SAMSONAS

"Marso įtaka skatina žmogų didingiems darbams ir žygdarbiams, kurie dažnai baigiasi kraujo praliejimu. Jis padaro jį beatodairiškai narsiu, duoda jam geležinę valią ir karingą nuotaiką, verčia daryti smurto veiksmus ir nusidėti, bet taipogi ir veda jį į pergales"

 

Iš "Teisėjų knygos", 13-16

13. … Tuomet buvo kažin koks vyras iš Zoros, Dano žmonių giminėje, vardu Manoahas. Jo žmona buvo bevaisė ir nebuvo pagimdžiusi vaikų. Viešpaties angelas pasirodė moteriai ir tarė: "Tikėk manimi! Nors esi bevaisė ir nesi pagimdžiusi vaikų, tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Todėl dabar prisižiūrėk! Negerk nei vyno ar svaigaus gėrimo, nei valgyk ką nors nešvaraus, nes, tikėk manimi, tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Skustuvas nepalies jo galvos, nes berniukas bus naziras1)"

… Moteris pagimdė sūnų ir pavadino jį Samsonu2).

15. Praėjus kažkiek laiko, per kviečių pjūtį Samsonas, nešinas ožiuku, nuėjo savo žmonos aplankyti. Jis sakė: "Aš noriu eiti į savo žmonos kambarį". Bet jos tėvas nenorėjo jo įleisti. Aš buvau tikras, kad tu jos iš tikrųjų neapkenti, - sakė jos tėvas, - todėl atidaviau ją tavo vedybų pajauniui. Argi jos jaunesnioji sesuo nėra už ją gražesnė? Prašyčiau ją imti anos vietoje".

Samsonas nuėjo ir sugavo tris šimtus lapių. Paėmęs deglų ir atsukęs lapes taip, kad susidurtų uodegomis, pririšo po deglą prie kiekvienos uodegų poros. Uždegęs deglus, paleido lapes į nepjautus filistinų javus: padegė gubas, dar nepjautus, vynuogynus ir alyvmedžių sodus.

Filistinai klausė: "Kas tai padarė?" Jiems buvo pasakyta: "Samsonas, timniečio žentas, nes uošvis yra paėmęs Samsono žmoną ir atidavęs jo pajauniui". Filistinai tad atėjo ir sudegino ją bei jos tėvą. Samsonas jiems tarė: "Jei taip elgiatės, aš nenurimsiu, kol jums neatkeršysiu". Jis negailestingai3) ištiko juos baisiomis skerdynėmis. Paskui pasitraukė ir gyveno Etamo uolos plyšyje.

… Jam pasiekus Lehį, šūkaujantiems filistinams atskubant jo pasitikti, jį apėmė Viešpaties dvasia, virvės ant jo rankų tapo lyg sudegusios linų sruogos ir raiščiai ant jo nutirpo. Aptikęs šviežią asilo žandikaulį, pasilenkė ir pasiėmė jį. Su juo jis užmušė tūkstantį vyrų. Tada Samsonas tarė:
"Su asilo žandikauliu krūva ant krūvos! 4)
Su asilo žandikauliu užmušiau tūkstantį vyrų".
Pabaigęs kalbėti, jis metė šalin žandikaulį. Ta vieta buvo pavadinta Ramat- Lehi5).

Būdamas labai ištroškęs, jis šaukėsi Viešpaties tardamas: "Tu pats suteikei savo tarno rankai šią didžią pergalę. Nejau dabar turiu mirti iš troškulio ir patekti į neapipjaustytųjų rankas?" Dievas tad atvėrė Lehyje esančią ertmę, ir iš jos ištryško vanduo. Jis atsigėrė, atgavo savo jėgas ir atgijo. Todėl vanduo buvo pavadintas En-haKore6) ir tebėra Lehyje iki šios dienos.

16. Kartą Samsonas nuėjo į Gazą. Pamatęs gatvės moterį, užėjo pas ją. Gazos žmonėms buvo pasakyta: "Samsonas yra atėjęs". Jie tad apsupo jį ir jo tykojo visą naktį prie miesto vartų. Visą naktį jie laukė, šnabždėdami vieni kitiems: "Išaušus rytui, jį užmušime!" Bet Samsonas miegojo tik ligi vidurnakčio. Atsikėlęs vidurnaktį, čiupo miestų vartų duris bei abu vartų stulpus ir išrovė juos su visu užkaiščiu. Užsimetęs sau ant pečių, jis nunešė juos į kalvos viršūnę prie Hebrono!

Samson and Delilah, Peter Paul. Rubens
P. Rubensas. Samsonas ir Delila
… O Delila, užmigdžiusi jį ant savo kelių, pašaukė vyrą ir liepė nukirpti jo septynias plaukų garbanas. Taip ji padarė jį silpną ir bejėgį; jėga nuo jo pasitraukė. Ji sušuko: "Samsonai, filistinai atėjo tavęs!" Jis pabudo iš miego, galvodamas: "Ištrūksiu kaip kitais kartais ir nusikratysiu!" Bet jis nežinojo, kad Viešpats buvo nuo jo atsitraukęs. Filistinai, jį nutvėrę, išbadė jam akis. Nuvarę į Gazą, apkalę jį vario grandinėmis ir pristatė kalėjime sukti girnų. Tuo tarpu nukirptieji plaukai pradėjo ataugti.

Filistinų didžiūnai susirinko atnašauti didelės aukos savo dievui Dagonui7) ir pasidžiaugti. Jie giedojo:
"Mūsų dievas padavė mums į rankas mūsų priešą Samsoną!"
Taip pat ir žmonės, matydami jį, giesmėmis liaupsino savo dievą:
"Mūsų dievas padavė mums į rankas mūsų priešą, niokojusį mūsų kraštą, užmušusį daugelį mūsiškių".

Pagauti pakilios dvasios, jie sakė: "Pašaukite Samsoną! Tepalinksmina mus!" Jie tad pašaukė Samsoną iš kalėjimo, ir jis vaidino jų akivaizdoje juokdarį. Paskui pastatė jį tarp stulpų. Vaikinui, vedusiam jį už rankos, Samsonas tarė: "Pavesk mane ten, kur yra stulpai, ant kurių stovi namai, idant galėčiau atsišlieti į juos". Namai buvo pilni vyrų ir moterų. Ten buvo visi filistinų didžiūnai, o ant stogo stovėjo apie tris tūkstančius vyrų ir moterų, žiūrėjusių Samsono linksminimo. Samsonas šaukėsi Viešpaties ir tarė: "Viešpatie Dieve! Prašau atsiminti mane! Prašau duoti man jėgų šį paskutinį kartą, Dieve, kad šiuo vienu keršto smūgiu atmokėčiau filistinams už abi savo akis". Apkabinęs abu vidurinius stulpus, ant kurių stovėjo namai, vieną dešine ranka ir kitą savo kaire, Samsonas įsiręžė prieš juos visu svoriu. Tada Samsonas sušuko: "Leisk man mirti su filistinais!" – ir patraukė iš visų jėgų. Namai griuvo ant didžiūnų ir visų juose buvusių žmonių. Jis tad užmušė daugiau mirdamas, negu buvo užmušęs gyvendamas.


Komentarai

1) naziras – t.y. pašvęstas Sandoros Dievo tarnybai, todėl turėjo susilaikyti nuo vyno ir bet kokių kitų svaigalų, o taip pat nesikirpti plaukų.

2) Samsonas - hebr. Šimšon, kas turi ryšį su Saule (hebr. šemeš). Tad vardas gali reikšti Saulės vaikas, Saulėtasis, Saulės vyras. 3) negailestingai - pažodžiui jis sutriuškino jiems koją ir šlaunį.

4) asilas … krūva - žodžių žaismas, nes hebrajų kalba tas pats žodis yra ir asilas (hamor) ir krauti ar krūva (hamar).

5) Ramat-Lehi – Žandikaulio aukštumos.

6) En-haKore – Šaukiančiojo šaltinis, užuomina į Samsono maldą.

7) Dagonas - kanaaniečių dievas, kurį filistinai perėmė kaip grūdų (derliaus) dievą.

 

Kaip čia neprisiminsi Samsono, nugalinčio tūkstančius filistinų vien su asilo žandikauliu rankose. Taip pat stebina ir danų galiūnas, plikomis rankomis perplėšiantis liūtą ar sutraukantis kalėjimo grandines tarsi pakulų pynes.

Visas herojaus gyvenimas buvo lydimas išdaigų ir sadistinių polinkių. Tai ir keistas filistinų javų sudeginimas pririšus deglus prie lapių uodegų, dėl ko buvo nužudyta jo žmona ir uošvis, Gaza vartų nunešimas, neišprovokuotas 30-ies Aškelono vyrų nužudymas.

Iš to, kiek pateikta raštuose, galima spėti, kad jis niekada nedalyvavo įprastiniuose karuose su filistinais, jo tautos engėjais. Veikiau jis apsireikšdavo kaip vienišas karys. Ir priešus jis žudė daugiau ne iš patriotinių jausmų, o iš asmeninių nuoskaudų.

Įdomu, kad Samsono klausimas santykinai mažai tyrinėtas. Joseph Campbell "Herojus su tūkstančiu veidų" jį užsimena tik prabėgomis – kaip ir Stephen Langdon "Semitų mitologija". Ko gero įžvalgiausia yra G. de Santillana ir H. von Declend knyga "Hamleto malūnas". (1969). Ją nelengva skaityti ir ji parašyta ekscentrišku stiliumi. Jos pagrindas yra nuostata, kad Samsono mitas užkoduoja astronomines žinias, tokias, kaip Žemės ašies precesija. Tačiau su tokiu spėjimu nedera faktas, kad, kaip atrodo, babiloniečiai (geriausi to meto astronomai) nežinojo apie precesiją. Ir, ko gero, reikšmingiausia knygos autorių įžvalga buvo, kad pagrindiniai mito veikėjai sietini su planetomis ("dievai iš tikro yra žvaigždės, ir nėra kitokių… Ir visuose mitologiniuose pasakojimuose veikėjai ir nuotykiai susiję su aktyviomis galiomis tarp žvaigždžių, esančiomis planetomis").

Iš visų planetų išskiriamos Saturnas ir Marsas. Pvz., nurodomas Saturno sąryšis su šiaurės poliumi. O štai Marso vaidmuo išsiskiria skyriuje apie Samsoną.
"Kas galėjo būti Samsonas? Aišku, dievas ir planetinė galia, kokie ir buvo senieji dievai…. Jis turi visus atributus, kurie priklauso Marsui ir jokių kitų".

Tačiau "Hamleto malūne" niekur neparodoma, kad izraelitai senovėje būtų tapatinę Samsoną su Marsu. Jų visa koncepcija grindžiama tik pora Samsonui ir kitiems didvyriams bendrų motyvų. Pavyzdžiui, abu, Samsonas ir japonų Susanowo ("kurio vardas reiškia Drąsus Greitas Impulsyvus Vyriškis"), griovė rūmų kolonas. Bet irgi neįrodytas Susanowo ryšis su Raudonąja planeta.

Pažiūrėkime į Samsono ir Heraklio panašumus, kuriuos pastebi daugelis autorių. Štai Palmer'is pradeda: "…Samsonas yra tiesioginis Saulės didvyrio Gilgamešo įpėdinis ir atstovas hebrajams, kaip Heraklis graikams". Heraklis plikomis rankomis įveikė Nemėjos liūtą. Heraklis, tarnaudamas pas faraoną, sutraukė savo pančius. Heraklis nupliko, pabuvojęs drakono pilve. Ir Heraklis yra pareiškęs: "Moteris, moteriškė ne taip kaip vyras, vienintelė net be kardo buvo mane įveikusi" (kaip kad Delila išdavė Samsono paslaptį).

Samsono darbas malūne panašus į Heraklio vergystę pas Omfalę, kur graikų didvyris suko ratą. Abu didvyriams teko gerti iš šaltinių, kad atgautų jėgas. Kai, kovodamas su filistinais, Samsonas pavargo ir pajuto troškulį, Dievas Lehyje atvėrė šaltinį, vadinamą Šaukiančiojo šaltiniu. O Heraklis Termopiloje atsigaivino iš Atėnės Paladės dėka išsiveržusio šaltinio. Ir Heraklis netgi laikomas karštųjų versmių globėju.

Neįtikėtina, kad pasakojimas apie Gazos vartus galėjo būti tikras. Tie vartai turėjo sverti kelias tonas ir joks žmogus negalėtų jų nuvilkti 40 mylių – ir tik tam, kad paerzintų jo persekiotojus. Kai kurie interpretatoriai, tame tarpe Palmer'is, šiame epizode įžvelgia tam tikras su Saule susijusias kosmologines koncepcijas: "tai primena sceną, dažnai vaizduojamą ant senovinių Babilono cilindrų, kuri turėjo būti gerai žinoma senovės hebrajams. Joje vaizduojamas Šamaš'as, Saulės dievas, išeinantis su liepsnojančiomis sruogomis (analogas Samsono plaukams) pro Ryto stulpus, kad praeitų vakare pro panašius Vakarų vartus į mirties tamsą".

Ir vėl randame paralelę su Heraklio stulpais. Anot Strabono, buvo dveji vartai sieti su Herakliu; vieni toli rytuose, o kiti vakaruose - tradiciškai buvę "pasaulio pakrašty". Dažniausiai jie lokalizuoti kaip buvę Tyre ir Kadize. Herodotas manė radęs juos Tyre: "… du stulpai, vienas gryno aukso, o kitas smaragdo, kuris švytėjo tamsoje keista šviesa".

Kadizas, kaip ir Tyras, buvo finikiečių kolonija, pagarsėjusi dievo Melqart'o garbinimu. Čia irgi turėjo būti jam skirta šventykla su dviem stulpais, kuriuos galima laikyti Heraklio stulpų prototipu. Čia paminėtina Arnobijaus aprašyta istorija - Heraklis-Melqart'as, prieš mirtį, atvyko į Kadizą, kad pastatytų stulpus ten, kur leidžiasi Saulė. Robertson'as pastebi:
"Vienas papildomų darbų Herakliu buvo pastatyti du stulpus Kadize… Čia Heraklio kultas susiliejo su jo finikiečių atitikmeniu, Saulės dievu Melqart'u, garbintu Kadize, kurio variantas yra legenda apie Samsoną hebrajiškoje Biblijoje. Du stulpai… paprasčiausiai yra senovinis simbolis – linijos, apribojančios Saulės kelią danguje."

Be Heraklio, Melqart'as yra tapatinamas ir su akadų Nergeliu, kuris, kaip ir Heraklis, sietas su Marso planeta. Čia verta prisiminti artimą Marso sąryšį su Pasaulio stulpu (axis mundi), kuris prilaiko dangų. Nenuostabu, kad Philostratus teigė, kad Heraklio stulpai laiko dangų. Vakarų tradicijoje tas tikėjimas susijęs su Atlanto įvaizdžiu. Aischilas rašė: "Jis stovi toli vakaruose ant savo galingų pečių laikantis žemės ir dangaus stulpą". Jį panašiai mini Homeras ir Hesiodas. Tai, kad kartą dangų prilaikė Heraklis, rodo jo ryšį su Pasaulio stulpo idėja. Tuo jis artimas ir Egipto dievui Šu, taipogi laikiusiu dangų ant savo pečių.

Ir kiti karo dievai, sieti su Raudonąja planeta, buvo susiję su Pasaulio stulpu, pvz., saksų dievas Irminas, vadintas Irminsulu, buvo garbinamas kaip visatos stulpas, į kurį remiasi dangus. "Simbolių žodyne" Cirlot pastebi: "Gyvybės medis, kai neiškyla aukščiau nei Marso kalnas… laikomas stulpu. laikančiu dangų". Be dangaus palaikymo tas stulpas (ar kalnas) yra ir Saulės dievo buveinė. Gilgamešo epe" sakoma: "Kalnas vadinamas Mešu. Kai jis [Gilgamešas] atvyksta į Mešu kalną, kiekvieną rytą stebinčio Saulės patekėjimą ir nusileidimą, kurio viršūnės siekia dangaus kraštus ir kurio pagrindas pasiekia požemio pasaulį, skorpionžmogiai saugo jo vartus, kurių švytėjimas yra baisus ir, kas juos išvysta, miršta, kurių bauginantis švytėjimas užgožia kalnus, kuris tekant ir leidžiantis Saulei ją stebi".

Atkreipkime dėmesį čia paminėtus vartus, pro kuriuos išeina ir sugrįžta saulė. Ir tie vartai tiesiog yra dvi viršūnės (Mešu reiškia "dvyniai"). Tokį sąryšį patvirtina ir tyrinėtojai: "Tie dveji Heraklio vartai… ne kas kita kaip du kosminiai semitų mitologijos kalnai… Tie kalnai iškilę horizonte, vienas rytuose, kur Saulė teka, o kitas vakaruose, kur Saulė leidžias". Palmer'is tuos du kalnus ir laiko Gaza vartais, kuriuos nunešė Samsonas, ir stulpus, tarp kurių jis išėjo iš gyvenimo.

Ugarito bibliotekoje rasta molio lentelė (KTU 1.78), dar vadinama "astronominiu užrašu" at "pranašyste", mini kažko keistą su Marsu siejamą reiškinį. Sawyer ir Stephenson joje įžvelgė Saulės užtemimo aprašymą, kai greta buvo ir Marsas. Jie pasiūlė tokį vertimą:
"Saulė nusileido [dienos metu] esant Marsui. [Tai reiškia, kad] valdovą užpuls jo vasalai"

Čia kaip "Marsas" buvo išverstas žodis "Reseph", vakarų semitų karo ir ligų dievas. Asociacija su Marsu padaryta dėl gana patikimo jo tapatinimu su Nergaliu (ugaritų tekstuose). Mums svarbus ir tas faktas, kad ugaritų tekste Reseph-Marsas pavadinamas kaip "tgr sps", Saulės vartų sargas. Ką reiškia toks apibūdinimas? Tiedu autoriai spėja, kad jis patvirtina artimą Marso vietą to reiškinio metu. Tuo tarpu De Jong ir von Soldt, irgi analizavę tą tekstą, praleido šio apibūdinimo klausimą tik paminėdami, kad užtemimo metu Marsas "negalėjo būti toli nuo Saulės".

Kaip pastebėjo Sawyer ir Stephenson, Marsas yra gana blyškus, aki yra netoli Saulės ir niekada nematomas dienos metu. Tad mažai tikėtina, kad Marsas būtų palaikytas Saulės palydovu tokiomis aplinkybėmis. Ir net Marso pasirodymas greta Saulės jos užtemimo metu mažai paaiškina tokio apibūdinimo atsiradimą, nes tai pernelyg retas atvejis. Ir juk palydovas vargiai yra "vartų sargas".

Taipogi dievai, tapatintini su Reseph, irgi turi tokį apibūdinimą. Štai graikų Apolonas irgi laikomas Olimpo "vartų sargu" ir net vadinamas Propylaios (esantis prieš vartus). Graikų miestuose Apolono atvaizdai būdavo prieš vartus. Ta pati funkcija buvo priskirta ir Herakliui. Callimachus mini, kad Heraklis pakeitė Apoloną, kaip vartų sargą, "liko amžinai priešais vartus".

Samson. Solomon J. Solomon (1860-1927)
Samsonas. Solomon J. Solomon (1860-1927)
Svarbi detalė, kad Samsonas tapo aklas. Ir šiaip pasaulio mitologijoje netrūksta aklų didvyrių - kad ir skandinavų stipruolis dievas Hoderis, kurį Loki sugundė nužudyti žmonių ir dievų pamėgtą Odino sūnų Baldrą. Ir vis tik jis saksų laikytas teisėju (kaip ir Samsonas, nors nė vienas jo teisėjavimas veiksmas nėra aprašytas). Dar prisiminkime, kad ir Gilgamešas gerbtas kaip teisėjas. Senovinis šumerų tekstas taip jį pagiria:
"Gilgamešas, tobulas karalius, anunakių teisėjas, išminčius… žemės valdytojas… Esi teisėjas, kaip dievas, kuris žino viską. Buvai požemyje ir padarei lemiamą sprendimą. Tavo sprendimas nepakeistas; [tavo] žodis neužmirštas".

Ryšį su Marsu turintys dievai susiję ir su teismais. Nergalas, kaip ir Gilgamešas, laikytas požemių teisėju. Germanų srityse romėnų karo dievas vadintas Marsu Thingsus, juridinio susirinkimo dievu. Apolono šventykla Atėnuose pradžioje buvo teismu. Areopagas ([karo dievo] Arėjo kalva) prie Akropolio buvo kartu ir Aukščiausiasis teismas. Egipto dievas Šu vadovavo teismui, vadintam Eneida. Toks pats motyvas lydi ir Raudonąją planetą. Babilone Marsas laikytas "mirusiųjų likimus sprendžiančia žvaigžde". Net Kinijoje Marsas laikytas "Teisingumo nešėju" ir minimas kaip teisėjas.

Jozefas Flavijus "Žydų senovėje" apibendrina Samsono veiklą. Kaip vieną iš 4 pagrindinių jo savybių jis mini šio įniršį. Keista, tačiau tai turi bendrų bruožų ir su kitais didvyriais. Štai keltų Cuchulainn periodiškai apimdavo įniršio priepuoliai, nepaprastai padidindavę jo drąsą ir jėgą. Vienąkart, apimtas tokios būsenos, jis atliko "lašišos šuolį", kai perskriejo per Scathach tiltą. Kitą kartą nuo jo įniršio karščio aplink ištirpo sniegas. Tokioje būsenoje jis buvo apibūdinamas kaip Riastradh (Pasikeitęs), nes pasikeisdavo net jo išvaizda, parausdavo ir jis tapdavo milžinu (Tuaig). Tada jis net neskirdavo draugų nuo priešų. Jo rausva spalva leidžia prisiminti ir indų raudonodį Indrą.

Keista, kad ir graikų Arėjas dažnai palydimas apibūdinimais lyssa (mirtinas pyktis, šėlsmas, įtūžis) bei mania (beprotybė, įsiutimas). Jo polinkis kautis tai vienoje pusėje, tai kitoje davė jam epitetą alloprosallos (nepastovus). Indų Indra irgi pasižymi nepastovi charakteriu. Ar ne iš čia ir sutapimas, kad indų astrologijoje Marsui priskiriama nepastovi prigimtis ir karštas temperamentas.

Lotynų Marsas irgi sklidinas pykčio ir įniršio – jo dažnas epitetas yra saevio (pykti, karščiuotis, išleisti piktumą). O žodžiu caecus (aklas) apibūdinama jo prigimtis (kaip pastebėjo Dumezil'as).

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė