Franzas Kafka
Walter Benjamin

Walteris Benjaminas (1892–1940) – literatūros kritikas, teoretikas, eseistas ir vertėjas, viena žymiausių ir tragiškiausių pirmosios XX a. pusės Vokietijos literatūros figūrų. Spausdinama esė parašyta dešimtųjų Franzo Kafkos mirties metinių proga ir yra viena pirmųjų Prahos prozininko visuminių interpretacijų. Panašiai kaip Czesławas Miłoszas „Ulro žemėje", tekste apie F. Kafką Benjaminas įspūdingai jungia sociologinę analizę ir religinius apmąstymus. Esė apie kritikui labai artimą rašytoją daugeliu požiūrių galima skaityti kaip jo paties manifestą.

Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus

P o t i o m k i n a s

Franz Kafka by Antony Hare, 2003 Pasakojama, kad Potiomkinas1) kentėjęs nuo sunkių, beveik reguliariai pasikartojančių depresijos priepuolių, per kuriuos niekas negalėdavęs prie jo prisiartinti: įeiti į jo kambarį būdavo griežčiausiai uždrausta. Dvare apie šį negalavimą nebūdavo kalbama, ypač žinant, jog kiekviena užuomina apie tai galėjo užtraukti imperatorienės Jekaterinos nemalonę. Viena kanclerio depresija truko neįprastai ilgai. Jos padariniai buvo rimti: kanceliarijoje kaupėsi krūvos bylų, kurias Potiomkinas turėjo pasirašyti ir kurias sutvarkyti reikalavo carienė. Aukštieji valdininkai nebežinojo, ko griebtis. Tuo metu į kanclerio rūmų prieškambarį, kur, kaip įprasta, aimanuodami ir skųsdamiesi sėdėjo valstybės tarėjai, atsitiktinai pateko nežymus raštininkėlis Šuvalkinas. „Kas atsitiko, Jūsų Ekscelencijos? Kuo galėčiau Jūsų Ekscelencijoms patarnauti?" – paslaugiai paklausė Šuvalkinas. Tarėjai jam viską paaiškino ir apgailestavo, jog negali pasinaudoti jo paslaugomis. „Jei bėda tik tokia, ponai, – pasakė Šuvalkinas, – prašom duoti man bylas." Neturėdami ko prarasti, tarėjai padarė, ko jis prašė, ir Šuvalkinas su bylomis po pažastimi galerijomis ir koridoriais patraukė Potiomkino miegamojo link. Nesibelsdamas, netgi nestabtelėdamas jis spustelėjo durų rankeną. Kambarys buvo neužrakintas. Nudryžusiu chalatu apsisiautęs Potiomkinas prieblandoje sėdėjo ant lovos kramtydamas nagus. Šuvalkinas priėjo prie rašomojo stalo, rašalinėje pamirkė plunksną ir netaręs nė žodžio įbruko ją Potiomkinui į ranką, o pirmą pasitaikiusią bylą padėjo ant kelių. Abejingai pažvelgęs į įsibrovėlį, Potiomkinas tarsi miegodamas suraitė parašą, paskui antrą, ir taip visus. Kai tik Potiomkinas padėjo paskutinį parašą, Šuvalkinas negaišdamas laiko pasikišo bylas po pažastimi ir pasišalino iš kambario. Pergalingai mojuodamas bylomis jis įžengė į prieškambarį. Tarėjai prišoko prie jo, išplėšė iš rankų popierius ir sulaikę kvapą palinko ties jais. Niekas neištarė nė žodžio; visas būrelis sustingo. Šuvalkinas vėl priėjo arčiau, vėl mandagiai paklausė, dėl ko ponai taip suglumo. Tada jo žvilgsnis nukrypo į parašą. Viena byla po kitos buvo pasirašytos: Šuvalkinas, Šuvalkinas, Šuvalkinas...

Ši istorija yra tarsi heroldas, prieš du šimtmečius skelbiantis Kafkos pasirodymą. Joje tvyranti mįslė yra Kafkos mįslė. Kanceliarijų ir kontorų, sudvisusių, tamsių ir nušiurusių kambarių pasaulis yra Kafkos pasaulis. Paslaugusis Šuvalkinas, kuris į viską žiūri taip lengvabūdiškai, bet galiausiai lieka tuščiomis rankomis, yra Kafkos K. O apsnūdęs ir neprižiūrimas Potiomkinas, vegetuojantis nuošaliame, uždraustame įeiti kambaryje, yra protėvis tų valdžios turėtojų, kurie Kafkos romanuose kaip teisėjai gyvena palėpėse ar kaip sekretoriai – pilyse. Nepaisant aukštos pozicijos, jie visuomet yra puolę arba smunkantys žmonės, ir todėl su visa savo galia staiga gali pasirodyti netgi pačių žemiausių sluoksnių atstovų – durininkų ir sukriošusių tarnautojų – pavidalu. Kodėl jie vegetuoja? Galbūt jie yra žemės rutulį ant savo sprando laikiusių atlantų palikuonys? Galbūt todėl galvą jie „nuleidę taip žemai ant krūtinės, kad vos matyti akys", kaip Pilies kaštelionas portrete ar Klamas, kai jis lieka vienas? Tačiau jie laiko ne žemės rutulį; ir patys kasdieniškiausi dalykai čia yra svarūs: „Jo nuovargis buvo gladiatoriaus nuovargis po kovos, jo darbas – išbaltintas kontoros kampelis". Georgas Lukacsas2) kartą pasakė, jog šiais laikais, norint padaryti padorų stalą, reikia turėti architektūrinį Michelangelo talentą. Kaip Lukacsas mąsto istorinėmis epochomis, taip Kafka – kosminėmis eromis. Baltindamasis, net ir pačiais nežymiausiais judesiais, žmogus išjudina kosminę erą. Kafkos personažai dažnai ir dėl neaiškių priežasčių ploja rankomis. Tačiau sykį probėgšmais paminima, jog jų rankos „iš tikrųjų yra garo kūjai".

Mes sutinkame šiuos valdovus nuolatos lėtai judančius, smunkančius ar kylančius. Bet šiurpiausi jie tada, kai pakyla iš paties nuopuolio dugno: iš tėvijos. Sūnus ramina abejingą, nukriošusį tėvą, kurį ką tik rūpestingai paguldė lovon: „– Tik jau nesirūpink, aš gerai tave aptaisiau.
– Ne! – suriko tėvas, nė nesulaukęs atsakymo pabaigos, atmetė anklodę su tokia jėga, kad toji, pakilusi aukštyn, akimirką visai išsiskleidė, ir atsistojo stačias lovoje. Tik viena ranka šiek tiek laikėsi už lubų. – Tu norėjai mane aptaisyti, nenaudėli, bet tau nepasisekė. Ir nors mano jėgos jau baigiasi, bet tau dar užteks, užteks per akis. <...> Tačiau tėvas kiaurai permato sūnų, šito jo, ačiū Dievui, mokyti nereikia. <...> Ir visiškai nieko neįsitvėręs ėmė kilnoti kojas, spindėte spindėdamas iš pasitenkinimo, kad buvo toks įžvalgus. <...> Vadinasi, dabar tu žinai, kad buvo dar ir be tavęs, ligi šiol tik apie save žinojai!.. Iš esmės tu buvai nekaltas kūdikis, bet dar veikiau tu buvai velniškas žmogus!" Tėvas, nusimetęs slegiančią antklodę, kartu nusimeta ir kosminę naštą. Norėdamas, kad senovinis tėvo ir sūnaus santykis vėl atgytų ir vėl turėtų padarinių, jis privalo išjudinti kosminę erą. Tačiau kokius padarinius tai turi! Tėvas pasmerkia sūnų mirti – nusiskandinti. Tėvas yra baudėjas. Yra daug nuorodų, kad valdininkų ir tėvų pasaulis Kafkai yra vienas ir tas pats. Šis panašumas tėvams garbės nedaro; jie pasižymi nuosmukiu, abejingumu, purvinumu. Tėvo uniforma nusėta dėmėmis; jo apatiniai nešvarūs. Purvas yra valdininkų gyvenimo stichija. „Ji negalėjo suprasti, kam apskritai egzistavo priėmimo valandos". – „Tam, kad išsipurvintų paradiniai laiptai", – į jos klausimą greičiausiai supykęs sykį atsakė tarnautojas, tačiau jai tai pasirodė labai prasmingas atsakymas. Nešvarumas yra toks svarbus valdininkų atributas, kad juos beveik galima laikyti milžiniškais parazitais. Šitai, žinoma, pasakytina ne apie ekonomikos sritį, bet apie proto ir žmoniškumo galias, kuriomis ši šutvė minta. Keistose Kafkos šeimose tėvas gyvena sūnaus gyvenimu, guli ant jo tarsi didžiulis parazitas. Jis minta ne tik sūnaus jėgomis, bet ir jo teise egzistuoti. Tėvas, kuris yra baudėjas, kartu yra ir kaltintojas. Nuodėmė, kuria jis kaltina sūnų, atrodo esanti gimtosios nuodėmės atmaina. Kafkiškas šios nuodėmės apibrėžimas niekam kitam netinka labiau nei sūnui: "Gimtoji nuodėmė, žmogaus seniai padarytas nusižengimas, – tai jo nuolatos kartojamas priekaištas, jog jis yra neteisybės – šios nuodėmės – auka". Ką gi kaltina sūnus dėl šios paveldimos nuodėmės – nuodėmės, radusios paveldėtoją, – jei ne tėvą? Tad nusidėjėlis yra sūnus. Tačiau iš Kafkos apbrėžimo negalima daryti išvados, kad kaltinimas yra nuodėmingas dėl to, jog klaidingas. Kafka niekur neteigia, kad kaltinama neteisingai. Čia turimas omenyje nesibaigiantis procesas, ir jokia byla nepasirodo blogesnėje šviesoje nei ta, dėl kurios tėvas pasinaudoja valdininkų, teismo kanceliarijų tarnautojų solidarumu. Begalinis korumpuotumas nėra blogiausias jų bruožas; jų prigimtis tokia, kad tai yra vienintelė viltis, kurią jų akivaizdoje gali turėti žmogiškumas. Žinoma, teismuose esama įstatymų kodeksų, tačiau žmonės negali jų pamatyti. „Šiems teismams būdinga, kad nuteisiami ne tik nekalti, bet ir nieko nežinantys žmonės", – spėlioja K. Įstatymai ir nustatytos normos lieka priešistoriniai, nerašyti. Žmogus, pats to nežinodamas, gali juos pažeisti ir nusidėti. Tačiau kad ir kaip žiauriai nuodėmė paliečia nieko nenujaučiančius, įstatymo požiūriu jos atsiradimas nėra atsitiktinumas, bet lemtis, čia atskleidžianti savo dviprasmiškumą. Jau Hermannas Cohenas3), probėgšmais aptardamas senąją likimo sampratą, priėjo, anot jo paties, prie „neišvengiamos įžvalgos": „Patys likimo dėsniai sąlygoja jų peržengimą, atsimetimą". Tas pats galioja ir teisingumo organams, teisiantiems K. Mes nusikeliame dar gerokai prieš dvylika Įstatymo lentelių, į pirmykščius laikus, kai viena iš pirmųjų pergalių prieš šiuos laikus buvo rašyti įstatymai. Nors įstatymai čia ir surašyti į knygas, jie yra slapti; jais remdamasis pirmykštis pasaulis dar beatodairiškiau rodo savo valdžią.

Padėtis kontoroje ir šeimoje Kafkos kūriniuose daugeliu aspektų susijusios. Pilies papėdės kaime žinoma tai paaiškinanti patarlė. „– Čia paplitęs galbūt ir tau žinomas posakis: žinybų sprendimai drovūs kaip jaunos panelės". – „Taikliai pastebėta, – tarė K. – <...> Taikliai pastebėta, ko gero, sprendimai turi ir daugiau bendrų bruožų su jaunomis panelėmis". Pats žymiausias iš jų turbūt yra pasiruošimas viskam atsiduoti – tos drovios panelės, kurias K. sutinka „Pilyje" ir „Procese", atsiduoda paleistuvystei šeimos rate, nelyginant lovoje. Jis sutinka jas kiekviename žingsnyje; tai, kas atsitinka paskiau, nesukelia jam jokių rūpesčių, kaip, pavyzdžiui, suviliojus padavėją. „Juodu apglėbė vienas kitą, smulkus merginos kūnas degte degė K. rankose, pagauti kažkokio proto aptemimo, iš kurio K. visąlaik tuščiai mėgino išsivaduoti, juodu pasirito kelis žingsnius tolyn, dusliai atsidaužė į Klamo duris ir liko taip begulį alaus balutėse ir šiaip visokiam purve, kuriuo buvo apėjusios grindys. Ten prabėgo ištisos valandos, <...> K. visąlaik jautėsi taip, lyg būtų pasiklydęs arba atsidūręs tokiam tolimam svetimam krašte, kur net ore nėra nė kruopelės gimtinės oro, kur nuo svetimumo tariesi uždusiąs ir kur, pašėlusių to krašto vilionių traukiamas, vis tiek nieko nebegali padaryti, tik eini dar toliau, dar toliau klysti." Mes dar išgirsime apie šitą tolimą kraštą. Pažymėtina, jog šios laisvo elgesio moterys niekados nebūna gražios. Kafkos pasaulyje grožis pasirodo tik pačiose paslaptingiausiose vietose: pavyzdžiui, tarp kaltinamųjų. „Tai keistas, tam tikra prasme ypatingas gamtos reiškinys <...>, ir gražina juos ne kaltė <...>, ir ne būsima bausmė jau dabar prideda jiems grožio <...>, matyt, to grožio paslaptis glūdi jiems patiems iškeltame procese, kuris kažkaip atsispindi jų išvaizdoje."

Iš „Proceso" galima daryti išvadą, kad bylos paprastai nesuteikia kaltinamiesiems jokios vilties, net ir tada, kai jie gali tikėtis išteisinimo. Galbūt šis beviltiškumas jiems, vieninteliems iš Kafkos padarų, ir suteikia grožio. Tai Franz Kafka and Max Brod; 1909 labai gerai atitinka Maxo Brodo4) užfiksuotą pokalbio fragmentą. „Prisimenu, – rašo jis, – vieną pokalbį su Kafka, prasidėjusį nuo dabartinės Europos ir žmonijos nuosmukio." – „Mes esame, – pasakė jis, – Dievo galvoje atsiradusios nihilistinės mintys, mintys apie savižudybę." Man tai priminė gnostišką pasaulėžiūrą: Dievas kaip blogasis demiurgas, pasaulis – jo nuopuolis." – „O ne, – tarė jis. – Mūsų pasaulis yra tik bloga Dievo nuotaika, tik bloga diena". – „Vadinasi, anapus šios pasaulio apraiškos, kurią mes pažįstame, yra vilties?" – Jis nusišypsojo: „Taip, pakankamai, nepaprastai daug vilties – tik ne mums". Šie žodžiai nutiesia tiltą į keisčiausius Kafkos personažus – vienintelius, ištrūkusius iš šeimos prieglobsčio. Jiems galbūt yra vilties. Tai ne gyvūnai, net ne mišrūnai ar fantastiniai gyviai, kaip katė-avis ar Odradekas5); šie dar gyvena šeimos apžavų rate. Neatsitiktinai Gregoras Zamza pabunda tėvų namuose, pavirtęs vabalu, neatsitiktinai tas keistas gyvūnas – pusiau kačiukas, pusiau ėriukas – paveldėtas iš tėvo, neatsitiktinai Odradeku rūpinasi šeimos galva. Tačiau „parankiniai" iš tiesų yra anapus šio rato.

Parankiniai priklauso personažų grupei, kuri pasirodo visuose Kafkos veikaluose. Šiai genčiai priklauso ir apgavikas, demaskuojamas „Apmąstyme", ir studentas, naktį pasirodantis balkone šalia Karlo Rosmano, taip pat ir kvailiai, gyvenantys viename Pietų mieste ir niekad nepavargstantys. Sutemos, kuriose jie egzistuoja, primena mirgančią šviesą, kurioje pasirodo Roberto Walserio6) – romano „Pagalbininkas", labai mėgto Kafkos, autoriaus – trumpų apsakymų personažai. Indiškose legendose egzistuoja gandharvai, nebaigti, dar ne visai materializavęsi padarai, būtybės miglos stadijoje. Kafkos parankiniai priskirtini šiai rūšiai; visoms kitoms veikėjų kategorijoms jie nei priklauso, nei yra svetimi: jie yra tarp jų kursuojantys pasiuntiniai. Anot Kafkos, jie panašūs į Barnabą, kuris yra pasiuntinys. Jie dar ne visiškai išsiropštę iš gamtos įsčių ir todėl „įsitaisė kertėje ant grindų, pasitiesę du senus sijonus. <...> buvo galima suprasti, kad juodu garbės reikalu laiko <...> užimti kuo mažiau vietos, šiam tikslui jie iš tiesų visąlaik kuždėdamiesi ir kikendami mėgino ir šį, ir tą, kryžiavo rankas ir kojas, tūpėsi drauge į krūvą, prieblandoje jų kampe buvo matyti tik didžiulis gniutulas". Jiems ir panašiems į juos nebaigtiesiems bei negrabiesiems dar yra vilties.

Tai, kas švelniai ir neįpareigojamai apsireiškia šių pasiuntinių veiksmais, yra slegiantis ir nykus įstatymas visiems kitiems padarams. Nė vienas jų neturi nuolatinės savo vietos, tikro, nesupainiojamo pavidalo: visi jie kyla arba leidžiasi, visi supanašėję su savo priešu arba kaimynu, visi išeikvoję jiems skirtą laiką ir vis dar nebrandūs, visiškai išsekę ir vis tiek tebestovintys pačioje ilgos egzistencijos pradžioje. Čia negalima kalbėti apie struktūras ir hierarchijas. Tokią interpretaciją siūlantis mito pasaulis yra nepalyginti jaunesnis nei Kafkos pasaulis, kurį mitas pažadėjo išganyti. Jei ką nors žinome, tai štai ką: Kafka nepasidavė mito vilionėms. Antrasis Odisėjas, jis atrėmė jas „į tolį nukreiptu žvilgsniu", ir „sirenos pranyko už jo pasiryžimo sienos, ir kaip tik tada, kai buvo arčiausiai prie jų, jis jų nepastebėjo". Tarp tolimų Kafkos protėvių, žydo ir kino (su jais mes dar susidursime), nevalia pamiršti ir šio graiko. Odisėjas stovi ant slenksčio, skiriančio mitą ir pasaką. Protas ir klasta įterpė į mitą gudrybių; jo valdžia nebėra neįveikiama. Pasaka yra sakmė apie pergalę prieš mitą. Kafka, ėmęsis legendų, rašė ne ką kita, kaip pasakas dialektikams. Jose jis paliko mažų gudrybių; jis traktavo jas kaip įrodymą, „kad net ir nepakankamos, netgi vaikiškos priemonės gali pasitarnauti išganymui". Šiais žodžiais jis pradeda savo apsakymą „Sirenų tyla". Čia sirenos tyli; jos turi „dar baisesnį ginklą už giesmę – <...> jų tylą". Šį ginklą jos pavartojo susidūrusios su Odisėju. Tačiau jis, pasakoja Kafka, „buvo toks buklus, toks senas lapinas, kad jo proto perregėti neįstengė net ir pati likimo deivė. Galbūt jis, nors žmogaus protui tai nebesuvokiama, iš tikrųjų pastebėjo, kad sirenos tyli", ir iškėlė „tariamąjį dainavimą tarsi skydą prieš jas ir dievus".

Kafkos sirenos tyli. Galbūt ir todėl, kad Kafkai muzika bei giesmė yra išsigelbėjimo išraiška ar bent jau užstatas. Užstatas vilties, ateinančios iš to mažo, sykiu nebaigto ir kasdieniško, guodžiančio ir kvailo tarpinio pasaulio, kuris yra pagalbininkų namai. Kafka yra tarsi jaunuolis, panoręs išmokti bijoti. Jis pateko į Potiomkino rūmus ir galiausiai rūsio plyšyje sutiko Josefiną, tą dainuojančią pelę, kurios giesmę jis aprašo taip: „Joje esama šiek tiek varganos trumpos vaikystės, šiek tiek prarastos, niekada nebepasikartosiančios laimės, tačiau ir šiek tiek tikro nūdienio gyvenimo, jo menko, nesuprantamo ir vis dėlto egzistuojančio ir nepaaiškinamo žvalumo".

V a i k y s t ė s n u o t r a u k a

Kafkos vaikystės nuotraukoje „varginga trumpa vaikystė" tapo kaip reta jaudinančiu vaizdu. Ji atsirado vienoje tų devynioliktojo amžiaus ateljė, kurios savo draperijomis ir palmėmis, gobelenais ir molbertais dviprasmiškai įsiterpia tarp kankinimų kameros ir sosto salės. Maždaug šešerių metų vaikas, apvilktas ankšta, apkarstyta galionais, beveik žeminančia vaikiška eilute, nupaveiksluotas lyg ir kokiame žiemos sode. Fone styro palmių šakos. Ir tarytum tyčia, kad šie veliūriniai tropikai būtų dar troškesni ir slopesni, modelis kairėje rankoje laiko per didelę plačiakraštę skrybėlę, kokią nešioja ispanai. Neapsakomai liūdnos akys stebi joms skirtą kraštovaizdį, o didelė ausis klausosi jo garsų.

Karštas „noras tapti indėnu" kartą buvo numalšinęs šį didelį liūdesį: „Jeigu būtum indėnas, visados pasiruošęs, ir šuoliuodamas ant žirgo, pasilenkęs, kaskart lengvai sudrebėtum virš drebančios žemės, kol pamestum pentinus, nes nebuvo jokių pentinų, kol paleistum vadeles, nes nebuvo jokių vadelių, ir vos tik prieš save išvystum kraštą, tartum gražiai nupjautą pievelę, dingtų arklio kaklas ir galva". Daug ką slepia šis noras. Jo išsipildymas, randamas Amerikoje, atskleidžia jo paslaptį. Kad „Amerika" nėra paprastas atvejis, matyti iš herojaus vardo. Ankstesniuose romanuose autorius kreipėsi į save tiktai sumurmėtu inicialu, o Naujajame pasaulyje jis atgimsta visu vardu. Jis atgimsta Oklahomos gamtos teatre. Ties vienu gatvės kampu Karlas pamatė plakatą su tokiu užrašu: „Kleitono lenktynių aikštėje šiandien nuo šešių valandų ryto iki vidurnakčio bus renkamas personalas Oklahomos teatrui! Didysis Oklahomos teatras kviečia jus! Kviečia tik šiandien, tik kartą! Kas dabar praleis progą, praleis ją amžiams! Kas galvoja apie savo ateitį, turi būti su mumis! Mums tinka kiekvienas! Kas nori būti menininkas, teateinie! Mūsų teatras toks, kur tinka kiekvienas, kiekvienam atsiras vieta! Kas nusprendė būti su mumis, tą mes sveikiname jau dabar! Bet skubėkite, kad ligi vidurnakčio spėtumėte. Dvyliktą valandą viskas bus užrakinta ir daugiau nebeatidaryta. Tebus prakeiktas tas, kuris mumis netiki! Pirmyn į Kleitoną!" Šio skelbimo skaitytojas yra Karlas Rosmanas, trečiasis ir laimingesnis K., Kafkos romanų herojaus, įsikūnijimas7). Laimė laukia jo Oklahomos gamtos teatre, kuris yra tikras hipodromas, lygiai kaip „nelaimingumo jausmas" jį kadaise buvo apėmęs ant siauro kambarinio kilimėlio, kuriuo jis bėgo „tarsi hipodrome". Nuo to laiko, kai Kafka parašė „Pasvarstymus žokėjams", ir „naujas advokatas", „aukštai kilnodamas kulšis, marmure aidinčiais žingsniais" kopė aukštyn teismo laiptais, o „vaikai vieškelyje" sukryžiavę rankas bėgo plačiais šuoliais, Kafkai pažįstama ši figūra, ir išties net Karlas Rosmanas, išsiblaškęs „dėl savo mieguistumo", gali padaryti „neretai per aukštus, atimančius laiką ir nereikalingus šuolius". Todėl tik hipodrome gali išsipildyti jo troškimai.

Šis hipodromas kartu yra ir teatras, ir tai užmena mįslę. Tačiau kažkas sieja mįslingą vietą ir visiškai nemįslingą, perregimą ir skaidrią Karlo Rosmano figūrą. Karlas yra perregimas, skaidrus, beveik be charakterio tuo požiūriu, pagal kurį Franzas Rosenzweigas8) savo „Išganymo žvaigždėje" teigia, jog Kinijoje dvasingas žmogus „beveik neturi charakterio; išminčiaus samprata, kurios klasikinis <...> įsikūnijimas yra Konfucijus, nutrina visus galimus būdo ypatumus; jis yra išties be charakterio, tai yra vidutinybė. <...> Kiną apibūdina ne charakteris, o kas kita – pirmykštis jausmo grynumas". Kad ir kokiom sąvokom tai formuluotum – galbūt šis jausmo grynumas yra itin subtilios gestų elgesio svarstyklės – šiaip ar taip, Oklahomos gamtos teatras nurodo kinišką teatrą, kuris yra gestų teatras. Viena svarbiausių šio gamtos teatro funkcijų yra išskaidyti įvykį į gestų komponentus. Iš tiesų galima žengti dar toliau ir pasakyti, kad daugelis trumpesnių Kafkos studijų ir apsakymų paaiškėja tik tuomet, kai į juos žiūrime kaip į Oklahomos gamtos teatro bylas. Tik tada aiškiai suvoksime, kad visa Kafkos kūryba yra kodeksas gestų, kurie pačiam autoriui neturi jokios išankstinės, apibrėžtos simbolinės prasmės; jos veikiau prašoma vis kitų gestų kontekstų paieškomis ir vis kitokiu jų sugrupavimu. Teatras yra tinkama vieta tokiems manevrams. Nepublikuotame „Brolžudystės" komentare Werneris Kraftas9) įžvalgiai pažymėjo, kad šio nedidelio apsakymo veiksmas yra sceninis. „Žaidimas tuoj prasidės; jo pradžią išties paskelbia varpas. Visa tai įvyksta pačiu natūraliausiu būdu – kai Vesė išeina iš namo, kuriame įsikūręs jo biuras. Tas durų varpelio skimbtelėjimas, – pabrėžia autorius, – buvo per garsus durų varpeliui; jis kilo į dangų ir skambėjo visame mieste." Kaip šitas per garsus į dangų pakilęs durų varpelio skambesys, taip ir Kafkos veikėjų gestai išsiveržia iš įprastinės aplinkos ir patenka į platesnes erdves. Kuo brandžiau Kafka rašė, tuo dažniau jis atsisakydavo priderinti šiuos gestus prie įprastinių situacijų, paaiškinti juos. „Keistas įprotis, – sakoma „Metamorfozėje", – atsisėsti ant pulto ir iš aukščiau kalbėtis su tarnautoju, o tas turi prie jo prisikišti, nes neprigirdi." „Procesas" tokius paaiškinimus jau palieka nuošaly. „Ties pirmu suolu", priešpaskutiniame romano skyriuje, K. sustoja, „tačiau kunigui tas atstumas pasirodė dar per didelis, ir jis, ištiesęs ranką, ryžtingai parodė smiliumi į vietą prie pat sakyklos; K. įvykdė ir šį paliepimą; stovėdamas toje vietoje, jis turėjo gerokai atlošti galvą, kad matytų kunigą".

Maxas Brodas pasakė: „Jam svarbių faktų pasaulis buvo nenumatomas"; be abejo, nenumatomiausias faktas yra gestas. Kiekvienas gestas yra įvykis, galima sakyti – drama. Scena, kurioje vaidinama ši drama, yra pasaulio teatras, o jos fonas – dangus. Kita vertus, dangus yra tiktai fonas; ištirti jo dėsningumus reikštų įrėminti tapytą scenos foną ir pakabinti jį paveikslų galerijoje. Kaip El Greco10), Kafka kiekvienu judesiu praplėšia dangų; ir kaip šventajam ekspresionistų patronui Greco, jam judesys lieka lemiamas dalykas, veiksmo centras. Išgirdę beldimąsi į dvaro vartus, žmonės susigūžia iš baimės. Taip kinų aktorius pavaizduotų baimę, bet niekas nekrūpteltų. Kitoje vietoje truputį vaidina ir pats K. Beveik to nesuvokdamas, jis „lėtai ir atsargiai užvertęs akis <...> nežiūrėdamas paėmė nuo stalo vieną popierių, pasidėjo ant delno ir, pamažėle stodamasis, pakėlė lapą besikalbantiems vyriškiams prie akių. Tuo metu jis apie nieką konkrečiai negalvojo, viską darė tik vedamas jausmo, kad šitaip turėtų elgtis, kai kada nors bus baigęs savo didįjį prašymą, kuris turės jį galutinai išteisinti". Šis gyvūniškas gestas yra ir nepaprastai mįslingas, ir visiškai paprastas. Ko gero, galima skaityti Kafkos istorijas apie gyvūnus ir nesuprasti, kad čia kalbama ne apie žmones. O kai užtinki padaro – beždžionės, šuns ar kurmio – vardą, tai išsigandęs suvoki, kad esi labai toli nuo žmonių žemyno. Bet tatai visad yra Kafka; jis pašalina tradicines žmogiškų gestų atramas ir turi peno begaliniams apmąstymams.

Keista, bet apmąstymai yra begaliniai ir tada, kai išeities taškas – alegorinės Kafkos istorijos. Prisiminkime kad ir parabolę „Prieš Įstatymą". Skaitytojas, perskaitęs ją „Kaimo gydytojuje", galbūt rado vieną kitą miglotą vietą. Tačiau ar jis būtų sugalvojęs nesibaigiančią svarstymų virtinę, kuri Kafkai kyla iš šio palyginimo? Ją išdėsto kunigas „Procese" – ir dar tokioje tinkamoje vietoje, jog galima spėti, kad visas romanas yra ne kas kita, kaip išskleista parabolė. Tačiau žodis „išskleista" (entfaltet) yra dviprasmis. Išsiskleidžia ne tik pumpurai – išskleidžiamas ir lygiu lapu virsta popierinis laivelis, kurį lankstyti mokomi vaikai. Parabolė iš tikrųjų „išskleidžiama" antruoju būdu: skaitytojas su malonumu stebi, kaip ji išsilygina, kaip jos prasmė išsitiesia ant delno. Tačiau Kafkos parabolės išsiskleidžia kaip žiedai. Todėl jų vaisiai panašūs į poeziją. Prie to prisideda ir faktas, kad jo kūriniai tik iš dalies įsiterpia į Vakarų prozinių formų tradiciją ir su doktrina sutinka panašiai kaip hagada su halacha11). Jie nėra palyginimai ir nenori būti priimti kaip savarankiški tekstai; jie sukurti cituoti, perpasakoti. Tačiau ar mes žinome doktriną, kurią perteikia Kafkos palyginimai ir aiškina K. gestai bei gyvūnų judesiai? Ji neegzistuoja; geriausiu atveju mes galime pasakyti, kad tas ar kitas dalykas yra aliuzija į ją. Kafka gal būtų pasakęs, kad tai yra jos liekanos; bet mes lygiai taip pat galime sakyti, kad tai yra pirmieji naujo mokymo ženklai. Šiaip ar taip, kalbama apie žmonių bendruomenės gyvenimo ir darbo organizacijos klausimą. Juo šis klausimas Kafkai darėsi nesuprantamesnis, tuo labiau jis juo domėjosi. Garsiajame Erfurto pašnekesyje su Goethe Napoleonas politiką iškėlė į fatumo vietą; o Kafka galėjo apibrėžti likimą kaip organizaciją (vartodamas įvairius šio žodžio variantus). Organizacija jam yra ne tik didžiulės „Proceso" ir „Pilies" valdininkų hierarchijos, bet ir sunkūs, gigantiški statybos projektai – garbingas jų pirmavaizdis išnagrinėtas novelėje „Kinų sienos statyba". „Siena turėjo ginti šalį ištisus šimtmečius; todėl būtina darbo sąlyga buvo rūpestingiausia statyba – visų laikų ir tautų statybos meno panaudojimas, nuolat gyvas asmeninės statybininkų atsakomybės jausmas. Paprastesniems darbams galėjo būti įdarbinti padieniai darbininkai iš liaudies: vyrai, moterys, vaikai, visi, pasisiūlę už tinkamą užmokestį; tačiau jau keturių padienių darbininkų vadovas turėjo būti sumanus, statybos mokslus išėjęs žmogus. <...> Mes – čia aš kalbu daugelio vardu – tik skrupulingai išnagrinėję vyresnybės nurodymus pažinome patys save ir supratome, kad be vyresnybės nei išmoktų dalykų, nei mūsų sveiko proto nepakaktų šioms kuklioms pareigoms, kurios yra tik maža didžios visumos dalelė." Ši organizacija panaši į fatumą. Mečnikovas12) garsioje savo knygoje „Civilizacija ir didžiosios istorinės upės" apmetęs jos schemą, vartoja žodžius, kurie galėtų būti ir Kafkos. „Beveik neginčytina, kad Jangdzės kanalai ir Geltonosios upės dambos, – rašo jis, – yra vykusiai organizuoto <...> ištisų kartų darbo rezultatas. <...> Menkiausias griovio kasėjų neatidumas, mažiausias aplaidumas, bendrą vandens turtą saugančio žmogaus ar žmonių grupės elgesys tokiomis neįprastomis sąlygomis tampa socialinio blogio ir didelių visuomeninių nelaimių šaltiniu. Taigi grasindama mirtimi, upė maitintoja reikalauja glaudaus ir ilgalaikio solidarumo tų gyventojų masių, kurios dažnai būna viena kitai svetimos ar net priešiškos; ji nuteisia kiekvieną tokiems darbams, kurių visuotinė nauda atsiskleidžia tik ilgainiui ir kurių tikslo paprastas žmogus labai dažnai nesupranta."

Kafka norėjo būti priskiriamas prie paprastų žmonių. Sulig kiekvienu žingsniu jis atsidurdavo prie supratimo ribos ir mėgo prie jos atvesti kitus. Kartais atrodo, jog jis kartu su Dostojevskio Didžiuoju Inkvizitoriumi galėtų pasakyti: „Prieš save matome paslaptį, kurios negalime suprasti. Kaip tik todėl, kad ji yra mįslė, mes turėjome teisę ją skelbti, mokyti žmones, kad svarbiausia yra ne laisvė ir net ne meilė, bet mįslė, paslaptis, misterija, kuriai jie turi paklusti – nesusimąstydami ir netgi prieš savo sąžinę". Kafka ne visada išvengė misticizmo pagundų. Jo dienoraštyje yra įrašas apie susitikimą su Rudolfu Steineriu, tačiau jame, bent jau tokiu pavidalu, kokiu jis paskelbtas, Kafkos nuomonė apie Steinerį neatsiskleidžia. Ar jis vengė ją pareikšti? Kafkos elgesys su savo tekstais nepaneigia tokios galimybės. Kafka turėjo retą gebėjimą kurti paraboles. Tačiau jų niekad neišsemia paaiškinimai, veikiau atvirkščiai – jis ėmėsi visų galimų priemonių prieš jo tekstų interpretaciją. Jų vidun reikia brautis atsargiai, apdairiai, su nepasitikėjimu. Reikia nepamiršti jo savito skaitymo būdo, kurį atskleidžia minėtų parabolių interpretacija. Prisimintinas ir jo testamentas. Įsigilinus į aplinkybes, paliepimas sunaikinti literatūrinį palikimą yra lygiai taip nepagrįstas, lygiai taip pat rūpestingai svarstytinas kaip ir Įstatymo durininko atsakymai. Galbūt Kafka, kuris kiekvieną savo gyvenimo dieną susidurdavo su nesuprantamais poelgiais ir neaiškiais pranešimais, mirdamas norėjo bent jau savajai aplinkai atsilyginti ta pačia valiuta.

Kafkos pasaulis yra pasaulinis teatras. Todėl žmogus šiam rašytojui nuo pat pradžių yra scenoje. To patvirtinimas: į Oklahomos gamtos teatrą priimamas kiekvienas. Neįmanoma suprasti, pagal kokius kriterijus. Aktoriniai gabumai, apie kuriuos pirmiausia pagalvotume, atrodo esą visiškai nesvarbūs. Galima pasakyti ir taip: iš kandidatų nereikalaujama nieko kito, tik vaidinti save. Čia atmetama galimybė, kad prireikus jie iš tikrųjų galėtų būti tie, kuo dedasi. Su šiais vaidmenimis personažai bando patekti į Oklahomos gamtos teatrą, lygiai kaip šeši Pirandello herojai bando surasti autorių. Visiems jiems teatras yra paskutinis prieglobstis. Išganymas yra ne premija už gyvenimą, bet paskutinis prieglobstis žmogui, kuriam, kaip sako Kafka, kelią užstoja „jo paties kakta". Teatro dėsnį paslapčia išreiškia vienas novelės „Pranešimas akademijai" sakinys: „Aš mėgdžiojau, nes ieškojau išeities, vien tik todėl". Į proceso pabaigą K., atrodo, pradeda nujausti šiuos dalykus. Jis staiga atsisuka į abu jo paimti atėjusius ponus su cilindrais ir paklausia: „Kokiame teatre tamstos vaidinate?" – „Teatre?" – paklausė vienas ponas kito, lyg prašydamas jį pritarimo, ir jo lūpų kampučiai krustelėjo. Antrasis ėmė vaipytis it nebylys, kovojantis su savo neklusniu organizmu". Jie neatsako į klausimą, tačiau esama nuorodų, kad jis pataikė į tikslą.

Už ilgo suolo, padengto balta staltiese, pavalgydinami visi, kurie nuo šiol priklauso Oklahomos gamtos teatrui. „Visi buvo laimingi ir susijaudinę." Šventės proga statistai vaidina angelus. Jie stovi ant plevėsuojančiais apdarais uždengtų aukštų postamentų su laiptais iš vidinės pusės. Tai kaimo bažnyčios atlaidų rekvizitas. O gal tai vaikų šventės rekvizitas, nes suvaržyto ir iščiustyto berniuko, apie kurį kalbėjome, žvilgsnis tapo ne toks liūdnas? Jei ne surišti sparnai, šie angelai galbūt būtų tikri. Kafkos veikaluose esama jų pirmtakų. Jiems priklauso impresarijus, kuris užlipa iki bagažo tinklelio, paglosto „pirmojo sielvarto" apimtą trapecijos artistą ir priglaudžia jo veidą prie savojo, „ir jį užlieja trapecijos artisto ašaros". Kitas yra angelas sargas ar policininkas, kuris po „brolžudystės" pasirūpina žudiku Šmaru, atsargiai išvesdamas jį „prie policininko peties prispausta burna". Paskutinis Kafkos romanas baigiasi kaimiškomis Oklahomos ceremonijomis. „Kafkos kūriniuose, – sakė Soma Morgensternas13), – viešpatauja kaimo oras, kaip ir aplink visus didžiuosius religijų įkūrėjus." Čia derėtų prisiminti Laozi pamaldumo apibrėžimą, juo labiau kad „Artimiausiame kaime" Kafka pateikė tobuliausią jo parafrazę: „Kaimyniniai kraštai gali būti matomi, ir gali girdėtis vištų kudakavimas ir šunų lojimas. Tačiau nugyvenę ilgą amžių žmonės miršta nepabuvę tuose kraštuose". Taip teigė Laozi. Kafka irgi kūrė paraboles, bet jis nebuvo religijos įkūrėjas.

Pagalvokime apie kaimą, plytintį prie Pilies kalno, kur taip mįslingai ir netikėtai patvirtinamas K. paskyrimas matininku. Palydimajame šio romano žodyje Brodas minėjo, kad aprašydamas tą pilies kaimą Kafka vaizdavosi tikrą gyvenvietę Ciūrau Rūdiniuose kalnuose. Tačiau jame mes galime atpažinti ir kitą kaimą – kaimą Talmudo legendoje, kurią pasakoja rabinas, atsakydamas į klausimą, kodėl žydai ruošia šventinę vakarienę penktadieniais. Legendoje pasakojama apie vieną princesę, vargusią tremtyje, toli nuo savo kraštiečių, kaime, kurio kalbos ji nesuprato. Vieną dieną princesė gavo laišką: sužadėtinis jos nepamiršo, jis susiruošė ir dabar keliauja pas ją. Sužadėtinis, sako rabinas, yra Mesijas, princesė – siela, o kaimas, į kurį ji ištremta, yra kūnas. Kadangi kaime jos kalbos nemoka, ji negali kitaip paskelbti savo džiaugsmo, kaip tik šventiška vakariene. Šis Talmudo kaimas yra pačiame Kafkos pasaulio centre. Kaip K. gyvena Pilies kaime, taip dabartinis žmogus gyvena savo kūne; kūnas jam nepaklūsta, priešinasi. Gali atsitikti, kad vieną rytą žmogus pabus ir pamatys, kad virto parazitu. Svetima šalis – jo paties šalis – tapo jo šeimininku. Šio kaimo oras sūkuriavo apie Kafką, ir todėl jis nesusigundė tapti religijos įkūrėju. Šiam kaimui priklauso ir kiaulidė, iš kurios kaimo gydytojui išvedami arkliai, ir tvankus galinis kambarys, kuriame priešais alaus bokalą sėdi Klamas su Virdžinijos cigaru burnoje, ir rūmų vartai – pasibeldimas į juos atneša pražūtį. Šio kaimo atmosfera užteršta nesubrendusiais ir pernokusiais elementais, sugedusiu jų mišiniu. Kafka kasdien turėjo juo kvėpuoti. Jis nebuvo aiškiaregys, nebuvo religijos įkūrėjas. Tai kaip jis ištvėrė tokiame ore?

K u p r e l i s

Jau kuris laikas žinoma, kad Knutas Hamsunas turi įprotį retkarčiais paskelbti savo nuomonę įvairiais klausimais miestelio, šalia kurio jis gyvena, laikraštyje. Prieš daugelį metų šiame miestelyje prisiekusiųjų teismas teisė merginą, nužudžiusią savo kūdikį. Ji buvo nuteista kalėti. Veikiai po to laikraštyje pasirodė Hamsuno laiškas. Jis rašo paliksiąs miestą, kuris kūdikį nužudžiusiai motinai neskiria aukščiausios bausmės – jei ne kartuvių, tai bent kalėjimo iki gyvos galvos. Po kelerių metų pasirodė „Žemės palaiminimas": ten pasakojama tarnaitės istorija, kuri padaro tokį patį nusikaltimą, nubaudžiama tokia pačia bausme ir, kaip aiškiai suvokia skaitytojas, tikrai neužsitarnavo sunkesnės.

Kafkos svarstymai, po jo mirties surinkti knygoje „Kinų sienos statyba", skatina prisiminti šį įvykį. Mat vos tik šis tomelis pasirodė, tuojau atsirado Kafkos interpretatorių, kurie susitelkė ties šių refleksijų aiškinimu, ignoruodami tikruosius jo veikalus. Yra du būdai iš esmės prasilenkti su Kafkos raštų prasme. Pirmasis yra gamtinė, antrasis – antgamtinė interpretacija; abi jos – psichoanalitinė ir teologinė – iš esmės prašauna pro šalį. Pirmajai atstovauja Hellmuthas Kaiseris; antrajai – nemažai autorių, pavyzdžiui, H. J. Schoepsas14), Bernhardas Rangas, Groethuysenas15). Prie jų priskirtinas ir Willy Haasas16), nors platesniame kontekste, su kuriuo dar susidursime, jis yra pastebėjęs svarbių dalykų. Tačiau tai neapsaugojo jo nuo bendros Kafkos raštų interpretacijos pagal teorinį šabloną. „Didžiame romane „Pilis", – rašo W. Haasas apie Kafką, – jis pavaizdavo aukštesnę jėgą, malonės sritį; o žemesnė, teismo ir prakeikimo, sfera vaizduojama tokiame pat didžiame romane „Procesas". Tarp jų esanti žemė... žemiška lemtis ir dideli jos reikalavimai labai stilizuotai perteikiami trečiame romane „Amerika". Pirmąjį šios interpretacijos trečdalį jau nuo Brodo laikų galima laikyti bendra Kafkos interpretacijų nuosavybe. Šitaip rašo, pavyzdžiui, Bernhardas Rangas: „Jeigu pilį traktuosime kaip malonės sostą, tai, teologiškai kalbant, kaip tik šios bergždžios pastangos ir bandymai reiškia, kad Dievo malonės žmonės negali gauti panorėję ar valingai jos siekdami. Bruzdėjimas ir nekantrumas tik sukliudo ir sutrikdo iškilnią dievišką ramybę". Ši interpretacija yra patogi; ir kuo plačiau ji užsimoja, tuo aiškiau matyti, kad ji niekuo nepagrįsta. Turbūt aiškiausiai tatai matyti iš Willio Haaso pareiškimo: „Kafkos ištakos <...> yra Kierkegaard'as ir Pascalis, jį galima pavadinti vieninteliu tikruoju Kierkegaard'o ir Pascalio anūku. Visiems trims būdingas nepaprastai rūstus religinis leitmotyvas: žmogaus neteisumas Dievo akyse". Kafkos „viršutinis pasaulis, vadinamoji „pilis", pilnas nematomų, pedantiškų, mįslingų ir gašlių tarnautojų, jo keistas dangus su žmonėmis žaidžia šiurpius žaidimus <...>; o vis dėlto žmogus yra smarkiai neteisus net ir prieš šį Dievą". Palyginti su Anzelmo Kenterberiečio17) mokymu apie išteisinimą, ši teologija yra atsilikusi barbariška spekuliacija, kuri, be kita ko, nesuderinama su Kafkos tekstais. „Argi pavienis tarnautojas, – rašoma toje pačioje „Pilyje", – gali atleisti? Geriausiu atveju tatai galėtų būti visų tarnautojų reikalas, tačiau jie tikriausiai neatleidžia, tik teisia." Šis kelias greitai baigiasi aklaviete. „Visa tai, – sako Denis'as de Rougemont'as18), – nėra vargana Dievo neturinčio žmogaus padėtis, bet vargana padėtis žmogaus, turinčio Dievą, kurio jis nepažįsta, nes nepažįsta Kristaus."

Lengviau daryti spekuliatyvias išvadas iš Kafkos po mirties paliktų pastabų rinktinės nei pagrįsti bent vieną iš jo apsakymuose ir romanuose pasirodančių motyvų. Tačiau tik jie kiek nušviečia Kafkos kūrybą sukėlusias priešistorines galias, kurias lygiai taip pat teisėtai galėtume traktuoti kaip tebeveikiančias šiais laikais. Kas gali pasakyti, kokiais vardais jos pasirodė pačiam Kafkai? Tikra tik viena – jis nesuvokė, nepažinojo jų. Veidrodyje, kurį priešistorinis pasaulis prieš jį laikė kaltės pavidalu, jis išvydo ateitį kaip teismą. Bet koks jis – Paskutinis? Ar jame teisėjas netaps kaltinamuoju? Ar ne pats teismas yra bausmė? Į šiuos klausimus Kafka neatsakė. Ar jis ko nors tikėjosi iš teismo? O gal jam labiau rūpėjo jį sustabdyti? Jo istorijose epo menas atgauna Šecherezados pasakojimų paskirtį: atidėti ateitį. „Procese" vilkinimas yra kaltinamųjų viltis, – jei tik procesas palengva nevirstų nuosprendžiu. Ir pačiam patriarchui vilkinimas naudingas, net jei dėl to jis turėtų atsisakyti savo vietos tradicijoje. „Galėčiau įsivaizduoti kitą Abraomą – be abejo, jis nebūtų patriarchas, netgi ne prekiautojas senais drabužiais – kuris būtų pasiruošęs įvykdyti reikalavimą paaukoti sūnų paslaugiai kaip kelneris, bet niekad neišpildytų pažado, nes negalėtų palikti namų, nes jis nepakeičiamas, nes be jo neapsieis namų ūkis, nes jo namas nebaigtas tvarkyti, o nepabaigęs, neturėdamas užnugario, jis negali išvykti, šitai suvokė ir Biblija, nes joje sakoma: „Jis sutvarkė savo namus".

Šis Abraomas pasirodo „paslaugus kaip kelneris". Kai kuriuos dalykus Kafka suvokdavo tik išreikštus gestais. Šis jo nesuprastas gestas parabolėse sukuria miglotą vietą. Iš jos atsiranda Kafkos kūryba. Visiems žinoma, kaip ji buvo slepiama. Jo testamentas liepia ją sunaikinti. Šis testamentas, kurio apeiti negali nė vienas Kafkos tyrinėtojas, sako, kad autorius nebuvo patenkintas savo veikalais; kad jo pastangos jam rodėsi nesėkmingos; kad jis priskyrė save tiems, kuriems nepavyko. Nepavyko didis jo bandymas literatūrą paversti mokymu, paversti parabole ir grąžinti jai patvarumą ir neišvaizdumą – proto akivaizdoje tai vieninteliai jai priderantys bruožai. Joks rašytojas taip griežtai nesilaikė įsakymo „Nekursi sau atvaizdo".

„Lyg ši gėda turėtų jį pergyventi", – šiais žodžiais baigiasi „Procesas". Gėda, atitinkanti „pirmykštį jausmo grynumą", yra stipriausias Kafkos gestas. Gėda, intymi žmogaus reakcija, drauge turi ir visuomeninių pretenzijų. Gėda yra ne tik kitų gėda, bet ir gėda dėl jų. Taip Kafkos gėda nėra asmeniškesnė nei ją valdantis gyvenimas ir mąstymas, apie kuriuos jis pasakė: „Jis gyvena ne dėl savo asmeninio gyvenimo ir mąsto ne dėl asmeninio mąstymo. Jis gyvena ir mąsto tarsi verčiamas nematomos šeimos... Dėl šios šeimos jis negali būti atleistas". Mes nežinome, kokie žmonės ir žvėrys sudaro šią šeimą. Aišku tik tiek, kad ji verčia Kafką rašymu išjudinti kosminę erą. Šios šeimos liepiamas jis ritina istorijos įvykių rąstą kaip Sizifas akmenį. Kartais atsitinka taip, kad į šviesą patenka apatinė rąsto pusė. Į ją žiūrėti nemalonu, tačiau Kafka gali ištverti šį vaizdą. „Tikėti progresu, nereiškia tikėti, kad jis jau pasiektas. Tai nebūtų tikėjimas." Kafka nemanė, kad jo gyvenimo epocha progresyvesnė už priešistorinį pasaulį. Jo romanų veiksmo vieta – pelkės. Jo veikaluose kūrinija yra raidos pakopoje, kurią Bachofenas19) pavadino heteriška. Tai, kad ši pakopa yra užmiršta, dar nereiškia, kad dabartyje jos nėra: ji gyvuoja kaip tik todėl, kad yra užmiršta. Ją apčiuopia patirtis, gilesnė už eilinio žmogaus patyrimą. „Turiu patirtį, – rašoma viename ankstyviausių Kafkos užrašų, – ir nejuokaudamas sakau, kad tai yra jūros liga ant tvirtos žemės." Ne veltui pirmasis „Apmąstymas" vyksta supantis. Kafka nepavargdamas kalba apie nepastovią patirčių prigimtį. Kiekviena patirtis pasiduoda, susimaišo su priešinga patirtimi. „Tai atsitiko vasarą, – prasideda „Beldimas į rūmų vartus", – karštą dieną. Keliaudamas namo su seserimi, aš ėjau pro dvaro vartus. Nežinau, ar ji pabeldė į vartus išdykaudama, ar dėl išsiblaškymo, ar tik pagrūmojo kumščiu ir visai nepabeldė." Ši trečioje vietoje paminėta galimybė nušviečia iš pažiūros visai nekaltas dvi pirmąsias kita šviesa. Iš tokių patirčių durpyno išdygsta Kafkos moterų paveikslai. Jos yra pelkių padarai kaip Lenė, išskečianti „dešinės rankos didįjį ir bevardį pirštą; jungiamoji odelė beveik siekė viršutinius trumpų pirštų narelius". – „Gražūs laikai, – prisimena ankstesnį gyvenimą dviprasmiškoji Fryda. – O tu manęs niekad neklausei apie mano praeitį". Tatai veda į tamsią gelmę: ten vyksta poravimasis, o šio akto „netvarkingas gašlumas", – kalbant Bachofeno19) žodžiais, – nepakenčia tyrų dangiškos šviesos galių ir patvirtina Arnobijaus20) vartojamą pavadinimą luteae voluptatesSUP>*).

Iš šios perspektyvos galime suvokti Kafkos kaip pasakotojo techniką. Kai kiti romano personažai turi K. ką nors pasakyti, jie – nors tai būtų patys svarbiausi, patys netikėčiausi dalykai – sako tai tarp kitko, tarsi jis iš esmės viską jau seniai žinotų; tarsi tai nebūtų jokia naujiena, o herojus tik būtų diskretiškai paragintas prisiminti tai, ką pamiršo. Šia prasme W. Haasas gerai suprato „Proceso" vyksmą teigdamas, jog „šio proceso objektas, tikrasis šios neįtikėtinos knygos herojus yra užmarštis <...>, kurios <...> svarbiausia ypatybė yra ta, kad ji pamiršta pati save <...>". Šiuo kaltinamojo personažu ji iš tikrųjų tapo nebylia, bet nepaprasto intensyvumo figūra. Beveik neabejotina, kad „šis paslaptingas centras <...> kyla iš žydų religijos". „Atminimas kaip pamaldumas čia atlieka gana paslaptingą vaidmenį. Net ne vienas <...>, o svarbiausias Jehovos bruožas yra tas, kad jis tiksliai prisimena „ligi trečios ir ketvirtos", net ligi „šimtosios kartos"; švenčiausias <...> ritualo <...> veiksmas yra nuodėmių ištrynimas iš atminties knygos."

Franz Kafka: Rašymas - gilesnis miegas nei mirtis; 1909 Tai, kas užmiršta, niekad nėra vien tik individualūs dalykai. Šitai supratę mes atsiduriame prieš dar vieną Kafkos kūrybos slenkstį. Kiekviena užmarštis susimaišo su pirmykščio pasaulio užmarštimi, užmezga nesuskaičiuojamus, neaiškius, nepastovius ryšius ir gimdo vis naujas išgamas. Užmarštis yra rezervuaras, iš kurio į Kafkos istorijas veržiasi nesibaigiantis tarpinis pasaulis. „Pasaulio pilnatvė čia yra vienintelė realybė. Tam, kad gautų vietą ir buvimo teisę, kiekviena dvasia turi būti daiktiška, konkreti... Dvasinis pradas, kiek jis dar apskritai reikšmingas, tampa šmėkla. O šmėklos tampa individualiais asmenimis, turinčiais vardus, kurie itin glaudžiai susiję su garbintojų vardais. <...> Pasaulio pilnatvė nedvejojant dar papildoma gausybe šmėklų <...>, šmėklų spūstis sparčiai didėja <...>, prie senų prisideda naujos, visos turinčios savo vardus." Čia kalbama ne apie Kafką, bet apie Kiniją. Taip Franzas Rosenzweigas „Išganymo žvaigždėje" aprašo protėvių kultą Kinijoje. Jų pasaulis Kafkai buvo neįžvelgiamas kaip ir svarbių faktų pasaulis. Akivaizdu, kad jis – kaip ir toteminiai pirmykščių žmonių stulpai – vedė jį prie žvėrių. Beje, ne tik Kafkai žvėrys yra užmirštų dalykų saugyklos. Giliaminčiame Tiecko „Šviesiaplaukiame Ekberte"21) pamirštas šunelio vardas – Štromianas – yra mįslingos kaltės šifras. Tad galima suprasti, kodėl Kafkai niekad nepabosdavo tarp žvėrių nuklausyti pamirštus dalykus. Jie greičiausiai nėra tikslas; tačiau be jų negalima apsieiti. Prisiminkime kad ir „Bado meistrą", kuris „griežtai imant, yra tik kliūtis kelyje į žvėryną". Argi „Olos" ir „Didžiojo kurmio" gyvūnai rausdamiesi negalvoja? Antra vertus, šis mąstymas yra labai pakrikęs. Neryžtingai jis peršoka nuo vieno rūpesčio prie kito, siurbteli kiekvienos baimės ir iš nevilties tampa lengvabūdišku. Todėl Kafkos veikaluose esama ir peteliškių; prasikaltęs „medžiotojas Grakchas", nepripažinęs savo kaltės, „virto peteliške". „Nesijuokite, – sako medžiotojas Grakchas." Viena aišku: iš visų Kafkos padarų žvėrys turi daugiausia progų pamąstyti. Tai, kas teisei yra korupcija, jų mąstymui yra baimė. Ji sugadina procesą, bet vis dėlto yra vienintelė viltis. O kadangi toji visiškai užmiršta, svetima šalis yra mūsų kūnas – savas kūnas, – tai suprantama, kodėl iš vidaus besiveržiantį kosulį Kafka pavadino „žvėrimi". Jis buvo didelės bandos priešakinis žvalgas.

Keisčiausias mišrūnas, kurį Kafkos kūryboje pradėjo pirmykštis pasaulis ir kaltė, yra Odradekas. „Iš pradžių jis atrodo kaip plokščia žvaigždės formos siūlų ritė, ir iš tikrųjų atrodo, kad jį apsiviję siūlai; žinoma, tai gali būti tik suplyšinėję, seni, vienas su kitu susipainioję ir susimazgę įvairiausių rūšių ir spalvų siūlai. Tačiau jis yra ne vien ritė, bet ir iš žvaigždės vidurio išdygstantis mažas skersinis, ir prie jo dešiniajame kampe prisijungiantis dar vienas pagalėlis. Šiuo pagalėliu iš vienos pusės, ir vienu iš žvaigždės spindulių – iš kitos, jis gali stovėti nelyginant ant dviejų kojų." Odradekas „pakaitomis tūno palėpėje, laiptinėje, koridoriuose, priemenėje". Jis teikia pirmenybę toms pačioms vietoms kaip ir kaltę tiriantis teismas. Palėpėse laikomi nereikalingi, pamiršti daiktai. Galbūt būtinybė stoti prieš teismą sukelia panašų jausmą kaip artinimasis prie ilgus metus neatvertų skrynių palėpėje. Šį darbą mielai atidėtume gyvenimo pabaigai; taip mano K., kad jo gynybinį raštą tinka „nagrinėti išėjus į pensiją, kad būtų kuo užimti apvaikėjusį protą".

Odradekas yra forma, kurią įgauna pamiršti daiktai. Jie deformuojasi. Deformuotas yra „namų šeimininko rūpestis" (niekas nežino, koks jis), deformuotas vabalas (visi puikiai žino, kad jis yra Gregoras Zamza), deformuotas yra didelis žvėris, pusiau ėriukas, pusiau katė – jam „mėsininko peilis būtų išsigelbėjimas". Tačiau Kafkos figūros ilga personažų virtine yra susietos su deformacijos provaizdžiu – kupriumi. Kafkos apsakymuose joks gestas nepasitaiko dažniau nei žemai galvą ant krūtinės nulenkiančio vyro gestas: tai teismo ponų nuovargis, viešbučio durininkų triukšmas, žemos lankytojui galerijos lubos. „Pataisos darbų kolonijoje" viršininkai turi senovišką mašiną, kuri ant prasikaltėlio nugaros įrašo puošnias raides tol didindama skausmą ir dailindama ornamentus, kol kaltojo nugara praregi ir pati įskaito raštą – iš raidžių sudėtą jo nežinomos kaltės vardą. Taigi kaip tik nugara įpareigota ją perskaityti. Kafka tai jautė visą laiką. Jaunystės laikų dienoraščio pastaba: „Kad būčiau kiek galima sunkesnis, – o tai, mano manymu, padeda užmigti, – aš sukryžiavau rankas, delnus padėjau ant pečių ir gulėjau tarsi amunicija apsikrovęs kareivis". Akivaizdu, kad sunkumo jausmas atsiranda kartu su miegančiojo užmarštimi. Liaudies dainoje „Kuprelis" simboliškai kalbama apie tą patį. Šis žmogelis yra deformuoto gyvenimo kalinys; jis išnyks, kai ateis Mesijas, apie kurį didis rabinas yra pasakęs, jog jis nekeisiąs pasaulio jėga, tik vos vos jį pataisysiąs.

„Einu į kamarėlę / Pakloti sau lovelės; / Stovi ten kuprelis, / Raitosi iš juoko." Tai Odradeko juokas, apie kurį sakoma: „Jis skamba maždaug taip, kaip kritusių lapų šlamesys". „Kai klaupiuosi ant suolelio / Sukalbėti maldą; / Stovi ten kuprelis / ir užveda kalbą. / Būki geras, vaike mielas, / melskis ir už kuprelio sielą!" Taip baigiasi liaudies daina. Savo gelmėje Kafka užčiuopia pagrindą, kurio jam neparodo nei „mitinė nuojauta", nei „egzistencinė teologija". Tai ir vokiečių, ir žydų liaudies tradicijų pagrindas. Nors mes nežinome, ar Kafka meldėsi, vis dėlto jam buvo itin būdinga tai, ką Malebranche'as22) vadina „įgimta sielos malda" – dėmesys. Kaip šventieji į savo maldas, taip ir jis į šį dėmesį įtraukė visą kūriniją.

S a n č a s P a n s a

Pasakojama, kad šabui baigiantis viename chasidų kaime, prastoje užeigoje, sėdėję žydai. Visi buvę vietiniai, išskyrus vieną, kurio niekas nepažinojęs – labai vargingo, apiplyšusio žmogaus, tupinčio tamsioje kertėje. Jie šnekėjosi apie šį bei tą, ir vienas jų paklausė, ko jie panorėtų, jei noras būtų išpildytas. Vienas prašė pinigų, kitas žento, trečias naujo darbastalio ir taip toliau. Visiems pasisakius, liko tik elgeta tamsiame kampe. Nenoriai ir dvejodamas jis atsakė klausėjams: „Norėčiau būti galingas karalius, viešpatauti tolimoje šalyje, naktį gulėti ir miegoti savo rūmuose, kai sieną peržengtų priešas ir dar prieš išauštant raiteliai pasiektų mano pilį – niekas nesipriešintų, ir pažadintas iš miego, išsigandęs, nebeturėdamas laiko net apsirengti, vienmarškinis turėčiau sprukti per kalnus ir slėnius, girias ir kalvynus, be poilsio, dieną ir naktį persekiojamas, kol išsigelbėjęs atsidurčiau ant suolo jūsų kampe. To aš norėčiau". Nieko nesuprasdami, žydai susižvalgė. „Ir ką tu iš to gautum?" – paklausė kažkas. „Marškinius", – atsakė jis.

Ši istorija veda mus į Kafkos pasaulio gelmę. Niekas nesako, kad deformacijos, kurių ištaisyti kada nors ateis Mesijas, veikia tik mūsų erdvėje; jos, be jokios abejonės, yra ir mūsų laiko deformacijos. Kafka tikrai apie tai pagalvojo ir todėl taip tvirtai į senelio lūpas „Artimiausiame kaime" įdėjo šiuos žodžius: „Gyvenimas yra stulbinamai trumpas. Mano atmintyje jis taip susitraukia, kad aš, pavyzdžiui, beveik nesuvokiu, kaip jaunuolis gali ryžtis joti į artimiausią kaimą nesibaimindamas, kad, jau nekalbant apie nelaimingus atsitikimus, įprasto, laimingo gyvenimo laiko neužteks netgi vienai tokiai kelionei". Elgeta yra šio senelio brolis – ir „įprastame, laimingame" gyvenime jis neturi laiko net norėti, o neįprastame, nelaimingame gyvenime – savo bėgimo istorijoje – išsivaduoja iš šio noro ir paverčia jį tikrove.

Tarp Kafkos padarų yra viena giminė, kuri į gyvenimo trumpumą atsižvelgia labai keistu būdu. Ji kilusi iš „miesto Pietuose <...>, apie kurį <...> sakoma: „Ten yra žmonių! Tik pagalvokite, jie nemiega!" – „O kodėl?" – „Nes jie nepavargsta". – „O kodėl?" – „Nes jie yra kvailiai". – „Ar kvailiai nepavargsta?" – „Kaipgi kvailiai galėtų pavargti!" Matome, kad kvailiai giminingi niekad nepavargstantiems parankiniams. Bet ši giminė dar didesnė: apie parankinių veidus retkarčiais būdavo sakoma, jog jie panašūs „į suaugusiųjų, galbūt net studentų" veidus. Iš tikrųjų studentai Kafkos kūriniuose pasirodo keisčiausiose vietose. „Bet kada gi jūs miegate?" – paklausė Karlas ir nustebęs pasižiūrėjo į jį. „Ak, miegas! – tarė studentas. – Išsimiegosiu, kai baigsiu studijas." Prisiminkime vaikus: kaip nenoromis jie eina į lovą. Juk kol miegos, gali atsitikti koks nors jiems rūpimas dalykas. „Nepamiršk geriausio!" – byloja senas posakis, ,,kurį žinome iš neaiškios senų pasakojimų virtinės, bet, galimas daiktas, jo nerasime nė viename iš tų pasakojimų". Užmarštis visada ištinka geriausius dalykus, kadangi ji paliečia išganymo galimybę. „Noras man padėti, – ironiškai sako vietos nerandanti medžiotojo Grakcho šmėkla, – yra liga ir ji turi būti gydoma lovoje." Studijuodami studentai budi, ir galbūt didžiausias studijų privalumas yra tas, kad išlaiko juos budrius. Bado meistras badauja, durininkas tyli, o studentai budi. Taip slaptai veikia didieji askezės dėsniai.

Studijos yra askezės viršūnė. Jas Kafka pagarbiai iškelia į šviesą iš pradingusių paauglystės metų. „Visai kaip Karlas – kada tai buvo – sėdėdavo namie prie tėvų stalo ir spręsdavo uždavinius, o tėvas skaitydavo laikraštį arba tvarkydavo vienos draugijos buhalteriją ir korespondenciją, mama tuo tarpu siūdavo, aukštai keldama traukiamą siūlą. Kad netrukdytų tėvui, Karlas būdavo pasidėjęs ant stalo tiktai sąsiuvinį ir rašymo priemones, o reikalingas knygas išsidėstęs kairėje ir dešinėje ant krėslų. Kaip tylu ten būdavo! Kaip retai kambarin užsukdavo svetimi žmonės!" Galbūt šios studijos buvo nieko vertos. Bet jos artimos tam Niekui, kuris Kažką paverčia naudingu dalyku, būtent – Dao. Jam įkandin seka Kafkos noras „nepaprastai tvarkinga ir įgudusia ranka sukalti stalą ir tuo pat metu nedaryti nieko, bet ne taip, kad būtų galima sakyti: „Jam kalimas yra niekas", – tačiau – „jam kalimas yra tikras kalimas ir sykiu niekas"; tuo būdu kalimas bus dar drąsesnis, ryžtingesnis, dar tikresnis, ir jei nori, dar beprotiškesnis". Šis pasiryžimas, net fanatizmas, būdingas studijuojantiems studentams. Keistesnių dalykų nebebūna: raštininkai, studentai dūsta; jie skuba iš visų jėgų. „Dažnai valdininkas diktuoja taip tyliai, kad raštininkas sėdėdamas jo nebegirdi, todėl turi vis pašokti, suvokti tai, kas diktuojama, greitai vėl atsisėsti ir užrašyti, tada vėl pašokti ir t. t. Kaip visa tai keista! Beveik nesuvokiama." Suprantamiau galbūt pasidaro tada, kai pagalvojame apie gamtos teatro aktorius. Jie turi žaibiškai prisitaikyti prie skirto vaidmens. Ir kitais aspektais jie panašūs į tuos uolius personažus. Jiems „kalimas" iš tikrųjų yra „tikras kalimas ir sykiu niekas", – jei tai įeina į jų vaidmenį. Jie studijuoja savo vaidmenį; tasai, kuris pamirštų bent vieną žodį ar gestą, būtų blogas aktorius. Oklahomos trupės nariams vaidmuo – jų ankstesnis gyvenimas. Todėl tai yra „gamtos" teatras. Jo aktoriai yra išganyti; studentas – dar ne. Naktį Karlas tyliai stebi, kaip šis balkone skaito savo knygą, „varto lapus, kartais pasižiūrėdamas į kitą knygą, žaibiškai ją nutverdamas ir dažnai kažką žymėdamasis sąsiuvinyje, neįtikėtinai žemai prie jo palenkdamas galvą".

Šį gestą Kafka kartoja nepavargdamas; tačiau visą laiką jį lydi nuostaba. K. pagrįstai lyginamas su Šveiku; vieną stebina viskas, kitą – niekas. Didžiausio žmonių susvetimėjimo, neregimų – vienintelių jiems likusių – ryšių epochoje buvo išrastas filmas ir gramofonas. Filme žmogus neatpažįsta savo eisenos, gramofono įraše – savo balso. Tai įrodyta eksperimentais. Tiriamojo padėtis šiuose eksperimentuose yra Kafkos padėtis. Ji paskatina jį studijuoti: gal dar suras savo egzistencijos fragmentus, susijusius su jo vaidmeniu. Tuomet jis atgautų prarastus savo gestus lyg Pėteris Šlemilis parduotą šešėlį. Jis suprastų juos, bet kokios tai didžiulės pastangos! Mat nuo užmaršties pučia uraganinis vėjas, o studijos – tai jojimas priešais jį. Taip elgeta ant krosnies suolelio joja atgal į savo praeitį, sprunkančio karaliaus personaže įžvelgdamas save patį. Vienam jojimui per trumpas gyvenimas atitinka šį visą gyvenimą trunkantį jojimą, „<...> kol pamestum pentinus, nes nebuvo jokių pentinų, kol paleistum vadeles, nes nebuvo jokių vadelių, ir vos tik prieš save išvystum kraštą tartum gražiai nupjautą pievelę, dingtų arklio kaklas ir galva". Taip išsipildo svajonė apie palaimintą raitelį. Jis šuoliuoja į praeitį, nebe našta savo ristūnui: ši kelionė tuščia ir džiugi. Tačiau prakeiktas raitelis yra prikaustytas prie savo kuino dėl kelionės tikslo, nors šis ir būtų pats artimiausias: anglių rūsys. Prakeiktas ir jo gyvulys; prakeikti abudu. „Raitas ant kibiro, rankomis įsikibęs rankenos, pačių paprasčiausių kamanų, sunkiai leidžiuosi laiptais; bet apačioje mano kubilas pakyla, puikiai, nuostabiai; gražiau nesistoja net varovo vytele paraginti ant žemės gulintys kupranugariai." Joks vaizdas nėra beviltiškesnis nei „ledkalnių sritys", kuriose amžiams pasiklysta jojikas ant kubilo. Iš „žemiausių mirties sričių" pučia jam palankus vėjas – tas pats, kuris Kafkos kūriniuose dažnai pučia nuo priešistorinio pasaulio, kuris varo ir medžiotojo Grakcho eldiją. „Visi, – sako Plutarchas, – ir graikai, ir barbarai misterijomis ir atnašavimais moko, <...> kad yra du ypatingi pradai, dvi priešiškos jėgos: viena rodo dešinėn ir veda tiesiai, kita – apylankomis, ir galų gale atveda atgal." Grįžimas yra egzistenciją raštu paverčiančio mokslo kryptis. Jo specialistas yra tasai Bucefalas, „naujas advokatas", sugrįžtantis be galingojo Aleksandro, o tai reiškia – be priekin besiveržiančio užkariautojo. „Jis laisvas, jam šonų nespaudžia raitelio šlaunys; prie tylios lempos, toli nuo Aleksandro kautynių triukšmo skaito jis ir varto senųjų mūsų knygų lapus." Prieš kiek laiko šią istoriją pabandė interpretuoti Werneris Kraftas. Atidžiai išnagrinėjęs kiekvieną teksto detalę, interpretatorius pažymi: „Literatūroje nerasime kitos tokios galingos, esmingos ir visa apimančios mito kritikos". Jo nuomone, Kafkai neprireikia žodžio „teisingumas"; tačiau mito kritika grindžiama kaip tik teisingumu. Nuėjus taip toli, atsiranda pavojus čia sustoti ir prasilenkti su Kafkos požiūriu. Ar iš tikrųjų teisingumo labui teisę galima mobilizuoti prieš mitą? Ne, teisininkas Bucefalas lieka ištikimas savajai kilmei. Tik atrodo, kad jis nebepraktikuoja, – tai, Kafkos nuomone, Bucefalui ir advokatūrai yra naujovė. Teisė, kuri nebepraktikuojama, o tik studijuojama, yra vartai į teisingumą.

Teisingumo vartai yra studijos. Tačiau Kafka joms nedrįsta pažadėti to, ką tradicija žada Toros studijoms. Jo pagalbininkai yra zakristijonai be maldos namų, jo studentai – mokiniai, praradę Raštą. Niekas nekviečia jų į „tuščią džiugią kelionę". Tačiau Kafka rado savosios kelionės dėsnį: bent jau vieną vienintelį kartą jam pasisekė priderinti visą gyvenimą ieškotą epiškai lėtą eiseną prie kvapą gniaužiančio kelionės greičio. Tą jis patikėjo vienam tekstui, kuris yra tobuliausias jo kūrinys ne vien todėl, kad yra kito kūrinio interpretacija.

„Per netrumpą laiką, parašęs galybę romanų apie riterius ir plėšikus, Sančas Pansa sugebėjo (tuo jis, beje, niekad nesigyrė) nuo savęs taip nuvyti savo demoną, kuriam jis vėliau davė Don Kichoto vardą, kad tasai, praradęs pusiausvyrą, atlikdavo beprotiškiausius dalykus, bet kadangi trūkdavo konkretaus objekto, kuris turėjo būti pats Sančas Pansa, jie niekam nepadarydavo žalos. Veikiausiai dėl tam tikro atsakomybės jausmo Sančas Pansa, laisvas žmogus, šaltakraujiškai lydėjo Don Kichotą visuose jo žygiuose, ir ligi gyvenimo galo iš to turėjo didelę ir naudingą pramogą."

Sančas Pansa, garbingas kvailys ir nerangus pagalbininkas, išsiuntė savo raitelį į priekį. Bucefalas savąjį pergyveno. Ir nebe taip svarbu – žmogus ar arklys, – jei tik nugaros nebeslegia našta.

1934          

*) Purvini geismai (lot.).


Nuorodos

1) Grigorijus Potiomkinas (1739–1791) – rusų politikas ir diplomatas, imperatorienės Jekaterinos favoritas.

2) Georgas Lukacsas (1885–1971) – vengrų filosofas ir literatūros teoretikas, rašęs vokiškai.

3) Hermannas Cohenas (1842–1918) – vokiečių filosofas, Marburgo mokyklos atstovas, savo darbuose jungęs neokantinę filosofiją ir judaistinę teologiją.

4) Maxas Brodas (1884–1968) – austrų rašytojas, F. Kafkos bičiulis ir patikėtinis.

5) Katė-avis, Odradekas – F. Kafkos novelių „Mišrūnas" ir „Namų šeimininko rūpestis" personažai.

6) Robertas Walseris (1878–1956) – šveicarų prozininkas.

7) Benjaminas, kaip ir kiti to meto F. Kafkos tyrinėtojai, manė, kad „Amerika" – paskutinis jo romanas. Iš tikrųjų tai yra pirmasis iš trijų F. Kafkos romanų, nebaigtas.

8) Franzas Rosenzweigas (1886–1923) – žydų teologas ir religijos filosofas. „Išganymo žvaigždė" („Stern der Erlösung", 1921) – svarbiausias jo veikalas, padaręs didelės įtakos visai Benjamino kartai.

9) Werneris Kraftas (1896–1991) – vokiečių poetas, eseistas ir romanistas, Benjamino bičiulis.

10) El Greco (1548?–1614) – ispanų Baroko tapytojas.

11) Hagada – neteisinė žydų Talmudo dalis: pasakojimai, legendos, patarlės, pamokslai. Halacha – teisinė Talmudo dalis, judaizmo nuostatai ir taisyklės, kurių nėra Biblijoje.

12) Levas Iljičius Mečnikovas (1838–1888) – rusų istorikas, geografas ir antropologas, knygos „Civilizacija ir didžiosios istorinės upės" („Les grandes Fleuves et les civilisations", 1889) autorius.

13) Soma Morgensternas ( 1896–1976) – žydų kilmės vokiečių žurnalistas ir romanistas.

14) Hansas Joachimas Schoepsas (1909–1980) – vokiečių istorikas ir religijotyrininkas.

15) Bernhardas Groethusenas (1880–1946) – vokiečių kultūros istorikas.

16) Willy Haasas (1891–1973) – vokiečių publicistas, eseistas, leidėjas.

17) Šv. Anzelmas Kenterberietis (1033–1109) – filosofas, scholastikos pradininkas.

18) Denis'as de Rougemont'as (1906–1985) – šveicarų filosofas ir eseistas, rašęs prancūziškai.

19) Johannas Jakobas Bachofenas (1815–1887) – šveicarų teisės profesorius ir istorikas. Žymiausias jo veikalas – „Matriarchatas" („Das Mutterrecht", 1861). Taip pat skaitykite Matriarchatas

20) Arnobijus (IV a. po Kr.) – ankstyvosios krikščionybės teologas.

21) Ludwigas Tieckas (1773–1853) – vokiečių romantizmo rašytojas, kritikas ir vertėjas. „Šviesiaplaukis Ekbertas" – jo 1797 m. parašyta novelė.

22) Nicolas de Malebranche'as (1638–1715) – prancūzų filosofas.

Šaltinis: Metai, 2006 m. Nr. 7, liepa  

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė