Judėjai

Senovės Izraelio istorijoje yra vienas nepaprastai keistas dalykas. Dovydo ir Saliamono (Šelomo, Shelomoh) laikais valstybė apėmė šiaurines žydų tautas bei judėjus pietuose. Ir šalis vadinosi Izraelis. Mirus Šelomui šiaurinės gentys atsisakė pripažinti jo sūnų Rovoamą (Rekhabawn) ir meleku paskelbė Jerobamą (Yerobam). Pats reiškinys, kai pakraščiuose stiprus valdytojas pakeičiamas silpnu, normalus. Tačiau tai, kad separatistai pasiima bendros valstybės pavadinimą, o teisėtam valdytojui likusios žemės pavadinamos kitaip – tai jau unikalu. Rekhabanas tampa Judėjos meleku. Norint tai suprasti, reikia grįžti prie Išėjimo laikų.

Heremonas savojoje istorijoje judėjais vadina Ramsio išvarytuosius iš Egipto, kai buvo numalšintas jų sukilimas. Ir būtent, judėjais vadinami išvarytieji, o Mesu (Mozės) į Egiptą pakviestosioms gentims tas pavadinimas netaikomas. Matyt, judėjais ir reikėtų laikyti sukilėlių palikuonis [ pats žodis „Jehuda“ reiškia „Šlovė Jahvei“ ]. Į judėjų sudėtį įėjo dvi gyventojų grupės: išvarytieji iš Egipto ir Jeruzalės šasu, atėję Mozei į pagalbą. Būtent antrųjų žemėse ir įsikūrė bėgliai. Biblijoje vos ne tiesiogiai nurodoma, kad išvarytieji save tapatino su egiptiečiais (Pr 17:8):

“Aš duosiu tau ir tavo palikuonims po savęs kraštą, - kuriame gyveni kaip ateivis, -nuo Egipto upės iki didžiosios upės, Eufrato“. Ancient Judea Map

Niekada, net trumpam laikui Izraelio sienos nebuvo nei prie Nilo, nei prie Eufrato. Keistoka būtų į šventąją knygą įtraukti aiškiai melagingą teiginį. O štai Egiptas 18 dinastijos suklestėjimo laikotarpiu kaip kartas ir užėmė minėtą teritoriją – ir apie jokią kitą šalį negalima pasakyti, kad ji plytėjo nuo Nilo iki Eufrato.

Egiptietiška judėjų kilmė dar tebuvo gyva prie Makabėjų. Tik tuo galima paaiškinti 1 Mak 12:21:

“Buvo atrasta raštuose apie spartiečius ir žydus, kad jie esą broliai ir kad abi tautos kilusios iš Abraomo giminės”.

Spartiečių protėviais buvo laikomi dorėnai*), į Eladą įsiveržę 13 a. pr.m.e. Viena jų genčių apsistojo Lakonike savo centru padarę Spartą – senovės Lakedemoną. Tradicija dorėnus laikė heraklidų palikuonimis, o pats Heraklis buvo kildinamas iš Linkėjo, Egipto sūnaus. Taigi palei mitus – spartiečiai kilę iš Egipto. Tai ir padarė juos judėjų broliais, taip pat turėjusiais egiptietiškos kilmės. Netiesioginė užuomina apie egiptietišką judėju kilmę pateikiama Herodoto „Istorijoje“ (II 104): (taip pat žr. >>>>)

„sirai, gyvenantys prie Termodonto ir Partenijo upių, taip pat makronai, jų kaimynai, sakosi tik neseniai apipjaustymą įsivedę iš kolchų. Tik šios gentys apipjausto – ir visai taip, kaip egiptiečiai. Kai dėl egiptiečių ir etiopų, tai negaliu pasakyti, kurie iš kurių perėmė šį paprotį. Atrodo, kad abeji apipjausto jau nuo labai senai.“

Dar Josifas Flavijus nurodė, kad sirais čia įvardijami judėjai, nes tai vienintelė Sirijos tauta, praktikavusi apipjaustymą.

Įdomus dar vienas aspektas Išėjimo iš Egipto aspektas. Kodėl Mozei į pagalbą atskubėjo Jeruzalės gyventojai? Ir ne tik atėjo, bet ir po to paskelbė Mozę savo valdytoju, kaip rašo Strabonas. Negi dėl giminystės? – tai silpnas stimulas pradėti karą neturint vilties laimėti. Matyt tai susiję su paslaptingu Mozės palydovu. Jį mini tik Heremonas ir jį vadina dviem vardais: egiptietišku Petesefo ir semitišku Juozapo. O Mozės visi vardai egiptietiški: Tisifenas-Tasapetenas (suteiktas gimus), Osasifas-Usirhotepas (priimtas įšventinus į žynius) ir Mozė. O štai pagalbininku antras vardas neabejotinai semitiškas – taigi, jis ne egiptietis, o azijietis. Ir čia reikia prisiminti Jokūbo sūnaus Juozapo istoriją iš Biblijos (Pr 39:1-23):

„Kai Juozapas buvo nuvestas į Egiptą, iš ten atvedusių išmaeliečių jį nupirko Potifaras – egiptietis, faraono pareigūnas, sargybos viršininkas. Kadangi Viešpats buvo su Juozapu, jam labai sekėsi. Jį egiptietis priskyrė prie savo namiškių. Kai šeimininkas pamatė, kad Viešpats buvo su juo ir visa, ką tik jis darė, Viešpats laimino sėkme, Juozapas rado malonę jo akyse ir tapo jo asmeniniu tarnu. Ilgainiui jis padarė jį savo namų užvaizdu ir patikėjo jam visa, ką turėjo. Nuo to laiko Viešpats laimino egiptiečio namus dėl Juozapo. Iš tikrųjų Viešpaties palaima lydėjo visa, ką jis turėjo ir namie, ir laukuose. Pavedęs Juozapui visa, ką turėjo, su Juozapu prie savęs, jis pats niekuo nebesirūpino, tik savo valgiu.

O Juozapas buvo dailiai nuaugęs ir gražus. Po kiek laiko jo šeimininko žmona užmetė akį į Juozapą ir jam tarė: „Pagulėk su manimi“. Jis atsisakė. „Štai, - jis tarė savo šeimininko žmonai, - man esant čia, mano šeimininkas niekuo nesirūpina namuose. Sudėjo man į rankas visa, ką turi. Šiuose namuose jis nėra viršesnis u- mane, nėra nieko, kas nebūtų man pavesta, išskyrus tave, nes tu esi jo žmona. Kaip aš galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?“ Nors ji meilinosi Juozapui diena iš dienos, jis nesutiko su ja pagulėti ar su ja bendrauti. Tačiau vieną dieną, jam atėjus į namus atlikti savo darbų, viduje nesant kitų namiškių, ji įsikibo į jo drabužį, sakydama: „Pagulėk su manimi!“ Bet jis ištrūko ir išbėgo laukan, palikdamas savo drabužį jos rankoje. Kai ji pamatė, kad jis, palikęs savo drabužį jos rankoje, išbėgo laukan, susišaukė savo tarnus ir jiems sakė: „Tik pažiūrėkite! Atvedė pas mus hebrajų mums įžeisti! Jis įsibrovė pas mane su manimi pagulėti, bet aš šaukiau kiek galėdama. Išgirdęs mane klykiant visu balsu, jis paliko savo drabužį prie manęs, atsitraukė ir išbėgo laukan.

Drabužį ji pasidėjo prie savęs, kol parėjo namo jo šeimininkas. Tuomet ji papasakojo jam tą patį, sakydama: „Tas hebrajus vergas, kurį tu pas mus atvedei, įsibrovė manęs įžeisti, bet kai aš tik pakėliau balsą ir pradėjau šaukti, jis paliko savo drabužį prie manęs ir išbėgo laukan“.

Kai jo šeimininkas išgirdo savo žmoną sakant: „Taip ir taip su manimi pasielgė tavo tarnas“, - jis užsidegė pykčiu. Šeimininkas Juozapą suėmė ir įmetė į kalėjimą, kuriame buvo laikomi karaliaus kaliniai. Bet net tame kalėjime esant, Viešpats buvo su Juozapu, parodė jam ištikimą meilę ir nuteikė kalėjimo viršininką maloniai su juo elgtis. Kalėjimo viršininkas atidavė į Juozapo rankas visus tame kalėjime esančius kalinius. Ir kas tik ten buvo reikalinga atlikti, per jį buvo padaryta. Kadangi Viešpats buvo su juo, kalėjimo viršininkas pats neprižiūrėjo nieko, kas buvo Juozapui patikėta. Ką tik jis darė, Viešpats laimino sėkme.“

Būdamas kalėjime jis išaiškino faraono sapną – ir kai po poros metų jis vėl susapnavo pranašišką sapną, faraonas liepė atvesti Juozapą. Tasai išpranašavo faraonui „visą Egipto kraštą“. Juozapas vedė Heliapolio žynio Potifero žmoną Asenatą, o tolimesni įvykiai aprašyti ankstyvos krikščionybės veikale „Apie Juozapą ir Asenatą“. Faraono sūnus ima siekti Asenatos, tačiau sutuoktiniams į pagalbą ateina Juozapo broliai, neseniai atsikėlę į Egiptą. Mūšyje faraono sūnus mirtinai sužeidžiamas ir Juozapas tampa sosto įpėdiniu, kurį vėliau ir užima.

Čia reikia atkreipti dėmesį, kad Juozapas yra vienintelis Jokūbo sūnus, kurio vardas nėra kokios nors iš Izraelio genčių eponimu. Tad, matyt, šiame pasakojime jis įvestinis personažas, o abi legendos – apie Juozapą ir Jokūbo sūnus – egzistavo atskirai. Pati legenda turi daug skirtingų siužetų ir turi atgarsių Egipto folklore. Tarkim, „pasaka apie du brolius“: gyveno du broliai Anupas ir jaunesnysis Bata. Anupo žmona siekia Batos, tačiau atstumta šmeižia Batą vyrui. Bata gelbstisi pabėgdamas. Tačiau yra aspektų, kurie nepriskirtini folklorui: svetimtautė Juozapo kilmė, jo brolių dalyvavimas ir, galiausiai, sosto gavimas. Ypač įdomus antras aspektas, leidžiantis suartinti legendą su Išėjimu. Abiem atvejais veikia kažkokie išeiviai iš Azijos. Legendoje jie Juozapo giminaičiai. Galbūt čia ir yra atsakymas. Jei legendos Juozapas sutampa su Heremono Juozapu, tampa suprantama Jeruzalės šasu parama. Jie atėjo į pagalbą ne Mozei, o Juozapui, savo gentainiui.

Klostosi tokia įvykių grandinėlė. Juozapas, Jeruzalės valdančios dinastijos atstovas (juk yra Jokūbo, izraelitų protėvio ir vadovo, sūnus) atsiduria Egipte (bet vargu ar vergu, greičiau jau užstatu). Biblijoje jis Jokūbo Ancient Jerusalem mylimas sūnus, tad galima jį laikyti ir sosto įpėdiniu. Kilus sumaiščiai Egipte, įsiveržiama į jį, kad būtų išvaduotas įpėdinis. Tiesa, lieka ne visai aiškus Juozapo ryšis su Moze. Juk niekas netrukdė jam tiesiog grįžti į Jeruzalę nesišliejant prie Mozės sukelto maišto. Ir čia kaip tik pravartu prisiminti, kad Juozapo uošviu buvo Heliopolio žynys – ir būtent Mozė buvo Heliopolio žyniu. Biblijoje uošvio vardas Potiferas (Poteefera), taigi beveik sutampa su Juozapo šeimininko vardu Potifaru (Poteefar) – ir abu yra senovinio egiptietiško Padiparo vardo perteikimai (pvz., dėl perrašinėtojo klaidos). Taigi išeitų, kad Juozapas vedė Mozės dukterį.

Biblijoje neminimi Mozės vaikai, nors kalbama apie jo žmoną. Tiesa, tikėtina, nors ir mažai, kad pradiniame tekste Mariam yra ne seserimi, o dukra. Greičiausiai Mariam grynai folklorinis personažas, neturėjęs realaus prototipo. Aktyviai ji pasireiškia tik, keistu būdu atsidurdama svitoje, kai faraono dukra įsūnija Mozę, - maitintoja atvesdama savo motiną. Toliau Mozės sesuo tėra antraeilis veikėjas, neturintis jokio savarankiško vaidmens.

Lieka paskutinis klausimas – kaip Mozė tapo Jeruzalės valdytoju? Nors, tiesa, nė vienas autorius to griežtai neteigia. Štai Strabonas vadina išėjusių vadovu, kalba apie jo įpėdinius. Bet štai kokie tie įpėdiniai:

„Mozės įpėdiniai kurį laiką liko ištikimi jo mokymui gyvendami teisingai ir garbingai. Vėliau kunigų valdžia pateko, iš pradžių, į prietaringųjų rankas, o vėliau apsišaukėlių, Iš prietaringumo kilo paprotys susilaikyti nuo kai kurio maisto, kurio ir dabar dar susilaikoma, berniukų apipjaustymas ir mergaičių išpjaustymas ir kai kurie kiti Įstatymo nusakyti papročiai“ (XVI 2:37).

Aišku, kad čia kalbama ne apie pasaulietinį, o religinį gyvenimą. Mozės įpėdiniai ne karaliai, o kunigai. Tai padeda išsiaiškinti ir dar su vienu Biblijos personažu – Aaronu (Aharown), iš kurio kildinamas kunigų luomas. Biblijoje jis yra tarsi Mozės šešėlis: dalyvauja visose derybose su faraonu, dubliuoja brolio darbus. Beje, griežtai žiūrint, Mozė aplamai negalėjo turėti jokio brolio – faraonas įsakė žudyti visus izraelitų kūdikius, o Mozė stebuklingai išsigelbėjo. Ir labai įtartina, kad stebuklai buvo dubliuojami. Pats žodis „Aaronas“ verčiamas kaip „mokytojas“ - o tai leidžia nuimti prieštaravimus. Mozė neturėjo jokio brolio – Aaronas tėra Mozės epitetas. Vystant legendą epitetas kažkokiu būdu tampa atskiru personažu, pradėjusiu savą gyvenimą.

Apžvelkime judėjų istoriją po Išėjimo. Apie laikotarpį iki karalysčių epochos beveik nieko nežinoma – tegalima pasakyti, kad judėjai nukentėjo nuo „jūros tautų“ antpuolio. Aprašant judėjų likimą, išvardinant jų miestus, minima (Joz 15:45):
„Ekronas ir jam pavaldūs miestai bei gyvenvietės. Nuo Ekrono į vakarus visi miestai Ašdodo apylinkėje su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis, - Gaza ir jai pavaldūs miestai bei gyvenvietės iki pat Egipto slėnio ir Didžiosios jūros pakrantės“.

Čia minimi Ekronas, Ašdodas (Azotas) ir Gaza vėliau, kartu su Askalonu ir Hefu žinomi kaip svarbiausi filistinų centrai. O filistinų – viena „jūros tautų“, Egipto tekstuose žinoma kaip „pelešetai“. Tad jie užvaldė tuos tris miestus užpuolimo metu.

Laikotarpis po filistinų užpuolimo yra visai tamsus ir miglos prasisklaido tik Sauliaus ir Dovydo laikais. Jų pasirodymas trumpai būtų toks. Vieno mūšio su filistinais metu šie tradiciniai dvikovai paskyrė Galijotą**) (1 Sam 17:1-11):
„Filistinai sutelkė savo pajėgas mūšiui. Susibūrę prie Soko‘o, Judo žemėje, jie pasistatė stovyklą tarp Soko‘o ir Azekos – prie Efes-Damimų. O Saulius ir Izraelio vyrai susitelkė, pasistatydami stovyklą Elos slėnyje. Jie išsirikiavo į kovos gretas prieš filistinus. Filistinai buvo sustoję ant kalvos vienoje pusėje, o Izraelis stovėjo ant kalvos kitoje pusėje, o tarp jų buvo slėnis.

Iš filistinų gretų išėjo kovotojas, vardu Gilijotas, iš Gato, šešių uolekčių su plaštaka aukščio vyras. Ant galvos jis turėjo varinį šalmą ir vilkėjo žvynuotą krūtinės šarvą – varinį šarvą, sveriantį penkis tūkstančius šekelių. Ant kojų turėjo varines blauzdenas, o ant jo pečių kabojo varinė ietis. Ieties kotas buvo tarsi audėjo riestuvas; jo ieties galva svėrė šešis šimtus geležinių šekelių. Pirma filistino ėjo jo skydnešys.

Sustojęs prieš Izraelio gretas, Galijotas šaukė joms, tardamas: „Kodėl turėtume stoti į kovą? Argi aš nesu filistinas, o jūs argi nesate Sauliaus tarnai? Išsirinkite iš savo tarpo vyrą, teateina jis prieš mane. Jei jis mane nugalės ir mane užmuš, mes tapsime jūsų vergais, bet jei aš nugalėsiu ir jį užmušiu, jūs būsite mūsų vergai ir mums tarnausite. Šiandien aš metu iššūkį Izraelio gretoms! – tęsė filistinas, - duokite man vyrą dvikovai“. Išgirdę šiuos filistino žodžius, Saulius ir visas Izraelis buvo priblokšti ir baimės apimti.“

Prieš Galijotą teišgalėjo stoti tik Dovydas (1 Sam 12):
„Dovydas buvo sūnus vieno Judo žemės efratiečio iš Betliejaus, vardu Išajas“.

„Dovydas tarė Sauliui: „Tegu nenustoja nė vienas dėl jo drąsos! Tavo tarnas eis ir kovos su tuo filistinu“. Bet Saulius Dovydui atsakė: „Tu negali eiti prieš tą filistiną ir su juo kovoti, nes esi tik vaikas, o jis yra kareivis nuo pat savo jaunystės!“ O Dovydas atsakė Sauliui: „Tavo tarnas ganydavo savo tėvo avis; kada tik ateidavo liūtas ar meška ir nešdavosi avį iš kaimenės, vydavausi iš paskos ir kovodavau, išgelbėdamas ją iš jo nasrų. O jei atsigręždavo prieš mane, pagriebdavau jį už nasrų, parblokšdavau ir užmušdavau. Tavo tarnas yra užmušęs ir liūtą, ir mešką. Anas neapipjaustytas filistinas bus kaip vienas iš jų, nes jis metė iššūkį gyvojo Dievo gretoms. Viešpats, - tęsė Dovydas, - kuris išgelbėjo mane nuo liūto ir meškos, išgelbės mane ir nuo filistino“. Tada Saulius tarė Dovydui: „Eik! Viešpats bus su tavimi!” Saulius aprengė Dovydą savo drabužiais, uždėjo jam ant galvos varinį šalmą ir apvilko jį krūtinės šarvu. Dovydas virš drabužių prisijuosė jo kalaviją. Jis bandė paeiti, bet veltui, nes prie jų nebuvo įpratęs. Dovydas tarė Sauliui: „Negaliu su jais paeiti, nes nesu įpratęs“. Jis tad juos nusivilko.“ (1 Sam 17:32-39). David with a head of Goliath

Dvikovoje Dovydas įveikė filistiną akmeniu iš svaidyklės, o tada (1 Sam 17:53):
„Dovydas, paėmęs filistino galvą, nunešė ją į Jeruzalę. O jo ginklus pasidėjo savo palapinėje“.

Kas čia iškart krenta į akis? Keistas požiūris į ginklus. Nesakoma tiesiog, kad „nepratęs prie ginklų“, o sakoka, „prie jų nėra įpratęs“. Saulius Dovydui duoda Izraelio ginkluotę, atėjusią iš Mesopotamijos. O iš Egipto atėję judėjai, aišku, turėjo naudoti egiptietišką ginkluotę. Toliau, iš vis neaišku, ką Dovydas daro izraelitų gretose. Jis judėjas, gimęs Betliejuje, save vadina tarnu ir avių piemeniu. Tačiau čia yra grynai folklorinis siužetas, kai paprastas žmogelis nugali priešo karžygį. Tikrasis Dovydas visai nebuvo Sauliaus pavaldinys. Nukirstą Gilijoto galvą jis neša į Jeruzalę, nepriklausiusią izraelitams ir dar nuo Mozės laikų buvusia judėjų sostine. Nebuvo Dovydas ir piemeniu. Jis karys, ir tai, kad pasitraukęs nuo Sauliaus, tapo savo būrio vadu, ne paprastas karys. Greičiausiai pas Saulių jis tarnavo kaip samdinių būrio vadas.

Apie aukštą Dovydo statusą Sauliaus rūmuose kalba ir tai, kad jis vedė Sauliaus dukterį Michalę (Miykal). Tiesa, vėliau Saulius įtarė žentą siekiant užimti sostą. Biblija sako, kad įtarimai nepagrįsti, tačiau vėlesni įvykiai byloja, kad Saulius neklydo. Dovydas pabėga į Ramą pas Samuelį – matyt, tada šis ir patepė Dovydą karaliumi. Biblija šį epizodą priskiria dar laikui iki dvikovos su Gilijotu, tačiau pasakojimą galima drąsiai priskirti folkloro sričiai (1 Sam 16:1-13):
„Viešpats tarė Samueliui: „Kaip ilgai sieluosiesi dėl Sauliaus? Aš atmečiau jį nuo karaliavimo Izraelyje, Pripilk savo ragą aliejaus ir leiskis į kelionę! Siunčiu tave pas Išają Betlejietį, nes radau sau karalių tarp jo sūnų“ – „Kaip aš eisiu?“ – klausė Samuelis, - jei Saulius apie tai išgirs, užmuš mane“. Viešpats tarė“ „Veskis su savimi telyčią ir sakyk: ‚Atėjau atnašauti kruvinos aukos Viešpačiui‘. Pakviesk Išają į aukos šventę, ir aš pats parodysiu tau, ką turėsi daryti. Patepsi man tą, kurį tau nurodysiu“. Samuelis darė, ką Viešpats įsakė. Jam atėjus į Betliejų, miesto seniūnai išėjo, drebėdami iš baimės, jo pasitikti ir teiravosi: „Ar tavo atėjimas yra taikingas?“ Jis atsakė: „Taikingas. Atėjau atnašauti kruvinos aukos Viešpačiui. Pašventinkite save ir dalyvaukite su manimi aukos šventėje“. Pašventinęs Išają ir jo sūnus, jis pakvietė juos į aukos šventę.

Jiems atvykus, jis pamatė Eliabą ir pamanė: „Tikriausiai Viešpaties pateptasis stovi prieš Viešpatį“. Bet Viešpats tarė Samueliui: „Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį, nes aš jį atmečiau. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus, - žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį“. Tada Išajas, pašaukęs Abinadabą, paliepė jam praeiti pro Samuelį, bet jis tarė: „Nei to neišrinko Viešpats“. Tada Išajas paliepė Šamai praeiti pro Samuelį, bet jis tarė: „Nei to neišrinko Viešpats“. Taip Išajas liepė septyniems savo sūnums praeiti pro Samuelį, bet Samuelis Išajui tarė: „Nė vieno iš jų neišsirinko Viešpats“.

Samuelis paklausė Išają: „Ar tai visi tavo vaikinai? – „Dar liko jauniausias. Matai, jis avis gano!“ – atsakė. Samuelis Išajui tarė: „Pasiųsk ką nors jo atvesti, nes mes nesėsime valgyti, kol jis čia neateis“. Išajas tad pasiuntė, ir jį atvedė. Jis buvo įdegęs saule, turėjo žvalias akis ir buvo gražios išvaizdos. „Stokis, - Viešpats tarė, - ir patepk jį, nes tai jis!” Samuelis, paėmęs ragą aliejaus, patepė jį brolių akivaizdoje. Nuo tos dienos Viešpaties dvasia galingai užvaldė Dovydą. O Samuelis leidosi į kelionę ir parėjo į Ramą.“

Saulius pabandė prigauti Dovydą Ramoje, tačiau šiam pasislėpti padėjo svainis Jonatanas. Sūnui ištarti Sauliaus žodžiai buvo pranašingi (1 Sam 20:30-31):
„Saulius įtūžo ant Jonatano. ‚Esi sūnus suktos ir maištingos moters! – šaukė jis. – Argi aš nežinau, kad tu palaikai Išajo sūnaus pusę savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai? Juk kol žemėje gyvas Išajo sūnus, nei tu, nei tavo karaliavimas nebus saugus‘“

Dovydas netruko rasti sąjungininkų kovoje dėl sosto – ir dėl priemonių perdaug nesivaržė, paprašęs pagalbos pas filistinus 1 Sam 21:11-12):
„Dovydas leidosi į kelionę ir tą dieną pabėgo nuo Sauliaus. Jis atbėgo pas Gato karalių Achišą. Achišo dvariškiai jam sakė: ‚Na! Ar tai ne Dovydas, krašto karalius? Argi jis nėra tas, apie kurį jie dainuoja šokdami ratelius:
Saulius užmušė savo tūkstančius, o Dovydas savo dešimtis tūkstančių
“

Gana svarbu, kad Dovydas Achišui prisistato ne kaip paprastas bėglys, o kaip karalius-melekas. Ir prasideda pats tikriausias karas prieš Saulių. Ir, nors ir maskuojamos, prasmunka užuominos, kad filistinai padėjo Dovydui: 1 Sam 27:3-9):
„Dovydas ir jo vyrai gyveno pas Achišą Gate, kiekvienas su savo šeima, o Dovydas su savo dviem žmonomis – Ahinoama Jezrėeliete ir Abigaile iš Karmelio, Nabalo našle. Kai Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas yra pabėgęs į Gatą, jis daugiau jo nebeieškojo.

Dovydas kreipėsi į Achišą: ‚Jei radau malonę tavo akyse, tegu būna man duota vieta gyventi viename iš miestelių. Kam gi turėtų tavo tarnas gyventi su tavimi karališkame mieste?‘ Tą dieną Achišas jam davė Ziklagą. Užtat Ziklagas ir priklauso Judo karaliams iki šios dienos. Filistinų žemėje Dovydas išgyveno vienerius metus ir keturis mėnesius.

Dovydas ir jo vyrai eidavo ir užpuldavo gešuritus, gizritus ir amalekitus – tautas, gyvenusias krašte nuo Telamo iki pat Šuro ir Egipto žemės. Kada tik Dovydas užpuldavo kokią vietovę, jis nepalikdavo gyvo nei vyro, nei moters, pasigrobdavo kaimenes ir bandas, asilus, kupranugarius bei drabužius ir sugrįždavo pas Achišą.“

Prieš mus įprastas samdinio paveikslas. Dabar jis tarnauja Achišui taip, kaip prieš tai tarnavo Sauliui. Tačiau mintys apie Izraelio sostą jo nepalieka. Išliko miglotas užsiminimas apie jo dalyvavimą garsiajame mūšyje prie Gilboos, kuriame žuvo Saulius ir jo sūnus Jonatanas (1 Sam 29:1-3):
„Filistinai telkė visas savo pajėgas prie Afeko, o izraeliečiai buvo pasistatę stovyklą palei šaltinį prie Jezrėelio. Filistinų didžiūnai atžygiavo, kiekvienas eidamas su savo šimtinės ar tūkstančio gretomis. Dovydas ir jo vyrai atžygiavo eitynių gale, eidami su Achišu. Filistinų vadai klausė: ‚Ką čia veikia tie hebrajai?‘ Achišas filistinų vadams paaiškino: ‚Na, tai Dovydas, Izraelio karaliaus Sauliaus tarnas. Jis yra buvęs pas mane metus su viršum, ir aš negaliu jam nieko prikišti nuo to laiko, kai jis pabėgo nuo Sauliaus, iki šios dienos‘“

Tiesa, toliau pasakojama, kaip filistinų vadai liepė Dovydui pasitraukti iš gretų, nes nepasitikėjo juo. Tačiau tai kelia abejonių (kaip ir klausimas „kas jis?“), nes sunku įsivaizduoti, kad kaimynai nežinotų apie pas Achišą tarnaujantį karvedį.

Sauliaus žūtis turėjo atlaisvinti Dovydui, kurį rėmė kunigai, kelią į sostą, tačiau (2 Sam 2:8-10):
„Bet Nero sūnus Abneris, Sauliaus kariuomenės vadas, buvo paėmęs Sauliaus sūnų iš-Baalą ir nugabenęs jį į Mahanajimus. Tada jis padarė jį karaliumi Gileado, ašuritų, Jezrėelio, Efraimo, Benjamino ir viso Izraelio karaliumi. Sauliaus sūnus Iš-Baalas turėjo 40 metų, kai tapo Izraelio karaliumi, ir karaliavo dvejus metus“.

Aišku, kad Dovydas su tuo negalėjo taikstytis (2 Sam 3:1):
„Karas tarp Sauliaus namų ir Dovydo namų tęsėsi ilgai; Dovydas ilgainiui darėsi vis galingesnis, tuo tarpu Sauliaus namai vis silpnėjo“.

Tačiau ši kova sprendėsi ne mūšio lauke. Dovydo sąjungininkai surengė sąmokslą prieš Iš-Baalą (2 Sam 4:5-12):
„Beerotiečio sūnūs Rechabas ir Baana leidosi į kelionę ir pasiekė Iš-Baalo namus pačiame dienos įkarštyje, kai jis miegojo pokaitį. Jiedu įėjo į vidų, tarsi norėdami paimti kviečių, ir smogė jam į pilvą. Taigi Rechabas ir jo brolis Baana įslinko, įėjo į namus, jam miegant lovoje savo miegamajame, smogė jam ir, jį užmušę, nukirto jam galvą. Pasiėmę jo galvą, jiedu keliavo per Arabą visą naktį. Atnešio Iš-Baalio galvą į Hebroną pas Dovydą, karaliui tarė: ‚Štai čia galva Iš-Baalo, sūnaus tavo priešo Sauliaus, tykojusio tavo gyvybės. Šiandien Viešpats Sauliui ir jo palikuoniui įvykdė kerštą už mano viešpatį karalių‘.

Dovydas Rimono Beerotiečio s9nums Rechabui ir jo broliui Baanai atsakė: ‚Kaip gyvas Viešpats, kuris išgelbėjo mane iš visų negandų, vyrą, kuris man pranešė: ‚Štai Saulius negyvas‘ ir manė, kad jis man atneša gerą žinią, sulaikiau ir užmušiau Ziklage. Toks buvo atlygis, kurį jam daviau už jo žinią! Todėl juo labiau, kai nedori vyrai užmušė teisų žmogų lovoje jo paties namuose! Argi dabar nereikalausiu jo kraujo iš jūsų rankos ir nepašalinsiu jūsų nuo žemės?‘ Dovydas įsakė savo kareiviams, ir jie juos užmušė. Nukirtę jiems rankas ir kojas, pakabino jų kūnus prie tvenkinio Hebrone. O Iš-Baalo galvą jie nunešė ir palaidojo Abnerio kape Hebrone.“

Bausmė suokalbininkams visai nerodo, kad Dovydas nieko dėtas. Tokia praktika nebuvo reta.

Nuslopinęs Sauliaus šalininkų pasipriešinimą, Dovydas žygiuoja į Jeruzalę ir užima miestą. Daug pasako tai, kad Dovydas žygiuoja nesibaimindamas į kraštą įsiveržusių filistinų, kas patvirtina jo sąjungą su jais. Tačiau pakanka ir kitų keistenybių.

Pirma, Ant uolos įsikūrusi Jeruzalė buvo beveik neprieinama tvirtovė. Antra, ją užėmęs Dovydas ne tik nerengė tokiais atvejais įprastų žudynių, tačiau ir padarė ją savo sostine. Trečia, Dovydas iškart susienka haremą iš Jeruzalės merginų. O juk judėjų įstatymas draudžia vedybas su svetimšaliais.

Apie Jeruzalės paėmimą Biblija kalba gana neaiškiai, o vėlesnė tradicija nurodo, kad izraeliečiai pateko požeminiu praėjimu. Tačiau tai neįmanoma be palaikymo iš vidaus, nes toks praėjimas, naudotas vandeniui atsigabenti, buvo saugomas. Tačiau kas pašalino sargybą? Negi Dovydas turėjo pretenzijų į Judėjos sostą? Matyt, kad taip. Juk jau buvo Hebrone paskelbtas judėjų meleku. Taigi jis galėjo būti iš Juozapo ir Asenatos, Mozės sesers, giminės.

Dovydui valdant Izraelis iš esmės tapo pavaldžia Judėjai provincija, kokiomis buvo vėliau užkariauti Edomas, Amonas ir Damaskas.

Nuo Jehošua bin Nuno laikų pas izraeliečius nusistovėjo teokratija. Saulius, įvedęs monarchiją, apribojo kunigų valdžią. Tačiau Dovydas, dar tebegyvenant Sauliui, buvęs koheno Samuelio sąjungininku, pataikavo kunigams, už ką susilaukė ir atsakomosios malonės. Taigi, turime monarchiją su stipria dvasininkijos įtaka. Tebuvo trys šalys, kuriose šventikai galėjo varžytis su monarchais: Izraelis, Judėja ir Egiptas. Susijungus Izraeliui ir judėjai turėjo kilti dilema: arba karas, kol laimės viena grupuotė, arba susitarimas. Pagal viską sprendžiant, buvo susitarta. Senovėje buvo įprasta dievo daugelio vardų samprata, tad ir vieno dievo Jahvės ir Elohimo vardais garbinimas neišskirtinis. Mat, ko gero, toks sutapatinimas jau buvo įvykęs anksčiau. Juk Elohimas – bendro semitų dievo variantas (kiti: Elas, Ilu, Alachas).

Biblija leidžia nustatyti struktūrinį Izraelio ir Judėjos kunigų-levitų pasiskirstymą (Joz 21:3-7):
„Taigi izraeliečiai, paklusdami Viešpaties įsakymui, davė levitams iš savo paveldo šiuos miestus ir jų ganyklas. Pirmasis burtų metimas teko Kohato žmonių klanams. Kunigo Aarono palikuonims atiteko burtų keliu 13 miestų iš Judo, Simeono ir Benjamino giminių. O likusiems Kohato žmonių klanams atiteko burtų keliu 10 miestų iš Efraimo giminės klanų, Dano giminės ir pusės Manaso giminės. Geršono žmonėms atiteko burtų keliu 13 miestų iš Issacharo giminės klanų, Ašero ir Naftalio giminių ir pusės Manaso giminės Bašane. Merario žmonėms pagal jų klanus atiteko 12 miestų iš Reubeno, Gado ir Zebulunų giminių“.

Biblija levitus suskirsto į tris grupes: Kohato (Qohatkiy) genčių, Geršono (Gereshown) sūnų, Merario (Marariy) sūnų. Mums įdomiausi kohatitai, pasidalinę į du pogrupius: Aarono palikuonis ir kitus. Aaroniečių miestai aiškiai yra Judėjoje, o kiti bazuojasi vėlyvojo Izraelio žemėse. Anksčiau minėta, kad Aaronas-mokytojas yra Mozės epitetas. Taigi aaroniečiai – Egipto žynių palikuonys (o kiti kohatitai – Izraelio kunigai, sudarę sąjungą su judų žyniais Dovydo iš Saliamono laikais ir pripažinę, kad Elohimas yra vienas iš Jahvės vardų. Pats žodis „kohati“ reiškia „susirinkimas“ – visai tinkamas terminas šventikų susijungimo įvardijimui.

Pora žodžių ir apie kitas grupes: „gerešon“ verčiamas kaip „ištrėmimas“ ir geršoniečių žemės Izraelio šiaurėje. Tačiau yra paminėjimas, kad jie nešiojo „Susitarimo palapinę“ (Sk 4:24-25):
„Geršono klanų tarnyba apima darbą ir naštų pernešimą. Jie neš Padangtės dangas, Susitarimo palapinę su jos uždanga ir delfino odos priedangą, esančią ant jos...“.

Matyt, pradžioje jie buvo sostinės kunigai, nepritarę sąjungai su judėjos žyniais ir išvaryti į Izraelio pakraštį. Iš čia ir kilęs jų pavadinimas.

Meraritai matyt, vietos kunigija. „Merari“ reiškia „liūdesys“. Apibūdinimas „pagal jų klanus“ greičiausiai nurodo, kad jie nepriklausė Levio genčiai (beje, niekada neegzistavusiai), o priklausė Reubeno, Gado ir Zebulunų gentims.

Bet grįžkime prie kohatitų – su kokia Egipto žynių grupe jie galėjo būti susiję? Egipto kultūra ir religija kai kuo labai skyrėsi nuo kaimynų. Iki XIX dinastijos Egipte nestatė šventyklų svetimtaučių dievams, nebuvo įpročio iš užimtų miestų išvežti dievų skulptūras. Požiūris į svetimtaučius buvo priešiškas – Apolodoro „Mitų bibliotekoje“ minima, kad jie žudė visus svetimtaučius (II 5:11):
„Po Livijos Heraklis klajojo po Egiptą. Toje šalyje karaliavo Busiris, Poseidono ir Lisianasės, Epato dukros, sūnus. Busiris visus svetimtaučius prikaustydavo ant Dzeuso altoriaus atitinkamai pagal jo gautą orakulą“.

Taigi, Egiptui buvo būdingas kultūrinis, religinis ir etninis uždarumas, galbūt, pereinantis į išskirtinumo suvokimą. Tuo tarpu, tarkim, semitai Mesopotamijoje savo dievus Belą ir Ištarę tapatino su šumerų Enliliu ir Inana. Hetitai savo tekstuose neretai dievus vadina dviem vardais – nesitų ir hetitų. Egipte to nebuvo, o ankstesnės sistemos irimas vyko ilgai. Pirmą smūgį sudavė hiksokų antpuolis. Vėliau, XVIII dinastijos metu, labai išaugo ne egiptiečių pavaldinių skaičius. XIX dinastijos faraonas Ramzis II leido statyti šventyklas svetimiems dievams, kas sukėlė stiprų žynių pasipriešinimą, išsiliejusį į sąmokslą. Vėlesnis svetimtaučių (liviečių, o vėliau helenų) įsiliejimas paspartino procesą ir Ptolomėjų laikais pasibaigė logiška pabaiga.

Moses and Law Tablets Tačiau, kaip visada, lieka „nesutaikomųjų“, norinčių pasukti atgal istorijos ratą. Jų pėdsakai apsireiškia ir judaizme. Ta pati ideologija, tik privesta iki absurdo, kad bendrai būdinga „nesutaikomiesiems“. Jau ne paprastas uždarumas, o dieviškas išrinktumas. Kitos tautos ne tiesiog žemesnės – jos niekinamos ir persekiojamos. Izoliuotumas visame kame. Negalimos vedybos su svetimais, o su jais negalima net valgyti prie bendro stalo...

„Nesutaikomieji“ visada apeliuoja į senovę, nes tik tada, atseit, buvo tikras teisingumas. Senųjų kultų atgaivinimas, protėvių garbintų dievų „prikėlimas“... Ozyris, kurio žyniu Egipte buvo Mozė, ir kurį Jahu-Jahvės vardu garbino jo šalininkai – kaip kartas ir buvo tuo senovės dievu. Išėjimo laikais Ozyrį garbino kaip mirusiųjų dievą, Horo, faraono valdžios globėjo, tėvą. Buvo laikoma, kad Ozyrį nužudė jo brolis Setas, kuriam užž tai atkeršijo Horas. Tačiau yra prielaidų, leidžiančių spėti, kad pradžioje Ozyris ir Horas nebuvo susiję. Horas yra Aukštutinio Egipto dievas. Setas buvo Žemutinio Egipto globėjas – ir tik po susijungimo tapo blogio įsikūnijimu. Iki Vidurinės Karalystės laikų Ozyrio kulto vieta tampa Abidas (Abdžu), tačiau jo gimimo vieta laikomas Pei-Ozyras Žemutiniame Egipte. Taigi jis buvo Seto brolis ir Negalėjo būti Horo tėvu.

Dievo nuvertimo mitai yra dažni – žinomiausia Krono kova su sūnumi Dzeusu. Matyt panašiai įvyksta ir Ž. Egipte – Setas nuverčia Ozyrį ir tampa mirusiųjų karalystės valdovu. O Ozyrio valdymo laikai – „aukso amžius“. Pats geriausias pasirinkimas „nesutaikomiesiems“. Ypač, kai Išėjimo laikais jis buvo Amono ir Ra kultų šešėlyje.

Ar Mozė buvo „nesutaikomųjų“ lyderiu ar tik prie jų prisišliejo? Įtikinamesnis antrasis variantas, ką patvirtina Strabonas (XVI 2:37):
„Mozės įpėdiniai kurį laiką liko ištikimi jo mokymui gyvendami teisingai ir garbingai. Vėliau kunigų valdžia pateko, iš pradžių, į prietaringųjų rankas, o vėliau apsišaukėlių, Iš prietaringumo kilo paprotys susilaikyti nuo kai kurio maisto, kurio ir dabar dar susilaikoma, berniukų apipjaustymas ir mergaičių išpjaustymas ir kai kurie kiti Įstatymo nusakyti papročiai“.

Jahvės šalininkų kova su kitais kultais Palestinoje nenurimo iki pat patekimo į Babilono nelaisvę. Skaitant Bibliją krinta į akis, kad kone kiekvienas Izraelio ar Judėjos karalius vienaip ar kitai pasitraukdavo nuo Jahvės ir garbino kitus dievus Tačiau vis tik nesimato kokių nors Jahvės šalininkų persekiojimo ženklų. O vos į valdžią atėjus Jahvės šalininkui, iškart imami persekioti kitatikių kultai. Baalo ir Astartės šalininkai Jahvė priėmė kaip vieną dievų, - - ir tiek. O štai Jahvės šalininkai laikė, kad garbinti galima tik Jahvę. Pamažu Jahvės šalininkai užėmė viešpataujančią padėtį Judėjoje.

Kaip bebūtų keista, tačiau nelaisvė Babilone Jahvės garbintojams nemažai padėjo. Palestinos semitai mažai kuo skyrėsi nuo Mesopotamijos semitų. Jie netgi kalbėjo ta pačia aramėjų kalba. Todėl natūralu, kad dauguma persikėlėlių greitai asimiliavosi. Asimiliacijos išvengė tik ištikimieji jehovistai. Ir būtent jie pasinaudojo Kurušo III leidimu grįžti į Palestiną. Tą laikotarpį galima laikyti galutiniu judaizmo susiformavimu. Būtent tada ir buvo surašyta Tora.

Taigi, išvada labai paprasta. Judėjai negali būti laikomi tauta. Iš tikro, jie buvo religinė grupė, kas jiems leido išvengti asimiliacijos, nepaisant to, kad neturėjo savo valstybės. Tas keistas reliktas gyvuoja iki šio – savotiška tauta-tikėjimas.


*) Dorėnai - graikų gentis, gyvenusi šiaurės ir vakarų Graikijoje, paskui 13-12 a. pr.m.e. įsitvirtinusi Peloponese, kur tuo metu egzistavo Mikėnų civilizacijos centrai (kitos pagrindinės gentys: achėjai, jonėnai, eoliečiai). Kalbėjo senovės graikų kalbos dorėnų tarme, kurios vienintele išlikusia išvestine kalba yra cakonų kalba. Dorėnų valstybėmis buvo Sparta, Kretos poliai, Argas, pietų Italijos, Bosforo ir Juodosios jūros kolonijos.

Anot mitologijos, jų pradininku buvo Doras, Heleno ir nimfos Orseidės sūnus. Pradžioje gyveno greta Olimpo, o vidurio Graikojos žemes gavo iš Heraklio. Apie 1100 m., vadovaujami heraklidų, įsiveržė į Peloponesą.

**) Galijotas - biblinis filistinų milžinas ir karys, kurį dvikovoje nukovė Dovydas. Nugalėto galvą Dovydas, nukirtęs filistino galvą, nunešė ją į Jeruzalę. Dovydo pergale prasidėjo judėjų karių puolimas, išvejant filistinus (1 Sam 17:49-52; Koranas 2.251). Galijoto kalavijas pradžioje saugotas Nomve, o vėliau perkeltas į Jeruzalę.
Tačiau pagal kitą versiją Galijotą užmušė Elhananas (2 Sam 21:19): „buvo ir kitas mūšis su filistinais prie Gobo. Betliejiečio Jaare-Oregino sūnus Elhananas užmušė Gitietį Galijotą, kurio ietie skotas buvo kaip audėjo riestuvas“.
Galijoto vardas kilęs iš Mažosios Azijos. Lidijoje buvo sutinkamas panašus vardas (Alijotas, Adijotas – „Aliatt/Adiatt“), Karijoje – Ulijotas. Tai gerai dera su „tautų jūros“ (kurių viena tauta buvo filistinai) kiltimi iš Mažosios Azijos.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis