Francas Kafka ir judaizmas

F. Kafka gimė žydu ir liko žydu visą gyvenimą. Ir beveik visi jo draugai taipogi buvo žydai, kaip ir pora jo merginų. Judaizmas daugelyje jo pasakojimų vaidina slaptą vaidmenį, kaip kad "Dainininkė Džozefina arba Pelės", kur "pelės" numanomos esančios žydais ir vaizduojamos kaip plačiai pasklidę, sunkiai dirbančios, susiduriančios su dideliais pavojais, kuriuos visada įstengia įveikti.

Žydų aplinka Bohemijoje amžių sandūroje buvo nepaprastai tolerantiška, išskyrus, nebent, 1899-ųjų antisemitines riaušes Prahoje, kurios nušlavę daugelį žydų krautuvėlių. Kafka tėvas, kuris irgi turėjo parduotuvę, užsiregistravo kaip čekas ir taip išvengė nusiaubimo. Čekiškai kalbančius piktino tai, kad žydai buvo vokiškai kalbančio elito dalis. Tas elitas sudarė mažiau nei 10% gyventojų, tačiau turėjo didžiausią įtaką valdžioje, finansuose ir, tuo pačiu, prestižą. Vienok žydai, sudarę gerą pusę vokiškai kalbančių, daugiausia priklausė viduriniajai klasei. Austrijos Vengrijos valdantis elitas taipogi nepasitikėjo žydais; visuotinai paplitęs požiūris į žydus, kaip apsukrius, pataikaujančius, fiziškai silpnus, godžius ir pan. buvo taip įsivyravęs, kad net kai kurie žydai tuo įtikėjo.

Old Synagogue at Prague Ištisus amžius žydai gyveno senajame Prahos gete, Josefstadte, kuris buvo vienas svarbesniųjų žydų centrų Europoje. 19 a. dauguma žydų nusprendė asimiliuotis su aplinkiniais, tikėdamiesi, kad taip nebus laikomi "svetimais". Jie liovėsi nešioti tradicinius drabužius, atsisakė "savitos" elgsenos ir liovėsi kalbėti jidiš kalba. Tai pasirodė esąs sėkmingas žingsnis, apsivainikavęs 1860-ais, tačiau buvo prarasta nemažai paveldo ir tradicijų. Rytų žydai, Ostjuden, gyvenę Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir kitur, nebandė asimiliuotis, o labiau "civilizuoti" jų gentainiai Vokietijoje ir Austrijoje- Vengrijoje juos laikė tarsi senovės iškasenomis. Jie norėjo atsikratyti bet kokių "barbariškos" praeities liekanų, tokių kaip hasidizmas. Iš kitos pusės, tebebuvo gyvas susidomėjimas senosiomis tradicijomis ir romanai apie getą bei Jidiš teatras buvo labai populiarūs.

Kaftą Jidiš teatras patraukė, kai 1911 pabaigoje į Prahą atvyko keliaujanti trupė. Jis galėjo sėdėti sustingęs iš susižavėjimo, kartais ir lėkštoje pjesėse, ir plačiai tai aprašinėti savo dienoraščiuose. Jis labai suartėjo su aktoriumi Izaoku Lowy, su kuriuo valandomis galėjo kalbėtis apie šio vaikystę Lenkijoje (tada valdomą Rusijos). Kafka buvo taip sužavėtas teatro, kad 1912 m. vasario 18 d. jis perskaitė paskaitą, pavadintą "Kalbėjimas jidiš kalba", kuri buvo išgirta Prahos žydų laikraštyje. Tuo tarpu Kafkos tėvas buvo mažiau susižavėjęs sūnaus nauju potraukiu prie žydų senųjų tradicijų. Jis buvo užsiregistravęs čeku ir vaikams davęs vokiškus vardus. Francas Kafta tai aptarė ilgame "Laiške tėvui", kuriame skundėsi, kad po asimiliacijos beveik neliko ir "mažučio gabalėlio" judaizmo.

Tą "gabalėlį" tesudarė dalyvavimas apeigose keturis kartus per metus ("nemanau, kad kada buvo labiau nuobodu, nebent vėliau šokio pamokose"). Tačiau didesnė įtaka buvo iš motinos pusės: "Hebrajiškai mano vardas buvo Amšelis, kaip ir mano motinos senelio iš motinos pusės", kuris buvo "labai pamaldus ir mokytas žmogus".

Talmudo aptarimų tradicija per amžius buvo sudėtinė žydų intelektualinio gyvenimo dalimi - ir kai turėjo kažkiek įtakos ir Francui. 9-asis "Proceso" skyrius "Katedroje" yra virtuoziška tokios diskusijos iliustracija, nors ji ir vyksta tarp kunigo ir Jozefo K, žmogaus, suimto be pateisinamos priežasties. Ji prasideda kunigo papasakota "iki Įstatymo" parabole ir tęsiasi kelis puslapius. Dažnai minimi "mokslininkai", nagrinėję parabolę, lygiai kaip rabinai aiškinosi Torą, Senąjį Testamentą, ir rėmėsi juo debatuose.

Nors Kaftos kūryboje ir yra daug žydiško kolorito, nemažiau yra ir universalumo pojūčio. Kai aiškiai įvardijama religija, tai beveik visada būna krikščionybė, o ne judaizmas. Pvz., Samsa šeima "Metamorfozėse" yra krikščionys, meldžiasi šventiesiems ir žegnojasi ir pabaigoje tarnaitė slepia veidą prijuostėje ir sušunką: "Jėzau!" O "Amžinojo žydo" tradicija yra panaudota K. klajonėse "Pilyje", nors čia ji ir visai supasaulietinta. Galbūt Kafka tiesiog norėjo, kad jo kūryba būtų visuotinesnė nei būdama visiškai žydiška.

Vėliau Kafka labai susidomėjo sionizmu ir kitais su judaizmu susijusiais dalykais. Vienu metu sis domėjosi Kabala ir misticizmu ir bandė išmokti hebrajų kalbą. Jis svajojo nuvykti į Palestiną ir kartu su savo drauge Dora Diamant, ortodoksų rabino dukra, atidaryti restoraną. Nieko iš to neišėjo, tačiau jis Palestiną laikė pabėgimo vieta, kad ir mentaline.

Apie paties Kafkos religines pažiūras galima tik spėlioti. Studijuodamas jis buvo pasiskelbęs ateistu, o ir suaugęs retai vaikščiojo į sinagogą ir tikrai nebuvo praktikuojančiu žydu, nors žydų kultūra jį labai domino. Tačiau, kaip matosi iš "Mėlynosios oktavos užrašų", jį labai domino metafiziniai nuodėmės, Tiesos, tikrosios tikrovės klausimai. Ir daugelis jo komentatorių, kaip ir jo geriausias draugas bei biografas Maksas Brodas, jį laikė religiniu rašytoju, teigdami, kad, pvz., K. paieškos "Pilyje" iš tikro yra Dievo, dieviškos meilės ar amžinojo gyvenimo ieškojimas.

Praha nuo žydų praktiškai buvo išvalyta 1939 m. kovą atėjus nacistinei Vokietijai. Iš maždaug 100 tūkst. Žydų dabar yra belikę tik apie 10 tūkst. Kafkos trys seserys patyrė holokausto siaubą. Taigi, asimiliacija čia visai nepadėjo žydams.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė