Judėjas
Ivanas Naživinas

 
1 dalis     4 dalis     5 dalis     6 dalis   7 dalis    20 dalis     38 dalis     
 

Judėjas VI. Susitikimas

Iš pirmo žvilgsnio Atėnai atrodė netgi vargingai. Čia nebuvo prabangių Romos kolonadų, milžiniškų statinių, prieš kurios, atvipusiu žandikauliu, sustoja provincialai, nebuvo iš kiekvieno plyšio lendančio praturtėjusio naujojo laisvojo piliečio iššaukiančio pasipūtimo. Čia viskas buvo kuklu. Tik virš miesto, ant uolos, nesulyginamu aukso žiedu žvilgėjo Akropolis, atgijęs ir dar tebenaujas Atėnų portikas, ir visur, tiek mieste, tiek apylinkėse, buvo matomi jau pusiau apgriuvę altoriai. Buvo tarp jų ir altoriai su užrašu "Nežinomiems Dievams".

...

Praėję pro Erodo teatrą ir Dioniso teatrą, Jazonas su Filetu pasuko į Akropolį. Prie pat įėjimo į nesulyginamas Propilėjas jie sustojo prie nedidelio atėniečių būrelio, kurie apie kažką gyvai šnekėjosi ir juokėsi. Gyvi, šmaikštūs ir smalsūs plepiai, tie atėniečiai daug laiko praleidžia kalbėdamiesi gryname ore, po besišypsančiu Atikos dangumi – jie būtinai norėjo žinoti viską, kas kalbama ir kas vyksta Visatoje.

- Tad kur jis, tasai judėjas? – klausė aukštas tvirtas seniokas balta tankiai susigarbiniavusia barzda.

- Nežinau... - atsakė tvirtas ir gražus jaunuolis. – Jis ką tik pasisakė agoroje. Tačiau mes nesupratome, kokia esmė. Graikiškai jis kalba kaip barbaras, o tuo labiau, jis bandė kažką neįprasta perduoti mūsų ausims. Vieni suprato, kad jis kalba apie kažkokį žydų dievą, kuris buvo nukryžiuotas ir prisikėlė, o kiti – kad jis aiškina apie du dievus, kurių vieno vardas... palauk, kaip jis ten sakė? A taip, Jėzus, o jo draugę Anastaziją. Painiava, aplamai paėmus, neįtikėtina!..

- Aš tai uždrausčiau žmonėms, neturintiems jokio išsilavinimo, be jokios naudos klaidinti žmones, - atitarė seniokas.

...

Su tam tikru jauduliu jie užlipo Propilėjos laiptais ir pasuko prie Parfenono, pakibusio, kaip atrodo, virš visos Eladės. Nekreipdami į šurmuliuojančią aplink minią, jie pastovėjo ant jo laiptų, o tada Šventuoju keliu, kuriuo paprastai traukdavo religinės procesijos, įėjo į Akropolio vidų. Štai ir garsioji Atėnė Promachos, sukurta Fidijaus, štai Erechteumas, rūsčiosios kariatidės, nebylios Kekropso sergėtojos...

Gražus, didingas balsas pažadino juos iš apmąstymų. Tai buvo Apolonijus iš Tianos tarp savo gerbėjų.

- Neabejotinai, geriausi graikų skulptūros darbai – Olimpijos Dzeusas, Atėnė Paladė, Knido Afroditė ir Argivo Hera, - kalbėjo garsusis išminčius. – Jų šlovė aidi po visą pasaulį. Juos sukūrė vaizduotė. Ji išmintingesnė už mėgdžiojimą. Mėgdžiojant pavaizduojama tai, kas regima, o vaizduote tai, kas neregima. Mėgdžiojimą gali sustabdyti sumišimas, tačiau niekas nesustabdys vaizduotės – ji drąsiai imasi savo kūrybos objekto. Nori sukurti Dzeuso atvaizdą? Įsivaizduok jį debesų aukštybėje, tarp žvaigždžių ir amžinoje laiko tėkmėje, kaip įsivaizdavo Fidijus. O jei kuri Atėnę – įsivaizduok visapusišką ginkluotę, išreišk išmintį, apsupk visais meno atributais ir įsivaizduok tą akimirką, kai ji išžengia iš paties Dzeuso...

- Matyt reikia tapti didžiu filosofu, kad galėtum ramiai kalbėti tokias nešvankybes, - tarė Filetas ir pasisuko į Jazoną. – Ar nemanai, kad geriau yra sukurti Knido Afroditę nei pasakoti, kaip ją reikia kurti?

Prie Dioniso teatro jie pamatė nemažą ir pasipuošusią svetimšalių minią, kurie, linksmai šnekučiuodamiesi, kažkur traukė. Tai buvo Agripa II ir jo gražuolė sesuo Berenikė su palyda, vykstantys į Romą ir pakeliui apsistoję Atėnuose. Agripa, su nežymiai priplota nosimi, jautriomis lūpomis, didelėmis šviesiomis akimis, truputį įsitrynęs aliejais ir pasipuošęs, buvo labai žavus, tačiau nepalyginamai žavesnė ir patrauklesnė buvo Berenikė, apie kurios grožį ir laisvą elgesį ėjo gandai po visą pasaulį. Šiuo metu atkakliai tvirtino, kad su savo broliu Agripa gyvena neleistinai artimai. Tačiau buvo tas nuostabus, kiek išdidus veidas, ir truputį niekinamai, kažkaip virš galvų, į paprastųjų mirtingųjų minią žvelgė jos juodos, ugnies sklidinos akys, taip neįtikėtinai derėję su jos tankiais auksiniais plaukais. Ji buvo pakankamai skoninga, kad pakeistų puošnius ir sunkius judėjų karalienės apdarus paprastais ir puikiais graikės apdarais. Ir nenešiojo ji jokių brangenybių, išskyrus auksinių segtukų, kurie prilaikė jos aukso spalvos plaukų plaikstymąsi...

Jazonas iš tolo žvelgė į ją, neatplėšdamas akių, ir jo akyse buvo ir nevalingas susižavėjimas, ir gilus drovumas, visada atsirandantis greta esant žavingai moteriai, ir ta neapsakoma baimė, kurią skleidė gandai apie ją... Berenikė pastebėjo iš tolo ir žavaus jaunuolio sumišimą, ir jo tramdomą susižavėjimą, ir, sužinojusi iš palydos, kad tai ir yra garsusis Mažasis Dievas, iššaukiančiai jam nusišypsojo. Jai gyvenime nebuvo nieko kita, tik grožis, meilė, blizgesys, - tik gyvenimą kaip šventę, gyvenimą kaip ... pripažino ši iš jūros putų gimusios Afroditės žynė... Ir dar labiau sumišo Jazonas nuo tos šypsenos...

- Na einam, - truktelėjęs jį už rankos, tarė Filetas. - Žiūrėk, kokia minia traukia į areopagą... A, taigi čia veda tą patį pamokslininką judėją, apie kurį pasakojau tau! Einam ir mes jo paklausyti...

Iš tikro, ten buvo Paulius, kurį supo nedaug ištikimųjų, - Atėnuose, nepaisant jo atkaklumo pamokslaujant ir sinagogoje, ir agoroje, ir gatvių susikirtimuose, jis neturėjo pasisekimo. Pašaipūnai atėniečiai šaipėsi ir iš jo apgailėtinos išvaizdos, ir iš prastos užsikertančios kalbos, o ypač iš tų aiškių nesąmonių, kurias drįso pateikti pasaulio dvasinio gyvenimo sostinėje. Ir jis labiau ir labiau gūžėsi...

Minia sulaikė Jazoną ir Filetą prie įėjimo; ir kai jie įėjo į areopagą, Paulius jau stovėjo prieš Atėnų vyresniuosius ir, negrabiai ir neužtikrintai skėsčiodamas rankomis, kalbėjo. Kai tiek Jazonui, tiek Filetui viskas Atėnuose buvo sava, kiekvienas akmuo kalbėjo jiems, kiekvienas vardas buvo gimtasis. Pauliui viskas čia buvo svetima ir priešiška; ir Atėnuose jis, visų pirma, matė miestą pilną stabų, į kuriuos žvelgė su neapykanta ir pasibjaurėjimu. Ir Antiochijoje, ir Efese, ir Tesalonikuose jis rasdavo priešiškumą, - o čia susidūrė su pašaipa. Ir iškart pajuto, kad jo reikalui tai daug pavojingiau...

- Atėniečiai, - per minios triukšmą išgirdo Jazonas ir Filetas rėksmingą, dūstantį balsą, - iš visko matau, kad jūs kažkaip ypatingai dievobaimingi. Praeidamas jūsų miestus mačiau daug jūsų dievų atvaizdų. Ir tarp daugelio aukurų išvydau ir aukurą, skirtą Nežinomam dievui...

- O, neišauklėtasis! – niekinamai mestelėjo kažkas už Jazono. – Net graikų kalbos nemoka kaip reikiant, o imasi auklėti... Norėčiau žinoti, kur jis Atėnuose matė aukurą, skirtą Nežinomam dievui.

- Apie tą Dievą, - tęsė Paulius, - kurį, nepažindami, garbinate, aš ir atėjau jums kalbėti. Dievas, sutvėręs pasaulį ir visa, kas jame, būdams dangaus ir žemės Viešpačiu, gyvena ne rankomis statytose šventyklose ir nereikalauja, kad jam tarnautų žmonių rankos, tarsi jam būtų toks poreikis. Pats davė gyvybę ir kvėpavimą, ir visa kita. Iš vieno kraujo jis išvedė žmonių giminę, kad gyventų visame žemės paviršiuje, paskyręs nustatytus laikus ir ribas jų gyvavimui, kad tieji ieškotų Dievo, nepajaustų jo ir nerastų...

- Keistas žaidimas! – vienas areopago senolių pasilenkė prie kito. – Kam tam dievui reikia taip slėptis?

Tasai tik prunkštelėjo į baltą barzdą. Senoliai pernelyg daug matė ir girdėjo, kad sureikšmintų to judėjaus negrabius parėkavimus...

- ... Nors jis ir netoli nuo kiekvieno mūsų, - tęsė Paulius, jaus tą abejingumą ir vis labiau sumišdamas, - mes Juo gyvename ir judame, ir egzistuojam, kaip ir kai kurie jūsų dainių sakė: "mes Jo ir giminė"...

- Nepamenu, kuris iš dainių tokią tiesą skelbė, - vėl už savęs išgirdo Jazonas. – Jis tiesiog juokingas savo pretenzijomis...

- Ir taip mes, būdami Dievo giminė, neturime manyti, kad dievybė yra kaip auksas ar sidabras. Ar akmuo, gavęs išvaizdą dėka žmogaus meno ir išmonės, - jau nežymiai užkimusiu balsu šaukė Paulius. – Taip, palikdamas nežinojimo amžius, Dievas liepia visiems ir visur žmonėms atgailauti...

- Ką reiškia gailėtis? – klausė kažkas minioje.

- Kas per kvaila logika!..

- Ir kas per stilius!..

- Ir kaip jis gali žinoti, ką liepia jo dievas?..

- ... nes Jis skyrė dieną, kai teisingai teis visatą, - tęsė Paulius. – tarpininkaujant Vyrui paskirtajam, davęs paliudijimą visiems, prikėlęs Jį iš mirusiųjų...

- O tu sakei, kad Anastazija*) - deivė... Matai, aš teisingai perteikiau, kad jis kalba apie kažkokio tai dievo prisikėlimą...

- Kokio dievo? Jis tik kalbėjo apie vyrą, o ne dievą...

- Prisiekiu Apolonu, mano galvoje viskas susisuko!... Tai užleido dūmus!..

- Na, pratęsimas rytoj, - ryžtingai pasakė kažkuris ir pasuko link išėjimo.

- Na taip, tai geriausia. Einam namo, piliečiai...

- Einam ir mes, Jazonai, - tarė Filetas. – Jis kalba kaip barbaras...

Jie tylomis praėjo per gyvai šurmuliuojančią minią. Jazono sieloje pergalingai švytėjo užburiantis Berenikės vaizdas. Galbūt tai, ką kalba apie ją, yra tiesiog pavyduolių pletkai... Ji pernelyg žavi, kad visa tai būtų tiesa...

- To nelaimingojo judėjaus pasirodymas Akropolyje yra simbolis, - susimąstęs patarė Filetas. – Jau daug yra Atėnuose graikių, kurios be vyrų žinios savo ginekėjų tyloje garbina svetimus dievus – daugiausia Egipto. Ir štai mūsų akyse iš Azijos atvyko naujas dievas – kai kas sako, kad vienas, o kai kas, kad du. Tas barbarų dievų antplūdis ir yra laikmečio ženklas. Ir, galbūt, išvysi, kaip jų spaudžiami graikų dievai pasitrauks į nebūtį. Aš netikiu, kad judėjai, kaip tvirtino stoikas Posidonijus iš Apamėjos, lenkiasi asilo galvai, tačiau tie visi nepagarbūs plepiai verti, ko gero, asilo galvos...

 

Komentarai

Agora

Agora, pažodžiui turgavietė, buvo viena svarbiausių senovės Graikijos miesto aikštė. Ji buvo naudojama ir kaip prekyvietė, ir kaip forumas, kuriame miestiečiai aptarinėjo įvairius klausimus. Taip pat agora reiškė valstybės susirinkimo vietą. Kartais ir dabar žodis panaudojamas "kryžkelės" prasme, t.y., vietos, kurioje susikerta keliai (ar požiūriai). Iš jo kilo ir "agorafobija", - terminas, apibūdinantis viešumos baimę.

Tvarką agorose prižiūrėjo specialūs agoranomai, tikrinę matų teisingumą, sitofilakai, atsakingi už prekybą duona, ir kt.

Agoros atsirado su graikų polių iškilimu po Mikėnų kultūros nuosmukio. Homero laikais (8 a. pr.m.e.) ji jau buvo įsitvirtinusi kaip miesto dalis. Turgavietė dažniausiai būdavo miesto centre ir buvo sudaryta iš kelių "ratų" palei prekes. Agorą dažnai supdavo ir amatininkų dirbtuvės, šventyklos ir vyriausybiniai pastatai. Kartais pakraščiuose stovėdavo statulos. Vėlyvuoju laikotarpiu agoros buvo specialiai suplanuotos ir su miestu jungėsi tik per vartus (daug tokio tipo agorų buvo Mažojoje Azijoje). Jų struktūra padarė įtaką romėnų forumų statybai.

Viena garsiausių agorų buvo Atėnuose, buvusi Žemutinio miesto prie Akropolio centru (6-1 a. pr.m.e.). Garsios agoros buvo Spartoje ir Korinte. Izmiro agora (muziejus po atviru dangumi) yra viena geriausiai išlikusių agorų.

Areopagas

Areopagas (gr. Areos pagos - Arėjo kalva), senovės Atėnų valdymo institucija, buvusi Arėjo kalvoje prie Akropolio. Buvo laikoma, kad būtent čia Arėją teisė dievai už Poseidono sūnaus Aliroto nužudymą. Aischilo "Eumenide" Areopage, Atėnės iniciatyva, buvo teisiamas ir išteisintas Orestas už motinos Klitemnestros ir jos meilužio Aigisto nužudymą. Siekdama nuraminti supykusias erinijas, Atėnė įkūrė šių deivių kultą Atėnuose (ir tada jos tapo eumenidėmis, t.y., geranoriškomis). Tad areopago pavadinimas gali būti kildinamas iš šių deivių pavadinimo (erinyes).

Atsirado senovėje kaip genčių vyresniųjų taryba (mituose jį įsteigė Atėnė). Jos nariais buvo skiriami iki mirties, nuo 8 a. pr.m.e. išrenkamais iš buvusių archontų. Turėjo didelę politinę, teisinę ir religinę įtaką. Pradžioje buvo aristokratijos, o vėliau oligarchijos ramstis.

Areopago įtaka imta riboti išsivysčius graikų (vergovės) demokratijai. Pirmus apribojimus padarė Solonas (6 a. pr.m.e.), o Efialto reforma (462 m. pr.mr.e.) panaikino areopagą politinę valdžią, jam palikusi tik teismo funkcijas kai kuriems kriminaliniams ir religiniams nusikaltimams. 4 a. pr.m.e. Areopagas skirta nauja funkcija - korupcijos tyrimus.

Šalia Areopago buvo Dioniso Areopagiečio šventykla. Areopagas funkcionavo ir Romos imperijos laikais. Laikoma, kad būtent čia apaštalas Paulius pasakė savo garsiąją kalbą, kaip pavyzdį panaudodamas Atėnų šventyklą Nežinomam dievui (Apd 17:16-34):
Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi ko jam trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibom jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai: 'Mes esame iš jo giminės' [Aratas, III a. pr.m.e.]. Todėl, būdami dieviškos giminės, neturime manyti, jog Dievybė panaši į auksą, sidabrą arba į meno ar žmogaus minties kūrinius.

Parfenonas

parthenon Parfenonas - šventykla, pastatyta 5 a. pr.m.e. Atėnų Akropolyje. Parfenono pavadinimas greičiausiai kilo iš monumentaliosios Atėnės Parthenos (parthenos - skaisčioji) statulos, stovėjusios rytinėje šventyklos salėje, kurią iš aukso ir dramblio kaulo sukūrė Fidijas.

Statyba

Parfenonas buvo pastatytas Periklio iniciatyva ankstesnės šventyklos, kurią 480 m. pr.m.e. sugriovė persai, vietoje. Jo architektai buvo Iktinos ir Kallikrates. Statyba prasidėjo 447 m. pr.m.e. ir buvo statoma iki 438 m. pr.m.e., o dekoravimo darbai truko iki 433 m. pr.m.e. Išlikę finansiniai dokumentai rodo, kad brangiausiai kainavo akmens gabenimas iš Pentelicus kalno, esančio 16 km nuo Atėnų. Darbus dalinai finansavo Delų lyga, 454 m. pr.m.e. pagrindinę šventovę iš Delų perkėlusi į Akropolį.

Kaip ir dauguma Graikijos šventyklų, Parfenonas buvo naudojamas kaip turtų saugykla, o kartą ir kaip Delų lygos, vėliau tapusios Atėnų imperija, turtų saugykla.

5 a. Atėnės skulptūra buvo pagrobta kažkurio imperatoriaus ir nuvežta į Konstantinopolį, kur vėliau sunaikinta, greičiausia, kai 4-jo kryžiaus žygio metu 1204 m. miestas buvo užimtas.

Architektūra

Nors greta esanti Hefaisto šventykla laikoma geriausiai išlikusi dorėnų orderio pavyzdžiu, Parfenonas laikomas geriausiu. Jau senovėje jo architektūra laikyta legendine.

Parfenono pagrindas yra 69,5 x 30,9 m. Išorinės kolonos yra 1,9 m skersmens ir 10,4 m. aukščio. Kampinės kolonos truputį platesnės. Stilobatas nežymiai užsilenkia į viršų: 60 mm rytų ir vakarų pusėse, 110 mm šiaurės ir pietų pusėse. Dėl tų subtilių išlenkimų šventykla atrodo esanti labiau simetriška nei yra iš tiesų. Kai kurios proporcijos atitinka "aukso vidurį", kurį labai vertino ankstesniame amžiuje gyvenęs Pitagoras.

Tolimesnė istorija

6 a. Parfenonas paverstas krikščioniška bažnyčia. Bizantijos laikais ji tapo Parthena Maria (Nekaltos mergelės Marijos) arba Theotokos (Dievo motinos) bažnyčia. Romos imperijos laikotarpiu trumpam buvo tapusi Mūsų motinos bažnyčia. Tam buvo pašalintos vidinės kolonos ir dalis sienų bei rytinėje pusėje pastatytas altorius. Neišvengiamai buvo pašalinti ir dalis skulptūrų.

1456 m. Atėnus užėmė turkų Otomanų imperija. Parfenonas tapo mečete. Otomanai pagarbiai žiūrėjo į senovės paminklus, tačiau karo metu juos panaudojo įtvirtinimams. Parfenone buvo pastatytas minaretas (jo pamatai ir laiptai vis dar išlikę).

1687 m. Venecijos kariuomenė, vadovaujama Francesco Morosini, užpuolė Atėnus. Turkai įtvirtino Akropolį ir Parfenoną naudojo kaip parako sandėlį. Rugsėjo 26 d. patrankos sviedinys, iššautas nuo Filopapuso kalvos, susprogdino šventykloje buvusią turkų amuniciją. Sprogimas labai smarkiai sugriovė Parfenoną ir pažeidė skulptūras. Daugelis nugriuvo ir iš jų sudužusių dalių buvo daromi suvenyrai. Pastato didesnė dalis vėliau nebuvo naudota, o maldai pastatyta mažesnė mečetė.

Nuo 18 a. pabaigos daug europiečių lankėsi Atėnuose, įspūdingi Parfenono griuvėsiai buvo mėgiami dailininkų

1801 m. britų ambasadorius Konstantinopolyje lordas Elginas gavo sultono firman (leidimą) tirti ir daryti Akopolio brėžinius, nugriauti senus pastatus, jei trukdo apžiūrėti senienas ir nukelti iš jų skulptūras. Jis tai suprato kaip leidimą susirinkti skulptūras ir dalį jų išvežė į Angliją, kur jos saugomos Britų muziejuje (Elgin Marbles). Tebevyksta derybos dėl jų gražinimo Graikijai. Kitos Parfenono skulptūros yra Paryžiaus Luvre ir Kopenhagoje. Tik nedaugeliu jų galime grožėtis Parfenone.

Nepriklausoma Graikija Atėnus atgavo 1832 m. Matoma minareto dalis buvo pašalinta iš Parfenono. Nugriauti visi Viduramžiais ir turkų pastatyti pastatai Akropolyje.

Rekonstrukcija

1975 m. Graikijos vyriausybė ėmėsi atstatyti Parfenoną ir kitus Akropolio pastatus. Vėliau projektas pradėtas finansuoti iš Europos sąjungos fondų. Archeologijos komitetas kruopščiai sudokumentavo kiekvieną išlikusį artefaktą ir, panaudojant kompiuterius, buvo nustatoma jų pradinė vieta. Ypač vertingos ir pažeidžiamos skulptūros perkeltos į Akropolio muziejų. Parfenonas neatitiks 1687 m. būsenos, tačiau bus atkurta kuo daugiau.

Nuo 7-ojo dešimtm. didžiausią pavojų Parfenonui kelia aplinka, nes po Antrojo pas. karo Atėnai nepaprastai išsiplėtė, transporto srautai išaugo, oro užterštumas padidėjo, marmurą ardo rūgštūs lietūs

Kasmet Akropolį aplanko milijonai turistų, kurie įeina iš vakarinės pusės pro atstatytas Propilėjas ir Pan-Atėnų keliu pakyla prie Parfenono, aptverto žema tvora.

Literatūra:

  1. M. Beard. The Parthenon, 2003
  2. W. Burkert. Greek Religion, 1985
  3. M. Cosmopoulos. The Parthenon and its Sculptures, 2004.
  4. B. Holtzmann. L'Acropole d'Ath?nes : Monuments, cultes et histoire du sanctuaire d'Ath?na Polias, 2003.
  5. J. M. Hurwit. The Acropolis of Athens: History, Mythology, and Archeology from the Neolithic Era to the Present, 1999.
  6. P. Tournikio. Parthenon, 1996.
  7. S. Woodford. The Parthenon, 1981.
  8. D. King. The Elgin Marbles, 2006

Propilėjos

propylae Propilėjos (Propylaea, Propylea, Propylaia) - monumentalūs vartai, įėjimas į Akropolį. Terminas Propylaia sudarytas iš dviejų žodžių: "pro" – priešais ir "pylon" (dgs. Forma) – vartai.

Juos suprojektavo architektas Mnesicles, statyti vadovaujant Perikliui ir prižiūrint Fidijui. Buvo statomi nuo 437 m. pr.m.e. iki 431 m. pr.m.e. (ir liko nebaigti). Statyta iš balto Pentelic marmuro ir pilko Eleusino marmuro arba kalkakmenio, kuris naudotas tik akcentams. Sutvirtinimui naudota ir geležis.

Statinys susideda iš pagrindinio pastato su šešių dorėnų orderio kolonų fasadu (kolonos pakartojo Parfenono kolonų proporcijas) ir dviejų prisišliejusių fligelių vakarinėje pusėje, vieno šiaurinėje ir vieno pietinėje.

Pagrindiniame pastate yra vartų siena, kurioje yra penki vartai: pagrindinis praėjimas, kuris nėra grįstas, ir po du kiekvienoje jo pusėje. Porfilėjos užtikrino, kad "švarūs" (ritualine prasme) žmonės galėjo įeiti į šventą vietą. Sparnai į dešinę ir kairę irgi buvo su dorėnų orderio kolonada. Tačiau pagrindiniame pastate abipus pagrindinio pasažo buvo ir Jonijos orderio kolonų.

Šiaurinis sparnas buvo garsus senovėje dėl svarbiausių Graikijos mūšių pavaizdavimo.

Dešiniau Propilėjų ir į vakarus yra Atėnės Nikės šventykla. Pietinis sparnas, atrodo, tebuvo tik kaip priėjimas prie jos.

Rytinėje Propilėjų pusėje į Akropolio pusę buvo planuoti du sparnai. Tačiau dėl Peloponeso karo tarp Atėnų ir Spartos (431 m. pr.m.e.) Propilėjos niekada nebuvo baigtos statyti.

Brandenburgo vardai yra, iš dalies, Propilėjų kopija.

Lotynų imperijos laikotarpiu Propilėjos buvo Roche šeimos, 1204-1311 m. turėjusios Atėnų kunigaikščio titulą, rūmai. 1656 m. sprogimo smarkiai apgadintos. Prietų fligelyje pastatytas bokštas buvo nugriautas 1874 m.

Šiuo metu Propilėjos dalinai atstatytos ir yra tūkstančių turistų vartai į Akropolį.

Literatūra:

  1. William Bell Dinsmoor. Structural Iron in Greek Architecture// American Journal of Archaeology, XXVI, 1922

Erechteumas

Erekteumas (Erechtheum, Erechtheion) – šventykla šiaurinėje Akropolio dalyje skirta legendiniam graikų didvyriui Erichtonijui. Yra sakančių, kad gali būti pastatyta ir legendinio karaliaus Erekteuso, kaip sakoma, palaidoto netoliese, garbei. Pastatyta 421 – 407 m. pr.m.e., kaip manoma, senesnės 480 m. pr.m.e. persų sugriautos šventyklos vietoje. Greičiausia jos architektas buvo Mnesicles.

Porch of Maidens Erekteumas siejamas su kai kuriomis seniausiomis ir ypatingai brangintomis senovės atėniečių relikvijomis:
- Paladionu (iš dangaus nukritęs ir nesukurtas žmogaus rankų medinis Atėnės Polias atvaizdas);
- Kekropso kapu;
- Erekteuso kapu;
- Poseidono trišakio žymėmis ir sūraus vandens ("jūros druskos") šuliniu, atsiradusio nuo Poseidono trišakio smūgio;
- Atėnės pasodinta šventąja alyvmedžių giraite (besivaržant su Poseidonu dėl miesto globos);
- Hersės, Pandrosės ir Aglauros (trijų Kekropso dukterų) šventvietės, o taip pat genties didvyrių Pandiono ir Boutes.

Šventyklos pamatuose gyveno šventoji gyvatė, perteikusi Kekropso dvasią, laikyta miesto saugumo garantu. Gyvatę medaus pyragėliais maitino kaneforėjos, Atėnės Polias žynės, kurios, pagal tradiciją, buvo iš senosios Eteoboutadajų giminės. Gyvatės atsisakymas ėsti pyragaičius buvo laikomas nelaimės ženklu.

Poreikis saugoti daugelį šventenybių nulėmė šventyklos struktūrą. Ji sudaryta iš 4 pagrindinių dalių, kurių didžiausia yra rytinė, turinti rytų pusėje Jonijos orderio portiką. Manoma, ji buvo naudojama priėjimui prie Atėnės Polias altoriaus.

Šiaurinėje pusėje buvo dar vienas didelis portikas su kolonomis, o pietuose garsusis "Merginų portikas" iš 6 puošniais drabužiais apsitaisiusių kariatidžių. Vieną kariatidžių koloną išvežė škotų lordas Elginas savo rūmų papuošimui, o vėliau pardavė Britų muziejui. Legenda byloja, kad galima girdėti, kaip likusios 5 kariatidės rauda atskirtos sesers. Šiuo metu 5 kariatidžių kolonos saugomos Akropolio muziejuje, o vietoje j7 stovi tikslios kopijos. Portikas buvo pastatytas, kad užmaskuotų milžinišką 15 pėdų ilgio siją, prilaikančią pietvakarių kampą virš Kekropiono, - po to, kai pastatas buvo smarkiai sumažintas, pritrūkus lėšų Peloponeso karo metu.

Pati šventykla yra ant šlaito, todėl vakarinė ir šiaurinė pusės yra apie 3 m žemiau. Ji visa pastatyta iš marmuro, atgabento iš Pentelikono kalno, o frizai yra iš juodo kalkakmenio iš Eleusis, jos durys ir langai, o taip pat kolonos, buvo gausiai dekoruota.

Erekteumas buvo kruopščiai aprašytas 2 a. Romos geografo Pausanijaus, rašiusio praėjus šimtmečiui po to, kai jis buvo atstatytas. Interjeras vėliau buvo pakeistas naudojant pastatą kaip bažnyčią ir, galbūt, kaip turkų haremą.

Fidijus

Fidijus (Phidias arba Pheidias, apie 490 – 430 m. pr.m.e.) – vienas garsiausių senovės Graikijos skulptorių.

Apie jį, Charmido sūnų, žinoma nedaug. Jis gimė Atėnuose netrukus po Maratono mūšio. Egzistuoja kelios versijos apie jo mokytoją: Hegias iš Atėnų, Ageladas iš Argoso arba Polignotas iš Thasia. Mylimiausiu Fidijaus mokiniu buvo Agorakritas. Plutarcho "Periklio gyvenime" rašoma, kad Akropolio perstatymo klausimais Fidijus buvo Periklio patarėju (nors artumą Perikliui sunku pagrįsti). Kažin ar jis kūrė skulptūras iš marmuro, nes buvo senovėje šlovinamas už bronzines statulas ir statulas iš aukso ir dramblio kaulo. Be to išlikę užrašai ant marmuro blokų, skirtų Lawrence Alma-Tadema: Pheidias at Frieze of Parthenon, 1868-69 Parfenono statuloms, rodo, kad jie į Atėnus atgabenti greičiausiai po 434 m. pr.m.e., kai Fidijas jau buvo miręs. Taip pat yra pastebimų stiliaus skirtumų tarp žinomų Fidijaus skulptūrų ir Parfenono skulptūrų. Tad labiau tikėtina, kad Parfenono skulptūros yra Fidijaus mokinių, Alkameno ir Agorakrito, rankų darbas.

Dauguma Fidijaus darbų neišliko ir apie juos galime spręsti tik iš kopijų bei antikos autorių aprašymų. Ankstyviausias iš didžiųjų jo darbų buvo skirtas Maratono mūšio atminimui. Delfyje jis pastatė didelė skulptūrų grupę, kurią sudarė Apolonas ir Atėnė, keletas Atikos didvyrių ir karo vadas Miltiadas. Achėjos Pelene ir Platėjoje jis pastatė dvi Atėnės skulptūras, o Elyje – Afroditės skulptūrą iš dramblio kaulo ir aukso.

Garsiausi jo kūriniai buvo Atėnė Promachos (apie 460 m. pastatytos Akropolyje pergalės prieš persus garbei), Dzeuso statula Olimpijoje (vienas 7-ių pasaulio stebuklų) ir Atėnė Parthenos Parfenone. Fidijas Parfenone ant skydo Parthenos skulptūroje pavaizdavo save ir Periklį.

Gyvuoja dvi versijos apie jo mirtį. Anot Plutarcho, jis tapo Periklio politinių priešininkų išpuolių auka ir mirė kalėjime Atėnuose. Anot Filochoro, jis pabėgo į Elis, kur sukūrė didžiąją Dzeuso skulptūrą, tačiau vėliau eliečių buvo nubaustas mirties bausme. Labiau tikėtina pirma versija.

1958 m. archeologai rado dirbtuves Olimpijoje, kuriose Fidijas ruošė auksą ir dramblio kaulą Dzeuso skulptūrai. Ant bronzinio puodelio užrašyta "Priklauso Fidijui".

Atėnė Promachos

Replica of Athena Promachos  on Acropolis Atėnė Promachos (Kovojanti Atėnė) – milžiniška Atėnės statula, stovėjusi Atėnų Akropolyje tarp Propilėjų ir Parfenono. Tai viena ankstyviausių Fidijaus kūrinių, sukurtų apie 456 m. pr.m.e. Ji padaryta iš prieš kelis metus laimėto Maratono mūšio. Skulptūros aukštis buvo apie 9 m. Atėnė vaizduota su skydu prie kojos ir ietimi dešinėje rankoje.

Apie 450-525 m. jis buvo pervežta į Konstantinopolį kaip "Ovalinio forumo" trofėjus. Ji sunaikinta 1203 m. prietaringų krikščionių, maniusių, kad ji prišaukė miestą apgulusius kryžiuočius.

Yra išlikę skulptūros marmurinio postamento dalys. Tačiau neišlikę jos kopijos išskyrus prastos kokybės atvaizdus Romos monetose.

Kariatidės

Kariatė - riešutmedžio deivė. Vėliau asimiliavosi su Artemide.

Kekropsas I

Cecrops Kekropsas (iš gr. "veidas su uodega") – mitinis Graikijos karalius, gimęs iš žemės. Jo viršutinė kūno dalis buvo kaip žmogaus, o apatinė kaip gyvatės ar žuvies uodegos. Jis buvęs Atėnų įkūrėjas, nors gyveno ir valdė iš Žemės gimusio Aktajono, Atikos karaliaus valdose. Laikoma, kad išmokė atėniečius skaityti ir rašyti, vedybų ir religinių apeigų.

Jo valdymo metu Atėnė, nurungusi Poseidoną, tapo Atėnų globėja. Jiedu sutarė, kad kiekvienas duos Atėnams po dovaną, o Kekropsas sprendė, kuri jų vertingesnė. Poseidonas trenkė trišakiu į žemę ir ištryško šaltinis, tačiau jo vanduo buvo sūrus ir nelabai naudingas. Atėnė trenkė į uolą ietimi ir išaugo alyvmedis. Kekropsas nusprendė, kad jis vertingesnis, nes duoda alyvą ir maistą, o medį galima panaudoti kurui.

Kekropsas vedė Aktajono dukterį Aglaurą. Tačiau neaišku, ar ji buvo Kekropso sūnaus Erysichtono motina. Jis tapo Kekropso įpėdiniu, iš kurio valdžią perėmė Kranajas (jam valdant įvyko Deukaliono tvanas). Kekropsas turėjo tris dukteris: Hersę, Pandrosą ir Aglaurą (šie vardai yra ir Atėnės epitetai: rasa, šlapioji, šviesiaorė). Joms davė dėžę ar ąsotį su Atėnų Erichtonijumi (kūdikiu, kurį iš Hefaisto sėklos pagimdė Gaja), kurį reikėjo saugoti, tačiau negalima buvo į jį pažiūrėti. Jos pažvelgė ir išsigando dviejų gyvačių, kurias Atėnė įdėjo, kad saugotų kūdikį. Atėnė joms atėmė protą, jos bėgo iš baimės ir šoko nuo Akropolio kalvos užsimušdamos. Viena versijų sako, kad viena seserų pati virto uola.

Kekropso vardu (kaip Kekropija) pavadintas ir pats kraštas bei Akropolis. Atėnų ekspansijos laikotarpiu atsirado mitų ir apie Kekropso išvykimą į kitus kraštus (Bojotiją, Euboją ir net Egiptą) ir ten steigus miestus.

Berenikė

Berenike Kilikijos Berenikė (g. 28 m.) buvo Erodo Agripos I, Judėjos valdytojo, dukra ir Agripa II sesuo. Jai buvo pavesta valdyti dalį Romos imperijos sričių Sirijoje. Pradžioje ji buvo ištekėjusi už Marko alabarčo Aleksandro iš Aleksandrijos, tačiau greitai, po jo mirties, vedė tėvo brolį Erodą iš Chalcis, po kurio mirties 48 m., kelis metus gyveno su savo broliu, Agripa II. Trečiuoju jos vyru tappo Polemonas, Kilikijos karalius, tačiau netrukus ji jį išvijo ir grįžo pas Agripą II, su kuriuo gyveno iki 60 m., kai Cezarėjoje pasirodė apaštalas Paulius iš Tarso (Apd 25:13-26:32).

Ištuštėjus Judėjai po Didžiojo žydų sukilimo (ji 66 m. buvo palanki žydams, tačiau sudeginus jos rūmis, simpatijos jiems išblėso), ji sužavėjo Titą Flavijų, ir, kartu su Agripa II, 75 m. vyko į Romą, tam pažadėjus ją vesti. Titui tapus imperatoriui 79 m., viešoji nuomonė privertė ją išsiųsti į gimtinę. Vėliau ji patyliukais grįžo į Romą ir buvo Tito meilužė.

Apie jos įtaką rašoma Juvenal "VI satyroje" bei Tacito "Istorijose", II. Ji buvo ir prancūzų dramaturgo Jean Racine tragedijos "Berenikė" (1670) veikėja.

Pastabos:

a) Berenikė yra makedoniečių vardas, reiškiantis "nešanti pergalę".

b) Kita Erodo Agripos I dukra buvo Mariamnė (g. 34 m.), sužieduota su Julius Archelaus Epiphanes, tačiau vestuvės neįvyko esant gyvam jos tėvui. Vestuvės iškėlė Agripa II, 49-50 m. tapęs tetrarchu. Toje santuokoje gimė dukra, pavadinta Berenike.

c) Žvaigždynas "Berenikės garbanos" (Coma Berenices) pavadintas kitos Berenikės (266-221 m. pr.m.e.), Mago iš Kirenės ir karalienės Apama dukros, Ptolomėjo III žmonos, garbei. Vyrui išvykus į žygį į Siriją, ji savo plaukus šventykloje paaukojo Venerai vardan laimingo vyro sugrįžimo. Plaukai paslaptingai dingo ir buvo kalbama, kad jie buvo paimti į dangų. Jos perstatytas (dabartinis) Benghazi miestas anksčiau buvo vadinamas jos vardu, Berenike. Ją 221 m. pr.m.e. nužudė Ptolomėjus IV.
Taip pat apie tai žr. >>>>>

Dzeuso skulptūra

Dzeuso skulptūra Olimpijoje – vienas iš 7 pasaulio stebuklų. Graikai laikė, kad tie, kurie nematė jos, yra nelaimingi. Graikų oratorius Dio Chryzostomas rašė, kad vieno žvilgsnio į statulą užtenka, kad žmogus užmirštų žemiškuosius rūpesčius.

Seated Zeus, Hermitage Olimpija buvo svarbus religinis centras, kuriame ypatingai garbintas Dzeusas. Jo garbei rengtos šventės ir sporto varžybos, taipogi ir olimpinės žaidynės. Apie 470 m. pr.m.e. nuspręsta pastatyti Dzeusui skirtą šventyklą ir pradėtos rinkti lėšos. Šventykla, vadovaujant Libonui, buvo statoma 466-456 m. pr.m.e. Marmurinį 64x27 m pastatą supo 34-ios per 2 m storio kolonos. Stogas taip pat buvo dengtas marmuro plokštelėmis. Išorines sienas puošė bareljefai, vaizduojantys 12-a Heraklio žygdarbių. Į vidų buvo patenkamo pro 10 m aukščio bronzines duris.

Skulptūros sukūrimui pasirinko Fidiją, iki tol sukūrusį dvi Atėnės skulptūras. Skulptorius paliepė 80 m kairiau šventyklos įrengti dirbtuves, kurių dydis atitiko šventyklos dydį. Joje už purpurinės uždangos su dviem pagalbininkais kūrė griausmavaldžio skulptūrą. Fidijas buvo ypač priekabus prie medžiagų, ypač dramblio kaulo. Vėliau su apsauga atgabeno brangakmenius ir 200 kg gryno aukso. Iš aukso buvo sukurti Dzeuso drabužiai, kairėje rankoje laikomas skeptras su ereliu, pergalės deivės Nikės skulptūra, laikoma dešinėje rankoje, ir alyvmedžio šakelių vainikas.

Skulptūra buvo baigta 435 m. pr.m.e. ir buvo 12 m aukščio. Jos pagrindas buvo 6 m ir 1 m aukščio. Jos karkasas buvo pagamintas iš medžio, tačiau išorė buvo prabangi. Dzeuso oda buvo iš dramblio kaulo plokštelių, drabužiai – aukso lakštų. Dievas sėdėjo soste, papuoštame juodmedžiu ir brangakmeniais. Sosto kojos vaizdavo šokančias Nikes. Dar buvo pavaizduoti kentaurai, lapitai, Tesėjaus ir Heraklio žygdarbiai, graikų kovos su amazonėmis. Dzeuso kojos buvo padėtos ant suoliuko, kurį prilaikė du liūtai.

Pausanijus "Graikijos aprašyme" taip aprašo skulptūrą:
Ant jo galvos alyvmedžio šakelių vainikas. Dešinėje rankoje laiko Mergalės figūrėlę, pagamintą iš dramblio kaulo ir aukso... Kairėje rankoje skeptrą iš visų rūšių metalo, su viršuje tupinčiu ereliu. Jo sandalai iš aukso, rūbai taip pat auksiniai. Drabužiai papuošti gyvūnais ir lelijomis. Sostas išpuoštas auksu, brangiaisiais akmenimis, ebonitu ir dramblio kaulu.

435 m. pr.m.e. įvyko iškilmingas statulos pristatymas. Atvyko įtakingiausia Graikijos žmonės. Jie buvo pritrenkti to, ką pamatė. ",,, nors šventykla didžiulė, sėdinčio Dzeuso galva veik remiasi į lubas, atrodė, kad jei dievų valdovas sumanytų atsistoti, jis nukeltų stogą", rašė Strabonas. Griausmavaldžio akys, didumo sulig kumščiu, žibėjo. Atrodė, kad jose gimsta žaibai. Galva ir pečiai blizgėjo, mat Fidijas paliepė prie statulos pagrindo iškirsti stačiakampį baseiną, į kurio vandenį įpildavo alyvos – šviesa pro duris krito į baseino paviršių ir atsispindėjo į viršų. Kalbėjo, kad pats dievas buvo nusileidęs pas Fidiją, kad jam pozuotų.

Apie 40 m. Kaligula sumanė pergabenti statulą į Romą. Buvo pasiųsti darbininkai. Tačiau, pagal legendą, statula nusikvatojo, ir išsigandę darbininkai išsibėgiojo. 2 a. statula gerokai nukentėjo per žemės drebėjimą. 4 a. pabaigoje imperatorius Teodosijus I, įtvirtindamas krikščionybę, uždraudė olimpines žaidynes kaip pagoniškų kultų dalį. 391 m. buvo uždarytos graikų šventyklos. Iš Dzeuso šventyklos beliko tik pamatai, kelios kolonos ir skulptūros. Dzeuso statulą 5 a. pradžioje pervežė į Konstantinopolį. 462 m. Lausejono rūmai, kuriuose ji buvo, sudegė. Kartu sudegė ir Fidijaus kūrinys. 1958 m. buvo atrastos Fidijaus dirbtuvės.

Knido Afroditė

Knido Afroditė - viena žinomiausių Praksitelo (4 a. pr.m.e.) skulptūrų. Ji ir jos kopijos dažnai vadinamos Venus Pucida (Kuklioji Venera). Joje vaizduojama deivė, besirengianti apsiplovimo apeigoms, atstatančioms nekaltybę, - nusimetanti apdarus kaire ranka ir kukliai pridengianti genitalijas dešine ranka.

Cnidus Aphrodite, Marble copy Statula tapo garsi dėl jos grožio, įžvelgiamo iš visų pusių, ir dar dėl to, kad buvo viena pirmųjų deivės visiškai nuogo kūno pavaizdavimų. Anot, greičiausia apokrifinio, Plinijaus pasakojimo, Praksitelas gavo Koso užsakymą Afroditės skulptūros sukūrimui. Jis sukūrė du variantus - visiškai apsirengusios ir visiškai nuogos. Pasipiktinę Koso gyventojai atmetė nuogą deivės atvaizdą, ir pasirinko apsirengusią. Šios išvaizda nežinoma, nes skulptūra neišliko. - tuo labiau, kad ji nesulaukė išskirtinio dėmesio. Atmęstąją nuogą Afroditę įsigijo Knido miestas ir pastatė lauke, kas leido skulptūrą laisvai apžiūrinėti iš visų pusių. Ir netruko pagarsėti. Pasakojama, kad, atseit, pati Afroditė, išgirdusi apie ją, atėjo jos pažiūrėti ir nustebusi paklausė: "Kur gi jis mane matė nuogą?" Teigiama, kad Afroditės modeliu Praksitelas naudojo kurtizanę Phrynę, kas sudarė pagrindą įvairių gandų sklidimui.

Pseudo-Lukiano dialoge "Erotas" (ko gero remiantis dėme marmure ienos šlaunies užpakalinėje dalyje) pasakojama, kad statula atrodė tokia gyva, kad vienas jaunuolis pabandė atlikti meilės aktą su ja (15 sk.). Dialoge pateikiamas ir detalus temenos aprašymas:
"Kiemas nebuvo steriliai išgrįstas akmenimis, o atvirkščiai, kaip ir patiktų Afroditei, užpiltas derlingu dirvožemiu: vaismedžiai su savo žalius vainikus kėlė į didelį aukštį, jų šakos audė didingą skliautą. Deivės pamėgtos mirtos savo šakomis su uogomis siekė kitus medžius. Lapija niekada nenusendavo, jų storos šakos visada buvo su lapais. Tiesą sakant, tarp jų galite pastebėti kai kuriuos nevaisingus medžius, tačiau jie buvo tokie pat puikūs, kaip jų vaisiai. Tokie buvo kiparisai ir platanai, kilę iki dangaus, kaip ir Dafnio medis, - kuris kadaise atstūmė Afroditę, tačiau dabar atėjo į čia ieškoti prieglobsčio. Gebenės meiliai apraizgę kiekvieną tų medžių. Sunkios vynuogių kekės kabo ant išsišakojusių vynuogienojų - ir Afroditė yra netgi žavesnė, kai susijungia su Bakchu: jų malonumai saldesni susijungę. Atskirai, juose mažiau prieskonių. Už įėjimo, šakų metamame pavėsyje, laukia patogūs gultai - iš tikro garsesnieji miesto žmonės tik retkarčiais aplanko tas žalias kalvas, tačiau paprastų minios čia būriuojasi švenčių dienomis, kad viešai pasiduotų meilės džiaugsmams".

Pačios Afroditės aprašymui pasitelkiama hiperbolė: "Kai jau išsėmėme tų vietų žavesį, nuskubėjome į pačią šventyklą. Deivė stovi centre; jos skulptūra padaryta iš Paroso marmuro. Jos lūpose kiek išdidi šypsena. Niekas nedengia jos grožio, kuris visas demonstruojamas, ir tik ranka nežymiai dengia jos kuklumą. Skulptoriaus menas pavyko taip gerai, kad atrodo, kad marmuras neteko savo kietumo perteikdamas jo kūno gracingumą".

Pati Knido Afroditė neišliko. Greičiausiai skulptūra buvo išvežta į Konstantinopolį (Istanbulą) ir dingo gaisro metu Nika riaušių metu. Iris Love mano, 1969 m. rado tik jos fragmentus, kurie dabar saugomi Britų muziejuje. Tačiau dauguma archeologų įsitikinę, kad tai kitos skulptūros fragmentai.

Apie Knido Afroditę žinome iš daugelio kopijų (bei pateikiamų aprašymų). Taip pat ji įkvėpė daugelio Venerų kūrėjus.

Žr. Ch. M. Havelock. The Aphrodite of Knidos and Her Succesors: A Historical Review of the Female Nude in Greek Art, 1995

Argo Hera

Argo Herajonas (Argos Heraion) – tai Herai skirta šventykla Argo mieste. Homero "Iliadoje" (IV 50-52) minimas epitetas "Argo Hera" (Here Argaeie) , kai pati Hera pasisako esanti Argo globėja. Matyt, gyventojų atmintis buvo išlaikiusi prisiminimą apie archaišką Didžiosios deivės atvaizdą. Vieta, ko gero pažyminti Heros kulto atėjimą į žemyninę Graikiją, yra tarp Argo ir Mikėnų. Pausanijus, ją aplankęs 2 a., ją vadino Prosymna. Toje vietoje rastos sienos ir kiti radiniai priskiriame Geometriniam laikotarpiui (kurio metu buvo sukurta "Iliada").

Temenos sudarė trys dirbtinės terasos. Senoji šventykla, sudegusi 423 m. pr.m.e., ir altorius atvirame lauke buvo viršutinėje terasoje. Garsioji Polikleito sukurta Heros dramblio kaulo ir auksu dengtos bronzos skulptūra buvo pastatyta Naujojoje šventykloje (kurią pastatė Eupolemas iš Argo) vidurinėje terasoje

Anot Dictys iš Kretos, būtent Herajone Agamemnonas buvo pasirinktas žygio prieš Troją vadu.

Šią vietą pirmasis identifikavo anglas T. Gordonas 1831 m., atlikęs kai kuriuos padrikus kasinėjimus (1836). Prabėgomis ją tyrinėjo H. Schliemann (1874). Tikrai šiuolaikišką Herajono tyrinėjimą, vadovaujant Ch. Waldstein, atliko Amerikos archeologijos institutas. Buvo rasta geležinių strypų ryšulėlis (oboloi), o taip pat tokio pat ilgio (apie 120 cm) tvirta geležinė sija – tarnavę kaip ilgio etalonai. Herajono abolus minėjo filosofas Herakleidas iš Ponto savo veikale "Apie etimologijas", kai aiškino piniginio vieneto obol (1/6 drahmos) pavadinimo kiltį.

Žr. Ch. A. Pfaff. The Argive Heraion: The architecture of the classical temple of Hera, 1992

Polikleitas

Polikleitas (Polykleitos, Polyklitos, Polyclitus), vadintas Vyresniuoju, 5-4 a. pr.m.e. graikų klasikos skulptorius. Jis priklausė Argo mokyklai, buvo Fidijaus amžininkas ir, graikų nuomone, jam prilygo. Jis Efese sukūrė Amazonę, laikomą tobulesne už Fidijaus ir Kresilo sukurtas Amazones. Jo didinga Hera Aro mieste buvo prilyginama Fidijaus Dzeusui (Olimpijoje). Taip pat jo buvo sukurta garsioje nuogo vyro, vadinamo Doryforu, su ietimi skulptūra, mums žinoma iš daugybės romėniškų jos kopijų. Kitos jo skulptūros buvo Diskoforas, Diadumenas (Diademos nešiotojas) ir Hermis, kuris kartą yra buvęs Lisimachijoje (Trakijoje). Anot Plinijaus, imperatorius Titas garbingoje vietoje laikė jo "Astragalizontus" (Jaunuolius, žaidžiančius kaulais).

Jo kūriniai neišliko, tačiau daugybė kopijų leidžia juos įsivaizduoti. Pagrindinis jo stiliaus elementas buvo atsipalaidavusius ir ramios pozos naudojimas, svorio pusiausvyros pakeitimas (kas vadinama contrapposto), suteikiančią skulptūroms natūralumo pojūtį, kuris buvo Polikleito populiarumo pagrindas.

Polikleitas sąmoningai įvedė naujoves skulptūroje, parašė "Kanoną" ir net sukūrį nuogo vyro skulptūrą, kaip pavyzdį estetikos teorijai. Pagrindinis principas buvo išreiškimas terminais symmetria, Hipokrato isonomia (arba pusiausvyros) principu ir rhythmos. "Tobulumas, jis sakė, ateina pamažu [para mikron] per daugelį skaičių" (Filonas. Mechanika). Polikleitas tuo norėjo pasakyti, kad statula turi būti sudaryta iš aiškiai apibrėžtų dalių, kurios visos tarpusavyje susijusios matematinių proporcijų ir pusiausvyrų sistema, be jokių abejonių išreiškiamų Pitagoro proporcijomis, panaudotoms tobuliems muzikiniams intervalams: 1:2 (oktava), 2:3 (harmoninė penktinė) ir 3:4 (harmoninė ketvirtinė). Jo liejimo ypatumas naudojant molines formas perteiktas garsiajame posakyje (pakartotame Plutarcho "Moralėje"), kad sunkiausia, kai molis yra po nagu.

Polikleitas turėjo tris mokinių kartas, kurių aktyviausios 4-3 a. pr.m.e. Plinijus ir Pausanijus mini apie 20 jo mokyklos skulptorių. Iš jų žinomiausi Skopas bei Lysipas. Jo sūnus Polikleitas Jaunesnysis irgi buvo skulptoriumi 4 a. pr.m.e., tačiau labiau pagarsėjo kaip architektas. Jis suprojektavo teatrą Epidaure.

Argas

Argas (Argosas) - miestas Graikijoje, netoli Nafplio, istorinio Graikijos uosto. Mikėnų laikais jis buvo vienas iš svarbiausių tvirtovių. Jo svarba po 6 a. pr.m.e. išblėso dėl greta kylančios Spartos. Argui atsisakius dalyvauti persų karuose, jo šalinosi dauguma kitų miestų. Taip pat jis užėmė neutralią poziciją Atėnų ir Spartos karų metu (5 a. pr.m.e.). Jį supantis rajonas vadinamas Argolidu (lot. Argeia), o gyventojai argivais (lot. argivi). Pavadinimas atėjo iš laikmečio iki graiko (peliasgeno) ir yra kildinamas iš mitinio jo įkūrėjo Argo, Dzeuso ir Niobės sūnaus. Homero laikais jis priklausė Agamemnono įpėdiniui.

Už 45 stadijų buvo Heros šventykla, kurioje vykdavo pagrindinė šventė, Hekatombaja. Tos šventės ištakos siejamos su Argo nužudymu (Hermio). Vyko svarstymai, kad Hermio epitetas Argeifontas, šiaip suprantamas kaip "Argo žudikas", gali būti siejamas su būdvardžiu argos, reiškiančiu "mirksintis" ar "greitas" (kurio šaknis arg- yra ir žodyje argyros - sidabras), ir gali turėti prasmę " ryškiai švytintis" ar ką nors panašaus, ir tik vėliau susietas su toponimu ar mitiniu Argu.

12 a. ant Larissa kalvos buvo pastatyta plis, Kastro Larissa. Argą užėmė kryžiuočiai, vėliau Venecija, o 1463 m. – otomanai. Morosinis jį atkovojo Venecijai 1686 m., tačiau otomonai vėl jį atsiėmė 1716 m. Po Graikijos nepriklausomybės karo tapo Graikijos karalystės dalimi.

Šiuo metu Arge gyvena per 28 tūkst. gyventojų. Pro miestą eina geležinkelis. Senojo miesto liekanos yra išlikę ir miestas lankomas turistų. Miesto archeologijos muziejuje yra radiniai ne tik iš apylinkių, bet ir iš Lernos. Tačiau pagrindinė ekonomikos sritis yra žemdirbystė, o pagrindinė kultūra – citrusiniai. Dar populiarūs alyvmedžiai.

Paladiumas

Paladiumas - atvaizdas iš neatmenamų laikų , nuo kurios priklausė miesto saugumas. Išskirtinas paladiumas, kurį iš Trojos pavogė Odisėjas ir Diomedas.

Sakoma, kad Trojos paladiumas buvo atvaizdas Paladės (kurią graikai tapatino su Atėne, o romėnai su Minerva)., ir kuris, atseit, nukrito iš dangaus kai atsakymas į Iluso, Trojos įkūrėjo, maldą. Troja negalėjo būti užimta tol, kol joje buvo paladiumas. Todėl Trojos karo metu Odisėjas ir Diomedas išvogė jį. Atseit paladiumo svarbą graikams atskleidė Helenas, Priamo sūnus. Pagal skirtingas versijas, jis nukeliavo į Atėnus, Argą, Spartą arba Romą. Į Romą jį atgabeno arba Aeneas (o Diomedas iš tikro pagrobė tik paladiumo kopiją), ištremtas trojėnas, arba pats Diomedas. Jis buvo saugomas Romos forumo Vesta šventykloje. Vėlyvosios Antikos laikais buvo kalbama, kad Konstantinas išvežė paladiumą į Konstantinopolį ir pakasė po Konstantino statula.

Gustiniano Atėnė

Athena Gustiniani Pariano marmuro Gustiniano Atėnė arba Minerva yra graikiškos 5-4 a. pr.m.e. Atėnės Paladės kopija. Ji buvo surasta 17 a. pradžioje dešimtbriaunio nimfėjumo ant Esquiline kalvos griuvėsiuose – tai leido jį klaidingai pavadinti "Medica Minervos šventykla". Tačiau dar 17 a. Pietro Santi Bartoli nurodė kitą atradimo vietą, "Santa Maria sopra Minerva", pastatytą, atseit, virš Minervos šventyklos (Pompėjaus Didžiojo, 62 m. pr.m.e.). 19 a. buvo paneigta, kad gali būti Fidijo skulptūros kopija. Dėl savo kokybės Atėnės skulptūra dažnai laikoma kulto objekto, o ne puošmena. Gyvatė prie dešinės kojos primena Erichtonioną.

Skulptūra pavadinta taip todėl, kad buvo Vincenzo Gustiniani kolekcijoje. Jis 17 a. pastatė Romos Gustiniani rūmus ir surinko meno kolekciją, kuri perteikta graviūrose ("Galleria Gustiniana", 1631). Atėnės skulptūra išvengė Gustiniano kolekcijos likimo – Napoleono invazijos metu kolekcija 1807 m. buvo perkelta į Paryžių, kur dalinai išskirstyta. 1815 m. likusią dalį, tarp jų 170 paveikslų, nupirko Prūsijos monarchas Fridrichas Vilhelmas III ir pervežė į Berlyną, kur sudarė dalį karališkojo muziejaus. Tuo tarpu Minervą 1805 m. nupirko Lucien Bonaparte ir ji buvo pastatyta jo rezidencijoje Romoje, Palazzo Nunez. 1817 m. jis ją pardavė popiežiui Pijui VII, kuris įrenginėjo Braccio Nuovo, atidarytą 1822 m. Ten ji yra iki šiandien.

 

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklis
NSO svetainė