|
|
Francas Kafka ir judaizmas
F. Kafka gimė žydu ir liko žydu visą gyvenimą. Ir beveik visi jo draugai taipogi buvo žydai, kaip ir pora jo merginų. Judaizmas daugelyje jo pasakojimų vaidina slaptą vaidmenį, kaip kad Dainininkė Džozefina arba Pelės, kur pelės numanomos esančios žydais ir vaizduojamos kaip plačiai pasklidę, sunkiai dirbančios, susiduriančios su dideliais pavojais, kuriuos visada įstengia įveikti.
Žydų aplinka Bohemijoje amžių sandūroje buvo nepaprastai tolerantiška, išskyrus, nebent, 1899-ųjų antisemitines riaušes Prahoje, kurios nušlavę daugelį žydų krautuvėlių. Kafka tėvas, kuris irgi turėjo parduotuvę, užsiregistravo kaip čekas ir taip išvengė nusiaubimo. Čekiškai kalbančius piktino tai, kad žydai buvo vokiškai kalbančio elito dalis. Tas elitas sudarė mažiau nei 10% gyventojų, tačiau turėjo didžiausią įtaką valdžioje, finansuose ir, tuo pačiu, prestižą. Vienok žydai, sudarę gerą pusę vokiškai kalbančių, daugiausia priklausė viduriniajai klasei. Austrijos Vengrijos valdantis elitas taipogi nepasitikėjo žydais; visuotinai paplitęs požiūris į žydus, kaip apsukrius, pataikaujančius, fiziškai silpnus, godžius ir pan. buvo taip įsivyravęs, kad net kai kurie žydai tuo įtikėjo.
Ištisus amžius žydai gyveno senajame Prahos gete, Josefstadte, kuris buvo vienas svarbesniųjų
žydų centrų Europoje. 19 a. dauguma žydų nusprendė asimiliuotis su aplinkiniais, tikėdamiesi, kad taip
nebus laikomi svetimais. Jie liovėsi nešioti tradicinius drabužius, atsisakė savitos elgsenos ir
liovėsi kalbėti jidiš kalba. Tai pasirodė esąs sėkmingas žingsnis, apsivainikavęs 1860-ais, tačiau buvo
prarasta nemažai paveldo ir tradicijų. Rytų žydai, Ostjuden, gyvenę Lenkijoje, Rusijoje,
Ukrainoje ir kitur, nebandė asimiliuotis, o labiau civilizuoti jų gentainiai Vokietijoje ir Austrijoje-Vengrijoje
juos laikė tarsi senovės iškasenomis. Jie norėjo atsikratyti bet kokių barbariškos praeities
liekanų, tokių kaip hasidizmas. Iš kitos pusės, tebebuvo gyvas susidomėjimas
senosiomis tradicijomis ir romanai apie getą bei Jidiš teatras buvo labai populiarūs.
Kafką Jidiš teatras patraukė, kai 1911 m. pabaigoje į Prahą atvyko keliaujanti trupė. Jis galėjo sėdėti sustingęs iš susižavėjimo, kartais ir lėkštoje pjesėse, ir plačiai tai aprašinėti savo dienoraščiuose. Jis labai suartėjo su aktoriumi Izaoku Lowy*), su kuriuo valandomis galėjo kalbėtis apie šio vaikystę Lenkijoje (tada valdomą Rusijos). Kafka buvo taip sužavėtas teatro, kad 1912 m. vasario 18 d. jis perskaitė paskaitą, pavadintą Kalbėjimas jidiš kalba, kuri buvo išgirta Prahos žydų laikraštyje. Tuo tarpu Kafkos tėvas buvo mažiau susižavėjęs sūnaus nauju potraukiu prie žydų senųjų tradicijų. Jis buvo užsiregistravęs čeku ir vaikams davęs vokiškus vardus. Francas Kafta tai aptarė ilgame Laiške tėvui, kuriame skundėsi, kad po asimiliacijos beveik neliko ir mažučio gabalėlio judaizmo.
Tą gabalėlį tesudarė dalyvavimas apeigose keturis kartus per metus (nemanau, kad kada buvo labiau nuobodu, nebent vėliau šokio pamokose). Tačiau didesnė įtaka buvo iš motinos pusės: Hebrajiškai mano vardas buvo Amšelis, kaip ir mano motinos senelio iš motinos pusės, kuris buvo labai pamaldus ir mokytas žmogus.
Talmudo aptarimų tradicija per amžius buvo sudėtinė žydų intelektualinio gyvenimo dalimi - ir kai turėjo kažkiek įtakos ir Francui. 9-asis Proceso skyrius Katedroje yra virtuoziška tokios diskusijos iliustracija, nors ji ir vyksta tarp kunigo ir Jozefo K, žmogaus, suimto be pateisinamos priežasties. Ji prasideda kunigo papasakota iki Įstatymo parabole ir tęsiasi kelis puslapius. Dažnai minimi mokslininkai, nagrinėję parabolę, lygiai kaip rabinai aiškinosi Torą, Senąjį Testamentą, ir rėmėsi juo debatuose.
Nors Kafkos kūryboje ir yra daug žydiško kolorito, nemažiau yra ir universalumo pojūčio. Kai aiškiai įvardijama religija, tai beveik visada būna krikščionybė, o ne judaizmas. Pvz., Samsa šeima Metamorfozėse yra krikščionys, meldžiasi šventiesiems ir žegnojasi ir pabaigoje tarnaitė slepia veidą prijuostėje ir sušunką: Jėzau! O Amžinojo žydo tradicija yra panaudota K. klajonėse Pilyje, nors čia ji ir visai supasaulietinta. Galbūt Kafka tiesiog norėjo, kad jo kūryba būtų visuotinesnė nei būdama visiškai žydiška.
Vėliau Kafka labai susidomėjo sionizmu ir kitais su judaizmu susijusiais dalykais. Vienu metu jis domėjosi Kabala ir misticizmu ir bandė išmokti hebrajų kalbą. Jis svajojo nuvykti į Palestiną ir kartu su savo drauge Dora Diamant, ortodoksų rabino dukra, atidaryti restoraną. Nieko iš to neišėjo, tačiau jis Palestiną laikė pabėgimo vieta, kad ir mentaline.
Apie paties Kafkos religines pažiūras galima tik spėlioti. Studijuodamas jis buvo pasiskelbęs ateistu, o ir suaugęs retai vaikščiojo į sinagogą ir tikrai nebuvo praktikuojančiu žydu, nors žydų kultūra jį labai domino. Tačiau, kaip matosi iš Mėlynosios oktavos užrašų, jį labai domino metafiziniai nuodėmės, Tiesos, tikrosios tikrovės klausimai. Ir daugelis jo komentatorių, kaip ir jo geriausias draugas bei biografas Maksas Brodas**), jį laikė religiniu rašytoju, teigdami, kad, pvz., K. paieškos Pilyje iš tikro yra Dievo, dieviškos meilės ar amžinojo gyvenimo ieškojimas.
Praha nuo žydų praktiškai buvo išvalyta 1939 m. kovą atėjus nacistinei Vokietijai. Iš maždaug 100 tūkst. žydų dabar yra belikę tik apie 10 tūkst. Kafkos trys seserys patyrė holokausto siaubą. Taigi, asimiliacija čia visai nepadėjo žydams.
*) Izaokas Liovis (Icchak Lowy, 1887-1942) žydų kilmės Jidiš teatro (nuo 1907 m.) Lenkijoje aktorius. Teatro trupė keliavo po Rytų r Vakarų Europą; 1911-12 m. ji buvo Prahoje, kur I. Liovis susidraugavo su F. Kafka. Pirmąjį pasaulinį karą praleido Budapešte, į Varšuvą grįžo 1920 m., o 1924 m. ten įsteigė savo teatrą. Po 1930 m. tapo apžvalgininku Žuvo Treblinkos koncentracijos stovykloje.
**) Maksas Brodas (Max Brod, 1884-1968) vokiškai kalbantis čekų rašytojas, muzikos kritikas ir žurnalistas, žinomiausias F. Kafkos biografija (1937), sy kuriuo susipažino 1902 m. Kaip Kafkos literatūrinio palikimo vykdytojas, jis atsisakė sudeginti rašytojo literatūrinį palikimą ir jį paskelbė. 1939 m. su šeima persikėlė į Palestiną. Rašė pjeses Habima teatrui. Buvo produktyvus rašytojas, palikęs keletą romanų ir novelių rinkinių.