Chess assassin

Tekstai apie šachmatus   

Korespondenciniai šachmatai literatūroje      

Skaitiniai
 
Fantastika
 
Lithuanian.Net
 
NSO.LT
 
 
Papildomai skaitykite:
Olandiškoji gynyba
Mikėnas ir čempionai
Tos nepaprastos figūrėlės
Cirko direktoriaus duktė
Pirmasis čempionų mačas
Fišeris: išprotėjęs genijus
Kur eina karalius–didelė paslaptis
Šachmatai: karas ir likimai
Permainingai agresyvi pradžia
Kompiuterinių žaidimų filologija
Knygos, kurios mokė nesimokyti
Dėl "Elementariųjų dalelių"
Ką reiškia būti šikšnosparniu?

Šachmatai įvairiai minimi nuo pat Viduramžių. Siužetus apie juos surasite pas Dž. Bokačą, Dantę, Šekspyrą, A. Mickevičių ir kt. prie šachmatų lentos laisvalaikiu palinkę „Eugenijaus Onegino“ Olga ir Lenskis (4 sk.). F. Dostojevskio „Idiote“ aprašoma Aglajos partija su kunigaikščiu Myškinu. V. Nabokovas pamini šachmatų kompoziciją (plačiau žr. priede).

Literatūroje paminėti ir korespondenciniai šachmatai. 1850 m. Nekrasovo ir Panajevo1) leistame „Amžininke” buvo paskelbta A. Kronebergo2) (1814-1855) apybraiža „Šachmatai“, pristatanti šachmatus nuo Atgimimo laikų iki 19 a. vidurio, apmąsto jų ryšį su civilizacijos istorija, naudą žmogui. Paminėdamas klubų varžybas susirašinėjant rašo: „Šis reiškinys visiškai naujas. Senais laikais nebuvo nieko panašaus: partija prasidėdavo netikėtai, ekspromtu... O dabar? Dabar iššūkį meta iškilmingai, patvirtinant klubo pirmininkui ir sekretoriui, ir paskelbiant spaudoje... Ėjimai siunčiami su visų komisijos narių patvirtinimu ir turi būti atlikti per nustatytą laiką, baiminantis pralaimėjimo“.

Toliau rašoma apie neakivaizdinių partijų mėgėjus: „Tik pagalvokite, kiek reikia kantrybės, atkaklumo, dėmesio, kad kelis metus sektum vieną partiją, periodiškai apmąstant kiekvieną ėjimą su visais jo begaliniais variantais! Tokiam žygdarbiui žmonės ryžtasi tik iš aistros... Žaidėjas, pasmerkdamas partijai susirašinėjant... privalo būti tam nepaprastai atsidavęs“.

Konstantino Simonovo kūryboje3) pastebimą vietą užima lyriški eilėraščiai apie laiškus, o „Transsibiro eksprese“ jis prisimina ir šachmatininkus, žaidžiančius susirašinėjant:

Štai vokai, nuo laiko pageltę kaip suvenyrai
Riedant pašto vagonui ne kartą keitėsi orai:
Šachmatais susirašinėjant žaidžia vyrai
Po mėnesį laukiami varžovo atsakymai.

E.M. Remarko meilė šachmatams atsispindi daugelyje jo kūrinių. Romane „Gyvenimas skolon“ (1959) Richteris, sergantis sunkia tuberkuliozės forma, daug metų praleidžia sanatorijoje. Jo gyvenimą pratęsiantis eliksyras yra šachmatai. Gydytojai jam suranda varžovus, su kuriais jis žaidžia telefonu arba paštu. Richteris įtikinėja kitą ligonę Lilianą: „Šachmatai mūsų mintiems suteikia visai kitą kryptį. Jie taip toli nuo visa, kas žmogiška, ... nuo abejonių ir liūdesio, ... tai tiek abstraktus žaidimas, kad ramina“.

Satyrikas Arkadijus Arkanovas4) apsakyme „Žaidimas susirašinėjant“ (1983) juokinga tema pasirenkama ilga žaidimo susirašinėjant trukmė: „Mano varžovu atrankiniame šalies šachmatų pirmenybių cikle burtais teko toksai I.V. Tuzikovas iš nedidelio Muchoslavsko miesto. Man teko žaisti baltaisiais. Pirmąjį ėjimą d4 jam pranešiau trumpu laišku: „Gerb. I.V. Mano pirmasis ėjimas - d4. Parašykite savo vardą ir tėvavardį. Aš esu Arkadijus Michailovičius‘. Atsakymą gavau po dviejų su puse savaičių: ‚Gerbiamasis Arkadijau Michailovičiau. Atsakydamas į jūsų ėjimą d4 žaidžiu d5. Ivanas Vasiljevičius. Tačiau galite į mane kreiptis vardu, nes man vos 20 metų‘
„Sveiki, Vania! – parašiau jam. – Žaidžiu Žf3. Aš irgi jaunas. Galite mane vadinti Arkanu“.

Arkadijus tęsia ironizavimą apie žaidimą susirašinėjant: „Dar po 7 m., kai mes jau išėjome iš debiuto, ir aš paaukojau pėstininką, Vanios žmona jį susekė pašte, kur jis pasiimdavo laišką su mano eiliniu ėjimu, jis paprašė leidimo naudoti šifrą. Kitus kelis metus mes keitėmės įdomiomis žinutėmis... ‚Konstantinas iš Arbato nr.1 persikėlė į Borisoglebo skersgatvį nr. 2”, kas reiškė Ka1-b2‘, - rašiau jam. Jis man atsakė: ‚Mūsų cirke išprotėjo vienais tamsaus plauko žirgas ir šoko į amfiteatro trečios eilės ketvirtą vietą‘, - ir aš supratau, kad jis paėjo Žd3“.

Ir to „šedevro“ pabaiga: „83-iame ėjime jis ... paėmė eilinę pertrauką. Šįkart visam laikui. Paskutinį laišką gavau iš jo 16-metės dukros: ‚Tėtis vakar prašė parašyti jums, kad siūlo lygiąsias...‘ Buvau priverstas sutikti, nors, tiesą sakant, mano pozicija tuo metu jau buvo beviltiška...“

Tragiškasis Varlamas Šalamovas, garsiųjų „Kolymos apsakymų“ autorius, buvo didelis šachmatų mėgėjas, ir gyvenimo pabaigoje parašė dienoraštyje: „Galiu tik dalyvauti turnyre susirašinėjant. Išlaikiau protą, tačiau panaudojimo galimybės mažesnės nei bet kurio kito žmogaus“.

Trumpos biografijos

1) Ivanas Panajevas (1812-1862) – rusų rašytojas, kritikas, žurnalistas. Nuo 1847 m. kartu su redagavo „Sovremenik” žurnalą. Nebuvo labai talentingas, tačiau paliko vertingus prisiminimus.

2) Andrejus Kronebergas (1814-1855) – rusų vertėjas, kritikas, šachmatininkas. Geriausi jo Šekspyro vertimais. Į užsienio kalbas vertė A. Petrovo straipsnius apie debiutus; žaidė su K. Janišu, I. Šumovu. Paskelbė žirgo gambito analizę.

3) Konstantinas Simonovas (1915-1979) – tarybinis rusų rašytojas, dramaturgas, karo poetas ir korespondentas. Žinomiausias jo eilėraštis „Lauk manęs“ (1941). Prisidėjo persekiojant M. Zoščenką, A. Achmatovą, B. Pasternaką, A. Solženiciną ir A. Sacharovą. Po Stalino mirties paskelbė eilėraštį: „Nėr žodžių jums apsakyti/ Kaip liūdim draugo Stalino“.
Apie šachmatus jis parašė ir apysakoje „Nepasimatysim su tavimi“ (1978), žr. prieduose

4) Arkadijus Arkanovas (1933-2015; tikr. pavardė Šteinbokas) – rusų rašytojas satyrikas, dramaturgas, scenaristas, poetas dainų kūrėjas, aktorius, televizijos laidų vedėjas. Mėgo džiazą, futbolą, šachmatus ir kortų žaidimas. 2014 m. pasirašė kreipimąsi, smerkiantį Krymo aneksiją ir neapykantos skatinimą žiniasklaidoje (ir po to neišgyveno nė metų...).

5) Varlamas Šalamovas (1907-1982) – rusų rašytojas, žurnalistas, poetas, gulago kalinys, garsus „Kolymos apsakymais“. 1929 m. pirmą kartą nuteistas už tai, kad spausdino ir platino Lenino „Laišką suvažiavimui“, kuriame perspėjama apie Staliną. 1937 m. nuteistas už kontrrevoliucinę veiklą ir išsiųstas į Kolymą. Karo metais vėl buvo teisiamas už tai, kad rašytoją, Nobelio premijos laureatą I. Buniną, spėjusį emigruoti iš Sovietų Sąjungos, apibūdino kaip rusų klasiką.
1956 m. grįžo į Maskvą ir toliau rašė; kūryba buvo spausdinama ir leidžiama užsienyje.


Nabokovas ir šachmatai

2010 m. birželio 2 d. už 7500 svarų sterlingų aukcione buvo parduoti rankraštiniai Nabokovo lapai su jo šachmatų kompozicijomis – 28 uždaviniai skirtingo dydžio lapuose. Pirmieji 18-a įėjo į rinkinį „Poems and Problems“. Pats Nabokovas geriausia kompozicija laikė nr.16 (skelbtą The Problemist 1970-01). Iš tikro, iš Nabokovo kūrybos galima parinkti nemažai citatų liečiančių šachmatus – jau neminint „Lužino gynybos“. Apie savo šachmatų kompoziciją daug rašo romane „Kiti krantai“, jie paminimi „Pnine“ ir „Niekše“, yra jiems skirtas eilėraštis „Šachmatų žirgas“ ir kitur – tačiau čia pateiksiu tik ištrauką iš „Lolitos“.

8-me dešimtm. Nabokovas dėstė Stanforde ir ten daug žaidė su vietiniais mėgėjais. Ten buvo supažindintas su R. Burger‘iu. Po kelių metų R. Burgeris parašė įžangą knygai „Poems and Problems“, o vėliau paskambino į Ciurichą Nabokovui, prašydamas šio parašyti pratarmę knygai apie Fišerio- Spaskio mačą. Nabokovas pažadėjo pagalvoti, tačiau vėliau nieko neatsakė.

Iš „Eilėraščių ir šachmatų uždavinių“

Galiausiai, šachmatai. Laikau bereikalinga pateisinti jų įtraukimą. Šachmatų uždaviniai iš sudarytoj reikalauja tų pačių savybių, kokie apibūdina bet kokį kitą vertą dėmesio meną: originalumo, išradingumo, glaustumo, harmoningumo, sudėtingumo ir puikaus apsimetimo. Tų mįslių iš ebonito ir dramblio kaulo sudarymas – gana reta dovana ir laiką švaistantis bergždžias užsiėmimas; tačiau ir visi [kiti] menai nenaudingi, dieviškai nenaudingi, lyginant su daugybe populiaresnių žmonių siekių. Uždaviniai – tai šachmatų poezija; ir toji poezija, kaip ir bet kuri poezija, pasiduoda krypčių pokyčiams bei įvairiems konfliktams tarp senųjų ir naujųjų mokyklų.

[...] Šachmatų kompozicijas pradėjau sudarinėti 1917 m. pabaigoje, - datą lengva prisiminti. Daugelis mano seniausių kompozicijų išliko suteptuose sąsiuviniuose – ir šiandien atrodo net prasčiau už elegijas, parašytas mano jaunatvišku braižu pakaitom su jomis.

Blyški liepsna

[ ... ]
„Jei jau nemiegi, uždekim šviesą“ –
Ir šachmatais... Ach, vėjas!“ „Kas iš to?
Na taip – šaka stuksi iš lauko“.
„O kas liuoktelėjo nuo stogo į urvą?“
„Tai sukiužus žiema susmigo į purvą“.
„Ką man daryti, kai žirgas spąstuose?“ [ ... ]

Lolita

Dėl akivaizdžių priežasčių, kai mudu susitikome [su Gastonu], aš pirmenybę atidaviau jo būstui, kad sužaistume šachmatais 2-3 kartus į savaitę. Panašėdamas į seną suskilusį stabą, jis sėdėjo ant kelių pasidėjęs putnias rankas ir taip spoksojo į lentą, tarsi tai būtų buvęs lavonas. Jis, pašniurkščiodamas, galvojo po 10 min. – ir tada padarydavo pralaimintį ėjimą. O tai būdavo, dar po ilgesnio apmąstymo, ištardavo: „Au roi!” su uždelstu seno šuns amsėjimu pasibaigiančiu kažkokiu šliūkštelėjimu garsu, nuo ko jo gurklys trūkčiojo tarsi šaltiena; o tada kilstelėdavo trikampius antakius ir giliai kvėpteldavo, nes jam pasakydavau, kad jam šachas.

Kartais, iš ten, kur mes sėdėdavom mano vėsiame kabinete, galėjau girdėti, kaip basa Lolita svetainėje po mumis lavina baleto techniką, tačiau Gaskono pajautimo sugebėjimai maloniai buko nuo žaidimo ir jo sąmonės nepasiekdavo tie basų kojų ritmai – ir-viens, ir-du, ir-viens, ir-du, kūno svoris persikelia ant ištiestos dešinės kojos, koja aukštyn ir į šoną, ir-viens, ir-du – ir tik kai ji pradėdavo šokčioti, išskėsdama kojas šuoliuko viršuje arba sulenkdama vien koją ir ištiesdama kitą, i skriedama, ir krisdama ant pirštų, - tik tada mano bukas, žemiškai išblyškęs, didingas varžovas imdavo trinti galvą ar skruostą, tarsi painiodamas tuos tolimus bildesius su baisiais mano grėsmingos valdovės taranuojančiais smūgiais.

Kartais mano Lola čiuožiančia eisena įplaukdavo pas mus, kol mes ,mąstėm prie lentos ir man visad buvo malonu matyti kaip Gaskonas, neatitraukdamas akių nuo figūrų, ceremoningai atsistogavo, kad paspaustų jai ranką ir iškart paleisdavo jos gležnus pirščiukus, ir tada, taip ir nė karto į ją nepažvelgęs, vėl atsisėsdavo: kad įkliūtų į mano paspęstus spąstus. Kartą, kažkur apie Velykas, kai jo nemačiau kokias dvi savaites, jis manęs paklausė: „Et toutes vos fillettes, elles vont bien“ – iš to man tapo aišku, kad jis mano vienintelę Lolitą pagausino kostiumų kategorijų kiekiu, kuriuos paslapčiom pastebėjo savo atbukusiu niūru žvilgsniu jai ne syk pasirodžius: tai siauromis mėlynomis kelnėmis, tai suknele, tai su triko, tai susagstomu chalatu, tai pižama.

[...] Kadangi sakoma, kad muzika susijusi su baletu ir scena, leidau Lolitai mokytis groti rojaliu pas ponią Lamperer (kaip mes, Flobero žinovai, galim ją savo patogumui pavadinti). Į baltą su mėlynomis langinėmis namelį, už dviejų mylių nuo Berdslėjo, Lolita traukė dukart per savaitę.
Kažkaip penktadienį vakare, paskutinėmis gegužės dienomis (ir maždaug po savaitės po tos ypatingos repeticijos, į kurią, kaip ir kitas, aš nebuvau įleistas) kabinete suskambo telefonas tuo metu, kai aš baiginėjau valyti Gaskono karaliaus sparną, ir ponios Lamperer balsas paklausė, ar kitą antradienį atvyks mano Ema – t.y. Lolita. Ji praleido dvi pamokas iš eilės – praeitą antradienį ir dabar. Aš atsakiau: „Žinoma, atvyks“ – ir tęsiau partiją. Kaip nesunkiai patikės skaitytojas, mano sugebėjimai staiga nublanko ir po 2-3 ėjimų aš, pro nešachmatiškas kančias, staiga pastebėjau, kad Gaskonas – o ėjimas buvo jo – gali laimėti mano valdovę; jis tai irgi pastebėjo, tačiau baimindamasis klastingo priešiningo pasalos, ilgai nesiryžo, ir pūtė, ir pūkštavo, ir purtė garbanas, ir net pasalūniškai į mane žvilgčiojo, neužtikrintai tiesdamas ir vėl atitraukdamas putlius, imti paruoštus pirštus. Beprotiškai norėjo nukirsti tą vertingą figūrą, tačiau nedrįso – ir netikėtai čiupo ją (ar tasai atvejis neišmokė jo tos pavojingos drąsos, kurią vėliau jis ėmė rodyti kitoje srityje?), o aš praleidau nuobodžiausią valandą, kol pasiekiau lygiąsias. Jis baigė gerti savo konjaką ir, kiek palaukęs, išėjo visiškai patenkintas rezultatu (mon pauvre ami, je ne vous ai jamais revu et quoiqu'il y ait bien peu de chance que vous voyiez mon livre, permettez-moi de vous dire que je vous serre la main bien cordialement, et quc toutes mes fillettes vous saluent).

Kompozicija nr.16

Nabokovo kompozicija nr.16
Matas 2 ėj. (žr. sprendimą)

F. Dostojevskis. Idiotas

Tad reikėjo nusiraminti, pažiūrėti šaltakraujiškai ir laukti. Tačiau, deja, ramybė neišsilaikė nė 10 minučių. Pirmą smūgį šaltakraujiškai smogė žinos apie tai, kas nutiko nesant mamutės Akmens saloje (Lizavetos Prokofjevnos kelionė vyko kitą rytą po to, kai išvakarėse kunigaikštis atėjo pirmą valandą vietoje dešimtos). Seserys į nekantrius mamutės kamantinėjimus atsakinėjo labai nuodugniai ir pirmiausia, kad „visai nieko, atrodo, jai nesant, nenutiko“, kad kunigaikštis atėjo, kad Aglaja ilgai jam nesirodė, kokį pusvalandį, o kai išėjo, iškart pasiūlė sužaisti šachmatais; o kunigaikštis šachmatuose ir ėjimo padaryti nemoka, tad Aglaja kaip mat laimėjo, labai džiūgavo, taip baisiai šaipėsi iš jo, kad buvo gaila į jį žiūrėti. Tada pasiūlė kortomis žaisti durnių. Tačiau ten atsitiko visai atvirkščiai: kunigaikštis durniuje buvo tokios jėgos, kaip ... profesorius, žaidė meistriškai...


Puškinas. Eugenijus Oneginas. XXVI

Moralizuojantį romaną
Jis kartais Olei paskaitys,
Geriau kur už Šatobrianą8)
Gamtos ryškėja pažintis;
Ir porą puslapių praleidžia
(Kur autorius niekus vien skleidžia,
Didžiai kenksmingus nekaltom) –
Praverčia, rausdamas, tyčiom.
Kur niekieno nevaikšto koja,
Abu ties šachmatų lenta
Daug laiko rymo kai kada,
Labai giliai susidūmoję.
Kai išsiblaškęs Lenskis kirs,
Paties jo bokštas tuoj nuvirs.

   vertė Antanas Venclova

Štai Renesanso epochoje Vilniuje gyvenęs ispanų kilmės poetas Petras Roizijus6) šmaikščiose lotynų kalba rašytose satyrose ir epigramose kritikavo aukštuomenės ydas ir nebijojo pašiepti Lenkijos karaliaus ir LDK Žygimanto Augusto, kuris garsėjo nuolat atidedamais sprendimais ir klausė savo motinos karalienės Bonos Sforcos7):

Stovi karalius ramiai ir didingai, o karalienė
Laksto tai šen, tai ten tartumei viesulas koks.
Jei kas paklaustų manęs, išdrįsčiau aš pasakyti:
Šios karalystės tvarka šachmatus primena man.

Konstantinas Simonovas. Nepasimatysim su tavimi, 3 skyrius

- Vasilijau Nikolajevičiau, gal sužaisite šachmatais?

Lopatinas atsimerkė. Pasirodo, kas jis susimąstęs taip ir prasėdėjo ant gultų užsimerkęs, tarsi tai galėjo padėti geriau įsižiūrėti į dukters sielą. Virš jo, po pažastimi laikydamas šachmatų lentą, stovėjo po ilgoko parūkymo grįžęs kapitonas.

- Ne, Miša, šiandien nežaisime. Aš dar pašto neperskaičiau, - Lopatinas nuo taburetės paėmė Ksenijos laišką ir linktelėjo link vis dar knarkčiojančio po antklode kaimyno. – Sužaisk su pulkininku, jam laikas ir prabusti. - Man su juo neįdomu, - tarė kapitonas. – Aš jam forą duodu, o jūs mane, kaip fricas 41-ais, mušate ir mušate; grūdinate mano valią pergalei.
- Jei taip, tai nakčiai sužaisim partiją. Grūdinti, aišku, grūdinu, tačiau iki išrašymo pergalių prieš mane nelaukite. Kada jums komisija?
- Pasakė, kad ir kaip tau, po 3-4 d.
- Ne ilgiau. Persilaužimo mūsų ir jūsų kariniuose veiksmuose neįvyks.
- Negalvojau tada Kryme, kad jūs taip stipriai šachmatais žaidžiate, - pasakė kapitonas.
- Negalvojote, nes atrodžiau jums senu, niekam tikusiu netikša, o jūs man – įžūliu adjutantėliu. Tik vėliau, kai vežė Patelejevą ir jūs jo pusę kelią verkėte, supratau, kad jūs – kitoks nei pradžioje maniau.
- Dažnai prisimenu Pantelejevą, - pasakė kapitonas. – Ypač šį pavasarį, kai Krymą atgal ėmėme; dažnai pagalvojau – kaip jo mums dabar trūksta.
- O ar nepagalvojote, kaip jam tada trūko jūsų, dabartinių? Su jumis, su dabartiniais, Krymo tikriausiai nebūtume atidavę! O su jumis, tuometiniais, teko atiduoti. O kaip buvo galima padaryti, kad visi mes, nuo pat karo pradžios, būtume buvę ne tuometiniais, o dabartiniais, nesiimu pasakyti. Nors kartais fantazuoju – sodinu į laiko mašiną visus mus su mūsų dabartine patirtimi ir siunčiu atgal, į karo pradžią - ir neatiduodam vokiečiams Krymo. Kaip ir daug kitko.
-O šachmatuose net ėjimų atgal neatstato. O kare tuo labiau, - pasakė kapitonas. – jei jau su manimi nežaisite, einu į koridorių, gal ką nors pagausiu, - ir jau, traukdamas prie durų, paklausė: - O jūsų dukra šachmatais žaidžia?
- Laiškuose man neparašė, bet visaip gali būti. Ryt pats paklauskite.
- Jums leidus, paklausiu.
- Galima ir be leidimo.
- Kaip norite, Vasilijau Nikolajevičiau, juk aš nevedęs.
- Dėkui, kad priminėte, dabar stebėsiu abu, - šyptelėjo Lopatinas, pavėluotai pagalvojęs, kad jo dukrai 17-a ir jai, kaip bebūtų keista, jau gali būti svarbu – vedęs ar nevedęs šis 25-metis gvardijos kapitonas Velichovas su trimis kulkų sužeidimais ir trimis ordinais bei Aukso žvaigždele nedegančioje dėžutėje ligoninės kanceliarijoje.

Prieš 10 d. jis atėjo iš kitos palatos į šią, su ramentu ir šachmatų lenta po pažastimi:
- Draugai karininkai, leiskite kreiptis. Seselė man pasakė, kad kažkas iš jūsų turi ne tai pirmą, ne tai antrą šachmatų atskyrį.
- Dėl antrojo tai aš nežinau, tačiau pirmą kažkada turėjau, - pasakė Lopatinas, o jūs?
- Aš jau prie antro kabinausi, bet karas sumaišė. Sužaidžiam?
- Sužaidžiam, - atsakė Lopatinas ir, kol, prisėdęs ant taburetės ir prie sienos pastatęs ramentą, kapitonas statė šachmatus, įdėmiai jį apžiūrinėjo. Šį žmogų Lopatinas kažkur matė. Tačiau kažkas trukdė jį atpažinti: ar tai įdubimas po akimi, sudariusi keistą veido asimetriją, ar tai chalatas ir ramentas, ar tai fronto akimirkos ir balso tembras... Ir tik kai kapitonas ištiesė pasirinkimui kumščius su paslėptais pėstininkais ėjimo pasirinkimui, visai iš arti pamatęs jo jaunas, gerokai jaunesnes už likusią veido dalį, Lopatinas staiga ir iš karto viską prisiminė. Ir šachmatais žaidė užsispyręs, virpėdamas iš aistros ir tikėdamas, kad galiausiai laimės nors vieną partiją.

[ … ] Negailestingai keikdamas save ir kitus už viską, ko įvairiu laiku nesugebėjo, nors buvo ne kvailys ir suprato, kad kare per vieną dieną neišmoksi. Ir nors jam iki išrašymo liko vos kelios dienos, tačiau kad atsižaistų iki valios, pasiekė savo ir vakar persikėlė į Lopatino palatoje atsilaisvinusią vietą. Ir jo aistroje šachmatams buvo ne tik meilė pačiam žaidimui, bet ir dar kažkokia visam karui suspaustos spyruoklės jėga.

Ir buvo gaila dabar atsisakyti ir nesužaisti su juo, ir ne taip jau smarkiai norėjosi skaityti storą Ksenijos laišką. Tačiau reikėjo prisiversti ir perskaityti. [ ... ]

23 skyrius

[ ... ]

- Supratau. Pakalbėsim kitąkart, - tarė Lopatinas. - Žiūrint apie ką. Jei apie tai, kaip apsiuvu, - paaiškinsiu. O jei apie praeitus laikus, prie jų negrįšim. Pulko vadas, pas kurį važiuoji, pažįsta tave iš ligoninės, ten šachmatais su tavim žaidė, Ir Gurskį pas tave kartą matė, man apie tai pasakė.
- O kad dar iki to mane pažinojo, nesakė?
- Kur ir kada?
- 41-ais, Kryme. Jis Pantelejevo adjutantu buvo.
- Pantelejevo? Tai gera mokykla. Nežinojau to.


H. Hesė. Stepių Vilkas

Haris, jo jaunystės draugas Hermanas (aliuzija į paties autoriaus asmenį), atpažįstamas iš profilio, kai Haris sutinka Herminą, muzikantas Pablas, Mocartas ir radiją sukonstravęs kambario savininkės sūnėnas, kurio vardu parašyti „Leidėjo užrašai“, – šios veikėjų triados įkūnija iliuzinį, besimainantį savo ir Kito veidų kaleidoskopą magiškajame teatre, skirtame „tik bepročiams“, į kurį Haris pakviečiamas. Magiškajame teatre jam atskleidžiamos galimybės būti savo gyvenimo šeimininku ir įsiklausant į prigimtį, atsiduodant troškimams susikurti pilnakraujį, džiaugsmingą gyvenimą. Sąlygiškame magiškajame teatre, kaip nesyk pabrėžiama, skirtame tik bepročiams, atsiskleidžia laiko reliatyvumas, o daugybėje vis priartinamų veidrodžių Haris regi gyvenimą kaip žaidimą šachmatų figūromis, kuriomis esti žmonės, ir to žaidimo baigtis, svajonių įkūnijimas priklauso tik nuo jo. Šioje zonoje visa įmanoma, čia nėra kaltės, aukštinamas žmogaus juslinis pradas, rimtumas traktuojamas kaip laiko pervertinimas, kaip priešybė visavaldžiam juokui. Šioje svaigulio karalijoje žmonijos ydos (aistra žudyti, pirmauti, valdyti, seksualinės orgijos) pasirodo kaip nesutramdoma žmogiškoji prigimtis, kurią įmanu dresuoti kaip žvėrį žmoguje, bet neįmanoma sunaikinti.

Šachmatų figūrų kombinacijos magiškajame teatre parodo Hariui skirtingas tapsmo savimi galimybes, žaidimas primena menininko laisvę kuriant viską saistyti naujais ryšiais, rinktis tempą ir tonaciją (vėl aliuzija į muziką), skirtinga partijų baigtis sufleruoja subtilų idėjos apie daugialypį, suskilusį „aš“ aidą – viskas įmanu kiek atsiplėšus nuo tikrovės.

Patekau į apytamsį, tylų kambarį, ten nebuvo kėdės, rytietišku įpročiu ant grindų sėdėjo žmogus, priešais jį gulėjo kažkas panašaus į didelę šachmatų lentą. Pirmą akimirką man pasirodė, kad tai mano bičiulis Pablas, tas žmogus bent jau vilkėjo panašiu margu šilkiniu švarku, ir jo akys buvo tokios pat tamsiai spindinčios.

– Ar jūs Pablas? – paklausiau aš.

– Aš esu niekas, – paaiškino jis maloniai. – Mes čia neturime vardų, mes čia ne asmenys.
Aš esu šachmatininkas. Ar norite pamokos apie asmenybės sukūrimą?
– Taip, labai.
– Tada būkite malonus ir duokite man keletą tuzinų savo figūrų.
– Mano figūrų?..
– Tų figūrų, į kurias, kaip matėte, suskilo vadinamoji jūsų asmenybė. Be figūrų aš juk negaliu žaisti.

Jis prikišo man veidrodį, aš vėl jame pamačiau, kaip vieninga mano asmenybė suskyla į daugelį „aš“, jų skaičius, rodės, dar padidėjo. Bet figūros dabar buvo labai mažos, maždaug kaip paprastos šachmatų figūros, ir žaidėjas tyliais, patikimais pirštais atrinko keletą tuzinų ir sustatė ant grindų greta šachmatų lentos. Statydamas jis kalbėjo monotoniškai, tarsi žmogus, kartojantis dažnai sakytą kalbą arba skaitytą paskaitą:

– Jums yra žinoma klaidinga ir nelaimes nešanti pažiūra, kad žmogus esąs pastovi vienybė. Jums taip pat yra žinoma, kad žmogus sudarytas iš daugybės sielų, iš labai daug „aš“. Suskaldyti tariamą asmenybės vienybę į šią daugybę figūrų laikoma beprotišku dalyku, mokslas išgalvojo tam pavadinimą – šizofrenija. Mokslas čia tiek teisus, kad negalima daugybės suvaldyti be vadovavimo, be tam tikros tvarkos ir grupavimo. Tačiau jis neteisus tuo, kad mano, jog esanti galima tik vieną kartą duota, privaloma daugelio „aš“ porūšių tvarka, nesikeičianti visą gyvenimą. Ši mokslo klaida turi keletą nemalonių pasekmių, vertinga ji tėra tik tuo, kad valstybinę tarnybą turintiems mokytojams ir auklėtojams supaprastina darbą ir atleidžia juos nuo reikalo galvoti ir eksperimentuoti. Dėl šios klaidos daugelis žmonių laikomi „normaliais“, net socialiai vertingais, nors jie yra neišgydomi bepročiai, ir, atvirkščiai, kiti laikomi bepročiais, nors yra genijai. Todėl netobulą mokslinę psichologiją mes papildysime sąvoka, kurią vadiname kūrimo menu. Tam, kuriam suskilo jo „aš“, mes rodome, kad tuos gabalus jis kiekvienu metu ir visokia tvarka gali sustatyti iš naujo ir tuo gyvenimo žaidime pasiekti begalinį įvairumą. Kaip rašytojas iš saujos figūrų sukuria dramą, taip ir mes iš mūsų suskaldyto „aš“ figūrų kuriame vis naujas grupes su naujais žaidimais ir įtampomis, su amžinai naujomis situacijomis. Žiūrėkite!

Tyliais, protingais pirštais jis ėmė mano figūras, visus tuos senius, jaunuolius, vaikus, moteris, visas tas linksmas ir liūdnas, stiprias ir gležnas, vikrias ir nerangias figūras, ir greitai rikiavo ant lentos partijai, kur jos tučtuojau sustojo grupėmis, šeimomis žaidimams ir kovoms, draugystei ir nesantaikai, sudarydamos miniatiūrinį pasaulį. Prieš mano susižavėjusias akis jis privertė tą gyvą ir vis dėlto gerai sutvarkytą mažą pasaulį valandėlę judėti, žaisti ir kovoti, sudarinėti sąjungas ir kautis mūšiuose, vienas kitam pirštis, vesti, daugintis; tai buvo iš tiesų daugiapersonažė, audringa ir įdomi drama. Paskui jis linksmai mostelėjo ranka virš lentos, atsargiai apvertė visas figūras, sustūmė jas į vieną krūvą ir susimąstęs tarsi išrankus menininkas iš tų pačių figūrų sudėliojo visiškai naują partiją, su visai kitomis grupėmis, kitokiais santykiais ir kitaip susipynusiomis aplinkybėmis. Antroji partija buvo panaši į pirmąją: tai buvo tas pats pasaulis, sukurtas iš tos pačios medžiagos, bet tonacija buvo kita, tempas pasikeitęs, kitaip akcentuoti motyvai, kitokios situacijos.

Ir šitaip tas protingas statytojas iš figūrų, kurių kiekviena buvo dalis manęs paties, statė vieną partiją po kitos, visos jos iš tolo atrodė panašios, visos aiškiai priklausė tam pačiam pasauliui, buvo tos pačios kilmės, tačiau kiekviena buvo visiškai nauja.

– Tai ir yra gyvenimo menas, – kalbėjo jis pamokomai. Jūs pats galėsite ateityje kaip norėdamas toliau kurti ir gaivinti, painioti ir turtinti savo gyvenimo žaidimą, tai jūsų rankose. Kaip beprotybė, aukščiausia prasme, yra visos išminties pradžia, taip šizofrenija yra viso meno, visos fantazijos pradžia. Net mokslininkai tai beveik pripažino, apie tai, pavyzdžiui, galima pasiskaityti ir ,,Stebuklingajame princo rage“, toje žavioje knygoje, kur daug triūso reikalaujantis ir stropus mokslininko darbas sutaurinamas genialiai bendradarbiaujant daugeliui išprotėjusių ir į beprotnamius uždarytų menininkų. Šekit, pasiimkite savo figūrėles, šis žaidimas dar dažnai teiks jums džiaugsmo. Figūrą, kuri šiandien išaugo į nepakenčiamą baidyklę ir gadina partiją, rytoj jūs padarysite nepavojinga antrine figūra. O vargšę mielą figūrėlę, pasmerktą, rodos, jau vien nesėkmei ir piktai lemčiai, kitoje partijoje padarysite princese. Linkiu linksmai praleisti laiką, gerbiamasis. Aš žemai ir dėkingai nusilenkiau šiam talentingam šachmatininkui, susikišau figūrėles į kišenę ir išėjau pro siauras duris.

Iš tiesų pamaniau, kad iš karto atsisėsiu koridoriuje ant grindų ir valandų valandom, visą amžinybę žaisiu savo figūromis, bet vos grįžau į šį šviesų apvalų teatro koridorių, mane ėmė nešti naujos srovės, kurios buvo už mane stipresnės.


6) Petras Roizijus (Pedro Ruiz de Moros, 1505-1571) – ispanų kunigas Lietuvoje, poetas, teisinių veikalų autorius. Roizijaus poetinę kūrybą sudaro įvairūs žanrai: satyros, epigramos, epitafijos, elegijos, dedikacijos, epitalamijai, poemos ir kt. Dažniausios jo satyrų ir epigramų temos – diduomenės ir Bažnyčios atstovų gobšumas, neteisėtai įsigyjamos pareigybės, prisitaikėliškumas.

7) Bona Sforza d’Aragona (1494-1557) - Lenkijos karalienė ir LDK kunigaikštienė (nuo 1518 m.). Žygimanto Senojo žmona, Žygimanto Augusto motina.
ji taip pat laikoma šiuolaikinės Lenkijos ir Lietuvos virtuvės motina, iš Italijos į Lenkiją ir Lietuvą atvežusia pomidorus, bulves ir agurkus. Su Žygimantu Augustu susipykusi Bona Sforca 1556 m. su pinigais ir brangenybėmis išvyko į Bario kunigaikštystę. Mirė apvogta tarnų.

8) Fransua Renė Šatobrianas (Francois-Rene de Chateaubriand, 1768-1848) – prancūzų politikas, rašytojas ir diplomatas, vienas romantizmo pradininkų. Ankstyvieji jo kūriniai, dvelkiantys melancholija, ilgesiu, liūdesiu, vienišumu, padėjo plisti vadinamajai “amžiaus ligai” – išdidumo, suvokto pasmerktumo ir kankinančios vienatvės būsenai. Tai nepralenkiamas egzotinių peizažų kūrėjas. Jo kūrybą vainikuoja kelis dešimtmečius kuri autobiografiniai „Pomirtiniai užrašai” (paskelbti 1849-50). Svarbiausi kūriniai: „Krikščionybės apologija“ (1802), „Atala“ (1801) ir „Renė“ (1802).

Kompozicijos nr.16 sprendimas:
1.Qh5!
    1...b6 2.Ra7#
    1...Bg6/Bxh5 2.Nb6#
    1...Bg8/Be6/Be8 2.Qe8#
    1...Bxd5+ 2.Qxd5#
    1...e6/e5 2.Qxf7#