![]() |
| |||
![]() | ||||
|
Da Vinčio kodas", arba Kuo pavojinga virtuali realybė?
Kažkodėl kiekvienas naujas atradimas tikrovėje mane vis labiau įtikina fantastikos autorių
fantazijos ribotumu. Šį kartą turiu galvoje virtualią realybę. Fantastų nuomone, jai sukurti
reikia supergalingų kompiuterių, keistos formos šalmų, į smegenis kišamų strypų ar dar
kokios keistesnės įrangos. Jie kažkodėl yra pajėgūs įsivaizduoti tik fizinės tikrovės perkėlimą į
skaitmeninę formą ir fizinių pojūčių atkūrimą skaitmeninėje erdvėje. Nors socialinė virtuali
tikrovė jau seniai kuriama. Ir ji yra gerokai -esnė" baisesnė už baisiausią dirbtinio intelekto
antpuolį, sudėtingesnė už sudėtingiausią kompiuterinę įrangą, tikresnė už pačią
tikroviškiausią matricą" ir pan. Da Vinčio kodo" skandalas, kuris jau, galima sakyti, eina į
pabaigą, bet vis deramai neužsibaigia, leidžia dar kartą pagalvoti apie fiktyvios socialinės
tikrovės eksperimentus, jų baigtį, o kartu ir kai kurių šiuolaikinio pasaulio tendencijų keliamus
pavojus.
Esu vienas iš nedaugelio žmonių, kuriems Da Vinčio kodą" paskaityti rekomendavo
katalikų kunigas. Iki pat šios dienos nežinau, kokia buvo jo intencija. Įtariu, kad tikriausiai pats
dar nebuvo spėjęs perskaityti. Bet tai buvo seniai. Kai knyga dar nebuvo išėjusi lietuviškai, kai
dar nebuvo nei eilių į Luvrą, nei savotiškų Da Vinčio kodo" savaitgalių" per Discovery"
kanalą, nei kitų Dano Browno asmenį tik vėliau apgaubusios šlovės apraiškų. Todėl
perskaičiau tą knygą visai jos nesureikšmindamas, tiesiog kaip romaną apie tamplierius ir
masonus. Buvo gana įdomu. Paskui kažkaip atsitiktinai į rankas pateko garsusis Šventasis
kraujas ir Šventasis Gralis" (Holly Blood and Holly Grail"). Perskaičiau knygą ir įsitikinau, kad
D. Brownas paprasčiausiai nusirašė (jokie teismo sprendimai šio mano įsitikinimo nepakeis),
bet Slaptųjų dokumentų" (La dossier secrete") ir Marijos Magdalietės paslaptys pradėjo
mane dominti visai rimtai. Kaip tik beveik tuo metu prasidėjo Da Vinčio kodo" skandalas ir
įvairiais kanalais gausiai plūstelėjusi informacija atnešė man atsakymus į daugelį klausimų. O
tuomet, tarsi užsigardžiavimui, perskaičiau dar ir Fuko švytuoklę", kuri visai be pagrindo buvo
nuolat minima greta Da Vinčio kodo" (jos nė kiek nepanašios ir lygintinos tik netiesiogiai, tai ir
bus padaryta šiame tekste). Kaip tik pastaroji knyga, ko gero, labiausiai padėjo išgryninti čia
dėstomas mintis.
Įvertinkime situaciją. Šiandien jau tiksliai žinome, kad Slaptuosius dokumentus", kurie
yra svarbiausias tiek Šventojo kraujo ir Šventojo Gralio", tiek Da Vinčio kodo" šaltinis, sukūrė
Pierre'as Plantardas ir jo kompanija (pasirodo, tai žinojome jau geras dvi dešimtis metų, tik
buvome pamiršę). Pagrindinis jo tikslas buvo atskleisti" neva egzistavusią savo paties įkurtos
Siono brolijos" istorinę praeitį ir įrodyti" savo kilmę iš Merovingų dinastijos. Akivaizdu ir tai,
kad, eliminavus šį šaltinį kaip netikrą, visos kitos Šventojo kraujo ir Šventojo Gralio" ir Da
Vinčio kodo" išvados" pasirodo esančios seilėmis iš oro sulipdytos. Ir vis dėlto diskusija
tęsiasi. Mes vis dar tebesiginčijame dėl to, ar Marija Magdalietė buvo Kristaus žmona.
Viename iš daugelio dokumentinių filmų apie Da Vinčio kodą" tvirtinta, kad keletas P.
Plantardo draugų buvo siurrealistai, kurie, kitaip nei jų pamišęs bičiulis, į visą Slaptųjų
dokumentų" istoriją nuo pat pradžių žiūrėjo kaip į linksmą meninį projektą. Sukelti
susidomėjimą, diskusijas ir triukšmą, pakišus patikliems Paryžiaus Nacionalinės bibliotekos
lankytojams visiškai fiktyvią informaciją, jiems atrodė labai siurrealistiška. Šioje esė nė kiek
nesvarbu, ar tokia intencija iš tikrųjų egzistavo. Svarbu kas kita būtent taip įvyko. Tai, kas iš
pradžių buvo pamišėlio ir kelių pokštininkų fantazija, virto tikrove, jei pritarsime minčiai, kad
tikra yra viskas, kas veikia žmonių santykius. Tačiau kartu, jei apskritai tikime tiesos / melo ir
realybės / fantazijos perskyromis, reikia pripažinti ir tai, jog archeologų tamplierių Siono
brolijos" Gralio Magdalietės Merovingų istorija yra virtuali, fiktyvi tikrovė, nes jos pradžia
fantazija. Ši padėtis pavojinga jau vien tuo, kad kėsinasi į mūsų tikėjimą savo pasaulio
normalumu, sveikumu ir tikrumu.
Čia derėtų prisiminti Umberto Eco, nes Fuko švytuoklėje" jis kaip tik ir perspėja apie
panašių intelektualinių žaidimų pavojų. Kaip semiotikas, jis moko savo skaitytojus, kad raidės,
žodžiai ir kiti ženklai yra ne žaislas, todėl net ir juokais jais piktnaudžiauti pavojinga. Ženklai
ne tik atspindi tikrovę, bet ir gali ją kurti. Tarsi Frankenšteino pabaisa Fuko švytuoklės"
veikėjų Planas atgyja ir atsisuka prieš savo autorius. Toks siužetas labai primena kiek
koncentruotą ir hiperbolizuotą P. Plantardo istoriją (čia, beje, galima ir tiesioginė sąsaja, nes
Fuko švytuoklė" buvo parašyta beveik tuo pat metu, kai išėjo skandalingasis Šventasis
kraujas ir Šventasis Gralis"). Pasakojama, kad, pasirodžius Šventajam kraujui ir Šventajam
Graliui", P. Plantardas gerokai išsigando ir pirmiausia pareiškė, kad atsiriboja nuo tyrėjų"
teiginių apie Gralį, Magdalietę ir Kristaus palikuonis Merovingus, o kiek vėliau prisipažino, kad
apskritai viską išgalvojo. Šiandien aišku, kad prisipažinimas pavėlavo, nes P. Plantardo
Planas jau buvo atsisukęs prieš jį. Ir ne tik prieš jį. Jis atsisuko prieš mus visus. Jo dėka mes
vėl tikime atgimusiu Vatikano sąmokslo ir juodaskvernių suktybių mitu, kurio kūrėjais, ko gero,
reikėtų laikyti Apšvietos ir ypač Prancūzų revoliucijos veikėjus, o bene didžiausiais
eskalatoriais sovietus. Suprantu, kad gali būti skaitytojų, kurie mano, jog Vatikanui taip ir
reikia, todėl praplėsiu grėsmės įvertinimą. O ką, jeigu viskas suktųsi ne apie Vatikaną? Jei P.
Plantardas, D. Brownas ar dar kas nors būtų sugalvoję, kad tamplieriai Rytuose pagrobė
paslaptingas musulmonų knygas, kuriose buvo sukaupta šimtmečių išmintis ir žinios,
skatinusios arabų civilizacijos progresą? Tokia prielaida leistų daryti išvadą, jog kaip tik
tamplierių nusikaltimas lėmė arabų civilizacijos žlugimą ir išnaudotojiškos Europos kultūros
suklestėjimą. Paskui istoriją būtų galima pratęsti teigiant, kad, popiežiui (kuris irgi norėjo
užvaldyti slaptąsias žinias, bet jam nepavyko) sunaikinus tamplierius, grobį perėmė masonai
ir XVXVI a. išvežė į ką tik atrastą Ameriką, kur įkūrė savo svajonių valstybę vergovės,
kapitalizmo ir gangsterių tėvynę. Išvada aiški slaptas Jungtinių Valstijų tikslas yra užvaldyti
visą pasaulį, tuomet Rytų gėrio pradas bus galutinai sutriuškintas iš Vakarų ateinančio blogio.
Dar reiktų pridurti, kad iš karto po tamplierių įvykdyto nusikaltimo Bagdade susitiko septyni
(magiškas skaičius) šaunūs džigitai, kurie pasivadino Al Quaeda", prisiekė susigrąžinti savo
dvasiškąjį lobį ir neleisti ištvirkusiems tamplieriams ir masonams sunaikinti Rytų dvasingumo;
šiai paslaptingai organizacijai vadovavo daugelis arabų išminčių, kol pagaliau gėrio kariaunos
priešakyje stojo Osama bin Ladenas. Kaip tada būtų pasikeitęs pasaulis ir kas mums dabar
grėstų?
Jeigu žaidimai su tikrove vis tiek neatrodo pavojingi, galima prisiminti ryškiausią pavyzdį
totalitarizmą. Juk totalitarinės ideologijos susiformavimo principas toks pats masinė
šizofrenija. Sukuriama teiginių apie pasaulį sistema, visiškai logiška ir nuosekli, tačiau
neturinti jokio ryšio su realybe. Taip atsiranda virtuali tikrovė, įtraukianti vis daugiau žmonių.
Galų gale viskas apverčiama: tikrovė paskelbiama priešų sąmokslu, o totalitarinė tikrovė
dėsninga ir natūralia tvarka. O pagal ją, pavyzdžiui, masinės žudynės yra neišvengiamos (dėl
didesnio gėrio), todėl jų dalyviai lyg ir nekalti, tiesiog atsidūrę ne laiku ir ne vietoje. Šiuo
požiūriu naciai ir sovietai buvo visiškai vienodi. Blogiausia tai, kad tokios fiktyvios tikrovės
neišnyksta kartu su savo kūrėjais. Kaip P. Plantardo Slaptieji dokumentai" ne tik po jo
prisipažinimo, bet ir po jo mirties vis dar tebėra aistrų objektas, taip ir totalitarinių judėjimų
šešėlis mus tebelydi ir po Niurnbergo, ir po Sovietų Sąjungos žlugimo. Mes vis dar
neatsikratėme eugenikos, vis dar norėtume sterilizuoti pamišėlius, skirti eutanaziją kone
kiekvienam senam ir ligotam žmogui ir apskritai sukurti gražiųjų ir sveikųjų visuomenę, gal net
ją susiklonuoti, pritaikę naujausius genetikos pasiekimus. Tai akivaizdus nacistinės
mąstysenos pavyzdys. Ką jau kalbėti apie komunizmo, kuris apskritai niekaip nepasmerktas ir
vis dar egzistuoja net politinių partijų forma, palikimą.
Vis dėlto baisiausia yra tai, kad šiuolaikinis pasaulis neįtikėtinai palanki aplinka
eksperimentams su tikrove. Tai lemia dvi priežastys. Pirmiausia (nors tai ir labai paradoksalu),
ko gero, kaip tik nuo totalitarinių sąjūdžių laikų tikrovę, ypač politinę ir socialinę, mes esame
linkę laikyti ne kažkuo, kas duota ar paveldėta ir tobulintina, o kažkuo, ką reikia sukurti nuo
visiško nulio (tik rašydamas šias eilutes supratau, kodėl neseniai aplankytas Briuselis man
pasirodė kiek panašus į nacių Berlyną ar sovietų Maskvą ir kodėl euroentuziastus taip lengva
pašiepti primenant jiems: Pasaulį seną išardysim..."). Antra priežastis yra glaudžiai susijusi
su pirmąja: mes nebetikime Dievu. Ir tai anaiptol nėra religinė problema. Ne veltui Voltaire'as
tvirtino, kad Dievą reikėtų bent jau išgalvoti. Jeigu nėra Dievo, tai nėra ir jokio atskaitos taško.
O be atskaitos taško negali susiformuoti jokia normali žmogiška pasaulėžiūra. Jeigu nėra
Dievo, tai kas tada yra gėris? O kas blogis? Kaip juos atskirti? Viskas reliatyvu? Jei taip, tai
reliatyvus turėtų būti ir holokaustas. Ne viskas reliatyvu? Tai kokiu pagrindu vieni dalykai yra
reliatyvūs, o kiti ne? Blogai tik tai, kas daugumai žmonių atrodo blogai? Pasigilinus gali
paaiškėti, kad žmogžudystė yra visai neblogai, nes mirties bausmė tikrai gerai. Panašios
problemos kyla ir tiesos/melo perskyroje. Jei nėra jokių didžiųjų pasakojimų, tai ar yra tiesa?
O melas? Nėra nei vieno, nei kito? Tai kas yra teismo sprendimas ir ką reiškia nekaltumo
prezumpcija? O šmeižtas? Jeigu visos tiesos lygiavertės, tai kodėl draudžiama skelbti tiesą
apie prigimtinę arijų rasės viršenybę? O kodėl teisė turėtų būti visiems vienoda? Juk tai
akivaizdus didžiojo pasakojimo pavyzdys. Kodėl negalėtų būti netradicinės teisės? Juk
netradicinė medicina jau, galima sakyti, yra.
Taigi išvada paradoksali nors labai dažnai kartojame vieni kitiems, kad pasaulis nėra
tik juodas ir baltas", mes negalime visiškai atsisakyti dualistinio suvokimo. Mūsų logika negali
funkcionuoti be tokių atraminių sąvokų kaip gėris ir blogis", tiesa ir melas", protas ir
pamišimas", norma ir patologija" ir kt. Tačiau ir gėris, ir tiesa, ir protas, ir norma turi turėti
transcendentinį garantą, kuris nuo mūsų nepriklausytų. Nes sutartinės bendražmogiškos
vertybės" yra fikcija. Vagys nevertina nuosavybės, o kanibalai gyvybės. Tad jei yra
pasaulinės tvarkos kriterijus, jis ne bendražmogiškas", o antžmogiškas". Todėl jei
nesusigrąžinsime tikėjimo Dievu, įžengsime į pasaulinę netvarką. O ten kartu su gėrio / blogio
ir tiesos / melo perskyromis, vieną dieną tikrai išnyks ir realybės / fantazijos perskyra
(sovietai, naciai ir P. Plantardas jau pademonstravo, kad ji nėra nesunaikinama). Tada
nebegalėsime pasakyti net elementaraus dalyko, kad Da Vinčio kodas" yra jo autoriaus
išsigalvojimas ir mus visus ištiks Fuko švytuoklės" herojų likimas.
Šaltinis: Metai, 2006 m. Nr. 8-9. (rugpjūtis-rugsėjis)
Poezija ir skaitiniai |