Vaikai
Gintaras Beresnevičius

Kada jaunystėje susidūriau su mitologijų ir indiškų religijos filosofijų skirstymais, viską sudedančiais į grakščią ketvertainę gradaciją — dievai, demonai, žmonės, žvėrys, — pastebėjau, kad ji tikrai netobula ir tikrai pernelyg paprastinanti tą nuostabų Dievo pasaulį. Man į tą gradaciją netilpo raganos ir kaukai. Raganos, kaip ir šamanai, nebėra žmonės, nors į demonų lygmenį ir nepereina, o kaukai, kaip regimi, maitinami, jaukinami asmenys, tikrai nebuvo demonai. Vienas mano draugas, su kuriuo mėginau spręsti šią problemą, ją dar paaštrino, tardamas, kad šion gradacijon netelpa ir vaikai. Nors vėliau, gerdami kavą ir kitus okupacinio periodo gėrimus, vis dėlto priėjome išvados: vaikai gali būti perkelti į demonų lygmenį — jie tokie pat savarankiški, nenuspėjami, galingi. Bent jau galingesni už žmones, o savo jėga prilygsta demonams. Tas draugas, mielas ir išmintingas, laikė save vaikų demonologijos specialistu, nes buvo vienos mažametės mergaitės krikštatėvis.

Dabar aš esu dviejų mažamečių mergaičių tėvas (šią akimirka jos rėkia, atrodo, iš laimės: iš laimės, kad gyvena) ir galiu visiškai atsakingai tarti: toje gradacijoje padaryta klaida. Turėtų būti: dievai, demonai, vaikai, žmonės, žvėrys. Vaikai — tai tokie mitologiniai asmenys, kurie nepaprastai artimi demonams, tačiau sudaro atskirą religinių ar mitologinių būtybių klasę.

Kada atsikraustėme į išnuomotą butą Viršuliškių ir Justiniškių pasienyje, jame ropojo tarakonai. Bute nebuvo gyventa keli mėnesiai, tačiau, pirmąsyk atsikrauščius, po stalus, viryklę ir kitus virtuvės padargus, manding, tą akimirką dar sterilius, bėgiojo tarakonai, švęsdami mūsų atsiradimą. Kuo jie tuos mėnesius mito, buvo neaišku nei man, nei jiems, bet jie paprasčiausiai buvo, čia ir dabar.

Po kelių dienų bute buvo pritrupinta trys tūkstančiai sausainių nuolaužų, prispjaudyta atsibodusių saldainių, mėsos ir bulvių, išskaidytų molekulėmis, buvo prikaišiota į visus įmanomus kampus. Jokie siurbimai ar grindų plovimai kaip ir visada nepadėjo. Išvalius kilimą, vaikai apsidžiaugę švara, įtrindavo jį sriubos, žuvies ir šokoladinių sūrelių mišiniu, tai, mano mergaičių nuomone, turėjo padėti sprendžiant švaros klausimą.

Tarakonai išnyko. Kaimynai nuo jų baidėsi visokiais purškimais, chemijomis. Mano mergaitės viliojo juos visais įmanomais būdais, statė lesyklėles. Ne, jie nėjo. Jie pabėgo iš mūsų buto, ir aš puikiai žinau kodėl.

Tai — riksmas. Nuolat bute sklindantis riksmas, kartais peržengiantis ultragarso ribą (ultragarso, atrodo, tarakonai nemėgsta). Jos rėkia, kai nelaimingos. Jos rėkia, kai jas ištinka laimės potyris. Jei nėra laimės, nei bėdos, jos rėkia vis vien, nes tai tiesiog natūralus būvis. Kodėl nerėkti, jei galima rėkti? Šitaip mus apleido tarakonai, atlaikę milijonus metų evoliuciją ir jokiems DDT nepasiduodantys. Tiesa, namuose yra tokia smulkmena kaip tėvas, bet jam geriausia rėkti į ausį. Ypač kai jis mėgsta pasiklausyti žinių. Tėvas ne tarakonas — nepabėgs, atlaikys.

Kada aš mėginu nusnūsti, viena kuri būtinai nutaria, kad ir jai reikėtų pamiegoti. Ir ji išties užmiega, tai yra reikalauja pasakos, užsimerkia, atsimerkia, atsistojusi ant (mano) pilvo šoka klumpakojį, rėkia mamai, kad tėvelis užmigo (kažkodėl tai jas ypač jaudina), o kad įsitikintų, ar aš iš tiesų miegu, tampo mane už ausų, kurių beliko apgailėtinos skiautės. O kai netyčia drauge su manim užmiega didžioji dukrelė, kuriai jau pusketvirtų ir kurios kūnas sudėtas iš vienų raumenų, ji kas kartą per sapną supyksta ant kokios nors pabaisos ar tiesiog verčiasi ant kito šono ir man žandikaulį smogia karatistės koja. Skauda, Viešpatie, tikrai skauda. Nesu bloznas, bet jei norit, mano dukra jums įspirs.

Ta pati didžioji atbėga kokių 40 km/h greičiu, galvyte smogia tau į nosį ir paklausia: tėveli, kodėl mes sėdime ant užpakalių? Aš jai sutrikęs paskaitau kažkokią paskaitą, o ir nosį skauda, ji nueina nuo manęs aiškiai nepatenkinta, šio klausimo taip ir neišsiaiškinusi. Bet paskui atsiveda sesutę, kuriai neaišku absoliučiai viskas (sesutė dvimetė, bet šneka kaip žurnalistė), ir mažė paklausia, ar aš nenorėčiau sausainio. Nenoriu aš to sausainio. Jis toks nuvalytas, į kilimą gerai padažytas. Abi pradeda rėkti, ašaros upeliais - tėvelis nenori sausainio. Paskui abi reikalauja panešioti, kad gėla atlėgtų, ir sulesu aš tą sausainį — tokį apgraužtą, apčiulptą, šlapią. Kelios sekundės ramybės, o vėliau — gūdus staugimas: tėvelis suvalgė mūsų sausainį... patį geriausią... Namuose prasideda bado scenos, nes tas sausainis, pasirodo, buvo visai kitoks nei kiti, dar laukiantys savo lemties pakelyje.

Dėl maisto — jos neskaito laikraščių nei knygų apie vaikų auginimą. Tačiau kaip susitarusios nevalgo to, kas turi bent kiek vitaminų. Valgomos bandelės, spurgos, saldainiai. Jokių morkų ar žuvies, salotų. Ne, pats geriausias daiktas yra, aišku, ledinukai ant lazdelių ar tiesiog tai, kas sukelia ėduonį.

Ką tik mano mažylės parėjo iš pasivaikščiojimo. Mažė atsinešė gražų akmenuką, kuris po nuodugnesnio šeimos apžiūrėjimo pasirodė besąs po žiemos suakmenėjęs šuns, atsiprašau, šūdas... na, tęsiu toliau... Kai su vaikais eini apsipirkti, ant laikraščio skiautės užsirašai: duona, druska, lašiniai, sultinys. Bet ne: parsineši "Coca-Colos" (du butelius), turkiškų sausainių, spalvotą dėžę kažko, kas visiškai neaišku, bet ji spalvota tai iš peties. Žmona nustemba, nors ji pati iš tokios ekspedicijos grįžta, atsineša pilną maišą krapų ir ledinukų. Valgyti namuose kaip nėra, taip nėra, užtat mažylės — laimingos.

O taip jų laimę padidinti norisi... Pernai savo dukrelę nusigabenau į Kalėdų vakarą. Žinoma, kadangi tai Kalėdos, viskas vyko sausį. Į sceną įbėgo Kalėdų Senelis, kažką sustaugė, ir mano dukrelė jam atsiliepė — gūdžia rauda. Penki šimtai vaikų, net mažesnių už manąją, tyliai, įsibauginę sėdėjo tėvams ant kelių. Tik ne manoji. Pasiuntė jį tą Kalėdų Senelį ir pabėgo. Išnešiau ją, raudančią, ant rankų. Buvo gėda, bet ji buvo laiminga. Nagi tokio pavojaus išvengė. Drabužinėje apsikabino mane — taigi aš ją išgelbėjau nuo to pabaisos Kalėdų Senelio... Ir ką pasakysi...

Kitąsyk nusivežiau ją į Keistuolių teatrą. Televizinį variantą ji labai gerai vertino, buvo sutarta, kad nerėks. Rėkė. Vos tik užgęso šviesa, pasirodė šokantys ir dainuojantys aktoriai ir mano sena slapta meilė Ilona Balsytė, dukrelė užstaugė. Ne šiaip užriko. Jos riksmas buvo toks galingas, kad apie septynias minutes, kurias truko jos nešimas iš eilės vidurio, spektaklis, galima sakyti, nevyko. O aš taip norėjau pasižiūrėti į gyvą Balsytę...

Ką padarysi... Beje, jos talentingos. Mažylė, sulaukusi dešimties mėnesių, ėmė sakyti "ačiū Dievui". Nei "mama", nei "tete" nesakė dar pusmetį, bet "ačiū Dievui" — prašau. Didžioji, būdama pusantrų, prilindo prie kompiuterio ir dviem tiksliais pirštukų judesiais "išmušė" iš kompiuterio 1993 metų "Windowsus". Kaip jai tai pavyko, negalėjo pasakyti joks pažįstamas kompiuterininkas. Matyt, bus hakerė, ir aš tuo nepaprastai didžiuojuosi.

Keliasi jos penktą ryto. Penkiolika minučių jos rėkia iš laimės, kad atsikėlė. Penkios penkiolika joms reikia arbatos. Penkios aštuoniolika — išsikvėpinti mamos kvepalais. Penkios dvidešimt jos nori kiaušinienės. Penkios dvidešimt septynios tą kiaušinienę gauna. Penkios dvidešimt aštuonios išdidžiai atsisako tos kiaušinienės ir eina žiūrėti televizoriaus. Penkios trisdešimt jos abi nori persirengti suknelėmis. Penkios trisdešimt septynios jos perrengtos. Penkios keturiasdešimt — pasirodo, kad jos aprengtos ne tomis suknelėmis, o visai kitomis. Penkios penkiasdešimt — vėl perrengtos, jos eina tvarkyti tėvelio bibliotekos. Penkios penkiasdešimt penkios biblioteka sutvarkyta, mano vertingiausios knygos kažkur paslėptos. Vienai, nepaslėptai, nukąstas kampas. Šeštą valandą jos nuveja mane nuo televizoriaus, nes kaip tik rytinės žinios ir joms reikia persijungti "multikus". Kol jos eis miegoti, dar penkiolika valandų.

Vis dėlto kažin kas čia smagaus. Kai vakare užmiega, ausyse spengia tyla ir nežinia ko ima trūkti. Nors imk ir pasižadink...

Šaltinis: Šiaurės Atėnai  

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė