Skaitykite:

Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“

Herodotas. Istorija

Laiškas apie įvykius Žemaitijoje

G. Beresnevičius. Erazmo Stelos paraštėse

Požalgirinė Lietuva Europos akimis

Ar seniai kalbama lietuviškai?

Kazys Saja. Molynė

Šiaulių mūšis

Karolio Europos slinktys

Bulgarų pavasario šventės

R. Tamošaitis. Perkantis žmogus

Vytautas Didysis

Baltai ir Europa

Papročių paskirtis

KITA:

Ivanas Naživinas. Judėjas

Nuslėptoji istorija

Pažinkime kitokius Druskininkus

Mūsų universalioji civilizacija

G. Beresnevičius. Autsaideriai

Janas Ščepanskis. Majai

Rudaki: Nepasiekiamojo paprastumas

J. Kunčinas. Vilnius po senovei

Džidi Krišnamurti citatos

I. Gamajunovas. Nepririšta valtis

8 proto lavinimo stulpeliai

Ž. P. Sartras. Šleikštulys

Adomo nuopuolis

Traktatas apie dvi Sarmatijas Azijos ir Europos ir apie esančius jose
Motiejus Miechovskis

1 knyga. 1 traktatas. Apie Azijos Sarmatiją 4 skyrius. Apie totorių imperatoriaus Batyjaus kruviną Vengrijos niokojimą Nuniokojęs ir sunaikinęs Rusiją, Batyjus su 500 tūkstančių karių surengė žygį į Vengriją. Tarp Sarmatijos kalnų, vadinamajame Rusų tarpeklyje1), jam norėjo pasipriešinti ir sutrukdyti praėjimą vengrų palatinas, pasiųstas su kariuomene Vengrijos karaliaus Belos IV2), tačiau Batyjus užgriuvęs ant jo, užvaldė perėją. Degindamas miestus ir kaimus, jis greitai pasiekė Tisos upę, liaudyje vadinama Ciza (Ticia – Cicza), tekančia nuo Sarmatijos kalnų į Dunojų pietuose. Darydami iš ten antpuolius, totoriai išnaikino ir sudegino Vacą5) su jos katedra. Jie pasiekdavo ir Peštą, kur karalius Bela IV rinko prieš juos kariuomenę, bet iškart ir pasitraukdavo; tai prisiartindami, tai pabėgdami pagal savo karinę taktiką. Kai karalius Bela surinko prieš totorius didelę armiją iš kilmingųjų ir dvasininkijos, jis pasistūmėjo į priekį ir įrengė stovyklą prie Tisos upės. Pastatęs prie tilto apsaugą iš 1000 karių, jis manė, kad totoriai nepereis per upę, nes ji gili, šaltiniuota ir nepraeinama. Tačiau totoriai, įveikę ir didesnes upes, suradę brastą, naktį perplaukė Tisą ir švintant apsupo iš visų pusių vengrų kariuomenę su karaliumi Bela. Tankiu debesiu paleidę nesuskaičiuojamą strėlių kiekį (tarsi smarkią krušą, griaudinčią lietaus rūke), jie sukėlė sumaištį vengrų gretose, daugelį išmušė ir dar daugiau sužeidė. Netikėtai užklupti, vengrai netvarkingai atsimušinėdami, žūdavo. Kiti, matydami tai, bandė paslapčia prasmukti ir pabėgti, o gudrūs totoriai netrukdė jiems praeiti pro savo gretas. Karaliaus brolis Kolomanas3) ir karalius Bela pasislėpė neatpažinti, o likusius totoriai apsupo ir žiauriausiu būdu išmušė visus iki paskutinio. Tame tarpe žuvo ir aukšti dvasininkai Strigonijo arkivyskupas Matviejus; Koločo arkivyskupas Ugolinas; Javrijsko vyskupas Georgijus; Transilvanijos vyskupas Reinaldas; Nitrėjos bažnyčios vyskupas; Scibino vyresnysis Nikolajus, karaliaus vicekancleris; Bachijos arkidiakonas Eradijus, Strigonijo arkidiakonas magistras Albertas4). Žuvo nesuskaičiuojamas skaičius pasauliečių, kilmingų ir nekilmingų, o pabėgę buvo pavyti ir krito negyvi ant kelių. Daug prastuomenės, susirinkusios į Peštą, atėjus totoriams žuvo nuo kalavijo. Karalius Bela paskubomis bėgo link Austrijos sienos, kur Austrijos hercogo buvo sučiuptas ir įkalintas, o kai pagaliau paleistas, atvyko pas savo žmoną karalienę, paskui pasitraukė į Slavoniją ir liko ten iki Kadano atvykimo. Išnaikinę Vengriją vienoje Dunojaus pusėje, totoriai persikėlė į kitą, kai žiemą Dunojus užšalo, ir įsirengė stovyklą tarp Jaurino ir Strigonijo. Ten ir dabar matomi grioviai ir kalvos, likę po jų buvimo. Iš čia jie žiauriai siaubė Uždunoję grobdami, degindami ir žudydami. Kai ruošėsi grįžti į Totoriją, kunigaikštis Kadanas pasuko į Slavoniją, kad užpultų karalių Belą. Karalius iš baimės nuo jo pabėgo prie jūros, o tada į Polo miestą. O Kadanas, kaip buvo sutaręs su Batyjumi, perėjęs ir nusiaubęs Bosniją, Serbiją ir Bulgariją, sustojo prie Dunojaus, kad sulauktų Batyjaus ordos. Nuėjus Kadanui, Batyjus apgulė ir paėmė puikų buvusį tuo metu Strigonijo miestą, kuriame gyveno įvairūs vokiečių, galų ir italų pirkliai. Kadangi gyventojai paslėpė ir suslėpė žemėje savo brangenybes, kurių reikalavo totoriai, tai be pasigailėjimo buvo išžudyti nepaisant lyties ir amžiaus. Sugriovę Strigonijų ir perėję Dunojų, totoriai atėjo pas juos laukusią kunigaikščio Kadano kariuomenę, o tada pagaliau tuo pačiu keliu pro Meotidų pelkes išėjo į Totoriją. Vengrijoje totorių plėšimai ir visokie naikinimai truko beveik dvejus metus. 5 skyrius. Kaip popiežius Inocentas IV siuntė pasiuntinius pas chaną su prašymu nepersekioti krikščionių ir kaip chanas priėmė Mahometo tikėjimą Kai totoriai išeidinėjo, visa Europa trūkčiojo iš siaubo ir baimės genami krikščioniškieji valdovai kartu ėmė apmąstyti priemones, kurios sutrukdytų jų naują atėjimą. Popiežius Inocentas IV iš Liono susirinkimo 1246 Viešpaties metais pas totorius pasiuntė predikatorių [t.y. pamokslininkų, o kitaip dominikonų] ordino brolį Asceliną6) su daugeliu kitų šio ir kitų ordino brolių7). Per Vokietiją ir Bohemiją Ascelinas atvyko į Vroclavą ir buvo pagarbiai priimtas Silezijos ir Vroclavo kunigaikščio Boleslavo. Iš ten jis vyko į Lenčicą, kur su saviškiais rado prieglobstį pas kunigaikštį Konradą Mazoveckį. Po to atvykę į Krokuvą, jie buvo meiliai sutikti ir priimti Boleslovo Droviojo, jo motinos Gžimislavos8) ir vietos vyskupo Prandoto9), buvo aprūpinti daugybe brangių kailių, be tų, kuriuos patys nusipirko savo sąskaita, nes pasirodyti totorių valdovams be dovanų negalima. Taip nutiko, kad pas Boleslavą Drovųjį, Krokuvos ir Sandomiro valdytoją, tuo metu viešėjo Rusijos kunigaikštis Vasilko10), jo motinos giminaitis. Jam jie ir buvo pavesti ir jo atgabenti į Rusiją. Atvykę į Kijevą jie įsigijo žirgus, tinkamus totorių kraštų aplinkybėms, t.y. tokius, kurie galėtų kojomis iš po sniego apsirūpinti vandeniu ir ėdalu. Galiausiai išvykę iš Kijevo, jie perėjo pro daugelį totorių kunigaikščių, kol galiausiai nepasiekė totorių chano (cham) arba imperatoriaus. Išdėstę jam Inocento IV prašymą, jie jį įtikinėjo pripažinti ir gerbti vienintelį dievą ir jo pasiuntinį Jėzų Kristų ir nežudyti krikščionių žiauria mirtimi, kaip [buvo] Lenkijoje, Vengrijoje ir Moravijoje. Gavę atsakymą, kad chanas 5 metų laikotarpiu nepuls krikščionių, jie tuo pačiu keliu grįžo pas apaštališkąjį sostą su totorių imperatoriaus raštu. „Istorijos veidrodyje“ yra toji istorija, tačiau ją skaityti reikia apdairiai, nes apie kai ką ji nepatikima11). Išvykus krikščionių pasiuntiniams, atvyko saracėnų pasiuntiniai ir pradėjo įtikinėti totorius priimti Mahometo tikėjimą, kaip lengvesnę, palankesnę, pilną džiugesio ir tinkamą kariškiems žmonėms. Krikščionių tikėjimą jie peikė, sakydami, kad tai veltėdžių, kvailių ir stabmeldžių, garbinančių atvaizdus, tikėjimas, kai saracėnų įstatymas pilnas visokių naudų ir malonumų, ginklo jėga laimi prieš visas kitas religijas, kad nuverstų išdidžius ir apdėtų duokle pažemintus. Patiko barbarams saracėnų argumentai, o pirmiausia pačiam imperatoriui Batijui, o ir visiems totoriams, kaip žmonėms karštiems, įžūliems ir jausmingiems. Tad jie ir priėmė tą, o ne kitą tikėjimą. Tardami Eissa Rocholla, t.y. Jėzus yra viešpaties dvasia, o Mahometas - rossola, t.y. Mahometas – Dievo teisingumas, jie nepanoro priimti palaimintojo Jėzaus, mokinančio dvasinio gyvenimo, dieviškos dvasios, o pasirinko „dievo teisingumą“, t.y. Mahometą, paskendusį kūniškuose nešvarumuose kaip juslinis gyvulys, kuris turėtų dieną ir naktį, pagal teisingumą, Dievo valia kankintis bausmių ežere. Taigi nuo to laiko ir dabar jie – Mahometo sekėjai ir garbintojai. Jie paklūsta Mozės Penkiaknygei, atlieka apipjaustymą, laikosi savo įstatymo; varpų neturi, tačiau kasdien šaukia: Lahi illo illoloh, kas reiškia „Nėra dievo be vienintelio dievo“. Jie naiviai save laiko izmailitais, kilusiais iš Izmailio, o krikščionis vadina dzincis, t.y. pagonimis ir gaurais (gaur), t.y. netikratikiais ir neturinčiais religijos12). Kaip ir kiti saracėnai, jie metų bėgyje rengia 3 šventes. Pirmoji – kuiramas, t.y. Izaoko aukojimo, kai Abraomas, daugelio tautų tėvas, ruošėsi jį nužudyti ir paaukoti, atminimo šventė. Per tą dieną jie aukoja avinus, paukščius ir kita. Kita šventė jie švenčia paminėdami mirusiųjų sielas: lanko protėvių kapus, užsiima gailestingumo reikalais ir maitina vargšus. Trečią šventę švenčia dėl savęs ir savo gerovės. Kad tinkamai atšvęstų pirmąją šventę, jie pasninkauja 30 dienų, prieš antrą – mėnesį, prieš trečią – 12 dienų13).

Komentarai

¹⁾ Visas šis skyrius perimtas iš Rogerijaus Vengro ir tik dalinai iš J. Dlugošo, kuris ir pats rėmėsi Rogerijumi. Pas Rogerijų: "...Rusijos vartai vadinami kalnuose, per kuriuos atsiveria praėjimas į Vengriją..."

J. Dlugošo variantas atskirame puslapyje: J. Dlugošas. Vengrijos užpuolimas
Tomo iš Splito kronikoje Vengrijos užpuolimas: Salonos ir Splito arkivyskupų istorija

²⁾ Bela IV, Andrejaus II sūnus, Vengrijos karalius (1235-1270). Jo kova valdymo pradžioje su feodalų kilmingaisiais sukėlė dalies dvarininkų sujudimą. Jie pakvietė į Vengriją Austrijos hercogą Fridrichą II. Karaliaus kariai laimėjo prieš jį, tačiau, kai po pralaimėjimo prie Sajo, Bela IV bėgo į Austriją, Fridrichas priėmė jį perimdamas, tiesa, visą jo iždą ir tris vengrų komitatus.
Taip pat skaitykite >>>>>

³⁾ Kolomanas, Andrejaus II sūnus, Vengrijos karaliaus Belos IV brolis. 1219 m. iš Galičo išėjus kun. Mstislavui Mstislavičiui, Galicijos karalius, nuo 1226 m. – Kroatijos hercogas.

⁴⁾ Strigonijo arkivyskupas Matviejus - 1240 m. kovo 6 d. – 1241 m.; prieš tai
Vaco vyskupas (1238-1239 m. lapkričio 29 d.);
Ugrinas (Ugolinas, Ugerinas) – Koločo arkivyskupas 1219-1241;
Gregorijus – Javrijsko vyskupas 1223-1241;
Rainaldas (Rinaldas, Reginaldas) – Transilvanijos vyskupas 1223-1241;
Adomas, Nitrėjos vyskupas – 1241.

⁵⁾ Vacas - miestas rytiniame Dunojaus krante šiaurės Vengrijoje, Nasajų kalnų papėdėje, 34 km į šiaurę nuo Budapešto; apie 33,5 tūkst. gyv. Įsikūręs netoli vietos, kur Dunojus staigiai keičia kryptį iš vakarų į pietus. Pirmąkart minimas 11 a. Šv. Ištvano laikais čia įsteigta vyskupija. 1241 m. miestą visiškai sugriovė mongolai. Atstatytą miestą 1541 m. užkariavo turkai. Galutinai austrų išlaisvintas 1686 m., kai iš jo buvo belikę griuvėsiai. Vėliau lėtai atstatinėjamas. 1761-71 m. pastatyta katedra pagal šv. Petro bazilikos Romoje pavyzdį.

⁶⁾ Ascelinas iš Lombardijos (Nicola Ascelino) – 13 a. dominikonų vienuolis, 1245 m. popiežiaus Inocento IV pasiųstas pasiuntiniu pas mongolus, kur susitiko su jų karvedžiu Baidžu. Jis nerodė mongolams pagarbos ir vos išvengė mirties. Jį lydėjo dominikonas Simonas iš Saint-Kvintino, kelionę aprašęs „Historia Tartarorum“, dabar dingusioje, bet nemaža dalimi išsaugota Vincentijaus „Speculum Historiale“. 1248 m. jis parnešė į Lioną Baidžu atsakymą, kuriame reikalauta popiežiaus paklusimo mongolams. Į tai popiežius išleido bulę „Viam agnoscere veritatis“, kurioje ragino mongolus atsisakyti krikščionių žudymo.

⁷⁾ Apie tai trumpai rašo ir Dlugošas. Tolimesnis pasakojimas paimtas iš Vincentijaus Boviečio „Speculum Historiale“ remiantis Plano Karpinio pranešimo, kuriam ir priklauso maršrutas, Miechovskio klaidingai priskirtas Ascelinui, kuris iš tikro vyko pas chaną per Siriją ir Persiją, o ne per pietinę Rusią.

⁸⁾ Gžimislava iš Lucko (apie 1190-1258) – Krokuvos kunigaikštienė, Lešeko Baltojo žmona (1207), Boleslovo V Droviojo regentė. Stiprėjant kitų kunigaikščių pretenzijoms į Krokuvą, pasitraukė į Sandomirą. Galiausiai prarado ir regentės poziciją ir buvo suimta Henriko Barzdotojo. Jai pavyko pabėgti, ji paprašė popiežiaus užtarimo, - ir Grigalius IX išleido bulę, smerkiančią jos patirtą prievartą.

⁹⁾ Janas Prandota (Jan Prandota z Białaczowa, apie 1200-1266) – Krokuvos vyskupas (nuo 1242 m.). Minima, kad jis iš Krokuvos išvarė flageliantus. Buvo aktyvus kanonizuojant šv. Stanislovą iš Ščepanuvo, kurio relikvijas perkėlė į Krokuvos Vavelio katedrą. Buvo Boleslovo Droviojo šalininkas.

¹⁰⁾ Vasilko Romanovičius (1203-1269) – Romano Mtyslovičiaus sūnus, kunigaikštis. Po Daniilo mirties tarp kunigaikščių buvo iškiliausiu. Tačiau jis buvo ne Gžimislavos giminaitis, o žentas. Kai 1258 m. mongolų karvedys Burundajus privertė kunigaikščius eiti prieš Lietuvą, vyko ne Daniilas, o Vasilko; o vėliau ir į Lenkiją. 1262 m. jis sėkmingai atrėmė Lietuvos puolimą.

¹¹⁾ Apie kai kurių Vincentijaus pranešimų patikimumą minėjo ne tik Miechovskis. Tik čia priekaištai turėtų būti ne jam, o Plano Karpiniui. Tačiau ir pačiam Miechovskiui galima prikišti bent jau misijos nuopelnų pagražinimą, skirtingai nuo jo šaltinio, pateikiančio gana santūriai.

¹²⁾ Šie arabiški ir turkiški žodžiai perteikti beveik tiksliai fonetiškai ir pagal prasmę. Frazės „nėra dievo be Alacho“ tikslesnė transkripcija būtų la ilaha illa llahu; Eissa Rocholla reiškia „Jėzus Dievo sūnus“. Osmaniškas žodis giaur kilo iš arabų kafir, t.y netikratikis, nedėkingasis. Din-cye (Miechovaskio dzincis) reiškia „neturintis tikėjimo“.

¹³⁾ Apie šventes ir pasninkus ne viskas tikslu. Aišku, kad po kuiramo pavadinimu turima omenyje kurban-bairamas, kuris iš tikro susijęs su aukojimu (Korane auka buvo ne Izaokas, o Izmailas). 30 dienų pasninkas yra prieš uraza-bairamą (šavalo mėnesio 1 d.), einančio 2 mėnesiai prieš kurban-bairamą.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis