F. Nyčė. Apie tiesą ir melą amoralia prasme. MiniPedia: Lithuanian

„Apie tiesą ir melą amoralia prasme“ (1873, Uber Wahrheit und Luge im aussermoralischen Sinne) - F. Nyčės ankstyva filosofinė esė, išspausdinta jo sesers Elizabetės tik 1896 m., jau filosofui mentališkai sergant. Kai kurie ją laiko kertine visam Nyčės mokymui ir, iš dalies, atspindi įtaką, gautą studijuojant Bonos ir Lepcigo un-tuose. Joje Nyčė bando iš tolo pažvelgti į žmogaus gyvenimo aspektus ir aptaria tuometinių tiesos ir sąvokų sampratas paaiškinimą (ir kartu jų kritiką), kurios, anot jo, kilo iš paties kalbos įsitvirtinimo: „Kiekvienas žodis akimirksniu tampa sąvoka...“ (žr. >>>>). O sąvokos yra metaforos, neatitinkančios tikrovės.
Ir nors visos sąvokos yra žmonių sukurtos metaforos (bendru susitarimu, siekiant palengvinti bendravimą), žmonės pamiršta šį faktą ir ima tikėti, kad jos yra „tiesos’ ir atitinka tikrovę…“. Bet kas gi tada tiesa? „Lankstus metaforų, metonimijų ir antropomorfizmų būrys...“ (žr. >>>>).

Tos idėjos apie tiesą ir jos ryšį su žmonių kalba padarė įtaką postmodernizmo ir kitiems teoretikams (Ž. Derida, Ž. Delezė, A. Nehamas^*), A. Danto, M. Klark^**) ir kt.), o esė yra vienas iš veikalų, labiausiai prisidėjusių prie Nyčės kaip „postmodernizmo krikštatėvio“ reputacijos (nors ir prieštaringai vertinamos). Raymond Geuss’as^***) 2005-ais palygino Nyčės požiūrį į kalbą šioje esė su vėlesniojo Vitgenšteino požiūriu, nes jame sušvelninamas „skirtumas tarp tiesioginio ir metaforinio [kalbos] vartojimo“; ir jau prieš kelis dešimtmečius E. Heleris^****) irgi pastebėjo jų panašumą.

Esė parašymui įtakos turėjo ir John Winckelmann’o „Meno istorija“ (1764), kurioje senovės Graikija giriama kaip paprastumo, racionalios ramybės ir meninės vizijos pavyzdys, bei A. Šopenhauerio ateistinis „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ (1995), kuriame pateikiamas neramus požiūris į pasaulį ir atmetami religiniai apribojimai. Paveikė ir Heymann Steinthal’io, prieš pora metų rašiusio, kad nesąmoningi ir iracionalūs psichologiniai potraukiai (veikiantys kalbų evoliuciją) ir jų kalbos susiformuoja „be jiems svetimos logikos“.

Esė pradedama alegorija apie pažinimo sutvėrimą ir tada pareiškia „Tokią istoriją galima sugalvoti… [,bet] kokia betiksle ir savavališka išimtimi gamtoje atrodo mūsų protas“ (žr.>>>>). Nyčė pabrėžia, kad visata egzistavo prieš žmogų ir jo intelektą, ir ta pati visata, beveik visiškai nepakitusi, egzistuos ir po žmogaus mirties. Intelektas veikia siekdamas išsaugoti žmogų, kad apgautų jį, priversdamas patikėti, jog jis visatoje turi tam tikrą svarbą, kurios jam tiesiog trūksta. Žmogus yra „pasinėręs į iliuzijas ir sapnus“, nes akys mato tik „formas“, bet neieško tiesos.

Tačiau tik pamiršęs, kad pažymėjimai buvo sukurti savavališkai, žmogus gali manyti turintis bent kokią nors sampratą apie tiesą. Net kalba stokoja tiesos, nes žodžiai tėra unikalaus stimulo netobulos metaforos. Panašiai ir laiko bei erdvės sąvokos empiriniuose moksluose yra žmogaus sukurtos, tačiau nenumato tiesos. Taigi, pirmojoje savo esė dalyje Nyčė teigia, kad nėra universalios objektyvios tiesos ir kad kalbos sąvokos yra bejėgės perteikti visą tiesą.

Antroje esė dalyje palyginami dviejų hipotetinių figūrų - racionalaus žmogaus ir intuityvaus žmogaus - veiksmai ir gyvenimai. Intuityvus žmogus yra tas, kuris gyvena laisvai nuo sąvokų, kurias racionalus žmogus laiko tiesa. Remdamasis graikų mitologiją, Nyčė intuityvų žmogų laiko kūrybiškumo šaltiniu, kuris savo ruožtu leidžia sukurti civilizaciją. Nors jis pripažįsta, kad intuityvus žmogus yra linkęs į didesnį nusivylimą ir nors intuityvus žmogus yra pažeidžiamas gilesnių kančių ir netgi dažnesnių kančių, racionalus žmogus nepatirs tiek daug džiaugsmo kaip intuityvus žmogus.

Nyčės kalbos kritika buvo vertinama kaip ryžtingas posūkis nuo padidėjusio žmogaus tikėjimo kalbos gebėjimu tinkamai reprezentuoti ir kiekybiškai įvertinti tikrovę. Pirmapradė kalba buvo žmogaus instrumentas, nes perteikė individualią patirtį, kilusią iš meninio impulso, tačiau susitarimams užėmus impulsų vietą, kalba įgijo autonomiją, anksčiau skirtą tik žmogui. Tokios mąstymo linijos yra svarbios kitiems filosofams, kaip M. Fuko, „Dalykų tvarkoje“ (1966) teigiančio, kad žmogus tapo kalbos tarnu - ir tai žymėjo „žmogaus pabaigą“.

Kiti Nyčės lingvistikos kritiką laikė tokia išsamia, kad ji visiškai diskredituoja metafizikos studijas, pašalindama iš visų teiginių apie tiesą argumentus. O dar kiti teigė, kad Nyčės pagrindinis dėmesys buvo skiriamas interpretacijos klausimui. Vis tik Nyčės raštai leidžia manyti, kad nors nė viena interpretacija negali būti visiškai patenkinama, yra interpretacijų, kurios subjektui suteikia daugiau teisingumo. Taigi, Nyčė susilaiko nuo visiško savo laikmečio progresyvių tendencijų atmetimo, tačiau siūlo išsaugoti tam tikrą skepticizmą ir individo autonomiją, kad būtų išvengta M. Fuko minimos žmogaus pabaigos.

Esė keliamas ir klausimas: iš kur kyla noras ieškoti tiesos? Nyčės požiūris į empirinius mokslus kaip į bičių avilį, pastatytą ant savęs paties, be ištakų tiesoje, leidžia manyti, kad empiriniai tyrimai, kurie, pasak modernizmo laikotarpio, buvo įsišakniję savanaudiškoje tuštybėje ir todėl negalėjo atskleisti jokios tiesos, įsišaknijusios už priimtų esamų „žinių“ ribų. Esėje teigiama, kad tinkamas tiesos ieškojimas turėtų kilti iš meninio impulso, kuris žmogų paveikia unikaliu ir nauju būdu, o ne iš racionalaus mokslo progreso, kuris tik remiasi esamu mokslu ir tik tesiekia jį pateisinti.

^*) Aleksandras Nechamasas (Alexander Nehamas, g. 1946 m.) - graikų kilmės amerikiečių filosofas, Prinstono un-to profesorius (nuo 1990 m.). Užsiima graikų filosofija, estetika, F. Nyčės, M. Fuko mokymais bei literatūros teorija. Žinomumą jam suteikė „Nyčė: gyvenimas kaip literatūra“ (1985), kurioje teigė, kad Nyčė gyvenimą ir pasaulį mąstė pagal literatūrinio teksto modelį. Pastaruoju metu jis išgarsėjo dėl savo požiūrio, kad filosofija turėtų pagrįsti gyvenimo formą, to taip pat dėl to, kad pritaria TV meninei vertei; ši nuomonė išryškėja ir jo knygoje „Tik laimės pažadas“ (2007).

^**) Modemarė Klark (Maudemarie Clark, g. 1945 m.) - amerikiečių filosofė, žinoma darbais apie F.Nyčę. Ir 19 a. vokiečių filosofijos studijomis. Ji aptaria pažinimo, tiesos ir vertybių klausimus Nyčės darbuose. Išleido kelias knygas, tarp jų ir „Nyčė apie tiesą ir filosofiją“ (1991).

^***) Reimondas Geusas (Raymond Geuss, g. 1946 m.) - amerikiečių politikos filosofas, Kembridžo un-to profesorius (nuo 1993 m.) pagrindinį dėmesį skiriantis 19-20 a. Europos filosofijai. Žinomas dėl trijų priežasčių: ankstyvojo ideologijos kritikos aprašymo knygoje „Kritinės teorijos idėja“ (1981); darbų rinkinio, kuris per pastarąjį dešimtmetį prisidėjo prie politinio realizmo atsiradimo anglakalbių politinėje filosofijoje, įskaitant „Filosofiją ir realiąją politiką“ (2008); ir įvairių savarankiškų esė apie estetiką, Nyčę, kontekstualizmą, fenomenologiją, intelektualinę istoriją, kultūrą ir senovės filosofiją.

^****) Erikas Heleris (Erich Heller, 1911-1990) – žydų iš Čekijos kilmės britų eseistas, žinomas 19-20 a. filosofijos ir literatūros vokiečių kalba kritinėmis studijomis. Į JK emigravo 1939 m. 1960-79 m. dirbo JAV. Įtakingomis buvo jo Gėtės, F. Nyčės, F. Kafkos, R.M. Rilkės, T. Mano kūrinių interpretacijos. Su „Trimis esė“ (1964) apie Nyčę ir rinkiniu „Nyčės svarba“ (1988) išgarsėjo kaip Nyčės žinovas.

Kažkuriame tolimame Visatos, apšviestos begalinių saulių sistemų šviesos, kampelyje kadaise buvo žvaigždė, kurioje protingi gyvūnai išrado pažinimą. Tai buvo iškiliausia ir apgaulingiausia „pasaulinės istorijos“ akimirka: tačiau vis tik tik viena akimirka. Po šito gamta dar kažkiek pakvėpavo, o tada žvaigždė atšalo ir protingiems gyvūnams teko išmirti. Nyčė. Apie tiesą ir melą

Tokią istoriją galima sugalvoti, tačiau vis tik jis mums nepakankamai iliustruotų, kokia apgailėtina, kokia vaiduokliška ir nepastovia, kokia betiksle ir savavališka išimtimi gamtoje atrodo mūsų protas. Amžinybes jo nebuvo; ir kai jis vėl užbaigs egzistavimą, nieko nenutiks. Nes tam protui nėra jokios paskirties, išeinančios už žmogaus gyvenimo ribų. Ne, jis visiškai priklauso žmogui – ir tik jo savininkas ir išradėjas taip karštai ir su patosu priima jį taip, kad tarsi jame suktųsi pasaulio ašys. Tačiau jei galėtume pabendrauti su moskitu, suprastume, kad jis oru skrieja irgi su tokiu pat patosu jausdamasis skraidančia pasaulio bamba. Gamtoje nėra nieko ir nesvarbaus, kad negalėtų esant mažiausiam šios pažinimo jėgos kvėptelėjimo išsipūsti tarsi balionas; panašiai, kaip kiekvienas durininkas nori kad juo žavėtųsi, taip ir išdidžiausias iš žmonių, filosofas, galvoja, kad į jo poelgius ir mintis nukreipti visos Visatos žvilgsniai iš visų tolimiausių jų kampelių.

Keista, kad tai gali būti proto padarinys, nes juk jis duotas kaip tik tam, kad padėtų nelaimingiausioms, silpniausioms ir neilgametėms būtybėms, kad bent minutei jas išlaikytų šiame gyvenime, iš kurio jos be jo turėtų pagrįstai bėgti lyg tasai Lesingo sūnui¹⁾. Toji puikybė, susijusi su gebėjimu pažinti ir jausti, apgaubia žmogaus akis ir jausmus aklinu rūku, todėl apgaudinėja jį dėl egzistencijos vertės, nes savyje turi labiausiai savimeilę glostančią paties pažinimo įvertinimą. Jo veiklos išdava – apgaulė, bet ir atskiros jo apraiškos daugiau ar mažiau turi tą patį pobūdį.

Protas, kaip individo išsaugojimo priemonė, apsimetinėdamas vysto savo pagrindines galias; nes tai yra priemonė, kuria silpnesni, mažiau stiprūs individai išsaugo save, nes jiems negali kovoti už būvį ragais ar plėšriųjų žvėrių iltimis. Žmoguje šis apsimetinėjimo menas pasiekia aukščiausią tašką: čia apgaulė, savimeilė, melas ir gudravimas, kalbėjimas už nugaros, savęs iškėlimas, gyvenimas svetimame spindesyje, kaukės, susitarimų nesilaikymas, vaidyba prieš kitus ir prieš save – trumpai tariant, nuolatinis bruzdėjimas aplink vienintelę tuštybės liepsną – yra tiek taisykle, tiek dėsniu, kad nėra beveik nieko taip nesuprantama, kaip tai, kaip tarp žmonių galėjo susidaryti nuoširdus ir tyras tiesos siekis. Jie yra giliai panirę į iliuzijas ir sapnus; jų akys teslysta tik daiktų paviršiumi ir mato „formas“; jų jutimai niekada neveda į tiesą, o tesitenkina tik dirgiklių priėmimu, žaisdami tarsi žaidimą apčiuopiamos anapus dalykų. Be to, žmogus visą gyvenimą leidžia apgaudinėti sapnams ir jo moralinis jausmas niekada net nebando tam užkirsti kelio – nors sakoma, kad yra žmonių knarkimą įveikusių vien tik valios jėga.

Ką iš tikro žmogus žino apie save! Ar jis nors kartą galėjo suvokti save visiškai, tarsi išdėliotą šviečiančioje vitrinoje? Argi gamta neslepia daug ko nuo jo, net ir apie jo kūną, daug ko, kad apžavėtų ir uždarytų jį išdidžioje, pasipūtusioje sąmonėje, - apie susirangiusias žarnas, sparčią kraujo tėkmę ir skaidulų raizginius? Ji išmetė raktą; ir vargas pražūtingam smalsumui, kuris gali tik vieną kartą žvilgtelėti pro sąmonės kambario plyšį ir pamatyti, kas už jo, ir pajusti, kad žmogus savo nežinojimo abejingumu ilsisi ant negailestingumo, gobšumo, nepasotinamumo ir žudymų, – ir tarsi ant tigro nugaros mėgaujantis savo sapnais. Tad iš kur visame pasaulyje kyla tiesos troškimas?

Tiek, kiek individas nori išsilaikyti tarp kitų individų, natūralioje situacijoje jis protą naudoja daugiausia vien apsimetimui. Tačiau kadangi žmogus iš poreikio ir nuobodulio nori egzistuoti socialiai, tarsi bandoje, jam reikia taikos sutarties ir jis stengiasi iš savo pasaulio išbraukti bent patį šiurkščiausią bellum omni contra omnes [visų karą prieš visus]. Ši taikos sutartis atneša kažką, kas atrodo kaip pirmasis žingsnis siekiant šio mįslingo tiesos siekio. Nes dabar yra nustatoma, kas nuo šiol bus „tiesa“; tai yra, išrandamas nuolat galiojantis ir privalomas daiktų įvardijimas, ir šis kalbinė įstatymdavystė taip pat pateikia ir pirmuosius tiesos dėsnius: pirmąkart atsiranda tiesos ir melo priešprieša. Melagis naudoja žinomus pavadinimus ir žodžius, kad netikrą pavaizduotų esant tikru; pvz., jis sako: „aš turtingas“, kai teisingai jo būklę reiktų apibūdinti „biednas“. Jis piktnaudžiauja nusistovėjusiais dalykais, laisvai keisdamas ar net iškraipydamas pavadinimus. Jei jis tai daro iš savanaudiškų ketinimų, kenkdamas kitiems, visuomenę liaunasi juo tikėti ir taip pašalina jį iš savo tarpo. Todėl žmones vengia apgaulės ne tiek, kiek vengia žalos dėl apgaulės; tai, ko jie tuo metu neapkenčiam daugiausia yra ne apgaulė, o blogos, žalingos tam tikrų apgaulės būdų pasekmės. Panašia ribota prasme žmogus trokšta ir tiesos: jis nori jos malonių, išsaugojančių gyvenimą pasekmių, tačiau jis abejingas grynam žinojimui, neduodančiam pasekmių; jis net priešiškas nemalonioms ir galimai kenksmingoms tiesoms. Ir be to, kaip dėl tų kalbos sąlygotumų? Ar jie yra žinojimo, tiesos jutimo produktais? Ar sutampa apibrėžimai ir dalykai? Ar kalba adekvati tikrovės išraiškai?

Tik per užsimiršimą žmogus gali kada nors pasiekti „tiesą“ ką tik nusakyta prasme. Jei jis nenorės tenkintis tiesa tautologijos forma, t.y. tuščiais apvalkalais, tai amžinai iliuzijas laikys tiesomis. Kas tai yra žodis? Nervinio suirzimo atvaizdavimas garsais. Tačiau daryti išvadą nuo nervinio susierzinimo į priežastį šalia mūsų, jau yra klaidingo ir nepateisinamo pakankamo pagrindo principo panaudojimo rezultatas²⁾. Jei lemiama sąlyga atsirandant kalbai būtų tik tiesa, o rinkdamiesi daiktų apibrėžimus žmonės vadovautųsi tik patikimumu, - tai kaip galėtume sakyti „akmuo kietas“, tarsi žodis „kietas“ reikštų kažką absoliutaus, o ne mūsų visiškai subjektyvų jutimą! Mes daiktus skirstome pagal gimines; „krūmas“ mums vyriškos giminės, o „rožė“ – moteriškos; tai visai atsitiktiniai priskyrimai! Kaip toli mes nuėjome už patikimumo ribų! Žodžiu „Schlange” mes žymime gyvatę: šis žymuo nurodo tik jos gebėjimą raitytis ir tai, taigi, tinka ir sliekui [„Schlange” reiškia ir „gyvatė“, ir „vinguriuoti, susisukti“]. Kokie atsitiktiniai žymėjimai ir kokie vienpusiai pasirinkimai, kuriuos suteikiame tai vienai, tai kitai daikto savybei! Greta išrikiuotos skirtingos kalbos rodo, kad tai, kas turi prasmę žodžiuose, niekada nebūna tiesa, niekada nėra tiesa, niekada nėra adekvačiu išsireiškimu, - nes kitaip nebūtų tiek daug kalbų³⁾. „Daiktas savyje“ (nes būtent tokia būtų gryna tiesa be pasekmių) absoliučiai nepasiekiamas kalbos kūrėjams ir aplamai nevertas to, kad jis būtų siekiamas. Žymimi tik daiktų santykiai su žmogumi ir jų išraiškai pasitelkiamas drąsiausios metaforos. Nervinis stimulas, pirmąkart transponuotas į vaizdą – pirmoji metafora. Savo ruožtu, vaizdas imituojamas garsu – antroji metafora.

Ir kaskart įvyksta peršokimas į kitos ir visiškai kitokios srities vidurį. Galima įsivaizduoti visiškai kurčią žmogų, niekada neturėjusį garsų ir muzikos pojūčio. Gali būti, kad jis su nuostaba nusistebės E. Chladnio⁴⁾ garsinėmis figūromis smėlyje; gal jis aptiks jų priežastį stygos virpesiuose ir dabar gali prisiekinėti, kad jis privalo žinoti, ką žmonės laiko „garsu“. Taip vyksta ir su visais mumis kalbos atžvilgiu: mes tikim, kad kažką žinom apie pačius daiktus, kai kalbam apie medžius, spalvas, sniegą ir gėles; ir vis tik mes neturime nieko, išskyrus metaforas daiktams – metaforas, kurios visiškai neatitinka pradinių esybių. Lygiai taip, kaip garsas pasirodo kaip smėlio figūra, taip ir daikto savyje paslaptingas X pradžioje pasireiškia kaip nervinis stimulas, tada kaip vaizdas ir galiausiai, kaip garsas. Tokiu būdu kalbos atsiradimas jokiu atveju nevyksta logiškai ir visa medžiaga, kurioje ir su kuria žmogus, mokslininkas ir filosofas, dirba ir kuria tiesas, jei ir nekilusi iš šalies, kur nieko nėra⁵⁾, tai, bent jau, neatsiranda iš daiktų prigimties.

Skirkime dar laiko sąvokų susidarymui. Kiekvienas žodis akimirksniu tampa sąvoka tokiu mastu, kokiu neskirtas tarnauti priminimu apie unikalią ir visiškai individualią pradinę patirtį, kuriai dėkingas savo kiltimi; tačiau tuo pat metu žodis tampa sąvoka tokiu mastu, kokiu tinka daugybei daugiau ar mažiau panašių atvejų – tai reiškia, paprastai tariant, niekada nepanašiems atvejams. Kiekviena koncepcija atsiranda palyginant nelygius dalykus. Kaip joks lapas niekada nėra visiškai lygus kitam, taip ir sąvoka „lapas“ sudaroma laisvai atmetamiems individualiems skirtumams ir užmirštant skiriamuosius aspektus. Tai pažadina mintį, kad gamtoje, be lapų, egzistuoja „lapas“, esantis jų pradiniu vaizdiniu, kurio pavyzdžiu sudaromi, suformuojami, nustatomi dydžiai, nuspalvinami ir suraitomi visi lapai, tačiau tai padaroma neįgudusiomis rankomis, todėl jokia jo kopija negali būti teisingu, patikimu ir tiksliu pradinės formos atvaizdavimu. Mes vadiname žmogų „sąžiningu“, o tada tiesiog klausiame: „Kodėl šiandien jis elgėsi sąžiningai?“. Mūsų atsakymas paprastai yra: dėl savo sąžiningumo. Sąžiningumas! Tai savo ruožtu tas pat: lapas yra visų lapų priežastis. Mes absoliučiai nieko nežinome apie pagrindinę savybę, kuri vadinasi „sąžiningumas“, tačiau mes žinome apie nesuskaičiuojamus individualius ir, tokiu būdu, nevienodus veiksmus, kuriuos palyginame, nekreipdami dėmesio į jų skirtumus, - ir tada juos vadindami „sąžiningais“.

Galiausiai iš jų sudarome qualitas occulta[paslėptą savybę] pavadindami ją „sąžiningumu“. Gauname sąvoką ir formą, atmesdami tai, kas individualu ir specifiška, tuo metu kai gamta nežino nei formų, nei sąvokų nei kokių nors rūšių, o tik X, kuris lieka mums nepasiekiamu ir neapibrėžtu. Nes ir mūsų individo ir rūšies priešpastatymas yra kažkas antropomorfiško ir nekyla iš daiktų prigimties; nors mes net ir nesiryžtame pasakyti, kad jis jos neatitinka, kad tasai priešpastatymas neatitinka daiktų prigimčiai: tai, žinoma, būtų dogmatiniu tvirtinimu ir, kai toks, būtų lygiai taip pat neįrodomu kaip ir jo priešybė.

Kas gi tada tiesa? Lankstus metaforų, metonimijų ir antropomorfizmų būrys, trumpiau kalbant, visuma žmonių santykių, poetiškai retoriškai sustiprintų, perkeltų ir pagražintų, kurie po ilgo naudojimo žmonėms atrodo nusistovėję, kanoniniai ir privalomi. Tiesos – tai iliuzijos, apie kurias užmiršome, tai sudėvėtos ir jausmų jėgos netekusios metaforos, monetos su nusitrynusiais atvaizdais ir dabar telaikomos metalu, o ne pinigu.

Mes iki šiol nežinome, iš kur kyla tiesos siekis. Iki šios tegirdėjome tik apie įsipareigojimą, kurį mūsų egzistavimui uždeda visuomenė; būti teisingu reiškia naudoti įprastas metaforas. Taigi, išsireiškiant moraline prasme, tai būtinybė meluoti pagal nustatytą susitarimą, meluoti kartu su banda ir taip, kaip tai būtina visiems.

Tiesa, dabar žmogus užmiršta tai. Taigi, jis meluoja kaip nurodyta, nesąmoningai ir pagal daugiaamžius įpročius – ir to nesąmoningumo ir užmaršumo dėka pasiekia savąjį tiesos pojūtį. Iš to jutimo, kad vieną daiktą tenka vadinti „raudonu“, o kitą – „šaltu“, o trečią – „kurčiu“, kyla moralinis impulsas tiesos atžvilgiu. Pagarba, patikimumas ir tiesos naudingumas – tai žmogus rodo sau priešpastatydamas melagiui, kuriuo niekas nepasitiki ir kurio visi šalinasi. Kaip „protinga“ būtybė jis dabar savo poelgius atiduoda valdyti abstrakcijoms. Jis daugiau sau neleis, kad jį patrauktų netikėti įspūdžiai, intuicijos. Iš pradžių jis apibendrina visus tuos įspūdžius į ne tokias spalvingas ir šaltesnes sąvokas, kad joms galima būtų patikėti savo gyvenimo ir elgesio priežiūrą. Visa, kas žmogų skiria nuo gyvūnų, priklauso nuo šio gebėjimo paversti suvokiamas metaforas į sausą Trampo tiesa ir melas

schemą ir, tokiu būdu, ištirpinti vaizdą sąvokoje. Nes šių schemų pasaulyje įmanoma tai, kas niekad nebuvo pasiekiama betarpiškais įspūdžiais – pastatyti kastų ir lygių piramidę, sukurti naują įstatymų, privilegijų, pavaldumų ir aiškiai nubrėžtų ribų pasaulį – naująjį pasaulį, kuris dabar priešpastatytas aiškiam pirminių įspūdžių pasauliui kaip tvirtesnis, universalesnis, žinomesnis ir žmogiškesnis nei betarpiškai suvokiamas pasaulis ir, tokiu būdu, reguliuojantis ir imperatyvus pasaulis. Ir kai kiekviena suvokimo metafora yra individuali ir neturi sau lygių, o todėl geba išsisukti bet kokios klasifikacijos, didysis sąvokų pastatas rodo griežtą Romos kolumbarijaus teisingumą ir savo logiškumu skleidžia tą jėgą ir šaltumą, kurie būdingi matematikai. Į ką padvelkė tasai [logikos] šaltis, vargu ar patikės, kad net sąvoka, kaulėta, keturkampė ir judri tarsi žaidimo kauliukas, vis tik tėra vien metaforos pėdsaku ir kad iliuzija, įpainiota į meninį nervinio sudirginimo pernešimą į vaizdus, yra kiekvienos atskiros sąvokos jei ne motina, tai bent senele⁶⁾. Tačiau šiame konceptualiai mėšliname žaidime „tiesa“ reiškia panaudoti kiekvieną žaidimo kauliuką pagal paskirtį, teisingai paskaičiuoti jo taškus, suformuluoti teisingas kategorijas ir niekada nepažeisti kastų ir klasinių lygių tvarkos. Panašiai, kaip romėnai ir etruskai dangų dalino griežtomis matematinėmis linijomis ir talpino dievą į kiekvieną tokiu būdu apribotą sritį tarsi templum, taip ir kiekviena tauta virs savęs turi tokį pat matematiškai padalintą dangų ir mano, kad tiesa reikalauja, kad kiekvieno konceptualaus dievo reikia ieškoti tik jo srityje. Čia, žinoma, gali žavėtis žmogumi kaip galingu statytoju, kuriam pavyksta pastatyti nepaprastai sudėtingą sąvokų kupolą ant palaikių pamatų ir tarsi ant tekančio vandens. Aišku, kad jį palaikytų tokie pamatai, jo konstrukcija turi būti panaši į voeratinklį, - pakankamai lengva, kad ją neštų banga, ir pakanakama tvirta, kad jos nesuplėšytų joks vėjas.

Būdamas statybų genijumi, žmogus iškyla gerokai aukščiau už bitę: kai bitė lipdo iš vaško, kurį ji renka gamtoje, žmogus stato iš gerokai subtilesnės sąvokų medžiagos, kurį jam pirma tenka pasigaminti iš savęs. Dėl to jis vertas didžiausio pagyrimo, tačiau ne dėl jo tiesos ar gryno dalykų žinojimo siekio. Kai kas nors kažką slepia už krūmo, ieško to ten ir randa, tao tokioje paieškoje ir suradime nėra nieko pagirtino. Tačiau būtent taip vyksta „tiesos“ paieška ir suradimas proto sferoje. Jei aš sugalvoju žinduolio apibrėžimą, o tada, apžiūrėjęs kupranugarį, sakau: „Pažvelk, žinduolis!“, tai aš iš tikro tokiu būdu išreiškiu tiesą, tačiau ta tiesa ribotos vertės. Kitais žodžiais tariant, tai visiškai antropomorfinė tiesa, kurioje nėra nė vieno punkto, kuris būtų „tikras savyje“ ar tikrai ir visuotinai reikšmingas šalia žmogaus. Iš esmės, tai, kad tyrinėtojas ieško tokių tiesų, tėra tik pasaulio vertimas žmogumi. Jis siekia suprasti pasaulį kaip kažką analogiško žmogui ir geriausiu atveju savo kova pasiekia asimiliacijos jausmą. Panašiai kaip astrologai laikė žvaigždes tarnaujančiomis žmogui ir susijusiomis su jo laime ir liūdesiu, toks tyrėjas visą Visatą nagrinėja sąryšyje su žmogumi: visą Visatą kaip be galo padaugintą vieno pradinio garso – žmogaus – aidą. Jo metodas tame, kad jis į žmogų žiūri kaip į visų dalykų matą, tačiau kartu iš vėl išvedžioja iš klaidos, laikydamas, kad tuos dalykus turi betarpiškai prieš save kaip paprastus objektus. Jis užmiršta, kad pirminės vaizdžios metaforos – tik metaforos ir jas palaiko pačiais dalykais.

Tik užmiršus tą primityvų metaforų pasaulį įmanoma gyventi ramiai, užtikrintai ir nepertraukiamai; tik vaizdų, kurie pradžioje sruvo iš pirminės žmogaus vaizduotės tarsi ugninis skystis, kiekio sukietėjimo ir sustingimo dėka, tik nenugalimu tikėjimu tuo, kad ši saulė, šis langas, šis stalas yra tiesa savyje, - o trumpiau kalbant, tik užmirštant, kad jis pats yra meninis kuriantis subjektas, žmogus gyvena kažkiek ramiai, užtikrintai ir nepertraukiamai. Jei jis nors akimirkai sugebėtų ištrūkti iš to tikėjimo kalėjimo sienų, jo „savimonė“ būtų nedelsiant sunaikinta. Jam net sunku prisipažinti, kad vabzdys ar paukštis suvokia visai kitą pasaulį [žr. Ką reiškia būti šikšnosparniu?] nei suvokiamą žmogaus ir kad klausimas apie tai, kuris tų suvokimų apie pasaulį yra tikresnis, yra visiškai beprasmis, nes tai turėtų būti nuspręsta iš anksto pagal teisingo suvokimo kriterijų, t.y. pagal kriterijų, kurio nėra.

Tačiau bet kuriuo atveju, man atrodo, kad „teisingas suvokimas“ (kuris reikštų „adekvatų objekto išreiškimą subjekte) yra prieštaringu neįmanomumu, nes tarp dviejų absoliučiai skirtingų sričių, tarp subjekto ir objekto, nėra nei priežastingumo, nei teisingumo; yra, daugų daugiausia, estetinis santykis – aš kalbu apie sugestyvų pernešimą, vertimą užuominomis į visai kitą kalbą, kuriam bet kuriuo atveju reikia laisvai sukurta tarpinė sritis ir tarpininkaujanti jėga. „Pasirodymas” – tai savyje daug pagundų turintis žodis, todėl aš ir vengiu jo kiek tik įmanoma, nes neteisinga, kad daiktų prigimtis „pasirodo“ empiriniame pasaulyje. Berankis dailininkas, trokštantis dainavimu perteikti jo protui iškilusį vaizdą, šio pakeitimo dėka atskleistų dar daugiau daiktų prigimčių nei empirinis pasaulis. Net nervinio stimulo ryšis su kuriamu atvaizdavimu nėra būtinas, tačiau kai tas pats vaizdas radosi milijonus kartų, persidavė iš kartos į kartą ir kai kaskart visai žmonijai pasirodo kaip tos pačios priežasties pasekmė, tai žmonėms, galiausiai, atrodo, kad tai – vienintelis būtinas vaizdas ir kad pradinio nervinio sužadinimo santykis su atsiradusiu vaizdu yra griežto priežastingumo santykis. Lygiai taip pat nuolat pasikartojantis sapnas būtinai bus jaučiamas ir laikomas tikrove. Tačiau metaforos sukietėjimas ir sustingimas visiškai nieko negarantuoja dėl jos būtinumo ir išskirtinio pagrindimo.

Bet kuris taip samprotaujantis žmogus neabejotinai jaučia stiprų nepasitikėjimą bet kokios rūšies idealizmu taip dažnai, kad visiškai aiškiai įsitikina gamtos dėsnių amžinu neprieštaringumu, visuotinumu ir teisingumu. Jis daro išvadą, kad, kiek galime į ten pranikti (nuo teleskopinių aukštumų iki mikroskopinių gelmių) viskas yra patikima, išbaigta, be galo platu, teisinga ir be jokių spragų; kad mokslas amžinai sugebės kasti toje šachtoje ir viskas, kas bus aptikta, bus tarpusavyje harmoninga ir neprieštaringa. Kiek mažai tai panašu į vaizduotės padarinį, juk jei tai būtų taip, privalėtų būti kažkokia vieta, kurioje būtų galima pastebėti iliuziją ir netikroviškumą. Prieš tai reikia pasakyti, kad jei kiekvienas mūsų turėtų skirtingą jutiminio suvokimo tipą, jei mes galėtumėm suvokti dalykus tik kaip paukštis, tik kai kirminas, tik kaip augalas, arba jei kas nors iš mūsų regėtų dirgiklį kaip raudoną, o kitas kaip mėlyną, o trečiasis net girdėtų tą dirgiklį tarsi garsą, tada niekas nekalbėtų apie tokį gamtos dėsningumą, o gamta būtų priimama tik kaip aukščiausiu laipsniu subjektyvus tvarinys. Juk kas mums yra gamtos dėsniu kaip tokiu? Jis mums nežinomas kaip pats savaime, o tik jo veikimu, t.y. jo santykiais su kitais gamtos dėsniais, kurie, savo ruožtu, mums žinomi tik kaip santykių visuma. Tokiu būdu visi tie santykiai nurodo vienas į kitą ir savo esme visai nesuprantami mums. Visa, ką mes iš tikro žinome apie tuos gamtos dėsnius, tai, ką mes patys į juos įdedam – laiką ir erdvę, o tai reiškia, ir nuoseklumo santykius bei skaičius. Visi tie nuostabūs dalykai, kuriuos juose įžvelgiame, kas reikalauja mūsų paaiškinimo, visa kas galėtų mums sukelti nepasitikėjimą idealizmu, - visa tai pilnai ir išimtinai randasi matematiniame griežtume ir mūsų vaizdinių apie laiką ir erdvę nepajudinamume. Tačiau tuos vaizdinius mes kuriame savyje ir iš savęssulig tokia būtinybe, kaip kad savo tinklą verpia voras.

Jei būsime priversti suprasti visus dalykus tik šiomis formomis, tai nebus nuostabu, kad visuose dalykuose mes iš tikro nepasieksime nieko be šių formų. Nes visos jos savyje privalo turėti skaičių dėsnius, o būtent skaičius yra pats nuostabiausias dalykas juose. Visas tas dėsningumas, kuris mus taip stebina žvaigždžių judėjime ir cheminiuose procesuose, savo pagrinde sutampa su tomis savybėmis, kurias priskiriame daiktams. Tokiu būdu, būtent mes sau sudarom tokį įspūdį. Iš čia, žinoma, seka, kad meninis metaforų kūrimo procesas, kuriuo mumyse prasideda bet koks pojūtis, jau numato tas formas ir, tokiu būdu, vyksta jose. Vieninteliu būdu paaiškinti naujo koncepcijų pastato kūrimo iš metaforų galimybę – pastovus tų pirminių formų išsaugojimas. Kitaip sakant, toji konceptuali konstrukcija yra laikinių, erdvinių ir skaitinių santykių imitacija metaforų srityje.

Kaip matėme, pirmiausia buvo kalba, užsiėmusi sąvokų kūrinu, o vėliau tą darbą perėmė mokslas. Panašiai, kaip bitė tuo pat metu lipdo korius ir juos užpildo medumi, taip ir mokslas nepaliaujamai dirba su tuo didžiuoju sąvokų kolumbarijumi, suvokimų kapinėmis. Jis nuolat stato naujus, aukštesnius aukštus, tvirtina, valo ir remontuoja senas patalpas ir labiausiai stengiasi tą be galo iškilusią struktūrą užpildyti ir joje sutalpinti visą empirinį pasaulį, t.y. antropomorfinį pasaulį. Ir kai veiksmo žmogus savo gyvenimą susieja su protu ir jo koncepcijomis, kad jo nenuneštų iš vietos ir jis nebūtų prarastas, mokslo tyrinėtojas stato savo lūšną greta mokslo bokšto, kad galėtų pats joje dirbti ir joje rastų sau atramą. Ir jam labai reikia atramos, nes ant jo nuolat užgriūna baisios jėgos, mokslo „tiesai“ priešpastatančio visiškai kitokius „tiesų“ tipus, ant savo skydų nešančios įvairiausius herbus.

Ši paskata kurti metaforas yra pagrindinis žmogaus siekis, nuo kurio negalima nė akimirkai užsimiršti, nes kitaip būtų galima apsieiti ir be paties žmogaus. Tasai siekis visai nenugalėtas ir vargiai nuslopintas fakto, kad įprastas ir tvirtas naujasis pasaulis kuriamas iš jo paties efemerinių produktų, koncepcijų, kaip kalėjimas. Jisai ieško naujos srities ir kitos savo veiklos vagos ir randa tai mite ir aplamai mene. Tas siekis nuolat klaidina konceptualias kategorijas ir sąvokų celes, sukurdamas naujus pernešimus, metaforas ir metonimijas. Jame nuolat pasireiškia karštas noras perdaryti pasaulį, iškylantį prieš budraujantį žmogų, kad jis būtų toks pat spalvingas, netvarkingas, nerezultatyvus ir nesusietas, apžavėtas ir amžinai naujas kaip sapnų pasaulis. Iš tikro, tik per tvirtą ir taisyklingą voratinklį budraujantis žmogus aiškiai regi, kad jis budrauja, ir būtent todėl jis kartais galvoja, kad, galbūt, miega, kai tą sąvokų voratinklį sutrauko menas. Paskalis teisus teigdamas, kad jei kasnakt būtų sapnuojamas tas pats sapnas, mes juo užsiimtumėm tiek pat, kiek kasdien matomais dalykais. Jis sakė: „Jei amatininkas sapne visas 12 valandų kasnakt sapnuotų, kad jis karalius. Manau, kad jis būtų tiek pat laimingas kaip karalius kasnakt 12 valandų sapnuojantis kas jis amatininkas“. Iš tikro, iš to, kad mitas priima kaip tinkama, kad stebuklai nutinka visad, mitų įkvėptos tautos (pvz., senovės graikų) budraujantis gyvenimas labiau primena sapną nei budraujančio mokslu nusivylusio mąstytojo pasaulį. Jei medis staiga sugebėtų prabilti kaip nimfa, arba kai dievas jaučio pavidalu gali nusitempti merginą, arba net pati deivė Atėnė gali pasirodyti Pisistrato, važiuojančio per Atėnų turgaus aikštę prabangiu kinkiniu⁷⁾, kompanijoje (o būtent tuo tikėjo sąžiningas atėnietis), tada, kaip sapne, bet kurią akimirką įmanoma viskas ir visa gamta sukasi aplink žmogų tarsi ji būtų dievų karnavalu, kurie tiesiog linksminasi tais pavidalais apgaudinėdami žmones.

Tačiau žmogus turi nenugalimą polinkį leisti save apgaudinėti ir, taip sakant, apžavėtas laimes, kai rapsodas jam seka epus tarsi jie būtų tiesa arba kai aktorius teatre elgiasi labiau karališkai nei bet kuris tikras karalius. Kol jis geba apgaudinėti neatnešdamas žalos, tasai apgaulės meistras, protas, yra laisvas; jis išsilaisvinęs iš ankstesnės vergijos ir švenčia savąsias Saturnalijas⁸⁾. Jis niekada nebūna puošnesnis, turtingesnis, išdidesnis, protingesnis ir drąsesnis – su kūrybiniu malonumu jis sujaukia metaforas ir išjudina abstrakcijų kertinius stulpus, pavadindamas, pvz., upę „judančiu keliu, nešančiu žmogų į ten, kur jis priešingu atveju eitų pėsčiomis“.

Protas dabar nuo savęs nusimetė vergystės žymę. Kitais atvejais jis bando su niūriu įkyrumu parodyti kelią ir pademonstruoti vargšui žmogui, norinčiam egzistuoti, įrankius; jis tarsi tarnas, vykstantis ieškoti laimikio sau ir savo šeimininkui. Tačiau dabar jis pats tapo šeimininku ir drįsta nuo savo veido nutrinti skurdo išraišką. Palyginus su jo ankstesniu elgesiu, visa, ką jis daro, turi apsimetimo antspaudą, taip, kaip ankstesnis elgesys turėjo iškraipymo antspaudą. Nevaržomas protas kopijuoja žmogaus gyvenimą, tačiau laiko jį kažkuo geru ir, atrodo, visiškai juo patenkintas. Tas milžiniškas sąvokų statinys iš apdaila, už kurių visą gyvenimą kabinasi žmogus, kad išliktų, yra ne kas kita, kaip pastoliai ir žaisliukai jo išsilaisvinusio proto drąsiausioms užmačioms. Ir kai jis sudaužo tą statinį, išmėto jo nuolaužas ir vėl jas likimo ironijos vedamas renka, jungdamas skirtingiausius dalykus ir atskirdamas panašiausius, parodo, kad jam nesvetimi tos parankinės skurdo priemonės ir kad dabar jis vadovausis intuicijomis, o ne sąvokomis. Nėra teisingo kelio, kuris išvestų iš šių intuicijų į pamėkliškų schemų šalį, abstrakcijų šalį. Šios intuicijos neturi žodžių; kai jas mato, žmogus netenka balso arba kalba tik draudžiamomis metaforomis ir negirdėtais sąvokų deriniais. Jis tai daro, kad, griaudamas ir išjuokdamas senas konceptualias kliūtis, galėtų, bent jau, kūrybiškai atitikti galingos dabartinės intuicijos įspūdžiui. Būna laikai, kai racionalus žmogus ir intuityvus žmogus stovi greta, vienas baimėje dėl intuicijos, o kitas su panieka abstrakcijai; antrasis tiek pat neracionalus, kiek pirmasis meniškas. Abu jie trokšta viešpatauti gyvenimui: pirmasis – žinodamas kaip patenkini savo pagrindinius poreikius per įžvalgą, apdairumą ir planingumą, antrasis – ignoruodamas tuos poreikius ir tarsi „džiūgaujantis herojus“, tikrais laikydamas tik tokį gyvenimą, kuri užmaskuota kaip iliuzija, ir grožį. Kaskart, kai kaip, tikriausiai, buvo Senovės Graikijoje, intuityvus žmogus kovoja geriau ir pergalingiau už priešininką, tada, susiklosčius palankioms aplinkybėms, gali iškilti kultūra ir gyvenime įsiviešpatauti menai. Visas tokio gyvenimo apraiškas lydės tas apsimetimas, tas poreikio apsimetimas, tas metaforinių intuicijų blizgesys ir aplamai apgaulės betarpiškumas: nei namas, nei eisena, nei moliniai ąsočiai nerodo, kad jie buvo išrasti iš tikro poreikio. Atrodo, kad visi jie skirti išaukštintos laimės, olimpinės giedros ir tarsi žaidimo rimtumu pademonstravimui. Žmogus, kuris vadovaujasi sąvokomis ir abstrakcijomis, tokiu būdu pasiekia tik tiek, kad nukreipia nelaimę iš tų abstrakcijų niekada nesulaukdamas jokios laimės. Ir tuo metu, kai jis siekia didžiausio įmanomo išsilaisvinimo iš skausmo, intuityvus žmogus, esantis kultūros centre, skina savo intuicijos nuolat sruvenančio nušvitimo, džiaugsmo ir paguodos vaisius – kaip priedą prie gautis apsaugos nuo nelaimių. Žinoma, jis kenčia, ir kenčia stipriau ir dažniau, nes nesupranta, kaip pasimokyti iš patirties, tad vėl ir vėl krenta į tą pačią duobę.

Jis tada toks pat iracionalus liūdesyje kaip ir laimėje: jis šaukia visu balsu ir nenori nusiraminti. Kaip į jį tokioje pat nelaimėje nepanašus stoikas, kuris mokosi iš patirties ir save prižiūrintis sąvokų pagalba! Jis, kuris kitu metu ieško tik nuoširdumo, tiesos, išsivadavimo iš apgaulės ir apsaugos nuo gundančių netikėtų užpuolimų, dabar atlieka apgaulės šedevrą: apgaulės šedevrą nelaimėje, kai kitas žmonių tipas savo šedevrą atlieka laimės akimirkomis. Jo veidas ne virpantis ir kintantis žmogaus veidas, o tarsi kaukė su taisyklingais, simetriškais bruožais. Jis nerauda, jis net nekeičia savo balso. Kai virš jo pakimba tikras audros debesis, jis apsisiaučia savo apsiauste ir lėtai išeina iš po jo [debesies].

¹⁾ Lesingo ir Eva Koenig sūnus, miręs savo gimimo dieną: Prasmė aiškėja iš G. Lesingo 1777 m. gruodžio pabaigos laiško atsakant į J.J. Eschenburg’o (1743-1820), Šekspyro vertėjo, laišką su užuojauta dėl sūnaus Traugott’o:
„Mano džiaugsmas buvo toks trumpas. Aš netekau jo taip to nesitikint, šį sūnų. … Jį teko traukti į šį pasaulį geležinėmis žnyplėmis, taip greitai pastebint kiek daug čia kvailysčių...“

²⁾ Čia F. Nyčė netiesiogiai kritikuoja A. Šopenhauerį, kuris savo pirmojoje knygoje „Apie ketveriopą pakankamo pagrindo dėsnio šaknį“ (1813) neteisingai pritaikė pakankamo pagrindo dėsnio. Ir visai neteisinga manyti, kad F. Nyčė kada nors buvo nekritiškas A. Šopenhauerio filosofijai.

³⁾ Čia F. Nyčė atmeta teoriją, tarp tam tikrų žodžių (ar garsų) ir daiktų yra „natūraliai tinkamas“ ryšis. Tokią teoriją Platono „Kratile“ gynė Sokratas.

⁴⁾ Ernstas Chladnis (Ernst Florens Friedrich Chladni, 1756-1827) – vokiečių fizikas, geležinių meteoritų tyrinėtojas ir muzikantas, kartais vadintas „akustikos tėvu“. Yra eksperimentinės akustikos pradininkas, tyrinėjęs vibruojančias plokšteles, skaičiavęs garso greitį įvairiose dujose. 1791 m. sukūrė muzikos instrumentą, Chladnio eufoną, sudarytą iš stiklinių lazdelių skleidžiančių skirtingo dažnio garsus. Po 1791 m. susidomėjo meteoritais (palasitais) ir apie tai parašė knygą (1794).
Vienu žinomiausių jo pasiekimų yra vadinamosios Chladnio figūros. Metalinės plokštelės buvo padengiamos plonu smėlio sluoksniu. Plokštelė būdavo virpinama per jos kraštą braukiant smuiko stryku. Plokštelė buvo palenkiama, kol, pasiekus rezonansą, plokštelėje susidarydavo sritys, kurios vibruodavo priešinga kryptimi. Iš smėlio susidariusios figūros ir buvo pavadintos Chladnio figūromis. Šiuos savo tyrinėjimus jis aprašė knygoje „Garso teorija“ (1787). Šios technikos metodai panaudojami projektuojant ir kuriant akustinius instrumentus, tokius kaip smuikas, gitara ar violončelė. Taip pat ˛r. >>>>>

⁵⁾ Wolkenkukuksheim („Debesų gegutės kraštas“) – metafora kažkokiai fantastinei netikroviškai idealiai, pernelyg optimistiškai vertinamai šaliai (panašiai kaip „elfų kraštas“). Žodį „Wolkenkuckucksheim“ pirmąkart pavartojo A. Šopenhaueris (tarp kitų ir „Pasaulyje kaip valia ir vaizdinys“, 1818) ir jis yra tiesioginis Nephelokokkygia vertimas iš Aristofano komedijos „Paukščiai“ (414 m. pr.m.e.). Mūsų dienomis jis reiškia kažką, kas yra keista ar neįprasta paprastiems žmonėms.

⁶⁾ T.y. koncepcijos yra išvestos iš vaizdų, kurie, savo ruožtu, išvesti iš nervinių stimulų.

⁷⁾ Pagal Herodotą (Istorija, I:60) tironas Pisistratas pasinaudojo gudrybe, kad atgautų žmonių pasitikėjimą grįžęs iš tremties – jis įvažiavo į Atėnus kariniu vežimu lygimas moters vardu Fija, apsirengusios Atėnės kostiumu – atseit, pati deivė vežė tironą atgal į Akropolį.

⁸⁾ Saturnalijos - senovės romėnų šventė, skirta mitiniam Romos karaliui Saturnui, vykdavusi gruodžio 17-19 d. (vėliau pratęstos iki gruodžio 23 d.). Prasidėdavo aukojimu prie Saturno šventyklos forume. Laikoma, kad jos išreiškė ankstesnių laikų lygybę, laisvę, gerovę. Per Saturnalijas būdavo nutraukiami visuomeniniai reikalai, vergai leidžiami prie bendro stalo, puotaujama, dalijamos dovanos, kai kuriuos papročius ir ritualų elementus perėmė Kalėdos.