Traktatas apie dvi Sarmatijas Azijos ir Europos ir apie esančius jose
Motiejus Miechovskis

 Pratarmė  |  1 knyga. 1-2 skyriai  |  3 skyrius  |  4 skyrius      

1 knyga. 1 traktatas. Apie Azijos Sarmatiją
4 skyrius. Apie totorių imperatoriaus Batyjaus kruviną Vengrijos niokojimą

Nuniokojęs ir sunaikinęs Rusiją, Batyjus su 500 tūkstančių karių surengė žygį į Vengriją. Tarp Sarmatijos kalnų, vadinamajame Rusų tarpeklyje1), jam norėjo pasipriešinti ir sutrukdyti praėjimą vengrų palatinas, pasiųstas su kariuomene Vengrijos karaliaus Belos IV2), tačiau Batyjus užgriuvęs ant jo, užvaldė perėją.

Degindamas miestus ir kaimus, jis greitai pasiekė Tisos upę, liaudyje vadinama Ciza (Ticia – Cicza), tekančia nuo Sarmatijos kalnų į Dunojų pietuose. Darydami iš ten antpuolius, totoriai išnaikino ir sudegino Vacą5) su jos katedra. Jie pasiekdavo ir Peštą, kur karalius Bela IV rinko prieš juos kariuomenę, bet iškart ir pasitraukdavo; tai prisiartindami, tai pabėgdami pagal savo karinę taktiką.

Kai karalius Bela surinko prieš totorius didelę armiją iš kilmingųjų ir dvasininkijos, jis pasistūmėjo į priekį ir įrengė stovyklą prie Tisos upės. Pastatęs prie tilto apsaugą iš 1000 karių, jis manė, kad totoriai nepereis per upę, nes ji gili, šaltiniuota ir nepraeinama.

Tačiau totoriai, įveikę ir didesnes upes, suradę brastą, naktį perplaukė Tisą ir švintant apsupo iš visų pusių vengrų kariuomenę su karaliumi Bela.

Tankiu debesiu paleidę nesuskaičiuojamą strėlių kiekį (tarsi smarkią krušą, griaudinčią lietaus rūke), jie sukėlė sumaištį vengrų gretose, daugelį išmušė ir dar daugiau sužeidė. Netikėtai užklupti, vengrai netvarkingai atsimušinėdami, žūdavo. Kiti, matydami tai, bandė paslapčia prasmukti ir pabėgti, o gudrūs totoriai netrukdė jiems praeiti pro savo gretas. Karaliaus brolis Kolomanas3) ir karalius Bela pasislėpė neatpažinti, o likusius totoriai apsupo ir žiauriausiu būdu išmušė visus iki paskutinio. Tame tarpe žuvo ir aukšti dvasininkai Strigonijo arkivyskupas Matviejus; Koločo arkivyskupas Ugolinas; Javrijsko vyskupas Georgijus; Transilvanijos vyskupas Reinaldas; Nitrėjos bažnyčios vyskupas; Scibino vyresnysis Nikolajus, karaliaus vicekancleris; Bachijos arkidiakonas Eradijus, Strigonijo arkidiakonas magistras Albertas4). Žuvo nesuskaičiuojamas skaičius pasauliečių, kilmingų ir nekilmingų, o pabėgę buvo pavyti ir krito negyvi ant kelių. Daug prastuomenės, susirinkusios į Peštą, atėjus totoriams žuvo nuo kalavijo.

Karalius Bela paskubomis bėgo link Austrijos sienos, kur Austrijos hercogo buvo sučiuptas ir įkalintas, o kai pagaliau paleistas, atvyko pas savo žmoną karalienę, paskui pasitraukė į Slavoniją ir liko ten iki Kadano atvykimo.

Išnaikinę Vengriją vienoje Dunojaus pusėje, totoriai persikėlė į kitą, kai žiemą Dunojus užšalo, ir įsirengė stovyklą tarp Jaurino ir Strigonijo. Ten ir dabar matomi grioviai ir kalvos, likę po jų buvimo.

Iš čia jie žiauriai siaubė Uždunoję grobdami, degindami ir žudydami. Kai ruošėsi grįžti į Totoriją, kunigaikštis Kadanas pasuko į Slavoniją, kad užpultų karalių Belą. Karalius iš baimės nuo jo pabėgo prie jūros, o tada į Polo miestą. O Kadanas, kaip buvo sutaręs su Batyjumi, perėjęs ir nusiaubęs Bosniją, Serbiją ir Bulgariją, sustojo prie Dunojaus, kad sulauktų Batyjaus ordos.

Nuėjus Kadanui, Batyjus apgulė ir paėmė puikų buvusį tuo metu Strigonijo miestą, kuriame gyveno įvairūs vokiečių, galų ir italų pirkliai. Kadangi gyventojai paslėpė ir suslėpė žemėje savo brangenybes, kurių reikalavo totoriai, tai be pasigailėjimo buvo išžudyti nepaisant lyties ir amžiaus.

Sugriovę Strigonijų ir perėję Dunojų, totoriai atėjo pas juos laukusią kunigaikščio Kadano kariuomenę, o tada pagaliau tuo pačiu keliu pro Meotidų pelkes išėjo į Totoriją. Vengrijoje totorių plėšimai ir visokie naikinimai truko beveik dvejus metus.

 

Komentarai

1) Visas šis skyrius perimtas iš Rogerijaus Vengro ir tik dalinai iš J. Dlugošo, kuris ir pats rėmėsi Rogerijumi. Pas Rogerijų: "...Rusijos vartai vadinami kalnuose, per kuriuos atsiveria praėjimas į Vengriją..."

J. Dlugošo variantas atskirame puslapyje: J. Dlugošas. Vengrijos užpuolimas
Tomo iš Splito kronikoje Vengrijos užpuolimas: Salonos ir Splito arkivyskupų istorija

2) Bela IV, Andrejaus II sūnus, Vengrijos karalius (1235-1270). Jo kova valdymo pradžioje su feodalų kilmingaisiais sukėlė dalies dvarininkų sujudimą. Jie pakvietė į Vengriją Austrijos hercogą Fridrichą II. Karaliaus kariai laimėjo prieš jį, tačiau, kai po pralaimėjimo prie Sajo, Bela IV bėgo į Austriją, Fridrichas priėmė jį perimdamas, tiesa, visą jo iždą ir tris vengrų komitatus.
Taip pat skaitykite >>>>>

3) Kolomanas, Andrejaus II sūnus, Vengrijos karaliaus Belos IV brolis. 1219 m. iš Galičo išėjus kun. Mstislavui Mstislavičiui, Galicijos karalius, nuo 1226 m. – Kroatijos hercogas.

4) Strigonijo arkivyskupas Matviejus - 1240 m. kovo 6 d. – 1241 m.; prieš tai
Vaco vyskupas (1238-1239 m. lapkričio 29 d.);
Ugrinas (Ugolinas, Ugerinas) – Koločo arkivyskupas 1219-1241;
Gregorijus – Javrijsko vyskupas 1223-1241;
Rainaldas (Rinaldas, Reginaldas) – Transilvanijos vyskupas 1223-1241;
Adomas, Nitrėjos vyskupas – 1241.

5) Vacas - miestas rytiniame Dunojaus krante šiaurės Vengrijoje, Nasajų kalnų papėdėje, 34 km į šiaurę nuo Budapešto; apie 33,5 tūkst. gyv. Įsikūręs netoli vietos, kur Dunojus staigiai keičia kryptį iš vakarų į pietus. Pirmąkart minimas 11 a. Šv. Ištvano laikais čia įsteigta vyskupija. 1241 m. miestą visiškai sugriovė mongolai. Atstatytą miestą 1541 m. užkariavo turkai. Galutinai austrų išlaisvintas 1686 m., kai iš jo buvo belikę griuvėsiai. Vėliau lėtai atstatinėjamas. 1761-71 m. pastatyta katedra pagal šv. Petro bazilikos Romoje pavyzdį.


Papildomi komentarai

Vandalai ir lenkai

Viduramžiais ir vėliau vyravo įsitikinimas, kad vandalai yra lenkų arba slavų protėviai. Tokio požiūrio atsiradimas galėjo būti susijęs a) su venedų ir vandalų painiojimu; b) tiek venedai, tiek vandalai kadaise gyveno vietovėse, kurias vėliau apgyveno lenkai. 796 m. "Annales Alamanici" apie Karolio Didžiojo žygį rašoma "Pipinus … perrexi in regionem Wandalorum, et ipsi Wandali venerunt obvium" (Pipenas nuėjo į vandalų sritis; ir vandalai išėjo jo pasitikti). "Annales Sangallenses" tą patį žygį (tik perkeldami į 795 m.) apibūdina labai trumpai "Wandali conquisiti sunt" (vandalai buvo nugalėti). Tai rodo, kad šie autoriai vandalais vadino avarus. 983-993 m. Gerhardas iš Augsburgo "Miracula Sancti Oudalrici" vadinamas dux Wandalorum, Misico nomine.

Netrukus kronikose pavadinimas "vandalai" ėmė reikšti "slavai". Pavyzdžiui, 1056 m. "Annales Augustani" germanų pralaimėjimas slavams apibūdinamas taip "exercitus Saxonum a Wandalis trucidatur" (saksų kariuomenė sutriuškinta vandalų).

Adomo iš Bremeno kronika pateikia daugiau: "Slavanija, didžiausia iš germanų žemių, apgyvendinta vinilų, anksčiau vadintų vandalais. Ji laikoma didesne už mūsų Saksoniją, ypač jei prijungsime bohemiečius ir lenkus, gyvenančius prie Oderio, nes jie nesiskiria papročiais ir kalba".

Pirmuoju prabilusiu apie vandališkas lenkų šaknis būtų 12 a. lenkų kronikininkas Vincentas Kadlubekas, rašęs, kad kadaise lenkai vadinti vandalais, nes gyveno palei Vandalos (Vandalus, Vistula) upę. Apie tai, kad vandalai gyveno palei Vyslą (Vandalu), 16 a. minėjo ir Jokūbas iš Bergamo (Iacobus Philippus Bergomensis), tačiau pagrindinis šaltinis būtų J. Dlugošas. Šio žodžiais, karalienė Vanda, nutraukusi vedybas su Ritogaru, alamanų kunigaikščiu, juos nugalėjusi save paaukojo dievams nusiskandindama Vysloje. Nuo to atsirado naujas upės pavadinimas, o lenkus daugelis autorių ėmė vadinti vandalais. Panašiai pasakojo ir „Wielkopolska chronicle“ autorius bei 14 a. Dzierzwa ir Krokuvos, pabandęs „Vanda“ kildinti iš „węda“, reiškiančio „meškerė“.

Taip pat 12 a. anglas Gerwazy iš Tilburio „Otia imperalia" mini, kad lenkai buvo vadinami ir patys save vadino vandalais – kaip ir vokiečių istorikas Albertas Krantcas (1450-1517) savojoje „Wandalia sive historia de Wandalorum vera origine…“, siejęs vandalus ir slavus. Tą atkartojo ir italas Falvio Blondi, Marcin Bielski (15 a.) bei Matvėjus Miechovskis „Tractatus de duabus Sarmatiis…“ (1517 m.).

Pirmasis iš lenkų istorikų, ėmęs neigti bet kokius lenkų ir vandalų sąryšius, buvo Marcin Kromer'is, Warmia vyskupas, parašęs „De origine et rebus gestis Polonorum“ (1555 m.)

 

 Pratarmė  |  1 knyga. 1-2 skyriai  |  3 skyrius  |  4 skyrius      

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis