Švedai ir vokiečių literatūra. Lithuanian

1949 m. Thomas Mannas viešėjo Švedijoje: Upsalos universitete pasakė kalbą, Stokholme susitiko su karalium ir Švedų akademijos nariais, o Linde jam buvo suteiktas garbės daktaro vardas. Tuo metu šį garsų vokiečių rašytoją gaubė ypatinga aura, jis buvo nesusitepęs, ilgai priešinęsis nacionalsocializmui. Taigi po Antrojo pasaulinio karo T. Mannas buvo laikomas „kitokios Vokietijos“ atstovu, humanizmo ir kultūros švyturiu. Švedų rašytojas Stenas Selanderis^*) net buvo pareiškęs nuomonę, kuriai anuomet daugelis pritarė: „jei Nobelio premija būtų skiriama ne vieną kartą, T. Mannas vėl galėtų ją gauti“. Tačiau 1946 m. ši premija buvo paskirta kitam iškiliam vokiečių humanistui Hermannui Hessei.

Tower Deja, pokario metais Švedijoje smarkiai sumažėjo vokiečių literatūros leidimas. Ypač pramoginės, kuri tarpukariu buvo labai populiari. Vokiečių literatūros klasikai – Johanas Wolfgangas Goethe, Heinrichas Mannas, Gerhardas Hauptmannas^**), Bertoldas Brechtas ir, žinoma, Franzas Kafka – vis dar buvo mėgstami švedų skaitytojų, tačiau kitų pokario rašytojų proza ir poezija jau mažai kas domėjosi. Švedų literatūros istorikas Johanas Ostlingas mano, kad penktąjį dešimtmetį pradėjo trūkinėti gija, siejusi švedų kultūrą su vokiečių tradicija dar nuo romantikos laikų. Anot jo, T. Mannas buvo paskutinė vokiškos tradicijos ištaka.

Švedijoje T. Mannas žinomas nuo pat 20 a. pradžios, verčiami, kritikų nagrinėjami jo kūriniai, už romaną „Budenbrokai“ 1929 m. jam paskiriama Nobelio premija. Pirmaisiais pokario metais jis taip pat susilaukė dėmesio: 1946 m. išversta „Lota Veimare“, pakartotinai išleistas „Juozapas ir jo broliai“, tačiau tuos kūrinius netrukus nustelbė švediškai pasirodęs „Daktaras Faustas“. Toji knyga paskatino daug atsiliepimų, diskusijų, samprotavimų. Kai kurie to meto švedų kritikai, pabrėždami glaudų T. Manno gyvenimo ir kūrybos ryšį su vokiškąja tradicija, klausė: kokia vokiškos kultūros išliekamoji vertė po Antrojo pasaulinio karo? Koks ryšys tarp nacizmo ir vokiškosios tradicijos? T. Mannas buvo savotiškas mediumas, padėjęs švedams įvertinti nacizmą. Švedai šį rašytoją laikė vokiečių humanizmo skleidėju, kai šiai kultūrai grėsė pavojus. Jis buvo vadinamas XX a. Goethe, paskutiniu didžiu Europos humanistu.

J. Ostlingo nuomone, T. Manno šlovinimas, nesibaigiantis jo kūrybos nagrinėjimas, visi tie straipsniai, esė, nekrologai, biografiniai leidiniai, visa ta „pagarbi retorika“, buvo tarsi koks atsisveikinimas su „užgesusia tradicija“. Nebeliko gyvos sąsajos su klasikine vokiečių kultūra, kuri tarpukariu gaivino Europos visuomenę. Adriano Leverkiūno gyvenimą švedų kritikai laikė Vokietijos pragaištingos istorijos simboliu, pabrėždami demoniškąjį T. Manno kūrybos motyvą. Nacistinės beprotybės ištakų esą reikia ieškoti demoniškume, kuris būdingas vokiečių kultūrai, kaip šėtoniška tamsos jėga – vokiečių tradicijai.

Kitas to meto kritikas Andersas Osterlingas tuometinę švedų nuostatą maždaug taip nusakė: „Šis arogantiškai gabus, bet velnio apsėstas ir gundomas muzikas, atsidavęs demoniškoms romantinėms jėgoms, įkūnija esminę vokiečių dvasios struktūrą – tą didybės maniją, kuri lėmė tautos istoriją. Pasak šio rašytojo, vokiečių dvasioj gajus pavojingas iracionalumo, liguistumo, susinaikinimo, katastrofos ir mirties potraukis; net ir pozityviausios savybės tikrovėje įgauna negatyvų atspalvį“.

Toks vokiškojo demonizmo apibrėžimas ragino švedus vengti panašių iliuzijų, atsiriboti nuo tokios tradicijos, o į nacizmą žiūrėti kaip į sveikam protui prieštaraujantį atavizmą.

1946 m. Švedijos mokyklose pagrindine užsienio kalba (vietoj vokiečių) tapo anglų kalba. Maždaug tuo pačiu metu Švedija atnaujino merkantilinius ryšius su Vokietija, o intelektualiniai, kultūriniai saitai taip ir liko nutrūkę. T. Mannas po savo mirties (1955) galutinai dingo iš švedų Parnaso. Keletą dešimtmečių jis buvo laikomas „buržuaziniu reliktu, menininku, įnikusiu į XIX a. problemas, neįdomiu pokarinei jaunimo kartai“. J. Ostlingo manymu, net susidomėjimas vokiečių teorijomis (marksizmu, psichoanalize, Frankfurto mokykla 7-8 dešimtmetyje, o paskutiniais dešimtmečiais – nacizmo stigma savotiškai paženklintu F. Nietzsche, M. Heideggeriu) nepažadino švedų noro grįžti prie liberalios, humanistinės Vokietijos.

Šiuo metu jaučiamas šioks toks pasikeitimas – vėl sėkmingai leidžiamos T. Manno knygos rodo jo kūrybos renesansą.

Parengė Zita Mažeikaitė, Metai, 2008, Nr. 8-9

^*) Stenas Selanderis (Sten Selander, 1891-1957) – švedų poetas, žurnalistas ir botanikas. Debiutavo rinkiniu „Vers och visor“ (1916), išgarsėjo su „Miestas ir kiti eilėraščiai“ (1926), kuriame buvo jo garsiausias eilėraštis „Spela kula“. Į švedų kalbą vertė Omarą Chajamą.

^**) Gerhartas Hauptmanas (Gerhart Johann Robert Hauptmann,1862-1946) – vokiečių dramaturgas ir rašytojas, literatūrinio natūralizmo atstovas, Nobelio premijos laureatas (1912). Jaunystėje mokėsi skulptoriaus meno ir vyko į Romą, ketindamas dirbti skulptoriumi, tačiau neturėjo pasisekimo. Grįžęs į Vokietiją, pradėjo rašyti (apysaka „Šaulys Telis“, 1888); jo pirmą pjesė „Prieš auštant“ pastatyta 1889 m. ir sukėlė skandalą – ir ji laikoma viena pagrindinių natūralizmo kūrinių. Tampa žinomas, o poros kitų pjesių jo talentas pripažįstamas ir kritikų. Pamažu tolsta nuo natūralizmo pereidamas prie asmenybės psichologijos priešinantis aplinkai. Stambiu ir iškiliu kūriniu tampa pjesė „Audėjai“ (1892), vaizduojanti Silezijos darbininkų gyvenimą, kai audėjų maišto fone ryškėja žmogaus nelaimės vaizdas. Be dramų, rašo ir apsakymus („Der Apostel“ ir kt.). Pasirodo pasakiškos, fantastinės pjesės (pvz., „Nuskendęs varpas“, 1896, apie idealisto, suvaržyto žemiškais reikalas, bet besiveržiančio aukštyn, tragediją). Iracionalizmo dvasia parašyti „Bjaurusis Emanuelis Kvintas“ (1910) ir kiti romanai, „Baltasis gelbėtojas“ (1920) ir kitos pjesės. Deja, jo proza nusileidžia dramai. Vis tik romanas „Atlantida“ (1912; parašytas mėnuo iki „Titaniko“ žūties) tapo pagrindu danų nebyliam filmui (1913) – panašumai su įvykusia katastrofa akivaizdūs! Tai sukėlė tokį skandalą, kad Norvegijoje filmas buvo uždraustas. Tačiau įkvėptas naujo meno rūšies galimybių G. Hauptmanas parašė dar keletą scenarijų. 1933 m. pasitraukė iš viešojo gyvenimo.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis