Sergejus Ceitlinas. Tarp dievinimo ir įpročio

Apie autorių
Sergejus Ceitlinas (Sergei Tseitlin, g. 1971) – angliškai rašantis išeivis iš Rusijos, gyvenantis Venecijoje. Kūrybą spausdino žurnaluose "New Yor City Venezia" ir "Stirred Up". Italų kalba išleido rinkinį "Venecijos sąsiuvinis ir kiti apsakymai" (2005). Apsakymas iš "New Yor City Venezia", 2005 m. kovo-balandžio nr.

Į Veneciją atvažiavusį gyventi užsienietį labiausiai – beveik kaip siurrealistinis paveikslas – nustebina ne visur esantis vanduo ir automobilių nebuvimas, ne apšiurę varpinės ir rūmai ir net ne milžiniškas meno kūrinių lobynas – o tai, kad Venecijos gyventojai nesuvokia, kad gyvena mieste, kurio metafiziniam grožiui pavydi visas pasaulis ir užgožti tą grožį bandė keletą šimtmečių. Tik keletas venecijiečių sugeba nuoširdžia užjausti leipuojantį atvykėlį, Vencijoje regintį idealų, harmoningą gamtos ir civilizacijos junginį. Ir ne todėl, kad venecijiečiai nesugeba pajausti; jie turi savą miesto suvokimą, pagrįstą rafinuotu kultūros jutimu, pasididžiavimu, meile savo išskirtiniam paveldui. Žinoma, žavisi ir jie, kai skaisti vasaros saulė užsilaiko prie archangelo Gabrieliaus statulos, pačioje San-Marko soboro viršūnėje (žiūrint nuo Šv. Elenos pusės); ir jie prabunda rytą klykaujant žuvėdroms; jei net stabteli ant tiltelių, kad pažiūrėtų, kaip jų mintis ištirpsta kanalų raibuliavime. Tačiau tame nėra nieko ypatinga, tai jų pasaulis. Jie neturi su kuo palyginti. Jiems tai įprastas gyvenimas. Kiek atsiras ne tokių, o kitokių venecijiečių – vienas šimtui? Penki šimtai? Visiems likusiems Venecija – kasdienybė: darbas nuo devynių iki penkių, užsukti į banką, parduotuvę, išgerti su draugais po bokalą. Gerai tai ar blogai, tačiau įprotis – tekinimo staklės, nušlifuojančios pasigėrėjimo gūsius.

In venice Tad atvykęs užsienietis ar net italas turi visada atminti, kad 99% vietos gyventojų gyvena ne nuostabiausiame pasaulio mieste, o viso labo a casa [it., namuose]. Būtent toks ryškus pojūčių kontrastas, o ne pats gyvenimo būdas, ir yra atitolinantis veiksnys: nes venecijiečiai, kaip ir visi italai – ksenofilai. Kartais galima pasakyti ir stipriau: turtinga kosmopolitinė tradicija pas juos kraujyje. Aišku, kad priimtų jus į savo pasaulį, jie privalo įsitikinti, kad tu ne klajojantis turistas ar pasikėlęs estetas. Tačiau štai tu priimtas, kontaktas užmegztas, ir staiga aptinki, kad tarp tavęs ir venecijiečių – neįveikiama emocinė bedugnė. Taip norisi pasipasakoti apie patirtus sukrėtimus, paaiškinti, kad išsipildė viso gyvenimo svajonė, pasidalinti įkvėpimu, kuris siaučia krūtinėje! "Taip, neblogai. Truputį nepatogu", - atsako jie. Nepatogu? Argi menas privalo būti utilitarus? Ir čia turite priminti sau, kad čia tik jums Venecija – meno kūrinys, o jiems – tiesiog gyvenamoji vieta. Taip, gana originali – miestas ant vandens. Tačiau būtent taip jis buvo statytas, taip gyvuoja ir taip vystosi – nėra jiems mėgautis ir žavėtis.

Kitaip sakant, naujai atvykęs turi rinktis. Jei jis nori ir toliau stebėdamasis apžiūrinėti miestą ir priimti jį kaip meninį fenomeną, tai jam bus lemta likti venecijiečių gyvenimo pakraštyje ir neieškoti kitos kompanijos, o tik savo gentainių. Jei jis nori įsilieti į miesto gyvenimą, į jo kasdienybę, jis turi liautis jame matyti Atgimimo šedevrą ir prisitaikyti prie jo buities. Antras kelias gali net atvesti į nusivylimą: keliautojas pastebi, pavyzdžiui, kad neretai kai kurie būdingi Venecijos bruožai lieka "venecijietiškais" ne patys savaime, o tam, kad pritrauktų turistus. Panažu tai sukelia bendrą nenatūralumo jausmą. Tačiau nuo nusivylimo yra gausybė vaistų.

Suderinti nesuderinamą beveik neįmanoma. Tačiau įmanoma savyje nešioti prislopintą gėrėjimąsi Venecijos grožiu, vaikštant po ją ir prisitaikant prie jos kasdienybės. Tam reikia mikrokosme išvysti makrokosmą, pastebėti miesto pilnatvę atskiruose jo komponentuose. Tai reiškia, kad būtina miesto kvintesencijos ieškoti kiekviena jo gabalėlyje, atskleidžiančiame jo esmę. O tai reikalauja milžiniško proto lankstumo. Kuo patvaresnis ryšys su miestu (darbas, draugai, namai ir pan.), tuo ribotesnis tampa jo suvokimas, tuo labiau mažėja pasigėrėjimo spontaniškumas. Tai pajunti greičiau, nei gali tikėtis: Venecija – mažytis miestelis, visą ją (neskaitant Murano, Burano ir Torčelo) gali,a apeiti per dieną. Tačiau tai neišvengiamas kompromisas kiekvienam, kas nori ne tik žavėtis išoriniu Venecijos vaizdu, bet ir išvysti ją iš vidaus, pajusti jos širdies plakimą. Tai ta paieška, kuri atves smalsų žmogų prie stiprių, harmoningų sąryšių su miestu, kurio unikalumas ir šiandien, kaip ir visada sukelia jo dievinimą.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė