Artėjant vasarai siūlome skaitinių apie keliones ir vietas.

Šarlis Dancigas. Kelionių apybraiža

Apie autorių

Šarlis Dancigas (Charles Dantzig, g. 1961 m.) - vokiečių kilmės prancūzų rašytojas, poetas, leidėjas. Studijuoja teisę ir apsigina daktarinę disertaciją. Pirmąją apybraižą ir pirmąjį eilėraščių rinkinį išleidžia 28-ių. Ima bendradarbiauti su „Les Belles Lettres“ leidykla, leidžiančia jo apybraižas bei eilių rinkinius. Po 2003-ųjų ima bendradarbiauti su „Grasset“ leidykla, kur tampa leidėju. 2011 m. „Magazine litteraire“ žurnale atgaivina feljetono žanrą.
Jo pirmas romanas „Nusikaltimų uogienė“ (1993) apie tai, kaip poetas tampa prezidentu ir tada paskelbia karą. Antrasis „Mūsų skubūs gyvenimai“ (2001) laimi premijas, o tada „Meilės filmas“ (2003) tarsi dokumentinio filmo transkripcija apie žuvusį kino režisierių Birbijazą. Toliau - „Mano vardas Fransua“ (2007); „Lėktuve į Karakasą“ (2011), - kaip intelektualas skrenda į Venesuelą ieškoti dingusio draugo.
„Egoistinė viso ir nieko enciklopedija“ (Encyclopedie capricieuse du tout et du rien, 2009) - esė, vadinamų „listes“ [sąrašais] ir skirtų miestams bei kelionėms, šalims ir tautoms, menininkams ir rašytojams bei kt., rinkinys.

Visų pirma, tai darbas. Bažnyčios, muziejai, paminklai. Tada ateina neveiklumo metas. Mes vėl tampame normaliais žmonėmis. Galbūt, tai ir yra kita malonumo pusė. Dabar mums priklauso saulė ir jūra, mes galim skaityti, rašyti, plaukioti! Tad praeikime keliais, vedančiais tolyn nuo pareigos. Kitaip tariant, grįšime į mums pažįstamas vietas ar tas, kur mums pažįstami jų gyventojai. Pirmu atveju neversim savęs keltis auštant, kad apžiūrėtume tą ar kitą šedevrą; antru – įtikinsim save, kad vietiniai patars mums aplankyti tik tai, kas geriausia, o tada, kadangi mums maloni jų draugija, jų kūnai ir pokalbiai – liksime su jais. Ir visa, kas trukdo mūsų malonumui, privalo būti negailestingai pašalinta.

Didžiausias kelionių malonumas – nieko neveikimas [ red. pastaba: žr. ir Dekarto požiūrį į keliones ]. Keliaudami mes toli nuo „kasdienio gyvenimo. [ ... ]

Keliautojas dažnai panašus į kolekcininką, o šie – kaip taisyklė, žmonės, kurie glūdi kituose, kad neparodytų savęs. Gamtos stichija

Ak, o jau pasakojimai apie savo keliones!.. Toks pasakojimas beveik visada – narcicizmas, kamufliuotas kaip egzotika. O skaitytojai iš pasakotojo laukia to, ką jis mate, o ne to, ką jis apie tai galvoja.

Mūsų seneliai likdavo vietoje. Mūsų tėvai jau pasijudindavo. O mes nepaliaujamai judame. Mūsų keliavimo būdas parodo naujovių troškimą ir nekantrumą, tapusiais šiuolaikybės simboliais. Na ką gi, tai vis tik geriau nei karas.

Nemėgstu išvykimų, tačiau man patinka atvykimai. Nemėgstu išvažiuoti, tačiau man patinka būti kelyje. Nemėgstu grįžti, tačiau man patinka vėl atsidurti tėvynėje. Sugrįžimas! Pirma, ką mes išgirstam gimtąja kalba, laukdami aerouoste prie bagažo konvejerio, tai banalybės. Mėgstu užsienį už tai, kad ten gyvena užsieniečiai: ten gali nerizikuoti, kad pasinersi į šią visuotinės bukaprotystės jūrą.

Londonas, 2007 m. liepa. Mano mėgstamas, n-tąjį kartą pamatytas Londonas. Pro taksi, vežančio mane į Vaterlo stotį, langą žvelgiu į Temzę taip, tarsi jau niekad nesugrįšiu. Aš visad palikdavau pamėgtas vietas su tokia tragiška nuotaika, sakydamas sau: o jei staiga aų jų daugiau nebeišvysiu! Aš baisus optimistas.

Kai man pagaliau pavykdavo pravažiuoti mašina nepažvelgiant į miesto planą per Niujorką, San Franciską ar Neapolį, mane apimdavo džiugesys. Ar maža: štai čia aš – kaip namie, ... tačiau užsienyje. Matyt, nėra jokio užsienio? Deja!

Mes išvažiuojame su viltimi atskleisti sau kažką nauja, tačiau visada atskleidžiam tik save pačius, Deja!


Apybraiža apie Veneciją

Vanecija tai: „Pavojus, miestas tuštėja!” Kad tik ne: joje pilna prancūzų rašytojų.

Venecija – 22-is Paryžiaus rajonas (21-uoju laikoma Korsika rugpjūtį). Visa, kas gyva, veržiasi į tas pačias vietas, visi tuo pačiu metu. Aišku, tai juokinga. Tačiau ir paliečia, nes kaip bet kuris snobizmas, liudija apie baugumą.

Beje, štai paprasčiausias paaiškinimas: Venecija nuostabi. Kokia ji nuostabi, o didieji dievai, kokia nuostabi! Sraige susirietęs miestas, išgražinęs save savo malonumui. Ir štai jis tampa lankytojų miestu. Juk iš tiesų, sukūrę tokį šedevrą, nusipelno amžino žmonijos susižavėjimo!

Pamenu, kaip nusistebėjau pirmo atvykimo metu, naktį išvydęs prie Santi Stefano kampo1) esančių namų languose mirguliuojančias mėlynas dėmes. O dieve, gyventi tokioje vietoje ir spoksoti į televizorių!..

In venice Ką gi galima pamatyti Venecijoje?
Turistus!
Tuos niekinamus turistus! Biustus autobusuose! Japonus, apsikarsčiusius fotoaparatais! Visus tuos suvažiavusius „praščiokus iš užsienio“.

Deja, aš irgi turistas, nesvarbu, kad rašytojas. Neapykanta turistams - tai jausmas, kurį mes neretai parsivežam iš užsienio. Čia, Venecijoje, jie tokie pat kaip Monmartre, kur kadaise gyvenau. Ir kur Sent Riustiko gatvėje, - 20 m. nuo Tertro aikštės, turistų užgrūstoje tiek, ka neliko vietos, - nė gyvos dvasios. Nes turistai – tikslus karvių atvaizdas, kurios ganosu tik ten, į kur jas nugena. Paklusniai, damiai ir bukai jos seka savo vedlį neardydamos tvarkos, kojomis mindamos tik tą vietą, kur jis jas sustabdo. Venecijoje jie susirenka erdvioje ganykloje vadinamoje San-Marko aikšte ir keliose aplinkinėse gatvelėse, tuo tarpu kitose miesto vietose viešpatauja kapinių tyla. Nė vienas šių ateivių net nepažvelgia į rožinį Džudekos2) išlinkimą, kur aš paprastai apsistoju. [ ... ]

Venecijos rūmai primena apleistą baraką. Įeinam į vidų – toks pat apleidimo šlykštumas. Pasikeliam laiptais – ir pamatom ... kokį nors Tiepolo3). Venecija, please, miestas-siurprizas.

4) Procuratie - trys susijungę pastatai Venecijos San-Marko aikštėje. Labiau klasikinio stiliaus Procuratie Nuove yra pietinėje aikštės pusėje. Pradėtas statyti 1586 m. ir baigtas 1640 m. Jame įsikūrusios garsios ir brangios kavinės (18 a. vidurio Caffe Lavena buvo R. Vagnerio pamėgtoji).

Po mano draugų vakarienės penktajame Procuratie Nuove4) aukšte, pasikeliame ant stogo. [... ] San- Marko aikštė, 12 m žemiau, knibžda smulkutėmis figūrėlėmis; kavinės priešais orkestras atlieka tarptautinius estrados hitus. O tiesiai prieš mus iškilęs viršutinis varpinės trečdalis, tarsi iškeltas įspėjantis pirštas. Tam, kuriam neteko gerti naktį ant Venecijos stogo, nesužinojo gyvenimo saldesio. [ ... ]

Veneciečiai, kaip ir niujorkiečiai, nuolat eina. Tačiau kadangi jų miestas gerokai mažesnis, jie nuolat susitinka (dar vienas būdingas provincijos bruožas).

Tai miestas, kur retai apiplėšiami butai: tik pabandykite išnešti pavogtus baldus į kanalo krantinę - jus iškart pastebės.

Tačiau šiame mieste neretos žmogžudystės. Naktį, esant tokiam silpnam apšvietimui, nieko nereiškia įmesti lavoną į vandenį – tekšt, ir baigtas kriukis. Tik veikti reikia tyliai – tai miestas, kuriame visi gyvena „greta“. Po aštuntos vakaro čia spengia mirtina tyla ir girdisi kiekvienas pašalinis garsas.

Tai miestas, kuriame „greitajai pagalbai“ nereikia įjungti sirenų. Jos gondolos be garso slysta kanalais. Venecijoje skausmas labai kuklus.

Tai miestas, kur, mano manymu, mažai kas baigia gyvenimą nusiskandindamas.

Tai miestas, kur viskas iki šiol daroma po senovei. Šiukšliavežiai tempia savo vežimus kaip 1750-ais ar kaip šių dienų Afganistane. Baržos vandeniu kelia savivarčius, pristatydamos juos tos ar kitos salos statyboms. Kranai krantinėse traukioja senus prieplaukų baslius – tuos sudūlėjusius kanalų dantis; ir štai vietų jų štai jau stūkso nauji, panašūs į šparagus. Venecija – tai burna.

Skirtingai nuo šio miesto pilnų gyvenimo kanalų su pirmyn-atgal zujančiais visų tipų laiviūkščiais, stambios sostinių upės – Sena Paryžiuje, Temzė Londone – atrodo negyvos. Venecijos dirva kartais suvirpa, sukeldama įspūdį, kad esate labai dideliame laive. [ ... ] Kanaletto paveikslas: Bučintoro

Vongole5) gaudytojai su jų meškerėmis atrodo tokie simpatiški ir paslaugūs, o iš tikro yra Venecijos mafijos vadais, Korupcija, vagystės, žudynės.

Šis miestas, kuriam kilo mintis salelėje pastatyti tokią bažnyčia kaip San-Džordžo-Madžore6), jos fasadą nukreipiant ne į salos gyventojus, o į Veneciją ir šios malonumui. Ši bažnyčia - Palladio kūrinys. Kadangi Palladio nebuvo veneciečiu, jis galėjo darbuotis tik už miesto ribų, pvz., Džudekoje. Ir kokie puikūs šių rožinių bažnyčių balti fasadai! [ ... ]

Man atrodo, pati nuostabiausia jų – Švč. Išpirkėjo bažnyčia8), ta keisto stiliaus citadelė, bizantietė, persunkta humanizmo dvasia. Tik nesumanykite pasitikėti palankiu Kazanovos atsiliepimu ir neužmirškite, kad Venecijos inkvizicija buvo viena žiauriausių Europoje. Labiausiai pritrenkia Kanaletto9) paveikslo, kabančio Edinburgo nacionalinėje galerijoje, pagoniška dvasia, kurioje dožas, paauksuotas tarsi skeptras, stovi baisiai didelio „Bučintoro10) “ denyje, pasirengęs į Adrijos bangas mesti savo žiedą11). Ir dar jie save laikė katalikais! Napoleonas sudegino „Bučintoro“. Ach, koks jis barbaras! Omaras! Rytų satrapas! [ ... ]


Sergejus Ceitlinas. Tarp dievinimo ir įpročio

Apie autorių

Sergejus Ceitlinas (Sergei Tseitlin, g. 1971) – angliškai rašantis išeivis iš Rusijos, gyvenantis Venecijoje. Kūrybą spausdino žurnaluose „New Yor City Venezia“ ir „Stirred Up“. Italų kalba išleido rinkinį „Venecijos sąsiuvinis ir kiti apsakymai“ (2005). Apsakymas iš „New Yor City Venezia“, 2005 m. kovo-balandžio nr.

Į  Veneciją atvažiavusį gyventi užsienietį labiausiai – beveik kaip siurrealistinis paveikslas – nustebina ne visur esantis vanduo ir automobilių nebuvimas, ne apšiurę varpinės ir rūmai ir net ne milžiniškas meno kūrinių lobynas – o tai, kad Venecijos gyventojai nesuvokia, kad gyvena mieste, kurio metafiziniam grožiui pavydi visas pasaulis ir užgožti tą grožį bandė keletą šimtmečių. Tik keletas venecijiečių sugeba nuoširdžia užjausti leipuojantį atvykėlį, Venecijoje regintį idealų, harmoningą gamtos ir civilizacijos junginį. Ir ne todėl, kad venecijiečiai nesugeba pajausti; jie turi savą miesto suvokimą, pagrįstą rafinuotu kultūros jutimu, pasididžiavimu, meile savo išskirtiniam paveldui. Žinoma, žavisi ir jie, kai skaisti vasaros saulė užsilaiko prie archangelo Gabrieliaus statulos, pačioje San-Marko soboro viršūnėje (žiūrint nuo Šv. Elenos pusės); ir jie prabunda rytą klykaujant žuvėdroms; jei net stabteli ant tiltelių, kad pažiūrėtų, kaip jų mintis ištirpsta kanalų raibuliavime. Tačiau tame nėra nieko ypatinga, tai jų pasaulis. Jie neturi su kuo palyginti. Jiems tai įprastas gyvenimas. Kiek atsiras ne tokių, o kitokių venecijiečių – vienas šimtui? Penki šimtai? Visiems likusiems Venecija – kasdienybė: darbas nuo devynių iki penkių, užsukti į banką, parduotuvę, išgerti su draugais po bokalą. Gerai tai ar blogai, tačiau įprotis – tekinimo staklės, nušlifuojančios pasigėrėjimo gūsius.

In venice Tad atvykęs užsienietis ar net italas turi visada atminti, kad 99% vietos gyventojų gyvena ne nuostabiausiame pasaulio mieste, o viso labo a casa [it., namuose]. Būtent toks ryškus pojūčių kontrastas, o ne pats gyvenimo būdas, ir yra atitolinantis veiksnys: nes venecijiečiai, kaip ir visi italai – ksenofilai. Kartais galima pasakyti ir stipriau: turtinga kosmopolitinė tradicija pas juos kraujyje. Aišku, kad priimtų jus į savo pasaulį, jie privalo įsitikinti, kad tu ne klajojantis turistas ar pasikėlęs estetas. Tačiau štai tu priimtas, kontaktas užmegztas, ir staiga aptinki, kad tarp tavęs ir venecijiečių – neįveikiama emocinė bedugnė. Taip norisi pasipasakoti apie patirtus sukrėtimus, paaiškinti, kad išsipildė viso gyvenimo svajonė, pasidalinti įkvėpimu, kuris siaučia krūtinėje! "Taip, neblogai. Truputį nepatogu", - atsako jie. Nepatogu? Argi menas privalo būti utilitarus? Ir čia turite priminti sau, kad čia tik jums Venecija – meno kūrinys, o jiems – tiesiog gyvenamoji vieta. Taip, gana originali – miestas ant vandens. Tačiau būtent taip jis buvo statytas, taip gyvuoja ir taip vystosi – nėra jiems mėgautis ir žavėtis.

Kitaip sakant, naujai atvykęs turi rinktis. Jei jis nori ir toliau stebėdamasis apžiūrinėti miestą ir priimti jį kaip meninį fenomeną, tai jam bus lemta likti venecijiečių gyvenimo pakraštyje ir neieškoti kitos kompanijos, o tik savo gentainių. Jei jis nori įsilieti į miesto gyvenimą, į jo kasdienybę, jis turi liautis jame matyti Atgimimo šedevrą ir prisitaikyti prie jo buities. Antras kelias gali net atvesti į nusivylimą: keliautojas pastebi, pavyzdžiui, kad neretai kai kurie būdingi Venecijos bruožai lieka „venecijietiškais“ ne patys savaime, o tam, kad pritrauktų turistus. Pamažu tai sukelia bendrą nenatūralumo jausmą. Tačiau nuo nusivylimo yra gausybė vaistų.

Suderinti nesuderinamą beveik neįmanoma. Tačiau įmanoma savyje nešioti prislopintą gėrėjimąsi Venecijos grožiu, vaikštant po ją ir prisitaikant prie jos kasdienybės. Tam reikia mikrokosme išvysti makrokosmą, pastebėti miesto pilnatvę atskiruose jo komponentuose. Tai reiškia, kad būtina miesto kvintesencijos ieškoti kiekviena jo gabalėlyje, atskleidžiančiame jo esmę. O tai reikalauja milžiniško proto lankstumo. Kuo patvaresnis ryšys su miestu (darbas, draugai, namai ir pan.), tuo ribotesnis tampa jo suvokimas, tuo labiau mažėja pasigėrėjimo spontaniškumas. Tai pajunti greičiau, nei gali tikėtis: Venecija – mažytis miestelis, visą ją (neskaitant Murano, Burano ir Torčelo) galima apeiti per dieną. Tačiau tai neišvengiamas kompromisas kiekvienam, kas nori ne tik žavėtis išoriniu Venecijos vaizdu, bet ir išvysti ją iš vidaus, pajusti jos širdies plakimą. Tai ta paieška, kuri atves smalsų žmogų prie stiprių, harmoningų sąryšių su miestu, kurio unikalumas ir šiandien, kaip ir visada sukelia jo dievinimą.


Paaiškinimai

1) Campo Santo Stefano - aikštė Venecijoje, San Marko rajone prie Ponte dell'Accademia tilto. Prie jos yra 13 a. šv. Stepono bažnyčia su pora Tintoreto paveikslų, 11 a. San Vidal bažnyčia (dabar rengimių ir koncertų salė) su V. Karpačio paveikslu „Šv. Vitalijus ir 8 šventieji“. Aikštės viduryje - paminklas rašytojui N. Tommaseo.

2) Džudeka (Giudecca) – sala Venecijos lagūnoje pietus nuo pagrindinių Venecijos salų, nuo kurių ją skiria Džudekos kanalas. Senasis salos pavadinimas buvo „Spina Lunga“ (ilgas žuvies kaulas), kilęs dėl savitos išlenktos salos formos. Pavadinimas gali būti kilęs nuo Giudei, nes gali būti, kad iki 1516 m. joje gyveno žydai. Istoriškai sala buvo plačių rūmų su sodais vieta, tačiau 20 a. pradžioje tapo pramoniniu rajonu su dokais ir fabrikais. Po Antrojo pasaulinio karo pramonė saloje nusmuko, ir dabar tai laikoma darbo klasės tyliu gyvenamuoju rajonu su keliais išskirtiniais namais. Joje yra kelios įdomios bažnyčios.

3) Giovanni Battista Tiepolo (1696-1770), dar žinomas kaip Džambatista - Venecijos tapytojas ir graveris, rokoko atstovas. Tiepolo kūrybinis palikimas yra milžiniškas: jo kūrybai būdingas puošnumas, šviesios, pastelinės spalvos. Geldelių gaudymas Dailininkas vengė savo scenose kasdienių, buitinių temų. Daugelis jo kūrinių šlovino užsakovus – to meto aristokratus. 19 a. Tiepolo dailė buvo menkinama ir atmetama, o imta vėl vertinti pripažinus impresionizmą. Jo freskomis, pvz., išpuošti Venecijos Labia rūmai (pvz., dvi scenos iš Kleopatros gyvenimo).

4) Procuratie - trys susijungę pastatai Venecijos San-Marko aikštėje. Labiau klasikinio stiliaus Procuratie Nuove yra pietinėje aikštės pusėje. Pradėtas statyti 1586 m. ir baigtas 1640 m. Jame įsikūrusios garsios ir brangios kavinės (18 a. vidurio Caffe Lavena buvo R. Vagnerio pamėgtoji).

5) Vongola - dvigeldžiai Veneridae šeimos moliuskai. Didesnė jų dalis valgomi ir šios šeimos moliuskai sudaro didesnę dalį suvartojamų moliuskų. Italijoje tai Venerupis decussata.

6) San Giorgio Maggiore - klasikinio renesanso stiliaus 16 a. benediktinų bažnyčia-bazilika San Giorgio Maggiore saloje Venecijos lagūnoje, pastatyta A. Palladio. Balto Istrijos marmuro fasadas beveik uždengia plytinį bažnyčios korpusą. Joje yra keletas Tintoretto paveikslų. Ją savo paveiksluose yra pavaizdavo žymūs dailininkai: Frančeskas Gvardis, Klodas Monė.

7) Andrea Palladio (1508- 1580) – italų vėlyvojo renesanso laikų architektas; pagal jo principus išsivystė atskira architektūros stilistika (paladianizmas). Garsėjo kaip kaip užmiesčio vilų architektas Venetės regione. Tarp garsiausių jo statinių: Paladijo bazilika, Olimpiko teatras ir Vila Rotonda Vičencoje ir kt.

8) Chiesa del Santissimo Redentore (Švč. Išgelbėtojo bažnyčia) - 16 a. renesanso stiliaus bažnyčia Džudekos saloje, pastatyta A. Palladio7)

9) Giovanni Antonio Canal (1697-1768), vadinamoas Kanaletto, - italų dailininkas iš Venecijos ir graveris, tapęs miestų (Venecijos, Romos, Londono) vaizdus (vedute); taip pat tapė ir išgalvotus vaizdus (capricci), nors riba taip tikrovės ir išmonės pas jį labai neaiški. Iš jų išsiskiria paveikslai su Venecijos kanalais. Jo kūrinius gausiai pirko anglai, tad 1746 m. jis atvyksta į Londoną (arčiau savo kūrinių rinkos), kur praleidžia 10 m. – ir čia tapo vietinių rūmų vaizdus. Tačiau jo kūryboje pasijunta pasikartojimas ir jo technika darosi neįdomi užsakovams.

10) Bučintoro - buvo Venecijos dožų apeiginė galera, apie 30 m ilgio, 6 m pločio; naudota 12-18 a. Per Kristaus paėmimo į dangų šventę dožas galeroje atlikdavo „Dožo vedybų su Adrijos jūra“ apeigas. Paskutinis „Bučintoro“ buvo pastatytas 1729 m. ir sunaikintas Napoleono įsakymu 1798 m. - ne tik kaip jo pergalės prieš Veneciją simbolis, bet pasipelnymo ir apiplėšimo tikslais. Laivui buvo suardyta viršutinė dalis su aukso papuošimais, o korpusas, pervadinus „Prama Hydra”, panaudotas kaip darbinis pontonas patrankoms Lido uosto apsaugai. Galutinai sunaikintas 1824 m.

11) Sposalizio del Mare - senovinės „Vedybų su jūra“ apeigos, simbolizavusios Venecijos dominavimą jūroje. Jos pradėtos rengti apie 1000-uosius per Kristaus ėmimo į dangų šventę. Jų metu laivų procesija paskui dožo laivą (nuo 1311 m. – „Bučintoro“) iš Lido uosto išplaukdavo į jūrą. Buvo meldžiamasi, kad jūra būti rami ir maloninga, visi būdavo apšlakstomi šv. vandeniu. 1177 m. popiežius Aleksandras III nusimovė žiedą ir padavė dožui, kad jį įmestų į jūrą. Nuo tada šis paprotys įsigalėjo – ir žiedas buvo metamas kiekvienais metais. Nors neliko dožų, o „Bučintoro“ buvo sunaikintas, „vedybų su jūra“ apeigos vyksta iki šiol.

 
Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis