti sąmonės pagalba. Iš to galime netikėjimui duoti kaltės dalią, o tikėjimui priskirti tam tikrus nuopelnus.

Tikėjimo, kaip ir aistros, jėga proporcinga sukėlimo lygiams, kurių yra trys:
1) jausmai, aukščiausias žinių šaltinis;
2) proto sprendimas, kuris remiasi savo patirtimi;
3) kitų žmonių patirtis, žemiausia pakopa;

Vadinasi, joks parodymas, prieštaraujantis protui, neleistinas, o protas remiasi savo jausmų akivaizdumu.

Panagrinėkime dievo buvimo įrodymus:
1) Jausmų akivaizdumas. Jei dievas pasirodytų, viskas išsispręstų.
2a) Viskas, kas egzistuoja, privalo arba turėti pradžią, arba būti begaliniais. Jei jis ne begalinis, tai privalo turėti priežastį. Žinoma, kad kai turima keletas teiginių, logiškiausia priimti labiau suprantamą. Visatos atžvilgiu tai būtų, kad ji yra amžina, nei įvesti nesuprantamą būtybę.
2b) Žmogus žino ne tik, kad jis yra, bet ir tai, kad kažkada jo nebuvo. Čia aišku yra gyvybinė jėga. Patogiau yra tarti, kad ji dar nepažinta; priskyrus ją dievui reikštų palikti klausimą tamsoje, netgi viską supainioti.
3) Liudijimai. Sunku patikėti, kad žmonės matė stebuklus, nes sektų, kad dievas nesuprantamas, nes liepė liudininkams tikėti tuo, ką tie matė, žadėdamas už tai aukščiausią palaimą. Bet mes galim įsakinėti tik valiai, o tikėti – ne valios aktas: suvokimas visad pasyvus.

Iš čia galime daryti išvadą, kad dievo buvimo įrodymai nepagrįsti arba nepakankami.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklis
NSO svetainė