Traktatas apie dvi Sarmatijas Azijos ir Europos ir apie esančius jose
Motiejus Miechovskis

 Pratarmė  |  1 knyga. 1-2 skyriai  |  3 skyrius  |  4-5 skyriai  |  6-9 skyriai      

1 knyga. 1 traktatas. Apie Azijos Sarmatiją
6 skyrius. Apie totorių papročius ir kas yra jų žemėse

Totoriai dažniausiai būna vidutinio ūgio, plačiapečiai, plačia krūtine ir negražūs. Jų veidai platūs su plokščia nosimi, odos spalva tamsi. Jie stiprūs, drąsūs ir lengvai ištveria alkį, šaltį ir karštį.

Jojimu ir šaudymu iš lanko užsiima nuo ankstyvo amžiaus. Visa, ką turi, vežasi su savimi ir, keldamiesi iš vietos į vietą, gyvena laukuose su žmonomis, vaikais ir galvijais. Jie neturi nei miestų, nei kaimų, nei namų.

Šaipydamiesi iš krikščionių, jie tarpusavyje kalbasi: „Nesėdėk [vienoje] vietoje, kad nebūtum purve, kaip krikščionis, ir neterštum po savimi1) “.

Prieš žiemos pradžią, saugodamiesi šalčių, jie pasitraukia prie Kaspijos jūros, kur jūros poveikis sušvelnina temperatūrą, o vasarop grįžta į savo sritį.

Kai kurie jų suaria ir sorais apėja vieną ar dvi 3-4 jugerų2) ar ilgesnes lysves. Iš sorų jie ruošia valgius ir bairamą, tai yra tešlą. Jie neturi kviečių, nėra ir jokių daržovių, tačiau gausu smulkių ir stambių galvijų, o ypač arklių ir kumelių, jiems tarnaujančių ir jojimui, ir maistui. Jie arkliams daro įpjovas ir žaizdas, o kraują naudoja maistui kartu su soromis arba atskirai. Stambių ir smulkių galvijų mėsą bei arklieną jie valgo pusžalią. Prieš tai, tiesiog ar nuo ligų, išdvėsusius arklius jie noriai naudoja maistui, išpjovę tik užkrėstą vietą. Geria vandenį, pieną ir iš sorų virtą alų. Vandenį tuekai ir totoriai vadina su ‚u‘: kartais totoriai taria suga - ir tai reiškia vandenį. O sorų alų jie vadina buza, o rusai - braha. ypač jie vertina komiz prieną, t.y. rūgštų, nes jis, atseit, stiprina skrandį ir veikia kaip laisvinamieji. Per puotas ir priimdami svečius jie geria araka, t.y. perrūgusį pieną, nuostabiai ir greitai svaiginantį3).

Jie nevagia ir savo tarpe nepakenčia vagių, tačiau gyventi grobiant, skurdinant kaimynus, jiems didžiausias malonumas ir šlovė. Jie nežino nei amatų, nei pinigų, o tik keičia vienus daiktus į kitus. Beje, Užvolgio ordoje dabar apyvartoje pasirodė asprai4) – sidabriniai turkų obolai, o Perekopo ordoje priima dukatus. Nogajaus ordoje keičia daiktus į daiktus.

Totoriai gudrūs ir apsukrūs su svetimais, tačiau tarpusavyje labai sąžiningi.

Paprastai jie dėvi drabužius iš veltinio ir baltos vilnos, grubius ir paprastai pagamintus. Labiausiai jie mėgsta opončus, o tardami šį žodį pradžioje įterpia „i“ tardami japonči. Tai tankus baltas nesiūtas apsiaustas, labai patogus lyjant ir upėje.

Jų kraštas – lyguma, be kalnų ir medžių, tik pasižyminti gausia žole. Kelių jie neturi, neturi jie ir valčių, o kelią skaičiuoja dienomis. Taip Užvolgio totorių kraštas, nuo Volgos iki Kaspijos jūros, tęsiasi maždaug 30 greito jojimo dienų.

Jodami jie per dieną įveikia 20 didžiųjų vokiškų mylių, o pėsčiomis jie nevaikšto ir nekeliauja.

Pas juos sutinkami žvėrys – elniai, danieliai, ožkos ir svakai (swak). Svakas – tai avies dydžio gyvūnas, nesutinkamas kitose šalyse, pilku kailiu ir dviem nedideliais ragais, labai greitas. Jo mėsa labai skani5). Kai svakų banda pastebima kur nors žolėje laukuose, totorių chanas ar imperatorius šuoliuoja į ten su daugybe raitelių ir jie iš visų pusių apsupa aukštoje žolėje besislepiančius gyvūnus. Ima mušti būgnus [timpanum], o tada išsigandę svakai išbėga iš įvairių pusių ir visi blaškosi nuo vieno apsupimo galo į kitą, kol nenusilpsta iš nuovargio. Tada totoriai šaukdami puola juos ir užmuša.

7 skyrius. Apie Užvolgio totorių ribas

Chano ir Užvolgio totorių žemes iš rytų riboja Kaspijos arba Hirkano jūra, iš šiaurės – stepės, plytinęio dideliu atstumu į plotį ir tolį; iš pietų – iš dalies Euksino arba Ponto jūra ir iš dalies aukščiausiais Iberijos6) ir Albanijos7) kalnais8).

Kaspijos jūrą rusai vadina Chvalių jūra9) (Chwalenskoe). Ją sudarė ne vandenynas, o į ją įtekančios upės10). Gausios stambios upės veržliai įsilieja į šios jūros baseiną ir tarsi šokdamos nuo aukštų krantų į jos vidurį, po savęs palieka praėjimą vykstantiems palei krantą12).
Todėl vasarą persai ir medai ieško ten vėsos, o žiemą, dėl garavimo, ten klimatas švelnesnis. Prie šios jūros ir toliau į rytus, pagal rusus, gyvena ilgaplaukiai totoriai. Kiti totoriai juos vadina kalmukais13) arba pagoniais, nors jie nesilaiko Mahometo apeigų ir nesiskuta galvų kaip visi totoriai, pas kuriuos tik jaunuoliai neskuta galvų iki galo ir palikdami dvi plaukų sruogas, besileidžiančias nuo dešinės ir nuo kairės ausų link pečių – kai nevedusio ar nekalto požymį.

Iš vakarų randasi Tanaiso ir Volgos upės. Tanaisą totoriai vadina Donu. Jo ištakos Riazanės kunigaikštystėje, užimtoje Moskovijos kunigaikščio, ir pradžioje teka į šiaurę, o tada pasuka į pietus ir trimis žiotimis įteka į Meotidų pelkes arba, jei teisingiau, jas sukuria. Prie Tanaiso jau yra medžių, yra obelų ir kitų vaismedžių, kai kur yra bičių avilių ąžuoluose, o taip pat, nors ir rečiau, pušyse. Dėl to totoriai ir vadina Doną šventu, nes greta jo randa paruošto maisto: vaisių, medaus ir žuvies.

Šią mintį kartoja Herberšteinas bei Albertas Kampenzė, šis iš šio autoriaus perimdamas visą Dono aprašymą.

Volga, totorių vadinama Edeliu, teka iš Moskovijos. Jos ištakos labiau į šiaurės vakarus nei Tanaiso. Pradžioje ji teka į šiaurę aplenkdama Tanaisą dideliu atstumu, tada pasuka į rytus ir pietus, ir galiausiai 25 žiotimis arba atšakomis įteka į Euksino jūrą14).

Valdzemiuleris16) 1516 m. žemėlapyje Volga, Ra vardu, įteka į Kaspijos jūrą, tačiau jos dvejos ištakos yra Rifėjų kalnuose (Urale). O Volga ten pavadinta upė, tekanti iš Rifėjų kalnų pietvakarių atšakos ir įtekanti į bevardį ežerą prie Didžiojo Novgorodo (Volchovo).

Atstumas tarp Tanaiso ir Volgos yra penkių savaičių arba, greitai jojant bent trijų savaičių kelias. Volga triskart didesnė už Doną, o 25-ios jos atšakos pačios yra didelėmis upėmis, - ir net mažesniosios dydžiu prilygsta Romos Tibrui ar Vislai už Krokuvos. Šios upės labai turtingos žuvų, tad totoriai ir kiti pravažiuojantys gali, stovėdami ant kranto, užkabinti kardu ir išsitraukti tėkmėje plaukiančią žuvį.

Netoli tų upių, Tanaiso ir Volgos, gausiai randama ajero (air), tai yra kvapnių nendrių, taip pat vadinamo brostvorce (brostvorce). Ten auga ir rabarbaras, kurį totoriai vadina činireventu (czynirewent) – šis žodis persiškas, o taip pat kučilabuka (kuczylabuka) ar, kitaip ištariant, kylčabuga (kylczabuga), kas reiškia varno akis; jis – stipri svaiginanti priemonė17).

Apie Dono ir Edelio ištakas aš papasakosiu išsamiau traktate apie Moskoviją.

Kaskart kai Užvolgio totoriai vyksta grobio į mūsų šalis, jie keliasi ir per šias bei kitas upes be valčių: pririša naštą viršuje, žmonas ir vaikus sodina arkliams ant nugarų, o pats laikosi už arklių uodegų. Taip jie perplaukia ir eina grobti ir daryti visokius blogiu.

Į pietus, link Kaspijos jūros, yra Iberijos ir Albanijos kalnai, kuriuos rusai vadina pagal tautos pavadinimą Piatikorsko Čirkasais, tai yra Penkių kalnų Čirkasai18) (Quinquemontani). Tarp šių kalnų gyvena chazarų gentys, kurios, pagal mūsų moravišką legendą, buvo atverstos į Kristaus tikėjimą šventųjų brolių Kirilo ir Metodijaus, pasiųstų Konstantinopolio imperatoriaus Michailo19).

Chazarai iki šiol laikosi graikų tikėjimo ir apeigų. Tai – karingi žmonės, turintys ryšių visoje Azijoje ir Egipte; pas juos Užvolgio totoriai įsigyja ginklų. Mūsų laikais graikai šias gentis vadina abchazarais ir abgazeliais20).

Greta jų randasi čerkesų ir megrelų21) gentys. Visos – graikų apeigų krikščionys, pakrikštyti šv. Kirilo.

Grįždamas iš ten ir vykdamas skelbti Kristaus į Moraviją, šv. Kirilas su savimi pasiėmė šv. Klemenso22) kūną, jo ištrauktą iš Euksino arba Ponto jūros, kur visagalis Dievas, puikus ir šaunus savo šventaisiais, suteikė jam priglaudą ir marmurinę šv. Klemenso bažnyčią, pastatytą angelų rankomis. Kartą per metus, šv. Klemenso dieną ir 7-ias kitas dienas jūra atslūgdavo iki sausumos, - ir į šią bažnyčią saugiai ateidavo aplinkiniai gyventojai, meldėsi šventajam ir šlovino jį.

Vėliau iškviestas į Romą popiežiaus Nikolajaus. Šv. Kirilas į ten pristatė šv. Klemenso kūną ir garbingai perdavė palaidojimui šv. Klemenso bažnyčioje. Pats Kirilas su broliu Metodiju palaidotas Romoje toje pačioje šv. Klemenso bažnyčioje, kur, vis tik jų kaulai nebuvo tavo, gerbiamiausias tėvas, surasti, nepaisant atkaklaus siekio surasti juos toje bazilikoje.

Iš Piatigorsko čerkesų kalnų išteka didelė upė, totorių vadinama Tereku (Tirk). Jos tokia srauni tėkmė, kad su savimi nusineša akmenis ir daug žuvų. Įteka ji į Kaspijos jūrą23). Už jos iš tų pačių kalnų išteka Kubanė (Coban), mažesnė už Tereką, [kuri] irgi įteka į Kaspijos jūrą.

8 skyrius. Apie už Volgos gyvenančių imperatorių genealogiją

[ praleista; vardijami totorių vadai ]

Pagal totorių padavimus ir pasakojimus, kažkokia našlė pastojo ir pagimdė sūnų vardu Cingis, o kai kiti sūnūs sumanė nužudyti ją, kaip paleistuvę, ji sumąstė savo pasiteisinimui, kad pastojo ne nuo vyro, o nuo saulės spindulių. Sūnūs patikėjo ta išmone ir paleidp motiną į laisvę. Jos sūnus Cingis, gimęs pasigailėtinam likimui, išaugo didžiu ir drąsiu žmogumi ir tapo čagatajų24) arba Užvolgio imperatorių pradininku.

[ Skaitykite apie Čingis chaną pas Tomą iš Splito >>>> ]

[ praleista ]

9 skyrius. Apie tai, kokios neramios ir visad pasirengusios plėšikauti Skitijos tautos

Totoriai negali gyventi ramybėje, neužpuldinėdami kaimynų, neišsinešant laimikio, neišsivedant belaisvių ir galvijų. Tai vienodai būdinga visoms totorių ordoms, nuo pat jų pasirodymo iki šių dienų. Tad pakanka nedaugelio pavyzdžių daugelio apibūdinimui25).

1254 m. gausi totorių kariauna, susidedanti iš daugelio būrių, dar pagausinta rusų ir lietuvių pajėgomis, vadovaujant Nogajui ir Telebugai26), į Sandomiro kraštą atėjo po šv. Andrejaus šventės ir ledu perėjusi Vyslą, sudegino miestą su jo bažnyčiomis. Pilis, į kurią iš visos Sandomiro srities subėgo žmonės su žmonomis, vaikais ir turtu, buvo apsupta ir puldinėjama naktį ir dieną, bet kadangi jos įveikti nepavyko, rusų kunigaikščiai Vasilko ir Levas27), rusinų karaliaus Daniilo sūnūs, apgaulingai įtikinėjo apsiaustuosius pasiduoti ir paklusti, žadėdami saugumą, ką sandomiriečiai ir padarė. Tačiau totoriai, sulaužę žodį, mase su baisiais šūksniais įsiveržė į pilį ir visus žiauriausiai išžudė. Nužudytųjų kraujas tekėjo iš viršaus nuo pilies į Vyslą tarsi upelis. Kai nusibodo žudynės, jie nusivarė likusius tarsi bandą iki Vyslos ir nuskandino.

Išėję iš Sandomiro, rusų vadovaujami totoriai nuėjo į Krokuvą ir radę ją tuščią, savo įniršį nukreipė į namus ir mieste likusius sergančiuosius, o tada, po trijų mėnesių žygio, niekur nesutikę pasipriešinimo, apsikrovę laimikiu grįžo į Totoriją.

Tuo tarpu prie Krokuvos mažas berniukas, teturėjęs pusmetį po gimimo, kaip tai bebūtų keista, aiškiai išpranašavo, kad ateis totoriai ir nukirs galvas lenkams, o kai jo bendrame išgąstyje paklausė, ar jis pats bijo totorių atėjimo, jis atsakė, kad labai bijo, nes tarp kitų ir jam nukirs galvą.

Ir tikrai, žiaurūs totoriai, vadovaujami Nogajaus ir Telebugos, gelbėdamiesi nuo bado, per stipriausius šalčius ir gilų sniegą, pasirodė kaip nesuskaičiuojami skėriai, pradžioje Liublino ir Mazovecko srityse, o tada ir Sandomiro, Seradsko ir Krokuvos. Nuo Sandomiro pilies ir miesto jie buvo gėdingai atmušti gynyboje buvusių karių budrumo dėka, tačiau užėmė ir sudegino daug bažnyčių, vienuolynų ir pastatų.

Atvykę prie Krokuvos Kalėdų išvakarėse, jie bandė puolimu užimti miestą, tačiau netekę kelių vadų, kaukdami atsitraukė ir nėjo toliau plėšikauti ir grobti.

Kunigaikštis Lešekas Juodasis28), nepasitikėdamas savo karių jėga, su žmona Grifina pasitraukė į Vengriją. Totoriai, traukdami toliau, pasiekė Panonijos Alpes ir Sileziją.

Apiplėšę išvardintas sritis, nužudę dvasininkus, žindomus kūdikius ir senius, totoriai nuėjo atgal su dideliu žmonių ir galvijų laimikiu. Kai jie dalijosi jį prie Vladimiro miesto Rusijoje, jie suskaičiavo 21 tūkstantį nevedusių merginų, iš ko galima spręsi apie kitų moterų ir vyrų skaičių.

Beveik tuo pat metu totoriai, skatinami kumanų, žudymais ir grobimais nusiaubė Vengriją iki pat Pešto ir liko ten nuo Atsimainymo šventės iki Velykų.

Tais pačiais metais totoriai įsiveržė į Konstantinopolio imperiją ir, išžudę daugybę žmonių, daugelį vietovių pavertė dykynėmis.

Iš čia seka, kad totoriai niekad negyvena be grobimų ir užpuolimais kelia nerimą gretimoms tautoms. Taip ir mūsų laikais Perekopsko totoriai dažnai užpuola Valachiją, Rusiją, Lietuvą ir Moskoviją, Nogajaus ir kozanų [Kazanės] totoriai įsiveržia į Moskoviją, joje žudydami ir grobdami.

 

Komentarai

1) Pasiskolindamas šią vietą, Herberšteinas taip ją perteikia: „... kartais, supykęs ant vaikų ir skirdamas jiems sunkią nelaimę, jis paprastai jiems sako: 'kad tu, kaip krikščionis, liktum visada vienoje vietoje ir uostytum savo paties dvoką'“.

2) Jugeras (iugerum) – senovės romėnų ploto matavimo vienetas, nusakomas kaip sklypas, kurį galima per dieną išarti dviem pakinkytais mulais. Vaga, kurią mulas galėjo išarti nepavargdamas, vadinosi aktusu, o vėliau ši sąvoka perėjo į plotą, kuris apėmė 120x120 pėdų. Kvadratinio aktuso išarimui reikėjo pusdienio, tad juderas buvo lygus dviem aktusams.

3) Čia klaida: araka - vynuogių arba vaisių degtinė.

4) Akčė arba Aspras - 14-19 a. sidabrinė moneta, buvęs pagrindinis Osmanų imperijos piniginis vienetas. Pavadinimas kilęs iš graikų „aspron“ – „baltas“, todėl angliškai dažnai vadintas aspru.

5) Tikriausiai tai Herberšteino minimas seigakas - antilopė saiga. Miunsterio „Kosmografijoje“ žemėlapyje į vakarus nuo Dono virš klajoklių jurtų pavaizduotas keturkojis gyvūnas su ožio barzdele ir ragais, kas spėjama irgi yra svakas.

6) Kaukazo Iberija - graikų ir romėnų gruzinų Kartlijos karalystei suteiktas pavadinimas. Ji buvo rytinėje ir pietinėje dabartinio Sakartvelo dalyje. „Kaukazo“ pridėta tam, kad būtų atskirta nuo Iberijos pusiasalio, kur yra Ispanija ir Portugalija. Senovėje šiame regione gyveno Kuros-Arakso kultūros gentys, kurias senovės graikai vadino iberais. Kartlijos sostinė buvo Mccheta; 4 a. pirmoje pusėje krikščionybė paskelbta valstybine religija, tačiau amžiaus pabaigoje ją pavergė Persija, 7 a. tapo pavaldi arabams. Gruzijos karalystė įsikūrė maždaug 1008 m.

7) Kaukazo Albanija (iš lot. „Kalnuota šalis“) - 2 a. pr.m.e. dabartinio Azerbaidžano teritorijoje egzistavusi valstybė. Graikų ir romėnų autoriai mini apie 26 gentis. Didžiausia ir svarbiausia tarp jų buvo albanai, kuri gali būti tiesiog keleto smulkesnių genčių federacija. Manoma, kad seniausi šio krašto gyventojai kalbėjo įvairiomis kalbomis ir buvo giminingi dabartiniams čečėnams, avarams ir kitoms Kaukazo tautoms. 4 a. Albanija ir valdančioji dinastija, sekdama Armėnijos pavyzdžiu, oficialiai priėmė krikščionybę ir, remiantis pirmiausia armėnišku raštu, buvo sukurtas savitas albanų raštas, kuris 8 a., drauge su krikščionybe, nunyko.

8) Albanija minima Ptolemėjaus,  Plinijaus,  Strabono ir kt. Rytuose ją riboja Kaspijos jūra, šiaurėje – Kaukazo kalnai, vakaruose – Iberija, o pietuose – Armėnija.

9) Kaspijos jūra - didžiausias pasaulyje ežeras Europos ir Azijos sandūroje į rytus nuo Kaukazo kalnų. Plotas Plotas apie 370 tūkst. km2, didžiausias gylis 1025 m. Randasi vidutiniškai 28 m žemiau jūros lygio. Susiformavo maždaug prieš 10 mln. metų, kai senovinis Tetijos vandenynas pasidalijo į dvi šiuolaikines jūras – Juodąją jūrą ir Kaspijos jūrą. Žinoma daugybe kitų pavadinimų: Hirkanų (Džurdžanų) jūra, Chvalių jūra (tai senovės rusų pavadinimas, kilęs nuo Chorezmo pavadinimo, o pagal kitą versiją – chvalių tautos, gyvenusios šiaurinėje pakrantėje), Chazarų jūra, Sichajus ir kt.

10) Senovėje jūras laikė sausumą supančio vandenyno įlankomis. Strabonas sako: „... mūsų gyvenamoji žemė, būdama apsupta jūros, į save iš išorinės jūros, kuri vandenynas, įsileidžia daug įlankų, kurių didžiausios keturios: iš jų šiaurinė vadinama Kaspijos jūra, o kai kurie ją vadina Irkano...“ (2 kn. 5 sk. 18). Beveik tą patį savo „Aprašymo“ eilėmis sako ir Dionisas Periegietis. Tačiau buvo ir kitų nuomonių. Aristotelis „Meteorologijoje“ ir Ptolemėjus ją laikė tarsi sala sausumoje. Tas prieštaraujančias nuomones, komentuodamas Dioniso „Aprašymą“ suderinti bandė Eustafijus6) (12 a.) – jis spėjo, kad kažkur vis tik yra prataka į vandenyną. Vis tik 16 a. dominavo pirmoji nuomonė, kurią ir neigia šis autorius.

11) Eustafijus iš Salonikų (apie 1115-1195) – graikų teologas ir Salonikų arkivyskupas (kažkur nuo 1178 m.), parašęs garsiuosius komentarus Homerui, kuriuose paliečia daugelį su gramatika, etimologija, mitologija, istorija ir geografija susijusių klausimų. Dioniso Peregiečio komentaruose pateikia daug ankstesnių autorių citatų. 1185 m. Tesaliją užėmė Siciilijos karalius Vilhelmas II (1153 1189), - vėliau apie tai Eustafijus aprašė savo „Solunės užėmimas“.

12) O apie upes, nuo aukšto kranto šokančias į jūrą, paimta iš Pomponijaus Melos, kuris, pasakodamas apie į Kaspiją įtekantį Araksą, rašo: „... kur bangoms tenka kristi iš aukštumos žemyn, jos ... pasiduoda į priekį toliau, nei siekia vaga, ir tokiu būdu srūva tarsi kabodamos ore“.

13) 16 a. kalmukai eliutų arba oiratų pavadinimu užėmė sritį tarp Altajaus ir Tianšanio, tarp Gobio dykumos ir Balchašo ežero, o taip pat gyveno vidinėse Altajaus lygumose Bijsko srityje ir šiauriniame Sajanų kalnagūbrio šlaite, ir Jenisiejaus pietuose.

14) Tai Miechovskis kartoja ir vėliau keistai prieštaraudamas faktams, kuriuos galėjo žinoti, bei Ptolemėjui, kurį dažnai cituoja. Jo klaidą pastebi Herberšteinas, tačiau ji „Kosmografijoje“ atkartota S. Miunsterio, nors jo pateiktame žemėlapyje klaidos nėra. O štai Frančesko da Kolo10), kritikuodamas Miechovskį dėl Volgos ištakų, ima ginčyti ir Volgos įtekėjimą į Kaspijos jūrą pateikdamas kurioziškus samprotavimus, kodėl to negali būti:
„... jis (Miechovskis, Krokuvos autorius) tikina, kad ten (Riazanės kunigaikštystėje) yra Volgos pradžia, kuri teka į rytu per Moskovijos žemes ir įteka į Kaspijos jūrą. Visa tai neteisinga ir neįmanoma dėl žemiau pateikiamų pagrindimų. Volga negali įtekėti į Kaspiją, nes ją kirstų Tanaisas ir neišvengiamai turėtų įtekėti į ten kartu su juo; arba, [reikia spėti], Tanaisas teka virš Kaspijos ir Hirkanų kalnų su jų jūra, o tada šios dvi sritys ir jų jūra randasi Europoje, o tai, kaip žinoma, paneigta. Tada sako, kad Kaspijos jūra, panaši į ežerą, apsupta tų pačių Kaspijos ir Hirkanų kalnų, neturi nei įtekančių į ją, nei iš jos ištekančių upių. ... Žinomiausia Volgos upė (ir ji, gautais duomenimis, pradžią gauna Rifėjų kalnuose) tekėdama į vakarus, po to kiek į rytus ir pietus ... per Moskovijos ir Totorijos žemes, kertama Tanaiso upės ir, praradusi savo vardą, kartu su Tanaisu įteka į Euksino jūrą“.

Vis tik, jei Miechovskis ir įtekina Volgą į Juodąją jūrą, vis tik jo Volgos aprašymas gana patenkinamas ir geresnis bei kai kurių kitų autorių.

15) Frančesko da Kolo (Francesco Da Collo, apie 1480-1571) - italų diplomatas pas Maksilijoną I Habsburgietį. Jam, dėl potraukio geografijai, buvo pavesta ir kita užduotis – jis turėjo patikrinti M. Miechovskio teiginius apie Rytų Europą, besiskiriančius nuo Ptolemėjo, pvz., apie Volgos ir Dono ištakas, Rifėjų ir Hiperborėjų kalnus ir pan.

16) Martinas Valdzemiuleris (Martin Waldseemüller, apie 1470–1522) - vokiečių kartografas, sudaręs pasaulio žemėlapį (1507), kuriame pirmąkart „Amerika“ žodžiu buvo pažymėtos Amerigo Vespučio atrastos teritorijos (tiesa, 1513 m. jis „Ameriką“ pakeitė į „Terra Incognita“).

17) Ajeras (acorus calamus), jo šerdyje eterinis aliejus ir kartumas; gydomoji priemonė skrandžiui, bet turi ir kitų pritaikymų;
Činireventas sudarytas iš dviejų žodžių: čini (pers.) – „kinų“ ir revend - „rabarbaras“.
Kučilabuka primena du žodžius: kučalak, t.y. „peslys“, ir bug - „jautis“.
Oculus cornicis, „varno akis“ – reikšmė neaiški.

18) Šiaurinėse Kaukazo prieškalnėse kalnai: Beštau išgva, Gyvatės Mašukas, Beštau dikoka ir Griuvėsiai. Ptolemėjus turėjo žinių apie juos ir vadino Žirgų kalnais., matyt, jau tada žinojęs apie puikius gretimų kraštų žirgus.

19) Michailas III (840-867) - Bizantijos imperatorius (842-867), paskutinis Amorėjų dinastijos valdovas. Jam valdant 859 m. Bizantija išvijo arabus už Eufrato upės, 860 m. sėkmingai kariavo su Rusija, šventieji Kirilas ir Metodijus 862 m. evangelizavo Moravijoje, iš Bizantijos krikščionybę priėmė Bulgarijos caras Borisas I. Jis pats dalyvavo vežimų lenktynėse hipodrome, o kai daugelis ėmė tuo piktintis, įrengė uždarą hipodromą ir varžėsi ten.

20) Abgcazari, galbūt, abhazai

21) Megrelija, senovėje vadinta Odiši, istorinis Gruzijos regionas, sudarantis dalį Samegrelo-Zemo Svanetijos administracinio regiono, užimantis derlingas lygumas prie Juodosios jūros. Po 1991 m. perversmo Gruzijoje valdžią paėmus E. Ševardnadzei, mingrelai sukilo prieš centrinę valdžią. Megrelija tapo pilietinio karo centru. Nors karas oficialiai baigėsi nužudžius Z. Gamsachurdiją ir jo rėmėjus, Megrelija Gruzijos buvo nekontroliuojama iki pat 2004 m., kai Gruzijos prezidentu tapus Micheilui Saakašviliui, daug Megrelijos partizanų buvo nuginkluoti.

22) Klemensas iš Ochrido (apie 835-916) – bulgarų šventasis, buvęs Kirilo ir Metodijais misijos dalyviu. Mokė bulgarus ne tik rašto, bet ir matematikos ir kitų mokslų. Anot metraščių, jis buvo palaidotas jo įkurtame vienuolyne Ochride, vėliau dėl istorinių tėkmių kėlėsi į kitas vietas, galva saugoma prie graikų miesto Berijos, o dalis relikvijų perduota į Sofiją. Centrine kūrybos ašimi yra himnai.

23) Čia suklysta – Kubanė įteka į Juodąją jūrą.

24) Čagatajaus chanatas - mongolų, vėliau lingvistiškai tiurkizuotas chanatas, susidaręsiš antrojo didžiojo chano Čingischano sūnaus Čagatajaus ir jo palikuonių valdytų žemių. Susidarė po Čingis chano mirties (t.y. po 1225 m.), kai jo imperija buvo padalinta į keturis administracinius vienetus – ulusus. Išsilaikė iki 14 a. vidurio. Klestėjimo laikotarpiu chanatas tęsėsi nuo Amudarjos piečiau Aralo jūros iki Altajaus kalnų.

25) Visas skyrius pasiremiant Dlugošu, pas kurį pasakojimas apie Sandomiro ir Krokuvos paėmimą yra 1259-ais.

26) Talabuga (m. 1291 m.) - Aukso ordos chanas (1287-1291), Batijaus anūkas. 13 a. 9-me dešimtm., kartu su Nogaju ir rusų kunigaikščiais, triskart surengė žygius į Galicijos ir Volynės sritis. Pirmas žygis į Vengriją buvo nesėkmingas – kariauna paklydo Karpatų kalnuose ir teko grįžti. Antrąjį nerezultatyvų žygį 1287 m.surengė į Lenkiją. Maždaug tuo metu prasidėjo nesutarimai su Nogajumu. 1288 m. surengė žygį į Riazanę.

27) Levas Danilovičius (1226-1300) - Haličo-Voluinės kunigaikštis (1264-1300). Kerštaudamas dėl to, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vaišelga, pasitraukdamas į vienuolyną, ne jam, o sesers vyrui Švarnui perdavė valdyti Lietuvą, 1268 m. pasikvietęs į vaišes, jį nužudė. Po Švarno mirties 1269 m. užvaldė visą Haličo–Voluinės kunigaikštę, bet ne Lietuvą, kurios soste įsitvirtino Traidenis. Buvo priklausomas nuo Aukso ordos, dalyvavo mongolų-totorių žygiuose į Lenkiją, Lietuvą ir jotvingių žemes. Siekė užkariauti gretimas Lenkijos žemes, 1288 m. su Čekijos karaliumi Vaclovu II nesėkmingai bandė užimti Krokuvą. Iš Vengrijos atgavo Užkarpatės Rusią.

28) Lešekas Juodasis (apie 1240-1288 m.) - Krokuvos bei Sandomiero (1279-1288) kunigaikštis, Sandomierą paveldėjo iš bevaikio dėdės Boleslovo V Droviojo. 1280 m. atrėmė lietuvių ir totorių remiamo Haličo kunigaikščio Levo antpuolį. 1282 m. pradžioje per atsakomąjį žygį nusiaubė jotvingių kraštą, 1282 m. pabaigoje ir 1285 m. atrėmė lietuvių puolimus. Per 1287 m. gruodžio mėn. – 1288 m. sausio mėn. siaubiamąjį mongolų-totorių antpuolį pasitraukė į Vengriją.

 

 Pratarmė  |  1 knyga. 1-2 skyriai  |  3 skyrius  |  4-5 skyriai  |  6-9 skyriai      

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis