Neįveikiama sofos trauka
Thomas Pynchon

Klasikinį traktatą apie Tinginystę randame Tomo Akviniečio "Summa Theologica". Tinginystę, arba acedia, jis laiko viena iš septynių pagrindinių (capitalis) nuodėmių. Tomas Akvinietis patikslina, kad žodį capitalis vartoja reikšme ,,pirminis", nes ši nuodėmė nuolat gimdo kitas. Bet šiame epitete jaučiama papildoma grėsminga, tamsi konotacija, tik sustiprinanti jo argumentus – juk capitalis reiškė ir ,,vertas sunkios bausmės, net mirties". Iš čia ir šio termino ekvivalentas – ,,mirtina nuodėmė".

Bet atleiskite, ar tai ne per žiauru – bausti mirtimi už Tinginystę, tokį lengvapėdišką dalyką? Įsivaizduokite pokalbį kokioje nors mirtininkų kameroje viduramžiais:

– Klausyk, dovanok už smalsumą, – už ką jie nusprendė tave pakarti?
– Ogi kaip paprastai – ne laiku susidūriau su farais. Ir taip susiklostė, kad pusę šerifo vyrukų išguldžiau tricolėmis strėlėmis iš automatinio dviejų aršinų lanko. Taigi, atrodo, kad už įsiūtį. Na, o tave už ką?
– Na... tiesą sakant... jei atvirai, įsiūtis čia niekuo dėtas...
– Cha! Tu, matyt, iš tų, kurie pagal straipsnį ,,Tinginystė"?
– ...nieko panašaus aš nepadariau...
– Visi nieko nepadaro, gražuoli, o, greit atneš pietus. Ar tik pats ne rašytojas būsi?

Ne paslaptis, kad rašytojai laikomi geriausiais Tinginystės specialistais. Į juos nuolat kreipiamasi – ne tik nemokamų patarimų šioje srityje, bet ir su malonesniais prašymais: simpoziume perskaityti pranešimą Tinginystės tema, imtis vadovauti Tinginystės reikalų komisijai, pabūti ekspertu Tinginystės klausimais. Šis stereotipas įsitvirtinęs labiausiai dėl to, kad rašytojams už darbą dažniausiai atlyginama pagal puslapių skaičių, ir dirba jie spaudžiami laiko – vadinasi, jiems tikrai žinomas laiko ir pinigų tarpusavio ryšys. Ir dar yra prašmatnus folkloro klodas apie ,,tuščio lapo baimę" (arba ,,kūrybinio užsikirtimo" būseną, kai rašyti norisi, bet nesirašo) – negalią, kuri kartais dramatiškai užklumpa be jokio įspėjimo (panašiai kaip vidurių užkietėjimas) ir (gal todėl?) sukelia užuojautą skaitytojų širdyse.

Tačiau iš tikrųjų ,,tuščio lapo baimė" – viso labo tik pažintinė ekskursija į mirtinos nuodėmės, kurią, tiesą sakant, šis kompleksas ir pagimdo, šalį. Kaip ir bet kuri kita iš šešių mirtinų nuodėmių, Tinginystė laikoma pramote ištisos šeimos ne tokių svarbių, vadinamųjų atleistinų, nuodėmių, būtent: Tuštybės, Išglebimo, Kūno Nerimo, Nepastovumo ir Tuščiažodžiavimo. Tiksli lotyniško termino acedia prasmė – nusiminimas, sąmoningai nukreiptas į save patį, nusigręžusį nuo Kūrėjo. Tas dvasios ryžto stygius, kuris, pats save įkaitindamas, gana greitai sukelia būseną, mūsų kalba vadinamą ,,kaltės jausmu" arba ,,depresija", ir nuveda į aklavietę, kur jau esame pasirengę viskam (tai yra visokioms nuodėmėlėms ir suklydimams), kad tik išvengtume nemalonių pojūčių.

Bet Tinginystės atžalos, nepaisant jų ,,nuodėmingos" prigimties, ne visada yra blogos, pavyzdžiui, tai, ką Tomas Akvinietis vadina Dvasios Nerimu (kai chaotiškai siekiama keleto tikslų iškart): jei ši savybė yra ,,vaizduotės padarinys... ji vadinama smalsumu". Ir, kaip liudija istorija, būtent tokiais minties klajonių momentais rašytojai sukuria vykusius, kartais net pačius geriausius savo kūrinius: išsprendžia formos problemas, sulaukia patarimų iš idėjų pasaulio, patiria nutikimus zonoje tarp sapno ir pabudimo – kartais net pavyksta juos įsiminti. Tuščios svajos dažnai yra mūsų profesinės veiklos esmė. Mes prekiaujame savo svajomis. Tokiu būdu Tinginystė teikia visiškai realias pajamas – nors, jei tikėtume gandais, kitose pramogų verslo šakose ši transformacija dar labiau pritrenkia: tuščios banalių pliurpalų pratybos lengvai virsta dešimtimis milijonų dolerių.

Jei apie Tinginystę kalbėtume kaip apie literatūrinių kūrinių temą, tai po Tomo Akviniečio ji buvo apdainuota daugelyje šedevrų (pirmiausia čia prisimename ,,Hamletą"), bet naują svarbų vystymosi žingsnį ji žengė tik išsilaipinusi Amerikos pakrantėn. Vargšą Ričardą, džiovos pagraužtą aforizmų meistrą iš Benjamino Franklino metraščio, ir Bartlebį, tragiškąjį raštininką iš Hermano Melville'io novelės, skiria maždaug šimtmetis ankstyvosios Amerikos istorijos – laikotarpis, kai JAV augo ir stiprėjo krikščioniškoji kapitalistinė santvarka, o Tinginystė balansavo ant mistiškosios būsenos perėjimo į žemiškąją ribos.

Franklino laikais Filadelfija vis labiau tolo nuo religinio idealo, kuriuo sekė jos įkūrėjas Williamas Pennas. Miestas vis labiau panėšėjo į našią mašiną, ryjančią žaliavas bei darbo jėgą ir išspjaunančią prekes bei paslaugas. Jos viduje, tarp geometriškai nepriekaištingų kvartalų, cirkuliavo praeiviai ir transportas. Urbanistinis Londono labirintas, ambivalencijų ir blogio perykla, čia buvo sutvarkytas, išlygintas pagal liniuotę, ortogonalus. (Dickensas, 1842 metais apsilankęs Filadelfijoje, rašė: „Valandą ar dvi pavaikštinėjęs po miestą pajutau, kad galėčiau atiduoti visą pasaulį už vieną vienintelę kreivą gatvelę".) Dvasinės problemos aktualumu negalėjo rungtis su medžiaginėmis, pavyzdžiui, su darbo našumo reikalais. Tingėjimas tapo nuodėme ne tiek Dievui ar dvasiniam gėrio suvokimui, kiek konkrečiai laiko atmainai – vientisai, vienpusei, savo esme negrįžtamai srovei, „laikrodžio laikui", įpareigojančiam gyventi pagal principą „anksti kėlęs – nesigailėsi".

Vargšas Ričardas nesivaržydamas rodė savo pasibjaurėjimą Tinginyste. Jis kartojo nuvalkiotas anglų patarles arba sentencijas, paties sukurtas Didžiojo Atgimimo dvasia: „Atsipeikėki, o Drimba! Argi ne tam Viešpats parūpino tau rankas ir kojas, kad jomis naudotumeis?" Įnoringą darbo dienos rubato pakeitė jau kitoks, griežtas ritmas – nenutylantis, neišvengiamas, negailestingas, ir visi reikalai, kuriuos atlikti žmonės paprastai vengdavo, visa, kas būdavo atidedama rytojui, privalėjo būti skubiai atlikta. „Gal tu ir palauktum, bet laikas nelaukia". O Tinginystė, pasižyminti chronišku pareigų vengimu, vis kaupėsi nelyg biudžeto deficitas, ir vis didėjo besiartinančio neišvengiamo atpildo mastas.

Laiko koncepcijoje, kuria vadovavosi miesto gyvenimas Vargšo Ričardo laikais, kiekviena sekundė buvo standartinio ilgio, ir gaudavai ją tik kartą. O laiko, kurį vadiname „nelinijiniu", čia ir su žiburiu nerastum – na, nebent neteisėtą sapnų jovalynę, nes į sapnus Vargšas Ričardas nekreipė dėmesio neįžvelgdamas juose naudos. „Vargšo Ričardo almanacho" rodyklėje (Francio M. Barbouro sudarytoje 1974 metais) prie „Sapnų" ir „Svajonių" visiškai tuščia. Filadelfijoje sapnai buvo tokie pat nepageidautini svečiai kaip ir juos lydintis miegas, tuščias laiko gaišinimas (kiek turto būtų galima sukaupti per visą miegui iššvaistomą laiką!), nuolaidžiavimas fiziologijai, kurią nedelsiant derėjo apmokestinti produktyvaus dvidešimties valandų būdravimo naudai. „Vargšo Ričardo" leidimo metais Franklinas, remiantis jo „Autobiografija", leisdavo sau miegoti nuo 1 val. nakties iki 5 val. ryto. Kitas ilgas „nedarbingo" laiko tarpsnis – keturios valandos (nuo 9 val. vakaro iki 1 val. nakties), skirtos Vakaro Klausimui: „Ką gero nuveikiau šiandien?" Tikriausiai tai buvo vienintelė padori dingstis atsidėti sau – tik čia jis galėjo įsprausti teorizavimą, svajones, fantazijas, poetinius pramanus. Šioje ortogonalioje mašinoje į gyvenimą buvo žiūrima kaip į dokumentinę prozą.

Apie 1853 metus, kai pasirodė Melville'io apsakymas „Raštininkas Bartlebis: Volstrito istorija", apatija prarado paskutinius religinius atspalvius ir įgijo nusikaltimo ekonomikai statusą. Pačioje laukinio kapitalizmo šerdyje antraštės herojų apima apatija – neišgydoma negalia. Kaip tuose vesternuose, kur bet koks desperato, vienišo atstumtojo, pasirinkimas stumia jį vis arčiau pražūties, taip ir Bartlebis sėdi rankas sudėjęs Volstrito kontoroje kartodamas: „Nemanau, kad turėčiau tai daryti". Netrukus jam nebelieka, iš ko rinktis, – užtat jo šeimininkas, solidus verslininkas, pradeda abejoti sąlygiškumu, kuriuo iki šiol rėmėsi jo gyvenimas, – ir dėl ko, dėl kažkokio vargšo raštininko! – arba, pereinant į realųjį gyvenimą, dėl kažkokio rašytojūkščio Melville'io. Pamanykit, Bartlebis, niekingiausias iš niekingiausiųjų, smiltelė kapitalizmo dugne, – ir še tau, išdrįso nepaklusti nusistovėjusiai tvarkai! Kyla įdomus klausimas: tai kas gi čia pasidavė Tinginystės nuodėmei – tas, kuris tarnauja blogio šaknims priimdamas gyvenimą tokį, koks jis yra, mainais į algą ir ramų būvį, ar tas, kuris iš principo nieko nedaro, vien užsispyręs liūdi? „Bartlebis" – pirmoji didi epopėja apie mūsų laikų Tinginystę. Vėliau pasirodė Kafka, Hemingwayus, Proustas, Sartre'as,  Musilis, o kartu su jais... paimkite po Melville'io gyvenusių jums patinkančių rašytojų sąrašą ir anksčiau ar vėliau būtinai aptiksite kokį nors personažą su pažįstamu liūdesio – mūsų epochos herbo – atspaudu kaktoje.

Mes, XX šimtmečio piliečiai, suvokiame Tinginystę pirmiausia kaip politinį prasikaltimą. Tai viešuomenės silpnavališkumas, nuolaidžiavimas pasirenkant neteisingą politinį kursą, įsiviešpataujant neteisėtiems režimams. 3–4 dešimtmetis, kai visame pasaulyje valdžion atėjo fašistai, buvo, galima sakyti, Tinginystės žvaigždžių valanda, mažai kuo skiriasi Vietnamo era ir Reagano–Busho valdymo metai. Ir grožinėje, ir dokumentinėje prozoje knibždėte knibžda personažų, nedarančių to, ką privalėtų daryti, vien todėl, kad tam reikia pastangų. Pažįstamas paveikslas, tiesa? Galimybių patraukti doros keliu pasitaiko kasdien tiek visuomeniniame, tiek privačiame gyvenime. O mes praeiname pro šalį. Apatija – tai žargonas, kuriuo aiškinasi mūsų kasdienis dorovinis gyvenimas. Nors apatijoje dar girdimi žemi mirtino liūdesio obertonai, ji niekuomet nepasieks atviro nevilties lygio – nei jos skausmo, nei jos tikrumo. Apatija – pusdykiai įgyta neviltis, sąmoningas priešinimasis bet kokiam tikėjimui, nes mūsų kasdieniam buitinių sanguliavimų, pykčio ir pan. vaikymuisi tikėjimas – tik kliūtis. Paskutinė užkietėjusio pesimisto viltis – apsimesk miręs, užsislėpk, ir, žiūrėk, giltinės dalgis pradžerškės pro šalį; Tinginystė, toji radiacija, mūsų įsiurbta dar su motinos pienu, neįkyri radijo muzikėlė – ji visur, ir niekam dėl to neskauda galvos.

Mūsų laikais bet koks pašnekesys apie Tinginystę neišsamus, neaptarus mus paralyžiuojančios televizijos, gimdančios keistas būtybes – parazitus simbiontus; turiu galvoje gerai žinomą žmonių padermę – tuos, kurie vadinami Sofų Daržovėmis. Lėkšti, nevykusiai suregzti juokeliai kalte prikala mus prie Dėžės. Nesirinkdami ryjame šamaniškas atrajas atbulai paleisdami svajas pinigais paverčiantį mechanizmą, atvedantį į mūsų namus šį margų šmėklų ratelį. Mintame jomis, nesibodėdami ir kitomis šešiomis mirtinomis nuodėmėmis: persiryjame, pavydime įžymybėms, trokštame įvairių naujausių prekių, gašliu žvilgsniu glamonėjame lėkštus pavidalus, pasiduodame pykčiui žiūrėdami žinias ir jaučiame iškrypėlišką pasididžiavimą suvokdami atstumą tarp savo sofos ir vietų, kurios rodomos ekrane.

Liūdna, bet tai faktas. Ir vis dėlto šiuolaikiniai išradimai – nuotolinio valdymo pultelis ir vaizdo grotuvas – suteikia šiek tiek vilties. Televizijos laikas jau nebe vientisas linijinis masinio vartojimo produktas. Gana, įkyrėjo, – dabar jau turime žaibiškai kanalus perjungiančius mygtukus, pagreitintą peržiūrą ir reversą. Videolaiką galime karpyti kaip tinkami. Dabar ne taip paprasta išplūsti tai, ką anksčiau buvo galima laikyti tuščiu laisvo laiko eikvojimu. Jeigu Tinginystę nusakytume kaip apsimetinėjimą, esą laikas – dar vienas neišsenkantis žaliavų šaltinis (sekant pirmųjų Amerikos kolonistų požiūriu į šalies gamtą), kurį galima eksploatuoti per amžius, galėtume teigti, kad tapome laiko valdovais: išmokome pasukti jį atgal, sulėtinti, pagreitinti, pakartoti... ir netgi įsivaizduoti, kad galime nuo jo pasislėpti. Verkiant reikia keisti nusidėjimų videolaikui formuluotes.

Ar horizonte neryškėja artėjančių permainų ženklai? Neseniai spaudoje buvo paskelbti konkurso JAV batatų karaliaus, arba Didžiausios sofos daržovės, titului laimėti rezultatai. Laimėtojas buvo išrinktas iš daugiau nei tūkstančio pretendentų.

„Nieko neveikiu, tik dirbu ir žiūriu televizorių, – prisipažįsta trisdešimt penkerių metų viengungis iš Minesotos valstijos. Jo namuose Fridlyje dvidešimt keturias valandas per parą plyšauja trys televizoriai, o ketvirtąjį jisai žiūri darbe. – Pats maloniausias užsiėmimas pasaulyje – sėdėti ant sofos apsiginklavus alumi, pakeliu traškučių ir valdymo pulteliu... Televizininkai net pakvietė mane dalyvauti miesto parade. Jie atėjo į namus, išnešė sofą, užkėlė ją ant sunkvežimio. Taip ir važiavau šventinėje eisenoje – sėdėdamas ant sofos vienu chalatu!"

Taip, taip, žinoma, bet argi tai Tinginystė? Ketvirtas televizorius darbe ir tas faktas, kad šis Dėžės gerbėjas du kartus apibūdino savo užsiėmimą veiksmažodžiu „sėdėti" (o ne „drybsoti", pavyzdžiui), kelia įtarimą, jog tai kas kita. Atrodo, norint lakstyti per kanalus ir valdyti vaizdo grotuvą vis dėlto reikalingas tam tikras sąmonės budrumas, ir tuo pačiu metu sąmonė puikiai sugyvena su Tinginystės nuodėme. Tai tam tikras vidinis susikaupimas žmogaus, sėdinčio jogos poza, dzenbudisto meditacija. Ar lemta Tinginystei būti nugalėtai? Tiesa, yra ir kita tikimybė – kad mums taip ir nepavyko atsikratyti apatijos. Palikusi savo karalystę – televiziją, ji patraukė į kitas, mažiau pastebimas slaptavietes, dievažin kokias – į kompiuterinius žaidimus, religines sektas, slegiančias tolimų miestų prekyvietes. Kada nors ji ir vėl pasirodys kokiu nauju pavidalu, ir vėl mums nebrangiai pasiūlys pasaulio sielvarto.

Jei tik nesusirūpinsime savo dvasios sveikata, be abejonės, Tinginystė ir toliau vystysis, keis pavidalą, atitoldama nuo savo šaknų. Ji užgimė tais senais stebuklų ir tikėjimo laikais, kai kasdieniam gyvenimui išties vadovavo Šventoji Dvasia, o laikas buvo pasakojimas su pradžia, viduriu ir pabaiga. Tikėjimas buvo karštas, Dievo ir žmogaus santykiai – rimti, fatališki. Krikščioniškasis Dievas buvo arti, beveik galėjai pačiupinėti. Tinginystė – įžūlus nusiminimas regint gerus Viešpaties ketinimus – buvo mirtina nuodėmė.

Galimas dalykas, Tinginystės ateitis – nusikaltimai galiai, kuri dabar, atrodo, lemia mūsų gyvenimą, – technologijoms. Nepaisant geriausių technikos ketinimų, užsispyrę skendėdami luditiškoje melancholijoje iki ausų nugrimsime virtualion realybėn, niūriai atsisakinėdami ištirpti jos tuščiose vienkartinėse fantazijose, net jei būtų pasakojama apie geruosius riterius – anų laikų Tinginystės supermenus, apie jų tingius, bet žiaurius susirėmimus su negailestingais policijos kovos su tingėjimu būrio piktadariais.

Vertė Sigita Adomėnaitė  
Šaltinis: Šiaurės Atėnai. 2005-12-17 nr. 777  

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė