Majų kronikos. Lithuanian

Pateikiami įvairūs atradimai, susiję su majais, remiantis „National Geographic", „Science", „New Scientist", „Reuters" ir kt. informacijos šaltiniais.

2004 m. gegužė: Gvatemaloje, Cival'io radimvietėje, F. Estrada-Belli's^*), nuėjęs plėšikų išraustu tuneliu, ant pagrindinės piramidės sienos rado masyvią Saulės dievo kaukę. Ji yra 5 m pločio ir 3 m aukščio ir datuojama 200-150 m. pr.m.e. Tai buvo majų civilizacijos aušra. Rasta skulptūra yra antropomorfinis veidas, kuriame nosis ir kakta yra žmogaus, tačiau dvi ataugos virš antakių rodo jį esant Saulės dievu.

Vos prieš savaitę F. Estrada-Belli buvo radęs kitą akmeninę kaukę. Jis tiki, kad tos dvi kaukės kadaise puošė 33 m. aukščio šventyklos laiptus. O 2002 m. birželį komanda rado stelą, datuojamą 300 m. pr.m.e. Aikštėje rasta įduba, kurioje rasti 5 sudužę ąsočiai, aukos vandeniui. Po centriniu ąsočiu rasta 120 nefrito gabalų, kurių dauguma buvo poliruoti. Taip pat rasti 5 nefrito kirviai ašmenimis į viršų, - tai matyt susiję su majų žemdirbystės ciklu ir kukurūzų dievu.

Majų pasaulio sutvėrimo mitologija sukasi aplink kukurūzų dievą, kuris nusileido į požemių pasaulį ir buvo mirties dievo nužudytas. Po daugelio metų jo sūnūs įveikė mirties dievą ir atgaivino kukurūzų dievą. Jo sugrįžimas į Žemės paviršių žymi pirmąją majų dieną.

Sivalis (isp. Cival) – majų iki-klasikinio laikotarpio radimvietė Gvatemalos Peteno departamente, apie 6,5 km į šiaurę nuo Holmulio (40 km į rytus nuo Tikalio), ant kalnagūbrio kairiajame Holmulio upės krante. Šis miestas klestėjo 6 a. pr.m.e. - 1 a. laikotarpiu. Spėjama, kad Civalyje gyveno apie 10 tūkst. gyventojų, - taigi, tai buvo gana išsivysčiusios civilizacijos era. Vėliau miestą užgožė džiunglės. 1980 m. jį atrado ir apiplėšė plėšikai. 1984 m. Janas Gremas jį pavadino Sivaliu („lagūna“), nes tikrasis pavadinimas nežinomas. Tyrinėjimai pradėti 2001-ais ir daugiausia vyksta vadovaujant F. Estradai-Belli. Jame rastos šventyklos laiptuotose piramidėse, prekybinės aikštės, gynybinės sienos. Kai kurie pastatai dekoruoti tinko lipdiniais, vaizduojančiais Mezoamerikos dievybes. Didžiausia piramidė yra 24 m aukščio ir 70x40 m ties pagrindu.

2005 m. lapkritis: Gvatemaloje, senajame Cancuen'o mieste prie įėjimo į karališkus rūmus rasti patalpa su 31 nužudytų kilmingųjų kaulais. Tyrimai parodė, kad jie nužudyti ietimis bei kirvio smūgiais. Daugelis kūnų dalys atskirtos. Kartu su kaulais, rasta ir brangenybių: nefrito ir jaguaro ilčių vėrinių, pakrančių kriauklių – kas nurodo, kad asmenys buvo turtingi. Netoliese rastas kapas su dviejų žmonių palaikais, kurie, kaip manoma, buvo karalius ir karalienė, nes palaidoti su visomis regalijomis. Ant vėrinio buvo užrašas, kuris skelbia „Kan Maax. Šventasis Cancuen valdovas". Šiauriau rasta dar tuzino nužudytųjų kaulų. Tai, kartu su nebaigtomis gynybinėmis sienomis, leidžia spėti, kad miestas buvo nusiaubtas maždaug apie 800 m, t.y. prasidedant paslaptingam majų civilizacijos žlugimui.

Turtinga Cancuen'o karalystė buvo įsikūrusi prie Pasion'o upės ištakų, ant didžiausio majų prekybos kelio. Jos karaliaus rūmai užėmė plotą, prilygstantį 5 futbolo aikštėms. Prieš 800 m. vakarinę majų dalį apėmė karas, kuris pasiekė ir Cancuen'ą. Nebaigti miesto įtvirtinimai rodo, kad jo gyventojai ruošėsi galimam užpuolimui.

2005 m. gruodis: Gvatemaloje 2004 m. rasta ir šiemet atkasta 2 m aukščio ir 1 m pločio kalkakmenio stela, vaizduojanti rankas iškėlusią moterį, kuri gali būti arba valdovė, arba dievybė. Ji datuojama 4 a., tad yra ankstyvesnė, nei kitos stelos, vaizduojančias valdžioje esančias moteris. Ji surasta Naachtun'o radimvietėje, esančioje 90 km į šiaurę nuo Tikalio. Ji surasta namo viduje. Kai kurie užrašai nuo jos buvo pašalinti, tačiau išliko vienas vardas „Ix Tzutz Nik", kuris verčiamas Maya stela

„Išbaigtos gėlės valdovė". Ji rankose laiko simbolius, vadinamus „7 juodieji Kan" ir "9 Ajaw", kurie reiškia antgamtiškumą. Jos galva žvelgia į kairę. D. Freidel'is mano, kad tai istorinė Tidalio karalienė ar Rio Azulo princesė. Ant stelos taip pat yra paukštiška dievybė su gyvatiškais sparnais.

Naachtunas buvo įkurtas maždaug 50 m. pr.m.e. – 150 m., tačiau didžiausias jo suklestėjimas buvo 150-400 m. laikotarpiu, kuris vadinamas „klasikiniu". Stelos užrašai greičiausiai nukentėjo kokio nors užpuolimo metu, tačiau kažkur 550-650 m. majai su didelėmis apeigomis atstatė stelą netoli miesto šventyklų. Tai rodo, kad buvo labai gerbiamas steloje atvaizduotas asmuo. Be to, toje vietoje rasti ir vaiko kaulai.

2006 m. kovas: Gvatemaloje rastas majų kapas, kuris, galbūt, yra pirmojo Waka miesto valdytojo amžino poilsio vieta. Giliai džiunglėse esančiame kape rastas vienas skeletas, paguldytas ant akmeninio pagrindo, nefrito papuošalai ir jaguaro kailis. Jį prie didelės piramidės (18 m aukščio) pagrindo rado H. Escobedo ir J.S.Melendez. Palaikai yra gana geros būklės ir, kaip spėjama, priklauso majų karaliui Kinich Balam I, kuris buvo sudaręs sąjungą su Siyaj Kak`, kuris 378 m. užėmė Tikalį.

Waka yra Laguna del Tigre nacionaliniame parke (kitaip, El Peru) ir kontroliavo prekybos kelią San Pedro Matir upe. Jo klestėjimo laikais čia galėjo gyventi dešimtys tūkstančių gyventojų. 700 m. laikotarpiu valdė 22 karaliai. Naftos telkinių ieškotojai Waką atrado 7-me dešimtm. Jame yra 673 struktūros ir kažkiek mažesnių namų. I. Graham 8-me dešimtm. sudarė miesto planą, o D. Freidel ir H. Escobedo buvo pirmieji, pradėję čia kasinėti. D. Freidel 2004 m. čia jau buvo radęs daugiau nei 1200 m. senumo karalienės kapą. O kita archeologų grupė ką tik radusi dar vieną karališką kapą, esantį kiek aukščiau kalvoje. Atrodo, kad piramidė yra pastatyta kokiais 400 m. vėliau, nei naujai atrastas kapas.

2007 m. kovas: Nardytojai S. Bogaerts ir R. Schmittner Jukatano pusiasalyje rado, matyt, ilgiausią požeminę upę, nusirangančią 153 km per šios vietovės urvus. Tiesia linija sistema tęsiasi apie 10 km. Šiedu nardytojai jau 4 m. ieškojo sujungimo tarp antros ir trečios didžiausių pusiasalio urvų sistemų (Sac Actur ir Nohoch Nah Chich). Tai jiems pavyko tik sausio 23-ią.

Visa sritis yra tarsi milžiniška kempinė iš kalkakmenio, minkštą ir porėtą akmenį lengvai išgraužia šiek tiek rūgštis lietaus vanduo, suformuodamas koridorius, vedančius link Karibų jūros. Jie nuolat apsemti vandens ir juose visus metus yra 25^o temperatūra. Pats vanduo yra sluoksniuotas - gėlo vandens linzės plyti virš sūraus vandens. Nardytojai urvus pasiekia per angas, kurios vadinamos senotais (karstiniais ežerėliais). Nenuostabu, kad Jukatanas yra šio tipo turistų rojus.

2007 m. lapkritis: Majų valdovų didėjantis poreikis gyvūnams, turintiems simbolinę prasmę (pvz., jaguarams), galėjo stipriai sumažinti jų populiaciją. Tokių gyvūnų mėsa, odos ir dantys įrodydavo asmens valdžią ir statusą. Paskaičiavę kaulų proporcijas. Tyrinėtojai nustatė, kad didelių žvėrių kaulų labai pagausėjo 600-900 m., kai majų gyventojų ir jų elito buvo daugiausia. Vėliau, 900- Jaguar ritual

1500 m. vėl dažnesni tampa smulkių gyvūnų kaulai (šarvuočių, graužikų, triušių ir kt.), ypač stambiausiuose ir politiškai svarbiausiuose miestuose.

Matyt, tai sukėlė miškų sumažėjimas ir sausros, kurios pakirto tikėjimą valdovų galia užtikrinti gausą. Kaip atsaką, valdovai įsakė medžioti daugiau stambių žvėrių maistui, religinėms apeigoms ir savo valdžios ir statuso palaikymui. Ir poreikis viršijo žvėrių kiekį. Nors tai tik samprotavimai, į juos irgi reiktų atsižvelgti aptariant majų civilizacijos nuosmukį.

2007 m. gruodis: Rasta nepaprastai reta ir intriguojančiai papuošta „mirties vaza", padėsianti padaryti gilesnes įžvalgas į maisto aukas, šokolado klizmas ir vėmimo sukeltas haliucinacijas. Ši, pirmoji tokio pobūdžio vaza greta žmogaus palaikų rasta 2005 m. kasinėjant nedidelius „rūmus: šiaurės Hondūro Palmarejo slėnyje. Šalia baltojo marmuro vazos esančioje dirvoje rasta kukurūzų, kakavos ir ipekako (Ipecacuanha), stiprų vėmimą sukeliančio augalo, žiedadulkių. Tai leidžia spėti, kad vaza naudota majų apeigose, kurių metu būdavo sukeliama transo būsena. Su protėviais bendrauti galima tik per vizijas, kurias galima sukelti ir arba nukraujavus, arba padarius šokolado klizmas, arba stipriai vemiant.

Matyt, rūmai ir ši vaza parodo šiaip niekuo neišsiskiriančio žemdirbių kaimo prestižo lygį. Net neaišku, ar jo gyventojai buvo etniniai majai ar tik veikiami majų kultūros. Galbūt, palaidotas asmuo buvo labai svarbus vietos gyventojams, pvz., bendruomenės įkūrėjas ar valdančios dinastijos pirmtakas. Rūmai virš kapo pastatyti netrukus po palaidojimo, maždaug 650 m. Vaza į kapą įdėta praėjus maždaug 100 m. po palaidojimo - ji galėjo būti bendravimo su mirusiuoju apeigų dalimi.

Vos didesnė nei kavos puodukas, vaza papuošta iškilomis lipintomis juostomis su persidengiančiais lipiniais, primenančiomis gyvačių žvynus, o abi rankenos primena lapanosių šikšnosparnių (Phyllostomidae) galvas. Taigi, ornamentai turi kosminio simbolizmo motyvų.

Vaza gali paaiškinti vadinamų Ulua stiliaus vazų ornamentų prasmę (Ulua slėnis yra už dviejų dienų kelio pėsčiomis). Dauguma tų vazų arba paimtos iš kapų, arba rastos dar tada, kai nebuvo paisoma archeologinių taisyklių.

Ulua stiliaus vazų ekspertė Cristina Luke sako, kad radinys „labai reikšmingas", nes ji rasta žinant jos radimo kontekstą. Ji mano, kad ji naudota kažkokio putojančio gėrimo gėrimui, miežinio alaus arba šokolado , arba abiejų mišinio. Kad ji galėjo būti naudojama vidurius liuosinančiom apeigoms, skamba kiek „pritempta". Ir nors majai turėjo apeigas su klizmomis ir vėmimu, nėra įrodymų, kad jos būtų praktikuojamos šiame rajone.

2007 m. gruodis: Jukatano pusiasalyje kadaise buvo Chunchucmil'o miestas, kuriame archeologai atrado turgavietę. Tai leidžia suabejoti nuomone, kad maistą valdovai paskirstydavo gyventojams ir juo nebuvo prekiaujama. Kadangi maistas greitai genda, apie jį turima labai mažai archeologinių duomenų. Visa laimė, kad organinės medžiagos palieka „pėdsaką", - fosforą, kuris išlieka dirvoje net pliaupiant smarkių liūtims. Pagal tai, kad fosforo kiekis 40 kartų aukštesnis nei mėginiuose kitose vietose, ir buvo spėjama, kad Chunchucmil'e buvo maisto turgus. Tai sustiprina ir rašytiniai paliudijimai (Kortesas rašė apie prekyvietę), tačiau tam nebuvo turima archeologinių patvirtinimų. Taigi, visgi majai galėjo turėti prekyvietes, panašias į vėliai buvusias pas actekus.

2008 m. vasaris: Majai kai kurias savo išpuoštas šventyklas dažė dažais su žėručiu, kad jos žaižaruotų saulėje. Tai aptikti tiriant 6 a. Rosalila šventyklą Copan'e (Hondūre). Dabar ši šventykla „palaidota" didelėje piramidėje. Šventykla buvo naudotasi šimtą metų (majai užfiksavo šventyklos atidarymo ir uždarymo datas). Šventykla perdažyta apie 15-20 kartų, tačiau žėrutis panaudotas tik kartą Glittering temple

(manoma, kad jis yra atvežtas iš Gvatemalos). Matyt, taip buvo daroma tik pažymint kai kurių laikotarpių pabaigą arba svarbias datas. Ekspertė Cynthia Robin mano, kad tai įdomi idėja, nes majai naudojo 20-tainę skaičiavimo sistemą ir jų kalendorius buvo paremtas 20 metų periodu, vadinamu katunu. Žinoma, kad tų laikotarpių pabaigos laikytos svarbių apeigų metais.

2008 m. vasaris: Meksikoje prieš šimtmetį Čičen-Itcoje rasta molinė taurė gali atskleisti majų gausiai naudoto mėlynojo pigmento gamybą ir vaidmenį. Šiuo pigmentu buvo dažoma keramika, aukos, sienos ir net aukojamų žmonių kūnai. Jis buvo atsparus amžiui, rūgštims, orui ir net šiuolaikiniams tirpikliams, tačiau tiksli jo sudėtis liko neatskleista.

Taurė rasta aukojimams naudoto karstinio ežerėlio dugne ir sieta su lietaus dievu Čaaku. Toje vietoje buvo paaukota per 100 žmonių aukų. Taurėje buvo kvepalų iš kopalo, medžio sakų, kurių dūmai, majų manymu, pamaitindavo dievus. Baltos dulkelės joje buvo baltojo molio, vadinamojo palygorskitu. Ankstesnės studijos teigė, kad „majų mėlis" buvo gaunamas kaitinant palygorskitu su indigo medžio lapais. Tačiau šios dvi komponentės nesijungia ir nebuvo žinoma, kaip majai jas susijungdavo. Mokslininkai spėjo, kad svarbų vaidmenį turėjo vaidinti kopalas.

Pigmento svarbą parodo ir 4 m storio mėlyno dumblo sluoksnis ant Šventojo Senoto dugno, kuris pirmąkart kasinėtas 1904 m. Tada mokslininkai nežinojo, kaip jis nusidažė, tačiau dabar aišku, kad dažai nusiplovė nuo aukų indų ir paaukotų žmonių kūnų.

2016 m. spalis. Archeologai Gvatemaloje Holmulio radimvietėje po piramidėmis atkasė dvejus majų kapus ir tikisi iš jų daugiau sužinoti apie paslaptingus „gyvačių karalius“. Juose rasti nefritu inkrustuoti dantys, žmogaus blauzdikaulis su užrašu (kas yra reta; Tikalyje irgi buvo rastas kaulas su ant jo užrašytu į nelaisvę paimto kario vardu) ir mįslingas Saulės dievo pakabukas. Kapai datuojami 650-700 m., t.y. prieš pat paslaptingą majų civilizacijos žlugimą.

Vienas kapų buvo skliautuota patalpa piramidėje, o jame rasti vidutinio amžius žmogaus palaikai; jo dantys buvo inkrustuoti nefritu – majų diduomenės požymis. Taip pat rasta kriauklė, rašalinė, nefrito, obsidiano, keramikos, jūrų kriauklelių artefaktai. Greta jo buvo bareljefas, vaizduojantis 5-is valdovus, tačiau, matyt, žmogus kape nebuvo vienu iš jų. Kitas kapas iš dviejų patalpų buvo kitoje piramidėje ir jame irgi rasti vidutinio amžiaus žmogaus palaikai, akmeninis suolas ir „dovanos“ iš keramikos ir nefrito, kaulai, o taip pat vėrinys. Užrašas ant vėrinio su kormorano galva, virstanti Saulės dievo vaizdu, rodo, kad jis priklauso visai kito miesto valdovui. Jis buvo „gyvačių dinastijos“ narys, valdęs mieste, esančiame už 100 mylių nuo jų sostinės Dzibanche (dabartinėje Meksikoje). „Gyvačių karalių“ įtaka nusitęsė toli į pietus ir jie kovojo su Tikaliu dėl įtakos. Tie radiniai rodo galimus konfliktus tarp „gyvačių karalių“

^*) Francisco Estrada-Belli - italų kilmės Gvatemalos archeologas, Tulano un-to Naujajame Orleane profesorius, specializuojasi majų archeologijos, nuotolinės pajautos ir geografinių informacinių sistemų srityse; naudoja skaitmenines technologijas (LIDAR). Jo tyrinėjimai nukreipti į žmogaus ir gamtos santykio dinamiką, o taip pat sudėtingų majų valstybių susidarymą. Vadovauja archeologiniam projektui Gvatemalos šiaurinio Peteno departamento Holmulo regione. Atrado kelias archeologines radimvietes, įskaitant Sivalį, vieną majų centrą, bei sienų piešinius, dokumentuojančius majų ir teotihuaniečių sąveiką klasikiniu laikotarpiu. Yra Majų archeologinės iniciatyvos, skirtos majų paveldo išsaugojimą archeologijos ir mokymo Gvatemalos mokyklose pagalba, vienas steigėjų (2010). Parašė knygą „Pirmoji majų civilizacija: ritualai ir valdžia prieš klasikinį laikotarpį“ (2011) apie majų civilizacijos kiltį.